VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

(S)

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui V. P., atsakovo atstovei Jurgitai Saulėnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) Ukmergės rajono policijos komisariato priteisti 3 700 Eur litų neturtinei žalai atlyginti. Skunde ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad Ukmergės r. policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė) 103 paras buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, areštinės kamerose įrengti tualetai neatitverti pertvara ar durelėmis, todėl naudotis tualetu turėjo stebint prižiūrėtojams ir kitiems kameroje esantiems suimtiesiems. Kameroje rozetės įrengtos 3 m atstumu nuo stalo, todėl neturėdamas ilgiklio negalėjo įjungti ir žiūrėti televizorių. Langai kameroje neatsidarė, trūko oro. Kamerose drėgna, nedžiuvo rūbai. Atvykus į Areštinę, nebuvo suteikta galimybė nusiprausti duše. Kameras tvarkė tik dvi dienas per savaitę - antradienį ir penktadienį. Kamerose nebuvo šluotų, tualeto valymo priemonių, įrankio šiukšlėms susemti. Kamerose nebuvo kabelinės televizijos laido, antenos, radijo taško, taip pat nedavė skaityti laikraščių. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengti suoliukai, sporto inventorius. Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo aprūpintas dantų pasta, dantų šepetuku ir skutimosi peiliukais, jam buvo išduoti tik tualetinis popierius ir muilas. Kamerose nėra veidrodžių. Nurodė, kad kartą per dešimt dienų jam priklauso apsipirkti parduotuvėje, tačiau to padaryti jis nespėjo, kadangi tyrėjo sprendimu areštinėje jis buvo laikomas dvi savaites.

Pareiškėjas tvirtinimu, dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės (1-3, 107 b. l.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (5-9 b. l.) su juo nesutiko. Paaiškino, kad Areštinėje pareiškėjas V. P. buvo laikomas nuo 2014-12-18 iki 2014-12-22, nuo 2015-01-12 iki 2015-01-26, nuo 2015-02-09 iki 2015-02-23, nuo 2015-03-09 iki 2015-03-23, nuo 2015-03-30 iki 2015-04-02, nuo 2015-04-08 iki 2015-04-13, nuo 2015-05-04 iki 2015-05-18, nuo 2015-05-25 iki 2015-06-01, nuo 2015-06-08 iki 2015-06-22, nuo 2015-06-29 iki 2015-07-08, nuo 2015-07-13 iki 2015-07-20, t. y. iš viso 105 paras. Atsakydamas į pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl laikymo sąlygų, nurodė, kad sanitariniai mazgai Areštinėje  įrengti pagal Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma) 20 punkto reikalavimus: sanitariniame mazge yra šalto vandens tiekimo sistema, jis atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara.

Taip pat nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (Žin., 2007, Nr. 61-2361) (toliau - Areštinių veiklos taisyklės) 7.20 punkte areštinėje laikomiems asmenims numatyta teisė naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais radijo imtuvais, virintuvais, tačiau esant tam būtinoms techninėms sąlygoms. Atsakovės atstovo teigimu, Areštinėje tokių techninių sąlygų nėra. Pažymėjo, kad teisės aktai nenumato areštinės kamerose laikomiems asmenims teisės naudotis kabeline televizija. Areštinėje laikomi asmenys vieną kartą per 15 dienų turi teisę gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus spaudos leidinius.

Pasak atsakovės atstovo, Areštinės kamerose veikia tiek mechaninė patalpų vėdinimo sistema, tiek yra galimybė kameras vėdinti per orlaides. Tai atitinka Higienos normos 23 punkto reikalavimus. Areštinės kameros valomos du kartus per savaitę. Pažymėjo, kad areštinėje laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose. Teigia, kad pareiškėjas savo buvimo areštinėje laikotarpiu nė karto nesikreipė į areštinės administraciją su prašymais, skundais dėl valymo priemonių išdavimo/neišdavimo.

Nurodė, kad laikantis Areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų, V. P. buvimo Areštinėje laikotarpiu nuo 2014-12-18 iki 2015-07-20, jam buvo sudaryta teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu (Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktas). Remiantis Areštinių veiklos taisyklių 83 punktu, policijos areštinėje uždaryti asmenys, esant būtinumui yra aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis - muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Pareiškėjas, kaip pats nurodo savo skunde, šiomis priemonėmis buvo aprūpintas.

Nurodė, kad Areštinės pasivaikščiojimo kiemas yra įrengtas pagal Higienos normos 17.3 punkto, kuriame nustatyta pareiga areštinių pasivaikščiojimo kiemuose įrengti šiukšlių dėžes, reikalavimus. Tuo tarpu pareiga įrengti suoliukus ar sporto įrangą, kurių pasigedo pareiškėjas, nėra nustatyta. Dėl pareiškėjo nusiskundimų nesuteikus galimybės apsipirkti parduotuvėje atsakovės atstovas pažymėjo, kad pagal galiojančius teisės aktus parduotuvių įrengimas policijos areštinėse nėra numatytas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovas teigia, kad šiuo atveju nėra įrodymų, jog pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų Areštinėje būtų sukeltos konkrečios pasekmės. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Iš pareiškėjo skundo visiškai neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo jo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta skunde nurodyta suma. Pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų bei medicininių dokumentų apie galimai patirtą moralinę žalą bei jos padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone, bei subjektyviu aplinkybių vertinimu, todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas LR CK 6.245-6.255 bei 6.271 straipsnių prasme. Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, nulėmusiu aukščiau nurodytas aplinkybes.

Vaizdo konferencijos būdu teismo posėdyje dalyvavęs pareiškėjas skundo reikalavimus palaikė. Paaiškino, kad Areštinėje neveikė ventiliacija, todėl nedžiuvo išskalbti drabužiai. Stebėjimo langeliai buvo nuolat atidaryti, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas. Kameroje įrengtos rozetės be ilgiklių nepasiekiamos. Dėl šios priežasties negalėjo klausytis sausio mėnesį tėvo perduoto radijo imtuvo. Dėl galimybės apsipirkti parduotuvėje patikslino, kad Areštinėje yra laikomas dvi savaites, ten parduotuvės nėra. Todėl kartą per 10 dienų negali apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimo į skundą argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad laikotarpiais nuo 2014-12-18 iki 2014-12-22, nuo 2015-01-12 iki 2015-01-26 V. P. Areštinėje buvo patalpintas į vienvietę kamerą Nr. 15. Laikotarpyje nuo 2015-02-09 iki 2015-02-23 jis buvo patalpintas į vienvietę kamerą Nr. 10. Laikotarpyje nuo 2015-03-09 iki 2015-03-12 V. P. buvo patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 9 (kameros plotas 10,94 m2), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu, o nuo 2015-03-12 iki 2015-03-23 buvo laikomas vienvietėje kameroje Nr. 10. Laikotarpiais nuo 2015-03-30 iki 2015-04-02 ir nuo 2015-04-08 iki 2015-04-13 pareiškėjas buvo patalpintas į vienvietę kamerą Nr. 10. Laikotarpyje nuo 2015-05-04 iki 2015-05-06 V. P. buvo patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 9, kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu. Nuo 2015-05-06 iki 2015-05-18 pareiškėjas buvo patalpintas į vienvietę kamerą Nr. 10. Nuo 2015-05-25 iki 2015-06-01 V. P. buvo laikomas dvivietėje kameroje Nr. 13 kartu su dar vienu asmeniu. Nuo 2015-06-08 iki 2015-06-22 jis buvo patalpintas į vienvietę kamerą Nr. 14, kurioje buvo laikomas vienas. Nuo 2015-06-29 iki 2015-07-02 V. P. buvo patalpintas į vienvietę kamerą Nr. 10 , o nuo 2015-07-02 iki 2015-07-08 – į vienvietę kamerą Nr. 11. Nuo 2015-07-13 iki 2015-07-17 V. P. buvo patalpintas į dvivietę kamerą Nr. 8, kurioje buvo laikomas dar su vienu asmeniu, o nuo 2015-07-17 iki 2015-07-20 buvo patalpintas į trivietę kamerą Nr. 1, kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis (10-11 b. l.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Vilniaus apskrities VPK Ukmergės r. PK areštinės (jos pareigūnų) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių sulaikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2014-12-18 iki 2015-07-20 atlyginimo.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Higienos norma HN 37:2009. Higienos normos 5–15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, nustatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); 18–33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai.

Pareiškėjas, be kita ko, reiškia pretenzijas dėl to, kad Areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimas pažeidė jo teisę į privatumą (tualetu turėjo naudotis stebint kitiems kameroje esantiems suimtiesiems ir areštinės pareigūnams).

