Civilinė byla Nr. 2S-2217-855/2021

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00083-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5.; 3.3.4.2.2.; 3.4.5.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (pareiškėjų) G. S. ir M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. birželio 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. S. ir M. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo, suinteresuotas asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius.

Teismas 

n u s t a t ė : 

I. Ginčo esmė

1.       Pareiškėjos G. S. ir M. T. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų civilinėje byloje Nr. 2YT-1888-494/2018, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1.                      Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose buvo išnagrinėta civilinė byla pagal pareiškėjų G. S. ir M. T. (tuo metu turėjusios pavardę – B.) pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui (toliau – ir NŽT) dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad iki nacionalizacijos K. M. turėjo nuosavybės teisėmis 4,8 dešimtinių žemės, vietovėje, šiuo metu esančioje (duomenys neskelbtini) vietovėje, patvirtintoje sudarytu 2017 m. rugsėjo 7 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „DPG System“ planu, sklypo plotas 47 637 kv. m. Juridinio fakto nustatymas buvo reikalingas tam, kad pareiškėjoms būtų atkurtos nuosavybės teisės į minimą žemės sklypą. 2018 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1888-494/2018 pareiškėjų pareiškimas buvo atmestas kaip neįrodytas. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1285-432/2019 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tačiau Vilniaus apygardos teismas pareiškėjų apeliacinį skundą vertino per visai kitų civilinių bylų ar kitų ginčų prizmę, kas įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą.

1.2.                      Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-1888-494/2018 pareiškėjų pareiškimą atmetė, kaip neįrodytą, kadangi: (i) liudytojus P. C. (P. C., gim. (duomenys neskelbtini)) ir V. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) pripažino netinkamais dėl jų amžiaus; (ii) 2006 m. sausio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos Nr. R-4395 duomenys (neparemti kitais išsamiais liudytojų parodymais), teismo manymu, neįrodė pareiškime nurodytos aplinkybės, kad M. K. (duomenys neskelbtini) turėjo 3,8 ir 1 (viso 4,8) dešimtines žemės. Tačiau po apklausų ir paieškų pareiškėja M. T. įsitikino, kad T. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir S. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) iki 1940 metų ir vėliau gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, gerai prisimena, gali ir sutiko parodyti, kur buvo K. M. žemė ir jos ribos iki prievartinės žemės nacionalizacijos, todėl pareiškėjos M. T. prašymu abiejų liudytojų parodymai buvo užfiksuoti 2019 m. gruodžio 17 d. antstolio Armino Naujokaičio 2020 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 157-20-02.  Taigi, nagrinėjamoje byloje paaiškėjo nauja aplinkybė, kuri egzistavo, tačiau nebuvo žinoma pareiškėjoms Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 18 d. sprendimo priėmimo metu, todėl procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu gali ir turi būti atnaujintas.

1.3.                      Pareiškėjos yra įsitikinusios, kad vadovaujantis jų prašyme išdėstytomis nekasdieninėmis faktinėmis aplinkybėmis (dėl faktiškai nustatytos (valdytos) K. M. žemės sklypo konkrečios vietos ir dydžio (duomenys neskelbtini), kuri iki šiol neužimta ir apleista; niekaip nepaneigtais Lietuvos centrinio archyvo 2006 m. sausio 30 d. pažymos Nr. R4-395, 1994 m. liepos 27 d. archyvo pažymėjimo Nr. T-734-M duomenimis), o taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, procesas gali ir turi būti atnaujintas.

2.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo prašė atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2YT-1888-494/2018. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.                      Teismų praktikoje pabrėžiama, kad proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismo sprendimų vykdymą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą 2018 m. išnagrinėtoje civilinėje byloje nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, todėl negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis:

2.1.1.                      Nagrinėjamu atveju naujai pateiktas įrodymas – antstolio Armino Naujokaičio 2020 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, tik patvirtina, į kokį sklypą atkurti nuosavybės teises pageidauja pareiškėjos, tačiau neįrodo, kad šis sklypas yra buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose;

2.1.2.                      Liudytojų parodymai gali būti tik netiesioginiai, papildomi įrodymai.

2.1.3.                      Šioje byloje ne kartą akcentuota, kad pareiškėjos, siekdamos pareikštų reikalavimų patenkinimo, privalėjo nurodyti konkretų buvusio savininko 4,8 dešimtinių žemės nuosavybės teises įgijimo pagrindą ir patvirtinti tai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Tuo tarpu pareiškėjoms nenurodžius, kokiu pagrindu ir iš kokio šaltinio buvęs savininkas įsigijo 4,8 dešimtinių žemės bei nepateikus tokių įrodymų, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas turi būti laikomas neįrodytu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus regiono apylinkės teismas Vilniaus rajono rūmai 2021 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjų G. S. ir M. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

