Administracinė byla Nr. A-1763-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02430-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. Ž. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-8), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2014 m. vasario mėn., pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų. Kalinamas nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12-17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjo skundas yra tapatus 2013 m. gruodžio 20 d. skundui administracinėje byloje Nr. I-520-289/2014, kurioje pareiškėjui yra priteista 700 Lt žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., todėl pareiškėjas piktnaudžiauja savo teise ir jam turėtų būti skirta bauda.

Atsakovas taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymos Nr. 69/06-4747 „Dėl R. Ž.“ buvo matyti, jog pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2012 m. spalio 11 d. ir laikytas periodiškai iki 2014 m. vasario 26 d. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas nuo 16,96 kv. m. iki 22,60 kv. m., kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 9 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,61 kv. m. iki 20,9 kv. m. gyvenamojo ploto, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pareiškėjas Šiaulių TI per laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2014 m. vasario 26 d. iš viso buvo laikomas 49 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams buvo atlikti patikrinimai kamerose Nr. 54, 64 ir 26 ir pažeidimų nenustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI pastatas pastatytas ir įrengtas dar iki Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos nuostatos, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Lietuvos higienos normos HN76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI pastatytas laikantis jo statybos metu galiojusių reikalavimų, be to, Šiaulių TI įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą.

Atsakovas nurodė, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje nurodyta, kad Šiaulių TI rėžiminio korpuso gyvenamosios patalpos įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010, Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, pažymoje nurodytas ir kamerose esantis inventorius, kuriuo aprūpinami nuteistieji.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas rėmėsi CK 1.138 straipsniu ir nurodė, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 96-102) pareiškėjo R. Ž. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pažymėjo, jog pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2014 m. vasario 26 d. Neturtinę žalą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad kalinimo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų, kameroje buvo laikoma daugiau asmenų nei yra galima pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus, nesudarant normalių kalinimo sąlygų.

Teismas nurodė, jog pagal Įsakymo 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš byloje esančios pažymos buvo matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo pristatytas 2012 m. spalio 11 d. ir su pertraukomis laikytas iki 2014 m. vasario 26 d. Kadangi pareiškėjo kalinimo sąlygos Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. yra įvertintos 2014 m. kovo 14 d. sprendimu Šiaulių apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-520-289/2014, sprendimas nėra įsiteisėjęs, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. paliko nenagrinėtu, o šioje byloje pasisakė tik dėl pareiškėjo reikalavimo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. vasario 26 d.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog per šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 54 nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. sausio 8 d. vienas arba su dar 7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,61 iki 20,91 kv. m., kameroje Nr. 32 laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 28 d. vienas arba su dar 4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,46 iki 22,34 kv. m., kameroje Nr. 64 nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 29 d. vienas arba su dar 4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,39 iki 16,96 kv. m., ir kameroje Nr. 26 laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 4 d. ir nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2012 m. vasario 26 d. su dar 3-6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,67 iki 4,68 kv. m. Taigi pareiškėjas 25 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui tenkanti minimali ploto norma atitiko reikalavimus (teko nuo 3,74 iki 22,34 kv. m.), o likusias 22 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nebuvo galimybių.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, būna užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų nurodytais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo per mažas, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-520-289/2014 konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą, tačiau atsakovas ir toliau pažeidinėja pareiškėjo teises ir laiko jį kamerose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų, konstatuotina, jog toks besitęsiantis pažeidimas sudaro prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, sukelia jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

Teismas nurodė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 14 d., 2014 m. vasario 3 d. ir 2014 m. vasario 27 d. atliko patikrinimus kamerose Nr. 54, 64 ir 26, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. sausio 8 d., 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 29 d., 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., ir surašė patikrinimo aktus Nr. EP-8, EP-27 ir Nr. EP-58. Patikrinimai atlikti vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Patikrinimų metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 54 atliktas remontas, pelėsio nėra, nustatyta oro temperatūra +11,3 C – suimtieji laikė atidarytą langą (higienos normos 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta 143 lx, kai turi būti 200 lx (higienos normos 22 p. pažeidimas); kameroje Nr. 64 2013 m. spalio–lapkričio mėn. atliktas remontas, pelėsio nėra, tualetas atskirtas nuo kameros OSB plokšte ir užuolaida, santykinė oro drėgmė 50,4 %, dirbtinė apšvieta 212 lx; kameroje Nr. 26 oro temperatūra, santykinė drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko HN 76:2010 VI skyriaus 22, 26 p. reikalavimus, kameroje nėra veidrodžio (higienos normos 21 p. pažeidimas), tualetas atskirtas pertvara ir užuolaida. Kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiais patikrinimų nebuvo atlikta, taigi byloje nebuvo duomenų, kad sąlygos kitose kamerose pareiškėjo laikymo jose metu būtų neatitikusios higienos normų reikalavimų.