Remiantis Higienos normos 20 punktu policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko 2009-08-21 įsakymu Nr. 10-88-V-17, 1.13. punkte nustatyta policijos areštinėje laikomų asmenų teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka Higienos normos 20 punkto reikalavimus, t. y. kamerose sanitarinis mazgas atitvertas 120-130 cm sienele, įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Teismo nuomone, tokia tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Higienos normos 20 punkto reikalavimų įvykdymas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Tačiau, nagrinėjamu atveju iš detalizuotų pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpių ir nurodyto kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičiaus matyti, kad laikotarpiais nuo 2014-12-18 iki 2014-12-22, nuo 2015-01-12 iki 2015-01-26, nuo 2015-02-09 iki 2015-02-23, nuo 2015-03-12 iki 2015-03-23, nuo 2015-03-30 iki 2015-04-02, nuo 2015-04-08 iki 2015-04-13, 2015-05-06 iki 2015-05-18, 2015-06-08 iki 2015-06-22, 2015-06-29 iki 2015-07-02, 2015-07-03 iki 2015-07-08 pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Tai, kad kamerose nuolat buvo atidaryti stebėjimo langeliai, numatyta Areštinės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko 2009-08-21 įsakymu Nr. 10-88-V-17, 17 punkte. Šių taisyklių 7.1 punktas įpareigoja areštinės postinį nuolat per durų stebėjimo angą stebėti asmenis, esančius kamerose. Tokia tvarka siekiama užtikrinti pačių suimtųjų saugumą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad aukščiau minėtais laikotarpiais buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Nors visais kitais laikotarpiais (nuo 2015-03-09 iki 2015-03-12, nuo 2015-05-04 iki 2015-05-06 , nuo 2015-05-25 iki 2015-06-01, nuo 2015-07-13 iki 2015-07-17 ir nuo 2015-07-17 iki 2015-07-20) kartu su pareiškėju kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 3 asmenų, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktuliu laikotarpiu būtų kreipęsis į Areštinės administraciją dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeistos. Taigi, šiuo atveju nėra nustatyta priežastinio ryšio tarp netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir kilusių pasekmių.

Pareiškėjo skundo teiginiai, kad kamerose nebuvo veidrodžių yra abstraktūs, nesukonkretinta, kokiose kamerose jų nebuvo, nenurodyta, kokias pasekmes šis inventoriaus trūkumas sukėlė, todėl laikytini neįrodytais.

Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas ir dėl nepakankamo kamerų vėdinimo ir drėgmės.

Pagal Higienos normą, policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose vyksta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal Higienos normos 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18–28 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,15–0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18–26 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,05–0,2 m/s.

Vilniaus apskrities VPK atsiliepime nurodė, jog Areštinėje veikia tiek mechaninė patalpų vėdinimo sistema, tiek yra galimybė kameras vėdinti per orlaides. Tai atitinka Higienos normos 23 punkto reikalavimus. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu buvusios temperatūrą, drėgnumą. Pareiškėjas skunde taip pat tik abstrakčiai nurodė, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, nesukonkretino, ar tokios sąlygos buvo visose areštinės kamerose, ar tik kai kuriose, kada pasireiškė nepatogumai, sukelti drėgmės. Kadangi dėl netinkamos kamerų būklės pareiškėjas nei į Areštinės administraciją, nei į Vilniaus visuomenės sveikatos centrą nesikreipė, darytina išvada, kad sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog areštinės kamerose rozetės įrengtos netinkamu atstumu, todėl jis negalėjo įjungti televizoriaus, pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys suimtųjų laikymo sąlygas policijos įstaigų areštinėse, neįpareigoja sudaryti technines sąlygas, reikalingas naudotis elektros ir kitais buitiniais prietaisais, t. y. rozečių įrengimas areštinės kamerose teisės aktuose nėra įtvirtintas. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.5-V-356, 7.20 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriais (kurių įstrižainė ne didesnė kaip 41 cm) bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais (esant tam būtinoms techninėms sąlygoms). Tai, kad rozetės buvo įrengtos ne pareiškėjo pageidaujamu atstumu, todėl jomis buvo nepatogu naudotis, tik patvirtina atsakovo atstovo atsiliepimo teiginius, kad techninių sąlygų naudotis Areštinės kamerose buitine technika nebuvo. Taigi nustačius, kad Areštinėje nebuvo būtinų techninių sąlygų naudotis buitine technika, nėra pagrindo konstatuoti Areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Pažymėtina, kad nei teritorinių policijos areštinių veiklą reglamentuojantys nei kiti teisės aktai nenustato, kad areštinės kameroje turi būti sudarytos galimybės naudotis kabeline televizija. Taip pat teritorinių policijos areštinių administracijoms nėra nustatyta pareiga aprūpinti areštinėje laikomus asmenis spaudos leidiniais. Teritorinių policijos areštinių veiklos taisyklių 7.14 punkte tik nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys vieną kartą per 15 dienų turi teisę gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus spaudos leidinius, tuo tarpu pareiga aprūpinti spaudos leidiniais areštinėje laikomus asmenis areštinės personalui nėra nustatyta. Vadinasi, Areštinė nesudariusi pareiškėjui galimybės žiūrėti kabelinę televiziją ir skaityti spaudos leidinius, jokių pareiškėjo teisių nepažeidė, todėl valstybės atsakomybė šiuo aspektu nekyla.

Pagal Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktą areštinėje uždarytas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Taip pat nustatyta ir HN 37:2009 60 punkte.

Vilniaus apskrities VPK Ukmergės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus viršininko 2015-08-08 Tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-44684 duomenys patvirtina, kad remiantis Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis asmenys turi teisė nusprausti po šiltu dušu savaitgalio dienomis, t. y. šeštadieniais ir sekmadieniais (10-11, 14 b. l.). Remiantis Asmenų, esančių areštinėje, prausimosi po šiltu dušų registro duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvimo Areštinėje metu dušu naudojosi 14 kartų, kurių dažnumas atitinka Taisyklių 7.12 punkto nuostatas (23-36 b. l.) . Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisė naudotis šiltu dušu buvo pažeista.

Pareiškėjas reiškia pretenzijas ir dėl to, kad jam nebuvo išduota dantų pasta, dantų šepetukas ir skutimosi priemonės.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 83 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Tai reiškia, kad šios higienos priemonės išduodamos pagal poreikį, taip pat ir areštinėje uždaryto asmens prašymu.

Pareiškėjas nepatenkintas ir tuo, kad Areštinė pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengti suoliukai atsisėsti, nebuvo sporto inventoriaus.

Reikalavimai areštinės pasivaikščiojimo kiemų įrengimui nustatyta Higienos normos 17.3 punkte, pagal kurį juose turi būti šiukšlių dėžės. Taip pat nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemai turi būti periodiškai valomi, jeigu dulka– laistomi. Pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Kaip matyti, suoliukų ar sporto inventoriaus įrengimas pasivaikščiojimo kiemuose teisės aktuose nėra numatytas. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pasivaikščioti kieme yra suimtojo teisė, bet ne pareiga. Taigi, nesant Areštinės pasivaikščiojimo kieme įrengtų suoliukų ir sporto įrangos, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir nepatvirtino įrodymais, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jis kreipėsi į Areštinės administraciją dėl dantų pastos, dantų šepetuko ir skutimosi priemonių išdavimo, tačiau Areštinės administracija atsisakė išduoti šias asmens higienos priemones. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo teisių pažeidimas šiuo aspektu nėra įrodytas.

Dėl valymo priemonių neišdavimo pažymėtina, kad remiantis bylos rašytiniais įrodymais, Areštinės kamerų patalpų valymas su dezinfekavimu yra atliekamas du kartus per savaitę pagal Patalpų valymo paslaugų teikimo sutartį, 2012-06-20 sudarytą su UAB „Atsakingi sprendimai“ (37 b. l.). Be to, Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 9.2 p. nustatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Analogiškos nuostatos įtvirtintos iš Areštinės vidaus tvarkos taisyklėse (21-22 b. l.).

Dėl apsipirkimo parduotuvėje tvarkos pažymėtina, kad areštinėje laikomiems sulaikytiesiems asmenims, kuriems pradėtas ikiteisminis tyrimas, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas taikomas su tam tikromis išimtimis: jiems netaikomi 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsniai (suimtųjų teisės paskambinti telefonu, gauti ir siųsti pinigines perlaidas, įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų, pirkti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, suimtųjų įtraukimas į darbą, suimtųjų bendrasis lavinimas, tardymo izoliatorių psichologinės tarnybos), nes areštinė yra skirta ir pritaikyta trumpalaikiam suimtųjų laikymui iki jų išsiuntimo į tardymo izoliatorių. Kaip matyti iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje, jis pripažįsta, kad Areštinėje galimybės apsipirkti nėra ir teisės apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje ribojimą iš esmės sieja su ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimais, susijusiais su kardomosios priemonės (sulaikymo) trukme. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti neteisėtų Areštinės pareigūnų veiksmų ribojant teisę apsipirkti, nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad įrodymus teikia šalys, o teismo išvados grindžiamos įrodymais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis, 87 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Nors šiuo metu pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, į bylą nepateikti įrodymai, kad rinkti įrodymus pareiškėjo teisės buvo suvaržytos. Pareiškėjas nepateikė dokumentų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo Areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog dėl laikymo sąlygų pareiškėjui sutriko sveikata ar atsirado ypač neigiamos pasekmės, ar atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr. pvz. LVAT 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1506/2014). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų pareiškėjui kilo žala, kuri privalo būti atlyginta. Neįrodžius žalos padarymo fakto, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

n u s p r e n d ė :

             Pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

  Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                       Ina Kirkutienė