Administracinė byla Nr. A-326-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02897-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja A. R. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SKP-486, 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. BRK-2457 ir 2016 m. balandžio 22 d. raštą Nr. BRK-2078.

2.       Pareiškėja nurodė, kad 2011 m. sausio 18 d. su Agentūra pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ paramos sutartį Nr. 2IM-KU-10-1-003349-PR001 (toliau – ir Paramos sutartis), pagal kurią įsipareigojo įgyvendinti projektą „Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sutvarkymas ir pritaikymas rekreacijai“ Nr. 2IM-KU-10-1-003349-PR001 (toliau – ir Projektas). Projekto įgyvendinimui buvo skirta iki 322 592 Lt visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų. Paramos sutartyje buvo nustatytas paramos gavėjo įnašas bei nurodyta, jog paramos mokėjimas bus išskaidytas į tris dalis, nustatant terminą, iki kurio pagal kiekvieną paramos dalį turi būti pateiktas mokėjimo prašymas. Projektas buvo įgyvendintas trimis etapais ir galutinai įgyvendintas 2013 m. sausio 17 d., išmokant 322 592 Lt paramos sumą. Agentūra 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu nusprendė susigrąžinti 6 618,76 Eur paramos sumos dalį, nes, Agentūros nuomone, kai kurias investicijas pareiškėja įsigijo už padidintą kainą. Minėtą Agentūros sprendimą pareiškėja apskundė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai (toliau – ir Žemės ūkio ministerija). Agentūra 2016 m. gegužės 1 d. sprendimu paliko galioti 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Pareiškėjos nuomone, Agentūros sprendimai yra nepagrįsti, priimti objektyviai ir išsamiai neįvertinus faktinių aplinkybių, dokumentų, neatsižvelgiant į protingumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus.

3.       Pareiškėja paaiškino, jog 2010 m. spalio 1 d. Agentūrai pateiktoje paraiškoje nurodė 2010 m. kovo mėn. skaičiuojamąsias rinkos kainas, tačiau Agentūra ją informavo, kad dalis išlaidų yra netinkamos finansuoti. Pateikus papildomus dokumentus ir paaiškinimus, šios išlaidos pripažintos tinkamomis finansuoti ir pateiktas pasiūlymas įgyvendinti Projektą su Agentūros nustatytomis tinkamomis finansuoti išlaidomis ir parama, panaudojant nustatytą 322 592 Lt paramos sumą. Agentūros 2010 m. lapkričio 29 d. užklausime taip pat buvo nurodyta, kad Projekto tinkamumo vertinimo metu nustatytos tinkamos finansuoti išlaidos, kurių vertė yra 358 436 Lt. Iškilus poreikiui patikslinti numatytas sąmatas ir koreguoti Paramos sumų mokėjimo išskaidymą dalimis, kelis kartus kreipėsi į Agentūrą su prašymais patvirtinti tokių sąmatų pakeitimo galimumą. Gavus atitinkamus Agentūros sutikimus ir patvirtinimus, Projektas buvo įgyvendintas pagal su Agentūra suderintas patikslintas sąmatas.

4.       Agentūra 2012 m. lapkričio 9 d. ir 2013 m. balandžio 19 d. raštais patvirtino, jog atitinkami dokumentai neprieštaravo pirkimo taisyklėms. Visos Projekto investicijų išlaidos buvo pripažintos tinkamomis finansuoti ir Projektas galutinai įgyvendintas. Pareikėjos nuomone, sankcijos skyrimas yra nepagrįstas ir pažeidžiantis teisėtų lūkesčių principą. Nei paraiškos vertinimo metu, nei mokėjimo prašymų vertinimo etape nebuvo nurodyta, kad investicijos ar jų dalis buvo įsigytos už padidintą kainą, nebuvo įpareigojimo ar siūlymo atlikti kainų ekspertizę ar pateikti papildomus dokumentus. Agentūra turėjo pareigą informuoti pareiškėją ir pareikalauti papildomų dokumentų dėl atliktų investicijų ir jų kainų pagrįstumo. Jai nebuvo pateikta informacija apie atliktas ekspertizes rinkos kainai nustatyti. Agentūra netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytus principus, todėl pareiškėjai teko atsakomybė už Agentūros padarytas klaidas ar netinkamą teisės aktų laikymąsi.

5.       Pareiškėjos nuomone, ginčijami sprendimai buvo priimti atsižvelgiant į 2015 m. lapkričio 25 d. ir 2016 m. balandžio 26 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitas. Pastaroji ataskaita jai nebuvo pateikta susipažinti ir įvertinti. Pareiškėjos vertinimu, 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita nepagrįsta ir neteisėta, nes ekspertai vadovavosi tik 2012 m. atliktų darbų aktu Nr. 12/17, tačiau jame nėra informacijos apie lentų tako, medinių atrakcionų ir dviviečio tualeto įrengimą. Ekspertams buvo pateiktas Agentūros 2013 m. balandžio 19 d. raštas, o Agentūros 2012 m. lapkričio 9 d. raštas – ne. Pareiškėja teigė, jog ekspertai nevertino galutiniam rezultatui būtinų atlikti papildomų investicijų. Įgyvendinant Projektą, sutartys su rangovais dėl konkrečių darbų atlikimo buvo sudarytos 2012 m. pabaigoje, todėl reikėtų įvertinti galimą rinkos kainų padidėjimą. Paraiška paramai gauti buvo pateikta 2010 m. spalio 1 d., tačiau paramos sutarties pasirašymas ir paramos skyrimas užtruko ir darbai buvo pradėti po 2 metų. Pirmasis mokėjimo prašymas pateiktas tik 2012 m. rugsėjo 29 d. Projekto įgyvendinimo laikotarpiu statybų darbų kainos keitėsi, todėl surasti rangovus 2012 m. vykdyti Projektą, kuris buvo atliktas ir sąmatos sudarytos 2010 m., buvo sudėtinga.

6.       Pareiškėja pažymėjo, kad mokėjimo pranešimų pateikimo grafiko keitimas bei paramos sumų tarp etatų ir išlaidų eilučių paskirstymas buvo suderintas su Agentūra, o tekėjai bei rangovai buvo pasirenkami apklausų būdu. Jokių pastabų iš Agentūros pareiškėja negavo, kiekvieno etapo darbus vykdė tik po to, kai Agentūra patikrindavo pateiktus dokumentus. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad ekspertai įvertino tik pusę (5 vnt. iš 10 vnt.) įrengtų medinių atrakcionų. Ekspertai, nustatydami kainos dalį, atsižvelgė į visą 2012 m. lapkričio 9 d. sutarties vertę 11 414,79 Eur sumai.

7.       Agentūra 2015 m. gruodžio 28 d. sprendime 2012 m. vykdytam ir 2013 m. užbaigtam Projektui taikė naują Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų administravimo taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės) redakciją, todėl pažeidė lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principą. Bendra Projekto investicijų suma neviršijo nei Projekto sąmatoje numatytų ir Agentūros patvirtintų, nei ekspertų nustatytų rinkos kainų. Bendra investicijų suma sudarė virš 90 000 Eur, tačiau viršijančių objektų suma, nustatyta ginčijama ekspertinio konsultavimo ataskaita, sudarė apie 7 000 Eur, t. y. tik apie 8 proc.

8.       Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

9.       Atsakovas nurodė, kad kreipėsi į nepriklausomus ekspertus, prašydamas atlikti išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurie nustatė, kad įgyvendindama Projektą pareiškėja investicijas įsigijo už padidintą kainą. Vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-163 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės) bei Administravimo taisyklėmis, 2015 m. gruodžio 28 d. priėmė ginčijamą sprendimą Nr. SKP-486, kuriuo pareiškėjai taikoma sankcija – išmokėtos 6 618,76 Eur paramos grąžinimas. Šį sprendimą pareiškėja apskundė Žemės ūkio ministerijai. Gavusi Žemės ūkio ministerijos raštą dėl priimto pareiškėjos skundo ir pareiškėjos papildomai pateiktus dokumentus, kreipėsi į nepriklausomus ekspertus, prašydama įvertinti pateiktą informaciją ir pateikti išvadas. 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjai pateikė ginčijamą 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. BRK-2457, kuriuo paliktas galioti 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimas. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. gegužės 27 d. taip pat informavo pareiškėją apie išieškojimo mokėjimo atnaujinimą.

