Civilinė byla Nr. 2A-47/2011

Civilinė byla Nr. 2A-714/2011

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2, 24.1, 44.5.1, 45.1, 63.2, 91.7, 99.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus, Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. atstovui advokatui Vitoldui Kumpai,

ieškovo Šveicarijos konfederacijos AB „Mayer & CIE AG“ atstovui advokatui Ryčiui Paukštei,

atsakovės N. V. atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

atsakovų UAB „Vobekra“ ir UAB ,,Nijolė ir partneriai“ atstovei V. Š. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimo ir 2009 m. rugsėjo 29d. papildomo sprendimo ir ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 29d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-401-560/2009 pagal ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. ieškinį atsakovams UAB „Vobekra“ (buvusi N. V. privati firma „Nijolė“), N. V. ir UAB „Nijolė ir partneriai“ dėl skolos priteisimo bei ieškovo Šveicarijos konfederacijos AB „Mayer & CIE AG“ ieškinį atsakovams N. V. ir UAB „Vobekra“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

n u s t a t ė :

Ieškovas Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S. A. (toliau – Įmonė CIPEL) prašė teismą priteisti iš UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V. – 14 335,01 Lt ir 38 983,53 Lt palūkanų; solidariai iš UAB „Nijolė ir partneriai“ ir UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V. – 5 610,45 Lt skolos ir 78 340,98 Lt palūkanų; solidariai iš UAB „Vobekra“, UAB „Nijolė ir partneriai“ bei subsidiariai iš N. V. – 1 331 613,29 Lt skolos ir 459 041,49 Lt palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, nurodęs, kad šiuos nuostolius patyrė bendradarbiaudamas su atsakovais nuo 1997 metų, prekiaudamas su jais kailiais ir odomis, bei tarpininkaudamas atsakovams įsigyjant prekes tarptautiniuose kailių aukcionuose ir iš užsienio kailių pardavėjų, apmokėdamas už atsakovų įsigyjamus kailinius. Reikalavimą grindė rašytiniais įrodymais: sąskaitomis, deklaracijomis, pavedimais, šalių susirašinėjimo raštais.

Ieškovas Šveicarijos Konfederacijos AB Mayer&Cie AG (toliau – AB „Mayer“) prašė teismą priteisti iš atsakovų UAB „Vobekra“ ir subsidiariai iš N. V. skolą bei sutartas 6 proc. dydžio palūkanas, iš viso 6 613 209,61 JAV dolerių, 6 909 667,4 Lt nuostoliams dėl valiutų kursų pasikeitimo atlyginti bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė priteisti UAB „Vobekra“ ir subsidiariai iš N. V. 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodęs, kad su atsakovu bendradarbiavo nuo 1993 metų ir, prašant atsakovams, ieškovas apmokėdavo už tarptautinėse rinkose ir aukcionuose įsigytus kailius ir odas, padengdavo visas patirtas išlaidas, taip pat sumokėdavo ir už kitas trečiųjų asmenų atsakovams suteiktas paslaugas. Įvykdęs kiekvieną finansavimo operaciją ieškovas pateikdavo sąskaitą, kurioje atsispindėdavo įsigytų prekių kaina, visi mokesčiai, susiję su prekių įsigijimu, bei šalių sutartos palūkanos ir apmokėjimo terminai. Atsakovai minėtas sąskaitas gaudavo ir pripažindavo jose nurodytas sumas ir palūkanas, nekėlė klausimo dėl minėtų sąskaitų dydžio ir palūkanų normos, sąskaitose atsiradusius netikslumus atsakovai paprašydavo pašalinti. Atsakovai dėl finansavimo sąlygų niekada neprieštaravo, sąskaitas apmokėdavo, tačiau ilgainiui jie pradėjo nesilaikyti sutartinių įsipareigojimų, todėl liko skolingi ieškovui. Visa atsakovų skola 2004 m. rugsėjo 30 d. sudarė 6 613 209,61 JAV dolerių ir 6 909 667,4 Lt dėl valiutų kurso pasikeitimo. Ieškovas dublike iš esmės sutiko su Lietuvos teisės taikymu.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. leipos 24 d. sprendimu ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S. A. ieškinį bei ieškovo Šveicarijos Konfederacijos AB Mayer&Cie AG ieškinį patenkino iš dalies.

Priteisė ieškovo Įmonei CIPEL:

iš atsakovo UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V. litais 4 743,08 JAV dolerių skolą ir 1 581,03 JAV dolerių palūkanų pagal lito ir JAV dolerio (oficialaus valiutų kurso) santykį, esantį mokėjimo dieną;

iš atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ ir atsakovo UAB „Vobekra“ solidariai bei iš atsakovės N. V. subsidiariai litais 1 856,35 JAV dolerių skolą ir 618,78 dolerių palūkanų pagal lito ir JAV dolerio (oficialaus valiutų kurso) santykį, esantį mokėjimo dieną;

iš atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ ir atsakovo UAB „Vobekra“ solidariai bei iš atsakovės N. V. subsidiariai litais 438 596 JAV dolerių skolą ir 75 922,41 JAV dolerių palūkanų pagal lito ir JAV dolerio (oficialaus valiutų kurso) santykį, esantį mokėjimo dieną.

Kitoje dalyje Įmonės CIPEL ieškinį atmetė.

Priteisė ieškovui AB ,,Mayer“ : iš atsakovo UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš atsakovės N. V. 4 778 317,91 JAV dolerių skolą ir 600 000 JAV dolerių palūkanų (sprendimo rezoliucinė dalis buvo patikslinta, ištaisant apsirikimą 2009 m. liepos 24 d. nutartimi, t.11, b. l. 87-88).

Kitoje dalyje ieškovo AB ,,Mayer“ ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovui Įmonei CIPEL iš atsakovų UAB „Nijolė ir partneriai“, UAB „Vobekra“ ir N. V. lygiomis dalimis 36 446,80 Lt žyminio mokesčio, 2 374,50 Lt ieškovo išlaidų už ekspertizės atlikimą bei 21 000 Lt atstovavimo išlaidų. Iš viso ieškovui priteisė iš kiekvieno atsakovo po 19 940,43 Lt; ieškovui AB ,,Mayer“ priteisė iš atsakovų UAB „Nijolė ir partneriai“, UAB „Vobekra“ ir N. V. lygiomis dalimis 16 527,50 Lt žyminio mokesčio, 183,44 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu bei 18 000 Lt atstovavimo išlaidų. Iš viso priteisė iekšovui iš kiekvieno atsakovo po 11 570,32 Lt.

