Administracinė byla Nr. P-69-602/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02975-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.11
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. gegužės 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. B. individualios įmonės prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 pagal pareiškėjo P. B. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. sausio 4 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-58/2012-1 pakeitė Šiaulių AVMI 2012 m. spalio 30 d. patikrinimo aktą ir pareiškėjui P. B. individualiai įmonei (toliau – ir Įmonė; pareiškėjas) nurodė sumokėti 122 799 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir 306 698 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. 69-48 patvirtino Šiaulių AVMI 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 44.1-58/2012-1. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. S-113 patvirtino VMI 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 69-48.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti MGK 2013 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. S-113(7-104/2013), VMI 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 69-48 ir Šiaulių AVMI 2013 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. 44.1-58/2012-1 bei priimti naują sprendimą – neapmokestinti dienpinigių 122 799 Lt GPM, 306 698 Lt VSD įmokomis.
Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 (toliau – ir Nutarimas) 2.5 punkte įtvirtinta sąvoka „neviršija“ teisės akte buvo neapibrėžta. Pareiškėjas šią sąvoką suvokė kaip reiškiančią „mažiau“. MGK sprendime nepagrįstai teigė, jog remiantis lingvistiniu aiškinimu, nėra pagrindo teigti, kad žodis „viršijimas“ apima lygią 1 040 Lt sumą. Pareiškėjo įsitikinimu, mokestiniame ginče lingvistiniam teisės normos aiškinimui neturi būti teikiama lemiama reikšmė. Vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir kompetentingų specialistų išaiškinimais, darė išvadą, kad darbo užmokesčiui esant lygiam 1 040 Lt, t. y. jam viršijant minimalią mėnesinę algą (toliau – ir MMA), padaugintą iš koeficiento 1,3, prievolė apmokestinti dienpinigius nekyla. Manė, kad mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui ginče minimas sąvokas aiškinant skirtingai, turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas. Dienpinigių neapmokestinimas pareiškėjo atveju atitiktų protingumo bei teisingumo principus (MAĮ 8 str.).
Pareiškėjas nesutiko ir su MGK sprendimo argumentu, kad nustatydamas atitinkamo dydžio darbo užmokestį darbuotojams, jis siekė sumažinti mokestinę naštą. Teigė, kad darbo užmokestis įmonėje buvo nustatomas remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodeksu laisvu susitarimu tarp darbdavio ir darbuotojo. Pareiškėjo manymu, MGK turėjo pasisakyti ir dėl VMI sprendimo argumentų, kad pareiškėjo savininko ir jo sutuoktinės mokestinių tyrimų metu nustatytos aplinkybės šiam mokestiniam ginčui jokios reikšmės neturi, kadangi šiais argumentais centrinis mokesčių administratorius grindė savo sprendimą. Taip pat nurodė, kad nei teritorinis, nei centrinis mokesčių administratoriai neturėjo jokių teisėtų įgalinimų vertinti pareiškėjo veiklą įprastinės verslo logikos aspektu. Pareiškėjas nesutiko su MGK sprendimo išvada, jog jis mokestiniame ginče neįvykdė pareigos įrodyti, kad mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos tik tuomet, kai mokesčių administratoriaus pozicija yra visiškai argumentuota ir aiški. Tuo tarpu VMI rėmėsi išskirtinai tik Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamu žodžio „viršyti“ apibrėžimu, kuris niekaip nepagrindžia padarytų apskaičiavimų pagrįstumo ir teisingumo, nes yra mokesčių administratoriaus nuomonė žodžių reikšmių srityje, kurioje jis nėra kompetentingas.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. ir nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., nustatęs darbuotojams atlyginimą, kuris neviršijo atitinkamo laikotarpio nustatytos MMA x 1,3, ir išmokėjęs dienpinigius bei neapmokestinęs GPM dienpinigių, kurie viršijo 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Nutarimo 2.5 punkto nuostatas. Todėl vietos mokesčių administratorius pagrįstai nuo Įmonės išmokėtų dienpinigių skirtumo, susidariusio tarp išmokėtų dienpinigių ir 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, t. y. atitinkamo laikotarpio MMA x 1,3, papildomai apskaičiavo 122 799 Lt GPM.
Pažymėjo, kad pareiškėjas skirtingai nei mokesčių administratorius aiškina Nutarime vartojamą sąvoką „neviršija“. Manė, kad šiame ginče tikslinga taikyti lingvistinį teisės normos aiškinimą. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „viršyti“ aiškinamas taip: padaryti daugiau nei nustatyta (viršyti normą, užduotį). Šiuo atveju yra neiginys „ne“, kuris yra suprantamas kaip nepadaryti daugiau nei nustatyta (neviršyti normos, užduoties). Atsakovo manymu, pareiškėjas, manydamas, kad jį suklaidino specialisto paaiškinimas, gali kreiptis dėl žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, mokesčių administratorius nėra atsakingas už minėto asmens nuomonę. Tai, kad pareiškėjas neteisingai suprato sąvoką „neviršija“, nesudaro pagrindo teigti, kad teisės aktai yra neaiškūs, neapibrėžti ir dėl to galėtų būti aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Akcentavo, kad pareiškėjo apmokestinimo metu jau buvo plačiai pritaikytas MAĮ 8 straipsnio 3 punkte numatytas protingumo ir teisingumo principas: vietos mokesčių administratorius atleido pareiškėją nuo visų delspinigių ir baudų. Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas darbuotojams, išvykstantiems į komandiruotę užsienyje, darbo užmokestį iki Nutarimo 2.5 punkte aptarto dydžio padidino prieš pat išvykimą į komandiruotę. Atsakovo vertinimu, ši aplinkybė rodo, kad tokiais veiksmais pareiškėjas siekė sumažinti mokestinę naštą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mokestinis ginčas šioje byloje vyksta dėl 2007 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu pareiškėjo darbuotojams išmokėtų dienpinigių už komandiruotes į užsienį, viršijančių 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, apmokestinimo GPM ir dėl VSD įmokų, kurios apskaičiuotos nuo papildomai nustatytų A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais. Pagrindinis pareiškėjo nesutikimo su ginčijamais sprendimais argumentas yra skirtingas Nutarime vartojamos sąvokos „neviršija“ supratimas ir aiškinimas.
Teismas nurodė, jog lingvistinis (kalbinis) teisės aiškinimas – vienas iš pagrindinių teisės aiškinimo metodų. Atsižvelgdamas į lingvistinį teisės normos aiškinimą, centrinis mokesčių administratorius teigė, jog žodis „viršijimas“ neapima lygios 1 040 Lt (MMA x 1,3) sumos. Pareiškėjo į bylą pateiktoje Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. E-13-14 teigiama esant dvi galimas frazės „nustatytas darbo užmokestis neviršija minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3“ reikšmes. Šiuo atveju mokesčių administratorius rėmėsi tiksliausia žodžio „neviršyti“ reikšme. Su centrinio mokesčių administratoriaus pateiktu lingvistiniu teisės normos aiškinimu teismas visiškai sutiko. Pažymėjo, kad šiuo atveju įstatymų leidėjas laikėsi apmokestinimo aiškumo principo, nes, priešingu atveju, norėdamas nustatyti du galimus šios teisės normos taikymo variantus, būtų nurodęs: „nustatytas darbo užmokestis neviršija arba yra lygus minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,3“. Toks aiškinimas atitinka ir mokesčių administratoriaus poziciją, paskelbtą 2012 m. rugpjūčio 30 d. Mokesčių informacijos centro dokumente Nr. KD-7608 „Komandiruočių sąnaudos ir komandiruočių kompensacijos“.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo į užsienį vykusių darbuotojų darbo užmokestis laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. buvo 1 040 Lt, nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 1 050 Lt. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas darbuotojams nustatė atlyginimą, kuris neviršijo atitinkamo laikotarpio nustatytos MMA x 1,3 ribos. Todėl išmokėjus dienpinigius, dienpinigiai, kurie viršijo 50 proc. nustatyto darbo užmokesčio, privalėjo būti apmokestinti GPM. Tačiau pareiškėjas nesilaikė Nutarimo 2.5 punkto nuostatų, todėl pagrįstai pripažintas pažeidęs Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Atitinkamai Šiaulių AVMI pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo 122 799 Lt GPM bei, vadovaudamasi 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2535 (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) 7 ir 9 straipsnių nuostatomis, apskaičiavo 306 698 Lt VSD įmokų nuo 772 220 Lt A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais (apmokestinamoji dienpinigių suma).
Teismas pažymėjo, jog MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas, kadangi Nutarimo 2.5 punkte yra gana aiškiai apibrėžtos taisyklės, remiantis kuriomis dienpinigiams yra taikomas apmokestinimas GPM. Todėl ginčijamu atveju nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja teisės aktų neaiškumai ar prieštaravimai ginčo klausimu. Aplinkybė, kad pareiškėjas neteisingai suprato mokesčių administratoriaus pateiktus paaiškinimus, neatleidžia pareiškėjo nuo mokestinių prievolių vykdymo (MAĮ 40 str., 66 str. 1 dalis), nes priešingu atveju būtų pažeisti proporcingumo, mokesčių mokėtojų lygiateisiškumo principai. Teismas sutiko su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo nurodytuose Mokesčių informacijos centro dokumentuose, paaiškinančiuose dienpinigių apmokestinimo sąlygas, buvo vartojamos tos pačios sąvokos, kaip ir Nutarime – „viršija“ arba „neviršija“, bet juose nebuvo kalbama apie mėnesinį darbo užmokestį, lygų konkrečiai sumai. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad centrinis mokesčių administratorius kitaip aiškino Nutarimo 2.5 punkto nuostatas, nebuvo pagrindo.
Teismas pažymėjo, jog asmenų, kurių neteisingos konsultacijos lėmė mokesčių mokėtojui mokestinių prievolių atsiradimą, veiksmai galėtų sudaryti prielaidas reikalauti iš jų atlyginti žalą remiantis CK normomis, tačiau tai negali būti pagrindas atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokestinės prievolės. Oficialus dienpinigių apmokestinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas (konsultacija) centrinio mokesčių administratoriaus buvo pateiktas 2012 m. rugpjūčio 30 d., tačiau ši aplinkybė netrukdė pareiškėjui, esant neaiškumams, pačiam kreiptis į centrinį mokesčių administratorių konsultacijos. Pažymėjo, jog vietos mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 8 ir 10 straipsniais bei 100 ir 141 straipsniais, atleido Įmonę nuo baudų ir delspinigių. Atsižvelgdamas į mokestinio ginčo proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principus, teismas taip pat laikė pagrįstu MGK sprendimą nepasisakyti dėl pareiškėjo savininko ir jo sutuoktinės mokestinių patikrinimų rezultatų, kadangi tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek pats pareiškėjas pripažino, kad šios aplinkybės nėra reikšmingos šio mokestinio ginčo išnagrinėjimui. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek MGK visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas šiam mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl panaikinti ginčijamų sprendimų nebuvo teisinio pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus. Papildomai nurodė, jog tai, kad pareiškėjas pagrįstai sąvoką „neviršija“ suvokė kaip reiškiančią „mažiau“, patvirtina ir į bylą pateikta Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-13-14. Pažymėjo, jog specialistas – tai specialių žinių turintis asmuo. Centrinis mokesčių administratorius nėra įgaliotas aiškinti žodžių reikšmių ir nėra kompetentingas tai daryti. Todėl centrinio mokesčio administratoriaus žodžio „neviršija“ aiškinimas laikytinas tik institucijos nuomone. Be to, jo aiškinimas yra atsietas nuo konkretaus sakinio, konteksto, vartojimo aplinkybių.
Dėl pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti MAĮ 3 straipsnio 5 dalį, teigė, jog Nutarimo 2.5 punkto norma nebuvo sureguliuota taip tiksliai, kad iš karto būtų vienareikšmiškai suvokiama, nereikalautų papildomų pavyzdžių ir paaiškinimų pateikimo. Žodis „neviršija“ buvo išaiškintas skirtingai, jis nėra vienareikšmis, todėl iškilę neaiškumai turi būti aiškinami pareiškėjo naudai.
Manė, kad atsižvelgiant į ginčo aplinkybes, pateiktus įrodymus, galimas pasekmes Įmonei, darbuotojams ir visai valstybei, apmokestinant dienpinigius, nebuvo tinkamai pritaikyti protingumo ir teisingumo kriterijai. Dienpinigių neapmokestinimas, remiantis teisingumo ir protingumo principais, niekaip nepažeistų kitų MAĮ 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų principų: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo.
Pareiškėjo teigimu, jis teisėtai ir pagrįstai dienpinigių neapmokestino GPM. Nesant GPM apmokestinamosios dalies, VSD įmokos taip pat neskaičiuojamos.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad centrinio mokesčių administratoriaus sprendime yra nurodyti pareiškėjo veiklą apibūdinantys faktai: Įmonė ilgą laiką veikė nuostolingai, Įmonės savininkas skolino savo verslui dideles pinigų sumas, kurios buvo pasiskolintos iš kitų fizinių asmenų, šios skolintos lėšos buvo naudojamos Įmonės apyvartoje. Mokesčių administratoriaus praktikoje taip veikiantys ūkio subjektai patenka į rizikingų mokesčių mokėtojų grupes, o tai yra vienas iš atrankos atlikti mokestinį patikrinimą kriterijų. Tačiau atsakovas pažymėjo, kad šie užfiksuoti faktai įtakos apmokestinimo rezultatui neturi, nes Įmonei papildomi mokesčiai apskaičiuoti dėl Nutarimo nuostatų netaikymo.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu komandiruotiems į užsienį darbuotojams išmokėtų dienpinigių apmokestinimo GPM ir VSD įmokomis.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (Vyriausybės 2006 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 633 redakcija) 2.5 punktas nustato, kad komandiruočių į užsienį kompensacijomis laikomi Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėse, patvirtintose šiuo nutarimu, komandiruotėms į užsienį nustatyto dydžio dienpinigiai, kurių bendra suma per mėnesį neviršija 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio tuo atveju, kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, arba kai darbo užmokestis yra apskaičiuotas taikant valandinį tarifinį atlygį, neviršijantį minimaliojo valandinio atlygio, padauginto iš koeficiento 1,3.
Byloje iš esmės ginčas yra kilęs dėl Nutarimo 2.5 punkto aiškinimo. Pareiškėjo nuomone, tais atvejais, kai komandiruoto į užsienį darbuotojo nustatytas darbo užmokestis yra lygus minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, dydžiui ar viršija šį dydį, tai darbuotojui išmokėti dienpinigiai turėtų būti neapmokestinami. Mokesčių administratorių, MGK ir pirmosios instancijos teismo nuomone, tais atvejais, kai komandiruoto į užsienį darbuotojo nustatytas darbo užmokestis yra lygus minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, dydžiui ar yra mažesnis už šį dydį, tuomet neapmokestinama per mėnesį darbuotojui išmokėtų dienpinigių suma negali viršyti 50 procentų darbuotojui nustatyto darbo užmokesčio.
Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytu Nutarimo 2.5 punkto nuostatų aiškinimu. Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo naujų argumentų, kurie nebuvo nurodyti skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Nutarimo 2.5 punkto aiškinimo, detaliai jų nevertina.
Nutarimo 2.5 punkte vartojamas žodis „neviršija“ nėra specifinis teisinis terminas, todėl jo reikšmė turi būti aiškinama pagal bendrinėje kalboje vartojamą prasmę. Viena žodžio „viršyti“ reikšmė yra „padaryti daugiau negu nustatyta“ (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 938; ar žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: šeštas (trečias elektroninis) leidimas. Kompaktinė plokštelė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija, 2011. – http://dz.lki.lt/get/86652/). Taigi bendrinės kalbos prasme žodis „viršyti“ gali reikšti, kad kažkas padaroma, nustatoma daugiau negu yra fiksuotas tam tikras dydis. Prie žodžio „viršyti“ pridėtas priešdėlis „ne“ rodo pamatiniu žodžiu „viršyti“ pasakyto dalyko priešybę. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į žodžio „neviršyti“ reikšmę, vartojamą bendrinėje kalboje bei aiškinant Nutarimo 2.5 punktą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, jame įtvirtinta nuostata „kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3“ reiškia nustatyto darbuotojui darbo užmokesčio dydį, kuris yra lygus dydžiui, gaunamam minimalią mėnesinę algą padauginus iš koeficiento 1,3 arba nustatytas darbuotojui darbo užmokestis yra mažesnis už šį dydį.
Byloje surinktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2007 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu komandiravo savo darbuotojus į Daniją ir Švediją ir jiems mokėjo teisės aktais nustatyto dydžio dienpinigius. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas išmokėjo darbuotojams dienpinigius, viršijančius 50 proc. jiems nustatyto darbo užmokesčio, neviršijusio MMA, padaugintos iš koeficiento 1,3. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra.
Tuo pareiškėjas pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Nutarimo 2.5 punkto nuostatas, nes neapskaičiavo gyventojų pajamų mokesčio nuo apmokestinamosios dienpinigių sumos. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui papildomą GPM nuo išmokėtų dienpinigių ir 50 procentų nustatyto darbo užmokesčio, neviršijančio atitinkamo laikotarpio MMA, padaugintos iš koeficiento 1,3, skirtumo. Be to, mokesčių administratorius nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais, apskaičiavo papildomas VSD įmokas. Nėra ginčo dėl papildomai apskaičiuoto GPM ir papildomai apskaičiuotų VSD įmokų teisingumo.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Nutarimo 2.5 punkte nustatytos taisyklės yra aiškiai apibrėžtos. Šiame punkte nėra specifinių sąvokų, dviprasmiškų nuostatų. Nutarimo 2.5 punkto prasmės atskleidimui pakanka vien lingvistinio teisės aiškinimo metodo. Todėl nėra jokio pagrindo, vadovaujantis MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, Nutarimo 2.5 punktą aiškinti taip, kaip jį aiškino pareiškėjas.
MAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Nors šio straipsnio 3 dalis numato, jog mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais, tačiau vien tik protingumo ir teisingumo kriterijai negali būti pagrindas atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokestinės prievolės. Mokesčių administratorius tai gali padaryti tik įstatymuose aiškiai numatytais atvejais. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo atleidimo nuo mokestinės prievolės, nepagrindžiant tokių aplinkybių įstatymais, numatančiais konkrečius mokesčių mokėtojo atleidimo nuo mokestinės prievolės atvejus, nėra pagrindas vien tik vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėją atleisti nuo papildomai apskaičiuoto GPM sumokėjimo.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nenurodė jokių naujų bylai reikšmingų aplinkybių, kurias būtina papildomai išsiaiškinti. Be to, kaip jau buvo pažymėta, mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs ne dėl faktinių bylos aplinkybių nustatyto, bet dėl ginčo teisinį santykį reguliuojančių teisės normų aiškinimo. Savo poziciją dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų aiškinimo šalys yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose. Todėl pareiškėjo prašymas dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkintas.
Teismas sprendė, kad mokestinių prievolių likučių suderinimo ataskaitos ir mokestinių prievolių likučių suderinimo akto kopijos, pridėtos prie apeliacinio skundo, nėra tiesiogiai susijusios su bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymu. Tą patį teismas konstatavo ir dėl pareiškėjo papildomai pateikto uždarosios akcinės bendrovės „Viltransa“ vyr. finansininkės paaiškinimo bei šios bendrovės 2008 m. kovo 6 d. operatyvaus patikrinimo medžiagos, nes šie dokumentai susiję su visai kito mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nustatymu.
Pareiškėjo pateiktuose Mokesčių informacijos centro dokumentuose „Delspinigių apmokestinimas“ yra tik atkartojamos teisės aktų nuostatos, juose nėra pateiktas teisės normų aiškinimas, todėl šie dokumentai neturi jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant šį mokestinį ginčą.
Pareiškėjo pateikta mokymo medžiaga, kurioje išdėstyta auditoriaus nuomonė dėl Nutarimo 2.5 punkto aiškinimo, nagrinėjamu atveju negali būti pripažinta įrodymu šioje byloje, nes toks aiškinimas nesukelia jokių teisinių pasekmių mokesčių administravimo srityje.
Todėl teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktų dokumentų nevertino.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
V.
Pareiškėjas P. B. individuali įmonė pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo (II t., b. l. 1-8), kuriuo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais. Prašyme remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-905/2006 sprendė analogišką situaciją ir laikė, kad MMA, padaugintos iš koeficiento 1,3, padidinimas 1 ct nereiškia „viršijimo“. Negali būti laikomas teisingu toks teisės aktų aiškinimas, kai dviejose identiškose bylose yra pateikiamas skirtingas vertinimas ir tampa neaišku, koks konkrečiai dydis patenka į sąvoką „neviršija“.
2. Lingvistinio aiškinimo metodas nėra vienintelis ir universalus. Aiškinant teisės aktus, būtina taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Todėl būtina atsižvelgti į kituose teisės aktuose įtvirtintas „neviršija“ sąvokas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalis, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Įregistravimo pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju/išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju taisyklių 46 punkto skirtingos redakcijos). Vertinant sistemiškai minėtų teisės aktų nuostatas, matyti, kad ribinis dydis patenka į sąvoką „viršija“.
3. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė argumentų, kuriais remdamasis jis nevertino nurodytų įrodymų (uždarosios akcinės bendrovės „Viltransa“ vyr. finansininkės paaiškinimas bei šios bendrovės 2008 m. kovo 6 d. operatyvaus patikrinimo medžiaga, Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvada Nr. E-13-14).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Ro?ca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas P. B. individuali įmonė prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktais.
Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, visų pirma pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gautas 2015 m. kovo 17 d. Apie aplinkybes, kuriomis grindžiamas proceso atnaujinimas, pareiškėjas sužinojo 2014 m. gruodžio 17 d., kada buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 (I t., b. l. 182-188). Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė nepraleidęs ABTĮ nustatytų terminų, todėl prašymas nagrinėtinas iš esmės.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus). Be to, nesutikimas su teismo motyvais iš esmės pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas tik asmuo su jais nesutinka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-289/2006). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenurodė argumentų, kuriais remdamasis jis nevertino tam tikrų įrodymų byloje. Teisėjų kolegija vertina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 buvo atsakyta į visus pagrindinius ginčui teisingai išspręsti reikšmingus argumentus, pasisakyta, kad tam tikri dokumentai neturi jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant mokestinį ginčą, todėl pareiškėjo teiginys dėl teismo motyvų sprendime nebuvimo pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas, nurodant, kad nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas byloje gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu yra pažymėjęs, kad nurodytu pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).
Nagrinėjamu atveju dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nustatytu pagrindu kreipėsi pareiškėjas. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes iš esmės nesutinkama su teismo pateiktu teisės normų aiškinimu. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia panašius argumentus, kuriais jis grindė savo skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo motyvus.
Akcentuotina ir tai, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas alternatyvus teisės normų (Nutarimo 2.5 punkto, MAĮ 3 str. 5 d.) aiškinimo variantas. Pareiškėjas teigia, kad mokesčiai jam apskaičiuoti netinkamai aiškinant teisės aktuose naudojamą terminą „neviršija“.
Nurodyti argumentai, nors ir pateikia galimą alternatyvų Nutarimo 2.5 punkto ir MAĮ 3 straipsnio 5 dalies aiškinimo variantą, tačiau jie nepaneigia fakto, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartyje argumentuotai pasisakė dėl kitokio minėtų normų aiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Nutarimo 2.5 punkte įtvirtinta nuostata „kai darbuotojui nustatytas darbo užmokestis neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3“ reiškia nustatyto darbuotojui darbo užmokesčio dydį, kuris yra lygus dydžiui, gaunamam minimalią mėnesinę algą padauginus iš koeficiento 1,3 arba nustatytas darbuotojui darbo užmokestis yra mažesnis už šį dydį.
Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-905/2006 sprendė analogišką situaciją ir laikė, kad MMA, padaugintos iš koeficiento 1,3, padidinimas 1 ct nereiškia „viršijimo“. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad tiek mokesčių administratorius, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog MMA padidinimu 0,01 Lt buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo ir pagrįstai pirmenybę suteikė šių teisinių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 105 str.). Todėl tai, kad teismas kitoje byloje net 1 ct didesnę sumą laikė patenkančia į sąvoką „neviršija“ niekaip nepagrindžia, kad suma, lygi MMA, padaugintai iš koeficiento 1,3, nepatenka į Nutarimo 2.5 punkte įtvirtintą sąvoką „neviršija minimaliosios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3“.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarimo 2.5 punkto formuluotę, sprendžia, kad iš jos negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiamas aiškinimo variantas yra aiškiai teisingas, o teismo pateiktas nuostatos interpretavimo variantas yra aiškiai nepagrįstas. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikti aiškūs teismo pateikto aiškinimo klaidingumo įrodymai, o tiesiog pateikiamas alternatyvus teisės akto aiškinimo variantas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kai byla atnaujinama remiantis argumentais, kurie jau buvo pateikti vienos iš šalių nagrinėjant bylą, tai gali būti vertinama kaip tos šalies pastangos iš naujo ginčyti bylą tais aspektais, dėl kurių byla jau buvo pralaimėta (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje Varnienė prieš Lietuvą 40-41 par.). Taigi siekiant užtikrinti įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, toks alternatyvus teisės akto aiškinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose numatytais pagrindais.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. B. individualios įmonės prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A442-1435/2014 pagal pareiškėjo P. B. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius