Civilinė byla Nr. e2A-69-912/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00085-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.11; 3.1.10.7

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. vasario 14 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos advokatūrai dėl Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas R. M. ieškiniu prašė teismo panaikinti Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos (toliau – Advokatų taryba) 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1011, kuriuo ieškovas nuo 2022 m. kovo 1 d. laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

2.       Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas (toliau – Generalinė prokuratūra) 2021 m. gruodžio 8 d. įteikė jam kaltinamąjį aktą, kuriame nurodyta, jog ieškovas kaltinamas padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (prekyba poveikiu). Advokatų taryba 2021 m. gruodžio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 23 straipsnio 2 dalimi, nuo 2022 m. kovo 1 d. laikinai išbraukė ieškovą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo (toliau – ir Advokatų tarybos sprendimas).

3.       Advokatų tarybos sprendimas nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visi Advokatų tarybos sprendime nurodyti nušalinimo motyvai neįrodyti, kol neįsiteisės teismo nuosprendis. Bylos perdavimo teismui faktas neįrodo ieškovo kaltės. Dėl to Advokatų tarybos sprendimas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

4.       Ieškovo ir kitų advokatų, minimų vadinamojoje „teisėjų byloje“, laikino išbraukimo klausimas jau buvo nagrinėtas Advokatų tarybos 2019 m. kovo 21 d. posėdyje ir nuspręsta neišbraukti ieškovo iš advokatų sąrašo. Ieškovui tuo metu buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kurio apimtis, lyginant su kaltinimu, nepasikeitė. Vis dėlto Advokatų taryba 2021 m. gruodžio 16 d. sprendime nurodė, kad vienas iš išbraukimo motyvų – byla nėra pradinėje stadijoje, bet su kaltinamuoju aktu perduota teismui. Šis Advokatų tarybos motyvas nepagrįstas, nes, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pranešimas apie įtarimą ir kaltinamasis aktas turi būti vertinami vienodai.

5.       Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 157 straipsnyje numatyta galimybė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek perdavus bylą teismui, prokuroro prašymu nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla. Nepaisant to, prokuroras neprašė nušalinti ieškovo.

6.       Kitas Advokatų tarybos sprendime nurodytas išbraukimo motyvas – BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas ieškovas, yra tyčinis apysunkis korupcinis nusikaltimas. BK apskirtai nėra korupcinių nusikaltimų sąvokos. Ieškovas nepadarė korupcinio nusikaltimo. BK 226 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika numatyta BK skyriuje „Nusikaltimai valstybės tarnybai“. Advokatų taryba neatkreipė dėmesio, kad nusikalstamos veikos vertinamos pagal jų sunkumą (BK 11 straipsnis), bet ne pagal kitus kriterijus.

7.       Advokatų taryba, spręsdama laikino išbraukimo klausimą, neuždavė ieškovui klausimų apie tai, kiek jis turi bylų teismuose, ikiteisminio tyrimo bylų, kokios jų stadijos, kaip tai gali paveikti ieškovo klientų teises, kitų kontoros advokatų veiklą. Ji neįvertino, kad ieškovas dalyvavo apie 40 teisminių procesų ir 30 ikiteisminių tyrimų. Po ginčijamo sprendimo reikės nutraukti visas sutartis ir grąžinti honorarus. Klientai patirs nepatogumų, teks atidėti posėdžius. Advokatų kontora „(duomenys neskelbtini)“ įsikūrusi ieškovui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiame pastate, todėl ieškovas pasirašė visas kontoros sutartis dėl komunalinių paslaugų, teritorijos ir kompiuterių priežiūros paslaugų, taip pat sutartis su registrais ir kitas. Ieškovas yra kontoros seniūnas, todėl būtent jis pasirašė visas sutartis dėl laimėtų teisinio aptarnavimo konkursų. Teks nutraukti visas pirmiau nurodytas sutartis. Kontoroje dirba kiti šeši advokatai, taip pat samdomi asmenys. Dėl to, išbraukus ieškovą iš praktikuojančių advokatų sąrašo, ieškovas, klientai, kiti kontoros advokatai ir darbuotojai patirs žalos.

8.       Advokatų taryba, priimdama sprendimą, vadovavosi tik kaltinamuoju aktu, bet ne surinkta bylos medžiaga, todėl negalėjo susidaryti objektyvios nuomonės apie ieškovui ir kitam kaltinamajam (buvusiam Vilniaus apygardos teismo teisėjui S. L.) pateiktų kaltinimų pagrįstumą. Byloje gali būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Tokiu atveju atsakovė turėtų atlyginti visą dėl laikino išbraukimo atsiradusią ir su tuo susijusią žalą. Advokatų taryba neturi pajamų, gauna tik advokatų mokamus mokesčius. Ji neįvertino, kad, priimdama sprendimą, rizikavo bendrais visų advokatų bendruomenės pinigais.

9.       Iš visuotinai prieinamų šaltinių žinoma, kad teismuose pradėtos nagrinėti baudžiamosios bylos, kuriose pareikšti kaltinimai kitiems advokatams: D. B. (advokatų bendrija „(duomenys neskelbtini)“); V. R. (advokatų bendrija „(duomenys neskelbtini)“), G. D. (advokatų bendrija „(duomenys neskelbtini)“); G. R. (advokatų kontora „(duomenys neskelbtini)“). Jiems pareikšti kaltinimai dėl sunkesnių nusikaltimų padarymo. Vis dėlto Advokatų taryba nepriėmė sprendimų laikinai išbraukti juos iš advokatų sąrašo. Neaišku, kodėl analogiškoje situacijose vieni advokatai laikinai išbraukiami iš advokatų sąrašo, o kiti – ne. Advokatų taryba elgiasi nesąžiningai ir taiko dvigubus advokatų elgesio vertinimo standartus.

10.       Advokatų taryba nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai“ suformuotų teisės aiškinimo taisyklių. Nutarime konstatuota, kad asmens nušalinimas nuo pareigų neribotam terminui prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintai asmens teisei gauti pajamas. Pagal BK 230 straipsnį ir šią teisės normą aiškinančią teismų praktiką advokatai prilyginami valstybės tarnautojams. Dėl to nutarime suformuoti kriterijai taikomi taip pat ir advokatams. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas užtruks, nes, be kita ko, būtina skirti fonoskopinę ekspertizę. Jos atlikimo trukmė yra apie 12 mėnesių. Ieškovas per nurodytą laikotarpį negalės užsiimti advokato veikla, kuri yra jo šeimos pragyvenimo šaltinis.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 20 d. sprendimu atmetė ieškinį, priteisė atsakovei Lietuvos advokatūrai iš ieškovo 2 620 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12.       Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo argumentą, kad atsakovė pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Teismas konstatavo, kad šalių ginčo teisiniame santykyje vyrauja profesinio standarto, kuris susijęs su viešuoju interesu, sąlygų vertinimas, neapimantis Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies taikymo. Advokatų taryba sprendime nenurodė, kad ieškovas padarė nusikalstamą veiką ir yra kaltas, taip pat nesukūrė prielaidos manyti, jog ji laiko ieškovą kaltu. Ji taip pat neišreiškė nuomonės dėl ieškovo, kaip nusikalstamą veiką padariusio asmens. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis skirta apsaugoti advokato klientus nuo galimo negarbingo ir šališko atstovavimo, o teisingumo sistemą ir teisingumo vykdymo valstybėje procesą – nuo integralumo pažeidimų, atsižvelgiant į tai, kad advokatas ir jo profesinė veikla yra neatskiriama šios sistemos bei proceso dalis.

13.       Teismas konstatavo, kad atsakovės priimtas sprendimas atitinka Advokatūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 23 straipsnio 2 dalį. Byloje nėra ginčo, kad prokuratūra 2021 m. gruodžio 8 d. surašė kaltinamąjį aktą, kuriame ieškovas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Advokatų tarybai, kaip valdymo organui, priskirta kompetencija spręsti dėl advokato teisinio statuso (Advokatūros įstatymo 56 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1, 2 dalys). Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta elgesio taisyklė išreikšta alternatyvia dispozicija, kuri suteikia atsakovei teisę apsispręsti, nuo kokios ikiteisminio tyrimo stadijos ji taikys advokatui sankciją. Šios teisės normos įgyvendinimas priklauso nuo atsakovės nustatytų standartų. Teismas negali perimti Lietuvos advokatūrai suteiktos diskrecijos teisės nuspręsti dėl advokato veiklai taikytos poveikio priemonės, lyginti atsakovės atliktą ieškovo veikos vertinimą su kitų advokatų atliktu veikos vertinimu. Teismas privalo tik patikrinti, buvo teisinis pagrindas taikyti ginčo sprendime įformintą priemonę – nuo 2022 m. kovo 1 d. laikinai išbraukti ieškovą iš advokatų sąrašo – ar ne.

14.       Teismas pažymėjo, kad Advokatūros įstatyme nėra nukreipiančios normos į konkretų BK straipsnį. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytai sankcijai taikyti neturi reikšmės ieškovo argumentai, kuriais lyginama skirtingų asmenų veikos kvalifikacija. Ieškovo nurodytų advokatų kaltinimai susiję su kitomis faktinėmis aplinkybėmis ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, ieškovas neteisingai aiškina bylos, kurioje advokatui G. R. pareikšti kaltinimai, faktines aplinkybes. Šis kaltu neprisipažino. Kita vertus, teismas negali pasisakyti, kuri profesinio standarto požiūriu veika yra pavojingesnė – ieškovui inkriminuojama pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, ar G. R. – pagal BK 226 straipsnio 3 dalį. Ieškovo įrodinėjamas diskriminacinis požiūris į jį galėtų būti vertinamas pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymą, bet pagal ieškovo argumentus šis įstatymas ginčo santykiams netaikytinas.

15.       Atsakovė tinkamai pranešė ieškovui apie 2021 m. gruodžio 16 d. posėdį, pasiūlė pateikti rašytinį paaiškinimą, suteikė galimybę dalyvauti posėdyje. Atsakovė, priimdama sprendimą, įvertino ne tik kaltinamąjį aktą, bet taip pat ir ieškovo paaiškinimus. Atsakovės priimto sprendimo motyvai yra pakankami. Sprendimas negali būti pripažintas kaip parengtas su trūkumais, nes jame neturi būti atlikta ieškovo veikos kvalifikacija. Ieškovas kaltinamas tyčiniais apysunkiais nusikaltimais, numatytais BK 226 straipsnyje – prekyba poveikiu. Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – KPĮ) 2 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad prekyba poveikiu laikytina korupcinio pobūdžio nusikalstama veika. Vadinasi, sprendimo motyvo formuluotė, kad veikos, kurių padarymu ieškovas kaltinamas, yra „tyčiniai apysunkiai korupciniai nusikaltimai“ yra teisinga, atitinka KPĮ nustatytą sąvoką. Advokatų taryba laikėsi visų procedūrinių reikalavimų (Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, 60 straipsnio 2 dalis).

16.       Teismas konstatavo, kad atsakovė, vertindama ieškovo veiką, buvo nuosekli (vienodai vertino tapačius pažeidimus), todėl atmetė kaip neįrodytą ieškovo argumentą dėl kitokio standarto jo elgesiui taikymo ir lygybės prieš įstatymą principo pažeidimo. Ieškovo veikos pavojingumą ir priešingumą teisei galima lyginti ne su kituose ikiteisminiuose tyrimuose įtariamais ar kitose baudžiamosiose bylose teisiamais advokatais, bet tik su tais advokatais, kurie minimi ieškovui inkriminuojamuose nusikalstamų veiksmų epizoduose. Ieškovui inkriminuojamuose epizoduose minimas advokatas D. Z. Advokatų taryba 2019 m. kovo 21 d. sprendimu laikinai išbraukė jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo, o 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu panaikino sprendimą dėl jo pripažinimo advokatu, išbraukė iš asmenų, pripažintų advokatais, ir iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašų.

17.       Teismas pažymėjo, kad įvykus įstatyme nustatytai sąlygai – advokatas kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu – per se (savaime) yra teisinis pagrindas laikinai išbraukti jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Nenuginčijus Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos, teismas negali vertinti pritaikytos teisinės priemonės proporcingumo kitaip, negu įtvirtinta įstatyme (Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalis). Ieškovo nurodyti argumentai, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas užtruks ir jis negalės užsiimti advokato veikla, neturi įtakos Advokatūros įstatyme nustatytų priemonių taikymui. Be to, ieškovas, būdamas profesionaliu teisininku, turėjo ir galėjo suvokti savo veiksmų padarinius. Jis prisiėmė riziką dėl galimų tokių veiksmų padarinių, todėl teiginys dėl neproporcingai ilgai apribotos teisės verstis advokato veikla negali būti pripažintas pagrįstu.

18.       Teismas, pasisakydamas dėl kitų ieškovo nurodytų advokatų vertinimo, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 1 d. nutartimi, kurioje nurodyta, kad: „Advokatų taryba, priimdama sprendimus dėl konkrečių advokatų bei vertindama jų reputacijos klausimą, atlieka išimtinai individualų kiekvieno asmens veiksmų tyrimą, individualių faktinių aplinkybių apimtimi, todėl apelianto atvejis negali būti tapatinamas su atsakovės priimtais sprendimais dėl kitų advokatų“ <...> (nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-413-450/2022 49 punktas).

19.       Teismas akcentavo, kad prokuroro diskrecijos teisė pagal BPK 157 straipsnį prašyti ikiteisminio tyrimo teisėjo laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla nesusijusi su Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymu. Šie teisės aktai tarpusavyje sankcijų taikymo aspektu nesusieti. Būtent atsakovė sprendžia dėl advokato elgesio ribų. Prokurorui nesuteikta tokia diskrecijos teisė.

20.       Teismas pabrėžė, kad nušalinimas ir išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo yra skirtingo pobūdžio teisinės sankcijos. Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovas nebuvo nušalintas nuo pareigų, nevertino jo argumentų dėl Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime suformuotų teisės aiškinimo taisyklių taikymo. Teismas akcentavo, kad ieškovas gali dirbti ir gauti pajamų. Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatos neaktualios taikant Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Konstitucinis Teismas neteikia išaiškinimų dėl asmens teisinės padėties pasikeitimo atitikties Konstitucijai. Jis pagal savo kompetenciją sprendžia dėl žemesnės galios teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir Konstitucijai (Konstitucijos 102 straipsnis).

21.       Šalys prašė remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais bylose prieš Lietuvą (Lekavičienė prieš Lietuvą; Jankauskas prieš Lietuvą; Balsytė prieš Lietuvą). Teismas nurodė, kad byla Balsytė prieš Lietuvą neturi sąsajų su šios bylos aplinkybėmis. Bylose Jankauskas prieš Lietuvą ir Lekavičienė prieš Lietuvą nebuvo sprendžiamas klausimas dėl laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 

22.       Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

22.1.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad laikinas išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo siejamas tik su procedūriniu aspektų vertinimu. Dėl to teismas neteisingai nusprendė, jog turėtų tik įvertinti, buvo įstatyme numatyti laikino išbraukimo pagrindai ar ne bei buvo pažeista išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo procedūra ar ne.

22.2.                      Nepaisant to, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta atsakovės diskrecija savo nuožiūra vertinti laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo būtinumą, teisės normoje nenurodyta, kokią informaciją atsakovė privalo vertinti ir kas lemia vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Dėl to atsakovė, esant tai pačiai situacijai, gali priimti skirtingus sprendimus ir jų nemotyvuoti. Atsakovė priėmė sprendimą laikinai išbraukti ieškovą iš praktikuojančių advokatų sąrašo, nepaisydama to, kad baudžiamojoje byloje nepriimtas joks teismo sprendimas. Teismas, konstatavęs atsakovės teisę priimti sprendimą, netyrė ir nevertino pirmiau nurodytų aplinkybių, todėl nenustatė pažeidimų.

22.3.                      Atsakovė du kartus nagrinėjo klausimą dėl ieškovo laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo ir priėmė skirtingus sprendimus. Atsakovė, pirmą kartą nagrinėdama šį klausimą, priėmė sprendimą neišbraukti ieškovo iš praktikuojančių advokatų sąrašo, o antrą kartą – išbraukti, nepaisydama to, kad nepasikeitė aplinkybės nekaltumo prezumpcijos požiūriu. Atsakovė nepaaiškino, kodėl pasikeitė jos pozicija. Ji teismo posėdyje patvirtino, kad negavo jokių naujų (papildomų) duomenų, dokumentų ar informacijos, išskyrus prokuratūros kaltinamąjį aktą. Dėl to nebuvo jokio pagrindo keisti anksčiau priimtą sprendimą. Keičiant tokį sprendimą, turėtų būti vadovaujamasi aiškiais principais ir kriterijais, kuriuos teismas galėtų patikrinti. Teismas netyrė šių aplinkybių.

22.4.                      Ieškovas po pirmojo atsakovės sprendimo priėmimo pagrįstai tikėjosi, kad galės toliau vykdyti savo, kaip advokato, veiklą, kad šis sprendimas galios iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Atsakovė turi teisę vėliau priimti kitokį sprendimą, bet privalo jį motyvuoti, argumentuoti, kodėl priima kitokį sprendimą. Vis dėlto atsakovė to nepadarė, nei sprendime, nei teismui nenurodė tokių motyvų. Teismas privalėjo vertinti sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, bet to nepadarė. Teismas tik apsiribojo argumentu, kad atsakovė pagal įstatymą turėjo teisę priimti tokį sprendimą. Tokiu būdu užkirsta ieškovo teisė iš tikrųjų įgyvendinti įstatyme numatytą teisę ginti savo pažeistas teises, skundžiant sprendimą teismui.

22.5.                      Pagal Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visi Advokatų tarybos sprendime nurodyti nušalinimo motyvai neįrodyti, kol neįsiteisės teismo nuosprendis.

22.6.                      Nagrinėjamojoje byloje būtina vadovautis Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Jame konstatuota, kad asmens nušalinimas nuo pareigų neribotam terminui prieštarauja Konstitucijai ir joje įtvirtintai asmens teisei gauti pajamas. Advokato veikla ir iš jos gaunamos pajamos buvo vienintelis ieškovo pragyvenimo šaltinis. Dėl to teismas turėjo aptarti ir įvertinti atsakovės ginčijamo sprendimo motyvus, pagrindą, proporcingumą. Vis dėto teismas to nepadarė.

22.7.                      Prokuroras pagal BPK 157 straipsnį galėjo prašyti teisėjo nušalinti ieškovą nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla. Nepaisant to, prokuroras neteikė tokio prašymo. Galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje priėmimas gali užtrukti kelis metus. Dėl to atsakovės priimtas sprendimas neproporcingas, pažeidžia Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą.

22.8.                      Atsakovė, priimdama sprendimą, įvertino tik aplinkybę, kad prokuroras surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė teismui bylą. Ji neįvertino ieškovo nurodytų aplinkybių.

22.9.                      Atsakovė sprendime nurodė, kad BK 226 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, kurios padarymu kaltinamas ieškovas, yra tyčinis apysunkis korupcinis nusikaltimas. BK apskirtai nėra korupcinių nusikaltimų sąvokos. Ieškovas nekaltinamas korupcinio nusikaltimo padarymu. Teismas sprendime nurodyto Korupcijos prevencijos įstatymo paskirtis ir tikslai nesisiję su BK. BK 226 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika numatyta BK skyriuje „Nusikaltimai valstybės tarnybai“.

22.10.                      Atsakovė, spręsdama klausimus dėl advokatų laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo, taiko dvigubus standartus. Advokatų tarybos pirmininkas I. V. 2019 m. kovo 21 d., komentuodamas vadinamą „teisėjų korupcijos bylą“, pranešime, skirtame BNS, nurodė, kad atsakovė, vertindama byloje minimų advokatų veiksmus, vadovaujasi nekaltumo prezumpcija, todėl nusprendė neišbraukti iš advokatų sąrašo advokatų, minimų šioje byloje. Be to, jis pabrėžė, kad atsakovė neturi duomenų, kuriais grindžiami įtarimai. Taigi atsakovė pripažino, kad sprendimai turi būti siejami išimtinai su pateikiamų duomenų pakankamumu. Nuo šio atsakovės viešo pareiškimo teisiniu požiūriu niekas nepasikeitė. Tik kaltinamasis aktas ir bylos perdavimo teismui faktas nepakankami įvertinti kaltinimą patvirtinančių duomenų pagrįstumą bei jų pakankamumą. Šį vertinimą gali atlikti tik baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas.

22.11.                      Atsakovė buvo suformavusi praktiką, kad asmenų laikinas išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo siejamas su konkretaus teisiškai reikšmingo sprendimo (dažniausiai pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio iki jo įsiteisėjimo) priėmimu. Ji laikėsi tokios praktikos. Neaišku, kodėl ji pakeitė savo poziciją. Atsakovės sprendimas prieštarauja jos pačios suformuotai praktikai.

22.12.                      Iš visuotinai prieinamų šaltinių žinoma, kad surašyti kaltinamieji aktai ir teismuose pradėtos nagrinėti baudžiamosios bylos, kuriose pareikšti kaltinimai kitiems advokatams: D. B. (advokatų bendrija „(duomenys neskelbtini)“); V. R. (advokatų bendrija „(duomenys neskelbtini)“); G. D. (advokatų bendrija „(duomenys neskelbtini)“); G. R. (advokatų kontora „(duomenys neskelbtini)“). Jiems pareikšti kaltinimai dėl sunkesnių nusikaltimų padarymo. G. R. kaltinamas toje pačioje baudžiamojoje byloje (byla išskirta iš vadinamosios „teisėjų korupcijos bylos“), bet sunkesnio, t. y. BK 226 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo, padarymu. Vis dėlto Advokatų taryba nepriėmė sprendimų laikinai išbraukti juos iš advokatų sąrašo. Neaišku, kodėl analogiškoje situacijos vieni advokatai laikinai išbraukiami iš advokatų sąrašo, o kiti ne. Akivaizdu, kad Advokatų taryba diskriminuoja ieškovą, elgiasi nesąžiningai, taiko dvigubus advokatų elgesio vertinimo standartus, pažeidė lygybės principą.

22.13.                      Teismas nepagrįstai netenkino ieškovo prašymo išreikalauti atsakovės sprendimus su motyvais dėl pirmiau nurodytų advokatų neišbraukimo iš advokatų sąrašo. Ši informacija reikšminga, siekiant pagrįsti diskriminacinį analogiškos situacijos skirtingų advokatų atžvilgiu vertinimą.

22.14.                      Teismo argumentas, kad Advokatų taryba, priimdama sprendimus dėl konkrečių advokatų bei vertindama jų reputacijos klausimą, atlieka išimtinai individualų kiekvieno asmens veiksmų tyrimą, individualių faktinių aplinkybių apimtimi, todėl ieškovo atvejis negali būti tapatinamas su atsakovės priimtais sprendimais kitų advokatų atžvilgiu, neatitinka pačios atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytos pozicijos. Atsakovė nurodė, kad byloje esančių aplinkybių vertinimas nėra jos kompetencija.

22.15.                      Teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl ieškovo argumentų dėl taikomų dvigubų standartų analogiškose situacijose, bet to nepadarė, neišnagrinėjo bylos, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.

23.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo: nutraukti apeliacinį procesą; jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų nenutraukti apeliacinio proceso – netenkinti skundo, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai: 

23.1.                      Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismas 2022 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą, todėl paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti – 2022 m. rugpjūčio 19 d. (penktadienis). Ieškovas 2022 m. rugpjūčio 22 d. pateikė skundą. Dėl to praleido CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Jis nepateikė prašymo atnaujinti šį terminą, todėl pagal CPK 315 straipsnio 5 dalį apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas.

23.2.                      Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pakartotinis advokato laikino išbraukimo klausimo svarstymas galimas tik esant pasikeitusioms faktinėms aplinkybėms. Advokatūros įstatyme nėra įtvirtino draudimo grįžti prie advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimo svarstymo net ir esant iš esmės nepasikeitusioms aplinkybėms. Tokios pozicijos laikomasi taip pat ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-413-450/2022 45 punktas). Kitoks aiškinimas užkirstų kelią Advokatų tarybai proporcingai taikyti Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį.

23.3.                      Teismas išsamiai išnagrinėjo bylą, įvertino ieškovo poziciją, taip pat ir argumentus dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymo, aplinkybes, į kurias atsakovė atsižvelgė, priimdama sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl ieškovo nurodytų teisės pažeidimų (dėl asmens lygybės prieš įstatymą principo, dėl nekaltumo prezumpcijos taikymo ginčo teisiniams santykiams ir kt.).

23.4.                      Apeliacinio skundo argumentai, kuriais akcentuojama atimta galimybė ieškovui praktikuoti (apeliacinio skundo 14 punktas), nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, atmesdamas ieškinio argumentus, laikėsi teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3695-467/2018).

23.5.                      Apelianto argumentus dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies neteisėtumo paneigia aplinkybė, kad šia nuostata siekiama teisėtų tikslų. Teisėti tikslai susiję su specifiniu advokato statusu ir jo vaidmeniu valstybės teisinėje sistemoje. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje elgesio taisyklė išreikšta alternatyvia dispozicija, kuri suteikia atsakovei teisę apsispręsti, nuo kokios ikiteisminio tyrimo stadijos pradės taikyti advokatui sankcijas. Teisės normos įgyvendinimas priklauso nuo atsakovės standartų, kuriuos ji nustato, siekdama užtikrinti advokato doro elgesio reikalavimą teisingumo įgyvendinimo procese. Teismas padarė teisingą išvadą, kad advokato veikloje derinamos kelios vertybės – advokato interesas užsiimti šia veikla ir gauti iš jos pajamų; kliento interesas, kurio naudai advokatas turi veikti; viešasis interesas, kuris suprantamas kaip advokato įsipareigojimas dorai elgtis teisingumo įgyvendinimo procese. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta priemonė yra nepriekaištingos reputacijos praradimo, nebeatitikimo advokatams keliamo nepriekaištingos reputacijos reikalavimo padarinys, kurią lemia viešasis interesas užtikrinti, jog tik nepriekaištingo profesinio elgesio teisininkui gali būti patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese.