10.       Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. raštas Nr. BRK-2078 yra informacinio pobūdžio, todėl nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Agentūra, vertindama pareiškėjos pirkimų dokumentus, vadovavosi Projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007-04-05 įsakymu Nr. 3D-150 „Dėl projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pirkimo taisyklės), pagal kurias faktiškai atliktos investicijos nėra vertinamos. Agentūra, vertindama pareiškėjos pirkimus, jokių pažeidimų neįžvelgė, todėl atitinkamai nesikreipė į pareiškėją dėl galimų pažeidimų.

11.       Pareiškėja nepagrįstai rėmėsi teisėtų lūkesčių principu, nes ji iki pat Projekto kontrolės priežiūros pabaigos lūkesčių neįgijo. Agentūrai yra suteikta teisė ir pareiga užtikrinti tinkamą Europos Sąjungos lėšų naudojimą, tuo tikslu suteikiant teisę kreiptis į ekspertus. Šiuo atveju pasitelktas ekspertas buvo UAB „Civitta“, kuris ekspertinio vertinimo konsultacijoje nurodė, jog nustatant atitinkamų investicijų rinkos kainas, buvo nagrinėtos pareiškėjos sudarytos rangos sutartys, komerciniai pasiūlymai, buvo nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą.

12.       Agentūros darbuotojai 2015 m. balandžio 10 d. patikros vietoje metu suabejojo dėl atliktų darbų vidutinės rinkos kainos. Ataskaitoje Agentūros tikrintojas negalėjo pažymėti, kokios investicijos buvo įsigytos už padidintas kainas, nes tai nepatenka į jo funkcijas ir jis neturi tam specialių žinių. Pareiškėja 2010 m. paraiškoje patvirtino, jog prašoma parama yra mažiausia.

13.       Administravimo taisyklių 197.3.15 punktas nustato konkrečią sankciją. Ši nuostata atkartoja anksčiau galiojusią Administravimo taisyklių 5.10 punktą, todėl lex retro non agit principas (įstatymas atgal negalioja) neturi teisinės reikšmės 2015 m. sprendimo priėmimui.

14.       Atsakovas pažymėjo, kad 2016 m. balandžio 26 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita yra identiška 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitai. Ekspertinio konsultavimo ataskaitose apskaičiuotos ir įvertintos visos pridėtinės ir statybų išlaidos, darbo užmokestis, socialinio draudimo ir kiti mokesčiai, medžiagos ir mechanizmai. Agentūra vertina tik faktiškai atliktas investicijas. Pareiškėja pati pasirinko Projekto įgyvendinimo vietą ir laikotarpį, todėl neturėjo teisės remtis aplinkybėmis, jog darbus ir / ar prekes pirko padidintomis kainomis dėl ne nuo jos priklausančių aplinkybių. Ekspertai vertino kainas, galiojusias tuo metu, kai pareiškėja sudarė rangos sutartis. 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo išvada paneigė atitinkamus pareiškėjos argumentus. Iš pateiktų priedų (sąmatų) matyti, kad buvo nustatytas tam tikrų atliktų darbų nepagrįstas kainų didinimas. Pareiškėja nepaaiškino, kodėl dėl UAB „ECS Eco Baltic“ 2016 m. vasario 22 d. aiškinamajame rašte, taip pat pareiškėjos skunde nurodytų šalutinių aplinkybių padidėjo ne visų atliktų darbų įrengimo kainos, o atvirkščiai, kai kurių darbų kainos buvo mažesnės, negu nurodyta 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitoje. Konsultavimo ataskaitoje dėl įrengtų atrakcionų yra padaryta techninė klaida ir vietoje skaičiaus „10“ įrašytas skaičius „5“.

