Civilinė byla Nr. 2-1840-516/2015
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00471-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.11.3.; 3.4.2.5.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo SIA „Fakta building“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. nutarties, kuria laikytas nepaduotu bankroto administratoriaus prašymas įtraukti į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „R&C man“ kreditorių sąrašą pareiškėją SIA „Fakta Building“ ir patvirtinti šios įmonės finansinį reikalavimą 40 000 Eur sumai bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „R&C man“ bankroto byloje Nr. B2-940-260/2015.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl to, ar kitoje valstybėje narėje registruotas kreditorius privalo Lietuvos Respublikos teismui, iškėlusiam įmonės bankroto bylą, pateikti į lietuvių kalbą išverstą kreditorinį reikalavimą ir jo priedus.
Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „R&C man“ iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartimi BUAB „R&C man“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
UAB „R&C man“ administratoriaus pateikė teismui prašymą įtraukti į BUAB „R&C man“ kreditorių sąrašą kreditorių SIA „Fakta building“ ir patvirtinti jo 40 000 Eur finansinį reikalavimą.
Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartimi administratoriui buvo nustatytas 15 dienų terminas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos prašymo trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, kad teismui pateikti įsiskolinimo dydį pavirtinantys įrodymai yra parengti netinkamai, t. y. neišversti į valstybinę kalbą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. liepos 31 d. nutartimi nutarė laikyti administratoriaus prašymą įtraukti į BUAB „R&C man“ kreditorių sąrašą SIA „Fakta building“ ir patvirtinti jo finansinį reikalavimą nepaduotu bei grąžinti prašymą jį padavusiam asmeniui.
Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis administratoriui įteikta 2015 m. birželio 6 d. Nutartimi nustatytas 15 dienų terminas trūkumams pašalinti baigėsi 2015 m. birželio 22 d., tačiau, kaip pažymėjo teismas, administratorius iki šios dienos teismui nepateikė nutartyje nurodytų rašytinių įrodymų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas SIA „Fakta building“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį, atnaujinti terminą finansinei pretenzijai bankroto byloje pareikšti ir tenkinti pareiškėjo prašymą, įtraukiant pastarąjį kreditoriumi į BUAB „R&C man“ kreditorių sąrašą su 40 000 Eur finansiniu reikalavimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
- Pareiškėjas 2015 m. gegužės 8 d. kreipėsi į teismą dėl įtraukimo į atsakovo kreditorių sąrašą, pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius 40 000 Eur atsakovo finansinės skolos susidarymą. Administratorius finansinio reikalavimo neginčijo. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą, kadangi papildomi dokumentai – sąskaitos faktūros bei banko išrašai – buvo išrašyti latvių kalba, neišversti į lietuvių kalbą. Tačiau pats prašymas buvo pateiktas lietuvių kalba. Privalu vadovautis Europos Bendrijos 2000 m. gegužės 29 d. tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas) 42 straipsnio 2 dalimi, kurioje teigiama, kad bet kuris kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje iškelta byla, gali pateikti savo reikalavimą tos kitos valstybės narės valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Tačiau tokiu atveju jo reikalavimo antraštė „Reikalavimo pateikimas“ turi būti užrašyta valstybės, kurioje iškelta byla, valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą lietuvių kalbą, t. y. Reglamente rekomenduojama kalba, tačiau Reglamente nenurodoma, kad visi priedai, kurių pagrindu atsirado kreditorinis reikalavimas, privalomai turi būti verčiami į tos šalies kalbą, kurioje yra iškelta bankroto byla.
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad kreditorių reikalavimai, susidarę iki bankroto bylos iškėlimo, gali būti priimami ir po nutarties pripažinti įmonę likviduojama dėl bankroto priėmimo, o terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis.