Teismas taip pat priteisė valstybei iš ieškovo Įmonės CIPEL 17,92 Lt, iš ieškovo AB ,,Mayer“ 40,31 Lt, ir iš atsakovų UAB „Nijolė ir partneriai“, UAB „Vobekra“ ir N. V. po 40,29 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas, pasisakydamas dėl ginčui taikytinos teisės, vadovavosi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostata, CK 1.37 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-203/2008, 3K-7-560/2004 ir rėmėsi faktinėmis bylos aplinkybėmis bei tuo, kad ieškinys pareikštas atsakovams, kurių buveinės registruotos bei pagrindinė verslo vieta yra Lietuva ir atsakovų prievolė dėl atsiskaitymo su ieškovais yra labiausiai susijusi su jų pagrindinės verslo vietos (Lietuvos) teise, todėl teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamam ginčui taikytina Lietuvos teisė.

Pasisakydamas dėl ieškinio senaties, teismas nurodė, kad šioje byloje nesvarbu, kada ieškovai pareikalavo ar turėjo pareikalauti atsakovo UAB „Vobekra“ apmokėti 1998 m. liepos 29 d. ir 1998 m. birželio 30 d. sąskaitas (Nr. 8807 ir 9152), nes 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam CK dar nebuvo pasibaigęs trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams apmokėti pagal minėtas sąskaitas už pateiktas prekes pareikšti. Todėl atsakovės N. V. reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo atmetė.

Dėl ieškovo Įmonės „CIPEL“ reikalavimo priteisti 4 743,08 JAV dolerių skolą iš UAB „Vobekra“ ir subsidiariai iš N. V. bei 1 856,35 JAV dolerių skolą solidariai iš UAB ,,Nijolė ir partneriai“ ir UAB ,,Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, tarp šio ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas pirkimo – pardavimo sandoris. Nors juridiniai asmenys nebuvo sudarę rašytinės pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau tokius (pirkimo – pardavimo) šalių santykius įrodo į bylą pateikti dokumentai, patvirtinantys prekių gabenimą per muitinę iš Prancūzijos į Lietuvą, siuntėju nurodant ieškovą, o gavėju – atsakovės N. V. PĮ „Nijolė“ ir ieškovo išrašyta gavėjui (pirkėjui) N. V. PĮ „Nijolė“ 1998 m. liepos 29 d. sąskaita Nr. 8807 bei šalių elgesys. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovo sąskaitose nurodytas sumas ir kad jam siųstos prekės grąžintos ieškovui. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog ieškovas iš tikrųjų pardavė atsakovui prekių už 179 743,08 JAV dolerių, ir dėl to atsakovui atsirado pareiga šią sumą sumokėti ieškovui Įmonei „CIPEL“ 1998 m. liepos 29 d. išrašytos sąskaitos Nr. 8807 pagrindu. Ieškovui patvirtinus, kad atsakovas sumokėjo tik 175 000 JAV dolerių, o atsakovui neįrodžius, kad šią sumą sumokėjo, teismas padarė išvadą, kad atsakovas liko skolingas ieškovui 4 743,08 JAV dolerių.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nepaisant to, kam buvo išrašomos sąskaitos (visos sąskaitos, išskyrus 1998 m. liepos 29 d. sąskaitą Nr. 8807 buvo išrašytos UAB ,,Nijolė ir partneriai“ vardu) , prekių gavėju ir pirkėju šalys ir toliau laikė būtent N. V. PĮ „Nijolė“ (išskyrus atvejį, kai žvakidės gavėjas buvo UAB „Nijolė ir partneriai“). Tai, teismo nuomone, įrodo šalių elgesys: prekių kiekio, gavimo terminų, atsiskaitymų derinimas, vykęs tarp ieškovo ir atsakovo N. V. PĮ „Nijolė“. Pastarajam neįrodžius, jog UAB „Nijolė ir partneriai“ bei ieškovas (kreditorius) sudarė skolos perkėlimo sutartį, teismo nuomone, ieškovas neprarado teisės reikalauti iš prekių gavėjo N. V. PĮ „Nijolė“ atsiskaityti už įsigytas prekes sąskaitų Nr. 1058, Nr. 8631, 8781, 8796, 8871, 8872, 8873, 9203, 9299, 9539, 9682, 9773, 12082, 12141 bei prekių vežimo dokumentų pagrindu. Teismas sprendė, kad tai, jog ieškovas išrašė sąskaitas atsakovui UAB „Nijolė ir partneriai“, dėl ko šis atsakovas nereiškė pretenzijų ir, kaip nurodo atsiliepime, už dalį iš ieškovo N. V. PĮ „Nijolė“ gautų prekių sumokėjo ieškovui 95 816 JAV dolerių, įrodo, kad šie atsakovai buvo tarpusavyje susitarę veiktu kaip solidarūs skolininkai (CK 6.5 str. ir 6.6 str. 1 d.). Atsakovų (UAB ,,Nijolė ir partneriai“ ir N. V. PĮ „Nijolė“) tokį ryšį įrodo tie patys darbuotojai dirbę abejose įmonėse (D. U. dirbo kurį laiką abejose įmonėse buhaltere, o M. V. šiose įmonėse ėjo direktoriaus ir viceprezidento pareigas) bei įmonių pavadinimų bendrumas. Teismas sprendė, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovo reikalavimas dėl solidarios atsakovų atsakomybės yra pagrįstas. Atsakovai neįrodinėjo nei jų, kaip įmonių, atskirumo, nei aplinkybės, kad jų prievolės ieškovo atžvilgiu yra dalinės. Teismas nustatė, kad solidari atsakovų atsakomybė atsirado nuo pirmosios sąskaitos atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ išrašymo dienos, nepaisant to, kad ši įmonė buvo įsteigta vėliau. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į UAB „Nijolė ir partneriai“ elgesį po jos įsteigimo, t. y. į tai, kad pastarasis atsakovas nereiškė pretenzijų ieškovui dėl jo vardu išrašytų sąskaitų iki jo įsteigimo. Tuo patvirtindamas, kad naujai įsteigtas asmuo – UAB „Nijolė ir partneriai“ prisiima pareigas ir teises, kylančias iš sandorio, sudaryto jo vardu iki juridinio asmens įsteigimo (CK 2.61 str.). Todėl atsakovams nepateikus jokių įrodymų, jog jie apmokėjo visas sąskaitas, išrašytas UAB „Nijolė ir partneriai“, teismas sprendė, kad atsakovai solidariai liko skolingi ieškovui pagal šias sąskaitas ieškovo prašomą priteisti 1 856,35 JAV dolerių sumą. Atsižvelgdamas į tai, kad N. V. PĮ „Nijolė“ 2003 m. rugpjūčio 25 d. buvo pertvarkyta į UAB „Vobekra“, teismas pažymėjo, jog atsakovė N. V. kaip pertvarkytos N. V. PĮ „Nijolė“ savininkė (dalyvė), trejus metus yra subsidiariai atsakinga pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo juridinių asmenų registre (CK CK 2.45 str., 2.104 str. 1 ir 2 d.).

Dėl ieškovo Įmonės CIPEL prašomų priteisti 12 898,63 JAV dolerių palūkanų, susidariusių už 4 743,08 JAV dolerių skolą, ir 25 920,98 JAV dolerių palūkanų, susidariusių už 1 856,35 JAV dolerių skolą

Teismas pažymėjo, kad galiojant 1964 metų CK redakcijai, susitarimas dėl didesnių nei 3 procentų dydžio įstatyminių metinių palūkanų turėjo būti įformintas raštu. Kadangi šalys dėl to raštu nesusitarė, atsakovai nepripažino, jog apskritai buvo toks susitarimas. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jog egzistavo CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytos aplinkybės. Todėl ieškovo prašomas priteisti palūkanas teismas sumažino iki 1964 m. CK 236 straipsnyje nustatyto įstatyminio 3 procentų metinio palūkanų dydžio, be to, atsižvelgdamas į neprotingą delsimą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, teismas delspinigius mažino iki sumos, lygios 1/3 iš atsakovų ieškovui priteistinos įsiskolinimo sumos, t.y. už 4 743,08 JAV dolerių skolą priteisė ieškovui 1 581,03 JAV dydžio palūkanas ir už 1 856,35 JAV dolerių skolą priteisė 618,78 JAV dydžio palūkanas.

Dėl Įmonės CIPEL reikalavimo priteisti 440 596 JAV dolerių skolą solidariai iš UAB „Nijolė ir partneriai“ ir UAB ,,Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V.

Šią sumą ieškovas kildina iš 600 000 JAV dolerių, sumokėtų ieškovui AB ,,Mayer“ – dalį kainos už kailius, pirktus Suomijos aukcione 1998 m. birželio 18 d. atsakovės N. V. vardu. Ieškovui Įmonei CIPEL grąžinta 159 404 JAV dolerių. Skola – 440 596 JAV dolerių. Teismas, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, šalių elgesį, korespondenciją bei įmonių sąsajas, sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl solidarios atsakovų (UAB ,,Nijolė“ ir partneriai ir N. V. PĮ „Nijolė“) atsakomybės – pagrįstas. Kadangi N. V. PĮ „Nijolė“ 2003 m. rugpjūčio 25 d. buvo pertvarkyta į UAB „Vobrekra“, teismas pripažino atsakovės N. V. subsidiarią civilinę atsakomybę (CK 2.45 str., 2,104 str. 1 ir 2 d.). Kadangi 1964 metų redakcijos CK reikalavimo perėjimo trečiajam asmeniui regreso tvarka (subrogacijos) teisinių santykių atskirai nereglamentavo, tai pagal analogiją taikė 1964 metų redakcijos CK normas, reglamentavusias panašius teisinius santykius, tai yra skolos perkėlimą ir reikalavimo perleidimą. Teismas sprendė,. Kad subrogacija turėjo būti įforminta raštu tik tuo atveju, jei ji būtų grindžiama sandoriu, įformintu raštu. Teismas pažymėjo, kad liudytojas M. V. patvirtino, kad visi sandoriai tarp šalių buvo sudaromi žodžiu, įskaitant ir susitarimą, jog ieškovas AB „Mayer“ pirks atsakovo atstovo M. V. aukcionuose išsirinktus kailius, kurie atsakovo nurodymu bus siunčiami išdirbti ieškovo Įmonei CIPEL, o iš ten prekė siunčiama atsakovui N. V. PĮ „Nijolė“. Teismo nuomone, byloje yra nenuginčijami duomenys, kad atsakovui buvo persiųsta dalis kailių pagal ieškovo AB „Mayer“ išrašytą 1998 m. birželio 18 d. sąskaitą Nr. 9135, dėl ko atsakovas įgijo pareigą, įvykus subrogacijai, sumokėti ieškovui CIPEL dalį sąskaitoje nurodytos sumos – 600 000 JAV dolerių. Kadangi ši sutartis buvo sudaryta žodžiu, tai, vadovaujantis 1964 metų redakcijos CK 243 straipsniu bei įstatymo analogija, subrogacijos atlikimui taip pat pakako žodinio susitarimo tarp skolininko ir naujojo kreditoriaus bei senojo kreditoriaus informavimo žodžiu apie reikalavimo dalies perėjimą naujajam kreditoriui (CK 6.112 str. 4 p.). Ieškovui pripažinus, kad atsakovai N. V. firma „Nijolė“ ir UAB „Nijolė ir partneriai“ sumokėjo tik 159 404 JAV dolerių, atsakovai pateikė tarptautinį banko pavedimą dėl 2 000 JAV dolerių sumokėjimo ieškovui, kuris nebuvo įtrauktas į ieškovo pateiktą atsakovų mokėjimo ir skolų suvestinę. Todėl ieškovo prašomą priteisti skolą iš atsakovų teismas mažino 2 000 JAV dolerių.

Teismas sprendė, kad kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai sumokėjo visą ieškovo prašomą priteisti 600 000 JAV dolerių skolą, atsakovai nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Byloje yra pateiktas paties atsakovo 650 000 JAV dolerių įsiskolinimo ieškovui raštiškas pripažinimas. Teismas iš atsakovų ieškovui priteisė 438 596 JAV dolerių skolą, o priteistinas palūkanas sumažino iki 75 922,41 JAV dolerių.

Pasisakydamas dėl ieškovo Įmonės CIPEL reikalavimo priteisti skolą litais (konvertavus iš JAV dolerių) pagrįstumo, teismas taikė naujojo CK 6.36 straipsnio 3 ir 5 dalis ir sprendė, kad ieškovui reikalaujant priteisti skolą ir netesybas litais, kurie išreikšti JAV doleriais, teismo sprendimu priteista suma JAV doleriais turi būti sumokama ieškovui litais pagal oficialų lito ir JAV dolerių kursą, būsiantį teismo sprendimo įvykdymo dieną.

Dėl ieškovo AB „Mayer“ reikalavimo priteisti 6 613 209,61 JAV dolerių skolą, įskaitant į šią sumą 6 proc. dydžio metines palūkanas

Šios skolos, atsiradusios nuo 1998 m. birželio 26 d. iki 2000 m. rugsėjo 21 d., ieškovas reikalavo iš atsakovo UAB ,,Vobekra“ bei subsidiariai iš atsakovės N. V. , mokant už atsakovo nupirktus aukcionuose kailius žodinio susitarimo pagrindu. Teismas pažymėjo, kad pinigines prievoles ieškovui kaip kreditoriui įsipareigojo įvykdyti atsakovas N. V. PĮ „Nijolė“, kuri 2003 m. rugpjūčio 25 d. buvo pertvarkyta į UAB „Vobekra“. Teismas sprendė, kad nors sąskaitos buvo išrašomos N. V. , kaip privačios firmos „Nijolė“ savininkei, pertvarkius N. V. privačią firmą „Nijolė“ į UAB „Vobekra“, N. V. , kaip pertvarkyto neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyvė, įgijo prievolę subsidiariai atsakyti už ginčo skolą (CK 2.45 ir 2.61 str.). Teismas, remdamasis ieškovo AB „Mayer“ prezidento Werner Merzbacher paaiškinimais, liudytojo M. V. (N. V. firmos „Nijolė“ viceprezidento) parodymais, N. V. privačios firmos „Nijolė“ pateiktu raštu muitinei, sprendė, kad tarp šalių buvo susiklostę tokie santykiai: atsakovas pirko kailius aukcionuose, už kailius mokėjo ieškovas; atsakovas šias sumas grąžindavo ieškovui per tam tikrą sutartą laiką. Nagrinėdamas šį reikalavimą teismas nurodė tuos pačius argumentus kaip ir nagrinėdamas ieškovo Įmonės „CIPEL“ reikalavimą dėl subrogacijos ir sprendė, kad tarp šalių žodžiu buvo sudarytas komercinis sandoris, turintis pirkimo – pardavimo, subrogacijos ir kreditavimo elementų, pagal kurį atsirado atsakovo pareiga apmokėti ieškovo pateiktas sąskaitas, todėl ieškovas turi teisę įrodinėti remdamasis kitais netiesioginiais įrodymais.

Įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovas atsakovui pagrįstai už prekių pardavimą ir kreditavimo paslaugas išrašė sąskaitų už 3 343 984,18 JAV dolerių sumą, o atsakovui atsirado priešpriešinė pareiga apmokėti ieškovo pateiktas sąskaitas. Kadangi atsakovas neįrodė, jog minėtas sąskaitas apmokėjo ir to nenustatė ekspertai, teismas nusprendė, jog ieškovo reikalavimas priteisti 3 354 646,32 JAV dolerių yra pagrįstas. Teismas taip pat nustatė, kad šalys žodžiu buvo sutarusios dėl subrogacijos sudarymo. Todėl teismas, ištyręs ir įvertinęs turimų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog tarp ieškovo ir atsakovo pagal žodinį susitarimą būdavo patvirtinama subrogacija (kai ieškovas tapdavo naujuoju kreditoriumi) ir kartu atsakovo skola būdavo laikoma suteiktu kreditu (leidžiant atsakovui ją sumokėti per tam tikrą terminą, už tai mokant palūkanas). Ieškovas pateikė teismui sąskaitas, kurios yra išrašytos atsakovui už subrogacijos pagrindu atsiradusia skolą ir ieškovo įvykdytus tretiesiems asmenims tarpbankinius pavedimus bei trečiųjų asmenų raštiškus patvirtinimus, kad jiems buvo žinoma apie vykdomą subrogacijas, už kurių įvykdymą ieškovas išrašė atsakovui sąskaitas Nr. 9667, 9668 ir 9927, bei paties atsakovo korespondenciją, kurioje jis prašo ieškovo įvykdyti subrogacijas, už kurių įvykdymą ieškovas pateikė atsakovui sąskaitas Nr. 9849, 9860, 9862, 9896 ir 9920.

Teismo nuomone, aplinkybę, jog tarp ieškovo ir atsakovo pagal žodinį susitarimą buvo patvirtintas ir kreditavimas (skolos mokėjimo atidėjimas ir 24 procentų dydžio metinių palūkanų mokėjimas už skolos atidėjimą) įrodo tai, kad nepaisant ieškovo išrašomų sąskaitų už įvykdytą subrogaciją, kuriose atsispindėdavo ir palūkanos už kreditavimą, atsakovas ir toliau teikė prašymus vykdyti subrogacijas bei nereiškė pretenzijų ieškovui dėl sąskaitose ieškovo priskaičiuotų 24 procentų dydžio palūkanų už skolos mokėjimo atidėjimą. Kadangi atsakovas neįrodė, jog aukščiau minėtas sąskaitas apmokėjo, taip pat to nenustatė ekspertai pagal atsakovo pateiktus buhalterinius duomenis, teismas sprendė, jog ieškovui iš viso priteistina skola sudaro 4 778 317,91 JAV dolerių.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovo AB „Mayer“ reikalavimą priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas, nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovas pripažino buvus susitarimą dėl 6 procentų dydžio netesybų. Vadovaudamasis 1964 metų redakcijos CK 196 ir 236 straipsnių normomis, teismas nustatė, jog už atsakovo įsiskolinimą ieškovui mokėtini 3 procentų dydžio įstatyminiai delspinigiai (skaičiuojant ieškovo reikalavimu iki 2004 m. rugsėjo 30 d.),o tai sudaro 715 690,65 JAV dolerių, kurie mažintini iki 600 000 Lt, atsižvelgiant į ieškovo elgesį, nes pirmoji žymi atsakovo įsiskolinimo suma susidarė jau 1999 metais. Nepaisant to, tarp ieškovo ir atsakovo komerciniai santykiai tęsėsi. Teismo nuomone, nuostoliai dėl valiutų kurso nuvertėjimo yra atlyginami tik tuo atveju, jei kreditorius įrodo, jog šalys buvo susitarusios dėl vadinamosios „valiutų išlygos“, tai yra buvo nustačiusios, jog mokėjimas turi būti atliktas pagal užsienio valiutos ir lito santykį, buvusį prievolės įvykdymo termino suėjimo metu. Kadangi ieškovas neįrodinėjo, jog dėl „valiutų išlygos“ buvo susitarta su atsakovu, teismas sprendė, kad ieškovas prisiėmė riziką, susijusią su valiutos nuvertėjimu. Todėl ieškovo reikalavimą dėl 6 909 667,40 Lt nuostolių, atsiradusių dėl valiutų kurso pasikeitimo atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

2009 m. rugsėjo 29 d. papildomu sprendimu ieškovo Įmonės „CIPEL“ prašymo priteisti šešių procentų metines palūkanas netenkino. Ieškovo AB „Mayer“ prašymą patenkino ir priteisė iš UAB ,,Vobektra“ ir subsidiariai iš N. V. penkių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovė N. V. apeliaciniais skundais skundžią pagrindinį ir papildomą sprendimus

Apeliantė N. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikyta ginčui Lietuvos Respublikos teise, netinkama teisinių santykių kvalifikacija, o taip pat su teismo išvadomis apie esamą skolą ieškovams, atsakovų solidariąją prievolę, teigdama, kad prievolė yra daloma, ir dėl to solidarioji atsakomybė negalima. Apeliantės nuomone, teismas nevertino ieškovų elgesio nesąžiningumo požiūriu, netinkamai įvertino rašytinius įrodymus (sąskaitas), nesiaiškino dėl juose esančių prieštaravimų dėl kainų dydžio, jų (prieštaravimų) nepašalino, rėmėsi sąskaitomis, kurių tikrumas abejotinas, o taip pat sąskaitomis, kuriose nurodytos prekės Lietuvoje nedeklaruotos, padarė ir kitus teisės normų (materialių ir procesinių) pažeidimus.

Taip pat apeliantė prašo panaikinti papildomą sprendimą dalyje, kuria ieškovo AB „Mayer“ prašymas patenkintas ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo prašymą atmesti.

Apeliantė nurodė, kad reikalavimas dėl 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis iš pagrindinių reikalavimų dėl skolos ir palūkanų priteisimo, todėl, esant nepagrįstiems pagrindiniams reikalavimams, turėtų būti atmestas ir papildomas reikalavimas dėl procesinių palūkanų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Nijolė ir partneriai“ palaiko apeliantės N. V. poziciją, prašo skundą patenkinti. Nurodo, kad teismas ne tik kad neatsižvelgė į apeliantės nuomonę dėl sąskaitų suklastojimo. nors duomenys apie konkrečių sąskaitų suklastojimą teismui buvo pateikti, bet ir priėmė sprendimą, kurį pagrindė apeliantės nurodomomis suklastotomis sąskaitomis. Be kita ko, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Sprendime teismas privalėjo nurodyti ne tik įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus įrodymus atmetė.

Ieškovas CIPEL atsiliepimu į atsakovės N. V. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad apeliantė be pagrindo ginčija jau apmokėtas sąskaitas. Be to, nėra aišku, kodėl apeliantė, neigdama finansavimą, yra sumokėjusi 154 620,57 JAV dolerių. Pažymi, kad teismas taikė Lietuvos teisę taip, kaip apeliantė prašė 2004 m. sausio 19 d. atsiliepime į CIPEL apeliacinį skundą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB ,,Mayer“ skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad apeliantė skundu iš esmės gina atsakovo UAB ,,Nijolė ir partneriai“ teises, nors tam neturi tinkamų įgaliojimų.

Ieškovas Įmonė Cipel apeliaciniu skundu skundžia teismo papildomo sprendimą ir prašo panaikinti papildomo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo CIPEL prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo ir ieškovo prašymą patenkinti. Nurodė, kad prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo nėra ieškinio dalyko pakeitimas, o išvestinis reikalavimas. Procesinės palūkanos turi būti priteistos tik tuo atveju, jeigu priteisiama pinigų suma. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje aiškiai pasakyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokias palūkanas taip pat nustato Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas. Atsakovai apskritai nesutiko su ieškiniu, todėl savaime aišku, kad jie nesutiks ir su procesinių palūkanų priteisimu. Ieškovas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003 nurodė, kad skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo yra įstatyminė, todėl konkrečiam skolininkui gali būti nustatoma ir neginčo procedūrose, o ne vien išieškant skolą ieškinine tvarka. Todėl dėl procesinių palūkanų priteisimo apskritai negali kilti ginčo, jeigu iš skolininko priteisiama pinigų suma.

Ieškovas AB ,,Mayer“ atsiliepimu į N. V. apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo prašo jo netenkinti, o atsiliepimu į ieškovo Įmonė CIPEL apeliacinį skundą dėl papildomo sprendimo nurodo, kad su šiuo apeliaciniu skundu sutinka.

Atsakovė N. V. atsiliepimu į ieškovo Įmonės CIPEL apeliacinį skundą dėl papildomo teismo sprendimo prašo jo netenkinti, o papildimo sprendimo dalį, kuriuo atmestas ieškovo CIPEL reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, palikti nepakeistą.

Atsakovės N. V. apeliaciniai skundai dėl pagrindinio ir papildomo teismo sprendimų netenkintini.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat ir kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Ginčas kilęs dėl skolininkų (atsakovų UAB ,,Nijolė ir partneriai“, UAB ,,Vobekra“ ir N. V. ) pareigos įvykdyti sutartines prievoles kreditoriams (ieškovams). Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes, analizavo ir įvertino įrodymus: šalių susirašinėjimus, rašytinius paaiškinimus, sąskaitas, deklaracijas, važtaraščius, ekspertizių aktus ir išvadas, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus (1 t., b. l. 13-182; t. 2, b. l. 1-39, 58-61, 102, 106, 153-156,185-191; t.3, b. l. 60-61, 66-67, 68-69b, 71, 96-137, 138-147, 202-203, 204-242, t. 5, b. l. 15-16; t. 6, b. l. 16-264; t.7, b. l. 57-61; t.9, 40-45, 171; t.10, b. l. 2-77, t.13, b. l. 100-101 ir kt.), nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių (CPK 177-185 str.), nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos taikant ir aiškinant įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normas civilinėse bylose (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447-2008), teisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius, tinkamai taikė ir aiškino materialinę teisę ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė N. V. privalo subsidiariai įvykdyti atsakovo UAB „Vobekra“ prievolę dėl 4 743,08 JAV dolerių skolos ir 1 581,03 JAV dolerių palūkanų; atsakovų UAB „Nijolė ir partneriai“ ir UAB „Vobekra“ solidarią prievolę dėl 1 856,35 JAV dolerių skolos ir 618,78 JAV dolerių palūkanų; atsakovų UAB „Nijolė ir partneriai“ ir UAB „Vobekra“ solidarią prievolę dėl 438 596 JAV dolerių skolos ir 75 922,41 JAV dolerių palūkanų ieškovui Įmonei CIPEL bei subsidiariai įvykdyti atsakovo UAB „Vobekra“ prievolę dėl 4 778 317,91 JAV dolerių skolos ir 600 000 JAV dolerių palūkanų ieškovui AB „Mayer“.

Byloje nustatyta, kad šalys, bendradarbiaudamos kailių versle (kailių pirkimas-pardavimas, jų išdirbimas ir t.t.), nebuvo sudariusios konkrečiai apibrėžtų rašytinių sutarčių. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų (susirašinėjimų, rašytinių paaiškinimų, sąskaitų, deklaracijų, važtaraščių, šalių ir jų atstovų paaiškinimų, liudytojų parodymų) nustatyta, kad šalys: Įmonė CIPEL ir AB „Mayer“ bei N. V. personalinė firma „Nijolė“ (pertvarkyta į UAB ,,Vobekra“), o taip pat ir vėliau įsteigta bendrovė UAB „Nijolė ir partneriai“(steigėja N. V. personalinė firma „Nijolė“), nuo 1997 metų bendradarbiavo perkant žaliavas (kailius) tarptautiniuose aukcionuose, jas (žaliavas) išdirbant bei pateikiant N. V. personalinei firmai „Nijolė“ bei UAB „Nijolė ir partneriai“. Nustatyta ir tai, kad neretai kailius N. V. personalinei firmai „Nijolė“ tarptautiniuose aukcionuose pirko ir mokėjo už pastarąją, taip pat ir tretiesiems asmenims.. Atsiskaitymas su ieškovu vyko išrašytų ir pateiktų sąskaitų pagrindu, taikant mokėjimų atidėjimą. Byloje yra rašytiniai duomenys, kad ieškovas Įmonė CIPEL, paimdama nupirktas žaliavas (kailius, odas) išdirbimui, sumokėdavo už jas, po ko N. V. personalinė firma „Nijolė“ turėdavo sumokėti šiam ieškovui pagal jo pateiktas sąskaitas ne tik už paslaugą – kailių išdirbimą, bet ir už žaliavą. Taip pat nustatyta, kad su ieškovais iš dalies buvo atsiskaityta, atsiskaitymai vyko JAV doleriais. Prekės atsakovams buvo gabenamos orlaiviais (Lietuvos avialinijos, Tailando avialinijos) bei atsakovų nuosavu transportu. Tai įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp kurių yra ir šalių tarpusavio susirašinėjimai faksu.

