Civilinė byla Nr. 2-217-280/2020

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00054-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija

 (S)

2.1.3.3.1;3.2.6.5

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Laimutė Sankauskaitė,

sekretoriaujant Vilmai Daukšienei,

dalyvaujant ieškovui G. M. ir jo atstovui advokatei I. M.,

atsakovui M. R. ir jo atstovui advokato padėjėjui E. K.,

trečiajam asmeniui R. M. ir jos atstovui advokatui A. K.,

tretiesiems asmenims L. R., notarei Ž. B. nedalyvaujant, draudimo kompanijos AIG E. L. atstovei nedalyvaujant,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, vykdomojo įrašo panaikinimo pagal G. M. ieškinį atsakovui M. R., tretiesiems asmenims R. M., L. R., notarei Ž. B., draudimo kompanijai AIG E. L. ir

n u s t a t ė :

Ieškovas G. M. ieškiniu  prašo pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugpjūčio 3 d. G. M. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo G. M. besąlygiškai  įsipareigojo sumokėti M. R. 175‘000 Lt iki 2014 m. balandžio 24 d. ir pripažinus negaliojančiu paprastąjį neprotestuotiną vekselį panaikinti jo pagrindu išduotą Panevėžio 2-ojo notarų biuro notarės 2014 m. balandžio 30 d. vykdomąjį įrašą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad 2013-08-03, būdamas atsakovo M. R. namuose  jo prašymu pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2014-04-24  besąlygiškai  sumokėti atsakovui M. R. 175‘000 Lt (50‘683 Eur).

 Vekselį pasirašė įkalbėtas atsakovo, kuris paaiškino jam, kad vekseliu siekia tik apsaugoti bendrovės turtą, kad tai kaip garantinis raštas ir jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios akcininku ir direktoriumi buvo, turtas nebus iššvaistytas, vekselį  M. R. jam grąžins. Pasirašydamas vekselį tikėjosi, kad įsipareigojimo atsakovui M. R. vykdyti nereikės. Bendrovės turtas buvo įvairi mediena, kurios vertė kartu su abiejų akcininkų investuotomis lėšomis ir sudarė apie 175‘000 Lt. Bendrovės turtą jis išsaugojo, bet atsakovas vekselio negrąžino. Prieš sueinant vekselio apmokėjimo terminui, atsakovas paruošė naują vekselį ir prašė jį pasirašyti, paaiškindamas, kad bendrovės turtas toliau bus saugomas, o seną vekselį jis sunaikins.

Įtardamas, kad atsakovas gudrauja, kreipėsi į mokesčių inspekciją, kad išaiškintų pasirašyto vekselio esmę. Jam buvo paaiškinta, kad pagal vekselį jis turi sumokėti skolą. Po to kalbėjosi su atsakovu ir  tą pokalbį įrašė. Įrašas patvirtina, kad jis 2013-08-03 pinigų iš M. R. nesiskolino, nes M. R. tvirtina, kad vekseliu jis įsipareigojo grąžinti jam vekselio išdavimo dieną suteiktą paskolą.

Kadangi naują vekselį pasirašyti atsisakė, atsakovas M. R. turėtą vekselį pateikė vykdyti ir teisme pareiškė ieškinį dėl dovanojimo sutarties, kuria jis savo vaikams padovanojo namą prieš vekselio apmokėjimo termino suėjimą, panaikinimo. Nagrinėjant šią bylą, suprato, kad atsakovas jį apgavo, nes bylos nagrinėjimo metu pareiškė, jog vekselis buvo išrašytas M. R. neva suteikus jam 175 000 Lt  paskolą.

Teigia, kad vekselis išduotas be teisinio pagrindo, nes dėl paskolos su atsakovu nesitarė ir jokių pinigų iš atsakovo jis negavo. Mano, kad jau pasirašant vekselį, atsakovas žinojo, kad jį pateiks vykdyti, kad reikalaus iš jo pinigų, kaip paskolos grąžinimo. Atsakovo paaiškinimai, kad vekselis bus tik garantija bendrovės turtui išsaugoti, buvo tik siekis gauti vekselį apgaule. Teigia, kad niekad nėra pasirašęs jokio vekselio, nežinojo kas tai yra ir manė, kad panaudoti šį raštą galima tik su jo sutikimu. Paaiškino, kad jo išsilavinimas vidurinis, dirba staliumi ir patirties su panašaus pobūdžio raštais neturi. Yra turėjęs individualią įmonę, kurią uždarė dar 1995 metais, pastoviai dirbo Švedijoje.

Ieškovas tvirtino, kad įkalbėtas atsakovo, jis 2013-02-21 nupirko 50 procentų UAB (duomenys neskelbtini) akcijų ir sutiko būti  šios bendrovės direktoriumi, nors nenutraukė darbo Švedijoje. Bendrovė vertėsi medienos prekyba, o jis jau kelis metus dirbo Švedijoje su mediena.  Vekselį pasirašė prieš išvykdamas į Švediją ir manė, kad vekselio terminui pasibaigus 2014-04-24 bendrovės turtas buvo išsaugotas, todėl jis pagal vekselį, kuriuo garantavo tik bendrovės turto išsaugojimą, neturi atsakyti. Kadangi dažnai išvykdavo dirbti į Švediją, bendrovei vadovauti likdavo atsakovas, tačiau jokių dokumentų dėl laikino direktoriaus pavadavimo netvarkydavo. Santykiai su atsakovu buvo draugiški, jis visiškai pasitikėjo juo, o ir pats atsakovas į verslą buvo investavęs nemažą pinigų sumą, didžioji dalis medienos 2013 m. buvo pirkta už M. R. lėšas. Pagal oficialius bendrovės dokumentus matyti, kad abu vienodai skolino pinigus bendrovei. 