Pažymėjo, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas numato, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Iš Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymos Nr. 62/08-290, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų buvo matyti, jog sanitariniai mazgai Šiaulių TI kamerose įrengti vadovaujantis šio teisės akto reikalavimais, kitų įrodymų dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kamerose byloje nebuvo. Atitinkamai, teismas spendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančioje joms keliamų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Iš byloje esančio Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akto Nr. EP-27 taip pat buvo matyti, kad visuomenės sveikatos centro specialistai 2014 m. vasario 3 d. atliko patikrinimą Šiaulių TI pirties patalpose ir nustatė, kad yra dvi pirties patalpos po 8 dušus, kurie įrengti prie lubų, dušuose ištraukiamoji ventiliacija neveikianti, lubose esančios ventiliacijos grotelės vietomis aprūdijusios, kelios sienų plytelės įskilusios (HN 76:2010 39.1 p. pažeidimas). Patikrinimo metu pirties grindys buvo švarios, dušų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas Mikrobac forte 2%; dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracija atliekama; ventiliacijos sistemos įrengimas, dušų kabinų įrengimas, vandentiekio vamzdynų sistemos keitimas nevertinti, nes veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atitinkamai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad prausimosi patalpos Šiaulių TI įrengtos netinkamai, o Šiaulių TI pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymą turėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pažymėjo, jog toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 2 273 Lt už kiekvieną kalinimo dieną. Šiuo aspektu pabrėžė, jog pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją buvo nenustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu būtent dėl kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 500 Lt.

III.

Pareiškėjas R. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 106-108) prašo jam priteisti 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėjo skundas nebuvo išnagrinėtas visiškai, nebuvo atsižvelgta į jo patirtą kančią, pažeminimą, privatumo neturėjimą, teismas negalėjo atsakovo pateiktų neišsamių duomenų vertinti atsakovo naudai. Pareiškėjas pabrėžia, jog priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neatlygina jo patirtos kančios.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl prausimosi patalpos įrengimo nėra pakankamai aiškios, nėra įvertinta, kodėl nėra pertvarų, veidrodžių. Teismas netinkamai įvertino argumentus dėl netinkamo apšvietimo. Pareiškėjas pastebi ir tai, kad kameros plotas buvo užimtas baldų, taigi jam tekęs kameros plotas buvo dar mažesnis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113-115) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pažymi, jog sprendžiant ginčą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių jis patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. Ž. prašomos priteisti 50 000 Lt (14 481 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, neužtikrinus jam Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktuose numatytų kalinimo sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino ginčo teisinius santykius, neišsamiai išnagrinėjo jo pateiktą skundą, priteisė jam nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiai pareiškėjo pozicijai iš dalies pritaria ir dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų siekdama aiškumo, tikslingumo pasisako atskirai.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, visų pirma aptaria sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė.

Ginčui spręsti aktuali Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė  asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje nebuvo pateikta detali, išsami medžiaga, siekiant įvertinti jo įvardintus galimus neteisėtus veiksmus ir jų buvimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo atstovui buvo nurodęs pateikti duomenis, be kita ko, susijusius su sąlygomis kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, (apšvieta, santykinės drėgmės lygiu ir t. t.), medžiagą, susijusią su Šiaulių visuomenės centro atliktais patikrinimais nurodytose kamerose ginčo laikotarpiu (b. l. 10). Vykdydamas šiuos teismo įpareigojimus atsakovo atstovas teikė turimus dokumentus ir su tuo susijusius paaiškinimus. Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste vertintina, kad atsakovas buvo įpareigotas pateikti visą ginčui aktualią medžiagą ir tai, kad nurodyta medžiaga nėra visiškai informatyvi, jog nėra informacijos, patikrinimo aktų dėl atitinkamų laikotarpių, iš esmės yra atsižvelgiama įrodinėjimo kontekste vertinant galimai pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus, tačiau savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus rinkdamas ginčui spręsti aktualius įrodymus ar (ir) kitu aspektu buvo pažeistos procesinės nuostatos (b. l. 12-17). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje laikosi analogiškos pozicijos, pažymėdamas, kad nėra būtina nustatyti kiekvieno teiginio tikrumą, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, remiantis teismui pareiškėjo pateiktais faktais, kurių atsakovas nesugeba paneigti (žr. EŽTT sprendimą Grigoryevskikh prieš Rusiją, 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nedayborshch prieš Rusiją).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Kiek tai susiję su neteisėtų veiksmų buvimu pabrėžtina, jog, vertindamas neteisėtų veiksmų, kaip deliktinės atsakomybės vienos iš sąlygų, buvimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2013 m. gruodžio 21 d. – 2014 m. vasario 26 d., atlikdamas bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 54 nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. sausio 8 d. vienas arba su dar 7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,61 iki 20,91 kv. m. gyvenamojo ploto, kameroje Nr. 32 laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 28 d. buvo kalinamas vienas arba su dar 4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 4,46 iki 22,34 kv. m. gyveamojo ploto, kameroje Nr. 64 nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 29 d. buvo kalinamas vienas arba su dar 4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,39 iki 16,96 kv. m. gyvenamojo ploto, ir kameroje Nr. 26 laikotarpiais nuo 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 4 d. ir nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2012 m. vasario 26 d. buvo kalinamas su dar 3–6 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,67 iki 4,68 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas 25 dienas buvo laikomas kamerose, kuriose pareiškėjui tenkanti minimali ploto norma atitiko reikalavimus (pareiškėjui teko nuo 3,74 iki 22,34 kv. m. gyvenamojo ploto), o likusias 22 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių (b. l. 12-17, 20). Atitinkamai, teisėjų kolegija kritiškai vertina atsakovo atstovo pateiktą Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus pažymą, kurioje nėra nurodytas konkretus kalinamų asmenų skaičius konkrečią dieną, nurodyti kalinimo laikotarpiai iš esmės yra pakankamai ilgi ir tuo metu kalinimų asmenų skaičius nurodomas labai abstrakčiai ir nesudaro pagrindo visapusiškai įvertinti pareiškėjo nurodytus teiginius ir atsakovo atsikirtimus į juos. Pažymėtina, jog būtent Šiaulių tardymo izoliatorius turi pareigą laikytis Įsakymu nustatytų reikalavimų ir atitinkamai nagrinėjamos administracinės bylos kontekste užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Atitinkamai, tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m. plotas, naudai, nes šiuo atveju negalima nustatyti bent jau apytikslio laikotarpio, kada ir kiek laiko pareiškėjui vis dėlto buvo užtikrintas Įsakyme numatytas 3,6 kv. m. kameros ploto vienam asmeniui reikalavimas per 22 dienų laikotarpį (b. l. 20).

Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kameros buvo užstatytos lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista (b. l. 2-8, 21-22) (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija (22 dienas) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl judėjimo galimybių sumažėjimo, privatumo laisvės pažeidimo yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir atitinkamai vertintini kaip šio pažeidimo dalis (b. l. 2-8).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jam kalinimo įstaigoje teko taikytis prie kitų kalinamųjų, negalėjo jo pageidaujamu laiku pasinaudoti dušu, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokiais veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės (b. l. 2-8). Šiuo aspektu teisėjų kolegija primena, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atitinkamai, EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo statusą, pateiktus išaiškinimus, sprendžia, kad šiuo atveju nekyla pagrįstų abejonių, jog ginčui spręsti aktualus teisinis reguliavimas savaime yra nepagrįstas, jog juo nepagrįstai yra ribojamos pareiškėjo teisės. Laisvės vietų atėmimo specifika, siekis užtikrinti tvarką, kalinčiųjų saugumą, be kita ko, lemia, kad naudojantis atitinkamomis teisėmis pareiškėjas turi laikytis numatytos teisės aktų tvarkos. Pareiškėjas dėl tokios tvarkos buvimo, tam tikrų jos teisinio reguliavimo aspektų ydingumo pagrįstų argumentų nepateikė (b. l. 2-8).

