Administracinė byla Nr. A-1909-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04519-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 2–3), kurį patikslino (b. l. 34–35), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6198 ,,Dėl 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymo“ ir priteisti jam iš atsakovo VSDFV arba atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius, apeliantas) neteisėtai sumažintą ir neišmokėtą 7 241,35 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio nuostatų taikymo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. jam buvo paskirta senatvės pensija. Nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam paskirta senatvės pensija buvo mokama sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu susidarė 7 241,35 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, nurodė, jog 2013 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi su prašymu į VSDFV, prašydamas išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6198 jo prašymo nepatenkino, nurodydama, kad nei ji, nei VSDFV Utenos skyrius neturi teisinio pagrindo patenkinti jo prašymo. Su ginčijamu sprendimu pareiškėjas nesutiko, savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba  jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 47A–49) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą; tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundo reikalavimas dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo būtų patenkintas, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2017 m. sausio 1 d.

VSDFV nurodė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. spalio mėn. Todėl pareiškėjas apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. spalio mėn. Pažymėjo, jog VSDFV teritoriniai skyriai mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas rašytinių sprendimų nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Utenos skyriaus valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. spalio mėn. Atsižvelgiant į tai, VSDFV teigimu, VSDFV Utenos skyrius nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą pareiškėjo atžvilgiu, todėl patenkinti jo reikalavimą dėl senatvės pensijos dalies priteisimo nėra pagrindo. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą, VSDFV prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2017 m. sausio 1 d.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 19–23, 40–44) prašė nutraukti administracinę bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; tuo atveju, jei pareiškėjo skundas būtų patenkintas, prašė teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d.

VSDFV Utenos skyrius nurodė, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta nuo 2010 m. rugsėjo 5 d., jos dydis buvo 1 032,31 Lt, senatvės pensiją paskyrė ir moka VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės pensijų skyrius. Kadangi pareiškėjo paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl pensija jam buvo perskaičiuota     šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas po senatvės pensijos paskyrimo dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jo pensija buvo perskaičiuota ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokama atsižvelgiant į jo praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta iš naujo, įgijus 1 metų papildomą stažą po pensijos paskyrimo. Nuo 2011 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjo pensijos dydis buvo 1 053,09 Lt. Taigi, VSDFV Utenos skyriaus teigimu, pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. rugsėjo mėn. ir apie tai jis sužinojo 2010 m. rugsėjo mėn. Pareiškėjas, 2013 m. rugsėjo 9 d. kreipdamasis į VSDFV su prašymu išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, o 2013 m. rugsėjo 27 d. su skundu – į teismą, praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą. Šis terminas yra senaties terminas, skaičiuotinas nuo 2010 m. rugsėjo mėn., kurį pareiškėjas praleido. Atsižvelgiant į tai, prašė teismo taikyti ieškinio senatį pareiškėjo skundo reikalavimams dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo ir atmesti pareiškėjo skundą. Nurodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjui 2010–2011 m. buvo neišmokėta 7 241,35 Lt senatvės pensijos dalis. Tačiau VSDFV Utenos skyrius teisėtai ir pagrįstai vykdė tuo metu galiojančias Laikinojo įstatymo nuostatas, perskaičiavo pareiškėjui senatvės pensiją ir 2010–2011 m. mokėjo teisingo dydžio perskaičiuotą pensiją. Akcentavo, jog Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str.). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl tam tikrų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Tad šis Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas           į ateitį. Todėl pareiškėjo reikalavimai panaikinti VSDFV sprendimą bei įpareigoti VSDFV     Utenos skyrių išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalį turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjo skundą visiškai ar iš dalies, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti, nes iš karto visos sumos priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo  biudžetui papildomą finansinę naštą, kadangi 2013 m. sausio–liepos mėn. biudžeto deficitas buvo 999,8 mln. Lt, o liepos mėn. pabaigoje skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 484,7 mln. Lt.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 61–69) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus 2 097,24 Eur (7 241,35 Lt) neišmokėtos senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pritaikius prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas; įpareigojo atsakovą VSDFV Utenos            skyrių susidariusią pensijos nepriemoką išmokėti pareiškėjui lygiomis dalimis per 3 mėnesius nuo    teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; panaikino VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6198.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstumo. Pažymėjo, jog pareiškėjas neginčija senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Byloje taip pat keliamas ginčas ir dėl VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. (6.5) I-6198 teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje aktualus termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momentas, taip pat ir termino kreiptis į teismą analizė. Nurodė, kad ginčams dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų klausimais yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), 45 straipsnio 2 dalimi, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalimi (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškinimus. Pažymėjo, jog, sprendžiant, kuris konkretus terminas (3 metai ar 6 mėnesiai) nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas, atsižvelgiama į faktines bylos aplinkybes.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš Konstitucijai prieštaraujančių Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo perskaičiuojant jo senatvės pensiją nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., t. y. laikotarpio, kuriuo galiojo Pensijų įstatymo 45 straipsnis (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), nustatęs 3 metų terminą kreiptis su skundu į VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais. Remdamasis VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus 2013 m. rugpjūčio 21 d. pažyma Nr. (10.1)Š4-351, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimo Nr. 754 redakcija) patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 92 punkte nustatyta, kad senatvės, invalidumo ir ištarnauto laiko pensijos gavėjams mokamos už praėjusį mėnesį. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, jam buvo išmokėta (pervesta į pareiškėjo asmeninę sąskaitą banke) 2010 m. spalio mėn. Atsakovo VSDFV Utenos skyriaus atsiliepime nurodytą argumentą, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui buvo išmokėta dar 2010 m. rugsėjo mėn., teismas laikė nepagrįstu.

Teismas padarė išvadą, kad, pagal laikotarpiu, kai pareiškėjui buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, pareiškėjas skundą VSDFV dėl nurodytų veiksmų turėjo teisę paduoti per 3 metus nuo nurodytos datos, t. y. iki 2013 m. spalio mėn. Taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui VSDFV paduoti. Todėl atsakovo VSDFV Utenos skyriaus prašymą taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį, skaičiuotiną nuo 2010 m. rugsėjo mėn., pareiškėjo skundo reikalavimams teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. spalio mėn., o su prašymu į VSDFV dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo kreipėsi 2013 m. rugsėjo 11 d., padarė išvadą, kad jis privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pasinaudojo laiku, t. y. nepraleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatyto 3 metų termino. Be to, ir ginčijamą VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. (6.5) I-6198 teismui pareiškėjas apskundė laiku, nepraleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino nuo sprendimo gavimo dienos.

Teismas, įvertinęs, kad VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendime Nr. (6.5) I-6198 yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokėtos pensijos dydį, teisės aktus, kuriais remiantis pensija buvo perskaičiuota, bei sumažintos pensijos skaičiavimo tvarka, be to, šiuo sprendimu VSDFV atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti jam senatvės pensijos nepriemoką, padarė išvadą, kad VSDFV, kaip privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, išnagrinėjo pareiškėjo prašymą iš esmės ir išreiškė savo valią atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusios pensijos nepriemoką. Todėl, pasinaudojus privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kliūčių nagrinėti ginčą dėl pensijos nepriemokos priteisimo teisme nėra.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet nesutinka su paskirtos senatvės pensijos mažinimu taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 8 straipsnio 1, 2 dalimis (nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusi redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija). Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos buvo panaikintos ir neteko galios nuo 2012 m. liepos 13 d.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą ir pripažino, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas nutarime iš esmės pripažino, kad senatvės pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Šis nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismo nuomone, tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Kadangi Konstitucinis Teismas pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą pensijų gavėjų sąvoką pensijų gavėjais yra laikomi ir senatvės pensijos gavėjai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui senatvės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, buvo neišmokėta nepagrįstai. Teismo apskaičiavimu, susidarė 7 241,35 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Pareiškėjo pensijos sumažinimą, pritaikius Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas laikė atliktu teisėtai ir pagrįstai.

Teismas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, remdamasis VSDFV Utenos skyriaus Ukmergės skyriaus duomenimis, konstatavo, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pritaikius prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteistina 7 241,35 Lt (tai atitinka 2 097,24 Eur) neišmokėta senatvės pensijos dalis iš atsakovo VSDFV Utenos skyriaus.

Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6198 atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepriemokos išmokėjimo, teismas konstatavo, kad ginčijamas VSDFV sprendimas naikintinas kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas nustatė, kad tiek VSDFV Utenos skyrius, tiek VSDFV atsiliepimuose prašė teismo atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2016 m. gruodžio 31 d. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, ABTĮ 851 straipsniu (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija), Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalimi (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija), atsižvelgęs į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto deficitą, finansinius įsipareigojimus išmokų gavėjams, siekdamas nesukelti neproporcingų sunkumų atsakovui, vadovaudamasis lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad yra būtinybė išdėstyti teismo sprendimu priteistos sumos išmokėjimą dalimis, t. y. išmokant pareiškėjui 7 241,35 Lt (2 097,24 Eur) senatvės pensijos nepriemoką lygiomis dalimis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, remdamasis išdėstytais motyvais bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, patenkino pareiškėjo skundą (ABTĮ 88 str. 2 p.).

III.

Atsakovas VSDFV Utenos skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 75–77) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą – nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

VSDFV Utenos skyrius nurodo, kad teismo sprendimas yra keistinas, nes teismas akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos     šios kategorijos bylose. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2015 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-161-822/2015 nustatė, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas ne kartą yra pabrėžęs, jog priteistoms neteisėtai neišmokėtoms pensijoms yra sukauptas lėšų rezervas, numatytas biudžete, ir tai nesudarys problemų priteistoms sumoms išmokėti. Gavęs neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį, galės greičiau ir geriau pasirūpinti savo sveikata bei skirti dalį lėšų sūnaus sveikatos gerinimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies       (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Utenos skyriui (teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. spalio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) VSDFV Ukmergės skyriaus 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2010 m. rugsėjo 5 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 032,31 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 24);

2) 2013 m. rugsėjo 9 d. pareiškėjas padavė atsakovui VSDFV prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo              8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo VSDFV 2013 m. rugsėjo 19 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje, jam buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, atsakovo manymu, pareiškėjo prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas. Be kita ko, buvo nurodyta, kad paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo galia yra nukreipta tik į ateitį   (b. l. 17-18).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje       Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo  45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio   22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad, sprendžiant pagal sprendimo, kuriuo pareiškėjui pirmą kartą buvo paskirta senatvės pensija, priėmimo datą (2010-09-17), pirmoji Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. spalio mėn. Paminėtas pareiškėjo atsakovui VSDFV paduotas 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo            45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio  1 dalyje nustatyto 3 metų termino, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. spalio mėn., kai (kaip jau buvo pasakyta) pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme pareiškėjas nepraleido 3 metų (procesinio, o ne senaties, kaip nurodė teismas) termino, pripažįsta teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Pasisakydama dėl apelianto prašymo nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki  2015 m. gruodžio 31 d., kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas sprendimo įvykdymas jo išdėstymo būdu laiko aspektu atitinka paminėto apelianto prašymo esmę. Todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė