Baudžiamoji byla Nr. 2K-4-895/2017
Proceso Nr. 1-01-2-00111-2009-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
1.2.20.3.1; 1.2.22.1.1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Vytauto Piesliako ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,
nuteistajam A. K. ,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio bei Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Onos Rojutės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio.
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 233 straipsnio 3 dalį penkiasdešimties parų areštu, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį trisdešimties parų areštu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 65 parų areštas.
A. K. baudžiamosios bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.
Nukentėjusiosios D. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Šiuo nuosprendžiu R. M. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios inkriminuoto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas trisdešimties parų areštas, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis.
A. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 65 parų areštas.
Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria konfiskuoti 25 vnt. 5,6 mm kalibro šovinių, 10 vnt. .308 kalibro medžioklinių šovinių ir jie perduoti Lietuvos ginklų fondui.
Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 25 vnt. 5,6 mm kalibro šovinių, 10 vnt. .308 kalibro medžioklinių šovinių, laikomų Vilniaus apskrities VPK OVS, perduoti Panevėžio apskrities VPK Rokiškio rajono policijos komisariatui.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios nuteistojo kasacinį skundą atmesti, o jos tenkinti, nuteistojo, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o prokurorės atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu A. K. nuteistas už tai, kad jis, siekdamas išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už kvalifikuoto piktnaudžiavimo, poveikio liudytojui bei nukentėjusiam asmeniui, trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas organizavimą, t. y. už BK 24 straipsnio 4 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 231 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, kurių padarymu buvo kaltinamas Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)), veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą paveikti liudytoją R. M. , nuo 2009 m. gegužės mėnesio pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2009 m. rugsėjo 22 d. advokato A. K. kontoroje, esančioje (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), vykusių susitikimų su R. M. ir šiuo laikotarpiu vykusių telefoninių pokalbių su R. M. metu įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu, siūlydamas padėti jam įsidarbinti, žadėdamas jam atsilyginti materialiai ir melagingai paliudijus surengti pobūvį, taip pat pažadėdamas nuteisimo už melagingų parodymų davimą atveju sumokėti jam paskirtąją baudą, be to, panaudodamas kitokią prievartą – grasindamas atsisakymo melagingai liudyti teisme atveju prieš R. M. ir D. G. panaudoti fizinį smurtą ir juos nužudyti, duodamas suprasti, kad savo grasinimus realiai įvykdys, siekė paveikti liudytoją R. M. , kad šis, apklausiamas kaip liudytojas Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), duotų A. K. ir V. G. teisinei padėčiai palankius melagingus parodymus: nurodytų, jog ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. birželio 9 d. ir 2008 m. rugsėjo 15 d. vykdytų liudytojo apklausų metu dėl neva Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) pareigūnų ir prokurorų daryto spaudimo davė neteisingus parodymus ir šių apklausų protokolus pasirašė neskaitęs: paaiškintų, kad 2007 m. rugsėjo 22 d. sužalojimus pasidarė pats iki konflikto su J.; nurodytų, kad advokatas A. K. ir prokurorė V. G. 2008 m. kovo – 2008 m. gegužės 27 d. laikotarpiu (duomenys neskelbtini) prokuratūroje atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl nesunkaus R. M. sveikatos sutrikdymo jam ir liudytojai D. G. jokio poveikio nedarė ir 2008 m. sausio 16 d. liudytojų apklausų metu duotų parodymų apie 2007 m. rugsėjo 22 d. konflikto su J. aplinkybes keisti nevertė; paaiškintų, kad jo bei D. G. 2008 m. gegužės 15 d. data surašytus liudytojų apklausų protokolus (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokurorė V. G. užpildė juos abu apklaususi ir juose esančias 2007 m. rugsėjo 22 d. konflikto aplinkybes iš jų žodžių užfiksavo teisingai.
Be to, tęsdamas šią nusikalstamą veiką, jis 2009 m. rugsėjo 23 d., apie 9.00 val., prie (duomenys neskelbtini), H. M. (duomenys neskelbtini), prieš teisiamąjį posėdį vykusio susitikimo su R. M. metu, įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu toliau siekė paveikti liudytoją R. M. , kad šis, apklausiamas kaip liudytojas 2009 m. rugsėjo 23 d. teisiamojo posėdžio metu, duotų tokius jo – A. K. , nuo 2009 m. gegužės mėnesio pabaigos iki 2009 m. rugsėjo 22 d. nurodytus A. K. ir V. G. teisinei padėčiai Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) palankius melagingus parodymus.
Be to, A. K. nuteistas už tai, kad jis nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. spalio 6 d. atliktos kratos jo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, laikė šaudmenis – 50 vnt. 5.6 mm kalibro šovinių.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžiu nuteistojo A. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas trisdešimties parų areštas, ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas panaikino nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 65 parų areštas. Panaikinta ir ta nuosprendžio dalis, kuria konfiskuoti 25 vnt. 5,6 mm kalibro šovinių, 10 vnt. .308 kalibro medžioklinių šovinių ir jie perduoti Lietuvos ginklų fondui.
2. Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė O. Rojutė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. K. išteisintas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
3. Skunde nurodyta, kad pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako ir tas, kas neturėdamas leidimo laikė šaudmenis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaudmenų laikymo pradžios momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, Nr. 2K-153-942/2016). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko šaudmenis, ir nori taip veikti. Neteisėtas šaudmenų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153- 942/2016).
4. Kasatorė pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra teisinio ginčo dėl to, jog 2009 m. spalio 6 d. A. K. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu užrakintame seife rasti 50 vienetų 5.6 mm kalibro šovinių yra BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalykas – šaudmenys. Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad 2009 m. sausio 9 d. pasibaigus turėto leidimo Nr. 659 laikyti (nešiotis) ginklus galiojimui, A. K. nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. spalio 6 d. šiuos per kratą rastus 50 vnt. 5,6 mm kalibro šovinių savo gyvenamosiose patalpose laikė neteisėtai, neturėdamas leidimo. Tačiau, anot kasatorės, skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas, kad šie byloje nustatyti A. K. veiksmai nesiekia pavojingumo laipsnio, būdingo BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytam nusikaltimui, ir, kad šiuos šaudmenis A. K. laikė veikdamas aplaidžiai nerūpestingai, o ne tiesiogine tyčia, apeliacinės instancijos teismas padarė teisės taikymo klaidą.
5. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė pagal BK 253 straipsnį gali būti taikoma tik tuo atveju, kai disponavusio nurodytais objektais asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, nesiekiančiais BK 253 straipsnio 1 dalies numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnio, pripažintini tik tie atvejai, kai kaltininkas neteisėtai laikė labai mažą kiekį šaudmenų (kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2012 tokiu atveju pripažintas atvejis, kai kaltininkas laikė vieną seną 30 kalibro medžioklinį šovinį, pripažintą šaudmeniu, skirtu „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams), arba atvejai, kai kaltininkas neteisėtai laikė ir didesnį kiekį šaudmenų, bet jie buvo imitaciniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-400/2012).
6. Kasatorė nurodo, kad 2009 m. lapkričio 6 d. LTEC specialisto išvadoje Nr. 11-2990(90) nurodyta, jog 2009 m. spalio 6 d. per kratą pas A. K. rasti 50 vnt. šovinių yra 5,6 mm kalibro ilgi kraštinio įskėlimo šoviniai, skirti pistoletams, revolveriams, šautuvams ir medžiokliniams karabinams, t. y. turintys kaunamąją galią šaudmenys. Pagal Lietuvos teismų praktiką būtent toks ar net šiek tiek didesnio panašaus kalibro šaudmenų kiekio neteisėtas laikymas kvalifikuotinas kaip nusikalstama veika, numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2011, Nr. 2K-P-178/2012). Be to, skirtingai negu skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, teismų praktika BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumo laipsnio su neteisėta šaudmenų laikymo vieta nesieja. Atvirkščiai, kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad, kaltininkui neteisėtai laikant šaudmenis užrakintame seife, tokios veikos neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2011, Nr. 2K-P-178/2012). Pažymima ir tai, kad neturint leidimo, t. y. neteisėtu šaudmenų laikymu BK 253 straipsnio 1 dalies prasme kasacinėje praktikoje laikomi tiek atvejai, kai kaltininkas laiko šaudmenis, netinkamus naudotis legaliai laikomais ginklais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2011), tiek ir atvejai, kai kaltininkas laiko didesnį skaičių legaliai laikomam ginklui skirtų šaudmenų, nei oficialiai jam galėjo būti išduota (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Remdamasi šia praktika, prokurorė daro išvadą, kad BK 253 straipsnio dispozicijoje numatytu šaudmenų laikymu neturint tam leidimo pripažintini ir atvejai, kai kaltininkas laiko šaudmenis, įgytus ir ginklams, kuriuos jis turėjo teisę laikyti, tačiau tokio leidimo galiojimas yra pasibaigęs, o tai ad hoc yra nustatyta ir šioje byloje. Leidimas laikyti ginklus A. K. pasibaigė 2009 m. sausio 9 d., todėl, anot kasatorės, neteisėtas šaudmenų laikymas truko beveik devynis mėnesius, t. y. iki 2009 m. spalio 7 d. atliktos kratos. Pasak prokurorės, šis laikotarpis pripažintinas ilgu ir ši aplinkybė yra svarbi, konstatuojant, kad šie A. K. veiksmai siekia BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimui būdingą pavojingumo laipsnį.
7. Skunde nurodoma, kad, vertinant BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos pavojingumą, apeliacinės instancijos teismas neįvertino šioje byloje esančios aplinkybės, jog A. K., neteisėtai disponuodamas šoviniais, ne tik kad kėsinosi į BK 253 straipsnio saugomą objektą – visuomenės saugumą, bet ir padarė žalą kitoms baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Bylos duomenimis, pas A. K. krata atlikta ir šaudmenys rasti po to, kai į STT pareigūnus dėl jo galbūt padaryto kito apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 3 dalyje – poveikio liudytojams grasinant juos nužudyti, jeigu neduos A. K. teisinei padėčiai palankių parodymų Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kreipėsi D. G. . Prokurorė daro išvadą, kad pagal bylos aplinkybes buvo realus pavojus žalai visuomenei atsirasti.
8. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad prie būtinųjų BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių nėra neteisėto šaudmenų laikymo motyvo ir tikslo, todėl, pasak kasatorės, teismo išvados apie A. K. motyvus ir tikslus laikant ir 2009 m. spalio 6 d. kratos metu paimtus 50 vnt. šaudmenų („šaudmenų laikymas nelogiškas ir betikslis“) yra perteklinės ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant apie BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo buvimą ar nebuvimą A. K. veiksmuose.
9. Skunde pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog apie kaltę, t. y. kaltininko psichinį santykį su veika bei jos padariniais, sprendžiama ne tik iš kaltininko paaiškinimų, bet ir pagal kaltininko elgesį bei pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Byloje esančių įrodymų visetas patvirtina tai, kad buvęs medžiotojas, ilgamete advokato praktika besivertęs A. K. , turėjo pakankamai teisinių ir praktinių žinių suprasti, kad priklausinių prie ginklo laikymui (šaudmenims) reikalingas leidimas, A. K. buvo žinoma, kad leidimas laikyti ginklus pasibaigė 2009 m. sausio 9 d. ir nuo tos datos jis neturėjo teisės laikyti šaudmenų. Prokurorė teigia, kad sprendžiant, ar A. K. veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, būtina pažymėti ir tai, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir ištirti įrodymai (2009 m. spalio 6 d. kratą atlikusių liudytojų A. P. , R. K. , R. T. , M. P., A. K. bei kratoje dalyvavusios A. K. žmonos G. K. parodymai, kad per kratą G. K. atrakintame seife gyvenamosiose patalpose rasti šoviniai yra A. K., šios kratos protokolas) patvirtina tiek tai, jog A. K. negalėjo nežinoti apie jo gyvenamosiose patalpose seife neteisėtai laikomus šovinius, tiek ir tai, kad šaudmenys yra jo. Tai, kad A. K. suprato šios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, patvirtina ir jo paties apeliaciniame skunde nurodyta ir byloje objektyviai egzistuojanti aplinkybė, jog šiuos šovinius iki 2009 m. spalio 9 d. jis laikė gyvenamosiose patalpose įrengtame užrakintame seife. Be to, pagal kasacinę praktiką šios kategorijos bylose, atsižvelgiant į tai, kad A. K. nedavė jokių paaiškinimų, iš kurių būtų galima spręsti, jog šaudmenimis jis disponavo teisėtai, vien tik šovinių suradimo kratos metu fakto pakanka jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Prokurorė teigia, kad byloje esančių įrodymų viseto pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. spalio 6 d. neteisėtai, neturėdamas leidimo laikydamas 50 vnt. 5,6 kalibro šovinių, A. K. veikė ne aplaidžiai nerūpestingai, o BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta tiesiogine tyčia formaliuose nusikaltimuose – suvokė, kad neteisėtai laikė šaudmenis, pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, ir norėjo taip veikti.
10. Kasatorė konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamoje nuosprendžio dalyje padarydamas priešingas išvadas ir išteisindamas A. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl, anot jos, 2016 m. birželio 23 d. nuosprendis keistinas panaikinant nuosprendžio dalį, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. K. pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 30 parų areštas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.
11. Kasaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba panaikinti nuosprendį ir bylą nutraukti.
12. Skunde teigiama, kad abiejų instancijų teismai, vertindami byloje surinktus duomenis, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų bei netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies nuostatas, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
13. Kasatorius nurodo, kad priimant skundžiamą nuosprendį dėl neva jo padarytos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 3 dalyje, buvo padaryta esminių BPK pažeidimų. Pasak kasatoriaus, duomenys, dėl galbūt jo padarytos veikos, yra surinkti jį provokuojant. Nurodoma, kad kardomosios priemonės kontrolė buvo pavesta operatyvinės veiklos subjektams, kurie negali atlikti provokacinių veiksmų, vykdydami kardomosios priemonės kontrolę. 2008 m. rugsėjo 10 d. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) kasatoriui buvo paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kuriuo jam buvo uždrausta bendrauti su R. M. , V. G. , M. L. bei kitais tos bylos proceso dalyviais. Šio nutarimo vykdymo kontrolė buvo paskirta (duomenys neskelbtini) policijos komisariatui, galbūt STT (duomenys neskelbtini) valdybai.
14. Nuteistasis nurodo, kad jis pažeidė kardomosios priemonės sąlygas, nes 2009 m. balandžio mėnesio antroje pusėje telefonu ir tiesiogiai kontaktavo su V. G. , o 2009 m. gegužės 4 d. ir 2009 m. gegužės 7 d. telefonu kontaktavo su M. L. . Nustačius, kad buvo užfiksuoti A. K. ir V. G. kardomosios priemonės sąlygų pažeidimai, nedelsiant nebuvo informuotas Klaipėdos apygardos teismas, taip sąmoningai leidžiant A. K. toliau veikti, todėl, anot kasatoriaus, yra pagrindas teigti, jog teisėsaugos institucijos išprovokavo jį padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 3 dalyje, dėl kurios jis skundžiamu nuosprendžiu yra pripažintas kaltu. Siekiant patikrinti, kaip buvo kontroliuojamas A. K. ir V. G. kardomosios priemonės sąlygų laikymasis, reikėjo išreikalauti iš (duomenys neskelbtini) policijos komisariato ir (svarbiausia) STT (duomenys neskelbtini) valdybos A. K. ir V. G. kardomosios priemonės kontrolės bylą ir su šia kontrole susijusius dokumentus. Skunde nurodoma, kad iš 2009 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio pranešimo (t. 6, b. 1. 1) matyti, jog STT (duomenys neskelbtini) valdybos vyr. specialistas Ž. K. nurodo tyrime figūruojančių asmenų telefonų numerius, tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių nustatyti, kaip Ž. K. sužinojo minėtų asmenų telefonų numerius. Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra duomenų tik apie A. K. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), duomenų apie jokius kitus tarnybiniame pranešime minimus telefonų numerius bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagoje nėra. Anot kasatoriaus, šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad STT (duomenys neskelbtini) valdyba iki ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) pradžios galbūt vykdė operatyvinį tyrimą dėl A. K. ir V. G. . Taigi buvo reikalinga išreikalauti duomenis iš STT (duomenys neskelbtini) valdybos, ar nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2009 m. birželio 1 d. STT (duomenys neskelbtini) valdyba atliko operatyvinį tyrimą dėl A. K. , V. G. , R. M., M. L. ir kokie operatyviniai veiksmai buvo atlikti. Kasatorius pažymi, kad prašymą išreikalauti jo kardomosios priemonės kontrolės bylą jis tris kartus reiškė pirmosios instancijos teismui (tiek vienos, tiek kitos sudėties), taip pat apeliacinės instancijos teismui, tačiau šis prašymas liko neišnagrinėtas.
15. Kasatorius nurodo, kad duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nurodė, jog buvo provokuojamas padaryti nusikalstamas veikas, prašė teismo ištirti su tuo susijusias aplinkybes, bei teikė prašymus, tačiau pirmosios instancijos teismas nei dėl jo prašymų, nei savo iniciatyva ex ofitio provokacijos faktų netyrė, nepasisakė ir apkaltinamajame nuosprendyje, netyrė duomenų dėl provokacijos, netenkino jo prašymų, nevykdė savo paties priimtų nutarčių dėl D. G. apklausų. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme nuosekliai ir argumentuotai buvo teikiami bylos duomenys, iliustruojantys teisėsaugos institucijų neteisėtus veiksmus renkant bylai reikšmingus duomenis. Pasak kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo pareigą patikrinti gynybos pagrįstai iškeltas abejones dėl teisėsaugos institucijų provokuojančių veiksmų atliekant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus dėl jo (A. K. ) ir šias abejones pašalinti. Kartu teismai turėjo pareigą nuosekliai patikrinti, ar neviešo pobūdžio procesiniams veiksmams atlikti buvo pakankamas faktinis pagrindas, ar šie veiksmai buvo sankcionuoti ir realizuoti laikantis BPK reikalavimų. Kasatorius mano, kad D. G. veiksmai šios bylos aplinkybių kontekste prilygsta provokacijai, nes iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, jog atitinkama veika nebūtų buvusi padaryta be nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų dalyvių, t. y. D. G. įsikišimo.
16. Pasak kasatoriaus, teismai skundžiamuose nuosprendžiuose nepasisakydami, jog dėl jo nebuvo jokios, kad ir netiesioginės, provokacijos, padarė teisės aiškinimo klaidą, kurią lėmė tam tikrų bylos duomenų neteisingas vertinimas, apsiribojęs fragmentuotu ir selektyviu bylos duomenų akcentavimu, prielaidų pobūdžio teiginiais, kuriais buvo atmestos, neįvertintos gynybos iškeltos abejonės. Kasatoriaus įsitikinimu, abiejų instancijų teismai, vertindami byloje surinktus duomenis, jų kaip visumos nevertino. Teismai, vertindami tik pavienius duomenis ir nematydami jų visumos, padarė klaidingas išvadas apie tai, kad dėl jo (A. K. ) nebuvo jokių provokacijos požymių turinčių veiksmų iš teisėsaugos institucijų pareigūnų pusės. Skunde kasatorius pažymi, kad teismas visiškai nesvarstė ir nepateikė atsakymo į iškeltą abejonę, jog pirmiau nurodyti faktai patvirtina, kad STT (duomenys neskelbtini) valdyboje laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio iki 2009 m. spalio 6 d. įskaitytinai dėl jo tikrai buvo vykdoma operatyvinė veikla, kuri baigėsi 2009 m. rugsėjo 23 d. pradėtu ikiteisminiu tyrimu Nr. (duomenys neskelbtini).
17. Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai dėl jo nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai padarė esminių BPK pažeidimų, t. y. pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 233 straipsnio 4 dalies, 238 straipsnio 1 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, ir nukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl asmens atsakomybės pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, taip pat dėl nuosprendžio surašymo ir jo pagrindimo, tinkamo bylos patikrinimo apeliacinės instancijos teisme. Pasak kasatoriaus, teismų išvados jo kaltumo nagrinėjamoje byloje padarytos įvertinus tik deklaruojant įrodymų visumą. Nuteistasis teigia, kad nebuvo pasisakyta dėl jo parodymų ir jo paaiškinimų dėl kitų bylos duomenų ir įrodymų, kurie buvo išsakyti pirmosios instancijos teisme įrodymų tyrimo metu, jie nenurodyti rašytiniame teisiamojo posėdžio protokole, nors įrašyti garso įraše. Teigiama, kad tokiu būdu kaltinamojo gynybos argumentai nebuvo išgirsti ir neįvertinti, dėl jų nuosprendyje nepasisakyta. Taip pat kasatorius nurodo, kad negalėjo užduoti nukentėjusiajai D. G. visų klausimų, kuriuos norėjo užduoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o tai susiję su jo teisių suvaržymu. Nurodoma, kad kasatorius teisme buvo labai aktyvus, pateikė daug prašymų, tačiau patenkinti tik keli, kiti nemotyvuotai pirmosios instancijos teismo atmesti. Prašymai buvo atmesti net neišklausius kitų proceso dalyvių nuomonės, taigi teisės buvo suvaržytos. Pasak kasatoriaus, teismas nuosprendyje rėmėsi neištirtais, nepagarsintais bylos duomenimis, nepašalino prieštaravimų – pagrindinį dėmesį suteikė BK 233 straipsnio 1, 2 dalies veikos požymiams surašyti. Teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tendencingai išdėstė R. M. paskelbtus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tačiau jis tokių parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui nedavė (nuosprendžio p. 10). Pažymima, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp R. M. ir D. G. parodymų, neišsamiai juos ištyrė. Kasatorius teigia, kad teismas netyrė jų santykių, perdėto R. M. pergyvenimo dėl savo sugyventinės, kuri jau nebuvo tuo metu jo sugyventinė, ji gyveno su kitu vyru, o su R. M. apskritai nenorėjo bendrauti ir bendravo tik telefonu. Tai patvirtina įvykę tarp jų teismo procesai, telefoninių pokalbių įrašai ir R. M. būdas, D. G. sūnaus M. parodymai dėl R. M. agresyvumo, smurto gyvenant su D. G. , nuolatinio jo girtavimo.