 Ieškovas G. M. teismo posėdyje patvirtino, kad 2013 m. rugpjūčio 3 d. vekselį jis savo ranka užpildė ir pasirašė, tačiau teigia, kad atsakovas jį suklaidino ir apgavo. Nurodė, kad jis tuo metu  nežinojo ir nesuprato kas yra vekselis, o su atsakovu tarėsi, kad pasirašys „raštą“, kuriuo garantuos UAB (duomenys neskelbtini) turto išsaugojimą. Nors bendrovės turtą išsaugojo, atsakovas vekselio negrąžino. Tvirtina, kad M. R. savo įdėtus į bendrovę pinigus atgavo, nors M. R. visa skola bendrovei nebuvo apskaitoma. Kategoriškai neigia pinigų gavimo iš M. R. faktą 2013-08-03, kai buvo išrašytas vekselis. 

Ieškovo atstovė prašo ieškinį tenkinti, nes akivaizdu, kad pasirašydamas vekselį ieškovas buvo atsakovo suklaidintas ir apgautas. Teisinio pagrindo išduoti atsakovui vekselį nebuvo, paskolinių santykių tarp šalių nebuvo. Ieškovo valia neatitinka atsakovo dėstomos pozicijos. Atsakovas yra patyręs šioje srityje ir tai patvirtina šalių pokalbis, įrašytas 2014-03-18. Atsakovas ieškovo atžvilgiu veikė nesąžiningai. Teigia, kad vekselis negali egzistuoti be teisinio pagrindo, nes tai prieštarauja teisingumui, protingumui ir gerai moralei. Ieškovas įrodė, kad pinigų iš atsakovo negavo, be to, ir poreikio paskolai nebuvo. Mano, kad atsakovo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad jis realiai turėjo tokią didelę pinigų sumą, nes dokumentai ir banko išrašas atspindi tik pajamas, o išlaidų nėra. Ieškovo įrašytas pokalbis su atsakovu patvirtina ieškovo nurodytus argumentus, kad jokių pinigų atsakovas 2013-08-03  neskolino. 

Atsakovas vekselio pagrindu laiko tik paskolintus pinigus. Kito pagrindo, nurodomo G. M., nepripažįsta, todėl jau nebereikia įrodinėti, kad pagal vekselį jo nurodytu pagrindu( turto išsaugojimo) jis atsiskaitė. Ieškovas teigia, kad pinigų namo įrengimui, kaip nurodė atsakovas, jam nereikėjo ir šią aplinkybę patvirtina 2011 m. kovo 4 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą, kurioje skelbiama, kad „<...> pagal teisės aktų reikalavimus ir statinio projekto sprendinius (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. yra pabaigta statyba šių statinių: gyvenamojo namo, pirties, ūkinio pastato“

Trečiasis asmuo ieškovo pusėje R. M. prašo ieškinį patenkinti. Neigia, kad jų šeima skolinosi iš atsakovo pinigus. Nurodė, kad vyras nuo 2002 metų  važiuoja dirbti į Švediją, uždirba pakankamai, šeima planavo išvykti į Švediją. Šeima nuo 1999 metų statė gyvenamąjį namą ir 2011 metais namas priduotas kaip visiškai užbaigtas, todėl jokio remonto ir investicijų į namą nereikėjo, nebuvo jokio poreikio asmeniškai skolintis pinigų iš M. R..

Trečiojo asmens R. M. atstovas nurodė, kad nagrinėjant bylą dėl vykdomojo įrašo pagal vekselį panaikinimo, jis atstovavo ieškovui. Visada ieškovas nuosekliai aiškino, kad vekselį pasirašė tikslu užtikrinti įmonės turto išsaugojimą, todėl iš esmės vekselis atstoja laidavimo sutartį. Teigia, kad atsakovas realizavo vekselį be pagrindo, nes įmonės turtas, pasibaigus vekselio galiojimo terminui, buvo išsaugotas. Sudaryto sandorio esmė, jo nuomone, yra laidavimas, bet ne paskola. Tai patvirtina ir ieškovo padarytas įrašas, kuriame atsakovas visiškai neužsimena apie pinigų perdavimą. Pažymėjo, kad ankstesnėje byloje ieškovas ginčijo vekselį, pareikšdamas priešieškinį, tačiau teismas priešieškinio nepriėmė. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškinimai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, vekselis atsiranda tam tikro sandorio pagrindu ir be tokio pagrindo negali egzistuoti. Mano, kad vekselio išdavimo pagrindas, nurodomas M. R. paneigtas,  pats vekselio gavėjas nepripažįsta buvus kitą jo išdavimo pagrindą, atsakovas nurodo tik vieną pagrindą: suteikė ieškovui paskolą.

 A. M. R. prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad iki vekselio surašymo su ieškovu būdami kaimynai ir draugai, bendravo šeimomis, žinojo, kad ieškovas užsiima medienos verslu. Jis pats buvo įkūręs įmonę UAB (duomenys neskelbtini) ir sutiko ieškovui parduoti 50 procentų jos akcijų. Maždaug po 6 mėnesių, kai ieškovas buvo paskirtas bendrovės direktoriumi, ieškovas paprašė  jo paskolinti apie 200‘000 Lt, sakė, kad pinigų reikia namo remontui. Paskolino 175‘000 Lt vekseliu, bet ne paskolos sutartimi. Ieškovas dėl paskolos atvyko 2013-08-03 apie 9 val. ryto, paėmė tuščią blanką ir nuvyko pasitarti su žmona, o sugrįžęs užpildė  vekselio blanką, tada jam atnešė pinigus. Pinigus atnešė iš namo rūsio, kur juos laikė. Nurodė, kad tuomet jis turėjo daug pinigų, nes nuo 16 metų dirbo versle, yra savo įmonės (duomenys neskelbtini)vadovas, nuo 2013 metų veiklą vykdė ir pagal verslo liudijimą. Paskolų  vekselio forma yra suteikęs ir daugiau, ne tik ieškovui. Dėl palūkanų už paskolą nesitarė iš draugiškumo. Mano, kad tarp įmonės turto išsaugojimo ir paskolos nėra ryšio, nes ieškovas, būdamas vadovu, ir taip buvo atsakingas už įmonės turto išsaugojimą.

Be to, ieškovas įmonės turto neišsaugojo, nes UAB (duomenys neskelbtini) yra iškelta bankroto byla ir jis mano, kad tai tyčinis bankrotas, nors teismai to ir nenustatė. 

Atsakovas teigia, kad ne jis, kaip vekselio turėtojas, o ieškovas, kaip vekselio davėjas, turi pateikti tinkamus įrodymus, patvirtinančius, kad vekselis yra negaliojantis ir jis neturi prievolės sumokėti pinigus pagal vekselį. Negali būti, kad ieškovas negalėjo suprasti paties surašyto aiškaus dokumento turinio. Ieškovas, gavęs paskolą, ėmė rečiau lankytis pas jį, o kartą atėjo su diktofonu. Jis suprato, kad ieškovas nori pokalbį įrašyti, todėl dalį pokalbio įrašė ir pats. Mano, kad jo pateikta pokalbio stenograma patvirtina, kad ieškovas tikrai skolinosi pinigus. Be to, kaip teigia ieškovas, supratęs, kad pagal vekselį turi grąžinti pinigus, turėjo vekselį ginčyti iš karto, o ne po dvejų metų, kai buvo pradėtas vykdymas.

 Atsakovo atstovas prašo ieškinį atmesti, jo nuomone, ieškovas neįrodė, kad pinigų pagal vekselį negavo. Be to, vekselyje įtvirtinta  besąlyginė mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Abstrakti prievolė yra savarankiška – jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakyti vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės.

Trečiasis asmuo atsakovo pusėje L. R. nurodė, kad apie vyro verslą žino, jis jai  kalbėjo apie paskolą ieškovui. Ji nesutiko su jo sprendimu paskolinti ieškovui pinigus, bet jis padarė savaip. Ji vykdo individualią finansistės veiklą, anksčiau apie 11 metų dirbo valstybės tarnyboje, valstybinėje mokesčių inspekcijoje, specialiste.

 Trečiasis asmuo draudimo kompanija AIG E. L. AIG E. L. teismo posėdyje nedalyvavao, atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad klausimą dėl ieškinio tenkinimo palieka spręsti teismo nuožiūra, nes byloje nėra keliamas klausimas dėl notarės civilinės atsakomybės ir dėl draudiko prievolės mokėti draudiminę išmoką. Susipažinęs su byloje esančiais procesiniais dokumentais ir rašytiniais įrodymais, trečiasis asmuo daro išvadą, kad notarė pareigas, susijusias su vykdomųjų įrašų paprastuosiuose neprotestuotinuose vekselio atlikimu, įvykdė tinkamai, atidžiai ir rūpestingai. Prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

    Trečiasis asmuo notarė Ž. B. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad vykdomojo įrašo negaliojimo klausimas jau yra išspręstas civilinėje byloje Nr. 2-1898/2015, o Panevėžio apygardos teismas 2015-10-06 nutartyje konstatavo, kad teigti, jog nebuvo vekselio originalo nėra pagrindo, todėl aplinkybės dėl vekselio originalo buvimo ar nebuvimo iš naujo įrodinėti nereikia. Teigia, kad vekselio originalą matė, todėl išdavė vykdomąjį įrašą. Vekselio nuorašą pasidarė tik dėl savęs ir tvirtinti šį nuorašą nebūtina.

Ieškinys netenkinamas ( Civilinio proceso kodekso 268-270 str.)

    Ieškovas prašo pripažinti negaliojančiu jo ranka surašytą ir pasirašytą 2013 m. rugpjūčio 3 d. vekselį, kuriuo jis besąlygiškai įsipareigojo atsakovui sumokėti 175 tūkst. litų sumą  iki 2014 m. balandžio mėn. 24 d. kaip sudarytą dėl suklydimo, atsakovui jį apgavus.

    Byloje būtina nustatyti, ar ieškovas G. M. pasirašė vekselį realiai gavęs 175 000 Lt paskolą, kaip tvirtina atsakovas, iš atsakovo, ar vekselis išduotas  kitu pagrindu. Ieškovas nurodė, kad suklydo dėl sandorio turinio, sandorio teisinio pagrindo, nes pagal jį atsakovas patikino, jog pasirašytas vekselis atliks garantijos ir laidavimo funkciją, kad jis išsaugos UAB (duomenys neskelbtini) turtą. Ieškovas suprato, kad skolingas atsakovui tol, kol bus išsaugotas bendrovės turtas, o turtą išsaugojus, vekselis jam bus grąžintas, jame nurodytų sumų nereiks mokėti.  Kaip jis tą turtą saugos, kodėl įsipareigojimai ne bendrovei, o M. R., nekonkretizavo, tačiau nurodė, kad M. R. daugiau prisidėjo prie bendrovės turto įgijimo po 2013 m.

         Vekselis nebuvo grąžintas ieškovui, nebuvo jokios kalbos apie jo nepagrįstumą,  atsakovas kreipėsi dėl vykdomojo įrašo pagal jį išdavimo. M. R. 2014 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarę Ž. B., prašydamas išduoti vykdomąjį įrašą pagal minėtą vekselį.

          2014 m. balandžio 30 d. išduotą vykdomąjį įrašą M. R. pateikė antstoliui vykdyti. 2014 m. lapkričio 25 d. G. M. kreipėsi teismą, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais ir niekiniais 2014 m. balandžio 30 d. M. R. prašymą išduoti vykdomąjį įrašą ir 2014 m. balandžio 30 d. notarės Ž. B. vykdomąjį įrašą Nr. 987.dėl to , kad nesilaikyta pateikimo vykdyti vekselį tvarkos. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.  Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

          Ieškovas tuomet išnagrinėtoje byloje tvirtino, kad atsakovas į bendrovės veiklą buvo investavęs pinigų sumas, todėl jis užtikrino, kad bendrovės turtą išsaugos. Tvirtino, kad atsakovas vekselį panaudojo priešingai veikdamas negu buvo susitarę, atsakovas  negali nukreipti išieškojimo į ieškovo turtą. Tvirtino, kad jokių pinigų  asmeniškai nėra gavęs( 2014-11-25 pateiktas ieškinys civ. byloje Nr.2-1898-956-2015). A. M. R. atsiliepime į ieškinį irgi  tvirtino, kad 2013-08-03  G. M. gavo vekselyje nurodytą pinigų sumą savo reikmėms.

         Panevėžio apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas 2015 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl vekselio originalo pasisavinimo iš  išnagrinėtos civilinės bylos Nr2-1898-956/2015, kurį galbūt atliko R. M.. 2016 m. gegužės 23 d. ikiteisminis tyrimas nutrauktas, R. M. veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties. Vekselio originalas taip ir neatsirado, nes jis dingo iš bylos.

        2014 m. liepos 10 d. M. R. kreipėsi į teismą, ginčydamas ieškovo ir trečiojo asmens R. M. 2014 m. balandžio 23 d.( prieš pat vykdomojo įrašo pagal vekselį išdavimą) sudarytą dovanojimo sutartį, kuria perleistas jų nekilnojamasis turtas vaikams pagal antstolio M. A. pateiktą jam 2014-05-06 informaciją. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7-400/2016 ieškinį patenkino. Sprendimas neįsiteisėjęs, Panevėžio apygardos teisme apeliacinis skundas dar neišnagrinėtas, kadangi byla Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartimi sustabdyta, iki bus priimtas galutinis sprendimas nagrinėjamojoje civilinėje byloje dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

         Nagrinėjant minėtą bylą, ieškovas pateikė priešieškinį dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 9 d. nutartimi atsisakė priešieškinį priimti. Atsiliepime į ieškinį 2014-08-20 ir 2014-10-20 G. M. ir R. M. tvirtino, kad G. M. nėra M. R. skolininkas, G. M. tvirtino, kad atsakovas M. R. vekselį naudoja priešingai veikdamas negu buvo susitarę, vekselis   šiuo atveju atliko garanto funkciją, nurodydamas, kad M. R. investavo savo lėšas į bendrovės veiklą, po vekselio pateikimo vykdymui šalys susipyko, atsakovas užrakino visą bendrovės turtą, jo prie turto neprileidžia, pats disponuoja bendrovės turtu.  Bendrovė veiklą atnaujino  tik 2017 m.

         Byloje buvo atlikta UAB „(duomenys neskelbtini)” turto vertinimo ekspertizė 2015-03-05 datai. Turto vertė sudarė 53 610 Eur, skolos siekė 26 922 Eur. Bendrovės turtas veiklai vykdyti įgytas 2013 m. kovo mėn., dar prieš vekselio išdavimą.

        Iš ginčijamo 2013 m. rugpjūčio 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio turinio  negalima nustatyti, kad jis išduotas paskolos sutarties pagrindu. Kaip minėta, vekselio davėjui teigiant, jog jis pagal išduotą vekselį negavo pinigų, jis turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti  ginčijamą vekselį pagal atsakovo nurodomą pagrindą.  Tačiau tai, kad vekselio davėjas turi paneigti pinigų jam perdavimą, nereiškia, kad kai kyla ginčas dėl pagrindo buvimo, vekselio turėtojas neturi pareigos įrodyti paskolos teisinių santykių atsiradimo šio vekselio pagrindu, jeigu iš paties vekselio tai nėra akivaizdu.

           Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, esant šalių ginčų dėl paskolinių teisinių santykių, pareiga įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai), o tai, kad paskola grąžinta – paskolos gavėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. S. G. , bylos Nr. 3K-3-351/2013). Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Šiuo konkrečiu atveju yra galiojantis  įsipareigojimas grąžinti pinigus, bet jų perdavimo faktas   lieka nenustatytas.

Vekselis apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui ( CK 1.105 str.). Asmuo, kuris yra skolininkas pagal vertybinį popierių vekselį, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas  M. R. žinojo arba turėjo žinoti apie vekselio trūkumus, t.y. buvo nesąžiningas įgijėjas.

                 Vekselio išrašymas- abstraktus vienašalis sandorius. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinama. Pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa jos apimtimi, nes pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais.

                Būtent vekselio davėjas šiuo atveju privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gynybai gali pareikšti prieštaravimus grindžiamus vekselio turėtojo tyčiniais veiksmais skolininko nenaudai. Juk vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, tačiau galimi atvejai kai vekselio išrašymas neatitinka  vekselio davėjo vidinės valios prisiimti įsipareigojimo.    Vekselio pasirašymui pagrindas visada turi būti, juk vekselis yra vertybinis popierius, patvirtinantis jį išleidusio asmens įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.

Ieškovas nurodė, kad vekselį pasirašė 2013-08-03 anksti ryte, prieš išvykdamas į Švediją, nes turėjo skubėti, kad nepavėluotų į keltą ir, jei būtų vežęs tokią pinigų sumą į Švediją, būtų matę kartu vykę bendradarbiai, R. K. ir Č. K., tačiau jie tokios aplinkybės nepatvirtino. Bylos duomenys patvirtina, kad G. M. 2013-08-03, 18:00 val. iš Talino (D terminalo) išplaukė į Stokholmą (1 t., b. l. 132).

Šalys, įrodinėdamos savo procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, į bylą pateikė dvi garso įrašo stenogramas. Ieškovas G. M. nurodė, kad garso įrašą, kurio trukmė 51:56 min., jis padarė 2014 m. kovo 18 d., 13:29 val. atsakovo M. R. namuose. Teigia, jog garso įrašas patvirtina jo nurodomas aplinkybes, kad atsakovas prašė pasirašyti naują vekselį, nurodant kitą datą, kad senąjį vekselį sunaikins ir tikrai neis pas antstolius su tuo raštu, kad kalbama buvo tik apie verslą ir atsakovas nereikalavo grąžinti jokios paskolos.

Atsakovas M. R. teigia, jog supratęs, kad ieškovas atėjo su diktofonu, taip pat padarė garso įrašą, kuriame ieškovas, jo nuomone, pripažįsta esąs skolingas jam , tačiau nurodė, kad garso įrašas padarytas 2014 m. sausio mėn., o ne kovo mėn. (3 t., b. l. 93-97, 101-117).

Kadangi abi stenogramos nuo tam tikros vietos yra identiškos, jos galėjo būti daromos vienu metu.  Vertinant visas ieškovo ir atsakovo pateiktas įrašo stenogramas, akivaizdu, kad šalys kalba apie pinigus,  tarpusavio atsiskaitymą, tik ne apie skolų susidarymo aplinkybes. Įrašas patvirtina atsakovo aiškinimą kodėl naudingiau surašyti vekselį, o ne paskolos sutartį (nuo 1:57 min. iki 3:02 min., 22:20 min.) –dėl  skolos  išieškojimo, kodėl reikia perrašyti „lapą“, pakeisti datas (nuo 3:10 min. iki 5:35 min., nuo 18:08 min. iki 19:39 min.), kaip ir kada būtina (nebūtina) deklaruoti (nuo 6:14 min. iki 8:29 min.), kaip mokėti PVM, tvarkyti įmonės lėšas, kaip uždirbti „baltus“ pinigus (nuo 9:50 min. iki 15:41 min.), kad  atsakovas neketina su pasirašytu „popieriumi“ eiti pas antstolius (26:56 min.).

 Atsakovas M. R. pateiktoje stenogramoje išryškina kelias ieškovo pasakytas frazes apie skolą, teigdamas, kad ieškovas pripažįsta skolą.  Iš įrašo akivaizdu, kad ieškovas savo skolą supranta , jos iš esmės neginčija. Todėl ieškovas ir  nurodo, kad jis vekselį išdavė ne  suteiktos 175 000 litų paskolos pagrindu, o kad atsakovas atgautų investuotus į bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ medienos ir kito turto pirkimui  panaudotus pinigus, tam ir reikalinga išsaugoti bendrovės turtą. Kitaip įsipareigojimas išsaugoti turtą negali būti suprantamas, nes jis nėra stabilioje būsenoje: jis naudojamas, realizuojamas ir kt.

Ieškovas G. M. ne kartą anksčiau nagrinėtose bylose tvirtino, kad didžią dalį pinigų įgyjant UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą 2013 metų pradžioje investavo atsakovas M. R., o pokalbio įraše M. R. paminėta, kad abu įnešė po „aštuoniasdešimt štukių“ ( 10;44, b.l. 105, t.3), kad pinigus „išsiiminės“, tvirtina atsakovas M. R. , kad „mes juos susigrąžinsim tą šimtą šešiasdešimt įneštus“ (b.l. 106, t. 3 12:03). Pinigus pasiims kai parduos medį ( b.l. 110, 26:15): „ kad nebūtų tų malkų, tai yr tos malkos, kur jos dings“. Šiame pokalbyje ieškovas G. M. kalba apie atsiskaitymą su M. R. (t.3, b.l. 110, 25:15), klausia ar jis nepasakojo kitiems apie tai „kad aš tau skolingas“ ( b.l. 112, 32:17).

           Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes, teismas kritiškai vertina atsakovo  M. R. paaiškinimus dėl  konkrečios  paskolos 2013-08-03 ieškovui suteikimo.  Ieškovas tai kategoriškai neigia, o atsakovo tvirtinimų nepagrindžia jokie tiesioginiai įrodymai. Tai, kad jis turi lėšų, kad jas laiko namuose, tiesiogiai paskolos perdavimo G. M. nepatvirtina. 

          Ieškovas G. M., neigdamas paskolos gavimą, teigia, kad pinigų namo įrengimui, kaip nurodė atsakovas, jam nereikėjo ir šią aplinkybę patvirtina 2011 m. kovo 4 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, kurioje skelbiama, kad „<...> pagal teisės aktų reikalavimus ir statinio projekto sprendinius (duomenys neskelbtini), Panevėžio r. yra pabaigta statyba šių statinių: gyvenamojo namo, pirties, ūkinio pastato“ (2 t., b. l. 154). Byloje liudytoja apklausta ieškovo dukra G. M. M. paaiškino, kad nuo 2011 metų dirba su nekilnojamuoju turtu, jos metinės pajamos 15‘000 – 18‘000 Eur, todėl jai pakanka gaunamų pajamų ir tėvų paramos nereikia, neigia, kad turėjo kokių nors problemų.

Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės, kurios akcijos lygiomis dalimis priklausė ir ieškovui ir atsakovui, veikla rūpinosi ir ieškovas, ir atsakovas. Ieškovas buvo direktoriumi nuo 2013-02-25 iki 2018-06-21, kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, o atsakovas M. R. jokių darbinių santykių nebuvo įforminęs, bet bendrovė veiklą vykdė jo patalpose, todėl jis neturėjo kliūčių dalyvauti veikloje, tai ir darė, jo valia buvo priimami sprendimai, mokami pinigai ir t.t. Iš esmės jis faktiškai vadovavo bendrovei, nes G. M. dirbo Švedijoje, grįžęs pasirašydavo dokumentus kaip direktorius, bet iki 2014 m. buvo daugiau  formalus vadovas. Jis ikiteisminiame tyrime yra nurodęs, kad jis kaip ekspertas padėjo M. R. nupirkti medieną, išpjauti. Iš įrašyto  pokalbio stenogramos, pateiktos G. M., matyti, kad bendrovės visus reikalus geriau išmano atsakovas M. R.. Ieškovas vekselio išdavimo metu pasitikėjo M. R., sutiko su jo sprendimais, pasitikėdamas juo išrašė vekselį, pasirašydavo jo paruoštus kitus dokumentus. Jų santykiai nutrūko, kai G. M. suvokė, kad gali tekti vykdyti vekseliu prisiimtus įsipareigojimus, nes išrašydamas vekselį tikėjosi to išvengti.  Tai įvyko 2014 m. balandžio mėn.

 Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. balandžio 13 d. nutarimu ( t.2, b.l. 2) nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal G. M. 2014 m. gruodžio mėn.  pareiškimą   dėl M. R. veiksmų.  Ikiteisminiam tyrime G. M. tvirtino už bendrovės 2013 m. pradžioje įgyjamą turtą mokėjo M. R., jis investavo pinigus į įmonę. Tyrimo metu apklausti P. K. ir A. Č. paaiškino, kad bendrovėje  (duomenys neskelbtini) dirbo 2013 m. P. K. įdarbino ir iš darbo atleido M. R., todėl liudytojas manė, kad jis ir yra direktorius. A. Č. nurodė, kad dirbo įmonėje nuo 2013 m. kovo iki 2013 m. spalio 21 d. gaterininko pareigose. Jis suprato, kad „<...> G. M. buvo įformintas kaip direktorius, o M. R. buvo kaip savininkas. Visi piniginiai reikalai buvo tvarkomi per jį. UAB (duomenys neskelbtini) patalpose pasirodydavo tiek G. M., tiek M. R., tačiau G. (taip nurodyta nutartyje) būdavo ten retai, o M. dažniau. Kas susiję su darbu, tai nurodymus ką daryti duodavo jie abu, tik vėliau, kai G. (taip nurodyta nutartyje) būdavo išvažiavęs į Švediją, tai nurodymus duodavo M. Atlyginimą mokėdavo M.“. Šie faktai liudijo, kad šalis siejo ne tik bendri interesai, bet ir reikšmingi turtiniai reikalai, ieškovas atsakovu M. R. pasitikėjo, tuo labiau, kai jis į bendrovės veiklą investavo savo lėšas, nuomojo bendrovei  savo turtą, ieškovui patikėjo direktoriaus pareigas. Ieškovas tuo metu gaudavo tik 40 Lt darbo užmokestį už vadovavimą bendrovei, nes bendrovė pakankamai lėšų neturėjo.

             G. M. tik  2016 m. vasario 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugpjūčio 3 d. jo pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti M. R. 175 000 Lt iki 2014 m. balandžio 24 d. ir panaikinti jo pagrindu išduotą Panevėžio 2-ojo notarų biuro notarės 2014 m. balandžio 30 d. vykdomąjį įrašą, tvirtindamas, kad buvo apgautas, nes tiesiogiai iš atsakovo pinigų nesiskolino.

              Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas pareikštą ieškinį, 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Panevėžio 2-ojo notarų biuro notarės Ž. B. 2014 m. balandžio 30 d. vykdomąjį įrašą, išduotą įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtinto 2013 m. rugpjūčio 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio kopijos pagrindu; civilinės bylos dalį dėl 2013 m. rugpjūčio 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu nutraukė. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nustatęs, jog notarė Ž. B. nepagrįstai nebuvo įtraukta dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nors teismo sprendimas galėjo turėti įtakos jos materialiosioms teisėms arba pareigoms.

        Pakartotinai bylą išnagrinėjęs Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: civilinės bylos dalį dėl 2013 m. rugpjūčio 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu nutraukė; panaikino Panevėžio 2-ojo notarų biuro notarės Ž. B. 2014 m. balandžio 30 d. išduotą vykdomąjį įrašą, kaip išduotą įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtinto 2013 m. rugpjūčio 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio kopijos pagrindu. Nagrinėjant tuomet bylą G. M. tvirtino, kad 2013-08-03 vekselį spalio mėn. M. R. sudraskė prie jo, nes pasirašė jau kitą vekselį, tačiau 2013-08-03 datos. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamo vekselio originalo atsakovas M. R. nei Panevėžio miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-1898-956/2015, nei 2014 m. balandžio 30 d. kreipdamasis į Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarę Ž. B. su prašymu išduoti vykdomąjį įrašą nepateikė, šios klaidingos išvados pagrindu  teismas priėmė sprendimą, kuriame iš esmės nepasisakė dėl ieškovo ieškinyje nurodytų reiškiamų reikalavimų pagrindo, todėl savo išvadų dėl ginčo dalyko iš esmės nepadarė.

        Trečiąjį kartą bylą nagrinėjant Panevėžio apygardos teisme, ieškovas toliau  reikalavo pripažinti negaliojančiu 2013 m. rugpjūčio 3 d. jo pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti M. R. 175 000 Lt iki 2014 m. balandžio 24 d., ir panaikinti jo pagrindu išduotą Panevėžio 2-ojo notarų biuro notarės 2014 m. balandžio 30 d. vykdomąjį įrašą, o ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad 2013 m. rugpjūčio 3 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2014 m. balandžio 27 d. sumokėti atsakovui 175 000 Lt (50 683 Eur). 2019 m. birželio 4 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismas konstatavęs, kad vekselį ieškovas pasirašė dėl suklydimo, kuris yra esminis, todėl ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2013 m. rugpjūčio 3 d. G. M. pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo G. M. įsipareigojo sumokėti M. R. 175 000 Lt iki 2014 m. balandžio 24 d., panaikino 2013 m. rugpjūčio 3 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu išduotą Panevėžio 2-ojo notarų biuro notarės 2014 m. balandžio 30 d. vykdomąjį įrašą. Šis sprendimas irgi panaikintas.