23.6.                      Kiekvieno advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimas nagrinėjamas individualiai. Taip užtikrinama, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata būtų taikoma vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais.

23.7.                      Ieškovas tikėjosi būti neišbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, neturėdamas tam faktinio ir teisinio pagrindo. Advokatų taryba įstatymu neapribota, kokioje stadijoje ir kiek kartų gali svarstyti aptariamos laikinos priemonės taikymą. Advokatų taryba turi teisę, net ir advokatui būnant toje pačioje procesinėje stadijoje, pakartotinai svarstyti laikino išbraukimo klausimą. Dėl to apeliantas, turėdamas kaltinamojo statusą, negalėjo įgyti teisėto lūkesčio, kad jis galės neribotai praktikuoti visą jo baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką. Ieškovas, kaip profesionalus teisininkas, turėjo suvokti ir priimti padėties, kurioje jis atsidūrė, galimus padarinius.

23.8.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė turėjo motyvuoti, į ką atsižvelgė ir ką įvertino priimdama sprendimą išbraukti jį iš sąrašo. Kol ieškovas buvo įtariamas nusikaltimų padarymu ir Advokatų taryba nebuvo gavusi duomenų, kuriais grindžiamas pranešimas apie įtarimus, netaikė ieškovui laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus teismui, Advokatų taryba priėmė sprendimą, kuriuo apeliantą laikinai išbraukė iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Advokatų taryba sprendime nurodė, kad vienas iš motyvų, kodėl ieškovui taikytas laikinas išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, buvo tai, jog baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu jau nėra pradinėje įtarimų pareiškimų stadijoje – baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui.

23.9.                      Advokatų taryba nemanė, kad įtariamas padaręs nusikaltimą asmuo yra „kaltesnis“ už asmenį, kuriam įteiktas kaltinamasis aktas. Advokatų taryba nusprendė, kad apelianto dalyvavimas teisiamojo statusu gali kenkti Lietuvos advokatūros, advokato klientų (esamų ir galimų) bei visuomenės interesams. Advokatų taryba, spręsdama advokato laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo klausimą, siekia saugoti advokato profesijos prestižą. Ji įvertina, ar viešoje erdvėje Lietuvos advokatūra, pavieniai jos nariai bus tapatinami su nusikaltimų padarymu įtariamu ar kaltinamu advokatu ir kada (ikiteisminio tyrimo ir (ar) bylos nagrinėjimo teisme metu) dažniau tai bus daroma. Akivaizdu, kad didesnės sąlygos tam yra ne ikiteisminio tyrimo metu, bet kai baudžiamoji byla nagrinėjama viešame teismo posėdyje. Advokatų taryba pagrįstai atsižvelgė į baudžiamosios bylos stadiją.

23.10.                      Nėra pagrindo nagrinėjamojoje byloje vadovautis Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu. Jo nuostatos neaktualios taikant Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Be to, priešingai negu VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nenumatyta, kad advokatas turi būti visais atvejais laikinai išbraukiamas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, kai jis įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu bei kad jis visais atvejais išbraukiamas iki baudžiamojo proceso pabaigos. Pagal Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį laikinas išbraukimas gali būti netaikomas įtariamam ar kaltinamam nusikalstamos veikos padarymu advokatui ir gali būti panaikintas nesibaigus baudžiamajam procesui. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatoje taip pat nedraudžiama individualizuoti konkrečią situaciją, įvertinti kiekvieną atvejį ir atsižvelgti į visas svarbias aplinkybes.

23.11.                      Advokatūros įstatymas neužkerta kelio advokatui, laikinai išbrauktam iš praktikuojančių advokatų sąrašo, laikino išbraukimo laikotarpiu dirbti teisinį ar kitą darbą ir gauti už jį teisingą apmokėjimą. Teismas teisingai pažymėjo, kad nušalinimas ir išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo yra skirtingo pobūdžio teisinės sankcijos. Ieškovas nebuvo nušalintas nuo pareigų. Jis gali dirbti ir gauti pajamas. Advokatas nėra valstybės tarnautojas ir negali būti su juo tapatinamas. Advokato veikla reglamentuota specialiame Advokatūros įstatyme.

23.12.                      Ieškovas neįrodė, kad atsakovė, priimdama sprendimą, pažeidė įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kitus principus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių. Atsakovė nepažeidė lygybės principo ir nediskriminavo ieškovo. Advokatų taryba, priimdama sprendimus dėl konkrečių advokatų bei vertindama jų reputacijos klausimą, atlieka išimtinai individualų kiekvieno asmens veiksmų tyrimą, individualių faktinių aplinkybių apimtimi. Ieškovo atvejis negali būti tapatinamas su atsakovės priimtais sprendimais dėl kitų advokatų (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-413-450/2022 49 punktas). Teismas teisingai nurodė, kad įstatyme numatytos sankcijos taikymui ieškovo argumentai, kuriais lyginama skirtingų asmenų veikos kvalifikacija ikiteisminiame tyrime, neturi jokios teisinės reikšmės.

23.13.                      Atsakovė netaiko dvigubų standartų. Apeliaciniame skunde nurodyti kitų advokatų laikino neišbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo atvejai negali būti gretinami su ieškovo situacija, nes skiriasi jiems inkriminuojamų nusikaltimų faktinės aplinkybės. Ieškovą galima lyginti tik su tais advokatais, kurie minimi jam inkriminuojamuose nusikalstamų veiksmų epizoduose, pavyzdžiui, D. Z. Advokatų taryba 2019 m. kovo 21 d. sprendimu laikinai išbraukė jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo, o 2020 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu panaikino sprendimą dėl jo pripažinimo advokatu, išbraukė iš asmenų, pripažintų advokatais, ir iš praktikuojančių advokatų sąrašų. Ieškovas neteisingai aiškina bylos, kurioje G. R., pareikšti kaltinimai, faktines aplinkybes. G. R. kaltu neprisipažino. Kita vertus, teismas negali pasisakyti, kuri profesinio standarto požiūriu veika yra pavojingesnė – ieškovui inkriminuojama pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, ar G. R. – pagal BK 226 straipsnio 3 dalį.

23.14.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė yra suformavusi praktiką dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymo, bet ieškovo atžvilgiu jos nesilaiko. Jis neįrodė tokių savo teiginių, nepateikė praktikos pavyzdžių.

23.15.                      Advokatų taryba, priimdama sprendimą, neturėjo vertinti kaltinamojo akto. Jai nesuteikti tokie įgalinimai. Laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo tikslai ir pagrindai yra kiti. Advokatų tarybai pakako įvertinti nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas ieškovas, pobūdį, jo ryšį su advokato profesine veikla, baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadiją, taip pat įvertinti, ar ieškovo tolimesnis dalyvavimas teisiamojo statusu baudžiamojoje byloje kenkia Lietuvos advokatūros, advokato klientų (esamų ir galimų) bei visuomenės interesams. 

23.16.                      Ieškovas nepagrįstai teigia, kad veika, kuria jis kaltinamas – prekyba poveikiu, negali būti vertinama kaip korupcinio pobūdžio. KPĮ 2 straipsnio 9 dalies 1 punkte nustatyta, kad prekyba poveikiu laikytina korupcinio pobūdžio nusikalstama veika. Advokatų tarybos sprendimo motyvo formuluotė, kad veikos, kurių padarymu ieškovas kaltinamas, yra „tyčiniai apysunkiai korupciniai nusikaltimai“ yra teisinga, atitinka KPĮ nurodytą sąvoką. Be to, teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp privačių asmenų dėl teisinės atsakomybės, kuri nepriklauso nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo (netaikymo). Apskųstas sprendimas negali būti pripažintas kaip parengtas su trūkumais, nes jame neturi būti atlikta ieškovo veikos kvalifikacija, kuri reikšminga baudžiamajai atsakomybei taikyti. 

23.17.                      Teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo išreikalauti atsakovės sprendimus dėl kitų advokatų neišbraukimo iš advokatų sąrašo, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, duomenų apie kitus advokatus, jų padėjėjus ir jiems pareikštus kaltinimus pateikimas pažeistų Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentą (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą).

23.18.                      Advokatų taryba, priimdama sprendimą, įvertino ne tik kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo teismui faktą, bet taip pat išklausė ieškovą, įvertino jo paaiškinimus. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovė laikėsi visų įstatyme nustatytų procedūros reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados 

Dėl įstatyme nustatyto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo

24.       CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos.

25.       Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. liepos 20 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį. Dėl to atsakovė teisingai nurodė, kad CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas apeliaciniam skundui paduoti baigėsi 2022 m. rugpjūčio 19 d. (CPK 74 straipsnio 6 dalis).

26.       Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas 2022 m. rugpjūčio 22 d. per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą (EPP) pateikė pirmosios instancijos teismui apeliacinį skundą, t. y. praleidęs CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Apeliantas nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių ir neprašė teismo atnaujinti praleistą terminą.

27.       Vilniaus apygardos teismo teisėjos 2022 m. rugpjūčio 23 d. rezoliucija apeliacinis skundas priimtas ir 2022 m. rugsėjo 14 d. civilinė byla su apeliaciniu skundu bei atsiliepimu į apeliacinį skundą perduota Lietuvos apeliaciniam teismui, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyto praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo klausimo. 

28.       Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė teismo nutraukti apeliacinį procesą pagal CPK 315 straipsnio 5 dalį, nes apeliantas praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo nutraukti apeliacinį procesą.

29.       CPK 307 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kai vadovaujantis CKP 317 straipsnio 2 dalimi byla išsiunčiama apeliacinės instancijos teismui ir šis teismas nustato, kad apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas, jis gali ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, jeigu iš turimos medžiagos aiškiai matyti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 307 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

30.       Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, kad sprendžiant praleisto apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei atsižvelgti į tikslus, kurių siekta įstatymu nustatant teismo sprendimų apeliacinio apskundimo terminus, t. y. užtikrinti teismo sprendimų, kartu ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Be to, teismas, spręsdamas dėl termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo, turi atsižvelgti taip pat į tai, kad tinkamo proceso, teisės būti išklausytam ir kiti civilinio proceso principai reikalauja byloje dalyvaujantiems asmenims suteikti teisę apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą. Kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų interesų – užtikrinti realią pažeistų teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

31.       Taigi sprendžiant klausimą, atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ar ne, visais atvejais svarstytina, ar šios tvarkos nesilaikymas konkrečiu atveju gali būti pakankamas pagrindas nutraukti apeliacinį procesą (arba atsisakyti priimti skundą) ir taip nulemti bylos dalyviui galimybės pasinaudoti įstatyme jam įtvirtinta teise į priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka nesudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-523-969/2018 36 punktas).

32.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl termino praleidimo priežasties svarbos, turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-687/2019 67 punktą). Sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet taip pat ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2009).

33.       Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad apeliantas nedaug – tik trimis kalendorinėmis dienomis (arba viena darbo diena) praleido CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti, t. y. terminas apeliaciniam skundui paduoti baigėsi 2022 m. rugpjūčio 19 d. (penktadienį), o apeliantas 2022 m. rugpjūčio 22 d. (pirmadienį) pateikė teismui apeliacinį skundą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantas piktnaudžiavo, nesąžiningai ir nerūpestingai naudojosi procesinėmis teisėmis. Nepaisant to, kad apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą ir nenurodė jokių termino praleidimo priežasčių, tik tai nėra pagrindas tokių veiksmų vertinti kaip nerūpestingo ir aplaidaus apelianto elgesio. Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių, darytina išvada, kad tik tai, jog apeliantas trimis kalendorinėmis dienomis praleido CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti, šios konkrečios bylos kontekste nėra pagrindas tokius veiksmus vertinti kaip pernelyg ilgą, nesąžiningą ir objektyviai nepateisinamą delsimą pateikti skundą.

34.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, be kita ko, CPK 307 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos tikslą, joje nurodyto termino praleidimo laiką, siekdama užtikrinti apelianto teisę į apeliaciją, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ištaiso pirmosios instancijos teismo pažeidimą ir savo iniciatyva atnaujina terminą apeliaciniam skundui paduoti (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

35.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

36.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

37.       Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl Advokatų tarybos sprendimo, kuriuo apeliantas laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuotas laikinas išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, kai advokatas įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. 

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateikto naujo įrodymo nepriėmimo

38.       Atsakovė prašė priimti naują įrodymą – Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio kopiją (baudžiamoji byla Nr. 1-74-606/2022). Atsakovė nurodė, kad po atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo Klaipėdos apygardos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo pripažino apeliantą kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisė bauda. Pirmiau nurodyta aplinkybė patvirtina, kad Advokatų taryba pagrįstai nusprendė, jog apeliantas turi būti laikinai eliminuotas iš teisingumo įgyvendinimo proceso, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės. 

39.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką ginčo klausimui išspręsti. 

40.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad duomenys apie kitas teismuose nagrinėjamas ar išnagrinėtas bylas, be kita ko, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendis, yra Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, nepriima atsakovės pateikto naujo įrodymo (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prireikus, gali vadovautis teismų informacinėje sistemoje esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo apeliacinės instancijos teisme

41.       Apeliantas po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme iš esmės pabaigos, t. y. 2023 m. vasario 10 d., pateikė teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir nagrinėjant apeliacinį skundą atsižvelgti į tai, kad: Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-74-606/2022, neįsiteisėjo; kasacinis teismas 2023 m. vasario 9 d. priėmė nutartį, kuria suformavo praktiką tokios kategorijos bylose (civilinė byla Nr. e3K-3-57-313/2023).

42.       Pagal CPK 256 straipsnį teismas, baigiamųjų kalbų metu arba po jų iki sprendimo priėmimo pripažinęs, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Ši teisės norma taikoma taip pat ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 straipsnis). 

43.       Taigi teismas priima nutartį dėl bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo tik nustatęs, kad būtina išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Tokio būtinumo nenustačius, teismui nekyla pareigos atnaujinti procesą iš esmės jau išnagrinėtoje byloje tik dėl tos priežasties, kad to prašo proceso dalyvis.

44.       Teisėjų kolegija nagrinėjamojoje byloje nenustatė poreikio nustatinėti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus. Be to, apelianto prašyme nurodyta informacija apie Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio įsiteisėjimą, taip pat apie kasaciniame teisme išnagrinėtą bylą yra Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad prireikus, teismas gali vadovautis teismų informacinėje sistemoje esančiais duomenimis net ir nesant byloje dalyvaujančio asmens prašymo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi prašyme nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui žinomos. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės (CPK 256 straipsnis, 302 straipsnis).

Dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo bei nekaltumo prezumpcijos principo

45.       Apelianto teigimu, atsakovės 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimas, kuriuo jis laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytu apeliacinio skundo argumentu dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

46.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 3–6 punktuose nurodytus advokato veiklos principus advokatas turi veikti teisėtai, neatskleisti kliento paslapties, būti lojalus klientui, vengti interesų konflikto bei nepriekaištingai elgtis. Pagal Advokatūros įstatymo 39 straipsnio 1 dalį advokatas privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso (toliau – Etikos kodeksas) reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai, savo veikloje laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų, saugoti advokato veiklos metu jam patikėtą informaciją ir jos neatskleisti.

47.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad advokatas veikia ne tik kaip paslaugų teikėjas, bet taip pat ir kaip teisingumo įgyvendinimo proceso dalyvis. Tai sukuria jam specialius reikalavimus ir įpareigojimus siekti teisingumo, būti padoriam ir nepažeisti tam tikrų pamatinių reikalavimų, kurie šiuolaikinėse valstybėse keliami teisininkui, teisiniam proceso ir teisingumo įgyvendinimui. Advokatai, būdami teisinės sistemos dalis, savo veikloje ne tik turi laikytis įstatymo, bet taip pat ir patys ginti įstatymo dvasią, teisingumo ir teisėtumo idealus. Įstatymo reikalavimų nepaisymas diskredituoja advokato profesiją ir žemina jos prestižą. Viena svarbiausių advokato teisinio statuso turėjimo ir advokato veiklos prielaidų yra nepriekaištingos asmens reputacijos (elgesio) principas. Nurodytos prielaidos išnykimas, t. y. profesinių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų pažeidimas, yra pagrindas atimti asmeniui teisę verstis advokato praktika ir panaikinti advokato teisinį statusą (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-313/2023 31, 32, 34 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi tik tam tikrus profesinius ir reputacijos kriterijus atitinkantys asmenys gali būti praktikuojančiais advokatais. Tuo atveju, kai kyla rimtų abejonių dėl atitikties šiems reikalavimams, Advokatūros įstatymo 23 straipsnyje nustatyti tokio elgesio padariniai – advokato veiklai taikomos priemonės, be kita ko, laikinas išbraukimas iš praktikuojančių advokatų sąrašo.

