Civilinė byla Nr. e2A-220-945/2020
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-03562-2019-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.5; 3.3.1.14; 3.3.1.20
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 13 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Edvardo Palioko ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-8619-959/2019 pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Elektroninio verslo ir inovacijų plėtros agentūra“ dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 1 198,83 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas nurodė 2009 m. spalio 1 d. su atsakove sudaręs darbo sutartį, pagal kurią dirbo komunikacijos vadovu. 2012 m. gegužės 31 d. atsakovės dalininkų neeiliniame susirinkime ieškovas paskirtas eiti atsakovės direktoriaus pareigas nuo 2012 m. birželio 1 d. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2018 m. rugpjūčio 29 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį jo prašymu. Atsakovė privalėjo visiškai atsiskaityti su ieškovu atleidimo iš darbo dieną, tačiau to nepadarė. Už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. rugpjūčio mėn. atsakovė ieškovui nesumokėjo 1 198,83 Eur.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o teismui nusprendus ieškinį patenkinti, atidėti skolos sumokėjimą ne mažiau kaip 2 metų laikotarpiui iki įstaigos mokumo atkūrimo. Atsakovė nurodė, kad ieškovas nuo 2017 m. sausio mėn. nereikalaudamas darbo užmokesčio ir kitoje savo bendrovėje pradėjęs vykdyti tapačią veiklą, faktiškai pakeitė darbo santykius į savanorystės santykius, tačiau tinkamai šio fakto neįformino. Ieškovas eidamas atsakovės vadovo pareigas praleido ieškinio senaties terminus reikalavimams dėl žalos atlyginimo prisiteisimo iš atsakingų asmenų pareikšti, neteisėtai perkėlė įstaigos veiklą į kitą jam priklausantį juridinį asmenį, taip padarydamas atsakovei žalos, negrąžino viso atsakovei priklausančio turto, todėl atsakovė turi teisę įskaitymo tikslu sulaikyti ieškovui mokėtinas sumas iki kol ieškovas tinkamai įvykdys savo įsipareigojimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2019 m. spalio 24 d. sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovui 1198,83 Eur neišmokėto darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas (suma neatskaičius mokesčių už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d.), 572,04 Eur netesybų (suma neatskaičius mokesčių), 2 038,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netenkino ieškinio reikalavimo priteisti 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, netenkino atsakovės reikalavimo išdėstyti sprendimo įvykdymą, įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui 27 Eur žyminio mokesčio, sprendimo dalį dėl 95,35 Eur (suma neatskaičius mokesčių) vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio priteisimo nukreipė vykdyti skubiai.
4. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog šalis siejo darbo santykiai, ieškovui nuo 2016 m. gruodžio mėn. nebuvo mokamas darbo užmokestis, su juo nebuvo atsiskaityta ir nutraukus darbo sutartį 2018 m. rugpjūčio 29 d.
5. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovas vykdė panašią veiklą savo įsteigtoje mažojoje bendrijoje ir iki darbo sutarties nutraukimo nereikalavo nesumokėto darbo užmokesčio mokėjimo, pati savaime nereiškia, jog tokiu būdu ieškovas atsisakė darbo užmokesčio, darbo sutartis pasibaigė anksčiau, nei ji buvo nutraukta ar transformavosi į savanorystės santykius. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis nustato, kad visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia. Ši nuostata įtvirtinta ir atsakovės įstatų 4.16 punkte. Teisės aktai nenumato viešosios įstaigos vadovo teisės pačiam įforminti su juo sudarytos darbo sutarties nutraukimą ar nutraukti ją vienašališkai kitokiais pagrindais ir tvarka, nei numatyta DK.
6. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog ieškovo tariamai padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala būtų buvusi išskaityta iš ieškovui priklausančio darbo užmokesčio laikantis DK 156 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Taip pat nenustatyta, kad ši tariama žala būtų priteista iš ieškovo darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka. Darbdavio teisės sulaikyti darbuotojui mokėtinas sumas kitais pagrindais DK nenumato, todėl teismas sprendė, kad atsakovė aptariamu pagrindu neturi teisės nemokėti ieškovui darbo užmokesčio. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, teigdama turinti teisę sulaikyti ieškovui mokėtinas sumas, tokiu būdu iš esmės pripažįsta, jog tam tikros sumos ieškovui yra mokėtinos, kas prieštarauja jos pačios pozicijai dėl ieškovo darbo neatlygintinio pobūdžio.
7. Teismas sprendė, kad ieškinyje nurodyta įsiskolinimo suma atitinka į bylą pateiktus išmokų priskaitymo dokumentus bei VSDFV deklaruotas sumas. Įrodymai, patvirtinantys minėtų išmokų faktinį išmokėjimą ieškovui, teismui nepateikti.
8. Reikalavimą priteisti procesines palūkanas teismas atmetė nurodydamas, kad darbo bylose taikomas specialus teisių gynimo būdas, numatytas DK 147 straipsnyje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad su ieškovu jo atleidimo dieną nebuvo atsiskaityta, byloje neįrodyta buvus šalių susitarimui dėl vėlesnio atsiskaitymo, vėluojama atsiskaityti ilgiau kaip 6 mėn. ne dėl darbuotojo kaltės, iš atsakovės ieškovui priteisė maksimalią netesybų sumą – 6 mėn. ieškovo vidutinį darbo užmokestį – 572,04 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas neįvertino ieškovo, kaip vadovo ir vieno iš dalininkų, specifinės teisinės padėties, jo rūpestingumo lygio. Į bylą pateikti įrodymai, kad ieškovas, perėmęs atsakovės vertingiausią turtą ir iš esmės atsakovei nebevykdant jokios veiklos, pats nesušaukė susirinkimo dėl darbo santykių pakeitimo į savanorystės santykius ir darbo užmokesčio klausimo išsprendimo. Ieškovui jo vadovavimo laikotarpiu niekas netrukdė išsimokėti darbo užmokestį, tačiau jis to nedarė.
9.2. 2014 m. liepos 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas galimai neteisėtai perleido savo paties įsteigtai ir vadovaujamai mažajai bendrijai atsakovės turtą bei galimai pasisavino atsakovės verslo galimybę. Dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu vyksta ginčas kitoje civilinėje byloje. Ieškovas tuo pačiu metu atstovaudamas atsakovę ir savo paties įmonę (duomenys neskelbtini), sudarė atsakovės interesams prieštaraujantį sandorį savo paties naudai, tai yra pažeidė savo fiduciarines pareigas ir imperatyvų draudimą vienu metu atstovauti abi sandorio šalis. Teismas, net ir nesant byloje pareikšto reikalavimo dėl minėto sandorio negaliojimo, privalėjo ginčo situacijoje įvertinti ieškovo elgesį.
9.3. Ieškovas yra negrąžinęs viso atsakovei priklausančio turto, todėl atsakovė turi teisę sulaikyti ieškovui mokėtinas sumas iki kol ieškovas tinkamai įvykdys savo įsipareigojimus. Be to, ieškovo darbo įstaigoje metu 2010 – 2011 m. buvo sudaryti, vykdomi ir toleruojami galimai žalingi sandoriai. Ieškovas, eidamas atsakovės vadovo pareigas, praleido ieškinio senaties terminus reikalavimui dėl žalos, kylančios iš šių sandorių, kuri siekia apie 17 000 Eur, atlyginimo prisiteisimo pareikšti.
9.4. Teismas turėjo įvertinti paties ieškovo kaltę ir padarytą didelę žalą atsakovei, dėl ko atsakovė nebeturi galimybių sumokėti ieškovo reikalaujamų sumų.
10. Ieškovas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad panašios veiklos kitoje įmonėje vykdymas nepaneigia ieškovo teisės gauti darbo užmokestį. Tai, kad atsakovė yra įregistruota kaip viešoji įstaiga ir jai nėra draudžiama veiklą vykdyti neatlygintinai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas dirbo savanoriškais pagrindais. Šalis siejo darbo santykiai, todėl atsakovei tenka pareiga su ieškovu atsiskaityti. Atsakovė neįrodė fiduciarinių pareigų pažeidimo fakto. Be to, darbo užmokestis ieškovui priteistas kaip darbuotojui, vykdžiusiam darbo funkcijas, o ne kaip civilinės teisės subjektui. Faktas, kad yra pradėti teisminiai ginčai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ar įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimo, nepaneigia ieškovo teisės į darbo užmokestį. Atsakovė neįrodė atlikusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, o darbo užmokesčio išmokėjimo sulaikymo galimybės teisės aktai nenumato. Nors ieškovas pagal užimamas pareigas ir turėjo galimybę disponuoti atsakovės lėšomis, tačiau dėl piniginių lėšų įstaigoje trūkumo tokia galimybe savo atleidimo dieną objektyviai negalėjo pasinaudoti. Kadangi dėl pavėluoto atsiskaitymo ieškovo kaltės nėra, teismas pagrįstai atsakovės atžvilgiu taikė DK 147 straipsnio 2 dalyje nustatytus vėlavimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju teisinius padarinius (netesybas).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2009 m. spalio 1 d. darbo sutarties ir atsakovės dalininkų 2012 m. gegužės 31 d. susirinkimo nutarimo pagrindu ieškovas ėjo atsakovės direktoriaus pareigas, darbo sutartis 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutraukta ieškovo prašymu, kuris buvo patenkintas dalininkų 2018 m. liepos 30 d. susirinkime. Nėra ginčo ir dėl ieškovo nurodomos įsiskolinimo sumos, apskaičiuotos vadovaujantis pažyma apie darbo užmokestį ir VSDFV deklaruotais duomenimis. Atsakovė neįrodinėja ir aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. buvo išmokėtos kokios nors su darbo santykiais susijusios sumos, jog nutraukiant darbo sutartį su ieškovu buvo atsiskaityta.
13. Nesutikimą su ieškovo reikalavimu priteisti jam su darbo santykiais susijusias sumas (darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas) atsakovė grindžia dvejopo pobūdžio argumentais. Pirma, atsakovė įrodinėja, kad laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti darbo užmokestį, tarp šalių buvo susiklostę ne darbo, bet savanorystės teisiniai santykiai. Antra, atsakovė akcentuoja egzistuojant neįvykdytoms ieškovo piniginėms prievolėms atsakovei, kurių įvykdymo užtikrinimui atsakovė tvirtina sulaikiusi ieškovui mokėtinas sumas.
14. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad tarp šalių laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėn. nebuvo susiklostę darbo santykiai, jog ieškovas veikė savanorystės pagrindais, todėl atsakovei neatsirado pareiga mokėti ieškovui darbo užmokestį, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
14.1. Kaip minėta nutarties 12 punkte, byloje nėra ginčo dėl to, kad su ieškovu sudaryta 2009 m. spalio 1 d. darbo sutartis buvo nutraukta 2018 m. rugpjūčio 29 d. Be to, su ieškiniu pateiktame atsakovės dalininkų 2012 m. gegužės 31 d. susirinkimo protokole yra aiškiai užfiksuota, kad ieškovui už direktoriaus pareigų vykdymą bus mokamas darbo užmokestis, bei nustatytas darbo užmokesčio dydis. Tiek paskiriant ieškovą į direktoriaus pareigas, tiek ir nutraukiant su juo darbo sutartį galiojusių redakcijų Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad darbo santykiai su vadovu įforminami sudarant darbo sutartį. Kad vadovas darbo funkcijas vykdo būtent darbo sutarties pagrindu, nustatyta ir su ieškiniu į bylą pateiktų atsakovės įstatų 4.16 punkte.
14.2. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad darbdavys ar darbuotojas kažkuriuo momentu iki darbo sutarties nutraukimo buvo išreiškę valią darbo santykius transformuoti į savanorystės pagrindais vykdomą veiklą, jog ieškovas būtų atsisakęs teisės į darbo užmokestį arba atsakovė būtų tokią ieškovo teisę ginčijusi. Darbdavio pareiga mokėti darbuotojui darbo užmokestį imperatyviai įtvirtinta DK 32 straipsnyje, apibrėžiančiame darbo sutarties sąvoką (ši pareiga buvo įtvirtinta ir iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 93 straipsnyje), o taip pat DK 139 straipsnio 1 dalyje (iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 186 straipsnio 1 dalyje). Aptariamas teisinis reglamentavimas nesukūrė pagrindo darbdaviui tikėtis, kad ši pareiga gali išnykti kokiu nors kitu būdu, nei nutraukiant su ieškovu sudarytą darbo sutartį.
14.3. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas savo veiksmais – įsidarbindamas jam priklausančioje mažojoje bendrijoje ir ten vykdydamas panašią veiklą – patvirtino atsisakantis darbo santykių su atsakove, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovės įrodinėjamą teisinių santykių transformaciją į savanorystę paneigia į bylą pateikti įrodymai. Pirma, atsakovė neiniciavo darbo santykių su ieškovu nutraukimo. Antra, kaip matyti iš į bylą pateiktų VSDFV duomenų, mokesčių administratoriui buvo deklaruojami darbo santykiai ir ieškovui mokėtinos sumos. Trečia, tiek VSDFV duomenys, tiek ir buhalterinės apskaitos paslaugas atsakovei teikusios MB „Judantis kadras“ 2019 m. liepos 10 d. rašto turinys atskleidžia, kad atskirais laikotarpiais, kai nebuvo vykdomos darbo funkcijos (nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2017 m. spalio 12 d. ir nuo 2017 m. spalio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d.) ieškovui buvo forminamos nemokamos atostogos. Ketvirta, atsakovės dalininkai būtent ieškovo iniciatyva nutraukė darbo santykius su ieškovu 2018 m. rugpjūčio 29 d. Nurodytos aplinkybės atskleidžia, kad abi šalys aiškiai suprato, jog jas sieja darbo santykiai, byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas nevykdė darbo funkcijų iki 2017 m. rugpjūčio 15 d., o vėliau atsakovas pats du kartus sustabdė darbo funkcijų vykdymą ir darbo užmokesčio skaičiavimą, tai įformindamas kaip nemokamas atostogas.
14.4. Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į specialų ieškovo statusą, kadangi jis buvo ne tik atsakovės darbuotojas, bet ir įstaigos valdymo organas, kurį su atsakove siejo civilinio pobūdžio santykiai, negali būti vertinamas kaip turintis įtakos ieškovo teisei reikalauti jam priklausančio darbo užmokesčio išmokėjimo. Ieškinio reikalavimai kildinami iš su darbo santykiais susijusios dvilypio ieškovo ir atsakovės teisinio santykio dalies. Jeigu įstaigos vadovo pareigas ėjęs darbuotojas atlieka veiksmus, kurie yra nesuderinami su jo, kaip įstaigos valdymo organo pareigomis, gali būti keliamas vadovo atsakomybės klausimas, tačiau tokia situacija nepaneigia nutarties 14.2 punkte aptartos darbdavio pareigos mokėti darbuotojui darbo užmokestį, o kartu ir darbuotojo teisės reikalauti iš darbdavio su darbo santykiais susijusių išmokų.
15. Apibendrindama nutarties 14 punkte nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog šalis siejo darbo santykiai, todėl atsakovė privalo atsiskaityti su ieškovu už šio vykdytas darbo funkcijas.
16. Kaip minėta nutarties 13 punkte, atsakovė savo prievolę mokėti ieškovui su darbo santykiais susijusias sumas taip pat ginčijo įrodinėdama, kad egzistuoja neįvykdytos ieškovo piniginės prievolės atsakovei, kurių įvykdymo užtikrinimui atsakovė tvirtina sulaikiusi ieškovui mokėtinas sumas. Atsakovė išskyrė tris savarankiškas aplinkybes: pirma, galimai neteisėto sandorio, kuriuo įstaigos turtas perkeltas į ieškovui priklausančią įmonę, sudarymą; antra, įmonės vardu 2010 – 2011 m. sudarytų galimai neteisėtų sandorių neginčijimą per įstatyme įtvirtintus ieškinio senaties terminus; trečia, įmonei priklausančio turto negrąžinimą po darbo santykių nutraukimo.
17. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis DK 150 straipsnio 1 dalimi, išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik įstatymuose nustatytais atvejais. Nors tarp tokių atvejų yra nurodytas ir darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimas (DK 150 straipsnio 2 dalies 3 punktas), vienašališkai išskaitą galima atlikti per 1 mėn. nuo tos dienos, kurią darbdavys sužinojo ar galėjo sužinoti apie atsiradusį išskaitos pagrindą, tokios išskaitos dydis negali viršyti darbuotojo 1 mėn. vidutinio darbo užmokesčio sumos, kitą darbuotojo padarytos žalos dalį darbdavys gali išsiieškoti tik inicijuodamas darbo ginčą, t. y. dėl žalos atlyginimo priteisimo kreipdamasis į darbo ginčų komisiją (DK 156 straipsnio 2 dalis).
18. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad darbdavys būtų atlikęs priešpriešinių reikalavimų įskaitymą DK 150, 156 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais. Net ir atsakovės nurodoma aplinkybė, kad ji sulaikė ieškovui mokėtinas sumas, leidžia spręsti, jog įskaitymas nebuvo atliktas. Kartu teisėjų kolegija sutinka su ginčijamo sprendimo motyvu, kad atsakovės argumentas dėl mokėtinų sumų išmokėjimo sulaikymo yra nesuderinamas su nutarties 17 punkte pateiktu teisiniu reglamentavimu. Darbdavys be darbuotojo sutikimo neturi teisės vienašališkai įskaityti didesnės nei 1 mėn. vidutinis darbo užmokestis (nagrinėjamu atveju – 95,34 Eur) sumos, o ir toks įskaitymas buvo galimas per vieną mėnesį. Nutraukęs darbo sutartį 2018 m. rugpjūčio 29 d., vadovaujantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, darbdavys privalėjo visiškai atsiskaityti su darbuotoju, tačiau šios pareigos neįvykdė ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su priešpriešinių prievolių įskaitymu. Vėlesnis darbdavio atsisakymas vykdyti savo piniginę prievolę vertintinas kaip nepagrįstas. Toks aptariamo teisinio reglamentavimo aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015 suformuotą teisės aiškinimo taisyklę, kad įskaitymas nesilaikant nustatytos tvarkos, o taip pat egzistuojanti darbdavio reikalavimo teisė nepaneigia darbdavio pareigos atsiskaityti su darbuotoju.
19. Apibendrindama nutarties 14–18 punktuose aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertinęs į bylą surinktus įrodymus pagrįstai konstatavo, jog šalis siejo darbo santykiai, kuriuos nutraukus darbdavys tinkamai su darbuotoju neatsiskaitė, šios prievolės pažeidimo nepaneigia darbdavio argumentai dėl priešpriešinių prievolių egzistavimo, kadangi darbo užmokesčio išmokėjimo sulaikymas yra draudžiamas.
20. Byloje taip pat buvo sprendžiamas klausimas dėl sankcijos darbdaviui už vėlavimo atsiskaityti laiką taikymo. Ieškiniu ieškovas prašė priteisti jam CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio (5 proc.) metines procesines palūkanas. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė nurodydamas, kad nagrinėjant darbo ginčus bendroji norma, numatanti atsakovo pareigą mokėti procesines palūkanas, netaikoma, kadangi procesinės DK normos numato specialias sankcijas darbdaviui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia išvada atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2010, 2012 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).
21. Pirmosios instancijos teismas atsakovės atžvilgiu taikė DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju darbo santykiams pasibaigus pasekmes: priteisė ieškovui 6 mėn. vidutinio darbo užmokesčio netesybas. DK 147 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad netesybos darbuotojui priklauso tik tuo atveju, jeigu neatsiskaityta su darbuotoju ne dėl jo kaltės. Kasacinis teismas yra suformavęs tokio teisinio reglamentavimo (tokia pati taisyklė buvo įtvirtinta iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 141 straipsnio 3 dalyje) aiškinimo taisyklę, pagal kurią darbuotojo teisei į netesybas nuginčijimui nepakanka įrodyti, kad laiku nebuvo atsiskaityta dėl darbdavio kaltės, privalu įrodyti, jog savalaikį neatsiskaitymą nulėmė kalti paties darbuotojo veiksmai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015, 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016 ir kt.).
22. Nagrinėjamu atveju atsakovė įrodinėja, kad netinkamas ieškovo vadovavimas įstaigai nulėmė finansinių galimybių atsiskaityti su darbuotoju nebuvimą. Įvertinusi šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių. Pirma, kaip minėta nutarties 14.3 punkte, ieškovas ėmėsi veiksmų, kad atsakovės prievolės jam neaugtų, ilgą laikotarpį prieš darbo sutarties nutraukimą fiksuodamas sau nemokamas atostogas. Antra, kaip matyti iš atsakovės procesinės pozicijos, atsisakymą atsiskaityti su ieškovu darbo sutarties nutraukimo dieną ar įvykdyti jo 2018 m. rugsėjo 20 d. pateiktą reikalavimą nulėmė ne atsakovės turtinė padėtis, bet nepagrįstas ieškovo reiškiamo reikalavimo ginčijimas (prievolės neigimas bei tvirtinimas, kad prievolės vykdymas yra sustabdytas). Trečia, net ir įvertinusi į bylą atsakovės pateiktus finansinius dokumentus, iš kurių matyti, kad įstaigos finansinė padėtis nebuvo gera, teisėjų kolegija pažymi, jog 1 198,83 Eur suma juridiniam asmeniui negali būti pripažįstama didele. Pažymėtina, kad tai yra suma prieš mokesčius, todėl reali prievolė, kurią atsakovė turėjo įvykdyti tiesiogiai ieškovui, kad nekiltų ginčo, buvo dar mažesnė. Ketvirta, jeigu ieškovė dėl nevykdomos veiklos ar sumažėjusių jos apimčių neturėjo galimybės atsiskaityti su darbuotoju, turėjo būti svarstomas klausimas dėl įmonės nemokumo proceso iniciavimo iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Jeigu įstaiga atsiskaityti su atsakovu negalėjo dėl nemokumo, po darbo sutarties su ieškovu nutraukimo atsakovės vadovo pareigas perėmęs asmuo privalėjo inicijuoti bankroto procesą (ĮBĮ 8 straipsnis). Įvykdžius šią pareigą būtų nutrauktas netesybų skaičiavimas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Penkta, DK 147 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas maksimalus netesybų dydis – 6 mėn. vidutinis darbo užmokestis. Nagrinėjamu atveju darbdavys yra neatsiskaitęs su darbuotoju jau beveik pusantrų metų. Jeigu delsimas atsiskaityti iš karto po darbo sutarties nutraukimo ir gali būti iš dalies siejamas su vadovavimo įmonei perėmimu susijusiais niuansais, vėlesnis itin ilgą laiką trunkantis neatsiskaitymas neigiant teisėto darbuotojo reikalavimo pagrįstumą negali būti siejamas su kaltais ieškovo veiksmais.
23. Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina ne tik kaip pagrindžiančią ieškovo teisę reikalauti netesybų, bet ir kaip neleidžiančią abejoti pirmosios instancijos teismo išvados dėl priteistos netesybų sumos pagrįstumu. Teismas pažymi, kad net ir priteista maksimali netesybų suma (572,04 Eur) negali būti vertinama kaip neproporcingai didelė, pažeidžianti šalių interesų balansą. Ši suma yra daugiau nei dvigubai mažesnė už atsakovės įsiskolinimo ieškovui sumą. Ilgą laiką ignoruodamas socialiniu požiūriu jautrią pareigą mokėti darbuotojui darbo užmokestį darbdavys negali tikėtis nesulaukti su tuo susijusių pasekmių. Vien atsakovės nurodoma aplinkybė apie egzistuojantį priešpriešinį reikalavimą ieškovo atžvilgiu negali turėti jokios įtakos jos pareigai mokėti netesybas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-469/2015). Specifinis santykių tarp ieškovo ir atsakovės pobūdis taip pat nepaneigia aptariamos išvados pagrįstumo. Be to, kaip minėta nutarties 22 punkte, atsakovės atsisakymą atsiskaityti iš esmės nulėmė savavališkas neegzistuojančios sulaikymo teisės įgyvendinimas, tokiu būdu nepagrįstai siekiant įtakoti tarp šalių kilusius civilinės teisės reguliuojamus ginčus.
24. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tarp šalių kilusį ginčą išsprendė tinkamai, naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu grąžinęs ieškovui jo paduodant ieškinį sumokėtą žyminį mokestį, pirmosios instancijos teismas be pagrindo nesprendė klausimo dėl už ieškinį mokėtinos žyminio mokesčio sumos priteisimo iš atsakovės valstybei (CPK 96 straipsnio 3 dalis). Kita vertus, dėl CPK 313 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti blogesnį sprendimą apelianto atžvilgiu, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2019 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Edvardas Paliokas
Mindaugas Šimonis