Civilinė byla Nr. 2A-911-260/2015,

Proceso Nr. 2-69-3-04807-2014-6,

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

42.3; 42.8; 42.9; 45.2; 99.5; 114.11; 121.14; 121.21;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 12 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Torpol Baltija“ ir atsakovės M. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8417-713/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Torpol Baltija“ ieškinį atsakovei M. R. dėl skolos priteisimo ir atsakovės M. R. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Torpol Baltija“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtų pinigų už nekokybišką prekę grąžinimo, trečiasis asmuo K. K..

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 3–4, t. I), kuriame prašė priteisti jai iš atsakovės 666,13 Eur (2 300 Lt) likusius pagal sutartį mokėjimus, 110,20 Eur (380,51 Lt) delspinigius, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą likusių mokėjimų sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. vasario 6 d. šalys sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 01353, pagal kurią ieškovė atsakovei pardavė prekes. Pagal sutartį atsakovė už įsigytą prekę įsipareigojo sumokėti 839,90 Eur (2 900 Lt) sumokant 28,96 Eur (100 Lt) avansą, o likusią sumą mokant dalimis pagal sutartyje numatytą mokėjimų grafiką. Atsakovė savo prievolės tinkamai neįvykdė ir liko skolinga ieškovei 666,13 Eur (2 300 Lt) likusių mokėjimų bei 110,20 Eur (380,51 Lt) delspinigių.

Priešieškinyje (b.l. 51–53, t. I) atsakovė prašė nutraukti 2013 m. vasario 6 d. tarp M. R. ir UAB „Torpol Baltija“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigoti UAB „Torpol Baltija“ grąžinti M. R. sumokėtą 173,77 Eur (600 Lt) sumą už nekokybišką prekę ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal šalių sudarytą sutartį atsakovei parduota prekė – antklodė – neatitinka jai keliamų kokybės reikalavimų, kuriuos atsakovė pastebėjo iš karto įsigijusi prekę, t. y. naudojant antklodę ji susisukdavo, atsirasdavo įdubos lyg būtų sukritusi vilna, buvo itin nepatogu su ja miegoti. Taip pat nebuvo pateikta informacija kaip valyti bei prižiūrėti tokio tipo patalynę. Atsakovė kreipėsi į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją prie Ūkio ministerijos, kuri 2014 m. balandžio 8 d. pasiūlė ieškovei pakeisti netinkamos kokybės prekę tinkama, tačiau ieškovė tokio pasiūlymo neįvykdė. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba taip pat konstatavo, kad įsigytas gaminys neatitinka kokybės reikalavimų, įpareigojo ieškovę nekokybišką prekę pakeisti tinkamos kokybės preke, tačiau ieškovė šio įpareigojimo neįvykdė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b.l. 119–122, t. I) ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė M. R. iš UAB „Torpol Baltija“ 173,77 Eur bylinėjimosi išlaidas, valstybei iš UAB „Torpol Baltija“ priteisė 3,77 Eur pašto išlaidas.

Teismas nustatė, kad šalys 2013 m. vasario 6 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01353 ir pasirašė užsakymą–sutartį Nr. 0139, pagal kuriuos atsakovė įsigijo antčiužinį, kurio kaina 839,90 Eur (2 900 Lt). Teismas šalių sudarytą sutartį kvalifikavo kaip vartojimo daiktų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ne prekybai skirtose patalpose. Teismas nustatė, kad sutartis buvo sudaryta ne prekybai skirtose patalpose prezentacinio renginio metu, kad atsakovė iš anksto nebuvo pasirengusi įsigyti siūlomą prekę, tačiau vadybininkui pažadėjus prie vienpusio antčiužinio pridėti dar ir dvi vilnones pagalvėles, ir vilnonę antklodę, pasitarusi su byloje apklaustu liudytoju P. Z., apsisprendė viską įsigyti. Teismas pripažino, kad ieškovė turėjo pareigą atsakovei suteikti būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie sutarties sąlygas, mokėjimų periodiškumą, mokėjimų išimtis, nepriklausomai nuo to, ar atsakovė reikalavo visos informacijos, ar jos dalies, ar jos visai nereikalavo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl to, ar pagal šalių sudarytą sutartį atsakovei buvo parduotas tik vienpusis antčiužinis, ar dar ir dvi pagalvės bei antklodė, pasiūlė šalims pateikti įrodymus apie sumokėtas sumas ir įsigytų prekių pavadinimus, tačiau atsakovė atsisakė byloje teikti tokius įrodymus, o ieškovė patvirtino, kad pinigus pagal sąskaitas gavo už vienpusį antčiužinį. Teismas sprendė, kad atsakovė už 839,90 Eur (2 900 Lt) įsigijo vienpusį antčiužinį, o dvi vilnones pagalves ir vilnonę antklodę gavo dovanų, nes pripažino, kad atsakovė neįrodė priešingai. Teismas nustatė, kad už įsigytą prekę atsakovė yra sumokėjusi 28,96 Eur (100 Lt) avansą ir 173,77 Eur (600 Lt) įmokų. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą iš atsakovės, nustatė, kad šalių sudarytos sutarties 2.3 punkte yra nurodyti terminai ir mokėtinos sumos po 67,48 Eur (233 Lt) kas mėnesį, visą sumą atsakovė turėjo sumokėti per 12 mėnesių, tačiau vadybininkas K. K. sutarties pabaigoje įrašė sąlygą „Mokėti po 30 Lt kas mėnesį“, nurodė savo telefono numerį. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovė yra garbaus amžiaus vartotoja (gim. (duomenys neskelbtini)), neturinti specialių, profesionalių įgūdžių įvertinti sutarties sąlygas, konkrečiu atveju mokėtinų sumų dydžio ir periodiškumo, kad ji suprato galinti mokėti po 8,69 Eur (30 Lt) kiekvieną mėnesį, sprendė, kad atsakovė ir mokėjo jos manymu reikalaujamą sumą, netgi įnešė 173,77 Eur (600 Lt) į priekį ir su ieškove atsiskaitė iki 2014 m. rugsėjo mėnesio. Teismas, nurodęs, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog jos atstovai atsakovei prekės pardavimo metu tinkamai išaiškino sutarties sąlygas, mokėjimo terminus ir mokėtinas sumas kiekvienu terminu, kad atsakovė kitomis sąlygomis nei kad į sutartį įrašė vadybininkas nebūtų pasirašiusi sutarties, sprendė, kad atsakovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, nes yra sumokėjusi ieškovei 173,77 Eur (600 Lt) įmoką, kurią skaičiuojant po 8,69 Eur (30 Lt) būtų sumokėta iki 2014 m. rugsėjo mėnesio, dėl ko ieškinio pateikimo teismui metu atsakovė nebuvo skolinga ieškovei. Teismas pažymėjo, kad atsakovė mokėjimus nutraukė tik dėl nagrinėjamos bylos, tačiau neatsisako mokėti įmokų. Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų, teismas nurodė, kad atsakovė prašo nutraukti šalių sudarytą sutartį dėl jai parduotos nekokybiškos vilnonės antklodės, nors byloje nustatyta, kad atsakovė pagal sutartį įsigijo tik vienpusį antčiužinį už 839,90 Eur (2 900 Lt), kuris yra nurodytas ir šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje. Teismas sprendė, kad dvi vilnonės pagalvėlės (dėl kurių kokybės atsakovė pretenzijų nereiškia) ir vilnonė antklodė nebuvo pirkimo objektu, o atsakovei atiteko kaip dovana, už kurią atsakovė pinigų nemokėjo. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo reikalauti nutraukti sutartį dėl dovanotos nekokybiškos prekės - antklodės - ir grąžinti pinigus už daiktą, kurio atsakovė neįsigijo. Teismas, atmetęs ieškinį, priteisė atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą ruošiant atsiliepimą ir atstovavimą viename posėdyje. Teismas nepriteisė atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų už priešieškinio surašymą, kadangi priešieškinį atmetė. Teismas grąžino atsakovei už priešieškinį sumokėtą žyminį mokestį, kadangi vartotojai yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo tokio pobūdžio bylose. Atsakovei kaip vartotojai esant atleistai ir nuo kitų bylinėjimosi išlaidų, teismas priteisė valstybei iš ieškovės 3,77 Eur pašto išlaidas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniame skunde (b.l. 144–147, t. I) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovei M. R., ir ieškinį patenkinti, teismo sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovės priešieškinis, palikti nepakeistą, iš esmės išspręsti klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas klaidingai nustatė, kad pagal šalių sudarytą sutartį atsakovė iš viso yra sumokėjusi ieškovei 202,73 Eur (700 Lt), kadangi atsakovė yra sumokėjusi ieškovei tik 28,96 Eur (100 Lt) avansą ir 144,81 Eur (500 Lt).
2. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi išskirtinai atsakovės paaiškinimais apie sutarties sąlygas ir atliktus mokėjimus iki 2014 m. rugsėjo mėnesio. Atsakovės sumokėtos 144,81 Eur (500 Lt) sumos, net jei mokėjimai būtų skaičiuojami po 8,69 Eur (30 Lt) per mėnesį, nepakaktų įskaityti mokėjimus iki 2014 m. rugsėjo mėnesio. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad atsakovė nesilaikė tarp šalių sudarytos sutarties sąlygų, į ką teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė.
3. Teismas nepagrįstai trečiojo asmens K. K. paaiškinimus dėl įrašo mokėti po 8,69 Eur (30 Lt) kas mėnesį vertino kaip patvirtinimą apie sutarties sąlygą, kadangi trečiasis asmuo nurodė, kad minėtas įrašas yra ne sutarties vykdymo sąlyga, o tik patvirtinimas atsakovei, kad esant finansiniams sunkumams ji turi teisę kreiptis į ieškovę dėl sutarties vykdymo pakeitimo, t. y. teikti prašymą dėl sutarties 2.3 punkte nurodyto dydžio įmokų sumažinimo iki 8,69 Eur (30 Lt).
4. Teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino aplinkybės, kad atsakovė nepagrįstai ir galimai neteisėtai nutraukė mokėjimus pagal sutartį, kadangi vykstantis teisminis ginčas nėra pagrindas nutraukti prievolių vykdymą. Atsakovė galimai piktybiškai nevykdo savo prievolių ir jų net neketina vykdyti, nors bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė neatsisakanti mokėti įmokų.
5. Teismas netinkamai aiškino šalių sudarytos sutarties nuostatas. Pagal šalių sudarytą sutartį ji gali būti pakeista ar papildyta atskiru raštišku šalių susitarimu, o tik atsakovės sutarties egzemplioriuje esantis prierašas apie galimybę sumažinti mokėjimų sumas dėl tam tikrų aplinkybių esant atsakovės raštiškam prašymui negali būti laikomas atskiru raštišku šalių susitarimu dėl sutarties 2.3 punkto pakeitimo. Priešingas sutarties nuostatų aiškinimas remiantis atsakovės amžiumi ir jos subjektyviu supratimu prieštarauja sutarčių aiškinimo principams, numatytiems CK 6.193 straipsnio 1 dalyje. Aplinkybė, kad atsakovė 2014 m. balandžio 4 d. sumokėjo ieškovei 144,81 Eur (500 Lt) tik patvirtina, kad atsakovė žinojo ir suvokė, kad turi laikytis sutarties 2.3 punkto sąlygų, todėl atliko mokėjimą už pradelstą kovo mėnesio įmoką kartu su einamojo mėnesio įmoka.
6. Teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės priešieškinis buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl atsakovei nepagrįstai priteistos iš ieškovės bylinėjimosi išlaidos dėl atsakovės atstovavimo teismo posėdyje dėl priešieškinio reikalavimų palaikymo. Atmetus priešieškinį atsakovės sumokėtas žyminis mokestis negali būti priteistas valstybei iš ieškovės. Pašto išlaidos nėra priskiriamos žyminiam mokesčiui, todėl nuo jų sumokėjimo atsakovė remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalimi nėra atleista ir šios išlaidos nepagrįstai priteistos valstybei iš ieškovės.
7. Ieškovei kartu su atsakovės pateiktu atsiliepimu į ieškinį bei priešieškiniu nebuvo įteiktos visos pridedamų dokumentų kopijos, t. y. atstovavimo sutartis bei advokatų kontoros kvitas, dėl ko ieškovei nebuvo žinomas pridedamų dokumentų turinys, o kartu ieškovė negalėjo pateikti argumentų dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad bylos nagrinėjimas vyko nesilaikant proceso teisės normų ir pažeidžiant CPK 113 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 3–7, t. II) atsakovė nurodė, kad nesutinka su ieškovės apeliaciniu skundu, šio skundo argumentai ir reikalavimai yra nepagrįsti. Teismo sprendime nurodyta 202,73 Eur (700 Lt) atsakovės pagal šalių sutartį sumokėta suma yra tik rašymo apsirikimas, kadangi šalys bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, kad atsakovė yra sumokėjusi ieškovei iš viso 173,77 Eur (600 Lt). Atsakovei sumokėjus 173,77 Eur (600 Lt), ji, atsižvelgiant į tai, kad mėnesinė įmoka yra 8,69 Eur (30 Lt), iš viso yra sumokėjusi įmokas už 20 mėnesių o skaičiuojant nuo sutarties sudarymo dienos 2013 m. vasario 6 d., laikytina, kad atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi iki 2014 m. spalio mėnesio. Ieškovei į teismą kreipusis 2014 m. kovo mėnesį, laikytina, kad ieškovė į teismą kreipėsi neturėdama reikalavimo teisės. Teismas tinkamai vertino sutartyje esantį įrašą mokėti kas mėnesį po 8,69 Eur (30 Lt). Trečiojo asmens K. K., kuris yra ieškovės darbuotojas, paaiškinimai negali būti laikomi nešališkais ir objektyviais. Ieškovė šios sąlygos aiškiai nenurodė, o atsakovė suprato, kad už įsigytas prekes kas mėnesį reikia mokėti po 8,69 Eur (30 Lt), kadangi, kaip pagrįstai konstatavo teismas, atsakovė, gyvenanti tik iš gaunamos pensijos, priešingu atveju šių prekių nebūtų įsigijusi. Kadangi tarp šalių kilęs ginčas iki šiol nėra išspręstas, atsakovė neturi teisinio pagrindo mokėti įmokas. Teismui nustačius, kad atsakovės priešieškinis yra nepagrįstas, ji neatsisako pagal sutartį mokėti įmokas po 8,69 Eur (30 Lt). Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovės sutarties egzemplioriuje esantis įrašas „Mokėti kas mėnesį po 30 Lt“ negali būti laikomas rašytiniu sutarties sąlygų pakeitimu. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendime priteisė atsakovei iš ieškovės tik tas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurios yra susijusios su ieškovės pareikštu ieškiniu, t. y. už atsiliepimo parengimą ir atstovavimą viename teismo posėdyje. Atsakovei iš ieškovės nėra priteistas jos už priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis, o taip pat atsakovės turėtos pašto išlaidos. Teismo sprendime iš ieškovės yra priteistos pašto išlaidos valstybei. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ji negalėjo įvertinti atsakovei priteisto bylinėjimosi išlaidų dydžio, kadangi ieškovė turėjo visas galimybes susipažinti su civilinės bylos medžiaga, o kartu ir su atsakovės teismui pateiktais bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančiais įrodymais. Ieškovės nesidomėjimas bylos medžiaga ir neveikimas nesudaro teisinio pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai priteisė atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė apeliaciniame skunde (b.l. 130–135, t. I) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovės priešieškinis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – nutraukti tarp šalių 2013 m. vasario 6 d. sudarytą prekių pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį, įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei jos pagal sutartį sumokėtus 173,77 Eur (600 Lt), priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė įsigijo tik vienpusį antčiužinį, o dvi vilnones pagalvėles ir antklodę gavo dovanų. Teismas nurodytą išvadą padarė remdamasis tik pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 01353 nuostatomis ir ieškovės paaiškinimais, tačiau visiškai neatsižvelgė į atsakovės atsiliepime ir prieieškinyje nurodytas aplinkybes, kad ji už 839,90 Eur (2 900 Lt) sumą įsigijo visą komplektą, tame tarpe ir antklodę, taip pat 2014 m. liepos 16 d. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos nutarime Nr. 10-570 konstatuotą aplinkybę, kad antklodė buvo įsigyta, o ne padovanota, taip pat pačios ieškovės atsakovei 2014 m. vasario 13 d. paraginime nurodytas aplinkybes, kad pagal sutartį atsakovė įsigijo ne antčiužinį, o visą reabilitacinį komplektą. Teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė.
2. Teismas prioritetą suteikęs ieškovės paaiškinimui, kad atsakovė įmokas ieškovei mokėjo tik už antčiužinį, nepagrįstai ignoravo kitus byloje esančius įrodymus ir atsisakė vertinti atsakovės poziciją, jog ji iš ieškovės veiksmų suprato, kad įsigyja visą prekių komplektą. Teismas tokiu būdu pažeidė nešališkumo ir lygiateisiškumo principus, įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
3. Teismo išvada, kad atsakovė pagal sutartį įsigijo tik antčiužinį, prieštarauja ir paties teismo byloje nustatytoms bei sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, kad atsakovė iš anksto nebuvo pasirengusi įsigyti siūlomą prekę, tačiau vadybininkui pažadėjus prie vienpusio antčiužinio pridėti dar dvi vilnones pagalvėles ir vilnonę antklodę, pasitarusi su byloje apklaustu liudytoju P. Z., apsisprendė viską įsigyti. Vieningos pozicijos neturėjimas tik dar labiau sudaro pagrindą abejoti teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.
4. Teismas, pasisakydamas dėl sutarties sąlygų, susijusių su periodinių įmokų mokėjimu, atsižvelgė į atsakovės garbų amžių, į tai, kad atsakovė neturi specialių, profesionalių įgūdžių vertinti sutarties sąlygas, mokėtinų sumų dydžio ir periodiškumo, kad ieškovė neįrodė išaiškinusi atsakovei sutarties sąlygas, mokėjimo terminus ir mokėtinas sumas kiekvienu terminu, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino spręsdamas, ar pagal sutartį atsakovė įsigijo ir sumokėjo tik už antčiužinį. Teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, tačiau byloje duomenų apie tai, kad teismas būtų atlikęs šiuos veiksmus, nėra. Neįvertinus šalių sudarytos sutarties ir jos 2.2 punkto sąlygų sąžiningumo aspektu, neatsižvelgus į tai, kaip sutartį suprato atsakovė, sutartis negali būti laikoma tinkamu bei teisėtu įrodymu byloje.
5. Tais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, jos turi būti vertinamos vartotojo naudai, tačiau teismas sutarties nuostatas, susijusias su sutarties objektu, vertino ieškovės, t. y. verslininko naudai ir tokiu būdu pažeidė imperatyvius įstatymo normų reikalavimus.

Ieškovė atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą nepateikė. Trečiasis asmuo atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo, remiasi skundų teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jų ribų.

Apeliaciniais skundais yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo, taip pat atmestas atsakovės priešieškinis dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir sumokėtos sumos už nekokybišką prekę grąžinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliaciniame skunde atsakovė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti suteikta teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindžia žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinybę, sprendžia, jog šios aplinkybės negali būti pripažintos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą tenkinti atsakovės prašymą. Vien tai, kad, atsakovės manymu, bylą nagrinėjęs teismas neišsiaiškino ir neištyrė visų bylos nagrinėjimui svarbių aplinkybių ar kad teismo sprendimas priimtas nesant byloje Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados dėl ginčo, nesudaro pagrindo pripažinti egzistuojant būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantė prašyme nėra nurodžiusi, kokias naujas, bylai reikšmingas aplinkybes, kurių neišsiaiškino ir neištyrė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, gali nurodyti šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys jų apklausos metu, taip pat kokiu būdu bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka pašalintų Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados dėl ginčo byloje nebuvimo faktą. Paminėtina, kad byloje atsakovė yra pateikusi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. liepos 16 nutarimą Nr. 10-570 (b.l. 58–59, t. I), kuriame išdėstyta minėtos institucijos pozicija dėl vilnonės antklodės kokybės. Be to, vien deklaratyvaus pobūdžio argumentai, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas siekiant byloje priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nesudaro pagrindo tenkinti apeliantės prašymą, kadangi apeliantė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka tinkamas bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra galimas. Pripažinus, kad atsakovės nurodytos aplinkybės negali būti laikomos pagrindžiančiomis žodinio bylos nagrinėjimo būtinybę, taip pat nenustačius jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pagrįstų žodinio proceso būtinybę nagrinėjamu atveju, teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą ir civilinę bylą pagal šalių apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kartu su apeliaciniais skundais tiek ieškovė, tiek ir atsakovė pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju nenustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus. Ieškovė apeliaciniame skunde nėra nurodžiusi argumentų, kuriais pagrįstų naujo įrodymo – 2015 m. sausio 14 d. išrašo iš buhalterinės apskaitos „Rivilė“ - pateikimą apeliacinės instancijos teismui, tuo tarpu atsakovės nurodyti argumentai nelaikytini sudarančiais pagrindą pripažinti, kad atsakovė kartu su apeliaciniu skundu pateikiamų naujų įrodymų nebūtų galėjusi pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsakovė naujai pateikiamais įrodymais – užsakymu-sutartimi bei Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. raštu dėl patalynės kokybės grindžia aplinkybes dėl šalių sudarytos sutarties dalyko ir antklodės neatitikimo kokybės reikalavimams, tačiau nenustatyta aplinkybių, dėl kurių atsakovė šių įrodymų nebūtų galėjusi pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Atsakovės teigimu, ieškovei nepateikus visų su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų, taip pat į bylą neįtraukus Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadai duoti, iškilo būtinybė pateikti naujus įrodymus. Paminėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.), todėl nepagrįstu laikytinas argumentas, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado ieškovei pateikus ne visus su byla susijusius įrodymus. Remiantis pirmiau nurodyta nuostata, būtent atsakovė, įrodinėdama priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius jos nurodytas faktines aplinkybes, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šios savo pareigos tinkamai nevykdė. Apeliacine tvarka skundžiamame sprendime yra konstatuota, kad teismui pareikalavus šalių pateikti papildomus įrodymus apie sumokėtas sumas ir įsigytų prekių pavadinimus, atsakovė atsisakė tokius įrodymus pateikti. Nurodyta aplinkybė, įvertinus tai, kad atsakovę po bylos nagrinėjimo atnaujinimo civilinėje byloje atstovavo profesionali teisininkė advokatė D. D., teisėjų kolegijai leidžia manyti, kad atsakovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nesielgė kaip sąžininga, atidi ir rūpestinga civilinio proceso šalis, dėl ko turi prisiimti galimus neigiamus tokio elgesio padarinius. Be to, atsakovės pateikti įrodymai negali būti laikomi paneigiančiais pirmosios instancijos teismo išvados dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyko pagrįstumą, kadangi, nors pateiktame užsakyme-sutartyje nurodytame prekių sąraše yra nurodytos ir kitos be antčiužinio prekės, tačiau antčiužinio kaina atitinka šalių sudarytoje sutartyje nurodytą įsigyjamos prekės kainą, kas sudaro pagrindą manyti, kad už sutartyje nurodytą 839,90 Eur (2 900 Lt) kainą atsakovė įsigijo tik antčiužinį. Nepasitvirtinus atsakovės nurodytoms aplinkybėms, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat nenustačius kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą apeliacinės instancijos teismui priimti naujus šalių pateikiamus įrodymus, ieškovės ir atsakovės kartu su apeliaciniais skundais pateiktus įrodymus teisėjų kolegija atsisako priimti.

Faktinės bylos aplinkybės

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. vasario 6 d. ieškovė ir atsakovė ne prekybai skirtose patalpose sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį Nr. 01353 (b.l. 8–9, 25–26, t. I), pagal kurią ieškovė kaip pardavėja įsipareigojo perduoti jai nuosavybės teise priklausančias prekes pirkėjo (atsakovės) nuosavybėn, o atsakovė įsipareigoja priimti prekes ir sumokėti už jas nustatytą pinigų sumą sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka (Sutarties 1.2 punktas). Ginčo dėl to, kad šalių sudaryta pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis yra vartojimo sutartis byloje nekilo, bylos šalys šios pirmosios instancijos teismo išvados apeliaciniuose skunduose neginčija. Šalių sudarytos sutarties 1.2 punkte kaip parduodama prekė nurodytas vienpusis antčiužinis, kaip sutarties dalykas vienpusis antčiužinis nurodytas ir sutarties 2.1 punkte. Pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas prekės kaina yra 839,90 Eur (2 900 Lt), numatyta, kad prekė pirkėjui parduodama išsimokėtinai per 12 mėnesių sumokant 28,96 Eur (100 Lt) avansą ir likusią sumą sumokant atitinkamai iki mėnesio 25 dienos dalimis po 67,48 Eur (233 Lt), o paskutinį mėnesį sumokant 68,64 Eur (237 Lt). Atsakovės turimame sutarties egzemplioriuje (b.l. 25–26, t. I) yra įrašas „Mokėti po 30 Lt kas mėnesį“ K. K., parašas ir nurodytas telefono numeris. Ieškovė neginčija, kad šį įrašą savo ranka atsakovės turimame sutarties egzemplioriuje įrašė jos atstovas, sutartį su atsakove sudaręs K. K.. Atsakovė pagal sutartį yra sumokėjusi 28,96 Eur (100 Lt) avansą ir 2013 m. balandžio 4 d. 144,81 Eur (500 Lt) dydžio įmoką (b.l. 11, t. I). Atsakovei nemokant daugiau įmokų, 2014 m. vasario 13 d. raštu ieškovė kreipėsi į atsakovę ragindama ją sumokėti nesumokėtas įmokas (b.l. 10, t. I). 2014 m. kovo 17 d. teisme gautu ieškiniu ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės skolą (likusius mokėjimus ir delspinigius), o bylos nagrinėjimo teisme metu pareikštu priešieškiniu atsakovė prašė nutraukti šalių sudarytą sutartį dėl to, kad atsakovei buvo parduota nekokybiška prekė – vilnonė antklodė, bei grąžinti už nekokybišką prekę sumokėtą 173,77 Eur (600 Lt) sumą. Byloje ginčas kilo dėl šalių sudarytos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties dalyko, t. y. ar pagal šalių sudarytą sutartį atsakovė įsigijo tik vienpusį antčiužinį ar ir kitas prekes, įskaitant ir vilnonę antklodę, kurios kokybė netenkino atsakovės, o taip pat dėl mokėjimų pagal sutartį tvarkos, t. y. kokio dydžio įmokas atsakovė turėjo mokėti kas mėnesį.

Dėl tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo

Teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas sprendimą, kuris turi būti teisėtas ir pagrįstas tik tais įrodymais bei aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje (CPK 263 str.). Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 265 str. 1 d.). Remiantis CPK 185 straipsnio nuostatomis teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis.

Apeliaciniuose skunduose keliami netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimai teigiant, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, priimdamas sprendimą kai kurių byloje esančių įrodymų iš viso netyrė ir nevertino, kas galėjo lemti neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga teisiškai nepagrįstais laiko apeliacinių skundų argumentus dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, ir sprendžia, kad teismas nustatė visas reikšmingas nagrinėjamai bylai aplinkybes, tinkamai atskleidė ginčo esmę, pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir pagal vidinį savo įsitikinimą įvertino visus šiai bylai reikšmingus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog yra priimtas apeliantėms nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, kad tai yra padaryta nenustačius visų reikšmingų nagrinėjamai bylai aplinkybių ar neištyrus įrodymų visumos, ar kad teismas padarė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimus.

Dėl pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties dalyko

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra esminė sutarties sąlyga, todėl nesusitarus dėl dalyko, laikoma, kad pirkimo–pardavimo sutartis nėra sudaryta. Pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jei sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 str. 4 d.).

Nagrinėjamoje byloje atsakovė, reikšdama priešieškinį dėl šalių sudarytos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties nutraukimo bei pagal sutartį sumokėtų sumų grąžinimo nurodė, kad pagal sutartį įsigyta vilnonė antklodė yra nekokybiška, neatitinka jai keliamų kokybės reikalavimų, todėl nutraukus sutartį jai turi būti grąžinti už nekokybišką prekę sumokėti 173,77 Eur (600 Lt). Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu pripažino, kad atsakovės nekokybiška laikoma vilnonė antklodė nebuvo šalių 2013 m. vasario 6 d. sudarytos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties dalykas, sprendė, kad ją atsakovė gavo kaip dovaną sudarant ginčo pirkimo–pardavimo sutartį ir konstatavo, kad nėra pagrindo dėl dovanotos nekokybiškos antklodės, už kurią atsakovė jokių pinigų nemokėjo, nutraukti šalių sudarytą sutartį bei grąžinti atsakovės už kitą prekę – vienpusį antčiužinį - sumokėtą pinigų sumą. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl šalių sudarytos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties dalyko, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ši bylą nagrinėjusio teismo išvada yra nepagrįsta.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių 2013 m. vasario 6 d. sudarytos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties Nr. 01353 sąlygomis, neturi pagrindo nesutikti su išvada, kad pagal šią sutartį atsakovė iš ieškovės įsigijo tik vieną prekę – vienpusį antčiužinį. Šalių sudarytoje sutartyje aiškiai ir nevienareikšmiškai yra susitarta dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyko. Paminėtina, kad šalių sudarytoje sutartyje ne vieną kartą yra nurodyta, kad pagal sutartį atsakovės įsigyjama prekė yra vienpusis antčiužinis (Sutarties 1.2 punktas, 2.1 punktas, sutarties priedas Nr. 1 – garantija), o tai, kad prekės pavadinimas nurodytas vienaskaitos forma, leidžia daryti išvadą, kad šalys buvo susitarusios ir dėl prekės kiekio. Sutarties sąlygai dėl sutarties dalyko esant išreikštai aiškiai ir suprantamai, priešingai, nei kad teigiama atsakovės apeliaciniame skunde, bylą nagrinėjęs teismas neturėjo pareigos ex officio vertinti šios sutarties sąlygos sąžiningumo aspektu. CK 6.2884 straipsnyje, reglamentuojančiame nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, nurodyta, kad bet kuri rašytinė vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai, o tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai (CK 6.2884 str. 6 d.). Atsakovės teigimu, teismas šalių sudarytos sutarties sąlygą dėl sutarties dalyko aiškindamas ieškovės naudai pažeidė nurodytą imperatyvią įstatymo nuostatą, tačiau su tuo sutikti nėra jokio pagrindo. CK 6.2884 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jei jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad šalių sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje sąlyga dėl sutarties dalyko išreikšta aiškiai ir suprantamai, pripažintina, kad teismas, vertindamas šią sąlygą taip, kaip ji nurodydama sutartyje, nepažeidė imperatyvių įstatymo nuostatų.

Pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėjęs teismas išvadą dėl pirkimo–pardavimo sutarties dalyko padarė remdamasis tik sutarties sąlygomis. Kaip jau buvo nurodyta, sutartyje sąlygos dėl atsakovės sutartimi įsigyjamos prekės yra nurodytos aiškiai, suprantamai, vienareikšmiškai, todėl teismas pagrįstai vadovavos sutarties nuostatomis. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad šią išvadą paneigia jos paaiškinimai ar kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, nelaikytini pagrįstais. Visų pirma, pažymėtina, kad atsakovės minimame ieškovės atsakovei siųstame paraginime (b.l. 10, t. I) nurodyta aplinkybė, kad atsakovė yra įsigijusi reabilitacinį komplektą, nesudaro pagrindo vertinti, kad sutarties dalykas yra ne tik vienpusis antčiužinis. Paminėtina, kad atsakovė nėra nurodžiusi, kokios prekės sudaro reabilitacinį komplektą, o antra, vien šios aplinkybės nurodymas rašte, kuriame nėra tiesiogiai pasisakoma dėl sutarties dalyko, negali būti vertinama kaip neginčijamai paneigianti sutarties sąlygą dėl sutarties dalyko. Be to, paminėtina, kad ir atsakovės pozicija dėl sutarties dalyko bylos nagrinėjimo teisme metu keitėsi. Priešingai nei kad priešieškinyje, atsakovė atsiliepime į ieškinį (b.l. 16–17, t. I) buvo nurodžiusi, kad ieškovė pardavė jai išsimokėtinai vienpusį antčiužinį. Be to, aplinkybę, kad atsakovei buvo žinoma, jog ji pagal sutartį įsigyja tik antčiužinį, bet ne visą prekių komplektą, įskaitant ir vilnonę antklodę, patvirtina jos paaiškinimai teismo posėdžio metu, kad jai sutarties sudarymo metu buvo paaiškinta, kad ji pagal sutartį įsigyja tik antčiužinį. Nurodyta aplinkybė, taip pat aplinkybė, kad atsakovės apsisprendimą įsigyti antčiužinį lėmė tai, kad jai papildomai turėjo atitekti ir vilnonė antklodė bei dvi vilnonės pagalvėlės, teisėjų kolegijos manymu, nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovė, net ir įvertinus jos amžių, specialių, profesionalių žinių vertinti sutarties sąlygas neturėjimą, vertindama ieškovės veiksmus sutarties sudarymo metu, galėjo ir turėjo pagrindą manyti, kad pagal sutartį ji įsigyja ne tik vienpusį antčiužinį, bet ir vilnonę antklodę ir dvi vilnones pagalvėles. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui spręsti, kad atsakovė pagal šalių sudarytą sutartį įsigijo ir vilnonę antklodę, o atsakovė, teismo įpareigota pateikti tokius įrodymus, atsisakė tai daryti. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas, spręsdamas dėl sutarties dalyko, nepagrįstai prioritetą suteikė ieškovės paaiškinimams, kad atsakovė mokėjo tik už vienpusį antčiužinį. Paminėtina, kad ieškovės paaiškinimus teismas vertino visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, o šių paaiškinimų nuoseklumas, išsamumas, tikėtina aplinkybė, kad ieškovė prezentacijų metu, siekdama parduoti prekes, pirkėjams dovanoja tam tikrus gaminius, pagrįstai leido bylą nagrinėjusiam teismui spręsti, kad vilnonę antklodę atsakovė ne įsigijo pagal sutartį, tačiau ji jai buvo padovanota. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl šalių 2013 m. vasario 6 d. sudarytos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties dalyko, pagrįstai pripažino, kad pagal šią sutartį atsakovė už 839,90 Eur (2 900 Lt) sumą įsigijo tik vienpusį antčiužinį, o vilnonę antklodę gavo dovanų, dėl ko jos, kaip nesančios sutarties dalyku prekės, galimas neatitikimas kokybės reikalavimams nesudaro pagrindo nutraukti šalių sudarytą sutartį. Teismas, padaręs šias išvadas, pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovės priešieškinį, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą, nei kad pirmosios instancijos teismo išvadą. Remiantis nurodytais argumentais pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl priešieškinio pagrįstumo yra teisėtas ir pagrįstas, dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, išsamiai nepasisakytina.

Dėl atsiskaitymo už prekę pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį

Ieškovė, teigdama, kad atsakovė nesilaiko sutartyje nustatyto įmokų mokėjimo grafiko, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl skolos iš atsakovės priteisimo, tačiau bylą nagrinėjęs teismas, pripažinęs, kad pagal šalių sudarytą sutartį atsakovė galėjo kas mėnesį mokėti 8,69 Eur (30 Lt) dydžio įmoką, nustatęs, kad atsakovė yra sumokėjusi iš viso ieškovei 173,77 Eur (600 Lt) įmoką, sprendė, kad kreipimosi į teismą metu ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi ši tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Apeliaciniame skunde ieškovė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą dėl sutarties sąlygos, kad ieškovė kas mėnesį už įsigytas prekes gali mokėti 8,69 Eur (30 Lt) dydžio įmoką, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjusio teismo išvada dėl šios sąlygos egzistavimo yra nepagrįsta.

Ieškovės apeliaciniame skunde keliamas tinkamo šalių sudarytos pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties sąlygų dėl atsiskaitymo už prekę aiškinimo klausimas. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, atsižvelgiant į tikruosius sutarties šalių ketinimus. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 2 d., 4 d.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.2884 straipsnyje, reglamentuojančiame nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas. Minėto straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

Remiantis šalių sudarytos sutarties nuostatomis atsakovės įsigytos prekės – vienpusio antčiužinio – kaina yra 839,90 Eur (2 900 Lt) (Sutarties 2.2 punktas). Prekė parduodama išsimokėtinai per 12 mėnesių, sumokant 28,96 Eur (100 Lt) avansą ir likusią sumą sumokant atitinkamai iki mėnesio 25 dienos dalimis po 67,48 Eur (233 Lt), o paskutinį mėnesį sumokant 68,64 Eur (237 Lt) (Sutarties 2.3 punktas). Tačiau atsakovės turimame sutarties egzemplioriuje (b.l. 25–26, t. I) yra įrašas „Mokėti po 30 Lt kas mėnesį. K. K.“ , parašas ir nurodytas telefono numeris. Ieškovė neginčija, kad šį įrašą savo ranka atsakovės turimame sutarties egzemplioriuje įrašė jos atstovas, sutartį su atsakove sudaręs K. K., tačiau teigia, jog šis įrašas reiškia ne šalių susitarimą dėl pakeistos kas mėnesį mokėtinų įmokų sumos, bet galimybę dėl sunkios atsakovės finansinės padėties laikinai sumažinti mokėtinų įmokų sumą. Nurodytas šio įrašo aiškinimas, teisėjų kolegijos manymu, negali būti laikomas teisingu, kadangi tokio šio įrašo aiškinimo nesuponuoja nei jo lingvistinė išraiška, nei kitos sutarties sąlygos. Šalių sutartyje nėra jokių nuostatų, kad dėl sunkios turtinės padėties esant rašytiniam atsakovės prašymui jos mokėtinos įmokos gali būti sumažintos, o priešingai, byloje esančių įrodymų visuma, atsakovės paaiškinimai ir liudytojo parodymai, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad tokiu būdu šalys pakeitė sutarties sąlygas dėl įmokų dydžio ir jų mokėjimo grafiko. Vien ta aplinkybė, kad nurodytas įrašas yra padarytas tik atsakovės turimame sutarties egzemplioriuje, nepaneigia šio susitarimo egzistavimo fakto. Paminėtina, kad ieškovė neginčija bylą nagrinėjusio teismo nustatytų aplinkybių, jog šis įrašas atsakovės sutarties egzemplioriuje padarytas jos atstovo, jo ranka ir sudarant ginčo sutartį, dėl ko nėra pagrindo abejoti jo tikrumu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai šį įrašą aiškino atsižvelgdamas į atsakovės amžių, jos galimybes tinkamai išsiaiškinti ir suvokti sutarties sąlygas dėl atsiskaitomo, jos finansines galimybe sudaryti sutartį mokant sutartyje nustatyto dydžio mėnesines įmokas, ieškovės pareigą tinkamai išaiškinti atsakovei i sutarties sąlygas, ir pagrįstai jį vertino atsakovės, kaip silpnesniosios vartojimo sutarties šalies naudai, dėl ko nurodytas šio įrašo aiškinimas, priešingai nei kad teigia ieškovė, nepažeidžia CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių. Teismo išvados dėl šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo nepaneigia ir ta aplinkybė, kad atsakovė 2013 m. balandžio 4 d. sumokėjo ieškovei 144,81 Eur (500 Lt) įmoką. Nors, ieškovės teigimu, šios įmokos sumokėjimas patvirtina, kad atsakovė suvokė ir žinojo, jog ji turi laikytis sutarties 2.3 punkto sąlygų ir atliko mokėjimą už pradelstą kovo mėnesį kartu su einamojo mėnesio įmoka, tačiau vertinant matematiškai šios įmokos dydį negalima sutikti, kad atsakovė įmoką mokėjo už du mėnesius. Pagal sutarties 2.3 punkto nuostatas atsakovė, atsižvelgiant į ieškovės pateiktą šios įmokos vertinimą, turėjo sumokėti ieškovei iš viso 134,96 Eur (466 Lt), nors sumokėjo 144,81 Eur (500 Lt) įmoką. Paminėtina, kad sutartyje nėra įtvirtintas draudimas atsakovei kaip pirkėjai įmokas pagal šalių sutartį sumokėti anksčiau, nei kad sutartyje nustatytais terminais, todėl teismas, visų bylos aplinkybių kontekste, pagrįstai sprendė, kad šios įmokos, skaičiuojant kas mėnesį po 8,69 Eur (30 Lt), leidžia daryti išvadą, jog atsakovė už prekes yra atsiskaičiusi už ilgesnį laikotarpį, nei kad nurodė ieškovė. Teisėjų kolegijos manymu, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai vertino šalių sudarytos sutarties sąlygas dėl atsiskaitymo už prekę, jas pagrįstai aiškino atsižvelgęs į tikruosius šalių (atsakovės) ketinimus, tinkamai vertino jos, kaip vartotojos galimybes suprasti tikrąją šių sąlygų reikšmę, ir pagrįstai sprendė, kad pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį atsakovė už įsigytą prekę turi mokėti ieškovei po 8,69 Eur (30 Lt).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas teisiškai pagrįstu laiko ieškovės apeliacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėjęs teismas klaidingai sprendė, kad pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė yra sumokėjusi ieškovei iš viso 202,73 Eur (700 Lt) sumą. Byloje neginčijamai nustatyta, su tuo sutinka ir atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, kad ji pagal sutartį yra sumokėjusi ieškovei 28,96 Eur (100 Lt) avansą ir 144,81 Eur (500 Lt) dydžio įmoką, t. y. iš viso 173,77 Eur (600 Lt), tačiau šis neatitikimas nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo išvada, jog kreipimosi į teismą metu ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę yra nepagrįsta. Šios išvados pagrįstumo nepaneigtų net ir tai, jei būtų pripažinta, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai į sumokėtų įmokų sumą įskaičiavo pagal sutartį sumokėtą avansą (Sutarties 2.3 punktas). Nustačius, kad atsakovė pagal sutartį yra sumokėjusi 144,81 Eur (500 Lt) dydžio įmoką, šią sumą padalijus iš pagal sutartį mokėtinų kas mėnesį įmokų sumos - 8,69 Eur (30 Lt), laikytina, kad atsakovė įmokas yra sumokėjusi daugiau nei už 16 mėnesių. Atsižvelgiant į tai, kad šalių sutartis sudaryta 2013 m. vasario 6 d., o atsakovė pirmą įmoką turėjo sumokėti 2013 m. kovo mėnesį, laikytina, kad atsakovė yra sumokėjusi įmokas iki 2014 m. liepos mėnesio. Kadangi ieškovė į bylą su ieškiniu kreipėsi 2014 m. kovo 17 d., pripažintina, kad teismo išvada, jog kreipimosi į teismą metu ieškovė neturėjo reikalavimo teisės į atsakovę, yra pagrįsta. Nustačius nurodytas aplinkybes, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės ieškinį. Aplinkybė, kad atsakovė bylos nagrinėjimo teisme metu nemokėjo įmokų už įsigytą prekę, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė pažeidė savo sutartines prievoles. Sutarties 8.4 punkte yra įtvirtinta sutarties šalies galimybė sustabdyti sutarties vykdymą, jei kita šalis pažeidžia vieną ar kelias iš sutarties sąlygų, todėl pripažintina, kad atsakovė, manydama, jog ieškovė pažeidžia jos teises nesutikdama pakeisti netinkamos kokybės prekės tinkama, turėjo teisėtą pagrindą sustabdyti įmokų pagal sutart įmokėjimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas materialinės teisės normų, reglamentuojančių vartojimo sutartis, taip pat sutarčių aiškinimo taisykles, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, tinkamai aiškino atsakovės sutarties egzemplioriuje esantį įrašą dėl mokėjimų kas mėnesį po 8,69 Eur (30 Lt) ir pagrįstai pripažino, kad šiuo įrašu šalys susitarė dėl kitokio dydžio įmokų kas mėnesį mokėjimo nei kad numatyta sutarties 2.3 punkte. Todėl nustatęs, kad pagal šalių susitarimą atsakovė įmokas yra sumokėjusi už laikotarpį, iki ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinį dėl skolos iš atsakovės priteisimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai paskirstė šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės teigimu, atmetus atsakovės priešieškinį, jai nepagrįstai priteistos iš atsakovės bylinėjimosi išlaidos dėl atsakovės atstovavimo teismo posėdyje priešieškinio reikalavimų palaikymo dalyje. Byloje esantys įrodymai (b.l. 114, t. I) patvirtina, kad atsakovė už atstovavimą byloje savo atstovei yra sumokėjusi 57,92 Eur (200 Lt). Ieškovė neginčija šių išlaidų pagrįstumo ir dydžio, tačiau teigia, kad šių išlaidų dalis, tenkanti už atsakovės atstovavimą teismo posėdyje palaikant priešieškinio reikalavimus, nepagrįstai priteista atsakovei, kadangi jos pareikštas priešieškinis atmestas. Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovė nėra nurodžiusi, kokia šių atsakovės turėtų išlaidų dalis yra skirta apmokėti atstovavimo teisme išlaidas palaikant priešieškinio reikalavimus, tokių duomenų nėra ir byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, nesant duomenų, kad atsakovė yra sumokėjusi advokatei už jos atstovavimą teisme dalyje dėl priešieškinio reikalavimų, neturi pagrindo spręsti, kad bylą nagrinėjęs teismas būtent tokias atstovavimo išlaidas priteisė atsakovei iš ieškovės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, jog ieškovė tik dėl to, kad jai nebuvo pateikti su atsakovės atstovavimu bei jos turėtomis išlaidomis advokato pagalbai apmokėti susiję dokumentai, negalėjo nurodyti teismui šių duomenų. Nurodytus duomenis patvirtinantys įrodymai yra civilinėje byloje, o bylos nagrinėjimo teismo posėdžio, vykusio 2014 m. lapkričio 25 d., metu šalys patvirtino, kad jos yra susipažinusios su visa bylos rašytine medžiaga ir garsinti jos nepageidauja, kas leidžia manyti, kad ieškovė turėjo ir galėjo, o taip pat ir buvo susipažinusi su visa bylos medžiaga, tarp jų ir duomenimis apie atsakovės turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, dėl ko bet kokie argumentai, kad nepateikus šių įrodymų buvo apribota ieškovės galimybė pateikti argumentus dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo, laikytini teisiškai nereikšmingais. Nesant objektyvios galimybės nustatyti, ar atsakovė dalį išlaidų už atstovavimą teismo posėdyje sumokėjo kaip už atstovavimą priešieškinio reikalavimų dalyje, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovei iš ieškovės išlaidas už advokato pagalbą atstovaujant atsakovę teisme.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad iš ieškovės valstybei buvo priteistas žyminis mokestis už priešieškinį. Kaip matyti iš apeliacine tvarka skundžiamo sprendimo, taip pat byloje esančios 2014 m. gruodžio 15 d. nutarties (b.l. 123, t. I) atsakovės už priešieškinį sumokėtas žyminis mokestis grąžintas atsakovei kaip nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistam subjektui (CPK 83 str. 1 d. 1 p.) nepriteisiant jo valstybei iš ieškovės.

Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pagrįstu pripažįsta ieškovės apeliacinio skundo argumentą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti  valstybei iš atsakovės išlaidas, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši  apeliantė pagrįstai teigia, kad remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu atsakovė kaip vartotoja yra atleista tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, bet ne nuo kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tokį šios CPK normos aiškinimą pateikia ir kasacinis teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014). Tačiau, įvertinusi tai, jog ginčas teisme buvo pradėtas spręsti dėl  nepagrįstų ieškovės reikalavimų, atsakovė  yra  garbingo amžiaus asmuo, taip pat vartotojas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad yra pagrindas nukrypti nuo CPK 96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių. Todėl, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 5 dalimi, teisėjų kolegija iš atsakovės procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios tik nežymiai viršija nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nepriteisia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jai nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo parengimu. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų, patvirtinančių išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, nepateikė, todėl šis atsakovės prašymas netenkinamas (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 98 str.).

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Raimondas Buzelis

Virginija Gudynienė

Algimantas Kukalis