4.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nurodytas aplinkybes bei teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovo duotus paaiškinimus, kad 2019 metais pareiškėjos rado dvi liudytojas, kurios parodė ginčo laukus ir kurių parodymų pagrindu antstolio Armino Naujokaičio buvo surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, darė išvadą, kad pareiškėjos iš esmės nenurodė jokių naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, kurios egzistavo, bet nebuvo ar negalėjo būti žinomos pareiškėjoms Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. lapkričio 15 d. teismo sprendimo priėmimo metu.

5.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjoms ir ankstesnio proceso metu buvo žinoma K. M. priklausiusios žemės buvimo vietovė bei galimos apytikrės ribos. Tuo tarpu pareiškėjų pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų atmestas iš esmės dėl to, jog jos nenurodė, kokiu pagrindu ir iš kokio šaltinio K. M. buvo papildomai įgijęs nuosavybės teise 4,8 dešimtinių (47 637 kv. m) žemės. Tokio pagrindo nenurodo ir pareiškėjų naujai pateikti liudytojų T. K. ir S. G. parodymai, užfiksuoti antstolio Armino Naujokaičio surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Be to, parodymai tik nurodo žemės buvimo vietą ir galimą apytikslį plotą, tačiau juose nėra jokių pagrindžiančių įrodymų apie žemės įsigijimo aplinkybes ir pagrindus. Taip pat teismo buvo pažymėta, jog pareiškėjos niekaip nepaaiškina ir to, kodėl šių liudytojų nebuvo galima apklausti anksčiau, t. y. bylą nagrinėjant pirmuoju etapu, kas teismui sukėlė pagrįstų abejonių dėl tokių liudytojų patikimumo. Šių nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog pareiškėjų prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nei vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, todėl negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.

6.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo suformuota praktika, kur išaiškinta, kad, siekiant atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nepakanka pateikti naujų dokumentų, kurių nebuvo nagrinėjant bylą, sprendė, kad šiuo atveju, naujai pateiktame įrodyme - antstolio Armino Naujokaičio 2020 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, - nėra nurodyta aplinkybių, kaip žemės savininkas įsigijo papildomai 4,8 dešimtinių žemės; šis įrodymas patvirtina tik siekį, į kokį sklypą atkurti nuosavybės teises pageidauja pareiškėjos, tačiau neįrodo, kad šis sklypas yra buvusio savininko iki nacionalizacijos turėtos žemės ribose.

7.       Taip pat pažymėjo, kad pačios pareiškėjos dar savo apeliaciniame skunde nurodė ketinančios ieškoti ne tik papildomų liudytojų, bet ir archyvinių duomenų iš kitų archyvų. Be to, Vilniaus apygardos teismas pareiškėjoms jau buvo nurodęs, jog pareiškėjų turimuose archyvų dokumentuose nėra nurodyta, jog dalis žemės nuosavybę patvirtinančių dokumentų yra neišlikę ar sunaikinti, todėl K. M. papildomų 4,8 dešimtinių žemės įsigijimo sandorio rašytiniai įrodymai turėjo išlikti. Tačiau pareiškėjos ir nagrinėjamu atveju, kreipdamosios į teismą, ne tik nepateikė jokių naujų archyvinių duomenų apie K. M. galimai priklausiusius 4,8 dešimtinių žemės, tačiau ir nepaaiškino negalimumo tokius duomenis gauti ar pan.

8.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs proceso atnaujinimo instituto paskirtį, tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nepateikė ir neįrodė jokių esminių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos anksčiau, pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Atskiruoju skundu apeliantės (pareiškėjos) G. S. ir M. T. nesutiko su pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartimi, prašė ją panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų civilinėje byloje Nr. 2YT-1888-494/2018 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu; prašė atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.                      Pirmosios instancijos teismo nebuvo įsigilinta į aplinkybę, jog naujos liudytojos T. K. ir S. G. pareiškėjų pastangomis buvo surastos tik 2019 m. gruodžio 17 d., kurių parodymai nedelsiant buvo užfiksuoti antstolio 2020 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Šie liudytojai ir jų parodymai pareiškėjoms nebuvo žinomi iki ankstesnių teismų sprendimų ir turi esminę reikšmę šiai bylai bei paneigia Vilniaus regiono apylinkės teismo proceso tinkamumą, teisėtumą bei teisingumą, priimant 2021 m. birželio 17 d. ginčo nutartį.