48.       Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad advokatas Lietuvos advokatūros sprendimu gali būti laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, jeigu jis įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, taip pat pritaikius Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą poveikio priemonę. Šiais atvejais advokatas yra išbraukiamas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, kol išnyks šio išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės.

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo verstis advokato praktika taikymas nesiejamas nei su nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimu nei su jo įsiteisėjimo faktu. Pakanka, kad advokatas būtų įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytą advokato profesijos reikšmę teisingumo vykdymui, teisingumo sistemai ir visuomenei, tokio pobūdžio laikinu ribojimu siekiama apsaugoti kitų asmenų, be kita ko, advokato klientų, interesus, teisingumo sistemos tinkamą veikimą, lūkesčius dėl advokato profesijos ir jos reputaciją. Šioje teisės normoje įtvirtinta priemonė yra prevencinio ir laikino pobūdžio – kol išnyks išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės. Taigi atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, netyrė konkrečių nusikalstamos veikos, kuria apeliantas kaltinamas, aplinkybių ir nepasisakė dėl apelianto kaltės. Ji tik vertino, ar apelianto, turinčio advokato statusą, procesinė teisiamojo padėtis baudžiamojoje byloje, įvertinus konkrečias individualias aplinkybes, pakenks Lietuvos advokatūros, advokato klientų ir visuomenės interesams ar ne. Taikant tokią laikino pobūdžio priemonę, nepažeidžiama Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Pažymėtina, kad, suprantant Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį taip, kaip ją aiškina apeliantas, susidarytų situacija, kai tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas arba nagrinėjama baudžiamoji byla, aptariamos priemonės iš viso nebūtų galima taikyti, nes visais atvejais būtų laikoma, jog pažeidžiamo įtariamo ar kaltinamo advokato nekaltumo prezumpcija. Tai reikštų, kad Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalis iš esmės yra „mirusi“ teisės norma. Dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių konstatuotina, kad apelianto argumentai (žr. šios nutarties 22.5, 22.10 punktus), susiję su neva nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu, nepagrįsti. 

Dėl atsakovės sprendimo, kuriuo apeliantas laikinai išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo, pagrįstumo ir atsakovės pareigos motyvuoti savo sprendimą

50.       Apelianto teigimu, ginčijamas atsakovės sprendimas, nepagrįstas ir nemotyvuotas. Pasak apelianto, atsakovė dėl to paties klausimo priėmė kelis skirtingus sprendimus, nepaisydama to, kad nepasikeitė aplinkybės nekaltumo prezumpcijos požiūriu. Be to, anot apelianto, atsakovė neįvertino, kad baudžiamojoje byloje dar nebuvo priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

51.       Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad aptariamo laikino ribojimo taikymas nesiejamas nei su nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimu, nei su jo įsiteisėjimo faktu. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmiau išdėstytų argumentų dėl nekaltumo principo nepažeidimo, pažymi, kad atsakovė, spręsdama klausimą dėl apelianto laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo, neturėjo pareigos atsižvelgti į tai, priimtas baudžiamojoje byloje teismo nuosprendis, pasikeitė aplinkybės nekaltumo prezumpcijos požiūriu ar ne.

52.       Kita vertus, advokato įtarimas ar kaltinimas padarius nusikalstamą veiką negali būti traktuojamas kaip savaime bet kokiu atveju pateisinantis teisės verstis advokato praktika laikino apribojimo taikymą. Tik aplinkybė, kad advokatas įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, savaime nereiškia jo nepriekaištingos reputacijos praradimo. Būtent dėl to įstatyme suteikta atsakovei diskrecijos teisė, įvertinus konkrečias individualias aplinkybes, nuspręsti, yra pagrindas rimtai abejoti dėl advokato atitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimui ir konkrečiu individualiu atveju taikyti aptariamą laikiną priemonę ar ne.

53.       Nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo teigti, kad atsakovė neįvertino konkrečių individualių aplinkybių dėl laikino apribojimo apeliantui taikymo ir dėl to paties klausimo priėmė du skirtingus sprendimus, nepaisydama to, jog nepasikeitė aplinkybės.

54.       Akcentuotina, kad atsakovės 2019 m. kovo 21 d. ir 2021 m. kovo 16 d. sprendimų, kuriais apeliantui nuspręsta netaikyti Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės, priėmimo metu apeliantas buvo tik įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Kitaip tariant, byla buvo ikiteisminio tyrimo, t. y. pradinėje, stadijoje. Ikiteisminis tyrimas ne visada užbaigiamas kaltinamojo akto surašymu ir bylos perdavimu teismui. Jis gali būti nutrauktas, pavyzdžiui, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BK 212 straipsnio 2 punktas). Be to, draudžiama be prokuroro leidimo teikti (skelbti) ikiteisminio tyrimo duomenis (BK 177 straipsnio 1 dalis). Iš į bylą pateiktų atsakovės ir prokuratūros raštų nustatyta, kad atsakovė pirmiau nurodytų sprendimų priėmimo metu neturėjo jokios išsamesnės informacijos apie apeliantui pareikštus įtarimus, todėl objektyviai negalėjo įvertinti visų individualių aplinkybių, susijusių su aptariamo laikino apribojimo taikymu. Būtent dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių atsakovė priėmė 2019 m. kovo 21 d. ir 2021 m. kovo 16 d. sprendimus netaikyti Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės.

55.       Generalinė prokuratūra po pirmiau nurodytų atsakovės sprendimų priėmimo, t. y. 2021 m. gruodžio 8 d., surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo užbaigė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje apeliantas kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir perdavė jį teismui kartu su visa bylos medžiaga. Akcentuotina, kad prokuroras surašo kaltinamąjį aktą tik tuomet, kai įsitikina, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BK 23 straipsnis, 218 straipsnio 1, 7 dalys). Taigi skundžiamo atsakovės sprendimo priėmimo metu pasikeitė baudžiamosios bylos proceso stadija. Be to, atsakovė susipažino su kaltinamuoju aktu, todėl turėjo daugiau informacijos apie apeliantui pareikštus kaltinimus, be kita ko apie tai, kad apeliantas galbūt padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas tiesiogiai vykdydamas būtent advokato profesines pareigas. Dėl visų pirmiau šioje nutartyje nurodytų priežasčių akivaizdu, kad skundžiamo atsakovės 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo priėmimo metu pasikeitė aplinkybės, palyginus su 2019 m. kovo 21 d. ir 2021 m. kovo 16 d. buvusiomis. Priešingai negu teigia apeliantas, atsakovė argumentavo, kodėl priėmė kitokį negu 2019 m. kovo 21 d. ir 2021 m. kovo 16 d. sprendimą. Iš skundžiamo atsakovės sprendimo turinio matyti, kad atsakovė įvertino tiek baudžiamosios bylos proceso stadiją, tiek nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas apeliantas, pobūdį ir sunkumo laipsnį, jų sąsajas su apelianto, kaip advokato, statusu, tiek apelianto procesinės padėties įtaką advokato profesijai, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės taikymu.

56.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad atsakovė turi pareigą motyvuoti savo sprendimą. Nepaisant to, kad Advokatūros įstatyme neįtvirtinta konkrečių reikalavimų sprendimo dėl laikino išbraukimo motyvams, tokių motyvų, konkrečiu atveju lemiančių atsakovės sprendimą, nurodymas pasitarnautų stiprinant įstatymo taikymo numatomumą ir teisinį tikrumą ir taip prisidėtų prie suinteresuotų asmenų – be kita ko, pačių advokatų – teisių užtikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-313/2023 51 punktas).

57.       Kita vertus, nagrinėjamojoje byloje nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nemotyvavo savo sprendimo ir neįvertino apelianto paaiškinimuose nurodytų aplinkybių. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2021 m. gruodžio 10 d. pranešimu informavo apeliantą, jog gavo informaciją apie Generalinės prokuratūros surašytą kaltinamąjį aktą, kuris kartu su visa bylos medžiaga perduotas teismui, todėl 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje svarstys klausimą dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės apeliantui taikymo. Atsakovė šiuo pranešimu nustatė apeliantui terminą rašytiniams paaiškinimams pateikti, taip pat informavo apie žodinį klausimo nagrinėjimą. Taigi apeliantui buvo sudaryta galimybė tiek raštu, tiek žodžiu pateikti paaiškinimus, taip pat įrodymus, kurie, apelianto manymu, svarbūs nagrinėjant aptariamo laikino apribojimo taikymo klausimą. Apeliantas 2021 m. gruodžio 15 d. pateikė atsakovei paaiškinimus, kuriuose tik nurodė aplinkybes dėl jam pareikštų kaltinimų. Tik tai, kad atsakovė ginčijamame sprendime išsamiai nepasisakė dėl visų apelianto paaiškinimuose nurodytų argumentų, nėra pagrindas teigti, jog atsakovė jų neįvertino. Be to, Advokatūros įstatyme neįtvirtintas reikalavimas atsakovei tokio pobūdžio sprendime išsamiai aptarti visus advokato argumentus. Priešingai negu teigia apeliantas, iš į bylą pateikto atsakovės 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo turinio matyti, kad atsakovė motyvavo savo sprendimą. Atsakovė, atsižvelgusi į advokato veiklos ypatumus ir advokatams taikomus reikalavimus, nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas apeliantas, pobūdį ir sunkumo laipsnį (apeliantas galbūt padarė tyčines apysunkes korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, tiesiogiai vykdydamas būtent advokato profesines pareigas), taip pat baudžiamosios bylos proceso stadiją (baudžiamasis persekiojimas apelianto atžvilgiu ne pradinėje stadijoje, bet byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui), įvertinęs apelianto pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju apelianto tolesnis dalyvavimas teisiamojo statusu teisme nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje pakenks Lietuvos advokatūros, advokato klientų (esamų ir galimų) ir visuomenės interesams, todėl yra pagrindas laikinai išbraukti jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Taigi nagrinėjamojoje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovė neatidžiai įvertino visas aptariamos priemonės taikymui reikšmingas aplinkybes.

58.       Priešingai negu teigia apeliantas, BK 226 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstama veika (prekyba poveikiu) yra korupcinio pobūdžio nusikalstama veika. Kasacinis teismas, aiškindamas BK 226 straipsnyje nustatytų nusikalstamų veikų turinį, ne kartą išaiškino, kad prekybos poveikiu kriminalizavimas sietinas su Europos Tarybos 1999 metų Europos baudžiamosios teisės konvencija prieš korupciją. Pastaroji įpareigoja prie konvencijos prisijungusias valstybes priimti reikiamus teisės aktus ir imtis priemonių, kad pagal jos nacionalinę teisę baudžiamuoju nusikaltimu būtų laikomi tyčiniai veiksmai bet kuriam asmeniui, kuris teigia arba patvirtina galįs mainais už nepagrįstą atlygį daryti poveikį. Tokiu kriminalizavimu, be kita ko, siekiama saugoti skaidrumą ir nešališkumą viešųjų institucijų sprendimo priėmimo procese (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 3 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-788/2021 8 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl to atsakovės sprendimo argumentas, kad apeliantas kaltinamas korupcinių nusikalstamų veikų padarymu, teisingas.

59.       Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, bet ne tam, kuris neigia.

60.       Nepaisant to, kad apeliantas teigė, jog laikinai apribojus jam teisę verstis advokato veikla kontora, kurioje jis dirba, bus likviduota ir visi joje dirbantys asmenys nebegalės vykdyti veiklos, todėl patirs žalos, nepateikė nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Tik apelianto pateiktų duomenų (išrašo iš Nekilnojamojo turto registro, kad jam nuosavybės teise priklauso sklypas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) (sutampa su kontoros adresu), sąskaitų ir kt.) nepakanka konstatuoti faktui, kad laikinai apribojus apelianto teisę verstis advokato veikla, visi kontoroje dirbantys advokatai ir kiti darbuotojai taip pat nebegalės vykdyti veiklos ir dirbti, todėl patirs itin didelės žalos. Priešingai, nepaisant to, kad apeliantui jau daugiau kaip metus laiko laikinai apribota teisė verstis advokato veikla, iš viešai prieinamos informacijos nustatyta, jog kontora, esanti (duomenys neskelbtini), kurioje apeliantas vykdė advokato veiklą, iki šiol veikia, joje ir toliau kiti advokatai vykdo veiklą (žr., pavyzdžiui: http://www.(duomenys neskelbtini).lt/lt/kontora-ir-jos-teisininkai; https://www.advokatura.lt/iraso-informacija/kontoru-paieska/Advokatu-kontora-(duomenys neskelbtini)-ir-partneriai/; https://www.advokatura.lt/irasai/advokatu-paieska/).

61.       Apeliantas taip pat turėjo pareigą įrodyti savo teiginius, kad advokato veikla yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis (pavyzdžiui, pateikti duomenis apie visą turimą turtą, gaunamas pajamas ir kt.). Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad atsakovė informavo apeliantą apie tai, jog svarstys klausimą dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės taikymo, pasiūlė pateikti paaiškinimus. Taigi apeliantas galėjo pateikti atsakovei visus jo nuomone reikšmingus įrodymus, be kita ko, susijusius su jo turtine būkle, gaunamomis pajamomis ir pan. Vis dėlto apeliantas nei atsakovei, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad advokato veikla yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Taigi byloje nesant įrodymų apie visą apelianto turtą ir pajamas, nėra pagrindo daryti išvados, kad advokato veikla yra vienintelis jo pragyvenimo šaltinis, jis negauna kitų pajamų, pavyzdžiui, iš turimo nekilnojamojo turto (jį nuomodamas), akcijų (gaudamas dividendus) ir pan. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad laikinai apribojus jam teisę verstis advokato veikla, jis patirs rimtų neigiamų padarinių privačiame gyvenime ir toks ribojimas sukels jam neproporcingos naštos. Priešingai, į bylą pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad apeliantui nuosavybės teise priklauso kontoros, esančios (duomenys neskelbtini), pastatas. Pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad aptariama kontora iki šiol veikia, joje ir toliau kiti advokatai vykdo veiklą. Dėl to tikėtina, kad apeliantas iš šio turto visgi gauna pajamų.

62.       Nėra pagrindo taip pat teigti, kad nagrinėjamos bylos kontekste skundžiamas atsakovės sprendimas nesuderinamas su apelianto teisėtų lūkesčių apsauga ir buvo jam netikėtas. Iš Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 ir 4 dalių turinio akivaizdu, kad pasikeitus aplinkybėms atsakovė gali pakartotinai svarstyti klausimą dėl šioje normoje įtvirtintos priemonės taikymo, taip pat gali panaikinti pirmiau nurodytą priemonę, kai išnyksta advokato laikino išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės. Apeliantas, kaip profesionalus teisininkas (advokatas) žinojo arba turėjo žinoti, kad, pasikeitus aplinkybėms, be kita ko, baudžiamosios bylos proceso stadijai, atsakovei gavus papildomos informacijos apie apeliantui pareikštus kaltinimus, susipažinus su kaltinamuoju aktu, ji gali priimti sprendimą laikinai išbraukti apeliantą iš praktikuojančių advokatų sąrašo ir iš anksto įvertinti galimus tokio sprendimo padarinius. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad atsakovė 2019 m. kovo 21 d. pirmą kartą svarstė Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės apeliantui taikymo klausimą. Tąkart nuspręsta apelianto neišbraukti iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Antrą kartą atsakovė grįžo prie aptariamo klausimo beveik po metų, t. y. 2021 m. kovo 16 d., ir vėl netaikė nurodytos priemonės. Po to praėjus devyneriems mėnesiams, t. y. 2021 m. gruodžio 16 d., atsakovė priėmė sprendimą laikinai išbraukti apeliantą iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. Įvertinus aptarus laikotarpius, jų trukmę, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje susidariusioje konkrečioje situacijoje ginčijamas atsakovės sprendimas negali būti laikomas netikėtu apeliantui.

63.       Apelianto argumentai dėl asmenų lygybės principo pažeidimo (žr. šios nutarties 22.11–22.15 punktus) taip pat yra nepagrįsti. Iš viešų duomenų nustatyta, kad atsakovė yra pritaikiusi Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priemonę ne tik apeliantui, bet taip pat ir kitiems advokatams (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-313/2023). Be to, pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta, kad atsakovė, spręsdama klausimą dėl aptariamo laikino ribojimo taikymo, kiekvienu konkrečiu ir individualiu atveju, be kita ko, vertina: pakanka priežasčių riboti asmens teisę verstis advokatų veikla ar ne; laikinu ribojimu tenka advokatui pernelyg didelė našta, atsižvelgus į konkrečią situaciją (pavyzdžiui, į jo turtinę būklę, gaunamas pajamas ir kitas svarbias aplinkybes) ar ne, taikomas ribojimas yra proporcingas ar ne. Dėl to tik aplinkybė, kad atsakovė kitiems advokatams netaikė laikino ribojimo, nėra pagrindas teigti, jog skundžiamas atsakovės sprendimas pažeidžia asmenų lygybės principą.

Dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų priemonių atribojimo

64.       Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamojoje byloje būtina atsižvelgti į tai, jog prokuroras nepasinaudojo BPK 157 straipsnyje nustatyta teise prašyti laikinai nušalinti apeliantą nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti advokato veikla.

65.       Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroro diskrecijos teisė pagal BPK 157 straipsnio 1 dalį prašyti ikiteisminio tyrimo teisėjo laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla nesusijusi su Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymu. Šių teisės normų tikslai skirtingi. BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta procesinė prievartos priemonė taikoma siekiant greičiau ir nešališkiau ištirti nusikalstamą veiką arba užkirsti galimybę įtariamajam daryti naujas nusikalstamas veikas. Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos priemonės tikslai kiti – užtikrinti viešąjį interesą, kad tik nepriekaištingo profesinio elgesio advokatui būtų patikėta dalyvauti teisingumo įgyvendinimo procese; apsaugoti kitų asmenų, be kita ko, advokato klientų, interesus, teisingumo sistemos tinkamą veikimą. Dėl to aplinkybė, kad prokuroras nepasinaudojo teise prašyti taikyti BPK 157 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą procesinę prievartos priemonę, niekaip nepatvirtina atsakovės priimto sprendimo nepagrįstumo.

Dėl Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo reikšmės nagrinėjamojoje byloje

66.       Apelianto teigimu, skundžiamas atsakovės sprendimas pažeidžia Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytu apeliacinio skundo argumentu dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

67.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad apeliantas neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo jurisprudenciją – Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą, priimtą byloje Nr. 13-A/2021. Konstitucinis Teismas aptariamame nutarime akcentavo, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinto laikino nušalinimo nuo pareigų teisiniu reglamentavimu asmenims, priimantiems sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, nesuteikta diskrecija vertinti nušalinimo nuo pareigų būtinumą ir (ar) jo proporcingumą ar nustatyti kitokį negu nurodytasis laikotarpį, kuriam valstybės tarnautojas nušalinamas nuo pareigų, be kita ko, nenumatyta galimybė panaikinti valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų nepasibaigus baudžiamajam procesui. Kitaip tariant, pagal VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą: valstybės tarnautojas visais atvejais privalo būti nušalinamas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos; nenumatyta galimybė panaikinti valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų nepasibaigus baudžiamajam procesui, kai ši priemonė gali būti vertintina kaip nebereikalinga.

68.       Konstitucinis Teismas aptariamame nutarime akcentavo, kad įstatymų leidėjas nesudarė prielaidų įvertinti individualią kiekvieno valstybės tarnautojo situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, kurios sudarytų sąlygas atitinkamai individualizuoti konkrečią situaciją, ir nustatyti minėtam asmeniui konkrečiu atveju taikytinas (būtinas) jo teises ribojančias priemones ir jų taikymo trukmę. Dėl to Konstitucinis Teismas pripažino, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

69.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktas išaiškinimas nagrinėjamojoje byloje būtų aktualus tik tuo atveju, jeigu Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje Lietuvos advokatūrai nebūtų suteikta diskrecijos teisė vertinti laikino išbraukimo iš praktikuojančių advokatų sąrašo būtinumą ir (ar) proporcingumą, atliekant kiekvienos konkrečios situacijos individualų vertinimą, ar nebūtų numatyta galimybė pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių priimtas sprendimas, jį peržiūrėti. Akcentuotina, kad Advokatūros įstatyme (kitaip negu VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte), neįtvirtinta atsakovės pareiga kiekvienu atveju, jeigu advokatas įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, privalomai išbraukti jį iš praktikuojančių advokatų sąrašo. Priešingai, pirmiau šioje nutartyje jau nurodyta Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakovės diskrecijos teisė nuspręsti, būtina individualiu atveju taikyti šioje normoje įtvirtintą laikiną priemonę ar ne. Atsakovei sudaryta galimybė atsižvelgiant į įvairias svarbias aplinkybes, susijusias su šios priemonės taikymu, jos proporcingumu kiekvienoje konkrečioje situacijoje. Be to, iš Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 ir 4 dalių turinio akivaizdu, kad atsakovei suteikta galimybė panaikinti pirmiau nurodytą priemonę, kai išnyksta advokato laikino išbraukimo pagrindą sudariusios aplinkybės, kai ši priemonė gali būti vertintina kaip nebereikalinga, pavyzdžiui, jeigu teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, taip pat jeigu advokatas pateikia įrodymų, kad ši priemonė konkrečiu atveju neproporcinga ir pan.

70.       Akcentuotina, kad aplinkybę, jog atsakovė, spręsdama klausimą dėl Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos priemonės taikymo, kiekvieną atvejį vertina individualiai, be kita ko, patvirtina nagrinėjamojoje byloje susidariusi faktinė situacija: atsakovė, gavusi informacijos, kad apeliantas įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, du kartus, t. y. 2019 m. kovo 21 d. ir 2021 m. kovo 16 d., priėmė sprendimus netaikyti Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytos priemonės; atsakovė, sužinojusi, kad Generalinė prokuratūra 2021 m. gruodžio 8 d. surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo užbaigė ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, kurioje apeliantas kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir perdavė jį teismui kartu su visa bylos medžiaga, atsižvelgusi į advokato veiklos ypatumus ir advokatams taikomus reikalavimus, nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas apeliantas, pobūdį ir sunkumo laipsnį (apeliantas galbūt padarė tyčines apysunkes korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, tiesiogiai vykdydamas būtent advokato profesines pareigas), taip pat kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes (žr. šios nutarties 50–59 punktus), priėmė sprendimą laikinai išbraukti apeliantą iš praktikuojančių advokatų sąrašo.

71.       Nagrinėjamojoje byloje taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad laikino apribojimo taikymas užtruks neproporcingai ilgai. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. gruodžio 21 d. priėmė nuosprendį, kuriuo pripažino apeliantą kaltu padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisė bauda (baudžiamoji byla Nr. 1-74-606/2022) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi baudžiamasis procesas pirmosios instancijos teisme neužtruko neapibrėžtą, nepateisinamai ilgą laiko tarpą. Jis užbaigtas apelianto nenaudai. Nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas civilinę bylą, vertina faktines aplinkybes, buvusias ginčijamojo teismo sprendimo priėmimo metu, taip pat kad nurodytas nuosprendis neįsiteisėjęs, vis dėlto, ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste, įvertinus jos dalyką, papildomai patvirtina, kad apeliantui pritaikytas laikinas apribojimas verstis advokato veikla pateisinamas ir proporcingas siekiamiems teisėtiems įstatyme nustatytiems tikslams.

Dėl bylos procesinės baigties

72.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, įvertinusi bylos aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų visetą, be kita ko, baudžiamosios bylos stadiją, tai, kad apeliantas galbūt padarė tyčines apysunkes korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 1 dalyje, tiesiogiai vykdydamas būtent advokato profesines pareigas, taip pat atsižvelgusi į šios priemonės taikymo tikslus, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju yra reikšmingų ir pakankamų priežasčių riboti apelianto teisę verstis advokato praktika, toks ribojimas pateisimas ir proporcingas pirmiau šioje nutartyje nurodytiems tikslams. Apeliantas neįrodė, kad laikinai apribojus jam teisę verstis advokato veikla, jis ir kiti asmenys patirs itin didelės žalos, apeliantas patirs rimtų neigiamų padarinių privačiame gyvenime, neteks neproporcingai daug lėšų ir vienintelio pragyvenimo šaltinio, toks ribojimas sukels jam neproporcingos naštos.

73.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė Advokatūros įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuotas laikinas išbraukimas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo.

74.       Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

75.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

76.       Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

77.       Atsakovė pateikė teismui duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 597,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. 

78.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes.

79.       Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

80.       Lietuvos statistikos departamento duomenimis, atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dieną, t. y. 2022 m. spalio mėn., galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2022 metų antrąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 780,50 Eur. Taigi atsakovės prašomos priteisti 1 597,20 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio – 2 314,65 Eur (1 780,50 Eur x 1,3).

81.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuotina, kad atsakovės prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos yra pagrįsto ir protingo dydžio. Dėl to, atmetus apeliacinį skundą, atsakovei iš apelianto priteistina 1 597,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

82.       Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Priteisti atsakovei Lietuvos advokatūrai (juridinio asmens kodas 300099149) iš ieškovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 597,20 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt septynis eurus 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                Romualda Janovičienė

                                                                                                Laima Ribokaitė

                                                                                        Tomas Venckus