15.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

16.       Žemės ūkio ministerija nurodė, kad teisės aktai nustato Agentūrai teisę atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę. Ekspertizės metu buvo išnagrinėti Agentūrai su paraiška pateikti dokumentai. Agentūra, remdamasi 2015 m. lapkričio 25 d. ekspertinio konsultavimo ataskaita, nustatė, kad įsigytų investicijų rinkos kaina yra 37 454 Eur. Netinkamomis finansuoti pripažinta 7 354,18 Eur išlaidų suma, neįskaitant PVM. 2015 m. gruodžio 28 d. sprendime Agentūra nurodė, kad už šias investicijas išmokėta paramos suma yra 40 327,36 Eur vietoje 33 708,60 Eur, todėl ji priėmė sprendimą susigrąžinti permokėtą 6 618,76 Eur paramos sumos dalį. Agentūra šį sprendimą grindė Įgyvendinimo taisyklių 21.1, 110, 197.3.14 ir 197.315 punktų nuostatomis.

17.       Pareiškėja Agentūros 2016m. gruodžio 28 d. sprendimą apskundė Žemės ūkio ministerijai, kuri paprašė Agentūros išspręsti klausimą dėl pareiškėjos pateikto UAB „ECS Eco Baltic“ aiškinamojo rašto papildomo vertinimo. Agentūra 2016 m. gegužės 11 d. informavo, kad gavo 2016 m. balandžio 26 d. ekspertinio konsultavimo ataskaitą, kurioje teigiama, jog eksperto pateikti skaičiavimai nesikeičia, nes skaičiuojant buvo įvertinta vidutinė rinkos kaina. Ekspertinio konsultavimo ataskaitoje apskaičiuotos ir įvertintos visos pridėtinės ir statybų išlaidos, taip pat visas darbo užmokestis, medžiagos, mechanizmai. Agentūra, atsižvelgusi į eksperto pateiktas rekomendacijas, nusprendė, kad nėra pagrindo keisti ekspertinio konsultavimo ataskaitos išvadų, todėl paliko galioti 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Žemės ūkio ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. raštas yra tik informacinio pobūdžio raštas, nesukeliantis pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

II.

18.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjos A. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Agentūros 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SKP-486 ir 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą BRK-2457bei įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP001, 2012 m. gruodžio 28 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP002 ir 2013 m. sausio 17 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP003. Teismas administracinės bylos dalį dėl Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. rašto Nr. BRK-2078 panaikinimo nutraukė.

19.       Teismas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, nurodė, kad pareiškėja, vykdydama pirkimus apklausos būdu pagal Pirkimo taisyklių nuostatas, buvo įpareigota siekti, kad tokio pirkimo kaina būtų mažiausia rinkoje. Teikdama paraišką paramai gauti, pareiškėja patvirtino, kad jos prašoma parama yra minimali projektui įgyvendinti reikalinga suma, t. y. pareiškėja pati patvirtino siekti mažiausios rinkoje pirkimo kainos.

20.       Agentūra, kilus įtarimų dėl nepagrįstai didelių prekių, darbų ir paslaugų kainų, atliko užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę, kurios metu buvo nustatinėjamos pareiškėjos investicijų vidutinės rinkos kainos, ir, vadovaudamasi jos rezultatais, priėmė galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą. Kadangi pareiškėja nesutiko su išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės rezultatais, teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą, 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi skyrė Ginčo investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizę. Teismo ekspertizės akte (V t., b. l. 19–114), kurį pasirašė teismo ekspertas S. Š., pateikta išvada, kad 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo išlaidos viršijo vidutinę rinkos kainą 803 Lt (232,56 Eur) (be PVM), dviviečio lauko tualeto – 1 600,40 Lt (463,51 Eur) (be PVM), 194 kv. m lentų tako – 1 236,32 Lt (358,06 Eur) (be PVM), medinių atrakcionų (10 vnt.) – 1 360 Lt (393,88 Eur) (be PVM). Dėl laužaviečių (5 vnt.) įrengimo išlaidų vertės ekspertas nustatė, kad pareiškėjos 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo prašyme nurodytų laužaviečių įrengimo išlaidų vertė, nustatyta 2012 m. rugpjūčio 14 d. sutartyje Nr. 20120814-1, sudaranti 5 000 Lt (be PVM), yra 607 Lt (be PVM) mažesnė, nei teismo ekspertizės metu nustatyta rinkos kaina – 5 607 Lt (be PVM).

