Administracinė byla Nr. A-2108-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04930-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas K. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2015 m. birželio 23 d. ir nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2017 m. balandžio 16 d. nebuvo suteikta teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, kadangi Lukiškių TI-K neturėjo galimybių suteikti ilgalaikių pasimatymų. Be to, jis buvo laikomas perpildytoje 4 sekcijoje, kurioje nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas, taip pat Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai. Dėl to jis patyrė kančias, nepilnavertiškumo jausmą, pažeminimą, buvo sunku išgyventi tokioje aplinkoje, tapo konfliktiškas, grubus, nukentėjo jo reputacija, patyrė dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 20 000 Eur.
3. Atsakovas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.
4. Atsiliepime nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų.
5. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio numatytų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
6. Atkreipia dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi jie patys. Reikalingas inventorius, kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, atsakovas buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždaraja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
7. Atsiliepime nurodė laikotarpius, kameras ir jų plotus, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, ir pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Dėl pareiškėjo ilgalaikių pasimatymų nurodė, kad Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine suteikimo, o Lukiškių TI-K neprivalo skirti trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų ex officio (pagal pareigas), todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė K. T. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

9. Teismas nurodė, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį,  reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. gruodžio 23 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko), todėl daliai reikalavimų dėl žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui buvo objektyviai užkirstos galimybės kreiptis į teismą per įstatymo nustatytą terminą. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

10. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. sausio 26 d. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

11. Teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Higienos normas. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažymėjo, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. EŽTT išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.

11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, kaip atsiliepime nurodė atsakovo atstovas, sanitarinis mazgas su klozetu užima 0,56 kv. m, todėl pripažino, kad nacionalinėje teisėje Įsakymu nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, atėmus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis, nei EŽTT praktikoje nurodytas 3 kv. m minimalus ploto normatyvas vertinant asmens laikymo sąlygų atitiktį Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų prasme. Todėl vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, teismas vadovavosi Įsakyme nustatytu 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam tardymo izoliatoriuje laikomam asmeniui, reikalavimu.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, todėl teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas ne visada siekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodyto minimalaus ploto. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 26 d. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 309 dienas. Pažymėjo, kad teismas ieškinio senatį taikė laikotarpiui iki 2013 m. gruodžio 23 d., Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie kamerų plotus laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl teismas vertino, kad 11 dienų pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas vertino, kad pareiškėjas patikslintą skundą pateikė 2017 m. sausio 26 d., o neturtinę žalą prašo priteisti iki 2017 m. balandžio 16 d., todėl pareiškėjas patikslinto skundo padavimo metu nebuvo patyręs neturtinės žalos, be to, nebuvo atlikti jokie neteisėti atsakovo veiksmai, teismas šią skundo dalį laikė nepagrįsta. Teismas sprendė, kad skundo reikalavimas dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįstas, pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 320 dienų.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl kamerų neatitikimo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimams, pažymėjo, kad pareiškėjas šio pažeidimo nedetalizavo, nors teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėją įpareigojo tiksliai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundas, tačiau šio įpareigojimo pareiškėjas neįvykdė, o neteisėtus veiksmus apibūdino ypač abstrakčiai. Be to, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, tačiau jis nenurodė kokių konkrečių higienos normos reikalavimų neatitinka kamera, todėl teismas šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesuteikimo, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo pateikęs prašymo suteikti ilgalaikius pasimatymus. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas priešingų duomenų nėra pateikęs. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (pagal pareigas). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (savo kompetencijos ribose) pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia. Laisvės atėmimo įstaigai neprivalant ex officio (pagal pareigas) šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo, jų organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti (CK 6.271 str.). Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą šioje dalyje laikė nepagrįstu.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, pripažino, kad jis pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas kamerose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus reikalavimas. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašoma priteisti 20 000 Eur neturtinė žala yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams, todėl įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas pastoviai nebuvo sekcijoje, sprendė, kad nagrinėjamu atveju iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 2 300 Eur kompensacija yra pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III.

16. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už dokumentų kopijavimą (b. l. 67–71).

17. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiose kamerose, tačiau nemotyvavo, kodėl pažeistai teisei apginti nepakanka tik pažeidimo pripažinimo. Pažymi, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau reikšmingų aplinkybių, patvirtinančių žalos atsiradimo faktą, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais aukščiau nurodytais objektyviais kriterijais.

18. Atsakovo atstovas aukščiau nurodytus teiginius grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose. Akcentuoja, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga - valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą kitus išgyvenimus ir nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, nepagrindė, kodėl jo prašoma priteisti suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Nagrinėjamu atveju, atsakovo atstovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimų, atitinkančių higienos reikalavimus sąlygų bei nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 320 dienų) neužtikrino pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo kameroje, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjui priteistina neturtinė žala pinigais, todėl iš atsakovo priteisė 2 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, tačiau iš esmės nesutinka su teismo pareiškėjui parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir teigia, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl šiuo atveju pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas savo patikslintame skunde aiškiai nurodė laikotarpius ir vietą (sekciją), dėl kurios ploto kėlė ginčą, t. y. pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jam minimalios gyvenamojo ploto normos 4-joje sekcijoje (b. l. 17). Įvertinus šiuos duomenis, atsakovo pateiktą kamerų užpildymo sąrašą (b. l. 45–46), pareiškėjo skundo padavimo datą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu (ploto normos) ginčo laikotarpis apėmė laiką nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. sausio 26 d., todėl vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista 290 dienų, kuomet jam teko nuo 1,4 iki 1,8 kv. m kameros ploto. 

23. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į EŽTT praktiką, pažymi, nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus kameros plotas – 290 dienų, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir pagal EŽTT praktiką (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, ir tik teisės pažeidimo pripažinimo, nagrinėjamu atveju, nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

26. Dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo atsakovo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas bei teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, pagrįstai pareiškėjo teisei apginti priteisė jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                       Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas