Civilinė byla Nr. 2S-586-340/10

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00694-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija: 110.6; 122.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. birželio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,

kolegijos teisėjų R. Gudžiūnienės, P. Jaržemskio, 

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Pristis“ atskirąjį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Pristis“ ieškinį atsakovui UAB „Molesta“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 50 000 Lt skolą bei 11 342,52 Lt dydžio delspinigius; 12,70 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nekilnojamojo turto ar kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis areštą 61 342,52 Lt sumai.

Molėtų r. apylinkės teismas 2009-11-27 nutartimi UAB „Pristis“ prašymo netenkino. Teismas laikė, kad ieškovas nenurodė faktų, patvirtinančių, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemonės jis rėmėsi tik prezumpcija, pagal kurią grėsmė realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui preziumuojama tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Iš pateiktų įrodymų teismas sprendė, kad atsakovas nevengia savo įsipareigojimų vykdymo, o šiuo atveju dėl prašomos priteisti sumos pagrįstumo yra kilęs ginčas. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad skolininkas nevykdo savo įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, o ne taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas vertino ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, pvz. turto ar sąskaitų areštas, gali itin neigiamai paveikti atsakovo komercinę veiklą, atsiskaitymą su valstybės biudžetu, darbuotojais, todėl padarė išvadą, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones skolininko turtui būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, ekonomiškumo principas.

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Molėtų r. apylinkės teismo 2009-11-27 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – nepranešus UAB „Molesta“ 61 342,52 Lt sumai areštuoti nekilnojamąjį turtą ar kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teise, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Apelianto nuomone, teismas atsisakė taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotą prezumpciją, tačiau nutartyje nenurodė jokių tokią prezumpciją paneigiančių aplinkybių. Nesutinka su teismo pozicija, kad 61 342,52 Lt suma atsakovui nelaikytina didele. Teismas remiasi neteisingomis faktinėmis aplinkybėmis; nurodo, jog kadangi dėl sąskaitose-faktūrose nurodytų sumų ieškovas nereiškia reikalavimų, darytina išvada, kad visos nurodytos PVM sąskaitos-faktūros buvo atsakovo apmokėtos. Pažymi, kad tokia išvada padaryta nepagrįstai, ieškinio I dalyje buvo nurodyta, kad pagal tris iš nurodytų sąskaitų faktūrų (Nr. 806775, 900187, 902200) atsakovas nėra atsiskaitęs ir dėl to susidariusi 50 000 Lt skola. Be to, kitų sąskaitų-faktūrų sumos dydis ir jų apmokėjimo (dalinio) faktas neįrodo atsakovo finansinių galimybių, pagal kurias galima spręsti ar reikalaujama suma yra didelė po to, kai buvo pareikštas ieškinys; tai neatskleidžia dabartinės atsakovo finansinės padėties. Pažymi, kad nurodo atsakovo pareigų nevykdymo aplinkybę tuo aspektu, kad atsakovas neturi finansinių galimybių įvykdyti savo sutartinę prievolę, todėl darytina išvada, kad reikalavimo suma atsakovui yra didelė, o tai yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantas nesutinka su teismo pozicija, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui būtų neigiamai paveikta atsakovo komercinė veikla, atsiskaitymai, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra ir ekonomiškumo principas, kadangi remiantis tokia pozicija laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apskritai yra neįmanomas, o būtent tai pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą, kadangi išskirtinai ginami atsakovo interesai. Pažymi, jog teismas siekdamas nepažeisti ekonomiškumo principo ir išlaikyti šalių pusiausvyrą, gali nustatyti areštuojamo turto eiliškumą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo Molėtų r. apylinkės teismo 2009-11-27 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas klaidina teismą teigdamas, jog atsakovas vengia vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Nurodo, kad nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas sprendžiamas nevertinant ieškinio pagrįstumo, tačiau paaiškina, jog yra atlikęs 50 000 Lt sumos įskaitymo sandorį; iš to seka, kad ieškinys nepagrįstas ir neatitinka faktinių aplinkybių. Teismas pagrįstai įvertino, kad 61 342,52 Lt suma atsakovui nėra didelė ir atsakovas yra mokus.

Atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

CPK 144 str. reglamentuoja, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir jeigu tai būtina siekiant apginti viešąjį interesą (CPK 144 str. 1 d., 2 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

Kolegija pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t. y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Todėl asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti: pirma, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir, antra, nurodyti konkrečią laikinąją apsaugos priemonę, kad teismas galėtų įvertinti jos taikymo būtinumą. Antrosios aplinkybės įrodinėjimo reikalingumą lemia šalių procesinio dispozityvumo principas, besiremiantis prašančio asmens atsakomybe kitam asmeniui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu atsiradusios žalos atlyginimo.

Apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių būtinybę grindžia didele reikalavimo suma atsakovui. Teismų praktikoje didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau didelė ieškinio suma savaime nėra pagrindas jas taikyti. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą dėl 50 000 Lt skolos bei 11 342,52 Lt dydžio delspinigių priteisimo. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė duomenis apie savo finansinę padėtį: balansą (b.l. 110-112), pelno (nuostolių) ataskaitą (b.l. 113), VSDFV Molėtų skyriaus pažymą, jog nėra įsiskolinimo biudžetui (b.l. 119), Utenos apskrities VMI pažymą, jog atsiskaitęs su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais (b.l. 120), taip pat pažymą iš DnB NORD banko apie turimas lėšas sąskaitoje (b.l. 121). Atsižvelgusi į pateiktus duomenis, kolegija sutinka, kad šiuo atveju atsakovo atžvilgiu ieškinio suma – 61 342,52 Lt nelaikytina didele, todėl negali būti laikoma pakankamu pagrindu, pagrindžiančiu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

Kolegija iš dalies sutinka su apelianto teiginiais, jog kitų sąskaitų-faktūrų sumos dydis ir jų apmokėjimo (dalinio) faktas neįrodo atsakovo finansinių galimybių, pagal kurias galima spręsti ar reikalaujama suma yra didelė po to, kai buvo pareikštas ieškinys; tai neatskleidžia dabartinės atsakovo finansinės padėties. Tačiau, kaip minėta, atsakovo pateikti įrodymai, pagrindžiantys jo finansinę padėtį, leidžia daryti išvadą, kad ieškovo reikalaujama suma atsakovui nėra didelė ir nepreziumuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad aplinkybė, jog atsakovas nevykdo įsipareigojimų yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nepateikė įrodymų, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas slepia turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kitokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą (CPK 178 str.), todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstai netenkintas.

Kolegija nepasisako dėl apelianto atskirojo skundo argumentų dėl šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principo pažeidimų, nustačius, jog nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos. Minėti principai analizuojami ir į juos atsižvelgiama tuo atveju, kai yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-11-27 Molėtų r. apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Iš apelianto (ieškovo) UAB „Pristis“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 5,80 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

n u t a r ė :

Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Pristis“ 5,80 Lt (penkis litus, 80 centų) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė                                                                             T. Žukauskienė

Teisėjai                                                                                                 R. Gudžiūnienė

P. Jaržemskis