9.2.                      Esminis naujos aplinkybės pobūdis suprantamas kaip konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius, turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai.

10.       Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12.       CPK

13.       Teismas pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi, apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio (atskirojo) skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

Dėl atskirojo skundo argumentų.

14.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjų G. S. ir M. T. prašymas dėl proceso atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.       Bylos duomenimis nustatyta, jog Vilniaus regiono apylinkės teisme 2018 m. lapkričio 15 d. buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2YT-1888-494/2018 pagal pareiškėjų G. S. ir M. T. (tuo metu – B.) patikslintą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki nacionalizacijos K. M. turėjo nuosavybės teisėmis 4,8 dešimtinių žemės šiai dienai vietovėje (duomenys neskelbtini); sklypo plotas 47 637 kv. m. Teismas pareiškimą atmetė. Sprendime teismas, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjos: (i) nenurodė, kokiu pagrindu K. M. buvo įgijęs nuosavybės teise 4,8 dešimtinių (47 637 kv. m) žemės; (ii) nepateikė jokių įrodymų apie šio žemės sklypo buvimo vietą; (iii) pareiškėjų pateiktą UAB „DPG systems“ 2017 m. rugsėjo 1 d. parengtą žemės sklypo planą (M 1:2000) teismas vertino kritiškai, kadangi planas buvo parengtas liudytojų P. C., gim. (duomenys neskelbtini). (kuriam 1940 m. buvo tik (duomenys neskelbtini) m.) ir V. S., gim. (duomenys neskelbtini) (kuri 1940 m. dar nebuvo gimusi) parodymais; (iv) šis planas, teismo nuomone, tik patvirtino, į kokį sklypą atkurti nuosavybės teises pageidauja pareiškėjos, bet neįrodė, kad šis sklypas yra K. M. turėtos žemės ribose; (v) teismas sprendė, kad 2006 m. sausio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-395 nepatvirtina, kad K. M. be 4,0007 ha papildomai turėjo dar ir 4,8 dešimtines žemės (pagal 1942 m. duomenis jis turėjo 4,2 ha žemės, o toks žemės plotas neženkliai skiriasi nuo 4,0007 ha ploto žemės sklypo, į kurį pareiškėjoms jau buvo atkurtos nuosavybės).

16.       Pareiškėjos, nesutikusios su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apskundė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1285-432/2019, išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą, jį atmetė ir pirmos instancijos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apygardos teismas nutartyje, be kita ko, konstatavo, jog 2006 m. sausio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-395 esantys duomenys neįrodo pareiškime nurodytų aplinkybių, jog iki nacionalizacijos K. M. be 4 ha 0007 kv. m ploto žemės papildomai galėjo turėti dar 4,8 dešimtinių žemės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kompetentingos institucijos pareiškėjų klausimą dėl žemės nuosavybės atkūrimo pagal duomenis, esančius 2006 m. sausio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje, nagrinėjo kelis kartus ir buvo konstatuota, kad tiek Nacionalinė žemės tarnyba, tiek pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog 2006 m. sausio 30 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodytas Vilniaus – Trakų apskrities Rudaminos valsčiaus žemės sklypų sąrašas (surašytas ne anksčiau 1935 m.) laikytinas vėliausiai surašytu dokumentu iki nacionalizacijos ir sujungiančiu bendrai visuose 2006 m. sausio 30 d. pažymoje paminėtuose dokumentuose nurodytą nuosavybės teise turėtą K. M. žemės plotą. Paskutinio pažymoje nurodyto dokumento duomenys yra nurodantys galutinį iki nacionalizacijos K. M. turėtą žemės plotą, kuris atitinka ir žemės sklypo kilmę įrodančiame dokumente – 1930 m. liepos 3 d. pirkimo-pardavimo akte, nurodytą žemės sklypo plotą. Pareiškėjoms nenurodžius, kokiu pagrindu ir iš kokio šaltinio buvęs savininkas įsigijo papildomai 4,8 dešimtinių žemės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patenkinti pareiškime pareikštą reikalavimą. Pažymėjo, jog pareiškėjų turimuose archyvų dokumentuose nėra nurodyta, jog dalis žemės nuosavybę patvirtinančių dokumentų yra neišlikę ar sunaikinti, todėl K. M. papildomų 4,8 dešimtinių žemės įsigijimo sandorio rašytiniai įrodymai turėjo išlikti. Pareiškėjoms tokių įrodymų nepateikus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra neįrodytas.

17.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo, nurodydamos, kad byloje paaiškėjo naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjoms ankstesnių teismų bylos nagrinėjimo metu ir kurios, jų manymų, turi esminę reikšmę bylai, todėl prašo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

18.       Naujai paaiškėjusia aplinkybe pareiškėjos laiko 2019 m. gruodžio 17 d. liudytojomis apklaustų T. K. (gim. (duomenys neskelbtini).) ir S. G. (gim. (duomenys neskelbtini).), kurios iki 1940 metų ir vėliau gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, parodymus apie K. M. priklausiusių žemių ribas iki priverstinės nacionalizacijos, užfiksuotus antstolio Armino Naujokaičio 2020 m. sausio 7 d. surašytame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 157-20-02. Apeliantės nurodo, kad ši naujai paaiškėjusi aplinkybė yra esminė byloje, kardinaliai keičianti civilinės bylos Nr. 2YT-1888-494/2018 aplinkybes ir ji iki 2018 m. lapkričio 15 d. bylos išnagrinėjimo Vilniaus regiono apylinkės teisme apeliantėms nebuvo žinoma, nors iš esmės egzistavo.

19.       Teismų praktikoje yra suformuota, kad pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra tik tada, kai pareiškėjas įrodo, kad tokios aplinkybės 1) buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių. Šiuose įrodymuose esanti informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėse byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos nepateikė ir neįrodė jokių naujai paaiškėjusių esminių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo priėmimo metu.

20.       Kaip jau buvo minėta, klausimas dėl juridinio fakto nustatymo iš esmės jau buvo išnagrinėtas anksčiau, t. y. 2018 m. lapkričio 15 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo, kurio sprendimą Vilniaus apygardos teismas, 2019 m. spalio 29 d. bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, paliko nepakeistą. Teismai (tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą), atmesdami pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo - kad iki nacionalizacijos K. M. turėjo nuosavybės teisėmis 4,8 dešimtinių žemės šiai dienai vietovėje (duomenys neskelbtini), - pagrįstai akcentuodavo, kad pareiškėjos, siekdamos pareikštų reikalavimų patenkinimo, privalėjo nurodyti ir pagrįsti leistinais įrodymais konkretų buvusio savininko 4,8 dešimtinių žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos, pateikdamos antstolio A. Naujokaičio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, ir laikydamos jį esmine naujai byloje paaiškėjusia aplinkybe, niekaip neįvykdė ankstesnių teismų nustatytos savo reikalavimo pagrindo įrodinėjimo pareigos, t. y. nepagrindė nurodomos aplinkybės dėl buvusio savininko nuosavybės teisių turėjimo į pareiškėjų nurodomą žemės sklypą. Iš į bylą pateikto 2020 m. sausio 7 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo turinio matyti, kad jame nėra nurodyta jokių papildomų aplinkybių dėl K. M. 4,8 dešimtinių žemės įsigijimo (kokiu pagrindu ir iš kokio šaltinio buvęs savininkas galėjo įsigyti minimą žemės sklypą). Apeliacinio teismo vertinimu, protokole tik nurodomos žemės sklypo ribos, kurios, pareiškėjų naujai surastų liudytojų teigimu, iki nacionalizacijos priklausė K. M.. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjoms ir ankstesnio proceso metu buvo žinoma antstolio protokole minimos K. M. žemės buvimo vietovė ir jos galimos apytikrės ribos.

21.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad siekiant atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nepakanka pateikti naujų dokumentų, kurių nebuvo nagrinėjant bylą. Naujai pateikti įrodymai turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą ir yra esminės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2010; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2014; 2014 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014; ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjos neįvykdė pareigos įrodyti savo pareikšto reikalavimo pagrindo, o protokole užfiksuotos liudytojų nurodytos galimai iki nacionalizacijos priklausiusios K. M. žemės sklypo apytikrės ribos pareiškėjoms buvo žinomos ir ankstesnių teismų šį klausimą nagrinėjimo metu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju pareiškėjos iš esmės nenurodė jokių naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, kurios egzistavo, bet nebuvo ar negalėjo būti žinomos pareiškėjoms Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimo priėmimo metu, t. y. pareiškėjų nurodyta nauja aplinkybė neatitinka nei vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, todėl negali būti pripažinta naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

22.       Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

23.       Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (paaiškėjus naujai esminei bylos aplinkybei), teisingai aiškino bei taikė proceso atnaujinimo pagrindus reglamentuojančias procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, apeliančių atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Apeliančių  (pareiškėjų) G. S. ir M. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                Renata Volodko