        Kaip matyti iš ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių bei ieškinio reikalavimų, paties ieškovo paaiškinimų  bylą ne kartą nagrinėjant teismo posėdžių metu ieškovas, pasirašydamas paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2014 m. balandžio 24 d. sumokėti atsakovui M. R. 175 000 Lt (50 683 Eur) manė, kad vekseliu siekia tik apsaugoti  bendrovės įgytą turtą, kurį realizavus bus padengtos M. R. ne jam, bet bendrovės interesais investuotos lėšos.

          2016-06-29 teismo posėdžio metu G. M. tvirtino, kad sutiko išduoti vekselį, nes M. R. jam „pasiūlė verslą už dyka“. „Jis visur už viską mokėdavo“. „Aš nieko ten savo pinigų nedėjau, o jis ten į tą įmonę investavo“. 

        Jis pats juk buvo direktorius ir akcininkas ir galėjo asmeniškai prisiimti tą įsipareigojimą  atsakovui M. R..  Ieškovas tvirtina, kad  2014 m. balandžio 24 d.   bendrovės turtas buvo išsaugotas, todėl jis pagal vekselį, kuriuo garantavo tik bendrovės turto išsaugojimą, neturi atsakyti.  Tačiau su tuo sutikti negalima.

         Iš ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių galima daryti išvadą, kad ieškovas tik mano, kad vekselio terminui pasibaigus nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.  Jis nepateikė duomenų, kad bendrovė M. R. nebuvo skolinga 2014-04-24.

        Ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia  galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu.

        Teismas priverstas nustatyti pagal pateiktus byloje duomenis, ar vekselis išduotas kaip prievolės užtikrinimo priemonė ar kaip skolos dokumentas, įsipareigojant besąlygiškai sumokėti vekselyje nurodytą sumą.

        Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

        Kasacinio teismo praktikoje suformuota pozicija, kad vekselis gali atlikti sandorio, dėl kurio buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, o tokio sandorio teisinė padėtis turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Taigi vekselis, atlikdamas sandorio įvykdymo užtikrinimo funkciją, kaip su pagrindine prievole (sandoriu) susijusi papildoma prievolė, galioja iki tol, kol nėra įvykdyta pagrindinė prievolė.  Pagal G. M. tvirtinimus, M. R. investavo savo lėšas į bendrovę, tikėdamasis jas atgauti iš sėkmingos veiklos. Nebūdamas oficialiu bendrovės darbuotoju, jis visą atsakomybę už bendrovės veiklos rezultatus paliko G. M.. Kad finansiškai nenukentėtų, jis įkalbėjo G. M. pasirašyti ginčo vekselį. Tokios išvados darytinos iš G. M. paaiškinimų ir byloje nustatytų aplinkybių apie G. M. ir M. R. asmeninius santykius steigiant įmonę bei  jai vykdant veiklą.

        Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013).

        Vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013).

        Minėta, kad vekselio kaip vertybinio popieriaus abstrakti prievolė yra savarankiška, tačiau yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Tai reiškia, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, nesudaro teisinio pagrindo visus vekselius ar kelis jų pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Kreditoriaus reikalavimo teisė apribota, ir iš už prievolės įvykdymą atsakingų asmenų (vieno ar visų) jis gali reikalauti tik tiek, kiek jo iš sandorio kilusi teisė pažeista ir nustato įstatymas. Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013).

                        Nagrinėjamu atveju, pagal bylos faktinę situaciją, akivaizdu, kad ieškovas siekia  kitokio prievolės turinio pagal ginčo vekselį nustatymo, nei jį nurodo atsakovas, tik nuginčydamas patį vekselį, nes jis, pagal jį, išduotas kitu pagrindu, negu nurodo kreditorius, nesant jo valios grąžinti skolą, nepareikšdamas reikalavimo, jog prievolė pagal  jo išduotą vekselį pasibaigė ar yra negaliojanti.  Šių aplinkybių jis net neįrodinėja, nes bendrovė ir šiai dienai pagal duomenis jos bankroto byloje( kreditorių sąrašą) skolinga tiek pačiam G. M., tiek M. R.. Svarbu ir  tai, kad jis vekselį išdavė savo valia be akivaizdžios prievartos ar suklydimo.

                        Ieškovas nors ir įrodinėja, jog vekselį išdavė siekdamas užtikrinti pagrindinės prievolės įvykdymą, o ne kaip skolos dokumentą, reikalauja vekselį ir vykdomąjį įrašą panaikinti dėl  jo paties suklydimo, M. R. apgaulės.

         Vertinant, ar  išduodant vekselį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras.

         Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). CK 1.90 straipsnyje ir aptartoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl suklydimo.

Suklydimo nėra pagrindo vertinti kaip turinčio esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

 CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, jog asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas. 

 Nagrinėjamu atveju ieškovas G. M., išduodamas vekselį dėl jo įsipareigojimo besąlygiškai M. R. sumokėti atitinkamą pinigų sumą neklydo, nes jis, būdamas atidus ir rūpestingas, žinodamas ir veikdamas pagal tarpusavio susiklosčiusius  santykius, matydamas, kad atsakovas M. R. į bendrovės, kurios direktoriumi ir akcininku buvo  G. M., įdėjo daug lėšų, sutiko,  ir pripažino, kad jam tos lėšos būtų grąžintos, jis asmeniškai prisiėmė šį įpareigojimą, kurį  ir nurodė vekselyje. Tik dėl to jis  galėjo ir išrašė  ginčijamą vekselį, nes nurodė, kad vekselį išrašymą inicijavo atsakovas,  po vekselio išdavimo vykdamas dirbti į Švediją, jau žinojo, kad jis juo jau įsipareigojo M. R. asmeniškai. Taip aiškino  ir jo bendrakeleiviai.  Taigi išrašydamas vekselį jis ne suklydo dėl jo esmės, bet  nenumatė ir nesitikėjo dėl pasekmių, nes teismo posėdžio metu jis nurodė, kad tikėjosi, jog jam neteks mokėti M. R. vekselyje nurodytos sumos dėl sėkmingos bendrovės  veiklos rezultatų, kad M. R. vekselį panaudos tik su jo sutikimu. Pasekmių nenumatymas nėra suklydimas.  Tų rezultatų, kurių tikėjosi G. M., bendrovė iki 2014-04-27 nepasiekė, su atsakovu M. R. bendrovė neatsiskaitė, nes tokių įrodymų byloje nėra, o ,be to, lieka  byloje neaišku, kiek yra M. R. investavęs, nes dėl apskaitos tvarkymo teisingumo bendrovėje yra daug abejonių(tai patvirtina pokalbių stenograma).  Artėjant vekseliu prisiimtų įsipareigojimų įvykdymui, jis ėmėsi veiksmų, kad išvengti šios prievolės, ką liudija įrašų darymas, turto perleidimas, vykdomojo įrašo ginčijimas, kreipimasis į ikiteisminį tyrimą atliekančius pareigūnus.

 Tuo pačiu   M. R. su ieškovo nurodomu tokiu vekselio faktiniu pagrindu nesutinka, nes jis neturi įrodymų, kad jo visos investicijos bendrovėje yra tinkamai apskaitytos, G. M. irgi negali nurodyti.

 Pažymėtina ir tai, kad motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės.

Ar M. R. suklaidino ieškovą G. M., išduodantį jam vekselį 175 tūkst. litų sumai, tvirtindamas, kad šiam vekselio išdavimo dieną perdavė 175 tūkst. litų, kuriuos vekseliu jis įsipareigojo grąžinti?  Byloje nustatyta, kad  M. R., nors ir turėjo pusę UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų,  formaliai jokių įsipareigojimų bendrovei neturėjo, nors jos veikloje aktyviai dalyvavo, turėdamas G. M. pasitikėjimą: perleido jam dalį akcijų, paskyrė direktoriumi, teikė patalpas bendrovės veiklai vykdyti, pirko įrangą ir medžiagas veiklos vystymui iki vekselio išdavimo. Šitaip elgdamasis jis galėjo įtikinti G. M., kad po vekselio išrašymo  prisiimtos prievolės sumokėti pinigų sumą nereiks įvykdyti.

 Tačiau dėl sandorio esmės- prisiimto įsipareigojimo- G. M. nebuvo apgautas, nes G. M. jo  paties nurodomomis aplinkybėmis pasirašydamas vekselį turėjo suprasti ir žinoti ką ir kiek  įsipareigoja, nes tekstą rašė savo ranka. Iš  vekselio turinio pagrindas neaiškus, nes vekselis yra abstraktus. Bet  prisiimtas įsipareigojimas pakankamai aiškus, kalbama apie atsiskaitymą su M. R., o ne apie bendrovės turtą. Bendrovės turtas apsunkintas skolomis. Su jo išsaugojimu šis vekselis neturi jokio tiesioginio ryšio, nes įsipareigojimas M. R.. Todėl ir šiuo pagrindu vekselio pripažinti negaliojančiu negalima. Tokias išvadas teismas daro pagal surinktų įrodymų nagrinėjamojoje byloje visumą, remdamasis teisiniu reglamentavimu.

                Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008, 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008, kt.).

              Teismas konstatuoja, kad G. M., žinodamas M. R. indėlį bendrovei, kurios akcininku ir vadovu buvo G. M., laisva valia sutiko atlyginti jo indėlį, sumokėti 175 000 litų, dėl to išdavė ginčijamą vekselį, tikėdamas, kad šią sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Kadangi jis pats bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, šita galimybė buvo prarasta.  Įsipareigojimas lieka nenuginčytas ieškinio pagrindu..

        Dėl bylinėjimosi išlaidų

                     Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Be to, visais atvejais bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kaip ir bet kuris kitas klausimas, iškilęs civiliniame procese, turi būti sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

                     Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje taip pat svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Pagal ją sprendžiama, kam turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, tarp jų ir paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010).

                        Byloje nėra nustatytas nei vienos iš šalių netinkamas procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu, todėl teismui  atmetus ieškinį nėra pagrindo nukrypti nuo CPK 93 str. 1 d. nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

                Kadangi ieškinys netenkinamas, iš ieškovo G. M., kuris pats patyrė  3352 Eur  (2700 Eur  advokato pagalbos ir 652 Eur žyminio mokesčio) bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamojoje byloje, priteisiama 6527,68 Eur ( 4573,26 Eur advokato pagalbos ir 1954,42 Eur žyminio mokesčio) atsakovo M. R. turėtų bylinėjimosi išlaidų.

        Bylinėjimosi išlaidų patyrė ir kiti byloje įtraukti asmenys : 700 Eur notarė Ž. B. ir 2100 Eur draudimo kompanija AIG E. L. (F. B.) JAK F124885827 ir  53 Eur iš valstybės biudžeto apmokėtas procesinių dokumentų įteikimas. Šios sumos priteisiamos iš ieškovo G. M..

        Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 270 straipsniais, teismas 

n u s p r e n d ž i a:

        Ieškovo G. M. ieškinį atsakovui M. R. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu vykdomojo įrašo panaikinimo, esant tretiesiems asmenims R. M., L. R., notarei Ž. B., draudimo kompanijai AIG E. L., atmesti.

        Priteisti iš G. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui M. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 6527,68 Eur , notarei Ž. B. 700 Eur, draudimo kompanijai AIG E. L. (F. B.) JAK F124885827 2100 Eur ir į valstybės biudžetą 53 Eur ( jos mokamos į VMĮ Surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660)    bylinėjimosi išlaidų.

        Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Panevėžio apygardos teisme.

Teisėja                                        Laimutė Sankauskaitė