Baudžiamoji byla Nr. 2K-373-303/2015

                                                                                                                     Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00791-2013-0

                                                                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: (S)

                                                                                                                 2.1.7.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistajam R. R. ,

nuteistojo R. R. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį, priimtas naujas nuosprendis: R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausme dvejiems metams šešiems mėnesiams ir galutinė subendrinta bausmė R. R. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, atliekant ją pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. R. priteista Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentui 85 176 Lt (24 668,67 Eur) turtinės žalos atlyginimo.

              Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu R. R. buvo išteisintas pagal BK 272 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareikštas civilinis ieškinys dėl 85 176 Lt (24 668,67 Eur) dydžio turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, nuteistojo R. R. , jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

              Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžiu R. R. nuteistas pagal BK 272 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2013 m. balandžio 25 d., apie 17.15 val., automobilyje „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai laikė ir juo neteisėtai gabeno iki degalinės „Lukoil“ Šiauliuose, Užmiesčio g. 2, didelį kiekį saugomų gyvūnų (įtrauktų į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504, Žin., 2003, Nr. 100-4506, 2007, Nr. 36-1331) dalių – 13 vnt. ūdrų kailių – ir taip padarė didelę žalą saugomų rūšių laukinių gyvūnų – ūdrų apsaugos būklei.             

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nes buvo netinkamai aiškinamas ir taikomas baudžiamasis įstatymas (BK 272 straipsnio 3 dalis), padaryti esminiai BPK pažeidimai, susiję su įrodymų vertinimui keliamais reikalavimais (BPK 20 straipsnis).

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog byloje nėra įrodymų apie neteisėtą iš R. R. paimtų 13 vnt. ūdrų kailių įgijimą (nenustatytas laikas, būdas, vieta), R. R. pripažino kaltu pagal BK 272 straipsnio 3 dalį dėl 13 vnt. ūdrų kailių neteisėto laikymo ir gabenimo. Kasatoriaus nuomone, tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija nepagrįsta. BK 272 straipsnis (Neteisėtas medžiojimas ar žvejojimas arba kitoks laukinės gyvūnijos išteklių naudojimas) yra BK XXXVIII skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių sveikatai“, todėl daro išvadą, kad BK 272 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra aplinka, o dalykas – laukinė gyvūnija. Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus veiksmų baudžiamumas ir neteisėtumas pagrįstas tuo, kad ūdros įtrauktos į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Tačiau, sprendžiant pagal BK 272 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo objektą ir dalyką, žala aplinkai ir laukinei gyvūnijai negali būti padaryta tik laikant ir gabenant ūdrų kailius, kai nėra nustatyta, kokiu būdu ir kada tie kailiai yra įgyti. Kasatoriaus nuomone, žala aplinkai ir laukinei gyvūnijai gali būti padaryta tik ūdras sunaikinus, sužalojus, sugavus ar kitaip neteisėtai paėmus iš natūralios aplinkos. Šioje byloje nėra įrodymų, kad ūdros, kurių kailiukai paimti iš kasatoriaus automobilio, buvo sumedžiotos ar kitaip paimtos iš natūralios aplinkos neteisėtai, t. y. jau galiojant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymui Nr. 504, šio įsakymo veikimo teritorijoje – Lietuvoje. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ūdros buvo sumedžiotos po 1989 m., t. y. kai buvo įtrauktos į Lietuvos raudonąją knygą. Iki to laiko jų medžiojimas nebuvo draudžiamas. Byloje apklaustas medžioklės trofėjų ekspertas G. Pyragas, apžiūrėjęs iš nuteistojo automobilio paimtus kailius, parodė, kad nustatyti, kada buvo sumedžiotos ūdros ir kada išdirbti jų kailiai, neįmanoma. Užšaldytas ūdrų kailis gali išbūti dešimt metų nepakitęs, o gerai išdirbtas – taip pat gali išlikti ilgą laiką.

Kasatoriaus pažymi, kad įstatymai nereglamentavo, kaip elgtis žmonėms, kurie turėjo teisėtai sumedžiotų ūdrų kailių, po to, kai ūdros buvo įtrauktos į saugomų gyvūnų sąrašą, kaip, pavyzdžiui, buvo leidžiama legalizuoti šaunamuosius ginklus. Laikantis skundžiamo nuosprendžio logikos, atsakomybė gali kilti ir turintiems, pvz., iš ūdrų kailių pagamintus rūbus, ūdrų iškamšas, kaip medžioklės trofėjus ar pan. Neįrodžius, kad ūdros, kurių kailiai paimti iš kasatoriaus, buvo sumedžiotos ar kitaip paimtos iš laukinės gamtos neteisėtai, turi būti preziumuojama, kad jos sumedžiotos ar kitaip paimtos iš laukinės gamtos teisėtai. Dėl to teigti, kad teisėtai sumedžiotų ar kitaip teisėtai paimtų iš laukinės gamtos ūdrų kailiai buvo laikomi ir gabenami neteisėtai, yra nelogiška. Iš to, kasatoriaus daro išvadą, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektas ir objektyvioji nusikaltimo pusė nėra įrodyti ir dėl to jis kaltu pagal BK 272 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pabrėžta, jog jam atsisakius duoti parodymus, teismas nenustatė, ar ūdrų kailiai buvo įgyti teisėtai ar neteisėtai. Nuteistasis pažymi, kad jis išties pasinaudojo BPK 21, 22, 272 straipsniuose numatyta teise neduoti parodymų, nes nei ikiteisminio tyrimo institucijoms, nei teismui negalėjo pateikti įrodymų, jog ūdrų kailius buvo įgijęs teisėtai. Tačiau BPK 44 straipsnio 6 dalis užtikrina kaltinamam asmeniui nekaltumo prezumpciją, kol įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas jo kaltumas. Tai reiškia, kad nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas. Kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis. Kasatoriaus teigimu, nuosprendyje nurodyti liudytojų A. U. , V. V., P. T. parodymai, susiję su nuteistojo ūdrų kalių įgijimu, jų nelegalia medžiokle bei prekyba, nėra patvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Be to, kasatoriaus nuomone, liudytojo P. T. parodymus, teismas turėjo realų pagrindą vertinti kaip nepatikimus, dėl jo viešai pagarsėjusio dalyvavimo voljere laikytos vaikingos šernakiaulės neteisėtoje medžioklėje, dėl to, kad jis yra netekęs neetatinio gamtos apsaugos inspektoriaus statuso ir dėl to galbūt siekia įsiteikti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnams ir jį susigrąžinti, taip pat dėl to, kad P. T. prisipažino rinkęs maždaug pusmetį apie R. R. duomenis (BK 167 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą).

Kasatorius skunde atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nebuvo atskleisti duomenys, jog sulaikyti jį buvo rengiamasi iš anksto ir kaip tai vyko. V. V. , P. T. ir R. Š. dalyvavimas jį sulaikant buvo nuslėptas. Kaip liudytojai jie buvo apklausti tik teisme. Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas – liudytojas A. U. – ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad dirbo pagal planą dėl kovos su nelegalia akcizinių prekių apyvarta, namų gamybos alkoholinių gėrimų prekyba, stebėjo aplinką ir pastebėjo, kaip į degalinę atvažiavusio automobilio vairuotojas bagažinėje kilnoja kailius, priėjo, prisistatė, pats būdamas medžiotoju, atpažino, kad tai ūdrų kailiai, paskambino gamtos apsaugos inspekcijos vyr. specialistui M. K. pasitikslinti dėl ūdrų, šis neužilgo atvyko, viską užfiksavo vaizdo kamera. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnas M. K. parodė, kad jis su policijos pareigūnu A. U. dirbo pagal gautą anoniminį pranešimą, jog į degalinę turi atvažiuoti automobilis, kurio vairuotojas norės parduoti ūdrų kailius; pamatė, kad automobilio vairuotojas bagažinėje apžiūrinėja kailius; tai pastebėję, su A. U. prisistatė vairuotojui. Nors šie parodymai, pagal kasatorių, ir neturi esminės reikšmės jo veikos kvalifikavimui, tačiau atskleidžia pareigūnų veiksmų ydingumą, jų parodymų nepatikimumą dėl melagingumo ir svarbių aplinkybių nutylėjimo.

Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog jis nebuvo provokuojamas ir prieš jį nebuvo panaudoti nesankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, yra nepagrįsta.

Kasatorius sutinka, kad Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai nėra kriminalinės žvalgybos subjektai, tačiau policija, kuriai, rengiant kasatoriaus sulaikymo operaciją, atstovavo Šiaulių rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas A. U. , yra kriminalinės žvalgybos subjektas, todėl jos veiksmus reglamentuoja Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Teismo išvada, kad visų veiksmų iniciatorius buvo P. T. (jis pats inicijavo kailių iš nuteistojo pirkimą, susitarė susitikti ir tik tuomet informavo aplinkos apsaugos pareigūną V. V., su kuriuo toliau derino veiksmus, kad su policijos pareigūnu A. U. jokie veiksmai nebuvo derinami, A. U. iš anksto nebuvo žinoma apie P. T. veiksmus, todėl A. U. atvykimas į įvykio vietą nelaikytinas nusikalstamos veikos imitavimo veiksmais), prieštarauja ne tik liudytojų R. Š. , M. K. , V. V. ir P. T. parodymams, bet ir sveikai logikai. Byloje nėra duomenų, kad jis pats būtų kam nors siūlęs pirkti ūdrų kailius. Todėl P. T., veikusio su aplinkos apsaugos pareigūnų ir policijos žinia, veiksmus apsimetus kailių pirkėju, išsikviečiant jį su kailiais į degalinę, realiai neketinant jų pirkti, nuteistasis laiko provokacija (panaudoti nesankcionuoti, taigi neteisėti, nusikalstamos veikos imitacijos modelio veiksmai). Kasatorius nurodo, kad P. T. telefonu pats jį susirado, apsimetęs pirkėju, išsikvietė į sulaikymo vietą „Lukoil“ degalinėje, kur, pagal iš anksto suderintus P. T. , aplinkos apsaugos ir policijos pareigūnų veiksmus, jis buvo sulaikytas, o jo automobilyje rasti ūdrų kailiai – paimti. Kadangi P. T. veikė kontroliuojamas policijos pareigūnų, jam buvo leista provokuoti kasatorių iki pat jo sulaikymo momento, tai P. T. veiksmai vertintini kaip provokacija, o policijos pareigūnų, veikiančių kartu su aplinkos apsaugos pareigūnais, veiksmai atitinka nusikalstamos veikos imitacijos modelį, kuris prieš nuteistąjį nebuvo sankcionuotas. Po kasatoriaus sulaikymo spaudoje ir internete buvo skelbiama, kad jis sulaikytas per bendrą aplinkos apsaugos ir policijos pareigūnų operaciją, turint iš anksto operatyvinės informacijos. Taigi prieš nuteistąjį atlikti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai nebuvo sankcionuoti, todėl yra neteisėti, tokių veiksmų pagrindu surinkti duomenys, t. y. filmuota medžiaga, sulaikyti ūdrų kailiai ir t. t., laikytini surinktais neteisėtai ir negali būti baudžiamojoje byloje pripažįstami įrodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis).

Kasatorius nurodo, kad iš skundžiamo nuosprendžio motyvų ir byloje esančio Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinio matyti, jog priteistinos atlyginti žalos dydis apskaičiuotas pagal Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. Dl-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 87-4616) (toliau – Metodika), 1 punktą ir Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo indeksuotais baziniais tarifais 2013 metams (toliau – Tarifai), patvirtintais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. Dl-1106 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo indeksuotų bazinių tarifų 2013 m. patvirtinimo“ (Žin., 2012., 153-7880), redakcijas, galiojusias kasatoriaus sulaikymo metu už 13 vnt. ūdrų. Metodikos 1 punkte nustatyta, kad šia metodika vadovaujamasi ir joje patvirtinti baziniai tarifai taikomi skaičiuojant fizinių ir juridinių asmenų padarytą žalą, neteisėtais veiksmais sunaikinus ar sužalojus Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos oro erdvėje, Lietuvos Respublikos teritorinėje jūroje, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje Baltijos jūroje gyvenančias, laikinai esančias, migracijos ar kitu metu pastebimas ar aptinkamas saugomas rūšis ar esančias saugomų rūšių buveines. Tarifų 1 punkte nustatyta, kad už sunaikintus į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą įrašytus žinduolius nustatomi šie indeksuoti baziniai tarifai: ūdra – 6552 Lt (1.5 punktas). Tačiau, anot kasatoriaus, jis pripažintas kaltu tik dėl to, kad neteisėtai laikė ir gabeno 13 vnt. ūdrų kailių. Kalbant apie šių kailių įgijimą, nuosprendyje konstatuota, jog byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių neteisėtą didelio kiekio saugomų gyvūnų dalių – 13 vnt. ūdrų kailių – įgijimą. Taigi, byloje nėra įrodymų, kad kasatorius būtų sunaikinęs ar sužalojęs ūdras bei tai padaręs Metodikos ir Tarifų galiojimo metu, todėl civilinis ieškinys dėl žalos, padarytos laukinei gyvūnijai, atlyginimo patenkintas be pagrindo, ši nuosprendžio dalis nepagrįsta.

Kasatorius nesutinka ir su jam paskirtos bausmės rūšimi bei dydžiu, prašo pritaikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Kasatorius nurodo, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį pirmos dvi sąlygos taikyti jam BK 75 straipsnį neabejotinai egzistuoja – R. R. inkriminuotas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, jis yra nuteistas laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams. Tačiau, kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra trečiosios sąlygos. Nors įstatymas nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau R. R. atveju teismas suteikė išskirtinę reikšmę jo teistumui. Teismas nevertino, kad kasatorius yra vedęs, augina du mažamečius vaikus (gim. 2008 m. rugsėjo 2 d. ir gim. 2010 m. spalio 13 d.), abu vaikai turi regėjimo negalią. Be to, kasatoriaus šeima rūpinasi neįgalia jo žmonos našle motina ir močiute, kuriai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis. Kasatoriaus šeima 2014 m. gruodžio 3 d. pirko sodybą kaime, tam iš banko paėmė 144 000 Lt dydžio kreditą, nuteistojo žmona dirba ir mokosi Šiaulių valstybinėje kolegijoje ir viena, be sutuoktinio paramos, neįstengs išlaikyti šeimos, mokėti kredito įmokų, pasirūpinti vaikais, motina ir močiute. Kasatoriaus nuomone, jo izoliavimas nuo šeimos jai sukeltų sunkias pasekmes, neadekvačias bausmei keliamiems tikslams. Bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, neizoliavus jo nuo visuomenės, nenutraukus jo socialinių ryšių (darbo, šeimos santykių). Baudžiamojo poveikio priemonės, kurios gali būti skiriamos taikant BK 75 straipsnyje numatytą bausmės vykdymo atidėjimą, apribojimai, įpareigojimai, elgesio kontroliavimas, kasatoriaus teigimu, turėtų didesnį auklėjamąjį ir prevencinį poveikį, nei buvimas izoliuotam nuo visuomenės.

Be to, kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (tolia –Konstitucinis Teismas) 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimų ir kasacinio teismo išaiškinimais dėl nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų atribojimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-573/2012), nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nesvarstė galimos administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klausimo.

Nuteistojo R. R. kasacinis skundas tenkinamas.

              Dėl nuteistojo R. R. provokavimo padaryti nusikalstamą veiką ir įrodymų leistinumo

              Nuteistojo kasaciniame skunde teigiama, kad jis buvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, prieš jį buvo panaudoti nesankcionuoti nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, todėl tokių veiksmų pagrindu surinkti duomenys (filmuota medžiaga, paimti iš jo automobilio ūdrų kailiai ir t. t.) yra neteisėti ir negali būti pripažįstami įrodymais baudžiamojoje byloje (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys).

Tokie kasatoriaus teiginiai ir juos pagrindžiantys skundo argumentai yra pagrįsti.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikaltimų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais. Vykdant baudžiamąjį persekiojimą įstatymais yra suteikiamos teisės taikyti įvairias specifines priemones, kurios turi būti veiksmingos, šiuolaikinės. Kova su nusikalstamumu turi vykti teisėtomis priemonėmis, jos negali pažeisti konstitucinių asmens teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198¹ straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Ši BPK nuostata aiškiai apibrėžia valstybės subjektų pareigas pradedant baudžiamąjį procesą: proceso veiksmai privalo būti atliekami, paaiškėjus nusikalstamos veikos požymiams, tačiau baudžiamojo persekiojimo veiksmai negalimi, norint tokius požymius dirbtinai „sukonstruoti“ (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2A-P-6/2008). Baudžiamasis procesas turi prasidėti, kai turima tikėtina informacija apie asmens nusikalstamą veiką, tačiau proceso ar jam prilygstantys veiksmai pagal Kriminalinės žvalgybos ar kitus įstatymus negali būti atliekami siekiant paskatinti asmenį atlikti BK draudžiamus veiksmus. Pradėtas baudžiamasis procesas negali baigtis išprovokuoto asmens nubaudimu. Juo labiau kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, leistinais, patikimais ir pakankamais įrodymais (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 301 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis). Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų – BPK, Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme neuždraustu būdu. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės. Įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybių pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunant buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-15-699/2015). Pabrėžtina, kad baudžiamoji teisė neatlieka savo paskirties, kai baudžiamoji atsakomybė taikoma už veikas, kurios padaromos pačios valstybės iniciatyva. Valstybė turi pareigą imtis visų priemonių, kad nusikalstamos veikos nebūtų daromos, ir jokiu atveju pati nekurstyti (neprovokuoti) tokių veikų darymo. Už valstybės sukurstytą veiką negali būti baudžiama ir todėl, kad tokia veika dėl valstybės kontroliavimo bei jos indėlio ją darant negali būti laikoma tiek pavojinga, jog pateisintų baudžiamųjų sankcijų taikymą. Tokia veika BK 11 ir 12 straipsnių prasme negali būti laikoma nusikalstama.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas provokacijos sąvoką apibrėžia kaip spaudimą, aktyvų skatinimą ar kurstymą padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (5 straipsnio 4 dalis).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, Vanyan v. Russia, no. 53203/99, judgment of 15 December 2005, Teixeira de Castro v. Portugal, no. 25829/94, judgment of 9 June 1998, Pyrgiotakis c. Grece, no. 15100/06, arr?t du 21 février 2008, Edwards and Lewis v. the United Kingdom, no. 39647/98, 40461/98, judgment of 22 July 2003, Khudobin v. Russia, no. 59696/00, judgment of 26 October 2006, Miliniene v. Lithuania, no. 74355/01, judgment of 24 June 2008 ir kt.), yra išaiškinta, kokiais vertinimo kriterijais bei taisyklėmis remiantis turi būti sprendžiama, ar taikant nusikalstamos veikos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) garantuojama teisė į teisingą procesą išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Pirma, tokie veiksmai kaip nusikalstamos veikos imitacijos modelis gali būti atliekami tik prieš asmenį, apie kurio, tikėtina, nusikalstamą veiką jau turima duomenų (vien tik gandų ar panašios nepatikrinamos informacijos tam nepakanka), nes tik tokiu atveju gali būti daroma išvada apie „prisijungimą“ prie daromos nusikalstamos veikos, o ne naujos veikos išprovokavimą. Antra, privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Teisėsaugos įstaigų pareigūnai negali veikti kaip privatūs, o privačių asmenų veiksmai gali būti pripažinti provokacija, jei tie asmenys veikia kontroliuojami bei prižiūrimi pareigūnų ir skatina nusikalsti asmenį, apie kurio nusikalstamą veiką jokių konkrečių duomenų neturima. Trečia, išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis, taip pat ir tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus. Ketvirta, nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami); tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą; tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį. Penkta, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais; kaltinamojo prisipažinimas provokacijos fakto bei jo padarinių nepaneigia, prisipažinimas tokioje situacijoje nėra tinkamas įrodymas kaltinamojo kaltei pagrįsti. Šešta, pageidautina, kad ne viešo pobūdžio veiksmų atlikimas būtų kontroliuojamas teismo, nors prokuroro kontrolė savaime Konvencijos pažeidimo nereiškia (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2A-P-6/2008).

Lietuvos įstatymai tiksliai reglamentuoja duomenų, reikšmingų nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rinkimo procesą ir tyrimo metu gautos informacijos pripažinimo įrodymais kriterijus. Pagal galiojančius norminius teisės aktus, nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys apie nusikalstamą veiką gali būti renkami vadovaujantis Kriminalinės žvalgybos ar kitų įstatymų nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami tik laikantis įstatymais nustatytos tvarkos. Neteisėtu būdu gauta informacija negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamajame procese.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus duomenis bei juos įvertinęs, konstatavo, kad kasatorius buvo sukurstytas padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 272 straipsnio 3 dalyje (dėl komerciniais tikslais neteisėto laikymo ir gabenimo didelio kiekio saugomų gyvūnų dalių – 13 vnt. ūdrų kailių), taikant jam nesankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Dėl to pirmosios instancijos teismas R. R. išteisino, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs priešingą nei pirmosios instancijos teismas, išvadą, R. R. pripažino kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, padarymo (dėl komerciniais tikslais neteisėto laikymo ir gabenimo didelio kiekio saugomų gyvūnų dalių – 13 vnt. ūdrų kailių) ir nuteisė (dėl neteisėto didelio kiekio ūdrų kailiukų įgijimo komerciniais tikslais R. R. nenuteistas, ši teismų nuosprendžių dalis kasacine tvarka neskundžiama).

Bylos duomenimis, aplinkosaugos inspektorių informatorius (buvęs aplinkos apsaugos neetatinis inspektorius) P. T. iš nenustatyto asmens gavęs informaciją, kad R. R. prekiauja ūdrų kailiais, apie tai pranešė aplinkosaugos inspektoriui V. V. , o šis savo viršininkui R. Š. . Nusprendę surengti R. R. sulaikymo operaciją, R. Š. pasitelkė policijos pareigūnus. Nors, sprendžiant iš bylos duomenų, apie R. R. nusikalstamą veiką, be gandų, jokių konkrečių duomenų nebuvo, P. T. , „konsultuojamas“ valstybės pareigūnų, ėmėsi veiksmų, kuriais R. R. buvo skatinamas nusikalsti, o būtent: susižinojo R. R. telefono numerį, paskambino, ir apsimetęs ūdrų kailių pirkėju, keturių – penkių pokalbių metu, susitarė, kas taip pat nelegalu, įsigyti iš jo 12 vnt. ūdrų kailių. Žinodamas, kad sutartu laiku ir vietoje R. R. lauks pasaloje kartu su P. T. veikę aplinkos apsaugos ir policijos pareigūnai (M. K. , V. V. ir A. U. ), kurie po jų sutarto ženklo R. R. sulaikys su įkalčiais, P. T. susitarė su R. R. dėl jų susitikimo vietos ir laiko „Lukoil“ degalinėje. R. R. atvykus į sutartą vietą ir parodžius P. T. , kaip potencialiam pirkėjui, atsivežtus ūdrų kailius, po šio pareigūnams duoto ženklo R. R. buvo sulaikytas ir kartu su automobilyje buvusiais ūdrų kailiais, pristatytas į policijos komisariatą. Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato KPS vyriausiajam tyrėjui V. U. surašius tarnybinį pranešimą dėl automobilyje „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabentų kailių (tikrosios šio įvykio aplinkybės nei tarnybiniame pranešime, nei vėlesnėje V. U. , kaip liudytojo, apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atskleistos) ir pateikus vaizdo medžiagą, užfiksuotą aplinkos apsaugos departamento pareigūnų R. R. sulaikymo metu (automobilio bagažinėje rastus ūdrų kailiukus), buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant R. R. nusikaltimo, numatyto BK 272 straipsnio 3 dalyje, padarymu. 

Apeliacinės instancijos teismas dėl prieš tai nurodytos faktinės situacijos detalesnės analizės skundžiamame teismo nuosprendyje nepateikė, tokio įrodymų rinkimo proceso teisėtumo iš esmės netikrino, konstatavęs kad aplinkos apsaugos departamento pareigūnai M. K. , V. V. ir R. Š. nebuvo kriminalinės žvalgybos subjektai, todėl jų atliktų veiksmų negalima traktuoti kaip nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų; P. T. veiksmai su A. U. , kaip policijos pareigūnu, derinami nebuvo; visų veiksmų iniciatorius buvo P. T. , kuris veikė kaip privatus asmuo savo iniciatyva, todėl jo veiksmų negalima vertinti kaip kurstymo (provokavimo) padaryti nusikaltimą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokios apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados nepagrįstos, padarytos neįvertinus visumos byloje surinktų duomenų ir nesujungus jų į vientisą loginę grandinę.

Bylos faktinė medžiaga patvirtina, kad P. T. , nepradėjus ikiteisminio tyrimo, su valstybės pareigūnų pritarimu atliko veiksmus (R. R. kurstymą neteisėtai parduoti jam 12 vnt. ūdrų kailių), formaliai turinčius nusikalstamos veikos, numatytos BK 272 straipsnio 3 dalyje, požymių. Tokiems P. T. veiksmams, priešingai apeliacinės instancijos teismo nuomonei, realiai buvo reikalingas sankcionuotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis, leidžiantis atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (t. y. nurodytas asmuo, kuriam leidžiama atlikti tokius veiksmus, asmuo, prieš kurį tokie veiksmai turi būti atlikti, atliekamų veiksmų ribos, trukmė, siekiamas rezultatas ir pan.), tačiau toks modelis, kaip pagrįstai teigia kasatorius, sankcionuotas nebuvo. Nėra galimybių paneigti ir esminės kasatoriaus skunde nurodytos aplinkybės dėl liudytojo P. T. veiksmuose, kuriais realiai buvo imituota nesankcionuota nusikalstama veika, buvusių provokacijos požymių. Byloje nustatyta, kad, P. T. pranešus aplinkos apsaugos inspekcijos pareigūnams turimą informaciją apie tuo metu neįvardyto asmens prekybą ūdrų kailiais, jis buvo paprašytas apie šį asmenį surinkti duomenis, t. y. bendradarbiauti nustatant to asmens tapatybę. P. T. savais kanalais sužinojęs R. R. telefono numerį, pats kreipėsi į jį, kurstydamas padaryti nusikaltimą – neva parduoti jam 12 vnt. ūdrų kailių. Keturių penkių pokalbių, kaip kad teigia P. T. , metu, sutaręs dėl 12 vnt. ūdrų kailių iš R. R. įsigijimo, sutarė su juo ir dėl susitikimo vietos bei laiko „Lukoil“ degalinėje, kur, pagal suderintus su valstybės pareigūnais veiksmus, R. R. po P. T. pareigūnams duoto ženklo turėjo būti ir buvo sulaikytas. Nustatyta aplinkybė paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, jog P. T. veiksmai su Šiaulių AVPK Šiaulių rajono policijos komisariato KPS vyriausiuoju tyrėju V. U. (t. y. kriminalinės žvalgybos subjektu) nebuvo derinami. Nagrinėjamu atveju veiksmai dėl R. R. sulaikymo buvo derinami tarp P. T. , aplinkos apsaugos (M. K. , V. V. ir R. Š. ) ir policijos (A. U. ) pareigūnų. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad įvykius „Lukoil“ degalinėje kontroliavo tiek aplinkos apsaugos, tiek ir policijos pareigūnai (M. K. , V. V. ir A. U. ), stebėję šio įvykio dalyvių veiksmus iki P. T. jiems duoto sutarto ženklo, po kurio jie sulaikė R. R. . Atlikdami minėtus veiksmus valstybės pareigūnai ignoravo galiojančius teisės aktus. Informacijos apie R. R. nusikalstamą veiką rinkimo būdai (nusikalstamos veikos imitavimas, sekimas, pasala), nepradėjus ikiteisminio tyrimo, naudojami tik kriminalinės žvalgybos metu šio įstatymo nustatyta tvarka, tačiau nusikalstama veika, numatyta BK 272 straipsnio 3 dalyje, nėra kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindas (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnis).

Taigi, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, duomenų apie kasatorių rinkimo procesas nuo pat pradžių buvo neteisėtas, todėl jo metu gauta informacija, kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, neturi jokios įrodomosios vertės. Teismų praktikoje bet koks pareigūnų, taikančių neviešus tyrimo veiksmus, provokuojantis ar į provokaciją panašus elgesys viršijant įgaliojimus vertintinas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys) reikalavimui pažeidimas. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto teisingo bylos išnagrinėjimo principo vienas aspektų yra reikalavimas garantuoti, kad asmuo nebuvo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, o po to už jos padarymą baudžiamas. Teisingas turi būti visas procesas, įskaitant ir reikšmingų bylai tirti bei nagrinėti duomenų rinkimo būdus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-141/2008). Nagrinėjamoje byloje negalima paneigti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog šios veikos padarymą galėjo lemti provokacija, valstybės pareigūnams veikiant kartu su savo informatoriumi pagal nesankcionuotą nusikalstamos veikos imitavimo modelį. Už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes, nustačius provokacijos faktą, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turi būti pripažįstami neleistinais įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų kriterijų.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs R. R. apkaltinamąjį nuosprendį dėl nusikaltimo, numatyto BK 272 straipsnio 3 dalyje, padarymo (dėl komerciniais tikslais didelio kiekio saugomų gyvūnų dalių – 13 vnt. ūdrų kailių – neteisėto laikymo ir gabenimo) ir dėl to panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas (BPK 383 straipsnis), paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas dėl esminių BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų teisėtumui keliamais reikalavimais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis be pakeitimų, dėl kitų nuteistojo R. R. kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį be pakeitimų.

R. R. nedelsiant paleisti iš pataisos namų.

Teisėjai                                                                                                                                          Armanas Abramavičius

                                                                                                            Olegas Fedosiukas

                                                                                                                                                               Audronė Kartanienė