Administracinė byla Nr. A-1719-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00290-2014-5

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į vidaus tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. B. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2–3, 21–22) prašydama: 1) panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) viršininko 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. 50-TE-474 „Dėl vyresniosios policininkės D. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į ankstesnes Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus postinės pareigas; 3) priteisti iš Panevėžio AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad ji iki atleidimo vykdė Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus postinės pareigas. Panevėžio AVPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir atsižvelgęs į 2014 m. rugpjūčio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-72 (toliau – ir Išvada), ginčijamu Įsakymu atleido ją, savo poelgiu pažeminusią pareigūno vardą, iš vidaus tarnybos. Pareiškėjos teigimu, Įsakymu taikyta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga jos padarytiems veiksmams ir jų sukeltoms pasekmėms. Pareiškėja nurodė, kad ji 2014 m. liepos 21 d., apie 22 val. 30 min. namuose su savo gyvenimo draugu susiginčijo dėl tolimesnio bendro gyvenimo ir ateinančio į pasaulį kūdikio ateities. Pareiškėjos gyvenimo draugas ją apšaukė ir pasakė, kad jos neves, neteiks išlaikymo būsimam vaikui, ją paliks. Dėl tokio gyvenimo draugo poelgio pareiškėja labai susinervino, norėdama pasiguosti puolė skambinti savo mamai. Gyvenimo draugas atėmė iš jos mobilaus ryšio telefoną, kad ji negalėtų niekam paskambinti ir išsikviesti pagalbos. Norėdama nusiraminti pareiškėja išgėrė kelias taureles brendžio. Kadangi tai nepadėjo, neturėdama telefono ir negalėdama išsikviesti taksi, sėdo į savo automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo nusipirkti vaistų, o po to ketino važiuoti pas mamą, tačiau pakeliui buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie nustatė, jog pareiškėja transporto priemonę vairavo neblaivi. Pareiškėja išreiškė abejones, ar galėjo būti nustatytas toks didelis girtumo laipsnis nuo staigiai pavartoto alkoholio kiekio, tačiau nurodė, kad įvykio metu buvo susijaudinusi, todėl teise per vieną valandą pasitikrinti neblaivumą gydymo įstaigoje nepasinaudojo, bei pripažino, kad pasielgė netinkamai ir neapgalvotai, dėl įvykio labai gailisi. Pareiškėja prašė atsižvelgti į tai, kad administracinį teisės pažeidimą ji padarė ne darbo metu ir buvo be pareigūno uniformos, nusižengimą padarė dėl psichinės ir fizinės gyvenimo draugo prievartos veiksmų sukelto didelio susijaudinimo. Pažymėjo, kad jos stažas vidaus tarnyboje yra daugiau nei 13 m., tarnyboje buvo charakterizuojama teigiamai, skatinta tris kartus, galiojančių drausminių nuobaudų neturi. Prašė atsižvelgti į tai, kad šiuo metu laukiasi kūdikio, todėl atleidus ją iš vidaus tarnybos, ji neteko vienintelio pragyvenimo šaltinio. Atkreipė dėmesį, kad ji tyčia ar sąmoningai teisės pažeidimo nepadarė ir policijos pareigūno statusu nepasinaudojo.

Pareiškėjos atstovė (advokatė) papildomai paaiškino, kad pareiškėjos atvejis yra išskirtinis, kadangi iš vidaus tarnybos atleista nėščia pareigūnė. Prašė atsižvelgti į teigiamą pareiškėjos charakteristiką, nuoširdų jos gailestį dėl šio įvykio, pareiškėjos nėštumą ir materialinę padėtį.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais į pareiškėjos skundus (b. l. 26–29, 59–62) su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas teigė, kad pareiškėja iš vidaus tarnybos teisėtai ir pagrįstai atleista vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Atsakovas nurodė, jog 2014 m. liepos 22 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl to, kad pareiškėja 2014 m. liepos 21 d., ne tarnybos metu neblaivi vairavo automobilį ir tokiu poelgiu galimai pažemino policijos pareigūno vardą. Atlikus tarnybinį patikrinimą, nurodytos aplinkybės pasitvirtino. Manė, kad pareiškėjos padarytų veiksmų pasekmės nedera su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis ir visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių tikimasi iš pareigūnų. Pareiškėjos poelgis, nesuderinamas su policijos pareigūno vardu, turėjo neigiamos įtakos policijos sistemos įvaizdžiui. Pareiškėja savo veiksmais sulaužė duotą priesaiką vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Pareiškėjos elgesys pažeidė Lietuvos Respublikos pareigūnų etikos kodekse (toliau – ir Kodeksas) reglamentuojamus profesinės etikos principus, todėl teisingai įvertintas kaip žeminantis pareigūno vardą. Nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą, atleidimas iš vidaus tarnybos tampa imperatyvia prievole policijos įstaigos vadovui atleisti pažeminusį pareigūno vardą asmenį iš vidaus tarnybos. Nurodė, kad Statutas nenumato, jog negalima būtų atleisti iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą nėščios moters. Pažymėjo, kad apie pareiškėjos nėštumą atsakovas sužinojo tik jai parašius skundą teismui.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu (b. l. 81–85) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė faktines bylos aplinkybes ir nurodė, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Statute įtvirtintos teisės normos, o tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarką – Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 1V-720 redakcija) (toliau – ir Aprašas). Paaiškino, kad vidaus tarnyba grindžiama statutiniais pagrindais, kurių pobūdis lemia ypatingą tarnybinės drausmės ir tarnybinės atsakomybės reikšmę vidaus tarnybos sistemoje. Rėmėsi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir nurodė, kad šiame punkte numatyto vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindo turinys atskleistas Statuto 2 straipsnio 7 dalyje, kurioje pateiktas sąvokos ,,Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Teisminėje praktikoje aiškinant Statuto 2 straipsnio 7 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatų taikymą, laikomasi pozicijos, kad pareigūno vardo pažeminimas yra sietinas su tokių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: turi būti nustatyta pareigūno kaltė įvykdžius tam tikrą veiką (veikimą ar neveikimą), priešingą teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams; ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga ar ją kompromituoti. Minėtos pasekmės nustatomos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei teisėtais lūkesčiais, ko visuomenė tikisi iš pareigūnų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas ir vertinamas viešai, kaip ir tai, ar tai įvyko pareigūnui atliekant ar neatliekant tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo ar neturėjo jo statusą atitinkančius atributus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-252/2011).

Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą faktinį pagrindą sudarė tokie jos veiksmai – pareiškėja 2014 m. liepos 21 d., 23 val. 15 min., ne tarnybos metu vairavo transporto priemonę, būdama neblaivi (nustatytas 1,88 promilių girtumo laipsnis). Tarp bylos proceso dalyvių ginčo dėl nurodytų veiksmų nėra. Sprendžiant, ar toks pareiškėjos poelgis, gali būti vertinamas kaip pažeminęs vidaus tarnybos pareigūno vardą ir sudarantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą pagrindą atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, atsižvelgiama į tokias aplinkybes.

Remdamasis Statuto 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir Statuto 12 straipsniu nurodė, kad pareiškėja, 2002 m. spalio 1 d. duodama priesaiką Lietuvos Respublikai, prisiekė sąžiningai vykdyti šalies įstatymus ir viršininkų įsakymus, negailėti jėgų ginant žmogaus teises ir laisves, visuomenės ir valstybės interesus, sąžiningai atlikti patikėtas pareigas, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui (b. l. 55). Kodekso 14.1, 14.3 ir 15 punktai nustato, kad policijos pareigūnas turi elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus; privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija; laikytis šio kodekso reikalavimų – kiekvieno policijos pareigūno pareiga ir garbės reikalas, o jų pažeidimas smerkiamas ir užtraukia moralinę bei kompetentingų pareigūnų sprendimu tarnybinę atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2011 m. gegužės 30 d. susipažino su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“ (b. l. 51). Šiuo įsakymu policijos įstaigų vadovybė įpareigota nesitaikstyti su policijos pareigūnais, vairuojančiais transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų ir taikyti griežtas atsakomybės priemones už tokius policijos vardą žeminančius veiksmus. Nurodyta aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjai buvo žinomos pasekmės, kilsiančios už konkrečius teisės pažeidimus, vertinamus kaip žeminančius policijos vardą.

Teisminėje praktikoje ir visuomenėje yra susiformavusi nuosekli nuostata, kad transporto priemonės vairavimas, esant neblaiviam, yra vienas sunkiausių teisės normų pažeidimų. Teismas, įvertinęs pareiškėjos veiksmų pobūdį ir atsižvelgęs į tai, kad ji buvo policijos pareigūnė, kuriai keliami aukšti reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos metu, konstatavo, kad pareiškėjos veiksmai akivaizdžiai žemina policijos įstaigos autoritetą, prieštarauja visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų. Tokie pareiškėjos veiksmai yra priešingi uždaviniams, kurie keliami policijai – viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d.), taip pat Kodekso 14.1, 14.3, 15 punktuose nurodytoms pareiškėjos, kaip policijos pareigūnės, pareigoms. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamas įvykis buvo paviešintas ir komentuojamas visuomenės informavimo priemonėse (b. l. 39, 40). Atsižvelgęs į išvardintas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjos veiksmus įvertino kaip žeminančius policijos pareigūno vardą.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto aiškinimą, atleidimas iš vidaus tarnybos, kai nustatomas pareigūno vardo pažeminimo faktas, yra imperatyviai taikoma įstatymo numatyta teisinė pasekmė ir ji negali būti keičiama alternatyviomis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011). Kadangi pareigūno vardo pažeminimas yra savarankiškas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas, o ne tarnybinė nuobauda, nei ankstesnė pareigūno tarnyba, nei jo elgesys ar kaltės pripažinimas neįtakoja šios teisinės sankcijos taikymo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, tokio pobūdžio priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad būtų saugomas vidaus reikalų sistemos autoritetas visuomenėje, formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012). Taigi Panevėžio AVPK nustačius, kad pareiškėja savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, jos atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą buvo vienintelė Statute numatyta teisinė priemonė, kurią nurodytoje situacijoje atsakovas privalėjo taikyti. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, atsižvelgiant į jos asmenybę ir susiklosčiusias aplinkybes, yra neproporcinga poveikio priemonė jos padarytiems veiksmams ir jų sukeltoms pasekmėms. Vertindamas pareiškėjos teiginius, kad teisės normoms priešingus veiksmus ji padariusi dėl psichinės ir fizinės gyvenimo draugo prievartos veiksmų sukelto didelio susijaudinimo, t. y. būtinojo reikalingumo sąlygomis, nurodė, kad byloje esantys įrodymai, įskaitant ir tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenis, tokio pobūdžio aplinkybių nepatvirtina. Pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas pareiškėjos administracinio teisės pažeidimo bylą Nr. A2.6-2465-902/2014, irgi nenustatė, kad pareiškėja būtų veikusi būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė (advokatė) tvirtino, kad Panevėžio AVPK negalėjo pareiškėjos atleisti iš vidaus tarnybos, kadangi ji yra nėščia. Teismas, remdamasis Statuto 56 straipsnio 4 dalimi, tokius pareiškėjos atstovės argumentus vertino kaip nepagrįstus. Nurodė, jog pareiškėja privalėjo suprasti, kad jos, kaip policijos pareigūnės, veiksmai vairuojant transporto priemonę apsvaigus nuo alkoholio, pažeidžia Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Statuto 3 straipsnio 9 dalies 2 punkto, Kodekso 3, 14.1, 14.3 ir 14.5 punktų reikalavimus ir kvalifikuojami kaip žeminantys policijos pareigūno vardą ir vidaus tarnybos sistemos autoritetą, diskredituojantys policijos įstaigą, griaunantys pasitikėjimą policijos įstaiga ir ją kompromituojantys. Teismas nusprendė, kad nurodytos aplinkybės patvirtina pareiškėjos kaltę dėl nurodytų teisės normų pažeidimų. Pažymėjo, kad pareiškėja 2014 m. liepos 2 d. išduotos medicininės pažymos apie nėštumą ir rekomendacijų dėl naktinio darbo atsakovui nebuvo pateikusi, apie savo nėštumą pareiškėja nepranešė ir tarnybinio patikrinimo metu, todėl atsakovas objektyviai negalėjo žinoti apie pareiškėjos nėštumą ir neturėjo realios galimybės vertinti šią aplinkybę.

Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog atsakovo atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenys leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjant bylą, Aprašo taisyklių pažeidimų nebuvo nustatyta. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Pareigūno vardo pažeminimo faktas Panevėžio AVPK viršininkui, turinčiam įgalinimus atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, paaiškėjo 2014 m. rugpjūčio 6 d., kai buvo parengta tarnybinio patikrinimo procedūrą užbaigianti Išvada. Skundžiamas Įsakymas dėl pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos buvo priimtas kitą dieną – 2014 m. rugpjūčio 7 d., t. y. nepažeidžiant Statute numatyto termino.

Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra pagrindo. Pripažinęs skundžiamą Įsakymą teisėtu ir pagrįstu, atmetė ir išvestinius reikalavimus grąžinti pareiškėją į Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus postinės pareigas ir priteisti iš Panevėžio AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjos atleidimo iš vidaus tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III.

Pareiškėja D. B. apeliaciniu skundu (b. l. 88–94) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti visa apimtimi, tuo pačiu suteikiant galimybę pasinaudoti teise į socialines garantijas, susijusias su gimdymu ir motinyste.

Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus ir paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos nuomone, be pagrindo skundžiamą sprendimą grindė tuo, kad pareiškėja 2014 m. liepos 2 d. išduotos medicininės pažymos apie nėštumą ir rekomendacijomis dėl naktinio darbo atsakovui nebuvo pateikusi, apie savo nėštumą pareiškėja nepranešė ir tarnybinio patikrinimo metu, todėl atsakovas objektyviai negalėjo žinoti apie pareiškėjos nėštumą ir neturėjo realios galimybės vertinti šią aplinkybę.

Tai, pareiškėjos manymu, suponuoja pagrįstą manymą jog pirmosios instancijos teismas, nors toliau šio motyvo neplėtojo ir niekaip nepasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių nėščiųjų ir vaiko teisių apsaugą, tačiau laikėsi pozicijos, kad jei atsakovas skundžiamo Įsakymo priėmimo metu būtų žinojęs apie pareiškėjos nėštumą, priimama tarnybinė nuobauda galėjo būti kitokia.

Skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-193/2011 šiuo konkrečiu atveju negali būti taikoma, nes minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas būtent dėl nėščiosios atleidimo iš tarnybos. Be to, Statutas konkuruoja su vaiko teises nustatančiais tarptautinės ir nacionalinės teisės aktais, Statutas nereglamentuoja nėščiųjų atleidimo iš tarnybos. Mano, kad teisės normos, kurios reglamentuoja vaiko teises, yra prioritetinės kitų teisės normų atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė ir nepasisakė dėl teisės normų, reglamentuojančių vaiko teises. Šį savo teiginį pareiškėja grindžia Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalimi bei 4 straipsniu ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi.

Remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais ir mano, kad šie principai leidžia susiaurinti ar apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą, arba nesąžiningą rezultatą, ir tai taikytina tiek dispozityvioms, tiek imperatyvioms teisės normoms. Šie teisės principai yra įrankis pasiekti ne tik teisinį, bet ir socialinį, moralinį teisingumą, ypač jeigu nuoseklus ir formalus teisės normų paisymas konkrečioje situacijoje sukurtų neigiamą socialinį rezultatą ir iš esmės paneigtų teisingumą ne tiek teisine, kiek žmogiškąja prasme, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą neprotingą arba nesąžiningą rezultatą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7315-244-2014).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat konstatuojama, kad konstitucinė vertybė yra teismo teisingo sprendimo priėmimas; kiekvienas teismo baigiamasis aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai; formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 3 d. nutarimas). Pareiškėja mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nuo tokios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos nukrypo. Taip pat, pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-285/2014, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. ir 2012 m. vasario 27 d. nutarimais.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 99–102) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tuos pačius pagrindinius argumentus kaip ir atsiliepimuose į skundus pirmosios instancijos teismui ir papildomai paaiškina, kad atleidimas iš vidaus tarnybos, jei asmuo savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, nėra tarnybinė nuobauda, o savarankiškas atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas. Kodekso 14.1 punktas įpareigoja policijos pareigūną ne tarnybos metu elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus. Kodekso 14.3 punktas įpareigoja pareigūną tvarkyti asmeninį gyvenimą taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija.

Remiasi Statuto 2 straipsnio 7 dalimi ir nurodo, kad pareiškėja savo veiksmais sulaužė 2002 m. spalio 1 d. duotą priesaiką vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Pareiškėjos elgesys pažeidė Kodekse reglamentuojamus profesinės etikos principus ir teisingai įvertintas, kaip žeminantis pareigūno vardą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje sprendžiama dėl Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. 50-TE-474 atleisti Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus postinę D. B. iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Panevėžio AVPK viršininko 2014 m. liepos 22 d. nurodymu atlikęs tarnybinį patikrinimą dėl 2014 m. liepos 21 d. įvykio, kurio metu būdama ne tarnyboje D. B. vairavo transporto priemonę neblaivi (1,88 promilės girtumo), Panevėžio AVPK Vidaus tyrimų poskyrio viršininkas tyrimo rezultatus įformino motyvuotoje 2014 m. rugpjūčio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 50-IS-72, siūlydamas D. B. atleisti iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto reguliavimu pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šios nuostatos turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, A8-489/2007, A438-1561/2008, A62-1099/2011), aiškindamas Statuto 2 straipsnio 7 dalį yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas siejamas su šių sąlygų buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo, ir, antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Taigi pareigūno atsakomybė pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą kyla, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Minėtos pasekmės gali būti nustatytos atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. Taip pat turi būti atsižvelgta į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais.

Nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų pakanka pripažinti, kad nors 2014 m. liepos 21 d., 23.15 val., Panevėžyje, vairuodama transporto priemonę neblaivi pareiškėja neatliko tarnybinių pareigų, jos veiksmai yra iš esmės priešingi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3 punkte įtvirtintiems pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo, nešališkumo, atsakomybės, viešumo, pavyzdingumo principams bei Kodekso 14.1, 14.3, 14.5 punktuose nurodytiems policijos pareigūno elgesio ne tarnybos metu standartams. Toks poelgis neabejotinai žemina policijos, kaip teisėsaugos institucijos, autoritetą visuomenės akyse bei griauna pasitikėjimą jos pareigūnais, kadangi ne tik prieštarauja visuomenėje vyraujančioms moralinėms vertybėms, Kelių eismo taisyklių 14 punkte įtvirtintam draudimui vairuoti transporto priemonę neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų asmenims, bet ir kertasi su vienų pagrindinių Lietuvos policijos uždavinių – užtikrinti viešąją tvarką ir eismo saugumą (Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 str. 1 d. 2 ir 6 p.) – įgyvendinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis priimtas sprendimas atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, atliktas nepažeidžiant nustatytų procedūrų. Išvadoje pakankamai aiškiai nurodyta, kokiais veiksmais D. B. pažemino pareigūno vardą ir savo veikos kvalifikavimo ji teisme iš esmės neginčija.

Pažymėtina, kad Statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2220/2011). Nurodytos priemonės taikymas yra skirtas ne tik tam, kad drausmine tvarka būtų nubaustas pareigūno vardą pažeminęs asmuo, bet ir tam, kad būtų apsaugotas vidaus reikalų sistemos autoritetas, formuojamas teigiamas visuomenės požiūris į šios sistemos veiklos principingumą ir efektyvumą.

Pagal Statuto 56 straipsnio 4 dalį, negalima atleisti iš vidaus tarnybos nėščios moters, taip pat motinos arba tėvo, vienų auginančių vaiką iki 3 metų, jeigu nėra šių pareigūnų kaltės (išskyrus atvejus, kai vidaus reikalų įstaiga likviduojama). Kaip minėta, pareigūno vardo pažeminimas yra kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Taigi pareiškėjos nėštumas šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė ir Įsakymo panaikinimo nesuponuoja.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino faktinius bylos duomenis, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.