Nagrinėjant ir vertinant šalių tarpusavio komercinius ryšius, susitarimo dalyką (žaliavos (kailių, odų) pirkimas – pardavimas, pirkimų kreditavimas, paslauga (žaliavos išdirbimas), tikslus, veiksmus (atsiskaitymus už prekes ir paslaugas, prekių pristatymą atvežant į Lietuvą bei į jos (atsakovės ar jos atstovų) nurodytas verslo vietas), ilgalaikį šalių bendradarbiavimą, prieinama prie išvados, kad šalys buvo sudariusios mišraus pobūdžio sandorį, turintį pirkimo – pardavimo, paslaugos, kreditavimo, reikalavimo perleidimo (subrogacijos) elementų (CK 58, 168, 238, 243, 253 str.,1964 m. įstatymo redakcija). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad visus atsakovus (N. V. personalinę firmą „Nijolė“, UAB ,,Nijolė ir partneriai“, UAB ,,Vobekra“ bei firmos savininkę N. V. ) siejo bendras verslas, kurį galimą įvardinti šeimos verslu. Visos minėtos bendrovės buvo įregistruotos tuo pačiu adresu Granito 10, Vilniuje, įsteigtos, pertvarkytos tų pačių asmenų, visos jos veikė kailių versle ir bendradarbiavo su tais pačiais verslo partneriais – ieškovais. Šiame versle veikė, o taip pat vadovavo toms pačioms bendrovėms tie patys artimais giminystės ryšiais susiję asmenys – įmonės savininkė N. V. bei jos šeimos nariai (vyras, sūnūs). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad N. V. personalinėje firmoje „Nijolė“ ir UAB ,,Nijolė ir partneriai“ dirbo ta pati buhalterė D. U. . Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įmones siejo ir bendri pavadinimai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovams ne kartą siųsti faksimiliniai raštai ne tik su firminiais minėtų bendrovių pavadinimais, bet ir tokiais kaip Kailių siuvimo firma „Nijolė“, Kailių finansinė pramoninė grupė „Nijolė“, Bendrovė „Nijolė“. Tačiau duomenų apie tokių bendrovių veiklos teisėtumą (įsteigimą, įregistravimą), nėra. Nustatyta, kad ieškovai dėl bendrovių pavadinimų pretenzijų nereiškė, nes iš jų paaiškinimų akivaizdu, kad jie suvokė visas šias bendroves kaip vientisą, tų pačių partnerių verslą. Tuo labiau, kad iš tų pačių asmenų gaudavo informaciją, kokios įmonės vardu išrašyti vieną ar kitą sąskaitą. Taip įvyko su sąskaitomis, išrašytomis UAB ,,Nijolė ir partneriai“. Nors dalis šios įmonės sąskaitų už pateiktas prekes buvo išrašomos UAB ,,Nijolė ir partneriai“ tuo metu, kai dar ši bendrovė nebuvo įregistruota (įregistruota 1999-08-16), tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ši bendrovė prisiėmė pareigą atsikaityti ir už sandorius, sudarytus iki jos įsteigimo (CK 2.61 str.), t. y už pateiktas prekes pagal ginčo sąskaitas. Tokią teismo išvadą pagrindžia tai, kad pastaroji bendrovė nereiškė dėl to jokių pretenzijų, už dalį prekių atsiskaitė (95 816 JAV dol.), šalys toliau glaudžiai bendradarbiavo, susirašinėjo, derino atsiskaitymus, neišskirdamos atsakovų bendrovių, veikiančių kaip vienas bendras ūkinis darinys. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, ginčo prievolės dalyko bei atsakovų veiksmų bendrumą, padarė pagrįstą išvadą dėl atsakovų solidariosios bei subsidiariosios civilinės atsakomybės (CK 2.45 str., 2.104 str. 1 ir 2 d 6.5, 6.6 str.,).

CPK 178 straipsnis nustato šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Apeliantė N. V. teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė, nors apeliacinės instancijos teisme šalims buvo sudarytos sąlygos teikti papildomus įrodymus, kad pašalinti kilusias abejones. Tačiau ieškovai šia teise pasinaudojo, pateikdami teismui ginčytinų dokumentų patikslinimus, tinkamus vertimus (CPK 178 str.). Apeliantė neigia skolą, teigdama, kad prekės pagal ginčo sąskaitas negautos, o už gautas – sumokėta, bet šių teiginių nepagrindžia įrodymais (CPK 176-178 str.). Tačiau ji neneigia, kad tarp jos įmonės (įmonių) ir ieškovų buvo šioje nutartyje aptarti ūkiniai komerciniai santykiai, prekes gaudavo, už jas mokdavo dalimis. Byloje nustatyta, kad atsakovai atsiskaitydavo už gautas prekes dalimis, derindami mokėjimo grafikus, mokėtinas sumas. Ieškovai atsiskaitymams teikė lengvatas, neprieštaravo mokėjimams dalimis, atsakovų pasiūlytais neapibrėžtais terminais. Atsakovai nereiškė pretenzijų dėl negautų ar nekokybiškų prekių. Nenustatyti ir prekių grąžinimo faktai. Skolos ieškovams faktą pagal ginčo sąskaitas patvirtina ir nagrinėjamoje byloje atlikta teismo finansinė buhalterinė ekspertizė (t.10, b. l. 2-75). Apeliantė šių išvadų nepaneigė. Skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę neprašė. Tai, kad ekspertizės akte nurodyta atsakovų skola ieškovui Įmonei CIPEL už kailių išdirbimą, o ne už pirkimą – pardavimą, prievolės esmės nekeičia ir skolos nepanaikina.

Nors apeliantė abejoja ieškovo Įmonės CIPEL 1998 m. liepos 29 d išrašytos sąskaitos Nr. 8807 tikrumu dėl suvestinėse nurodytų skirtingų sumų (vienur – 177 465,60 JAV dolerių, kitur – 190 690,20 JAV dolerių). Tačiau byloje nustatyta, kad ieškovas reikalauja būtent pirmos sumos – skolos už pateiktas prekes. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pagal minėtą ir 1999 m. spalio 19 d. sąskaitą Nr.10508, N. V. personalinė firma „Nijolė“ iš dalies atsiskaitė, sumokėdama 175 000 JAV dolerių. Pretenzijų dėl negautų prekių nereiškė ir ginčo sąskaitos tikrumu neabejojo, derino tolesnį atsiskaitymą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šios įrodymus ir vertinti jų kitaip teisėjų kolegija neturi pagrindo. Dėl sąskaitų, išrašytų neįregistruotai UAB „Nijolė ir partneriai“ jau pasisakyta. Apeliantė, teigdama, kad sąskaitos Nr. 8631, 8781, 8796, 8871, 8872, 8873, 9203, 9299, 9539, 9682, 9773, 9829 suklastotos dėl to, kad išrašytos neįsteigtam juridiniam asmeniui, apeliacinės instancijos teismui kaip įrodymą pateikė Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartį, kuria panaikinta žemesnės instancijos teismo nutartis bei Vilniaus miesto apylinkės prokuroro nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Tačiau šioje nutartyje nėra duomenų apie ginčo sąskaitų suklastojimą, keliamos tik įtarimų prielaidos, kurios turi būti patikrintos ikiteisminio tyrimo metu. Taigi jokių aiškių klastojimo faktą pagrindžiančių įrodymų į šią nagrinėjamą bylą apeliantė nepateikė (CPK 178 str.). Dėl sąskaitų, išrašytų neįregistruotai UAB „Nijolė ir partneriai“ pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendime ir šioje nutartyje.

Nepagrįstas apeliantės N. V. teiginys, kad nepagrįstai priteista iš atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ ir atsakovo UAB „Vobekra“ solidariai bei iš atsakovės N. V. subsidiariai 438 596 JAV dolerių skola ir 75 922,41 JAV dolerių palūkanų. Apeliantė teigia, kad tarp N. V. personalinės firmos „Nijolė“ ir Įmonės CIPEL niekada nebuvo susitarimo dėl to, kad pastaroji sumokės AB „Mayer“ už apeliantės įmonės 1998 m. birželio 18 d. Suomijos kailių aukcione įsigytas prekes. Tačiau tai paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo ištirti ir įvertint įrodymai: šalių susirašinėjimai, paaiškinimai teisme, 2008 m. gruodžio 10 d. ekspertizės aktas, liudytojo M. V. parodymai, AB „Mayer“ 1998 m. birželio 18 d. sąskaita Nr. 9135, pinigų mokėjimo pavedimai (t. 2, b. l. 1-2, 28-29, 36-38, 106, 184-185, t. 3, b. l. 38, 202-203, t. 10, b. l. 15, 18-19). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad AB „Mayer“ 600 000 JAV dolerių vertės kailiai, įgyti aukcione, buvo perduoti Įmonei CIPEL, kuri minėtą sumą dalimis sumokėjo AB ,,Mayer“. Taip pat nustatyta, kad tokio pobūdžio atsiskaitymas (Įmonė CIPEL sumoka AB „Mayer“ už atsakovė įmonę) įvyko ne pačių ieškovų iniciatyva, o atsakovo atstovo M. V. rašytiniu nurodymu (t. 2, b. l. 28-29, 36-38). Byloje esančiais rašytiniais įrodymais patvirtintas faktas, kad atsakovai N. V. privati firma „Nijolė“ ir UAB „Nijolė ir partneriai“ sumokėj dalį minėtos sumos Įmonei CIPEL – 159 404 JAV dolerių. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atsakovas UAB ,,Nijolė ir partneriai“ papildomai pateikė atsiskaitymo dokumentą 2 000 JAV dolerių sumai. Teismas tai įvertino ir ieškovo reikalaujamą sumą sumažino. Taigi šie duomenys patvirtina, kad ieškovas Įmonė CIPEL atsakovo atstovo nurodymu sumokėjo AB „Mayer“ už kailius, pirktus Suomijos aukcione N. V. įmonės vardu, ir taip ji (Įmonė CIPEL), perleidus AB „Mayer“ reikalavimą sumokėti skolą, įgijo teisę reikalauti iš atsakovų ginčo skolos. Įrodymų, paneigiančių šias faktine aplinkybes, nepateikta.

Apeliantė nesutinka su teismo nustatyta jai pareiga (subsidiarinė atsakomybė), sumokėti ieškovui AB „Mayer“ 4 778 317,91 JAV dolerių ir 600 000 JAV dolerių palūkanų – skolą, susidariusią nuo 1998 m. birželio 26 d. iki 2002 m. balandžio 30 d., nesumokant už atsakovės N. V. įmonės vardu tarptautiniuose kailių aukcionuose ieškovo AB ,,Mayer“ nupirktus kalius. Atsakovės skolą pagrindžia ieškovo 1998 m. birželio 26 d. – 2000 m. rugsėjo 21 d. išrašytos sąskaitos, aukcionų sąskaitos, išrašytos ieškovui už pirktus kailius (t. 6, b. l. 18-24, 39-42, 54-60, 73-74, 83, 89-90, 97-98, 105, 113-114, 123, 129-131, 143-145, 153-154, 161, 177-184, 203, 207, 215-221, 235), išrašai iš sąskaitų apie pinigų pervedimą aukcionų organizatoriams (t. 6, b. l. 25, 43-44, 61, 75, 84, 91, 99, 106, 115, 124, 132, 146), ekspertizės išvados (t. 10, b. l. 42), ieškovo AB „Mayer“ atstovo prezidento W. Merzbacherio (Merzbacher) paaiškinimas, liudytojo M. V. paaiškinimai, N. V. personalinės firmos raštas Lietuvos muitinės institucijai (t. 3, b. l. 202-203), 2006 m. gegužės 24 d. aukciono organizatoriaus raštas (t. 5, b. l. 15), šalių susirašinėjimai, atsakovo rašytiniai nurodymai ieškovui dėl kailių nukreipimo išdirbėjams, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp kurių – raštas, kuriuo atsakovas pripažįsta skolą ir pažada sumokėti nurodytais terminais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus ir juos teisingai įvertino. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo juos vertinti kitaip. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo sąskaitų atitikimą įrodymams, įvertino sąskaitų turinį ir formą, N. V. ir N. V. privačios firmos „Nijolė“ sąsajas ir padarė pagrįstą išvadą, kad sąskaitų išrašymas N. V. vardu vertinamas kaip sąskaitų išrašymas įmonės savininkei. Dėl to, kad jos (sąskaitos) išrašytos ne N. V. privačios firmos „Nijolė“ vardu, o jos savininkės vardu, sąskaitų esmės nekeičia ir nedaro negaliojančiomis. Apeliantė nepaneigė pareigos mokėti teismo priteistą ieškovui AB „Mayer“ skolą ir palūkanas. Teismas, įvertinęs sandorio turinį, pagrįstai sprendė, kad šalys nebuvo sutarusios dėl 6 procentų palūkanų, todėl pagrįstai jas sumažino.

Dėl ginčui taikytinos teisės

Jei šalys nepasirinko taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė teisė labiausiai susijusi, teisė. Byloje nustatyta, kad šalys nebuvo pasirinkusios taikytinos teisės. Nors ieškovai pradiniame ieškinyje buvo nurodę, kad ginčui taikytina Prancūzijos teisė, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė ir sutiko dėl Lietuvos teisės taikymo. Byloje taip pat yra atsakovės (jos atstovų) sutikimai dėl Lietuvos teisės taikymo (3 t., b. l 88, 7 t., b. l. 32-33). Pirmosios instancijos teismas įvertino ginčo esmę, bylos faktines aplinkybes, atsakovų, kurie turi įvykdyti prievolę, verslo vietą, administracijos vietą ir padarė pagrįstą išvadą, kad prievolė (pareiga atsiskaityti už prekes ir paslaugas) yra labiau susijusi su prievolės šalies (atsakovų) verslo vietos valstybės (Lietuvos) teise, todėl pagrįstai taikė Lietuvos valstybės teisę (CK 1.37 str., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str.).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Tenkinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kurie iš esmės grindžiami prielaidomis, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliaciniame skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagristą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str.).

Dėl atsakovės apeliacinio skundo skundžiant papildomą sprendimą

Skundžiamu papildomu sprendimu buvo patenkintas ieškovo AB „Mayer“ prašymas ir priteista iš UAB ,,Vobektra“ ir subsidiariai iš N. V. 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už priteistą sumą – 5 378 317,91 JAV dolerių. Teismas tinkamai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai priteisė iš atsakovo UAB ,,Vobekra“ ir subsidiariai iš apeliantės įstatymo nustatytas palūkanas. Apeliacinio skundo dėl priteistų palūkanų dydžio – nėra. CK 6.37 straipsnis nustato skolininko pareigą mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško spendimo įvykdymo. Šį pareiga kildinama iš įstatymo, o tokių palūkanų paskirtis skirta skatinti skolininką kuo greičiau įvykdytų prievolę. Tokios palūkanos atlieka ir kompensacinę funkciją – skolininko atlyginimas kreditoriui už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis. Tokios nuostatos, aiškindamas teisę, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-594/2007; 3K-3-505/2010 ir kt. Apeliantė – skolininkė, kuriai taikoma subsidiari civilinė atsakomybė, todėl ji yra tinkama skolininkė dėl palūkanų priteisimo.

Ieškovo Įmonės „CIPEL“ apeliacinis skundas dėl papildomo teismo sprendimo, kuriuo nepatenkintas prašymas priteisti procesines palūkanas, tenkintinas.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti papildomą sprendimą, kuriuo atsisakyta patenkinti prašymą priteisti iš atsakovų 6 procentų dydžio palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kaip jau minėta CK 6.37 straipsnis nustato skolininko pareigą mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško spendimo įvykdymo, o jų dydį nustato CK 6.210 straipsnis. Kokio dydžio palūkanos priteisiamos, atsižvelgiama į tai ar skolininkas verslininkas ar fizinis asmuo, ir jos priteisiamos kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas skaičiuoti. Byloje nustatyta, kad ieškovas pareiškė tokį prašymą baigiamojoje kalboje.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad toks prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo nėra ieškinio dalyko pakeitimas, o išvestinis reikalavimas. Procesinių palūkanų dydis aiškiai apibrėžtas CPK 6.210 straipsnyje, todėl jos neturi būti nei mažinamos, nei didinamos, ir dėl pareikšto prašymo priteisti procesines palūkanas baigiamosiose kalbose nėra pagrindo atnaujinti bylos nagrinėjimą, reikalauti pateikti prašymą raštu ir dėl to tęsti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tam, kad išnagrinėti prašymo dėl minėtų palūkanų priteisimo, pagrįstumą. Šaliai pareiškus prašymą jas (palūkanas) priteisti, tokio prašymo patenkinimą lemia ieškinio pagrįstumas ir jo tenkinimo galimybė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovai ir atsakovai – verslininkai, todėl už iš atsakovų priteistas sumas turi būti skaičiuojamos 6 procentų dydžio palūkanos (CK 6.210 str. 2 d.) nuo 2003 m. birželio 19 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki visiško prievolės įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, todėl 2009 m. rugsėjo 24 d. teismo papildomo sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovo Įmonės „CIPEL“ prašymas priteisti procesines palūkanas, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas – prašymas patenkinamas.

Dėl žyminio mokesčio sumokėjimo ir bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi apeliantė N. V. buvo įpareigota sumokėti už apeliacinį skundą 15 000 Lt mokestį. Likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo. Iš apeliantės subsidiariai buvo priteista ieškovams 5 901 635,5 JAV dolerių. Pagal apeliacinio skundo padavimo metu galiojusį valiutų kursą, minėta suma atitinka 14 185 761,40 Lt. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusį ir taikytiną vartojimo kainų indeksą žyminio mokesčio ir teismo baudoms indeksuoti (131.3) visas žyminis mokestis sudaro 39 390 Lt. Taip pat apeliantė apskundė ir papildomą teismo sprendimą, už kurį turi sumokėti 131,3 Lt. Iš viso iš apelaintės N. V. priteisiama 24 521,3 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Ieškovas AB „Mayer“ prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme – 19 508 Lt. Jas grindžia sąskaitomis bei detaliu atstovavimo darbų aprašymu (CPK 178 str.). Prašymas tenkintinas, atsižvelgiant į bylos apimtį, ginčo sudėtingumą, ilgą jos nagrinėjimo laiką. Atstovavimo teisme išlaidų dydis neprieštarauja teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatoms ir jos nėra neprotingai didelės. Ieškovas Prancūzijos įmonė Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. įrodymų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Iš apeliantės priteisiamos valstybei 34,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. papildomą sprendimą panaikinti iš dalies. Šio sprendimo dalį, kuria nepatenkintas ieškovo Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. prašymas priteisti iš atsakovų palūkanas už teismo priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – prašymą patenkinti ir priteisti ieškovui Prancūzijos įmonės Compagnie Industrielle de Pelleteries, S.A. šešių procentų palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2003 m. birželio 19 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo: iš atsakovo UAB „Vobekra“ bei subsidiariai iš N. V. – už 4 743,08 JAV dolerių; iš atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ ir atsakovo UAB „Vobekra“ solidariai bei iš atsakovės N. V. subsidiariai – už 1 856,35 JAV dolerių ir iš atsakovo UAB „Nijolė ir partneriai“ ir atsakovo UAB „Vobekra“ solidariai bei iš atsakovės N. V. subsidiariai – už 438 596 JAV dolerių.

Kitą papildomo teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės N. V. valstybei 24 521,3 Lt (dvidešimt keturis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt vieną litą trisdešimt centų) žyminio mokesčio ir 34,55 Lt (trisdešimt keturis litus penkiasdešimt penkis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovės N. V. ieškovui Šveicarijos Konfederacijos AB Mayer&Cie AG 19 508 Lt (devyniolika tūkstančių penkis šimtus aštuonis litus) atstovavimo išlaidų.

Teisėjai                                                                                     Vytas Milius

Danutė Milašienė 

Nijolė Piškinaitė