21.       Teismas nustatė, kad nei Agentūros pasitelktų ekspertų, nei teismo eksperto išvados nepatvirtino pareiškėjos dalies investicijų išlaidų pagrįstumo. Tačiau specialistų UAB „Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitose Nr. 108 ir Nr. 108/ bei teismo ekspertizės akte pateikiamos investicijų vertės skiriasi ir tarpusavyje. Teismo ekspertas S. Š. teismo ekspertizės akte nurodė UAB „Civitta“ ginčo investicijų sąmatose esančius netikslumus, t. y. nebuvo įvertintos tam tikrų prekių kainos, tam tikri atlikti darbai (V t., b. l. 113–114). Teismas sprendė, kad teismo ekspertizės aktas yra išsamesnis ir tikslesnis, nes teismo skirtas tyrimas, atliktas ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka ekspertizės akte. Pabrėžtina, jog teismo skirtos ginčo investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizės metu ir buvo siekiama nustatyti atliktų darbų vidutinę rinkos kainą, buvusią jų įsigijimo metu (2012 m. balandžio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 14 d., 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. lapkričio 9 d.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo investicijų, t. y įrengto 194 kv. m lentų tako, laužaviečių (5 vnt.), dviviečio lauko tualeto, medinių atrakcionų (10 vnt.), 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelės, vertė turi būti skaičiuojama pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes. Ginčo šalys jokių duomenų, patvirtinančių teismo eksperto skaičiavimų nepagrįstumą, nenurodė ir nepateikė.

22.       Dėl pareiškėjos argumento, kad Agentūra, vertindama paramos paraišką Projektui įgyvendinti ir pareiškėjos pateiktus mokėjimo prašymus, visas Projekto investicijų išlaidas buvo pripažinusi tinkamomis finansuoti, teismas sutiko su atsakovu, kad ši aplinkybė nepaneigė Agentūros teisės per Projekto kontrolės laikotarpį tikrinti pareiškėjos atliktas investicijas ir, kilus įtarimų dėl nepagrįstai didelių perkamų prekių ir paslaugų kainų, atlikti užsakomąją išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizę bei vadovaujantis jos rezultatais priimti galutinį sprendimą dėl tinkamų finansuoti išlaidų, nustatant paramos sumą ir tinkamumą bei netinkamų finansuoti išlaidų dydžio, taikant sankciją. Administravimo taisyklių 5.10 punkte įtvirtinta norma leidžia spręsti, kad Agentūra nagrinėjamu atveju tinkamai taikė teisės aktuose nustatytas pareigas, siekdama apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus administruojant paramą. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas ar Agentūra netinkamai įgyvendino VAĮ įtvirtintus principus, nėra jokio pagrindo.

23.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Agentūra netinkamai pripažino dalį prašomų kompensuoti išlaidų nepagrįstomis, todėl ginčijami sprendimai yra neteisėti ir yra naikintini. Taip pat teismas įpareigojo Agentūrą iš naujo vertinti pareiškėjos mokėjimo prašymus ir investicijų vertę dėl 194 kv. m lentų tako, dviviečio lauko tualeto, laužaviečių (5 vnt.), medinių atrakcionų (10 vnt.) ir 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelės skaičiuoti pagal teismo ekspertizės akte nurodytas vertes.

24.       Nagrinėdamas pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. raštą BRK-2078, teismas pažymėjo, jog Agentūra jį adresavo Žemės ūkio ministerijai, informuodama, kad gavusi Žemės ūkio ministerijos 2016 m. kovo 25 d. raštą Nr. 3IN-407 (8.1) dėl pareiškėjos skundų dėl Agentūros 2015 m.gruodžio 18 d. sprendimo Nr. SKP-486 ir pareiškėjos papildomai pateiktus dokumentus, Agentūra kreipėsi į nepriklausomus ekspertus (UAB „Civitta“), prašydama įvertinti pateiktą informaciją bei pateikti išvadas. Kadangi ginčijamame Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. rašte Nr. BRK-2078 nebuvo suformuluotos jokios pareiškėjai privalomos elgesio taisyklės, pareiškėjos teisės ar pareigos, jis pareiškėjai objektyviai nesukėlė jokių teisinių pasekmių (nepažeidė jos teisių ar įstatymų saugomų interesų), teismas sprendė, kad reikalavimas dėl Agentūros 2016 m. balandžio 22 d. rašto Nr. BRK-2078 panaikinimo nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, todėl bylą šioje dalyje teismas nutraukė. 

III.

25.       Atsakovas Agentūra apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26.       Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Agentūra, vertindama pareiškėjos pirkimo dokumentus, vadovavosi Pirkimo taisyklėmis. Šioje stadijoje nustatoma, ar pareiškėjai tinkamai vykdė pirkimus pagal minėtas taisykles, tačiau nėra vertinamos faktiškai atliktos investicijos, t. y. atlikti darbai, realiai įsigytos prekės ar gautos paslaugos, todėl pareiškėjos argumentai, kad Agentūra jau anksčiau pritarė visoms investicijoms ir dėl to negalėjo priimti skundžiamų 2015 m. ir 2016 m. sprendimų, yra nepagrįsti. Taip pat atmestini ir pareiškėjos argumentai, kad Agentūra pirkimų vertinimo metu, įtarusi netinkamą pirkimų vykdymą, privalėjo apie tai informuoti pareiškėją, nes atsakovas, vertindamas pareiškėjos pirkimus, jokių pažeidimų neįžvelgė, tačiau tai neeliminuoja Agentūros teisės per Projekto kontrolės laikotarpį tikrinti pareiškėjos atliktas investicijas bei kitaip vykdyti savo pareigas ir įgyvendinti savo teises.

27.       Taip pat atsakovas pažymi, kad ginčijamu atveju pareiškėja negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, kadangi jokių teisėtų lūkesčių iki pat Projekto kontrolės priežiūros pabaigos pareiškėja neįgijo.

28.       Agentūra nesutinka su teismo nuomone, kad Agentūros ekspertų išvada negali būti laikoma pagrįsta ir teisėta dėl to, kad daleis investicijų nustatytos rinkos kainos skiriasi nuo teismo eksperto nustatytų kainų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Agentūra turi pareigą pripažinti tinkamomis kompensuoti tik tas išlaidas, kurios yra būtinos. Agentūra turi teisę, kilus įtarimui dėl padidintų kainų, atlikti skaičiuojamų kainų ekspertizę, pasitelkiant ekspertus. Šiuo konkrečiu atveju Agentūros pasitelktas ekspertas yra nepriklausoma verslo konsultacijos bendrovė. Remdamiesi pateiktais dokumentais, ekspertai nustatė įrangos rinkos kainą, aktualią prekių įsigijimo dieną. Ekspertinio vertinimo Ataskaitoje nurodyta, kad ekspertizė atlikta pagal Agentūros pateiktus dokumentus, kurie išvardijami Ataskaitos 1 puslapyje, ir šiuo pagrindu galima pagrįstai teigti, jog investicijų kainos buvo paskaičiuotos pagal pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo dieną buvusias kainas. Todėl nėra pagrindo abejoti Agentūros pasitelktų ekspertų išvadomis ir nustatytais rinkos kainų dydžiais. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „Civitta“ ekspertas, atlikęs minėtą skaičiavimą dėl investicijų įrengimo kainos atitiko jam keliamus kompetencijos ir kvalifikacijos reikalavimus, ir taip pat buvo kompetentingas atlikti skaičiavimus ir sudaryti skaičiuojamąją kainų sąmatą, bei į tai, kad UAB „Civitta“ ataskaitoje dėl medinių takų įrengimo buvo įtraukti visi darbai.