18. Taip pat skunde teigiama, kad yra esminių prieštaravimų tarp R. M. bei V. G. parodymų, palyginus tiek su jų pačių skirtingu metu duotais parodymais, tiek ir su kitais bylos duomenimis bei kitų asmenų parodymais. Kasatorius nurodo, kad R. M. 2009 m. spalio 7 d. apklausos metu nurodė, jog po konflikto su Jurgaičiais ir susitaikymo kontoroje jis (A. K. ) buvo jį susitikęs ir nurodė, kokius parodymus jis turi duoti tyrėjai. Nuteistasis pažymi, kad bylos duomenys, o kartu ir R. M. parodymai rodo, jog su juo kontaktavo ne jis (A. K. ), o jo padėjėjas M. L. . Taigi, pasak kasatoriaus, ši R. M. parodymų dalis neatitinka tikrovės. Pačioje minėtos apklausos pradžioje R. M. nurodė, kad galvos traumų nėra turėjęs, tačiau kitos bylos duomenys aiškiai rodo, jog R. M. 2007 m. rugsėjo 22 d. patyrė smegenų sukrėtimą. Pažymima, kad dėl to R. M. nėra nuoširdus, nes jis gydėsi (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje, yra ne kartą teistas. Skunde tvirtinama, kas yra akivaizdus R. M. parodymų nenuoseklumas dėl pirmojo susitikimo, kuriame jis (A. K.) R. M. neva grasino. Visų pirma R. M. nurodė, kad jame dalyvavo V. G., G. R. ir A. K. . R. M. detaliai nurodė, ką V. G. kalbėjo ir kaip elgėsi. Tačiau vėliau prispaustas V. G. parodymų vis dėlto pripažino, kad V. G. ten nebuvo. Kasatoriui lieka neaišku, ar R. M. tyčia melavo, ar dėl savo galvos traumos ir nepaliaujamo girtavimo jau nebesugebėjo atskirti realybės nuo savo haliucinacijų. Vis dėlto, anot kasatoriaus, tai yra labai svarus pagrindas abejoti R. M. parodymų dalimi dėl pirmojo susitikimo ir kartu dėl tariamų jo grasinimų. R. M. visų parodymų metu nurodė, kad visuose susitikimuose dalyvavo ir G. R. , tačiau pats G. R. kategoriškai neigė dalyvavęs bet kokiuose susitikimuose kartu su R. M. . Tiek R. M. , tiek ir V. G. abu kartu skirtingai pasakoja apie antrąjį susitikimą – abu nurodo, kad jam atvykus kitas jau laukė kabinete. Akivaizdus prieštaravimas ir jis nepašalintas. Kasatorius teigia, kad didžiausias abejones kelia prieštaravimas tarp R. M. ir D. G. parodymų. Visuose parodymuose net po kelis kartus R. M. teigė, kad neva girdėtus grasinimus jis perdavė D. G., jai aiškiai nurodė, kad A. K. grasino. Tačiau D. G. nė vienuose parodymuose nepatvirtino žinojusi apie bet kokius grasinimus. Viskas, ką ji teigia girdėjusi iš R. M., yra tik teiginiai, kad A. K. yra blogas žmogus ir ji pasaugotų vaikus, o kodėl taip pasakė, R. M. jai nenurodė. Vadinasi, anot kasatoriaus, nenurodė ir to, kad jam buvo grasinama. Kasatoriaus nuomone, R. M. parodymai yra nelogiški. Visų pirma nurodęs, kad jam buvo grasinama, grasinimų jis labai išsigandęs ir realiai jų bijojęs, o vėliau R. M. nurodo, jog vis dėlto nusprendė su D. G. teisme sakyti tiesą. Antrojo susitikimo metu teigia pritaręs A. K. ir V. G. , tačiau tik dėl to, kad nesiginčytų, o mintyse galvojo duoti teisingus parodymus. Kasatoriui kyla klausimas, kodėl R. M. staiga išdrąsėjo ir nebebijojo tariamų grasinimų. Vėliau parodymuose R. M. nurodo, kad dėl parodymų davimo automobilyje tarp A. K. ir jo kilo ginčas. Staiga R. M. išdrąsėjo taip, kad net nebijojo įsivelti į ginčą ir pats A. K. grasino duosiantis teisingus parodymus. G. R. nurodė, kad R. M. reikalavo, jog A. K. jam sumokėtų 3000 Lt, o G. R. nurodžius, kad kalbėtų su A. K. , R. M. pasakė: jeigu taip, tai bus viskas kitaip. Pats R. M. nurodė, kad G. R. pasakė, jog teisme sakys viską kaip buvo, nors suvokė, kad G. R. yra lyg ir dešinioji A. K. ranka, tai kyla pagrįstas klausimas, kodėl R. M. nebebijojo tariamų grasinimų. Taip pat teigiama, kad R. M. nenuoseklus ir pasakodamas apie grasinimo turinį – vieną kartą nurodo, kad išvežta bus D. G. , kitą kartą – kad jau pats R. M. . Kasatorius tvirtina, kad kiti duomenys neleidžia teigti, jog jis grasino R. M. . Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. M. mėgdavo išgerti, byloje esančiuose parodymuose yra minima nemažai atvejų, kai R. M. buvo išgėręs. Be to, duodamas parodymus R. M. pamelavo, kad nėra turėjęs galvos traumų. (t. 7, b. l. 86). Taigi, anot nuteistojo, labai sunku pasitikėti R. M. žodžiais, kuriuos galbūt jis neblaivus pasakė D. G. Kasatorius nurodo, kad iš D. G. parodymų matyti, jog R. M. jai niekada konkrečiai nepasakė, kad jis (A. K. ) jam grasino. Skunde pažymima, kad R. M. ir V. G. , siekdami jiems palankios procesinės padėties, davė prokurorui J. L. reikalingus parodymus viso proceso metu ir prašė į tai atsižvelgti (t. 8, b. l. 55-56). Todėl, anot nuteistojo, teismas privalėjo ypač didelį dėmesį skirti R. M. , V. G. parodymų patikimumui, nuoseklumui ir atitikimui kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. patikrinti visas, nes jų parodymai kelia daug abejonių, kurios nepašalintos.
19. Skunde nurodyta, kad teismai, nustatydami kvalifikuojančią aplinkybę nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 3 dalyje, konstatavo, jog R. M. A. K. išsakytus grasinimus suprato tiesiogiai, jų bijojo, manė, kad A. K. gali juos realiai įvykdyti. Tokias išvadas teismai padarė iš esmės remdamiesi tik dalimi paties R. M. parodymų, neįvertino visų šio asmens parodymų, iš kurių matyti, jog grasinimų jis nesuvokė kaip realių, jų nebijojo, todėl išvada, kad A. K. paveikė R. M. panaudodamas kitokią prievartą, yra nepagrįsta, o veika netinkamai kvalifikuota, nes baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Toliau skunde dėstoma, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi neištirtais įrodymais, o būtent G. R. , R. M., V. G. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, taip pat I. B. parodymais. Nurodoma, kad teisme nebuvo paskelbti R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat kasatorius teigia, kad teismas pasisakė apie apklausos teisėtumą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kai joje nedalyvavo jis pats ir negalėjo užduoti klausimų kaltinimo liudytojams, negalėjo reikšti nušalinimų teisėjui, prokurorui. Pažymima, kad jo (A. K. ) prašymu į apeliacinės instancijos teismo posėdį nekviesti kaltinimo liudytojai R. M. , V. G., taip buvo suvaržyta galimybė jiems užduoti klausimus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį grindė V. G. ant atskiro lapo surašytais parodymais, tarsi jie buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui V. B. (t. 7, b. l. 24-28, nuosprendžio p. 12).
20. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kasatorius pasigenda atsakymo į jo apeliaciniame skunde, taip pat baigiamųjų kalbų metu išsakytus argumentus dėl BK 233 straipsnio 3 dalies taikymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas arba klaidingai neįžvelgė apeliaciniame skunde išdėstytų nesutikimo su baudžiamojo įstatymo taikymu argumentų, arba juos ignoravo. Nuteistasis pažymi, kad apeliacinio proceso metu, laikantis tiek BPK reikalavimų, tiek ir bendrųjų baudžiamojo proceso principų, tiek ir kasacinės praktikos išaiškinimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-422/2014), siekiant patikrinti, ar žemesnės instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, teismas, atsižvelgdamas į gynybos argumentus, turi vertinti ir savo galutiniame procesiniame sprendime pasisakyti tiek dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų ir jų visumos, tiek ir dėl kitų, pavyzdžiui, gynybos argumentų, kurie nors ir nebuvo tiesiogiai įvardinti apeliaciniame skunde, tačiau buvo raštu pateikti teismui, ir tokie argumentai susiję su atliktu įrodymų tyrimu apeliacinio proceso metu. Kasatorius pažymi, kad jo gynybos argumentai dėl BK 233 straipsnio 3 dalies taikymo nebuvo išklausyti ir vertinami, nes apie tai nepasisakoma ir skundžiamame nuosprendyje.
21. Skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai nenustatė, ką tiksliai prašė pasakyti nuteistasis R. M. teisme. Ar prašė sakyti tiesą ar meluoti. Neklausė to ir nuteistojo A. K., kuris būdamas J. gynėjas, vykdydamas pareigas, siekė išsiaiškinti teisėtomis priemonėmis visas bylai reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir tai, ar R. M. sakė tiesą, kad jį sužalojo J. Kasatorius pažymi, kad būtinojo reikalingumo institutas skirtas apsaugoti bet kokį teisėtą interesą, kaip savą, taip ir svetimą, visuomeninį ar valstybinį. Tiesos nustatymas šiuo metu vyksta nagrinėjant bylą Lietuvos apeliaciniame teisme (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)).
22. Kasatorius teigia, kad neturėjo galimybės per visą procesą užduoti kaltinimo liudytojams R. M. ir V. G. klausimų dėl pateikto kaltinimo. Pasak nuteistojo, teismai neteisingai taikė įstatymą, teismų praktiką ir Konvenciją dėl atsisakymo dalyvauti šališko prokuroro J. L. atliekame ikiteisminiame tyrime. Pagrindas atsisakyti dalyvauti šališko prokuroro atliekamuose veiksmuose buvo, nes jis buvo šališkas ir vėliau teismas jį nušalino. Kasatorius nurodo, kad dėl to, jog naudojosi teise tylėti ir atsisakė dalyvauti šališko prokuroro tyrime, neatsakinėjo į pateiktus klausimus, jam buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė (t. 9, b. l. 35-37). Pagal BPK 22 straipsnį kaltinamasis turi teisę nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus. Nuteistasis nurodo, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pristatytas, kai buvo apklausinėjami R. M. ir V. G. , todėl negalėjo užduoti jiems klausimų. Akistata yra prokuroro veiksmas, o jis (A. K. ) norėjo užduoti klausimus kaltinimo liudytojams teisme dėl grasinimų, kitokios prievartos. Skunde pažymima, kad nuosprendyje nurodyta, jog, apklausiant 2009 m. lapkričio 18 d. A. K. kaip įtariamąjį, pastarajam buvo pasiūlyta realizuoti savo teisę į gynybą, dalyvaujant akistatose, tarp jų ir su R. M. bei V. G. , tačiau apeliantas tokia teise nepasinaudojo, neišreiškė noro būti suvestas akistaton su šiais jį kaltinančius parodymus davusiais asmenimis ir jiems užduoti klausimų (t 9, b. l. 22). Kasatorius atkreipia dėmesį į, jo manymu, labai svarbią aplinkybę, t. y. prokuroro J. L. 2009 m. spalio 21 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) suimtajam A. K. ( t. 9, b. l. l5) dėl 2009 m. spalio 16 d. pareiškimo (t. 9, b. 1. 14), kuriame nurodyta: „Todėl, nepaisant pareiškimo, kad atsisakote dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, ir toliau bus užtikrintas Jūsų dalyvavimas visuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, kuriuos, siekiant BPK 1, 2 straipsniuose numatytų tikslų, atlikti manys esant reikalinga prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar ikiteisminio tyrimo veiksmuose, atliekamuose pagal jūsų gynėjo prašymą“. Kasatorius teigia, kad jokių akistatų prokuroras J. L. nevykdė, nei jis (A. K.), nei jo gynėjas nebuvo kviečiami ir informuoti. Pažymima, kad nuteistasis A. K. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio atskirtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), keletą kartų prašė, jog būtų apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau visus jo prašymus prokuroras J. L. atmetė.
23. Skunde nurodoma, kad R. M. ir V. G. apklausas atliko Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo nušalintas teisėjas V. B. , taip pat šiose apklausose dalyvavo nušalintas prokuroras J. L. . 2011 m. gegužės 25 d. paaiškinime teisėjas V. B. nurodė, kad jo žmona dirba Lietuvos advokatūroje ir vertina advokatų veiklą, šias aplinkybes teisėjas vertina kaip jo paties šališkumą dėl A. K. . Atkreiptinas dėmesys, kad šie nusišalinimo pagrindai egzistavo ir 2009 m., kai teisėjas atliko R. M. ir V. G. apklausas. Teisėjui V. B. buvo žinoma, kad A. K. buvo advokatas, tačiau nenusišalino nuo minėtų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo. Ši aplinkybė kasatoriui kelia abejonių dėl minėtų apklausų metu užfiksuotų duomenų patikimumo. Teisėjui V. B. buvo žinoma, kad dėl visų ikiteisminio tyrimo teisėjų, taip pat ir V. B., A. K. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininką, kad neskirtų nagrinėti jo skundų dėl prokuroro J. L. nušalinimo, nes jo skundus nagrinėja nesigilindami, paviršutiniškai ir neatsako į skunde nurodytus argumentus, tiesiog atsirašinėja. Skunde teigiama, kad A. K. reiškė nušalinimą ikiteisminio tyrimo teisėjui raštu ir šis buvo patenkintas. Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjo, kuris vėliau nusišalino, apklausų protokolais remtis nėra jokio teisinio pagrindo.