Atsakovas BUAB „R&C man“, atstovaujamas bankroto administratoriaus B. D., atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. leipos 31 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – įrašyti pareiškėją į BUAB „R&C man“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti jo 40 000 Eur kreditorinį reikalavimą. Atsiliepime nurodoma, kad sutiktina su apelianto išdėstytu argumentu, jog privaloma vadovautis Reglamento 42 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad kitoje Europos Bendrijos valstybėje esantis kreditorius gali pateikti savo reikalavimą savo valstybės narės valstybine kalba. Tuo tarpu pareiškėjas pateikė teismui prašymą lietuvių kalba, taigi jo reikalavimas pateiktas tinkamai. Reglamente nenurodoma, kad priedai, kurių pagrindu teikiamas kreditorinis reikalavimas, turi būti verčiami į tos šalies, kurioje iškelta bankroto byla, kalbą,. Be to, SIA „Fakta building“ sąskaitos suprantamos, nes išrašytos eurais, nurodytos atsakovo neapmokėtos sumos eurais, taip pat nurodyta lietuvių kalba ta finansinio reikalavimo sumos dalis, kuri yra neapmokėta atsakovo. Pardavėjo ir pirkėjo rekvizitai taip pat suprantami.
Atsakovas taip pat pažymėjo, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai tikslinami iki teismo sprendimo dėl bankrutavusios įmonės pabaigos arba teismo nutarties nutraukti bankroto procesą priėmimo.
IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje iškilo ginčas dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas pareikalavo, kad prašymą patvirtinti kreditorinį reikalavimą (surašytą lietuvių kalba) pateikęs, su reikalavimu sutinkantis bankroto administratorius pateiktų teismui prie kreditoriaus reikalavimo pridėtų priedų (sąskaitų ir banko išrašų), surašytų latvių kalba, vertimus į lietuvių kalbą, o administratoriui to nepadarius, laikė administratoriaus prašymą įtraukti kreditorių į kreditorių sąrašą bei patvirtinti pastarojo reikalavimą, nepaduotu.
Nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastebėjo, kad CPK 113 straipsnio 3 dalis reikalauja, jog visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui būtų pateikiami valstybine kalba, išskyrus šiame kodekse ir kituose teisės aktuose numatytas išimtis, tačiau, kaip teisingai nurodė apeliantas bei BUAB „R&C man“ bankroto administratorius, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ne tik į CPK nuostatas, bet ir į tiesiogiai šiuo atveju taikomą 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas), kurio 4 straipsnio 1 dalyje akcentuota, jog bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teisė tik tuo atveju, jei ko kito nenumato šis Reglamentas. Pagal Reglamento 2 dalies h punktą būtent valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė nustato tokios bylos eigą, be kita ko ir taisykles, reglamentuojančias reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą, tačiau Reglamento 42 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad bet kuris kreditorius, kurio gyvenamoji vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta ar registruota buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje iškelta byla, gali pateikti savo reikalavimą tos kitos valstybės narės valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų, o tokiu atveju jo reikalavimo antraštė ,,Reikalavimo pateikimas” turi būti užrašyta valstybės, kurioje iškelta byla, valstybine kalba arba viena iš jos valstybinių kalbų.
Pastebėtina, kad vien jau pats savaime tas faktas, jog kitoje valstybėje narėje registruotam kreditoriui Reglamentas suteikia teisę surašyti savo valstybės kalba arba viena iš jos kalbų net patį reikalavimą, neteikiant teismui jo vertimo, leidžia daryti logišką išvadą, kad tuo labiau prie tokio paduoto tvirtinti reikalavimo pridėti priedai privalomai neturi būti išversti į valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, valstybinę kalbą. Padarytą išvadą netiesiogiai patvirtina ir Reglamento 41 straipsnis, nustatantis su reikalavimu pateikiamų dokumentų turinį, iš kurio aiškiai matyti, kad kreditorius turėtų atsiųsti patvirtinamųjų dokumentų, jei tokie yra, kopijas (tačiau nenurodyta, kad ir jų vertimus).
Akcentuotina, kad nors Reglamento 42 straipsnio 2 dalies paskutiniame sakinyje yra paminėta, jog iš kreditoriaus gali būti pareikalauta pateikti vertimą į valstybės narės, kurioje iškelta byla, valstybinę kalbą arba į vieną iš jos valstybinių kalbų, visų pirma, šis teiginys yra susijęs su pačiu kreditoriniu reikalavimu (priedai 42 straipsnyje nėra minimi, apie juos kalbama 41 straipsnyje), be to, atsižvelgiant į Reglamento preambulėje įtvirtintą tikslą užtikrinti efektyvų ir veiksmingą tarpvalstybinių bankroto bylų nagrinėjimą (tam, kad vidaus rinka veiktų tinkamai) bei į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. gegužės 8 d. sprendimą byloje Ingenieurbüro Michael Weiss und Partner GbR prieš Industrine, C-14/07; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą G. Leffler prieš Berlin Chemie AG, C-443/03), susijusius su procesinių dokumentų ir priedų vertimų reikalavimais, nors ir ne šioje byloje nagrinėjamo Reglamento, bet 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1348/2000 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse kontekste (kuris, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju aktualus, siekiant įvertinti bendrą Teisingumo Teismo poziciją valstybių narių nustatytų reikalavimų procesinių dokumentų ir jų priedų formai bei šių reikalavimų santykio su Bendrijos teisiniu reguliavimu atžvilgiu), darytina išvada, kad Reglamento dėl bankroto bylų 42 straipsnyje numatyta galimybė reikalauti vertimo yra labiau išimtinė. Savo ruožtu kreditoriaus valstybės narės kalbos naudojimas kreditorinio reikalavimo pareiškimui laikytinas bendrąja taisykle, o vertimo (tiek paties finansinio reikalavimo, tiek priedų) gali būti prašoma proceso eigoje, jei paaiškėja, kad tai būtina (pavyzdžiui, reikalavimo tvirtinimo stadijoje iškilus abejonių dėl reikalavimo pagrįstumo) arba tuo atveju, kai priedai yra būtini pačiam reikalavimui apskritai suprasti.
Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus išaiškinimus, akivaizdu, kad teismas, gavęs valstybine kalba (lietuvių kalba) parašytą kreditorinį reikalavimą su administratoriaus prašymu patvirtinti tokį reikalavimą, neturėtų įpareigoti kreditoriaus (ir /ar administratoriaus) pateikti prie tokio reikalavimo pridėtų, jį patvirtinančių, priedų vertimus į valstybinę kalbą ir remiantis tik priedų vertimo nebuvimo pagrindu nepriimti prašymo, tuo labiau jei, kaip kad nurodo bankroto administratorius, kitos valstybės narės kalba surašyti priedai (jų turinys) iš esmės yra suprantami teismui ir nekeliantys didesnių abejonių. Vien tik formalus CPK 113 straipsnio 3 dalies laikymasis, nesant objektyvios ir pateisinamos vertimų būtinybės, negali konkrečioje situacijoje būti priešpastatytas Reglamente nustatytų tikslų tinkamam užtikrinimui.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartis, kuria administratoriaus prašymas įtraukti SIA „Fakta building“ į BUAB „R&C man“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti jos finansinį reikalavimą laikytas nepaduotu ir grąžintas administratoriui, naikintina, perduodant pirmosios instancijos teismui šio prašymo priėmimo klausimą spręsti iš naujo.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas netenkina apelianto atskirajame skunde išdėstyto prašymo atnaujinti terminą finansinei pretenzijai bankroto byloje pareikšti ir įtraukti pastarąjį kreditoriumi į BUAB „R&C man“ kreditorių sąrašą su 40 000 Eur finansiniu reikalavimu, kadangi šis administratoriaus prašymas nebuvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo, todėl jis negali būti ir apeliacijos dalyku. Pirmosios instancijos teismas kreditoriaus įtraukimo į bankrutavusios įmonės kreditorių sąrašą bei termino reikalavimui pareikšti praleidimo priežasčių visiškai nenagrinėjo, laikydamas administratoriaus prašymą nepaduotu ir jį grąžinęs, todėl tik pirmosios instancijos teismui priėmus administratoriaus prašymą bei jį išnagrinėjus, tokia nutartis galėtų būti skundžiama apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį panaikinti ir perduoti administratoriaus prašymo dėl pareiškėjo SIA „Fakta building“ įtraukimo į bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „R&C man“ kreditorių sąrašą priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Danguolė Martinavičienė
Egidija Tamošiūnienė