Administracinė byla Nr. A-741-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02660-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra neįgalus ir nuo 2013 m. liepos 16 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko minimalių asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, todėl buvo priverstas visą laiką sėdėti ar gulėti. Dėl per mažo stalo nebuvo galimybės vienu metu pavalgyti visiems kameroje gyvenantiems asmenims, dėl to maistas atšaldavo, valgydavo sėdėdami ant  lovos, įkaitusius skardinius indus laikydami rankose, tai kėlė nepatogumų. Pasivaikščiojimo kiemelyje galėjo pasivaikščioti tik vieną valandą per parą. Lovos buvo siauros ir trumpos, negalėjo išsimiegoti. Nebuvo spintelių daiktams susidėti, ant žemės krepšiuose laikomi rūbai nuo drėgmės pelydavo ir daugumą teko išmesti. Nebuvo kur išsiskalbti skalbinių ir jų išsidžiovinti. Kamerose nebuvo ventiliacijos, vėdinama tik per langus, todėl žiemą kildavo pavojus peršalti. Kamerų dirbtinis dieninis apšvietimas buvo prastas, nuo silpnos šviesos skaudėdavo akys. Į dušą buvo vedamas kartą per savaitę ir galėjo praustis tik 15 minučių. Pareiškėjo teigimu, išvardytos netinkamos Lukiškių TI-K laikymo sąlygos kėlė jam fizinius nepatogumus ir kančias, dvasinius išgyvenimus, moralinį pažeminimą, pasekmes jaučia iki šiol, nebegali ramiai miegoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (b. l. 8–15) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2014 m. sausio 28 d. Tam tikru metu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo išvykęs. Įstaiga stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, tačiau negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Atsiradus galimybei, asmenys, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose įrengtos lovos, taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Nenumatyta, kad kamerose turi būti veidrodis ar tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Tualetas atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Langai vėdinti pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Išduodama patalynė, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik sumokėjus už šią paslaugą. Šia paslauga asmenys gali pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę. Jeigu asmuo asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų, jis gali kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai iš skalbyklos yra grąžinami sausi. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais. Nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 128–133)        iš dalies patenkino pareiškėjo J. S. skundą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant pareiškėjo suėmimą Lukiškių TI-K nuo 2013 m. liepos 16 d.

Teismas pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K kameros būdavo perpildytos, nurodė kitus suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimus, tačiau išsamiau savo nusiskundimų nedetalizavo ir neindividualizavo, iš esmės rėmėsi abstrakčiais teiginiais. Įvertinęs pakankamai ilgą pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, teismas laikė, kad reikalavimas laisvės atėmimo vietos administracijai paneigti abstrakčius ir nedetalizuotus pareiškėjo teiginius neatitiktų proporcingumo bei teisingumo principų. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo nurodytus Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų pažeidimus teismas vertino pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų, pagal tikrinimo laikotarpį iš esmės atitinkančių pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpius, duomenis ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus.

Teismas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio    vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas, pagal        kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2014 m. sausio 27 d. buvo laikomas kamerose Nr. 105, Nr. 253, Nr. 122, Nr. 108, Nr. 404, Nr. 107, Nr. 399, Nr. 112, Nr. 113, Nr. 117, Nr. 400, Nr. 125 ir Nr. 386. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai buvo pažeisti 2013 m. liepos 14 d., 2013 m. rugpjūčio 10 d.–2013 m. rugpjūčio 12 d. ir 2013 m. spalio 23 d. Teismas neturėjo pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Pareiškėjas 5 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtino pareiškėjo argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmetė atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali  turėti įtakos atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą taip, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Sukhovoy prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 63955/00) ir kt.).

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kamerose nebuvo atskiros vėdinimo sistemos, vėdinimas per langą buvo nepakankamas, dėl to kaupdavosi drėgmė, dirbtinis dieninis apšvietimas nebuvo pakankamas, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 2 punktu ir pažymėjo, jog atskiros vėdinimo sistemos kameroje įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, todėl šis reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, pareiškėjas neneigė, kad kameras buvo galima išvėdinti per langus, todėl šiuo atveju teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 23, 26 punktais. Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų, kurių laikotarpis daugmaž atitinka pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose laikotarpį, duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjo kamerose Nr. 105 ir Nr. 117 santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Teismas neturėjo duomenų apie santykinę oro drėgmę kitose pareiškėjo kamerose, taip pat apie dirbtinio dieninio apšvietimo reikalavimų laikymąsi. Kita vertus, pareiškėjas nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo metu buvo pažeista jo teisė į tinkamą apšvietimą ar santykinė oro drėgmė viršijo normą, šių nusiskundimų nekonkretizavo, nenurodė, kaip nustatė, jog gyvenamosiose kamerose buvusi santykinė oro drėgmė ar apšvietimas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Dėl nurodytų priežasčių šiuos pareiškėjo nusiskundimus teismas laikė abstraktaus pobūdžio teiginiais ir atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad Lukiškių TI-K nėra galimybės skalbti skalbinius ir juos išdžiovinti, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu. Nustatė, jog atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutiniai drabužiai, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, ne rečiau kaip kartą per savaitę skalbiami už asmenines lėšas, tačiau asmens prašymu ši paslauga gali būti suteikta nemokamai. Tai, kad Lukiškių TI-K laikomų asmenų patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, o viršutinių drabužių skalbimas apmokamas iš asmeninių lėšų, patvirtino Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 28 d. patikrinimo akto duomenys. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K yra galimybė nemokamai išsiskalbti asmeninius rūbus, o pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui įrodymų, kad kreipėsi į SRS būrio viršininką su rašytiniu prašymu išskalbti nemokamai jo viršutinius drabužius, o jo prašymas nebuvo patenkintas, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai lentynėlių ir spintelių daiktams susidėti, stalai buvo per maži pavalgyti visiems asmenims vienu metu. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.7, 14.8 punktais. Pažymėjo, jog įstatymas nenustato kamerose įrengiamų stalų išmatavimų, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pareiškėjo teisių pažeidimo, neužtikrinus pakankamo dydžio stalo. Kita vertus, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerose dėl gyvenamojo ploto trūkumo gali būti įrengta mažiau baldų, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nusiskundimo dėl baldų trūkumo, ir tai buvo pagrindas pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo faktą.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K suteikiama 15 min. galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu yra nepakankama. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktu, Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi. Nustatė, jog byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, ir tai atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau teisės aktai nereglamentuoja naudojimosi dušu laiko. Teismo vertinimu, 15 min. laikas, skirtas naudotis dušu, yra pakankamas pasirūpinti asmens higiena, todėl, nesant reglamentuotai kitokiai dušų lankymo tvarkai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad, suteikiant pareiškėjui galimybę kartą per savaitę 15 min. pasinaudoti dušu, yra pažeidžiamos jo teisės.

Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjo patirti neigiamo pobūdžio išgyvenimai, nepatogumai nebuvo tokio intensyvumo, jog būtų pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 2 d.). Pagal byloje nustatytas aplinkybes nebuvo galima spręsti, kad pareiškėjas buvo laikomas suimtas žiauriomis ir nežmoniškomis sąlygomis. Byloje konstatuotas pareiškėjui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas iš viso truko 5 paras, t. y. ne ilgą laiką, o pakankamo kiekio spintelių daiktams susidėti neįrengimas, teismo vertinimu, pagal savo pobūdį negalėjo pareiškėjui sukelti itin žymių neigiamų pasekmių. Byloje nebuvo nustatyta         kitų veiksnių, bloginusių pareiškėjo suėmimo sąlygas, taip pat patvirtinančių, kad konstatuotos netinkamos gyvenimo sąlygos būtų neigiamai paveikę pareiškėjo fizinę ir psichinę sveikatą, sukėlę neigiamus išgyvenimus. Suėmimo vykdymo metu pareiškėjas dėl suėmimo vykdymo sąlygų su skundais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

Teismas neturėjo pagrindo nuspręsti, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytą gyvenamąjį plotą buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio. Priešingai, mažesnį, nei nustatytas, tenkantį plotą lėmė nuolat viršijamas maksimalus leistinas laikomų asmenų skaičius įstaigoje, reikalavimų, susijusių su suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimu, vykdymas. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, kt.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, bei atsižvelgęs į konstatuotų atsakovo atstovo pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę, pasekmes, padarymo priežastis, žalą padariusio asmens kaltę, aplinkybę, kad turtinė žala nebuvo padaryta, kitas reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, nusprendė, jog pakankama satisfakcija už nustatytą teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir pripažino jo teisės į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas pažeidimą, o skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu (b. l. 138) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino jo pažeidimui konstatuoti. Be to, negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai neišversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas teigia, jog teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kai buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Skaičiuojant šį laikotarpį, taikytinas 5 kv. m laisvo ploto vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, praustuvę ir tualetą, europietiškas standartas. Neprašė vadovautis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais atmestas skundas. Teismas pripažino pažeidimą, tačiau nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgtina į EŽTT praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas J. S. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė.

Ginčas administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas šioje įstaigoje buvo laikomas periodiškai nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2014 m. sausio 28 d. (šią dieną jis išvyko į Alytaus pataisos namus).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šis terminas nagrinėjamu atveju nepraleistas (skundas teismui paduotas 2015 m. gegužės 11 d., o ginčo laikotarpis – nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2014 m. sausio 28 d.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, sietini su ieškinio senaties taikymu, yra nepagrįsti.

Ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2013 m. birželio 19 d. iki 2014 m. sausio 27 d. Be teismo nurodytų dienų 2013 m. liepos 14 d. (teko 3,44 kv. m), 2013 m. rugpjūčio 10 d.–2013 m. rugpjūčio 12 d. (2 dienas teko 2,43 kv. m, o vieną dieną – 2,84 kv. m), 2013 m. spalio 23 d. (teko 2,43 kv. m), vienam asmeniui tenkančio   ploto reikalavimai buvo pažeisti ir 2013 m. birželio 19 d. vakare, kuomet teko 1,85 kv. m.         Taigi pareiškėjui vertinamu laikotarpiu 3,6 kv. m kameros plotas iš esmės neužtikrintas 5,5 paros. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Remiantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, plėtojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingai apskaičiuoto laikotarpio šiuo aspektu yra nepagrįsti.

Patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu dėl baldų trūkumo, taip pat    su padaryta išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų. Pareiškėjas jokių konkrečių nesutikimo su teismo sprendimu dėl kitų pažeidimų argumentų apeliaciniame skunde nepateikia. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir padarytomis išvadomis, todėl jų nebekartoja.

Taigi, atsižvelgus į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, buvo pagrindas išvadai, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimų, nepatogumų, t. y. neturtinę žalą pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę.

Vertindama apeliacinio skundo argumentą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepriteisimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad konstatuotas pareiškėjui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas iš viso truko 5,5 paros (ilgiausiai per mažo ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 3 paras), t. y. ne ilgą laiką, o pakankamo kiekio spintelių daiktams susidėti neįrengimas pagal savo pobūdį negalėjo pareiškėjui sukelti itin žymių neigiamų pasekmių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma. Pareiškėjo patirta neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                             Gintaras Kryževičius

                                                                                                          Ričardas Piličiauskas

                                                                                                          Arūnas Sutkevičius