29.       Pareiškėja A. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30.       Pareiškėja pažymi, jog Agentūrai teisės aktų suteikta teisė ir pareiga atlikti projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūra, tačiau ir paramos gavėjams suteikta teisė skųsti Agentūros priimtus sprendimus ir visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti priimtų sprendimų nepagrįstumą. Atsakovo apeliaciniame skunde kvestionuojama pareiškėjos teisė prašyti skirti ekspertizę. Pažymėtina, kad pareiškėjai Agentūra buvo pateikusi nuasmenintą ekspertinio konsultavimo ataskaitą, su UAB „Civitta“ sudarytomis lokalinėmis sąmatomis pareiškėja turėjo galimybę susipažinti tik teisminio proceso metu. Susipažinus su lokalinėmis sąmatomis ir pastebėjus akivaizdžius trūkumus dėl neįtrauktų dalies medžiagų ir / ar darbų kainų, teismui buvo pateiktas prašymas paskirti ekspertizę. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, patvirtinančių teismo eksperto skaičiavimų nepagrįstumą.

31.       Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde cituojamos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi šioje byloje pareiškėja pateikė įrodymus, paneigiančius ekspertų ataskaitoje pateiktas išvadas, t. y. teismo ekspertizės aktą, kuriame detaliai nurodyta, kodėl ekspertinio konsultavimo ataskaitose pateiktos išvados yra nepagrįstos.

32.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują.

33.       Ministerija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-46-502/2016 yra konstatavęs, kad Agentūra turi pareigą pripažinti tinkamomis kompensuoti tik tas išlaidas, kurios prabūtinos, t. y. realiai rinkoje egzistuojančių (ne padidintų) kainų vertę, o išlaidų, patirtų įsigyjant projekto investicijas už padidintą kainą dalis, kuri viršija rinkos kainas, negali būti laikoma būtinosiomis išlaidomis projektui įgyvendinti ir tokios išlaidos negali būti kompensuojamos, t. y. pareiškėjas jau paramos sutarties sudarymo metu ir pirkimų metu žinojo (turėjo žinoti), kad dėl taikytų padidintų kainų Agentūra turi teisę ir pareigą nustatyti netinkamų finansuoti išlaidų dydį.

34.       Agentūros pasitelktas ekspertas yra nepriklausoma verslo konsultacijos bendrovė UAB „Civitta“, kurios paslaugos buvo įsigytos pagal atitinkamus kvalifikacinius reikalavimus. Ekspertinio vertinimo ataskaitose nurodyta, kad, nustatant atitinkamų investicijų rinkos kainas, buvo nagrinėtos pareiškėjos sudarytos pirkimo sutartys, komerciniai pasiūlymai, buvo nuvykta į Projekto įgyvendinimo vietą, pateiktas vertintų investicijų charakteristikų detalizavimas ir nurodytos analogiškos kokybės ir charakteristikų investicijų rinkos kainos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

35.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Agentūros 2016 m. gegužės 11d. sprendimo Nr. BRK-2457, kuriuo paliktas galioti Agentūros 2015m. gruodžio 28d. sprendimas Nr. SKP-486, kuriuo Agentūra, įvertinusi pareiškėjos mokėjimo prašymus, atliktos užsakomosios išlaidų skaičiuojamųjų kainų ekspertizės išvadas, netinkamomis finansuoti pripažino 7 354,18 Eur išlaidas (neįskaitant PVM), todėl iš pareiškėjos, kuriai buvo išmokėta 40 327,36 Eur paramos suma, nuspręsta susigrąžinti 6 618,76 Eur paramos sumos dalį (nekompensuotina pripažinta pareiškėjos investicijų (194 kv. m lentų takui, laužavietėms (5 vnt.), dviviečiam lauko tualetui, mediniams atrakcionams (5 vnt.), 561 kv. m automobilių stovėjimo aikštelei (toliau – ir Ginčo investicijos) įrengti) išlaidų dalis, kuri viršijo rinkos vertę), teisėtumo ir pagrįstumo.

36.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Agentūros 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SKP-486 ir 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą BRK-2457 bei įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti pareiškėjos 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP001, 2012 m. gruodžio 28 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP002 ir 2013 m. sausio 17 d. mokėjimo prašymą Nr. 2IM-KU-10-1-003349-MP003. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą iš esmės grindė teismo paskirtos Ginčo investicijų rinkos kainos nustatymo ekspertizės rezultatais.

37.       Atsakovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjos atliktų investicijų vertę, t.y. be pakankamo pagrindo teismas nesirėmė atsakovo pateiktomis UAB ,,Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitomis.

38.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

39.       Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, visų pirma nurodo, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

40.       Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

41.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, įvertinusi visumą byloje surinktų faktinių duomenų bei byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimu, todėl pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, tačiau juos papildo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde pateiktus argumentus.

42.       Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų LR Žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, 5.9 ir 5.10 punktai suteikia teisę atsakovui pasitelkti nepriklausomus ekspertus atliekant kainų ekspertizę ir tikrinant ar išlaidos atitinka rinkos kainas, ar kaina nėra dirbtinai padidinta, lyginant jas su rinkoje egzistuojančiomis kainomis. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pasitelkė ekspertą UAB „Civitta“, kuri yra nepriklausoma verslo konsultacijos bendrovė ir kurios paslaugos įsigytos pagal keliamus reikalavimus konkurso būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB ,,Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitos, nors ir šiuose dokumentuose naudojamas terminas „ekspertas“, nėra teismo paskirtų, kaip tai yra numatyta ABTĮ 61 straipsnyje, ekspertų išvados, todėl šiems dokumentams nekeliami turinio ir formos reikalavimai, kurie yra nustatyti teismo ekspertizės aktui. Tokie dokumentai byloje vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal ABTĮ 56 straipsnyje 6 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tuo tarpu teismo paskirtos ekspertizės išvados, vertinant jas patikimumo ir tikslumo aspektais, atsižvelgiant į tai, jog teismo paskirtas ekspertas yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 straipsnį už melagingos išvados davimą (t. V b. l. 22), yra svarbesnis ir didesnę įrodomąją reikšmę turintis dokumentas. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje byloje sprendimą, pagrįstai rėmėsi būtent teismo ekspertizės akte pateiktomis išvadomis, tuo pačiu pagrįstai ginčijamais klausimais nesivadovavo UAB ,,Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitose pateiktais duomenimis.

43.       Apeliaciniame skunde pateikti argumentai, susiję su šioje byloje ginčijamų atsakovo sprendimų atitikimu Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, taip pat su atsakovo teise vykdyti projektų, kuriems buvo skirta parama, priežiūrą, su teise tikrinti paramos gavėjų mokėjimo prašymuose, paraiškose pateiktos informacijos teisingumą ir nurodytų išlaidų arba prašomos paramos tinkamumą finansuoti, su teise tirti pažeidimus, su teise vertinti projektų įgyvendinimo eigą bei projektų įgyvendinimo ir užbaigimo ataskaitas, su teise tikrinti paramos gavėjų atitiktų projekto priežiūros rodikliams ir teise atlikti kitus kontrolės bei priežiūros veiksmus, nagrinėjamoje byloje nėra aktualūs, nes pirmosios instancijos teismas nurodytais aspektais atsakovo sprendimų nekritikavo ir šiais pagrindais ginčo sprendimų nenaikino.

44.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog ginčo sprendimai buvo panaikinti iš esmės tik dėl to, jog atliktos teismo ekspertizės išvados išryškino akivaizdžius UAB ,,Civitta“ ekspertinio konsultavimo ataskaitų trūkumus, kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl pareiškėjai taikytinų sankcijų dydžio ir apimties.

45.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nurodytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Ramūnas Gadliauskas

        Dalia Višinskienė