24. Kasatorius pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi nušalino prokurorą J. L. nuo tolesnio bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo dėl to, jog prokuroras J. L. sudarė susitarimą su kaltinamąja V. G. toje byloje – pažadėjo baigiamųjų kalbų metu teismo prašyti V. G. skirti tik baudą mainais už jos parodymus prieš jį (A. K. ). Kasatorius teigia, kad tai akivaizdus prokuroro šališkumas, jo noras su juo susidoroti, kad bet kokia kaina būtų nuteistas. Teigiama, kad akivaizdūs ir prokuroro J. L. įrodymų, duomenų rinkimo būdai, kurie neabejotinai buvo panaudoti ir šioje byloje. Prokuroro J. L. šališkumas buvo patvirtintas ir dar viena įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. nutartimi, ikiteisminio tyrimo teisėjas nušalino prokurorą J. L. nuo ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to, kad prokuroras šio tyrimo pradžioje atliko tyrimo veiksmus, vadovavo tyrimui net neturėdamas vyresniojo prokuroro pavedimo. Ši byla buvo išskirta iš minėto tyrimo – šios bylos tyrimo veiksmai yra bene nuo pat tyrimo pradžios atlikti šališko prokuroro J. L. . Atsižvelgiant į išdėstytus faktus, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino šališko prokuroro J. L. ir šališko ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktas R. M. ir V. G. apklausas. Kasatorius mano, kad vien formaliu požiūriu šios apklausos yra neteisėtos ir jų metu surinkti duomenys negali būti įrodymais, net nekalbant apie tų duomenų patikimumą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vos tik buvo atlikta R. M. apklausa, jis buvo paleistas iš suėmimo, nors suėmimo terminas dar nebuvo pasibaigęs. Žinant prokuroro J. L. šališkumą, jo mėgstamą metodą susitarti su kitais įtariamaisiais mainais už jų kaltinančius parodymus, ši situacija kelia pagrįstų abejonių R. M. ir V. G. parodymų patikimumu. Akivaizdu, kad šie įtariamieji parodymus davė tik tada, kada jiems tai buvo naudinga. Bylai pasiekus teismą, nė vienas iš jų nepanoro duoti parodymų ir atsakinėti į klausimus. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, kasatorius mano, kad procesas dėl jo buvo neteisingas.
25. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo keliami ir sprendžiami klausimai dėl kaltinamojo akto atitikties BPK reikalavimams. Pasak nuteistojo, dėl to tinkamai nepasisakė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas, ir taip buvo suvaržytos jo, kaip kaltinamojo, teisės į gynybą. Skunde nurodyta, kad draudžiama analizuoti ir vertinti protokolus proceso veiksmų, kuriuos atliko vėliau nušalintas baudžiamojo persekiojimo pareigūnas –prokuroras. Baudžiamasis procesas nuo pat jo pradžios iki pabaigos negali vykti kitaip kaip tik griežtai laikantis žmogaus teisių apsaugos reikalavimų. Ikiteisminio tyrimo metu neturi būti keliamas tikslas būtinai, bet kokiomis priemonėmis ir būdais apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu. Ikiteisminis tyrimas turi būti atliekamas objektyviai ir tiksliai laikantis nustatytų procesinių taisyklių. Pažymima, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 8 d. nutartimi prokuroras J. L. buvo nušalintas. Atsižvelgiant į tai, kasatorius kasaciniame skunde (p. 17-21) pagal atskirto tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nurodo nušalinto prokuroro J. L. padarytus BPK pažeidimus, piktnaudžiavimo faktus tiriant abi šias bylas. Taip pat nurodo, kad šių bylų duomenys yra identiški, o po to jokie procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Kasatorius daro išvadą, kad byloje esantis kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, nes jame šališkai, neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kasatorius teigia, kad nurodomi kaltinamojo akto trūkumai pagrindė būtinybę gražinti – perduoti bylą prokurorui. Pasak kasatoriaus, nurodyti kaltinamojo akto trūkumai trukdė pirmosios instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, o nurodytų trūkumų pašalinimas padėtų teismui išsamiau išnagrinėti bylą, nei tai buvo įmanoma padaryti remiantis byloje esančiu kaltinamuoju aktu. Kasatorius teigia, kad net du kartus kreipėsi į nagrinėjantį teismą su prašymu grąžinti bylą prokurorui. Apeliaciniame skunde jis nurodė ir kitus BPK pažeidimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šio esminio BPK pažeidimo nepasisakė, o tai duoda pagrindą teigti ir apie suvaržytą kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. dar vieną esminį BPK pažeidimą.
26. Kasatoriui kelia abejonių apeliacinio teismo kolegijos sudarymas, kodėl dalis apeliacinio teismo teisėjų buvo nušalinti pareiškus nušalinimą, o kiti nusišalino patys, pateikdami motyvuotus pareiškimus. Teisėjai S. B. ir V. B. nusišalino nepateikę jokių pareiškimų. Teisėjas V. B. , 1. e. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas, pranešėja paskyrė teisėją D. P. Z. Nuteistasis teigia, kad teisėjai nereiškė nušalinimo, kad ji nagrinėjo jo skundą dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti. Jis prašė apeliacinio teismo teisėjos D. P.–Z. pačiai apsvarstyti nusišalinimo klausimą nuo šios bylos nagrinėjimo. Taip pat kasatorius nurodo, kad teisėja D. P. –Z. nagrinėjo jo skundą Vilniaus apygardos teisme, kai buvo prašoma panaikinti prokuroro nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorui J. L. Nagrinėdama jo (A. K. ) skundą teisėja D. P. –Z. buvo išsireikalavusi abi ikiteisminio tyrimo bylas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. ir šią bylą – susipažino su visais duomenimis, susidarė savo nuomonę dėl byloje esančių duomenų ir skundą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą prokurorui J. L. atmetė. Nuteistasis teigia, kad teisėja D. P. –Z. šališkai nagrinėjo jo bylą, įkalbinėjo atsiimti nušalinimo pareiškimą, skubino žodinį procesą, reiškė nepasitenkinimą realizuojant procesines teises. Kasatorius teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir dėl išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl netinkamo įstatymo taikymo dalyje, kurioje nesiremta – nenurodyta, kad jam (A. K. ) nebuvo panaikintas leidimas laikyti ir nešioti ginklus administracine tvarka. Taip pat dėl šaudmenų negrąžinimo V. S., nes duomenų registrai apie medžiotojus ir asmenis, turinčius teise nešioti ir laikyti ginklus, teismams yra prieinami.
27. Prokurorės kasacinis skundas atmestinas, nuteistojo A. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo
28. Prokurorės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, A. K. išteisindamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
29. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Taigi, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis (BK 253 straipsnio 1 dalis) pasireiškia keliais arba vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo. Neteisėtas šaudmenų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šaudmenų suradimo faktas pas asmenį neturintį leidimo laikyti tokius šaudmenis dar savaime nereiškia asmens kaltumo dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Antai kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad neteisėtas šaudmenų (šaudmens) laikymas negali būti preziumuojamas vien jų suradimo faktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261-677/2015). Šiuo atveju būtina nustatyti ir tokio asmens kaltę, kuri tokiame nusikaltime pasireiškia tik kaip tiesioginė tyčia, t. y. reikia nustatyti, kad toks asmuo suprato, jog neteisėtai, neturėdamas leidimo laiko šaudmenis, ir norėjo taip veikti.
30. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. spalio 6 d. A. K. gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu užrakintame seife buvo rasti šaudmenys (50 vienetų 5.6 mm kalibro šovinių), kuriuos laikyti A. K. leidimo neturėjo. Tačiau, kaip minėta, tokių šaudmenų suradimo faktas dar savaime nereiškia A. K. kaltumo dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Kvalifikuojant A. K. veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį turėjo būti nustatyta, kad A. K. suvokė, jog seife neteisėtai, be leidimo yra laikomi minėti šoviniai ir norėjo juos laikyti.
31. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, teisingai konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad A. K. minėtus šovinius laikė veikdamas tiesiogine tyčia. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko nepaneigtos A. K. nurodytos aplinkybės, kurios nepatvirtina tiesioginės tyčios, neteisėtai laikant šaudmenis, buvimą jo veikoje. Antai iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. ilgą laiką teisėtai disponavo nemažu kiekiu šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, o jiems laikyti buvo įrengti trys seifai; 2008 m. birželio 19 d. A. K. kontoroje, gyvenamosiose ir pagalbinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu buvo rasti ir paimti jo teisėtai laikomi šaunamieji ginklai ir šaudmenys (A. K. dėl paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo atliekant kratas nedalyvavo). Taip pat apeliacinė instancijos teismas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose esančiu seifu, kuriame buvo rasta 50 vienetų 5,6 mm kalibro šovinių, iš esmės naudojosi A. K. žmona, kuri ten laikė savo papuošalus bei ginklą savigynai. Taigi minėti bylos duomenys, kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia A. K. nurodytų aplinkybių, t. y. kad jis galėjo ir neprisiminti, kiek ir kokių šovinių turi teisėtai laikomiems ginklams, kad jis taip pat turėjo pagrindą manyti, jog atliktos kratos metu buvo paimti visi jo teisėtai laikomi šaunamieji ginklai ir šaudmenys. Be to, byloje nustatyta, kad A. K. , paleistas iš suėmimo, pats kreipėsi į policijos įstaigą dėl jam priklausančių išimtų šaunamųjų ginklų bei šaudmenų pardavimo ir juos pardavė. Taigi sutiktina ir su apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad, esant tokioms aplinkybėms, A. K. veiksmai, pardavus šaunamuosius ginklus, pasilikti šiems ginklams skirtus šovinius ir juos sąmoningai laikyti, būtų nelogiški ir betiksliai.
32. Taigi konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo pripažintos įrodytomis faktinės aplinkybės, kurios nepatvirtina tiesioginės tyčios buvimo A. K. veikoje, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnis).
33. Prokurorės kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tuo aspektui, kad nuosprendyje buvo konstatuota, jog byloje nustatyti A. K. veiksmai nesiekia pavojingumo laipsnio, būdingo BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytam nusikaltimui.
34. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl A. K. kaltės padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, esminę reikšmę turi tai, ar jo veiksmai gali būti pripažinti padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Šioje nutartyje konstatuota, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes 50 vienetų 5,6 mm kalibro šovinių suradimas A. K. gyvenamojoje patalpoje esančiame seife dar nereiškia, kad A. K. juos laikydamas veikė tiesiogine tyčia. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. K. veiką, nenustatė būtinojo BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios. Tai konstatavus, sprendžiant dėl A. K. atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės A. K. veiksmų pavojingumo laipsnis, nes jo veiksmuose nesant būtinojo subjektyviojo nusikaltimo sudėties požymio jie negali būti vertinami kaip nusikalstami.
35. Atmestini ir kito kasatoriaus A. K. argumentai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl jo išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas, nes, pasak kasatoriaus, nesiremta – nenurodyta, jog jam (A. K.) nebuvo panaikintas leidimas laikyti ir nešioti ginklus administracine tvarka. Šie argumentai yra deklaratyvūs ir teisiškai nepagrįsti.
36. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. K. dėl BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, paisė iš BPK kylančių reikalavimų.
Dėl BK 233 straipsnio taikymo
37. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu A. K. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį už kvalifikuotą poveikį liudytojui. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti.
38. Pagal BK 233 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų.
39. Būtent nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 3 dalyje, kvalifikuojantis požymis yra poveikio liudytojui, nukentėjusiam asmeniui, ekspertui, specialistui padarymo būdas – poveikis panaudojant smurtą ar kitokią prievartą. Smurtas gali būti tiek fizinis, tiek psichinis. Fizinis smurtas yra tada, kai kaltininkas siekdamas priversti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas liudytojo, nukentėjusiojo asmens, eksperto, specialisto kūno neliečiamumas, jų kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Fizinis smurtas gali pasireikšti liudytojo, nukentėjusiojo asmens, eksperto, specialisto mušimu, priverstiniu alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir pan. Psichinis smurtas yra tada, kai siekiant priversti minėtus asmenis duoti melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išversti grasinama panaudoti fizinį smurtą (tuoj pat ar ateityje) prieš juos ar jiems artimus žmones, grasinama sunaikinti ar sugadinti jiems priklausantį turtą, paskleisi žinias žeminančias jų garbe bei orumą ir pan. BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytas požymis „kitokia prievarta“ iš esmės apima įvairias tiek fizinio, tiek psichinio smurto formas ir todėl faktiškai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi.
40. Nagrinėjamoje byloje A. K. padarytos veikos kvalifikavimas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį buvo grindžiamas tuo, kad A. K. , siekdamas išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už kvalifikuoto piktnaudžiavimo, poveikio liudytojui bei nukentėjusiam asmeniui, trukdymo ikiteisminio tyrimo pareigūnui atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas organizavimą, neteisėtai, kartu ir panaudodamas kitokią prievartą (grasindamas atsisakymo melagingai liudyti teisme atveju prieš R. M. ir D. G. panaudoti fizinį smurtą ir juos nužudyti, duodamas suprasti, kad savo grasinimus realiai įvykdys), darė poveikį R. M. siekdamas priversti jį duoti melagingus parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai, pripažindami, jog A. K. padarė BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. naudodamas prievartą darė neteisėtą poveikį R. M. siekdamas priversti jį duoti melagingus parodymus, tokią savo poziciją iš esmės grindė tik R. M. parodymais. Šiame kontekste pažymėtina, kad tokius parodymus R. M. davė pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiamas kaip įtariamasis baudžiamojoje byloje. Tai, kad prieš R. M., siekiant jį priversti duoti melagingus parodymus buvo naudojama prievarta iš esmės nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys – pavyzdžiui, V. G. , D. G. , G. R. parodymai. Antai V. G. parodymai apie tai, kad jai nuvykus į A. K. kontorą joje buvo R. M., ant kurio A. K. rėkė, griežtu tonu primygtinai nurodinėjo, kaip jis turi keisti parodymus teisme, kad R. M. susitikimo metu atrodė išgąsdintas, savaime nereiškia, kad A. K. , siekdamas priversti R. M. duoti melagingus parodymus, prieš jį naudojo prievartą. Šio fakto nepatvirtina ir G. R. parodymai, ir byloje esantys elektroninių ryšių tinklas perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo metu užfiksuoti A. K. ir R. M. , D. G. ir R. M. telefoniniai pokalbiai. Šiame kontekste pažymėtina, kad A. K. inicijuotų telefono kontaktų į R. M. naudotą telefono numerį data bei kiekis savaime nereiškia, kad A. K., naudodamas prievartą, vertė R. M. duoti melagingus parodymus. Tai, kad A. K. , siekdamas paveikti R. M. duoti melagingus parodymus, prieš jį naudojo prievartą, nepatvirtina ir D. G. bei R. M. telefoninių pokalbių turinys. Vertinant tai, ar teismai, pripažindami A. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nepažeidė BPK nuostatų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia procesinė situacija, kai kaltinamasis A. K. proceso metu negalėjo gauti atsakymų dėl reikšmingų jo veikos kvalifikavimui pagal BK 233 straipsnio 3 dalį klausimų iš liudytojo, jį kaltinančio poveikiu naudojant prievartą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai asmens kaltė iš esmės grindžiama tik ikiteisminio tyrimo metu kito asmens, kaltinamo kitoje byloje duotais parodymais, perskaitytais teismo posėdyje, ir toks asmuo neturi galimybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme apklausti šį parodymus davusį asmenį (pvz., dėl to, kad šis asmuo teisme atsisako duoti parodymus), tokie parodymai (pvz., atsižvelgiant į jų reikšmingumą) gali būti pripažinti nepatikimais sprendžiant asmens kaltumo klausimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-377-511/2016).
41. Taigi, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, A. K. padarytos veikos kvalifikavimas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, t. y. kaip poveikis liudytojui naudojant prievartą, kuris iš esmės grindžiamas vien tik įtariamojo asmens, suinteresuoto savo bylos baigtimi, duotais parodymais, vertintinas kaip neatitinkantis iš BPK 20 straipsnio kylančių reikalavimų, kartu ir reikalavimo, pagal kurį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.
42. Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
43. Taigi, kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, A. K. pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. K. pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, o apeliacinės instancijos teismas, šiuo aspektu palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
44. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291/2013, 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007).
45. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal teismų nustatytas aplinkybes A. K. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip neprievartinis, tačiau neteisėtas poveikis liudytojui siekiant jį priversti duoti melagingus parodymus.
46. Būtent teismai nustatė ir tai, kad A. K. , siekdamas išvengti galimos baudžiamosios atsakomybės už atitinkamų nusikalstamų veikų padarymą, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą paveikti liudytoją R. M. , nuo 2009 m. gegužės mėnesio pabaigos, tiksliau nenustatytos dienos, iki 2009 m. rugsėjo 22 d., advokato A. K. kontoroje vykusių susitikimų su R. M. bei šiuo laikotarpiu vykusių telefoninių pokalbių su R. M. metu, įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu, siūlydamas padėti jam įsidarbinti, žadėdamas jam atsilyginti materialiai ir melagingai paliudijus surengti pobūvį, taip pat pažadėdamas nuteisimo už melagingų parodymų davimą atveju sumokėti jam paskirtą baudą siekė paveikti liudytoją R. M. , kad šis, apklausiamas kaip liudytojas Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, duotų A. K. ir V. G. teisinei padėčiai palankius melagingus parodymus. Be to, tęsdamas šią nusikalstamą veiką, jis 2009 m. rugsėjo 23 d. prie Klaipėdos apygardos teismo pastato, prieš teisiamąjį posėdį vykusio susitikimo su R. M. metu, įtikinėjimo ir įkalbinėjimo būdu toliau siekė paveikti liudytoją R. M. , kad šis, apklausiamas kaip liudytojas 2009 m. rugsėjo 23 d. teisiamojo posėdžio metu, duotų melagingus parodymus.
47. Šias faktines aplinkybes patvirtina ne tik R. M. parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai – V. G. , D. G. , G. R. parodymai, byloje esantys elektroninių ryšių tinklas perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo metu užfiksuoti A. K. ir R. M. , D. G. ir R. M. telefoniniai pokalbiai, kiti byloje esantys duomenys. Šiuo atveju byloje esantys tiek A. K. teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai buvo vertinami sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje. Buvo išanalizuoti liudytojų parodymai, jie buvo gretinami tarpusavyje, lyginami su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad teismai A. K. veiksmuose, pripažindami esantį ir neprievartinį poveikį liudytojui R. M., tokią savo išvadą grindė neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir neobjektyviu įrodymų tyrimu bei vertinimu.
48. Taigi konstatuotina, kad A. K. veika dėl neteisėto poveikio liudytojui R. M. pagal byloje esančius įrodymus atitinka ne BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, o BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 233 straipsnio 3 dalyje, padarymo, o apeliacinės instancijos teismas, palikdamas šį sprendimą galioti, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Vadinasi, A. K. padaryta veika iš BK 233 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotina į 233 straipsnio 1 dalį.
49. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 straipsnį nusikaltimas, numatytas BK 233 straipsnio 1 dalyje, yra pripažįstamas nesunkiu nusikaltimu. A. K. veikos padarymo metu (t. y. 2009 m. rugsėjo mėn.) galiojančioje BK 95 straipsnio, reguliuojančio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo santykius, redakcijoje buvo nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. Kaip minėta, A. K. veika, atitinkanti BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, buvo padaryta 2009 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais. Antai paskutinis šios veikos epizodas buvo padarytas 2009 m. rugsėjo 23 d. Klaipėdos apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, buvo priimtas 2014 m. gruodžio 12 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo veikos padarymo. Taigi, sprendžiant dėl A. K. atsakomybės už poveikį liudytojui jau pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 12 d. buvo suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo už šį nusikaltimą senaties terminai. Pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Vadinasi, byla A. K. dėl poveikio liudytojui nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
50. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasatoriaus A. K. kasacinio skundo argumentai dėl teisėjos D. P. –Z. šališkumo neturi teisinio pagrindo, todėl yra atmetami. Kiti A. K. kasacinio skundo argumentai, pripažinus, kad jį nuteisus pagal BK 233 straipsnio 3dalį buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir bylą šioje dalyje nutraukus, netenka teisinės reikšmės, todėl paliekami nenagrinėtais.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,
n u t a r i a :
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nuosprendžio atmesti.
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 23 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžių dalis, kuriomis A. K. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, ir šią bylos dalį nutraukti.
Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Vytautas Piesliakas
Armanas Abramavičius