Kiek tai susiję su kalinimo sąlygų atitikimu Lietuvos higienos normų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) nuostatos numato konkrečius reikalavimus, kuriuos turi atitikti kalinimo vietos. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 14 d., 2014 m. vasario 3 d. ir 2014 m. vasario 27 d. atliko patikrinimus kamerose Nr. 54, 64 ir 26, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2014 m. sausio 8 d., 2014 m. sausio 28 d. iki 2014 m. sausio 29 d., 2014 m. sausio 31 d. iki 2014 m. vasario 26 d., ir surašė patikrinimo aktus Nr. EP-8, EP-27 ir Nr. EP-58. Patikrinimai atlikti vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Patikrinimų metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 54 atliktas remontas, pelėsio nėra, nustatyta oro temperatūra +11,3 C – suimtieji laikė atidarytą langą (higienos normos 26 p. pažeidimas), dirbtinė apšvieta 143 lx, kai turi būti 200 lx (higienos normos 22 p. pažeidimas); kameroje Nr. 64 2013 m. spalio–lapkričio mėn. atliktas remontas, pelėsio nėra, tualetas atskirtas nuo kameros OSB plokšte ir užuolaida, santykinė oro drėgmė 50,4 %, dirbtinė apšvieta 212 lx; kameroje Nr. 26 oro temperatūra, santykinė drėgmė, dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI skyriaus 22, 26 punktų reikalavimus, kameroje nėra veidrodžio (higienos normos 21 p. pažeidimas), tualetas atskirtas pertvara ir užuolaida (b. l. 34). Taigi iš pateiktų įrodymų matyti, kad kameroje Nr. 54 buvo pažeistos Lietuvos higienos normos, susijusios su kameros apšvietimu, kameroje Nr. 64 buvo nustatyta, kad nėra veidrodžio, tačiau kitų pažeidimų nebuvo nustatyta. Šiuo atveju kitoje kameroje (kamera Nr. 26), kurioje buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiais patikrinimų nebuvo atlikta, tas pats pasakytina ir apie kameros Nr. 32 būklę, taigi atsakovas nepateikė argumentų, įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl Lietuvos higienos normos reikalavimų nesilaikymo (b. l. 38-46), todėl vertintina, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų šioje kameroje nebuvo paneigti. Teisėjų kolegija šiame kontekste vertina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nebuvo duomenų, kad sąlygos kitose kamerose pareiškėjo laikymo jose metu būtų neatitikusios higienos normų reikalavimų ir šias aplinkybes vertino neatsižvelgęs į atsakovui tenkančią pareigą paneigti pareiškėjo teiginius dėl teisės aktų reikalavimų nesilaikymo. Be to, jau 2014 m. kovo 19 d. patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 26 nėra veidrodžių (b. l. 41). Byloje taip pat yra pateikti dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjas teikė skundus dėl kameros Nr. 32 būklės, t. y. kad kameroje yra blogos kokybės langai, kameroje yra šalta, bloga ventiliacija, lubos ir sienos yra blogos būklės (b. l. 70-71).

Kiek tai susiję su dušo patalpos įrengimu ir šiuo aspektu nurodytais pareiškėjo argumentais (b. l. 2-8), teisėjų kolegija pabrėžia, kad su kalinamaisiais turi būti elgiamasi taip, jog būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 (2012 m. gruodžio 9 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 2 punkte taip pat nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39 punktas numato reikalavimus prausimosi patalpoms, t. y. įvardinta norma numato, jog dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būti lygūs, be plyšių, lengvai valomi, atsparūs naudojamiems valikliams ir dezinfekcijos priemonėms; daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų; kiekvienas asmuo turi turėti individualias plaušines ar kempines, rankšluosčius ir muilą, dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas; dušinės, prausyklos patalpos valomos kasdieną naudojant valiklius, turinčius dezinfekantų; pagrindinis valymas atliekamas vieną kartą per mėnesį, jo metu valikliais, turinčiais dezinfekantų, nuvalomi langai, sienos, lubos, patalpos išdžiovinamos, išvėdinamos; patalpose ant paviršių neturi būti pelėsių.

Pažymėtina ir tai, kad EŽTT, vertindamas situaciją, kai nuteistieji turėjo galimybę maudytis kartą per dieną dušo kambaryje, kuriame dušo galvutės buvo atskirtos sienelėmis, šios patalpos turėjo veikiančią ventiliacijos sistemą, pripažino, kad sanitarinėms sąlygoms galėjo įtakos turėti ta aplinkybė, jog kameros buvo perpildytos, tačiau teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad aptariamų patalpų švara neatitiko Konvencijos nustatytų standartų (žr. EŽTT 2011 m. spalio 20 d. sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją).

Nagrinėjamu atveju iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad atsakovas nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra 8 dušo rageliai, kabyklos rūbams, dubenys, duše bėga kartas vanduo, bet atskirai jo kiekvienas asmuo reguliuoti negali (b. l. 21-22). Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo akto Nr. EP-27 taip pat matyti, kad visuomenės sveikatos centro specialistai 2014 m. vasario 3 d. atliko patikrinimą Šiaulių TI pirties patalpose ir nustatė, kad yra dvi pirties patalpos po 8 dušus, kurie įrengti prie lubų, dušuose ištraukiamoji ventiliacija neveikianti, lubose esančios ventiliacijos grotelės vietomis aprūdijusios, kelios sienų plytelės įskilusios (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 39.1 p. pažeidimas). Patikrinimo metu pirties grindys buvo švarios, dušų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas Mikrobac forte 2%; dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracija atliekama; ventiliacijos sistemos įrengimas, dušų kabinų įrengimas, vandentiekio vamzdynų sistemos keitimas nevertinti (b. l. 33). Taigi nurodytos aplinkybės liudija, kad prausimosi patalpos taip pat visiškai neatitinka pirmiau numatytų Lietuvos higienos normų reikalavimų. Be to, nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, kitos pareiškėjo nurodytos teisės normos (Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis), kuriomis, be kita ko, jis grindžia pertvarų dušuose nebuvimo neteisėtumą, taip pat yra abstraktaus pobūdžio, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir siekdama tikslingumo papildomai jų nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Šiuo aspektu teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, EŽTT byloje Glotov prieš Rusiją buvo konstatuota, kad žema sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją). Tačiau šiuo atveju pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad toks tualeto įrengimas neužtikrino privatumo juo naudojantis (b. l. 9).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kitų nurodytų teisės aktų reikalavimų nesilaikymą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi ir tai, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma bei nurodo, kad priteisiant neturtinės žalos atlyginimą nebuvo atsižvelgta į jo patirtą kančią, pažeminimą, priteista neturtinės žalos atlyginimo suma neatlygina jo patirtos kančios (b. l. 106-108).

Nurodytu klausimu teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 50 000 Lt (14 481 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (22 dienos), bet dažnai nurodyta norma nebuvo pažeista žymiai, kitus nustatytus neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai (pareiškėjas pats pripažino, kad jis skundėsi galvos skausmais, dusuliu, nemiga, kraujo tekėjimu iš nosies, sąnarių skausmais) (b. l. 11, 47-58), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl kalinimo sąlygų, tačiau jam buvo paaiškinta, kad dėl darbo jėgos trūkumo nėra galimybės atlikti visų darbų ir jie vykdomi eilės tvarka (b. l. 59, 70-71, 72-73), laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 240 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nurodyta neturtinė žala pareiškėjui yra priteisiama atsižvelgus į tai, kad aukštas nusikalstamumo lygis, finansinių išteklių trūkumas ir kitos struktūrinės problemos negali panaikinti ar atleisti valstybės atsakomybės dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo. Valstybės prerogatyvai priklauso organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, nepaisant finansinių ar logistinių sunkumų (žr. EŽTT 2003 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nurodyti šioje teismo nutartyje išaiškinimai dera ir su naujausia EŽTT praktika ir reiškiama pozicija (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 240 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 240 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip: „Priteisti pareiškėjui R. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 240 Eur (du šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Irmantas Jarukaitis

                                                                      Romanas Klišauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė