Pranešėjas Artūras Pažarskis                        Baudžiamoji byla Nr. 1A-174-648/2013

Teisėja Ieva Gavelytė-Kalytienė                           Teisminio proceso Nr. 1-02-3-00024-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.4.8.1.; 2.1.7.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei, vertėjaujant vertėjai Boženai Seniut,

dalyvaujant nukentėjusiajai ir išteisintajai F. O., jos gynėjai advokatei Julijai Žukienei,

nukentėjusiajai ir išteisintajai O. A., jos gynėjui advokatui Arnui Paliukėnui,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir išteisintųjų F. O. ir O. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

O. A. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.),

F. O. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

O. A. ir F. O. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

O. A. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad ji 2012-02-28, apie 8.20 val. bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, griebė F. O. už marškinėlių, stipriai pastūmė, o šiai pargriuvus, pradėjo tampyti gulinčią F. O. už plaukų bei apdraskė rankas, taip padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-12-06 nuosprendžiu išteisino O. A. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

F. O. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. už tai, kad ji 2012-02-28, apie 8.30 val., bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto su O. A. metu griebė O. A. už plaukų, išplėšė kelias plaukų sruogas ir tris kartus įkando O. A. į ranką, taip sukeldama jai fizinį skausmą ir padarydama nežymų sveikatos sutrikdymą.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-12-06 nuosprendžiu išteisino F. O. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Nukentėjusioji F. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-12-06 nuosprendžio dalį, kuria O. A. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pripažįstant O. A. kalta dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, taip pat visiškai tenkinti F. O. civilinį ieškinį.

Nurodo, kad 2012-02-28, apie 8.20 val., F. O. būnant bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atėjo jos mirusio sūnaus buvusi draugė O. A. su nepažįstamu vyru, kaip vėliau paaiškėjo E. Ž., kurį O. A. pristatė kaip advokatą. E. Ž., nieko neaiškindamas, pradėjo bute fotografuoti. F. O. stovėjo koridoriuje prie vonios. O. A. norėjo užeiti į vonią. Paklausus, ko pastarajai reikia vonioje, ši griebė F. O. už marškinėlių ir stipriai pastūmė. Ji nugriuvo, o O. A. pradėjo tampyti ją, gulinčią ant grindų, už plaukų, apdraskė rankas. F. O. šaukėsi pagalbos, tuo metu E. Ž. užėjo į vonią ir ten fotografavo. Jis nekreipė jokio dėmesio į moteris. Pabaigus fotografuoti, E. Ž. ir O. A. išbėgo iš buto. Pastaroji išbėgdama grasino susidoroti su F. O. ir sakė, kad O. A. taip pat turi teisių į šį butą.

F. O. kaimynė V. V., išgirdusi triukšmą nukentėjusiosios bute ir pamačiusi pro savo buto durų akutę laiptais bėgančią O. A. su kažkokiu vyru, užėjo pas F. O.. V. V., pamačiusi, jog F. O. yra sumušta, pasiūlė kreiptis į policiją. Tą pačią dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl šio įvykio. 2012-02-29 ryte F. O. dukra I. S. nuvežė ją į polikliniką, o vėliau tą pačią diena ji kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyrių, kur ji buvo apžiūrėta ir nustatyti odos nudrėskimai rankose, kurie galėjo susidaryti nuo įdrėskimų nagais, keturiais trauminiais poveikiais. Jos sužalojimai įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pasak F. O., O. A. tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, išteisindamas O. A. iš pareikšto kaltinimo, neteisingai vertino liudytojo E. Ž. parodymus, jog jis matė tik žodinį konfliktą, o ne fizinio smurto naudojimą, nes jis yra O. A. liudytojas, juos sieja dalykiniai santykiai, E. Ž. atlikinėjo išteisintosios užsakymą pagal atlyginimą. Tokiu būdu teismas nepagrįstai suteikė pirmenybę O. A. pakviesto liudytojo parodymams, o visus kitus įrodymus, pagrindžiančius išteisintosios kaltę, t. y. tarnybinį pranešimą, įvykio vietos apžiūros protokolą, nukentėjusiosios apklausos protokolą, specialisto išvadą, išrašą iš medicinos dokumentų bei liudytojų V. V., A. O. ir M. P. parodymus, pripažino kaip nepatikimus.

Liudytoja V. V., kuri girdėjo ir matė nukentėjusiąją iš karto, t. y. praėjus porai minučių, po įvykio, teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus. Ji, užėjusi į F. O. butą, rado pastarąją verkiančią ir susijaudinusią, kuri buvo sumušta, apdraskytomis rankomis, jos plaukai buvo sutaršyti. Pasak nukentėjusiosios, jos vyro A. O. parodymai teisiamojo posėdžio protokole buvo surašyti su netikslumais, nes jis aiškiai parodė, jog matė savo žmoną įvykio dieną po sumušimo, jos rankos buvo apdraskytos, ji blogai jautėsi. Liudytoja I. S. parodė, kad ji matė F. O. praėjus porai valandų po įvykio, t. y. apie 12 val., rado ją šoko būsenoje, drebančiomis sudraskytomis rankomis, vos paeinančią. Liudytojas M. P., policijos pareigūnas, kuris nėra susijęs jokiais ryšiais su nukentėjusiąja, parodė, kad atvažiavus į įvykio vietą, senyvo amžiaus moteris paaiškino, jog buvo konfliktas su mirusio sūnaus drauge ar sugyventine O. A., kad pastaroji sumušė ją. Šis liudytojas taip pat nurodė, kad ant jos kūno buvo kraujo, tačiau neatsimena kur konkrečiai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad visi nurodyti liudytojai davė nuoseklius parodymus ir patvirtino F. O. pareiškime išdėstytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu. Todėl teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį O. A. atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. reikalavimus.

Nukentėjusioji O. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-12-06 nuosprendžio dalį, kuria F. O. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį pripažįstant F. O. kalta dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, priteisti iš F. O. O. A. naudai 123,80 Lt turtinei ir 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat O. A. patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Nurodo, kad 2012-02-28 ji atvyko su turto vertintoju E. Ž. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, siekiant įvertinti šį butą. Į butą įsileido pati F. O.. Turto vertintojas pradėjo fotografuoti buto kambarius, F. O. nebuvo užstojusi jam praėjimo ir niekaip kitaip netrukdė apžiūrinėti buto. Po tam tikro laiko F. O. pradėjo žodžiais kabinėtis prie O. A.. Tarp jų kilo žodinis konfliktas, kai konflikto metu F. O. griebė jai už plaukų, išplėšė kelias plaukų sruogas ir tris kartus įkando jai į dešinę ranką. Išteisintoji tokiais savo veiksmais sukėlė O. A. fizinį skausmą. Jai padaryti sužalojimai yra užfiksuoti specialisto išvadoje Nr. G 485/12(01), kurioje neginčijamai konstatuota, jog kraujosruvos dešiniame dilbyje vertinamos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Pažymi, kad pareiškimas policijos komisariatui buvo parašytas tą pačią dieną, kai įvyko konfliktas, t. y. 2012-02-28. Ji 2012-02-29 kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyrių, kad būtų įvertinti padaryti sužalojimai. Tai, kad liudytojas E. Ž. galimai nepatvirtino teisme, jog girdėjo riksmus ar matė, kaip F. O. užsipuolė O. A. ir įkando jai į ranką, dar nereiškia, jog taip ir nebuvo. Minėtas liudytojas patvirtino, kad tarp nukentėjusiosios ir F. O. buvo žodinis konfliktas. Užpuolimas buvo toks staigus ir netikėtas, kad O. A. nespėjo šauktis pagalbos. Taigi, E. Ž. galėjo ir neišgirsti konkrečių konflikto detalių. Kita vertus, nukentėjusiosios patirtus sužalojimus patvirtina objektyvus įrodymas - specialisto išvada. Atsižvelgiant į tai, F. O. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos sudėties, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymiai.

Pasak O. A., dėl minėtų F. O. veiksmų nukentėjusiajai buvo sukelti stiprūs išgyvenimai, nuolatinis nerimas, baimės ir nesaugumo jausmas. Dėl patirto streso ją pradėjo kamuoti nemiga, teko gerti raminamuosius vaistus, pasidarė sunku sukoncentruoti dėmesį. Byloje esantys medicinos dokumentai patvirtina, kad jai buvo diagnozuotas psichologinis šokas, o nervingumas ir baimės jausmas kankino ją daugiau nei du mėnesius. Atsižvelgiant į tai, jos pareikštas civilinis ieškinys turėtų būti tenkintas visiškai.

Teismo posėdyje nukentėjusioji ir išteisintoji F. O. bei jos gynėja prašė F. O. apeliacinį skundą tenkinti, o O. A. apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios ir išteisintosios F. O. gynėja taip pat prašė priteisti iš O. A. F. O. patirtas atstovavimo išlaidas apeliaciniame procese. Nukentėjusioji ir išteisintoji O. A. bei jos gynėjas prašė O. A. apeliacinį skundą tenkinti, o F. O. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiųjų ir išteisintųjų F. O. bei O. A. apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantės, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių O. A. ir F. O. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., kuri įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ar nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantėms nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Dėl nukentėjusiosios ir išteisintosios F. O. apeliacinio skundo

Nukentėjusioji ir išteisintoji F. O. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimu teigdama, kad O. A. nepagrįstai nebuvo pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Teisiamojo posėdžio metu F. O. parodė, kad įvykio dieną pastarosios bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarp F. O. ir O. A. įvyko konfliktas, kurio metu O. A. griebė F. O. už marškinėlių ir pastūmė, nuo ko F. O. nuvirto ir smarkiai susitrenkė galvą, stuburą. Po to, O. A. pradėjo tampyti F. O. už plaukų, apdraskė rankas, F. O. bėgo kraujas (b.l. 118). Tarp F. O. ir O. A. yra susiklostę konfliktiniai santykiai dėl turto. Atsižvelgiant į jų tarpusavio santykių pobūdį, F. O. parodymai negali būti pripažinti kaip patikimi nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes.

O. A. teisiamojo posėdžio metu neigė atlikusi kokius nors veiksmus F. O. atžvilgiu (b.l. 120-121). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje nenustatytas nei vienas asmuo, kuris betarpiškai matė, jog O. A. naudojo fizinį smurtą F. O. atžvilgiu. Įvykio vietoje buvęs liudytojas E. Ž. parodė, kad jis girdėjo tik tai, kad O. A. ir F. O. tarpusavyje ginčijosi, barėsi viena su kita, tačiau jis nematė, kad kuri nors iš apeliančių naudotų fizinius veiksmus viena kitos atžvilgiu. E. Ž. taip pat nematė, kad ant F. O. ar O. A. kūno būtų padaryti sužalojimai (b.l. 121-123). Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių šis liudytojas būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti F. O., todėl jo parodymai laikytini patikimais. Pažymėtina, kad liudytojas E. Ž. nedavė nei F. O., nei O. A. naudingų parodymų, todėl priešingai nei teigiama F. O. apeliaciniame skunde, vien ta aplinkybė, kad liudytojas E. Ž. atėjo kartu su O. A. siekdamas apžiūrėti ir užfiksuoti F. O. butą, nepripažintina pakankamu pagrindu vertinti šio liudytojo parodymus kaip subjektyvius ir kuriais negalima vadovautis šioje baudžiamojoje byloje.

Kiti F. O. apeliaciniame skunde nurodyti asmenys t. y. V. V., I. S. , A. O. ir M. P., nebuvo tiesioginiai įvykio liudytojai, jų duoti parodymai yra išvestiniai iš F. O. parodymų. Liudytoja V. V. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji, 2012-02-28 ryte būdama namuose, išgirdo virš nugaros didelį trenksmą ir moterišką riksmą. Vėliau ji, nuėjusi į F. O. butą, rado pastarąją susijaudinusią. F. O. pasakė, kad O. A. sumušė ją, partrenkė ant grindų ir tampė. F. O. buvo apdraskytomis rankomis ir sutaršytais plaukais, visa drebėjo, buvo šoko būsenoje (b.l. 123-125). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojos V. V. parodymai dėl išgirsto trenksmo vienareikšmiškai nepatvirtina, kad šį trenksmą sukėlė būtent F. O. griuvimas. Ši liudytoja sužinojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes iš F. O., kurios, kaip minėta, parodymai nepripažintini kaip patikimi. Be to, pati liudytoja patvirtino, kad tarp jos ir O. A. yra priešiški santykiai, nes V. V. praeityje dėl O. A. veiksmų yra kvietusi policijos pareigūnus. Tai, kad ši liudytoja pro savo buto durų akutę matė laiptais bėgančią O. A. su kažkokiu vyru, ji atėjo pas F. O. praėjus neilgam laiko tarpui po išgirsto trenksmo ir moteriško riksmo, irgi savaime neįrodo, kad O. A. naudojo fizinį smurtą F. O. atžvilgiu. Liudytojas (policijos pareigūnas) M. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis nematė konflikto tarp apeliančių. F. O. sakė jam, kad mirusio sūnaus draugė ar sugyventinė sumušė ją. Liudytojas neatsiminė, ar buvo kokių nors smurto žymių ant F. O. kūno. Kraujo ant jos kūno buvo, tačiau liudytojas M. P. neatsiminė, kur konkrečiai. Šis liudytojas taip pat parodė, kad jam F. O. iš veido matyta, žinojo, kad buvo įvykis, tačiau jis negalėjo prisiminti koks. F. O. paaiškino M. P. dėl kokio įvykio jis yra iškviestas (b.l. 135-136). Tai rodo, kad liudytojas M. P. sužinojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes iš F. O., kuri, be kita ko, bandė priminti šiam liudytojui dėl iškvietimo į teisiamąjį posėdį priežasčių. Be to, liudytojo M. P. parodymai nėra informatyvūs. Tarnybiniame pranešime nėra užfiksuoti kokie nors konkretūs duomenys dėl F. O. patirtų sužalojimų, išskyrus tik tai, kad pasak F. O., O. A. sumušė ją (b.l. 40). Liudytojai I. S. ir A. O. taip pat sužinojo apie nagrinėjamą įvykį iš F. O.. Liudytojas A. O. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis sužinojo apie tai, jog O. A. sumušė jo žmoną, kitą dieną po įvykio, kai F. O. paskambino jam. Liudytojas A. O. nematė nei įbrėžimų, nei mėlynių ant jos kūno (b.l. 126). Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti teisiamojo posėdžio protokolo teisingumu, o F. O. teiginys, kad jos vyro A. O. parodymai teisiamojo posėdžio protokole buvo surašyti su netikslumais, nes jis aiškiai parodė, jog matė savo žmoną įvykio dieną po sumušimo, jos rankos buvo apdraskytos, atmestinas. Be to, net ir F. O. nurodyti jos vyro A. O. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nepatvirtina O. A. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Liudytoja I. S. teisiamojo posėdžio metu tik parodė, kad ji matė F. O. praėjus kelioms valandoms po įvykio, pastaroji buvo šoko būsenoje, drebančiomis rankomis, vos paeinanti (b.l. 126-127). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2012-02-29 specialisto išvadoje Nr. G486/12(01) užfiksuota, jog F. O. odos įdrėskimai rankose padaryti galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-02-28), sužalojimai galėjo atsirasti nuo įdrėskimų nagais. Sužalojimai galėjo susidaryti nuo keturių trauminių poveikių, jie yra pasiekiami tiriamosios rankomis, todėl savęs žalojimo galimybė nėra atmetama (b. l. 38-39). Pastaroji specialisto išvada įrodo tik tai, kad F. O. 2012-02-29 buvo užfiksuoti atitinkami sužalojimai, tačiau šis procesinis dokumentas nepatvirtina, kad F. O. nustatytus sužalojimus padarė būtent O. A.. Tokios išvados nepaneigia ir ta aplinkybė, jog įvykio dieną pagal F. O. pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kitų įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes dėl asmens, padariusio F. O. sužalojimus, nesurinkta.

Įvertinus visus anksčiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad O. A. padarė Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p., pagrįstai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis O. A. atžvilgiu.

Nukentėjusiosios ir išteisintosios F. O. gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikė 2013-03-01 pinigų priėmimo kvitą, kuriame nurodyta, kad F. O. sumokėjo advokatei I. Žukienei 500 Lt už atstovavimą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-351/2009, 2K-377/2009). Kadangi nukentėjusiosios ir išteisintosios F. O. apeliacinis skundas atmetamas, todėl nėra pagrindo priteisti jos naudai iš O. A. išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliaciniame procese.

Dėl nukentėjusiosios ir išteisintosios O. A. apeliacinio skundo

Nukentėjusioji ir išteisintoji O. A. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimu teigdama, kad F. O. nepagrįstai nebuvo pripažinta kalta padariusi Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Teisiamojo posėdžio metu O. A. parodė, kad įvykio dieną bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tarp F. O. ir O. A. įvyko konfliktas, kurio metu O. A. norint įeiti į buto vonios kambarį, F. O. spjovė jai į veidą, sugriebė ją už plaukų bei tris-keturis kartus įkando į ranką, visą laiką grasino (b.l. 120). Tarp O. A. ir F. O. yra susiklostę konfliktiniai santykiai dėl turto. Atsižvelgiant į jų tarpusavio santykių pobūdį, O. A. parodymai negali būti pripažinti kaip patikimi nustatant šiai baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes.

F. O. teisiamojo posėdžio metu neigė atlikusi kokius nors veiksmus O. A. atžvilgiu (b.l. 118). Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamojoje byloje nenustatytas nei vienas asmuo, kuris betarpiškai matė, jog F. O. naudojo fizinį smurtą O. A. atžvilgiu. Įvykio vietoje buvęs liudytojas E. Ž. parodė, kad jis girdėjo tik tai, kad O. A. ir F. O. tarpusavyje ginčijosi, barėsi viena su kita, tačiau jis nematė, kad kuri nors iš apeliančių naudotų fizinius veiksmus viena kitos atžvilgiu. E. Ž. taip pat nematė, kad ant F. O. ar O. A. kūno būtų padaryti sužalojimai (b.l. 121-123). Teisėjų kolegija nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių šis liudytojas būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar nepagrįstai apkalbėti O. A., todėl jo parodymai laikytini patikimais. O. A. pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad dėl staigaus ir netikėto užpuolimo liudytojas E. Ž. galėjo negirdėti ir nepamatyti konkrečių konflikto detalių, kurios nepatvirtino pats liudytojas, todėl ji atmetama. Tai, kad minėtas liudytojas nurodė girdėjęs konfliktą tarp F. O. ir O. A., negali būti pripažinta kaip įrodyta aplinkybė dėl F. O. fizinio smurto naudojimo O. A. atžvilgiu. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2012-02-29 specialisto išvadoje Nr. G485/12(01) užfiksuota, kad O. A. padarytos kraujosruvos dešiniajame dilbyje galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-02-28), sužalojimai galėjo atsirasti nuo kito žmogaus įkandimo (b.l. 10-11). Pastaroji specialisto išvada įrodo tik tai, kad O. A. 2012-02-29 buvo užfiksuoti atitinkami sužalojimai, tačiau šis procesinis dokumentas nepatvirtina, kad O. A. nustatytus sužalojimus padarė būtent F. O.. Tokios išvados nepaneigia ir tai, kad pareiškimas policijos komisariatui buvo parašytas tą pačią dieną, kai įvyko konfliktas, t. y. 2012-02-28. Kitų įrodymų, kuriais būtų galima nustatyti šiai baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes dėl asmens, padariusio O. A. sužalojimus, nesurinkta.

Įvertinus visus anksčiau aptartus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad F. O. padarė Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p., pagrįstai buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis F. O. atžvilgiu. Atsižvelgiant į priimto procesinio sprendimo pobūdį F. O. atžvilgiu, nėra pagrindo priteisti O. A. naudai iš F. O. turtinę ir neturtinę žalą, taip pat išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Remiantis tuo, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-12-06 nuosprendį nukentėjusiųjų ir išteisintųjų F. O. bei O. A. apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė :

atmesti nukentėjusiųjų ir išteisintųjų F. O. bei O. A. apeliacinius skundus.

Kolegijos pirmininkas                                           Artūras Pažarskis

Teisėjos                                                          Laureta Ulbienė

                                           Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė