Civilinė byla Nr. 3K-3-211-701/2020

Teisminio proceso Nr. 2-09-3-00889-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.5; 2.4.2.10; 2.4.2.12.2; 2.4.2.13

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės, 

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

dalyvaujant ieškovams D. K., V. K., ieškovų atstovei advokatei Ingridai Krolienei,

atsakovei A. M. G., atsakovų atstovei advokatei Tatjanai Kočegarovai,

atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovei Jūratei Germanavičiūtei-Vasiljevienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. G. ir A. M. G. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir D. K. ieškinį atsakovams S. G., A. M. G., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypų ribų nustatymo ir pažeidimų pašalinimo, tretieji asmenys sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini), valstybės įmonė Registrų centras, J. L. (J. L.), L. D., I. K., D. K., ir pagal atsakovų S. G., A. M. G. priešieškinį ieškovams V. K., D. K., atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl žemės sklypų ribų nustatymo, tretieji asmenys sodininkų bendrija (duomenys neskelbtini), valstybės įmonė Registrų centras, išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų ribų nustatymą, savavališką statybą ir jos padarinių šalinimą, administracinio akto apskundimo terminus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai, patikslinę ieškinio dalyką, prašė: nustatyti ribą tarp žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio toje pačioje sodininkų bendrijoje, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią LKS koordinačių sistemoje žymi taškai 5 ((duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)) ir 6 ((duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)) pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2018 m. gruodžio 7 d. žemės sklypo kadastro žemėlapio ištrauką M 1:500 (pagal pirminį reikalavimą minėtų žemės sklypų ribą buvo prašoma nustatyti pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2015 m. balandžio 20 d. žemės sklypo planą M 1:500); panaikinti 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 82/09-ST4(9.6); įpareigoti atsakovus S. G. ir A. M. G. savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvorą ir vandens talpyklą; atsakovams S. G. ir A. M. G. neįvykdžius teismo sprendimo ir nenugriovus savavališkai pastatytų statinių per teismo sprendime nurodytą terminą, leisti ieškovams pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandens talpyklą ir tvorą nugriauti savo lėšomis; priteisti ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovai nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 0,0656 ha žemės sklypą Nr. 164, esantį (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas ribojasi su atsakovams S. G. ir A. M. G. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdomu 0,0600 ha žemės sklypu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini). Pirkdami žemės sklypą Nr. 164, ieškovai susipažino su 2005 m. sausio 5 d. žemės sklypo planu, jis buvo pridėtas prie pirkimo–pardavimo sutarties, jame jokių pastatų atsakovų G. žemės sklype Nr. 165 nurodyta nebuvo. Atsakovai statė ūkio pastatą ir šiltnamį, vėliau prie ūkio pastato ieškovų žemės sklypo pusėje pastatė vandens talpyklą ir pradėjo lieti tvoros pamatus. Jau ieškovams įsigijus žemės sklypą, ieškovų sutikimo statyti statinius G. neprašė.

4.       Dėl atsakovų neteisėtai vykdomų statybų ieškovai kreipėsi į SB (duomenys neskelbtini), Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, Druskininkų žemėtvarkos skyrių, vėliau – į Nacionalinę žemės tarnybą, tačiau gavo atsakymus, kad, nesant žemės sklypo kadastrinių matavimų, nustatyti pažeidimų nėra galimybės. Matininkui atlikus tikslius matavimus paaiškėjo, kad ieškovų žemės sklype yra ne tik atsakovų statoma tvora, bet ir dalis atsakovų ūkinio pastato bei šiltnamio. 2015 m. balandžio 20 d. R. S. individualios įmonės parengtą žemės sklypo planą Nacionalinės žemės tarnybos Druskininkų skyrius atsisakė tvirtinti, kadangi žemės sklypo riba kerta atsakovų statinius.

5.       Ginčo statiniai – ūkinis pastatas ir šiltnamis – įregistruoti 2009 m. liepos 2 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 82/09-ST4(9.6) pagrindu, jame įrašyta, kad ūkinis pastatas pastatytas pagal 1980 m. birželio 16 d. leidimą statybai Nr. 60/80 bei pagal V. P. parengtą projektą, tačiau statybas leidžiančių dokumentų ir žemės suteikimo statyti šiuos statinius dokumentų nėra, akte nenurodyta, kad šiltnamis pripažintas tinkamu naudotis. Akte įrašyti akivaizdžiai neteisingi duomenys, jog ūkinis pastatas yra atsakovams priklausančiame žemės sklype. Komisijai apie tarp šalių vykstantį ginčą dėl žemės sklypų ribos buvo žinoma, todėl komisija ginčo akte nustatyti aplinkybių, kuriame žemės sklype pastatytas atsakovų ūkinis pastatas ir ar yra išlaikyti atstumai nuo statinio iki ieškovų žemės sklypo, negalėjo. Atsakovų ginčo statiniai pastatyti ieškovų žemės sklype, tačiau atsakovams nebuvo suteikta ieškovams priklausančio žemės sklypo dalis šiems statiniams statyti.

6.       Ieškovų užsakymu, siekiant užtikrinti abiejų ginčo žemės sklypų savininkų interesus, R. S. individuali įmonė 2018 m. gruodžio 7 d. parengė kadastro žemėlapio ištrauką, pagal kurią proporcingai sumažino abiejų žemės sklypų plotus.

7.       Atsakovai S. G. ir A. M. G. priešieškiniu, patikslinę jo dalyką, prašė: nustatyti ribą tarp žemės sklypo, esančio SB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, Nr. 165 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo, esančio SB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, Nr. 164 (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kurią LKS koordinačių sistemoje žymi taškas 4 ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) ir taškas 5 ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį (M:500) (pagal pirminį reikalavimą minėtų žemės sklypų ribą buvo prašoma nustatyti pagal matininko A. V. 2016 m. lapkričio 8 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį (M1:500)); priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

8.       Atsakovai nurodė, kad atsakovui S. G. Varėnos rajono valdybos 1992 m. birželio 25 d. potvarkiu Nr. 398-V buvo skirtas 0,06 ha ploto žemės sklypas Nr. 378, esantis SB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, šis sklypas buvo suformuotas anksčiau nei ieškovų žemės sklypas. Sklypo ribas žymėjo sukalti kuoliukai, tačiau jų po 1984 m. neliko. Šiame sklype 1985 m. buvo pastatytas sodo pastatas, ūkinis pastatas, šiltnamis ir šulinys, abiejuose žemės sklypuose esančių pastatų dislokacijos tuometinių savininkų buvo tarpusavyje derinamos. Sodo namelio statybų metu su kaimynu L., kuriam priklauso sklypas Nr. 166, ties ribą žyminčiais kuoliukais iškasė kanalizacijos šulinį, išlikusį kaip riboženklį, skiriantį jų ir kaimynų L. sklypus. 1984 m. pastatytas sodo namelis buvo inventorizuotas, sudaryta techninė apskaitos knyga, kurioje sklypo riba nustatyta per minėto kanalizacijos šulinio vidurį. Iki ieškovai tapo žemės sklypo savininkais, jokių ginčų dėl žemės sklypų ribos nebuvo, faktinio naudojimo ribos buvo aiškios, jokių pretenzijų iš buvusių kaimynų nebuvo.

9.       Atsakovai 2007 m. birželio mėnesį tarp ginčo žemės sklypų išliejo būsimos tvoros pamatus. Ieškovai, atlikę savo žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos išankstinę patikrą, ėmė reikšti pretenzijas dėl atsakovų statomos tvoros, tačiau tvorai pašalinti adekvačių veiksmų nesiėmė, o dėl pastatų pretenzijų nereiškė. Iš esamų teritorijų planavimo dokumentų riba tarp ginčo žemės sklypų nėra aiški, todėl sprendžiant ginčą tarp šalių labai svarbus yra faktinis žemės sklypų naudojimas, jo apibrėžtumas ir trukmė.

10.       Atsakovai 2009 m. įteisino ginčo statinius, tuomet atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus, pagal juos žemės sklypo ribos išmatuotos nuo kanalizacijos šulinio vidurio, nes šis šulinys yra vienintelis stabilus objektas. Atsakovų žemės sklypo dalies perdavimas ieškovams nugriovus atsakovų teisėtai pastatytus pastatus reikštų ieškovų interesų tenkinimą atsakovų sąskaita, o atsakovų reikalavimo dėl ribos tarp žemės sklypų tenkinimas reikštų teisingos ribos nustatymą ir nuo 1976 m. nusistovėjusios žemės sklypo naudojimo tvarkos įteisinimą.

11.       Atsakovai ieškovų reikalavimui nugriauti ginčo statinius prašo taikyti ieškinio senatį. 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 83 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, ginčo statiniai pastatyti 1985 m., todėl ieškinio senatis ginčyti statybos rezultatus suėjo 1988 m. Be to, ieškovai praleido ir administracinio akto apskundimo terminą.

12.       Atsakovai, įvertinę tai, kad jų žemės sklypo ribos ir dislokacija yra pakankamai aiškūs iš privatizavimo dokumentų, tačiau esant ieškovų žemės sklypo ploto trūkumui, ribą tarp žemės sklypų prašo nustatyti maksimaliai ją patraukiant prie ginčo pastatų pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. parengtą žemės sklypo situacijos brėžinį.

II. Pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų procesinių sprendimų esmė

13.       Druskininkų miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovus S. G. ir A. M. G. savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti (nebaigtą statyti) tvorą su išlietais betoniniais pamatais, kuri skiria ieškovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB (duomenys neskelbtini), bei atsakovams S. G. ir A. M. G. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, o kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė.

14.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2018 m. balandžio 13 d. nutartimi pakeitė Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį atmetė.

15.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų S. G., A. M. G. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinius skundus, 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 13 d. nutartį ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

16.       Alytaus apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2019 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė: nustatė ribą tarp žemės sklypo, esančio SB (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio toje pačioje sodininkų bendrijoje, adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurią LKS koordinačių sistemoje žymi taškai 5 ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir 6 ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pagal R. S. IĮ parengtą 2018 m. gruodžio 7 d. kadastro žemėlapio ištrauką M 1:500; panaikino 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 82/09-ST4(9.6); įpareigojo atsakovus S. G. ir A. M. G. savo lėšomis per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandens talpyklą, esančią prie ūkinio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir nebaigtą statyti tvorą, skiriančią ieškovams V. K. ir D. K. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), bei atsakovams S. G. ir A. M. G. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį SB (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę; atsakovams S. G. ir A. M. G. neįvykdžius teismo sprendimo per teismo nustatytą terminą, leido ieškovams V. K. ir D. K. savo lėšomis nugriauti ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vandens talpyklą, nebaigtą statyti tvorą ir sutvarkyti statybvietę; priteisė iš atsakovų S. G., A. M. G. ieškovams V. K. ir D. K. po 972,11 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškovams V. K. ir D. K. 1798,42 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš atsakovų S. G., A. M. G., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos valstybei po 38,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo; atgręžė panaikintos Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties įvykdymą ir įpareigojo ieškovus V. K. ir D. K. grąžinti Nacionalinei žemės tarnybai 826,31 Eur; atgręžė panaikintos Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties įvykdymą ir įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti Nacionalinei žemės tarnybai 24,74 Eur.

17.       Dėl žemės sklypų ribos nustatymo. Teismas nusprendė, kad byloje nustatyti, kokie susitarimai buvo tarp ginčo žemės sklypo savininkų dėl žemės sklypo ribos statant ginčo pastatus, nėra galimybės, daryti kategoriškos išvados, jog šie ginčo pastatai buvo pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype, nekertant ginčo žemės sklypų ribos, nėra pagrindo. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypai pagal pirminius ginčo žemės sklypų planus (privatizavimo schemas) persidengia, todėl, atsakovams 1985 m. pasistačius ginčo statinius, tuometinė gretimo žemės sklypo savininkė M. G. faktiškai naudojosi mažesniu žemės sklypu, nei jai buvo suteikta ir priklausė pagal žemės sklypo dokumentus.

18.       Iš matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinio teismas nustatė, kad, atsakovų žemės sklypo ribas nustačius pagal pirminį žemės sklypo planą (privatizavimo schemą) bei ginčo ribą pritraukus prie atsakovų garažo, tarp žemės sklypų Nr. 162 ir Nr. 163 atsiranda laisva, neužimta žemė. Iš 1981 m. balandžio 2 d. SB (duomenys neskelbtini) kolektyvinių sodų suplanavimo ir užstatymo projekto teismas nustatė, kad tarp atsakovų žemės sklypo ir žemės sklypų Nr. 163 ir Nr. 162 jokios laisvos žemės nėra, ginčo riba eina iki žemės sklypo Nr. 163 krašto. Dėl šios priežasties teismas nusprendė, kad atsakovų prašoma nustatyti ginčo riba neatitinka nei teritorijų planavimo dokumente suprojektuotos ginčo žemės sklypų ribos, nei faktinio naudojimo, nustačius atsakovų prašomą ginčo ribą atsirastų laisvos valstybinės žemės.

19.       Teismas pažymėjo, kad, sprendžiant ginčą, turi būti vadovaujamasi tuo, jog šalims priklauso žemės sklypai tokio dydžio, kokius jos įsigijo. Teismas nustatė, kad pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinį atsakovų žemės sklypo plotas sumažėja nuo 0,0600 ha iki 0,0560 ha, o ieškovų – nuo 0,0656 ha iki 0,0555 ha, t. y. atsakovų žemės sklypo plotas sumažėja 6,67 proc. (pagal Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų leistinas ribas), o ieškovų – 15,40 proc., t. y. 0,0050 ha daugiau nei Nuostatose leistina paklaida. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad patenkinus atsakovų reikalavimą būtų pažeisti proporcingumo ir ginčo šalių interesų pusiausvyros principai, nepagrįstai būtų suvaržytos ieškovų teisės daugiau negu atsakovų teisės ir taip būtų išimtinai apgintos atsakovų teisės ieškovų interesų sąskaita, todėl atmetė atsakovų priešieškinį.

20.       Įvertinęs R. S. IĮ parengtą 2018 m. gruodžio 7 d. kadastro žemėlapio ištrauką, teismas nustatė, kad joje žemės sklypo konfigūracija atitinka SB (duomenys neskelbtini) kolektyvinių sodų suplanavimo ir užstatymo projekte suformuotą žemės sklypą, žemės sklypo ribų ilgiai nežymiai skiriasi nuo 2005 m. sausio 5 d. ieškovų žemės sklypo preliminaraus plano bei pirminio žemės sklypo plano (privatizavimo schemos), iš esmės visos ieškovų žemės sklypo ribos yra mažesnės nei pirminiame bei preliminariame žemės sklypų planuose, išskyrus ginčo ribą, kuri nežymiai pailgėja – 0,03 m.

21.       Iš 2005 m. sausio 5 d. žemės sklypo plano teismas nustatė, kad jis atitinka SB (duomenys neskelbtini) kolektyvinių sodų suplanavimo ir užstatymo projektą, jame žemės sklypo ribos apibrėžtos, su nustatytomis sklypo ribomis sutiko gretimų žemės sklypų savininkai, tarp jų ir atsakovas S. G., žemės sklypo planas buvo suderintas su SB (duomenys neskelbtini) pirmininke R. D. bei Druskininkų žemėtvarkos skyriumi, jis buvo pateiktas notarei kaip sandorių privalomas priedas, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastabų dėl sandorių turinio nereiškė ir atitinkamai juos įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Teismas taip pat nustatė, kad pagal matininkės R. J. kadastro žemėlapio ištrauką ieškovų žemės sklypo plotas sumažėtų 6,71 proc. iki 0,0612 ha, atsakovų – 6,5 proc. iki 0,0561 ha. Teismas padarė išvadą, kad nustačius ginčo ribą pagal ieškovų pateiktą kadastro žemėlapio ištrauką abiejų ginčo žemės sklypų plotai iš esmės sumažėtų proporcingai vienodai ir pagal Nuostatų leistinas ribas, tačiau tokiu atveju ginčo riba eitų per atsakovams priklausančius pastatus – ūkinį pastatą (garažą) ir šiltnamį.

22.       Iš matininko A. V. situacijos brėžinio teismas nustatė, kad tiek šalių, tiek trečiųjų asmenų J. L. ir L. D. faktinis žemės sklypų naudojimas (pagal tvoras) neatitinka jų žemės sklypų pirminiuose privatizavimo planuose nurodytų ribų. Iš matininkės R. J. kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad trečiasis asmuo L. D. faktiškai naudojasi didesniu žemės sklypu, nei jai priklauso pagal įsigijimo dokumentus, dėl to, teismo vertinimu, šiuo atveju yra galimybė atsakovų bei trečiojo asmens J. L. žemės sklypų rytines ribas slinkti į rytus. Teismas nusprendė, kad atsakovų nurodyto kanalizacijos šulinio laikyti atskaitos tašku nustatant ginčo ribą nėra pagrindo, ginčo ribą nustatant atstumą matuojant nuo kanalizacijos šulinio vidurio, ieškovų žemės sklypo plotas sumažės Nuostatų neleistinoje paklaidoje. Ieškovų žemės sklypo riba vakarinėje dalyje ribojasi su keliu, kuris kitoje pusėje ribojasi su sodininkų bendrijos tvora. Teismas pripažino, kad ieškovų žemės sklypo vakarinės ribos labiau slinkti į vakarus nėra galimybės, ieškovų pateiktoje kadastro žemėlapio ištraukoje ieškovų žemės sklypo vakarinė riba nustatyta tinkamai ir ieškovų žemės sklypo ribos pagrįstai matuotos nuo šios žemės sklypo ribos.

23.       Teismas nusprendė, kad ginčo riba pagal ieškovų pateiktą matininkės R. J. (buvusi S.) sudarytą kadastro žemėlapio ištrauką atitinka šalių teisėtus interesus, todėl, nesant kitų parengtų planų, ieškovų ieškinio reikalavimą dėl ribos tarp ginčo žemės sklypų nustatymo tenkino.

24.        Dėl procesinės teisės kreiptis į teismą termino. Teismas nurodė, kad ginčijamas 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 82/09-ST4(9.6) priimtas dėl atsakovų, todėl jis neturėjo būti įteiktas ieškovams, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše visa informacija apie ginčijamo akto turinį neatskleista. Dėl šios priežasties teismas nusprendė, kad ieškovams apie skundžiamo akto turinį tapo žinoma nuo šio akto gavimo dienos – 2016 m. vasario 24 d. Ieškovai ieškinį dėl šio akto panaikinimo teismui pateikė 2016 m. rugsėjo 26 d., t. y. praleidę Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

25.       Teismas konstatavo, kad kartu su ginčijamu aktu nei statinių projekto, nei žemės sklypo plano su išdėstytais ginčo statiniais, nei leidimo statyti šiuos statinius ieškovams nebuvo pateikta, o tai apsunkino ieškovų galimybes tinkamai suvokti savo subjektinių teisių galimo pažeidimo dydį ir jas ginti. Ieškovai, sužinoję apie ginčijamą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, pakankamai aktyviai domėjosi galimu savo subjektinių teisių pažeidimu, rinko reikalingus trūkstamus dokumentus. Teismas nusprendė, kad ieškovai kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, buvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, procesinį teisės kreiptis į teismą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šį terminą atnaujino.

26.       Dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumo. Teismas nustatė, kad atsakovų ginčo statiniai pastatyti 1985 m. kolektyviniame sode. Byloje duomenų, kad atsakovai 1985 m. kolektyviniame sode statydami ūkinį pastatą ir šiltnamį turėjo Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus projektus, nėra. Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovų ūkinio pastato užstatytas plotas yra 23 kv. m, šiltnamio – 28 kv. m, t. y. šių pastatų plotas viršija leistiną plotą, todėl tokio ploto pastatų atsakovai pastatyti negalėjo. Teismas pripažino, kad atsakovai 1985 m. statyti ūkinio pastato bei šiltnamio kolektyviniame sode neturėjo teisės, todėl šie statiniai pastatyti savavališkai.

27.       Teismas nusprendė, kad komisija, pripažindama šiuos statinius tinkamais naudoti, privalėjo nustatyti, kad jie pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 21.2 punktas). Komisija, žinodama apie tarp šalių esantį ginčą dėl žemės sklypo ribos, neturėdama visų duomenų, patvirtinančių statinių statybos teisėtumo faktą, nepatikrinusi, ar ginčo statiniai pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype, nepagrįstai pripažino ginčo statinius – ūkinį pastatą ir šiltnamį –, tinkamais naudoti. Dėl šios priežasties teismas pripažino, kad 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas surašytas neteisėtai, todėl naikintinas.

28.        Dėl inžinerinio statinio – nebaigtos statyti tvoros – statybos teisėtumo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai ginčo žemės sklypus skiriančią tvorą pradėjo statyti turėdami buvusios žemės sklypo savininkės žodinį sutikimą. Įvertinęs Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto 2010 m. balandžio 21 d. raštą Nr. 2D-4326-(14.2), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. vasario 14 d. raštą Nr. (15.17)-2D-1891, teismas nusprendė, kad atsakovai, atskirdami savo sodo sklypą nuo gretimo sklypo, tvoros statybos darbus pradėjo neturėdami rašytinio gretimo sklypo savininko sutikimo, o tai teikia pagrindą daryti išvadą, jog atsakovai tvoros statybos metu pažeidė statybą reglamentuojančius teisės aktus, todėl teismas tvoros statybos darbus pripažino neteisėtais.

29.       Dėl įpareigojimo atsakovus nugriauti statinius ir ieškinio senaties. Teismas ieškovų reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti neteisėtai atsakovų pastatytus statinius kvalifikavo kaip daiktinės teisės reglamentuojamą reikalavimą ginti nuosavybės teisę (CK 4.98 straipsnis). Aplinkybė, kad ginčo statiniai ar jų dalys stovi ieškovams priklausančio žemės sklypo dalyje, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovų nuosavybės teisės yra pažeistos. Atsakovai, teismo vertinimu, neįrodė, jog jų elgesys 1985 m. statant ūkinį pastatą bei šiltnamį, o vėliau – ir vandens talpyklą bei tvorą, atitiko teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė ieškovų nuosavybės teisės. Teismas nusprendė, kad ieškovai įrodė savo teisių pažeidimą, todėl taikė CK 4.98 straipsnyje nustatytą savininkų teisių gynimo būdą, įpareigodamas atsakovus nugriauti ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius neteisėtai pastatytus statinius – ūkinį pastatą, šiltnamį, vandens talpyklą ir nebaigtą statyti tvorą.

30.       Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai pareiškė negatorinį ieškinį, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovų nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, šis pažeidimas tebesitęsė ir ieškinio pareiškimo dieną, teismas pripažino, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino, todėl atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė kaip nepagrįstą.

31.       Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų S. G. ir A. M. G. apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi paliko nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2019 m. birželio 7 d. sprendimą; priteisė iš atsakovų S. G., A. M. G. ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ieškovui V. K. po 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo ir valstybei po 5,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

32.       Dėl žemės sklypų ribos nustatymo. Kolegija, įvertinusi bylos įrodymus, sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad iš abiejų šalių atliktų kadastrinių matavimų matyti, jog tikslūs kadastriniai matavimai bei faktinis žemės sklypo naudojimas nesutampa su pirminiais žemės sklypo dokumentais, ir tai sudaro pagrindą spręsti, kad iš esamų dokumentų nustatyti, jog riba tarp šalių sklypų yra aiški, nėra galimybės, ši riba nėra įregistruota atlikus tikslius kadastrinius matavimus, todėl ji nustatytina teismine tvarka atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų sklypų plotą.

33.       Įvertinusi byloje esančius duomenis, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo pastatai – ūkinis pastatas (garažas) ir šiltnamis buvo pastatyti 1985 m., o vandens talpykla – 1986 m. Įvertinus tai, jog atsakovai ginčo pastatus statė žemės sklypo ribą nustatydami nuo kanalizacijos šulinio pagal 1984 m. rugpjūčio 13 d. žemės sklypo plane pažymėtus žemės sklypo ribų ilgius, neatsižvelgdami į gretimo ginčo žemės sklypo ribas, nustatytas tuometinės kaimynės M. G. plane, kolegija nusprendė, kad dėl to ginčo žemės sklypų riba slinkosi į ieškovams priklausantį žemės sklypą.

34.       Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal pirminius žemės sklypų planus (privatizavimo schemas) ginčo žemės sklypai persidengia, padarė išvadą, kad, atsakovams 1985 m. pasistačius ginčo statinius, tuometinė gretimo žemės sklypo savininkė M. G. faktiškai naudojosi mažesniu žemės sklypu, nei jai buvo suteikta ir priklausė pagal žemės sklypo dokumentus.

35.       Įvertinusi matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. situacijos brėžinį, matininko paaiškinimus, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotus šalių žemės sklypų plotus, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų prašoma nustatyti ginčo riba neatitinka nei teritorijų planavimo dokumente suprojektuotos ginčo žemės sklypų ribos, nei faktinio naudojimo, nustačius atsakovų prašomą ginčo ribą atsirastų laisvos valstybinės žemės, dėl kurios tarp gretimų sklypų savininkų gali iškilti ginčų ateityje, šalių žemės sklypų plotas sumažėtų neproporcingai – ieškovų sumažėtų daugiau negu Nuostatuose nustatyta leistina paklaida ir daugiau negu atsakovų, t. y. būtų pažeisti proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principai.

36.       Kolegija, įvertinusi R. S. IĮ 2018 m. gruodžio 7 d. kadastro žemėlapio ištrauką, matininkės paaiškinimus, padarė išvadą, kad ieškovų žemės sklypo konfigūracija atitinka SB (duomenys neskelbtini) kolektyvinių sodų suplanavimo ir užstatymo projekte suformuotą žemės sklypą, žemės sklypo ribų ilgiai nežymiai skiriasi nuo 2005 m. sausio 5 d. ieškovų žemės sklypo preliminaraus plano bei pirminio žemės sklypo plano (privatizavimo schemos), iš esmės visos ieškovų žemės sklypo ribos yra mažesnės nei pirminiame bei preliminariame žemės sklypų planuose, išskyrus ginčo ribą, kuri nežymiai pailgėja – 0,03 m, abiejų ginčo žemės sklypų plotai iš esmės sumažėtų proporcingai vienodai bei pagal Nuostatų leistinas ribas, tačiau tokiu atveju ginčo riba eitų per atsakovams priklausančius pastatus – ūkinį pastatą (garažą) ir šiltnamį.

37.       Kolegija atmetė atsakovų argumentą, kad 2005 m. sausio 5 d. sudarytas žemės sklypo planas parengtas Druskininkų žemėtvarkos skyriaus specialisto, kuris neturėjo teisės rengti žemės sklypo planų, todėl juo remtis nustatant ribą tarp žemės sklypų nėra pagrindo. Iš ieškovų, liudytojos B. M. paaiškinimų, VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2016 m. vasario 17 d. rašto Nr. (2.1.10.)ALS-481 kolegija nustatė, kad atliekant žemės sklypo Nr. 164 dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorius buvo pridėtas 2005 m. sausio 5 d. žemės sklypo planas, jis kartu su minėtais sandoriais pateiktas Nekilnojamojo turto registrui, taigi, minėtas žemės sklypo planas buvo rengtas dovanojimo sandoriui sudaryti. Be to, planas atitinka SB (duomenys neskelbtini) kolektyvinių sodų suplanavimo ir užstatymo projektą, jame žemės sklypas yra pakankamai aiškiai suformuotas ir identifikuotas, apibrėžtos jo ribos, su nustatytomis sklypo ribomis sutiko gretimų žemės sklypų savininkai, tarp jų ir atsakovas S. G., žemės sklypo planas buvo suderintas su SB (duomenys neskelbtini) pirmininke R. D. ir Druskininkų žemėtvarkos skyriumi, jo vedėjas V. B. planą patvirtino 2005 m. sausio 6 d. parašu ir antspaudu, planas buvo pateiktas notarei kaip sandorių privalomas priedas, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastabų dėl sandorių turinio nereiškė ir atitinkamai juos įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Dėl šios priežasties kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog šiame žemės sklypo plane pažymėtos žemės sklypo ribos yra neteisingos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juo vadovavosi.

38.       Atsižvelgdama į tai, kad ieškovų žemės sklypo riba vakarinėje dalyje ribojasi su keliu, kuris kitoje pusėje ribojasi su sodininkų bendrijos tvora, kolegija padarė išvadą, kad šios ribos labiau slinkti į vakarus nėra galimybės (Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 8 dalis), todėl, vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, pripažino, kad ieškovų pateiktoje matininkės R. J. kadastro žemėlapio ištraukoje ieškovų žemės sklypo vakarinė riba nustatyta tinkamai ir ieškovų žemės sklypo ribos pagrįstai matuotos nuo šios žemės sklypo ribos. Tačiau net ir proporcingai sumažinus šalių žemės sklypų plotus ginčo riba vis tiek kerta atsakovų pastatus – ūkinį pastatą (garažą) ir šiltnamį.

39.       Kolegija nurodė, kad atsakovai, 1985 m. statydami garažą bei šiltnamį, šių statinių vietą rinkosi savo žemės sklypą išmatavę nuo kanalizacijos šulinio, neįvertinę gretimo žemės sklypo tuometinei savininkei M. G. priklausančio žemės sklypo ribų, dėl to, atsakovams pasistačius minėtus pastatus, M. G. faktiškai naudojosi mažesniu žemės sklypu, o atsakovai naudojosi ir šiuo metu naudojasi ieškovams priklausančia žemės sklypo dalimi. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo metu nustatyti tikros buvusios žemės sklypo savininkės M. G. valios dėl pastatytų pastatų nėra galimybės, tačiau aplinkybė, kad buvusi žemės sklypo savininkė neginčijo aplinkybės, jog atsakovai naudojasi jai priklausančiu žemės sklypu ir jame pasistatė dalį pastatų, nereiškia, kad buvusi žemės sklypo savininkė ar šiuo metu ieškovai perleido dalį nuosavybės (CK 4.47 straipsnis). Duomenų, kad atsakovai įgijo nuosavybės teisę į ieškovams pagal dokumentus priklausančią žemės sklypo dalį, byloje nėra, o aplinkybė, kad buvusi žemės sklypo savininkė, remdamasi geros tarpusavio kaimynystės santykiais, galimai sutiko, jog atsakovai pastatytų pastatus jai priklausančioje žemėje, kolegijos vertinimu, savaime nesukuria jokių teisinių padarinių nei buvusiems, nei esamiems savininkams, t. y. šalims, todėl kolegija atmetė atsakovų nurodytą aplinkybę, jog ieškovai nusipirko mažesnį žemės sklypą, nei faktiškai jiems priklausė.

40.       Kolegija sprendė, kad ginčo riba pagal ieškovų pateiktą matininkės R. J. sudarytą kadastro žemėlapio ištrauką atitinka šalių teisėtus interesus (CK 4.93 straipsnis), todėl, siekiant užbaigti tarp šalių užsitęsusį ginčą bei atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnis), nesant kitų parengtų planų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovų reikalavimą dėl ribos tarp ginčo žemės sklypų nustatymo.

41.       Dėl procesinio teisės kreiptis į teismą termino. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto turinys ieškovams tapo žinomas 2016 m. vasario 24 d. Taigi ieškovai į teismą su nagrinėjamu ieškiniu kreipėsi praleidę įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą administraciniam aktui apskųsti. Įvertinusi ginčo esmę, terminus, per kuriuos valstybinės institucijos pateikė ieškovų atstovei atsakymus, susijusius su ginčijamu aktu, kolegija nusprendė, kad ieškovai kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, buvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, siekdami apginti savo pažeistas subjektines teises, ir procesinį teisės kreiptis į teismą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas šį terminą pagrįstai atnaujino.

42.       Dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumo. Remdamasi Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pasirašymo metu, nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) 2 straipsnio 71 dalimi, 24 straipsnio 1, 2 dalimis, aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (galiojusio nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. lapkričio 22 d.) 9.6, 14, 16 punktais, 3 priedu, 1964 m. CK 114 straipsniu, Lietuvos Respublikos TSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko 1970 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 58 patvirtintos Kolektyvinių sodų projektavimo ir architektūrinės bei valstybinės statybos kontrolės instrukcijos (galiojusios iki 1987 m. gruodžio 31 d., toliau – Instrukcija) 11, 28, 30 punktais, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1979 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintų Darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos tipinių įstatų (galiojusių iki 1987 m. kovo 5 d., toliau – Įstatai) 6, 7 punktais, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1982 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 188 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimų kolektyvinės sodininkystės klausimais pakeitimo ir pripažinimo netekusiai galios“ (toliau – Nutarimas) 6, 7 punktais, įvertinusi ginčo akto sudarymo aplinkybes, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kolegija padarė išvadą, kad iki 1982 m. birželio 29 d. kolektyviniuose soduose statyti ūkinius pastatus ir šiltnamius buvo galima tik turint leidimus juos statyti bei Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus tipinius projektus. Nuo 1982 m. birželio 29 d. teisę kolektyviniame sode statyti iki 6 kv. m ploto ūkinį pastatą ir iki 20 kv. m ploto neapšildomą šiltnamį sodininkų bendrijos nariui suteikė Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtinti šių statinių projektai. Byloje duomenų, kad atsakovai 1985 m. kolektyviniame sode statydami ūkinį pastatą bei šiltnamį turėjo Valstybinio statybos reikalų komiteto patvirtintus projektus, nėra. Pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą atsakovų ūkinio pastato užstatytas plotas yra 23 kv. m, šiltnamio – 28 kv. m, taigi šių pastatų plotas viršija Nutarimo 6 punkte leistiną plotą, todėl tokio ploto pastatų atsakovai pastatyti negalėjo. Nurodytų aplinkybių pagrindu kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pripažinta aplinkybe, kad atsakovai 1985 m. statyti ūkinio pastato bei šiltnamio kolektyviniame sode neturėjo teisės, t. y. kad šie statiniai pastatyti savavališkai.

43.       Kolegija padarė išvadą, kad, atliekant ginčo statinių patikrinimo procedūrą, statiniai pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. gegužės 8 d. iki 2019 m. rugsėjo 18 d., toliau – STR 1.01.07:2002) nuostatas buvo priskiriami I grupės nesudėtingiems statiniams, kuriems neprivalomas statinio projektas bei statybos leidimas, tai sudarytų pagrindą spręsti dėl galimybės įteisinti šių statinių statybą, tačiau komisija, pripažindama šiuos statinius tinkamais naudoti, privalėjo nustatyti, kad jie pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas, STR 1.01.07:2002 21.2 punktas). Nagrinėjamu atveju komisija, žinodama apie tarp šalių esantį ginčą dėl žemės sklypo ribos, neturėdama visų reikiamų duomenų, patvirtinančių tikrinamų statinių statybos teisėtumo faktą, nepatikrinusi, ar ginčo statiniai pastatyti atsakovams priklausančiame žemės sklype, surašė ginčijamą aktą, taip nepagrįstai pripažindama ginčo statinius – ūkinį pastatą ir šiltnamį – tinkamais naudoti. Dėl šios priežasties kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtu 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir jį panaikino.

44.       Dėl inžinerinio statinio – nebaigtos statyti tvoros – statybos teisėtumo. Kolegija, remdamasi Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, šiuo metu galiojančio Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 3 punktu, įvertinusi šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto 2010 m. balandžio 21 d. raštą Nr. 2D-4326-(14.2), Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2017 m. vasario 14 d. raštą Nr. (15.17)-2D-1891, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovai, atskirdami savo sodo sklypą nuo gretimo sklypo, tvoros statybos darbus pradėjo neturėdami rašytinio gretimo sklypo savininko sutikimo, o tai teikia pagrindą daryti išvadą, jog atsakovai tvoros statybos metu pažeidė statybą reglamentuojančius teisės aktus, todėl tvoros statybos darbai teisingai bei pagrįstai pripažinti neteisėtais.

45.       Dėl įpareigojimo atsakovus nugriauti statinius ir ieškinio senaties. Kolegija nurodė, kad, nustačius ribą tarp šalių žemės sklypų pagal ieškovų pateiktą 2018 m. gruodžio 7 d. kadastro žemėlapio ištrauką, ginčo statiniai – nebaigta statyti tvora, vandens talpykla, dalis ūkinio pastato ir dalis šiltnamio – patenka į ieškovams priklausantį žemės sklypą. Taigi, byloje nustatyta, jog ieškovai yra žemės sklypo, kuriame stovi atsakovų statoma tvora, pastatyta vandens talpykla bei dalis ūkinio pastato ir dalis šiltnamio, savininkai, o aplinkybė, kad šie statiniai ar jų dalys stovi ieškovams priklausančio žemės sklypo dalyje, sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovų nuosavybės teisės yra pažeistos (CK 4.98 straipsnis).

46.       Atsakovai, kolegijos vertinimu, byloje, neįrodė, kad jų elgesys 1985 m. statant ūkinį pastatą bei šiltnamį, o vėliau – ir vandens talpyklą bei tvorą, atitiko teisės aktų reikalavimus ir nepažeidė ieškovų nuosavybės teisės. Byloje nustatyta, kad ieškovai dėl ginčo statinių negali naudotis jiems priklausančia žemės sklypo dalimi, dėl to pažeidžiamos jų, kaip žemės sklypo savininkų, teisės, įtvirtintos CK 4.40 straipsnyje. Ieškovai, kolegijos nuomone, įrodė savo teisių pažeidimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 4.98 straipsnyje nustatytą savininkų teisių gynimo būdą, įpareigodamas atsakovus nugriauti ieškovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančius neteisėtai pastatytus statinius.

47.       Atsižvelgdama į tai, kad ieškovų nuosavybės teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, šis pažeidimas tebesitęsė ir ieškinio pareiškimo dieną, kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, jog ieškovai, reikšdami negatorinį ieškinį, nepraleido ieškinio senaties termino, todėl atsakovų prašymas taikyti ieškinio senatį atmestas pagrįstai. 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

48.       Kasaciniu skundu atsakovai S. G. ir A. M. G. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

48.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ginčo statinius atsakovai pastatė neteisėtai, netinkamai taikė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų, pakeistų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 213, 1987 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 175, 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364, kuris neteko galios 1991 m. liepos 12 d., 2, 10 punktus. Byloje konstatuotas galimas gretimų žemės sklypų persidengimo faktas, šio fakto paaiškėjimo laikas įrodo, kad atsakovai, vykdydami ginčo pastatų statybą, tikrai žinojo, kad statybą vykdo savo žemės sklype pagal savo žemės sklypo Nr. 165 privatizavimo schemą (ginčo pastatai patenka į 20 m pločio ruožą matuojant nuo rytinėje žemės sklypo riboje esančio šulinio). Tai patvirtina ir sudaryta inventorizavimo byla, ir 1985 m. balandžio 17 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, t. y. statybos atsakovams priklausančiame žemės sklype faktas nekėlė abejonių ne tik atsakovams, bet ir inventorizavimo bylą bei pripažinimo tinkamu aktą surašiusiems asmenims, taip pat ir tuometinei ieškovų žemės sklypo savininkei. Vėliau vakarinės atsakovų žemės sklypo ribos buvimas už jų pagalbinio ūkio pastatų nekėlė abejonių antrajai žemės sklypo savininkei ir 8 metus nuo žemės sklypo Nr. 164 pirkimo patiems ieškovams. Priešingai nei nurodo teismai, tikrinti (matuoti) gretimo žemės sklypo Nr. 164 ribų atsakovai neturėjo teisės, todėl neteisėto veiksmo neatlikimo (gretimo sklypo permatavimo) negalima laikyti nepakankamu atsakovų apdairumu ar rūpestingumu.

48.2.                       Byloje nustatyta, kad ginčo statiniai atsakovų žemės sklype buvo pastatyti ir jų dislokacijos vieta nekito nuo 1985 m. Ginčo tarp žemės sklypų savininkų nebuvo ir jokie įrodymai teismui dėl to, kad buvusi pirmoji žemės sklypo Nr. 164 savininkė (arba antroji) būtų reiškusi pretenzijas atsakovams dėl nepagrįsto naudojimosi jos žemės sklypo dalimi, nebuvo pateikti. To nepatvirtino nė vienas byloje apklaustas liudytojas ar trečiasis asmuo. Taigi labiau tikėtina yra atsakovų pozicija, kad faktinis žemės sklypų naudojimas atitiko atsakovų turimus privatizavimo dokumentus ir žemės sklypų skyrimo metu buvusį ženklinimą. Dėl šios priežasties teismai, nustatydami šalių žemės sklypus skiriančią ribą, privalėjo taikyti faktinę sklypų naudojimosi tvarką. Pažymėtina, kad atsakovai, vykdydami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, maksimaliai atitraukė žemės sklypo ribą arčiau savo žemės sklypo ribose pastatytų ginčo pastatų, mažindami savo žemės sklypo plotą.

48.3.                      Teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-732/2014 pateiktais Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais, pagal kuriuos teisę į kompensaciją dėl žemės sklypų ploto skirtumo, nustatyto atlikus kadastrinius matavimus, turi tik tie asmenys, kurie dalyvavo vykdant žemės reformą, t. y. kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės ar kurie sudarė su valstybe pirkimo–pardavimo sutartį; vėlesnių sandorių šalys prisiima riziką dėl žemės sklypų plotų skirtumo. Byloje nustatyta, kad žemės sklypų privatizavimo metu juose buvo riboženkliai. Kai 2007 metais žemės sklypą Nr. 164 pirko ieškovai, riboženklių jau nebuvo. Jie pirko sklypą, įregistruotą atlikus preliminarius matavimus, su aiškiai apibrėžtu faktiniu naudojimu, ir yra treti šio žemės sklypo savininkai. Iki ieškovai pradėjo savo žemės sklypo kadastrinius matavimus, t. y. praėjus 8 metams nuo pirkimo, jie nekėlė pretenzijų dėl atsakovų 1985 metais pastatytų ūkinių pastatų. Jeigu būtų išlikę riboženkliai (atsakovų žemės sklypas buvo paženklintas anksčiau už ieškovų žemės sklypą) arba jeigu ieškovai vertintų faktinį ilgalaikį žemės sklypų naudojimą, tai jų žemės sklypo faktinis plotas yra mažesnis nei juridinis, būtent tokį žemės sklypą (mažesnio faktinio ploto) jie ir pirko iš buvusių savininkų, todėl privalo prisiimti riziką dėl žemės sklypų plotų skirtumo.

48.4.                       Teismas, savo sprendimą dėl žemės sklypų ribos nustatymo pagal ieškovų siūlomą variantą grįsdamas teisingumo ir proporcingumo principais, nepagrįstai atskirai nuo kitų faktinių aplinkybių vertino tik žemės sklypų plotų proporcingą sumažinimą, ignoruodamas sklypo Nr. 165 privatizavimo dokumentus, t. y. aplinkybę, kad atsakovų žemės sklypo Nr. 165 rytinė riba yra nustatyta per stacionarų objektą (per šulinį), tuo tarpu pagal ieškovų pateiktą schemą ši riba patraukta į žemės sklypą Nr. 166. Atliekant atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus jų žemės sklypo rytinė riba negali būti nustatoma kitaip nei teritorijų planavimo ir privatizavimo dokumentuose, o tai reiškia, kad, nustačius ribą tarp ginčo žemės sklypų pagal ieškovų siūlomą schemą, atsakovų žemės sklypo plotas procentine išraiška bus sumažintas daugiau nei ieškovų žemės sklypas, be to, pagal sprendimus atsakovai privalo nugriauti daugiau nei prieš 30 metų pastatytus statinius. Toks procesinis sprendimas pažeidžia proporcingumo ir interesų pusiausvyros principus bei reiškia ieškovų interesų tenkinimą atsakovų sąskaita. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės objektai yra ne tik žemės sklypai, kurių riba galimai nėra aiški iš pirminių dokumentu, bet ir kiti nekilnojamojo turto objektai – atsakovams priklausantys statiniai, kurie buvo pastatyti (sukurti) atsakovams skirtame žemės sklype tuo metu, kai ginčo dėl žemės sklypų ribos nei tarp sklypų naudotojų (savininkų), nei su valstybės institucijomis nebuvo. Todėl nepagrįsta yra teismų išvada, kad atsakovų statiniai yra (buvo) pastatyti ieškovų žemės sklype. Atitinkamai ieškovų ir atsakovų nuosavybės teisė tiek į žemės sklypus, tiek į kitus nekilnojamojo turto objektus turi būti ginama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai), tai šioje byloje, be kita ko, pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Svarstant atsakovų pastatų teisėtumo, ieškovų intereso svarumo, pritaikyto ribojimo padarinių rimtumo klausimus, pabrėžtinos įpareigojimo nugriauti statinius neatitaisomos pasekmės ir rimtas ekonominis poveikis. Akivaizdu, kad tokia priemonė netinkama pageidaujamam tikslui pasiekti, per daug suvaržanti asmenų interesus. Be to, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 20 punkte įtvirtintas imperatyvas (draudimas brėžti sklypo ribas per viešame registre įregistruotus statinius) reiškia ne ką kita, o būtent nuosavybės į nekilnojamąjį turtą gynimą.

48.5.                      

48.6.                      Apie 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą ieškovams tapo žinoma 2016 m. vasario 24 d., o ieškinys teismui pateiktas daugiau negu po pusės metų nuo ginčijamo akto gavimo dienos. Kadangi bylose dėl statybos rezultato teisėtumo taikytini statybos metu galioję statybą reglamentuojantys teisės aktai, ieškovų profesionalių teisininkų pareiga buvo įvertinti aktualiuoju laikotarpiu galiojusį statybos teisinį reglamentavimą ir ABTĮ nustatytais terminais kreiptis į teismą. Įvertinus, kad ginčo pagalbinių pastatų statybos metu statybą leidžiančiu dokumentu buvo sodo pastato projektas ir statybos leidimas ir kad ieškovų (jų atstovų) ieškoti atskiri projektai ūkiniam pastatui ir šiltnamiui statyti neegzistuoja, nes jie nereikalingi, laikas bevaisėms paieškoms leidžiamas nebūtų. Todėl konstatuotina, kad vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą praleistas be svarbių priežasčių net pusmetį, ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, o teismai nepagrįstai svarbia priežastimi atnaujinti šešis kartus praleistą procesinį terminą pripažino netinkamą ieškovų teisininkų profesionalų elgesį.

48.7.                      Žemės reformos vykdymas ir privatizavimo dokumentų ekspertinis vertinimas priskirtas Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai, tačiau teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, šios tarnybos išvadų, be kita ko, nurodytų 2017 m. gegužės 17 d. rašte Nr. 1SD-1613-(10.2), nevertino.         Kaip matyti iš abiejų žemės sklypų privatizavimo planų, žemės sklypo Nr. 165 rytinė riba paženklinta stacionariu objektu – šuliniu. Tuo tarpu iš ieškovų žemės sklypo Nr. 164 privatizavimo plano jo dislokacija nėra aiški, jokių stabilių objektų nėra pažymėta. Apie tai aiškina ir Nacionalinė žemės tarnyba minėtame rašte. Todėl ieškovų žemės sklypo (kaip suformuoto vėliau už atsakovų žemės sklypą) riba turėjo būti nustatoma per atsakovų žemės sklypo Nr. 165 vakarinę ribą. Matuojant nuo šulinio į vakarinę žemės sklypo Nr. 165 pusę ginčo statiniai patenka į 20 m ruožą.

49.       Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškimu prisidėjo prie atsakovų kasacinio skundo.

50.       Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

50.1.                       Ieškovų pateiktas I. S. IĮ 2018 m. gruodžio 7 d. planas parengtas vadovaujantis žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintomis Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėmis ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Žemės sklypų schemoje žemės sklypų Nr. 164, Nr. 165, Nr. 166 ir Nr. 167 ribos pažymėtos vadovaujantis kadastro duomenimis, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, sodininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) 1981 m. balandžio 23 d. bendruoju planu, žemės sklypų abrisų kopijomis, Lietuvos Respublikos teritorijos skaitmeniniais rastriniais ortofotografiniais žemėlapiais, topografiniais žemėlapiais ir planais, inžinerinių tinklų planais, georeferencinio pagrindo kadastro duomenų informacija, valstybinio geodezinio pagrindo duomenų rinkinio duomenimis. Tuo tarpu atsakovų pateiktas A. V. 2019 m. sausio 31 d. situacijos brėžinys nurodytų duomenų neatitinka, todėl teismai pagrįstai ginčo žemės sklypų ribą nustatė pagal ieškovų pateiktą planą, o ne pagal atsakovų pateiktą brėžinį. Be to, pagal ieškovų pateiktą planą abiejų sklypų plotai mažėja proporcingai pagal leistinas ribas, o pagal atsakovų brėžinį ieškovų žemės sklypo plotas sumažintas viršijant leistinas ribas. 

50.2.                       Teismai, įvertinę atsakovų kadastro bylos brėžinį, padarė teisingą išvadą, kad atsakovų nurodyto kanalizacijos šulinio laikyti atskaitos tašku nustatant ginčo ribą nėra pagrindo. Be to, atsakovai iš viso nepateikė įrodymų, kad jiems 1993 m. sausio 25 d. sudarant valstybinio žemės sklypo Nr. 165 pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo 0,600 ha ploto žemės sklypą, būtų parengtas perkamo sklypo planas (abrisas), kaip to reikalavo tuo metu galioję teisės aktai. Atsakovų pateiktas kadastro duomenų bylos brėžinys parengtas ne žemės sklypo išpirkimo tikslu, o tik atliekant statinių teisinę registraciją. Jų argumentai, kad jų žemės sklypo ribos rytinėje dalyje eina per šulinį, nes jis neva įbraižytas 1984 m. kadastro bylos brėžinyje, yra nepagrįstai, nes nurodomas šulinys nėra ir niekada nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, todėl jis negalėjo būti pažymėtas ir nekilnojamųjų daiktų kadastro bylos brėžinyje. Byloje nėra jokių duomenų, kad brėžinyje akivaizdžiai ranka pažymėtas ir faktiškai šiuo metu atsakovų žemės sklype esantis šulinys yra tas pats daiktas. Be to, brėžinys parengtas 1984 metais, t. y. prieš dešimt metų iki atsakovų žemės sklypo pirkimo sandorio sudarymo. Byloje pateiktas žemės sklypo Nr. 166 abrisas, sudarytas privatizuojant sklypą, tačiau jame nėra įbraižytas atsakovų nurodomas šulinys. Akivaizdu, kad jeigu sklypų Nr. 165 ir Nr. 166 riba būtų ėjusi per šulinį, šis šulinys būtų pažymėtas žemės sklypo Nr. 166 plane.

50.3.                       Teismai pagrįstai pripažino atsakovų ginčo statinių statybą neteisėta. Kasaciniame skunde atsakovai neteisingai aiškina ir interpretuoja statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Ginčo, kad atsakovai ūkinį pastatą ir šiltnamį statė neturėdami statybos leidimo, byloje nėra, šią aplinkybę pripažino ir patys atsakovai. Aplinkybę, kad ginčo statiniams buvo reikalingas statybos leidimas, patvirtina 1964 m. CK 114 straipsnis, Nuostatų 2, 3 punktai. Pačių atsakovų pateikti A. V. žemės sklypų brėžiniai patvirtina aplinkybę, kad atsakovai suprato, jog ginčo statinius statosi ne tik be imperatyviai reikalingo statybas leidžiančio dokumento, tačiau ir kad juos stato ieškovų žemės sklypo dalyje. Pareiga užtikrinti statybas reglamentuojančių imperatyvių teisės aktų laikymąsi nustatyta statytojui. Todėl būtent atsakovai turėjo įsitikinti, kad statybas vykdo savo sklypo ribose ir nepažeidžia ieškovų teisių. Todėl atsakovų argumentas, kad jie manė, jog statinius stato savo žemės sklype, negali patvirtinti statybos teisėtumo.

50.4.                       Teismai pagrįstai pripažino neteisėtu ir panaikino 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Šiame akte nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi, įrašyta, kad ūkinis pastatas pastatytas pagal 1980 m. birželio 16 d. leidimą statybai Nr. 60/80 pagal V. P. 1980 m. parengtą projektą, tačiau komisijos pirmininkas teismo posėdžiuose pripažino, kas statiniai statyti be leidimo, o surašant aktą komisija netikrino, kur stovi statiniai, akivaizdžiai matėsi, kad neišlaikyti atstumai. Atitinkamai patys atsakovai pripažino, kad leidimas statyti ūkio pastatą ir šiltnamį išduotas nebuvo. Todėl vien šios aplinkybės patvirtina, kad aktas yra neteisėtas. Ginčo akto neteisėtumą patvirtina ir STR 1,11.01:2002 2, 16 punktai, STR 1.01.07:2002 1 priedas, STR 1.09.06:2007 7. 1, 7.2, 7.4.1, 16.1–16.3 punktai, Sodininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas. Be to, akto surašymo metu komisijai buvo žinoma, kad tarp šalių vyksta ginčas dėl žemės sklypų ribų.

50.5.                       Atsakovai neginčija teismų išvadų dėl tvoros ir vandens talpyklos statybos neteisėtumo ir įpareigojimo šiuos statinius nugriauti, jie nepateikė argumentų, kad šios teismų procesinių sprendimų dalys būtų nepagrįstos ar neteisėtos, todėl vertintina, kad jie pripažįsta jų teisėtumą ir pagrįstumą.

50.6.                       Kasacinis teismas šioje byloje 2018 m. lapkričio 17 d. priimtoje nutartyje aiškiai nurodė, kad faktiškai nusistovėjęs žemės sklypų naudojimas nėra absoliutus kriterijus nustatant žemės sklypus skiriančią ribą, nes tuo atveju, jeigu faktinis naudojimas pažeidžia nuosavybės teises, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, teismui kyla pareiga užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, laikantis nuosavybės imperatyvo viršenybės. Todėl bylą nagrinėję teismai ginčo ribą pagrįstai nustatė vadovaudamiesi žemės sklypų formavimo ir įsigijimo dokumentais, o ne faktiniu naudojimu, ir laikydamiesi abiejų šalių nuosavybės apsaugos proporcingumo principo. Aplinkybė, kad atsakovai užvaldė dalį ieškovų žemės sklypo neteisėtai pasistatydami statinius, nesudarė pagrindo nustatyti ginčo ribą už neteisėtai pastatytų statinių.

50.7.                       Atsakovų argumentas, kad teismai neva pažeidė Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią draudimą keisti vietovėje paženklintas žemės ribas, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Byloje nebuvo nei nustatyta, nei ginčijama, kad būtų pakeistos paženklintos šalių žemės sklypų ribos. Žemės sklypų ženklinimo pažeidimo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, juo labiau kad atsakovai nepateikė duomenų nei apie kokio nors ženklinimo atlikimą, nei apie ženklinimo pakeitimą. Esant ginčui dėl žemės sklypų ribos, ieškovai pagrįstai kreipėsi į teismą remdamiesi CK 4.45 straipsnio nuostatomis, o Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis šio ginčo sprendimui netaikytina.  

50.8.                       Abu kartus bylą nagrinėjantys teismai vienodai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino netaikymo. Pirmąjį kasacinį skundą atsakovai taip pat, be kita ko, grindė argumentu, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo netaikė ieškinio senaties termino. Tačiau kasacinis teismas 2018 m. lapkričio 17 d. nutartyje nenustatė, kad pirmą kartą nagrinėjant bylą būtų netinkamai pritaikytos ieškinio senatį reglamentuojančios nuostatos. Vadinasi, ieškinio senaties klausimas, kartą jau spręstas kasaciniame teisme, antrą kartą nebeturi būti sprendžiamas. Šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo nebuvo nurodyta jokių naujų aplinkybių, įrodymų ar argumentų dėl ieškinio senaties termino taikymo, todėl vien dėl šios aplinkybės skundžiamą sprendimą priėmęs teismas neturėjo jokio pagrindo kitaip spręsti senaties taikymo klausimą, nei jis buvo išspręstas bylą nagrinėjant pirmą kartą.

50.9.                       Teismai pagrįstai atnaujino ieškovams vieno mėnesio terminą administraciniam aktui apskųsti. Ginčijamame statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyti statybas leidžiantys dokumentai surasti nebuvo. Tokiu būdu ieškovai išnaudojo visas nuo jų priklausančias galimybes gauti visus ginčijamo akto turinį sudarančius dokumentus. Ir tik jų negavę, darydami prielaidą, o ne būdami įsitikinę, kad aktas neteisėtas, kreipėsi į teismą. Tik teismo posėdžio metu (atsakovei A. M. G. pripažinus) paaiškėjo, jog statybos leidimo, kuris nurodytas skundžiamame akte, iš viso nebuvo. Vadinasi, kad aktas neteisėtas, ieškovai sužinojo tik 2017 m. balandžio 19 d. teismo posėdžio metu, todėl tik nuo šio termino ir skaičiuotinas terminas minėtam aktui apskųsti.

50.10.                      Teismai pagrįstai nusprendė, kad ieškovų pareikštas ieškinys yra negatorinis ir jie nepraleido šio ieškinio pareiškimo ieškinio senaties termino. Tik nustačius ribą tarp ieškovų ir atsakovų žemės sklypų iš viso buvo galima konstatuoti ieškovų teisių pažeidimą ir nuo to momento skaičiuoti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimų susijusių su neteisėtais pastatytais statiniais.

51.       Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundo pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad tarnyba turi tik tarnybinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jai ieškiniu jokių materialinio pobūdžio reikalavimų pareikšta nebuvo.

52.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

53.       Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši byla kasacine tvarka nagrinėtina neperžengiant kasacinio skundo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).

54.       CPK 353 straipsnio 1 dalis aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.

55.       Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

56.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai asmuo savo kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

57.       Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

58.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų S. G. ir A. M. G. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus.

59.       Nors kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, tačiau kasaciniame skunde nenurodyta motyvuotų kasacijos pagrindų dėl teismų procesinių sprendimų dalių, kuriomis atsakovai įpareigoti nugriauti nebaigtą statyti tvorą, peržiūrėjimo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųstų teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis tenkintas ieškovų reikalavimas dėl atsakovų įpareigojimo nugriauti nebaigtą statyti tvorą, nėra peržiūrėjimo kasacine tvarka objektas.

60.       Dalis kasacinio skundo teiginių, kuriais nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį ir kadastrinių matavimų atlikimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą, ieškinio kvalifikavimą, sprendimo priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas, klaidingai vertino ieškinį kaip negatorinį, visiškai ignoravo žemės sklypo Nr. 165 privatizavimo dokumentus, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo statiniai yra (buvo) pastatyti ieškovų žemės sklype, nevertino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos išvadų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes šie teiginiai neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi juose nenurodyta kasacijos pagrindo ir / arba jo buvimą patvirtinančių teisinių argumentų. Dėl to teisėjų kolegija jų nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

61.       Atsakovų kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindas nenurodytas proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir pan., pažeidimas (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka teisėjų kolegija remiasi apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

62.       Atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kasaciniam teismui pateiktame procesiniame dokumente, įvardytame atsiliepimu į atsakovų S. G. ir A. M. G. kasacinį skundą, kuris Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2020 m. kovo 13 d. nutartimi pagal turinį įvertintas kaip prisidėjimas prie kasacinio skundo ir yra priimtas kaip prisidėjimas prie kasacinio skundo, nurodyti savarankiški apskųstų teismų procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes CPK 348 straipsnio 1 dalyje yra reglamentuojama, kad pareiškime dėl prisidėjimo prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų apskųsto sprendimo ar nutarties peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindų. 

Dėl termino pareikšti reikalavimą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo

63.       Kasaciniu skundu atsakovai kvestionuoja teismų išvadą atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo, teigia, kad terminas kreiptis į teismą praleistas be svarbių priežasčių net pusmetį ir tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, o teismai nepagrįstai svarbia priežastimi atnaujinti šešis kartus praleistą procesinį terminą pripažino netinkamą ieškovų teisininkų profesionalų elgesį, šiems be reikalo ieškant ūkinio pastato ir šiltnamio statybą leidžiančių dokumentų, kurie šių pastatų statybai nebuvo reikalingi.

64.       Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad asmens teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis CPK ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Ši asmens teisė yra neatskiriamai susijusi su pareiga minimą teisę įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš jų – kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu. 

65.       Byloje, be kitų, pareikštas reikalavimas panaikinti 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Šis ginčijamas aktas yra individualus administracinis aktas, todėl, atsakovams S. G., A. M. G. ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos teigiant, kad ieškovai praleido įstatymo nustatytą procesinį terminą administraciniam aktui ginčyti, šioje byloje taikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 29 straipsnio 1 dalies nuostatos. Jose įtvirtinta, kad skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. 

66.       Aiškinant ir taikant galiojančios redakcijos ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies nuostatas išlieka aktuali, tiek, kiek teisinis reguliavimas yra tapatus, ir iki 2016 m. birželio 2 d. įstatymu Nr. XII-2399 atliktų Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimų galiojusios ankstesnės redakcijos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, aiškinimo ir taikymo praktika.

67.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas; šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013). Sprendžiant klausimą dėl ABTĮ įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, kasacinis teismas laiko reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016, 15punktas).

68.       ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje (aktuali redakcija, galiojant nuo 2016 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose; skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

69.       Taigi ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminą, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties, taip pat nustato šiuos taisyklės taikymo ribojimus. Aiškinant ir taikant galiojančios redakcijos ABTĮ 30 straipsnio 1 dalies nuostatas išlieka aktuali, tiek, kiek teisinis reguliavimas yra tapatus, ir iki 2016 m. birželio 2 d. įstatymu Nr. XII-2399 atliktų Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimų galiojusios ankstesnės redakcijos ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatų, kurios reglamentavo, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, aiškinimo ir taikymo praktika.

70.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012; 2015 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012; 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012; 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

71.       Kasacinio teismo konstatuota, kad klausimą, ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011; 2016 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 21 punktą).

72.       Šioje byloje teismų nustatyta, kad, esant tarp šalių nesutarimų, 2009 m. gegužės 15 d. atlikus šalių žemės naudojimo patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad yra iškilęs ginčas dėl žemės sklypo ribos, 2009 m. birželio 18 d. įformintas ginčijamas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kurio pagrindu atsakovų ūkinis pastatas ir šiltnamis įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Ieškovai su šio akto turiniu susipažino 2016 m. vasario 24 d., jį gavę iš VĮ Registrų centro. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akte nurodyta, kad tikrinamas ūkinis pastatas, kuriam yra parengtas projektas bei išduotas leidimas statyti, akte ranka padaryti įrašai apie šiltnamį, tačiau jog jis pripažįstamas tinkamu naudoti, nenurodyta. Ieškovams kartu su šiuo aktu nebuvo pateikti nei statinių – ūkinio pastato ir šiltnamio – projektas, nei žemės sklypo planas su išdėstytais ginčo statiniais, nei leidimas statyti šiuos statinius. Siekdama įvertinti, ar ginčijamas aktas yra teisėtas, ieškovų atstovė kreipėsi į įvairias institucijas dėl jame nurodytų statybą leidžiančių dokumentų gavimo: 2016 m. vasario 29 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Druskininkų skyrių, šis 2016 m. kovo 21 d. raštu pateikė ieškovų atstovės prašomus dokumentus; 2016 m. balandžio 22 d. prašymu kreipėsi į Alytaus apskrities archyvą, šis 2016 m. gegužės 6 d. raštu informavo, jog įrašų apie leidimą, išduotą S. G. statyti sodo namelį, nėra, statinių projektai, brėžiniai Alytaus apskrities archyve nesaugomi, bei pasiūlė kreiptis į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių; 2016 m. gegužės 20 d. prašymu kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrių, šis 2016 m. birželio 23 d. raštu nurodė, jog institucija nesaugo Alytaus apskrities viršininko įsakymų; 2016 m. gegužės 23 d. prašymu kreipėsi į Druskininkų savivaldybės administraciją, ši 2016 m. gegužės 26 d. raštu informavo, kad Druskininkų savivaldybės administracija statybos leidimus išduoda nuo 2002 m. sausio 1 d. Ieškovai 2016 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu.

73.       Teismai, įvertinę ginčo pobūdį bei ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto turinį, pripažino, kad nors ieškovams gavus ginčijamą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą tapo prieinama informacija apie esminius akto turinį sudarančius elementus, tačiau kartu su ginčijamu aktu nei statinių – ūkinio pastato, šiltnamio – projektas, nei žemės sklypo planas su išdėstytais ginčo statiniais, nei leidimas statyti šiuos statinius nebuvo pateikti ir tai apsunkino ieškovų galimybes tinkamai suvokti savo subjektinių teisių galimo pažeidimo dydį ir atitinkamai jas ginti. Teismai nustatė, kad ieškovai, sužinoję apie ginčijamą statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, pakankamai aktyviai domėjosi galimu savo subjektinių teisių pažeidimu, nes kreipėsi į įvairias institucijas, siekdami išsiaiškinti, ar dėl įforminto ginčijamo akto nebuvo pažeistos jų subjektinės teisės, ieškovai tik kreipdamiesi į atitinkamas valstybines institucijas ir gavę iš jų atsakymus galėjo spręsti apie galimą ginčijamo akto neteisėtumą ir savo pažeistų subjektinių teisių gynimo būdą. Įvertinę nurodytas aplinkybes, ginčo esmę, terminus, per kuriuos valstybinės institucijos pateikė ieškovų atstovei atsakymus, susijusius su ginčijamu aktu, teismai nusprendė, kad ieškovai kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, buvo pakankamai aktyvūs ir rūpestingi, siekdami apginti savo pažeistas subjektines teises, ir procesinį teisės kreiptis į teismą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas atnaujintinas.

74.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės teikė pagrindą pripažinti, jog ieškovai procesinį teisės kreiptis į teismą terminą praleido dėl svarbių priežasčių, ir atnaujinti šį terminą. Ginčijamame akte esant įrašyta, kad tikrinamas ūkinis pastatas, kuriam yra parengtas projektas bei išduotas leidimas statyti, ieškovų atstovų – teisininkų vykdyta šių akte nurodytų statybą leidžiančių dokumentų paieška nevertintina kaip bereikalinga, o elgesys, nusprendžiant atlikti ir atliekant tokią paiešką, nevertintinas kaip netinkamas. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojama teismų išvada atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl ginčijamo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo.

Dėl atsižvelgimo į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-732/2014 pateiktą išaiškinimą dėl Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

75.       Kasaciniame skunde atsakovai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-732/2014 pateiktais Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais, pagal kuriuos teisę į kompensaciją dėl žemės sklypų ploto skirtumo, nustatyto atlikus kadastrinius matavimus, turi tik tie asmenys, kurie dalyvavo vykdant žemės reformą, t. y. kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės ar kurie sudarė su valstybe pirkimo–pardavimo sutartį; vėlesnių sandorių šalys prisiima riziką dėl žemės sklypų plotų skirtumo.

76.       Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui. Įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris ne tik užtikrintų vienodos teismų praktikos formavimą kurioje nors atskiroje tam tikros kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų sistemoje, bet ir neleistų atsirasti teismų praktikos nenuoseklumams, prieštaringumams tarp specializuotų teismų ir bendrosios kompetencijos teismų, taip pat (jeigu bylų, kurioms nagrinėti sukuriami atskiri specializuoti teismai, kategorijų būtų ne viena) tarp vienos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų ir kitos kategorijos byloms nagrinėti skirtų specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

77.       Kasacinio teismo praktikoje atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2014 ir joje nurodytą praktiką) tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

78.       Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vietovėje paženklintos privačios žemės, miško sklypų ribos vėliau atliekant kadastrinius matavimus nekeičiamos, o už nustatytą žemės, miško sklypo ploto skirtumą, neviršijantį Vyriausybės nustatyto leistino matavimo tikslumo, valstybei arba privačios žemės savininkui nekompensuojama; tuo atveju, jeigu atlikus žemės, miško sklypo kadastrinius matavimus nustatoma, kad žemės, miško sklypo ploto skirtumas viršija leistiną matavimo tikslumą ir išmatuoto žemės, miško sklypo plotas yra mažesnis, šio žemės, miško sklypo savininkui kompensuojama pinigais Vyriausybės nustatyta tvarka.

79.       Vertinant aptariamą kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad administracinėje byloje Nr. A502-732/2014, kurioje buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, buvo nagrinėjami pareiškėjo – fizinio asmens, įsigijusio žemės sklypus iš kitų fizinių asmenų, reikalavimai atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui ir Lietuvos valstybei dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išmokėti piniginę kompensaciją dėl nustatyto žemės sklypų plotų skirtumo, panaikinimo ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, t. y. vyko ginčas dėl NŽT Panevėžio skyriaus atsisakymo išmokėti pareiškėjui Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytą kompensaciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi, palikdamas nepakeistą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, konstatavo, kad: žemės reforma apima tik valstybinės žemės perleidimo privačion nuosavybėn procesą; Panevėžio apygardos administracinis teismas (šis teismas sprendimą, be kita ko, motyvavo tuo, jog pareiškėjas, kuris žemės sklypus, kuriems kadastrinių matavimų metu nustatytas ploto skirtumas, įsigijo ne iš valstybės vykdant žemės reformą, o sudaręs pirkimo–pardavimo sutartis su privačiais asmenimis, neįgijo teisės į kompensaciją dėl žemės ploto skirtumo, teisę į šią kompensaciją turėjo asmenys, iš kurių pareiškėjas įsigijo žemės sklypus, kadangi jie dalyvavo vykdant žemės reformą) tinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

80.       Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-732/2014 tokių išaiškinimų, kokie pateikiami atsakovų kasaciniame skunde, expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nėra išdėstyta.

81.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos, kurioje priimta nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis, faktinių aplinkybių skirtingumą, jose taikytinos teisės netapatumą, nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartyje išdėstytus motyvus ir išaiškinimus, nusprendžia, kad kasacinio skundo argumentas, kuriuo teigiama, jog bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-732/2014 pateiktais Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimais, yra nepagrįstas.

Dėl ginčo ūkinio pastato ir šiltnamio statybos metu galiojusių bei tokių statinių statybą reglamentavusių teisės normų taikymo

82.       Nagrinėjamoje byloje teismai, konstatavę, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius to statinio statybos metu, bei nustatę, jog ginčo ūkinis pastatas ir šiltnamis kolektyvinio sodo sklype atsakovų buvo pastatyti 1985 metais, spręsdami dėl šių statinių statybos teisėtumo taikė LTSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko 1970 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 58 patvirtintos Kolektyvinių sodų projektavimo ir architektūrinės bei valstybinės statybos kontrolės instrukcijos, LTSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1979 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 213 patvirtintų Darbininkų ir tarnautojų sodininkų bendrijos tipinių įstatų, LTSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos 1982 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 188 „Dėl Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos nutarimų kolektyvinės sodininkystės klausimais pakeitimo ir pripažinimo netekusiai galios“ nuostatas bei, jomis remdamiesi, padarė išvadą, kad atsakovai neturėjo teisės 1985 m. kolektyviniame sode statyti tokių ūkinio pastato ir šiltnamio, kokie yra pastatyti, t. y. kad šie statiniai pastatyti savavališkai.

83.       Kasaciniame skunde atsakovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ginčo statinius atsakovai pastatė neteisėtai, netinkamai taikė LTSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų (pakeistų Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu Nr. 213, 1987 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 175, 1988 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 364) 2, 10 punktus.

84.       Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad teismas ginčui išspręsti turi taikyti ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, o jeigu norminiuose teisės aktuose nėra tiesioginės teisės normos, reguliuojančios ginčo teisinį santykį, teismas privalo taikyti to paties teisės instituto, tos pačios teisės šakos įstatymo, kitų norminių teisės aktų normas, reguliuojančias panašų santykį. Taikytinas ginčui išspręsti teisės normas teismas parenka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes ir teisės normose įtvirtintus jų reguliavimo dalyką bei taikymo sąlygas.

85.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl ūkinio pastato ir šiltnamio statybos 1985 m. kolektyvinio sodo sklype teisėtumo. Jų statybos metu, be kita ko, galiojo teisės aktai, kurie reglamentavo reikalavimus statyboms būtent kolektyvinio sodo sklype, taip pat galiojo teisės aktai, kurie reglamentavo reikalavimus individualių gyvenamųjų namų (ir jų priklausinių) statyboms žemės sklype, suteiktame individualių gyvenamųjų namų statybai miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Juose reikalavimai statyboms kolektyvinio sodo sklype ir reikalavimai individualių gyvenamųjų namų statyboms miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse suteiktame žemės sklype yra reglamentuojami netapačiai. Teisinio reglamentavimo netapatumas grindžiamas skirtinga žemės sklypo paskirtimi ir skirtingais statytojo tenkintinais poreikiais. 

86.       Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ūkinio pastato ir šiltnamio statybos 1985 m. kolektyvinio sodo sklype teisėtumo, taikė teisės aktus, kurie reglamentavo reikalavimus statyboms būtent kolektyvinio sodo sklype. Kasaciniame skunde teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog ginčo statinius atsakovai pastatė neteisėtai, netinkamai taikė LTSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų (su vėlesniais pakeitimais) normas, atsakovai skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių, kad šiuo atveju turi būti taikomas būtent jų nurodomas teisės aktas ir neturi būti taikomi tie teisės aktai, kuriuos taikė apeliacinės instancijos teismas. Bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti esant aplinkybę, kad šie ginčo statiniai atsakovų buvo statomi individualaus gyvenamojo namo statybai mieste ar miesto tipo gyvenvietėje suteiktame žemės sklype. Tokios aplinkybės buvimą pagrindžiančių argumentų nenurodoma ir kasaciniame skunde.

87.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad LTSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų (su vėlesniais pakeitimais) reguliavimo dalykas – individualių gyvenamųjų namų ( ir jų priklausinių) statyba miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse žemės sklype, suteiktame individualių gyvenamųjų namų statybai (nuostatų 1, 2, 3 punktai). Šie nuostatai nereglamentuoja reikalavimų statyboms kolektyvinio sodo sklype ir tokio pobūdžio statybos neįeina į šių nuostatų reguliavimo dalyką. Pastarieji reikalavimai buvo tiesiogiai reglamentuojami kitų teisės aktų ir sudarė jų reguliavimo dalyką. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog ginčo ūkinis pastatas ir šiltnamis atsakovų buvo pastatyti 1985 metais kolektyvinio sodo sklype, spręsdamas dėl šių statinių statybos teisėtumo, pagrįstai, atsižvelgdamas į teisės aktų reguliavimo dalykus, netaikė LTSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų (su vėlesniais pakeitimais) normų, o taikė reikalavimus statyboms būtent kolektyvinio sodo sklype tiesiogiai reglamentavusių teisės aktų normas. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė LTSR Ministrų Tarybos 1975 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 228 patvirtintų Individualinės statybos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse nuostatų (su vėlesniais pakeitimais) normas.

Dėl žemės sklypų ribų nustatymo

88.       CK 4.45 straipsnio, reglamentuojančio žemės sklypo ribų nustatymą, 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sklypų savininkai nesutaria dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų, ribas nustato teismas, atsižvelgdamas į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas bei kitus įrodymus; jeigu ribų nustatyti neįmanoma, prie kiekvieno žemės sklypo turi būti prijungtos vienodo dydžio ginčytino ploto dalys, bet nė vienas tokiu būdu naujai suformuotas sklypas plotu neturi skirtis nuo esamo teisiškai įtvirtinto sklypo.

89.       Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp ieškovų ir atsakovų S. G. bei A. M. G. kilo dėl jiems nuosavybės teise priklausančių ir besiribojančių sklypų ribos, kai iš esamų dokumentų ši riba nėra aiški. Šios šalys byloje siekė nustatyti žemės sklypų ribą pagal savo pateiktus planus: ieškovai – pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2018 m. gruodžio 7 d. žemės sklypo kadastro žemėlapio ištrauką, o atsakovai – pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį. 

90.       Nurodytų šalių reikalavimų turinys buvo suformuluotas joms pirmosios instancijos teisme patikslinus ieškinio ir priešieškinio dalykus po to, kai byla, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2018 m. lapkričio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-403/2018, panaikinus anksčiau joje priimtus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, buvo perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. 

91.       Be to, ieškovai, įrodinėdami, kad žemės sklypų riba turėtų būti nustatyta pagal jų pateiktą planą, taip pat teigia, kad dalis atsakovams priklausančių jų žemės sklype esančių statinių patenka į ieškovams nuosavybės teise priklausantį sklypą, todėl pareiškė papildomus reikalavimus dėl minėtų statinių pašalinimo, statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo.

92.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl žemės sklypų ribų nustatymo, yra išaiškinęs, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog, esant gretimų sklypų ribų neatitikčiai, kiekvienu atveju būtina ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros ir negalima ginti išimtinai vieno savininko teisių kito sklypo savininko interesų sąskaita. Tai prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kai atliekant kadastrinius matavimus nustatoma, kad gretimų sklypų plotas skiriasi nuo žemėtvarkos projektuose ar kituose teritorijų planavimo dokumentuose suformuotų sklypų ploto (neįregistruotiems Nekilnojamojo turto registre žemės sklypams), gretimų sklypų plotas turi būti apskaičiuojamas ir jų riba privalo būti nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai, t. y. leistina (ribinė) ploto paklaida taikytina abiem gretimiems sklypams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-611/2016 49 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

93.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teismui pateikiamuose žemės sklypų ribų nustatymo planuose turi būti atsižvelgiama į dokumentus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą bei juose esančius statinius, nuosavybės teise valdomų sklypų plotą, paisoma naudojimosi žeme racionalumo ir efektyvumo kriterijų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Įrodyti, jog reikalaujama sklypų riba atitinka teisės aktų reikalavimus ir yra tinkamiausia, turi ieškovas, o kita šalis turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka pateikti kitokį sklypų ribos nustatymo variantą ir jį pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2014).

94.       Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo jurisprudencijoje šios kategorijos bylose yra laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga, atsižvelgiant į ginčo šalių faktiškai valdomus žemės sklypus, turimus dokumentus, netikslumų tarp teisinės ir faktinės žemės sklypo ribos kilimo priežastis, priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, siekiant, kad nustatoma žemės sklypo riba būtų patogi gretimų žemės sklypų savininkams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2014; 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-415/2016 26 punktą; kt.).

95.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad faktiškai nusistovėjęs žemės sklypų naudojimas nėra absoliutus kriterijus nustatant žemės sklypus skiriančią ribą, nes tuo atveju, jeigu faktinis naudojimas pažeidžia nuosavybės teises, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų, teismui kyla pareiga užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą taikant nurodytų imperatyvų viršenybę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-701/2016 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

96.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sklypų ribos dėl jų faktinės ir teisinės neatitikties atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes gali būti nustatomos iš naujo, kai pagal dokumentuose nustatytas ribas sklypai neatitinka savininkų įsigytų sklypų plotų, o pagal faktinį naudojimą tokių neatitikimų nėra; kai pagal esamus dokumentus žemės sklypai tarpusavyje persidengia; kai pagal dokumentuose nustatytas ribas labai apsunkinamas naudojimasis žemės sklypu pagal jo paskirtį (pvz., nelieka įvažos) ar jame esančiais statiniais ar daugiamečiais sodiniais (jie visi ar dalis atsiduria svetimame sklype), o faktinės sklypo ribos tokių kliūčių nesukelia, ir panašiais atvejais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-517-701/2016 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

97.       Kasaciniame skunde atsakovai, ginčydami teismų procesinius sprendimus, argumentuoja, kad teismai, nustatydami šalių žemės sklypus skiriančią ribą, privalėjo taikyti faktinę sklypų naudojimosi tvarką, juolab kad jie (atsakovai), vykdydami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, maksimaliai atitraukė žemės sklypo ribą arčiau savo žemės sklypo ribose pastatytų ginčo pastatų, mažindami savo žemės sklypo plotą.

98.       Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad atsakovai S. G. ir A. M. G., bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjant iš naujo, patikslinę priešieškinio dalyką, prašė nustatyti žemės sklypų ribą pagal matininko A. V. 2019 m. sausio 30 d. parengtą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), situacijos brėžinį. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad šių atsakovų prašoma pagal nurodytą situacijos brėžinį nustatyti žemės sklypų riba, be kita ko, neatitinka faktinio naudojimo. Ši teismų išvada kasaciniu skundu nėra ginčijama. Taigi teismų konstatuota, kad atsakovai, patikslinę priešieškinio dalyką, žemės sklypų ribą prašė nustatyti ne pagal faktinį žemės sklypų naudojimą. Todėl konstatuotina, kad žemės sklypų riba pagal faktinį jų naudojimą teismų nenustatyta pagrįstai jau vien dėl to, kad atsakovai nereiškė tokio reikalavimo.

99.       Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 9 d. priimtoje nutartyje (bylos Nr. 3K-3-419-403/2018), konstatavęs, kad tarp šalių kilo ginčas dėl sklypų ribos, pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu kitos atsakovų žemės sklypų ribos (kraštinės), besiribojančios su žemės sklypais Nr. 166 ir Nr. 162, negali būti koreguojamos, o pagal ieškovų pateiktą planą atsakovų sklypo plotas sumažėja daugiau negu maksimali leistina (ribinė) paklaida, tai atsakovų žemės sklypo (jo ribos su ieškovų žemės sklypu) klausimas turėtų būti sprendžiamas taikant proporcingumo principą, t. y. mažinant abiejų šalių žemės sklypų plotą proporcingai, net jeigu tai reikštų, kad abiejų sklypų plotai sumažės daugiau negu maksimali leistina (ribinė) paklaida.

100.       Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai, nustatydami šalių žemės sklypus skiriančią ribą, privalėjo taikyti faktinę sklypų naudojimosi tvarką ir ribą nustatyti pagal faktinį žemės sklypų naudojimą.

101.       Kasaciniame skunde atsakovai argumentuoja, kad teismai, nustatydami žemės sklypų ribą pagal ieškovų pateiktą R. S. individualios įmonės parengtą 2018 m. gruodžio 7 d. žemės sklypo kadastro žemėlapio ištrauką, ignoravo atsakovų žemės sklypo privatizavimo dokumentus, pagal kuriuos atsakovų žemės sklypo rytinė riba yra nustatyta per stacionarų objektą (šulinį), tuo tarpu pagal R. S. individualios įmonės parengtą 2018 m. gruodžio 7 d. žemės sklypo kadastro žemėlapio ištrauką ši riba patraukta į žemės sklypą Nr. 166. Atsakovų teigimu, atliekant jų žemės sklypo kadastrinius matavimus sklypo rytinė riba negali būti nustatoma kitaip nei teritorijų planavimo ir privatizavimo dokumentuose, todėl, nustačius žemės sklypų ribą pagal ieškovų siūlomą variantą, atsakovų žemės sklypo plotas procentine išraiška bus sumažintas daugiau nei ieškovų.

102.       Vertinant šiuos argumentus pažymėtina, kad, teismui nustatant žemės sklypų ribą, turi būti, be kita ko, atsižvelgiama į ginčo šalių faktiškai valdomus žemės sklypus, faktiškai valdomų sklypų ribas ir plotą. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad faktinė atsakovų S. G. ir A. M. G. žemės sklypo bei trečiajam asmeniui J. L. priklausančio žemės sklypo Nr. 166 riba neatitinka jų žemės sklypų pirminiuose privatizavimo planuose nurodytų ribų, ji yra patraukta į trečiojo asmens J. L. žemės sklypą, atsakovai faktiškai naudojasi žemės sklypu iki trečiojo asmens J. L. pastatytos tvoros, pastarasis sutinka, jog šulinys liktų atsakovų žemėje. Šios teismų nustatytos aplinkybės kasaciniu skundu nėra ginčijamos. Esant šioms aplinkybėms teismai, spręsdami šalių ginčą, atsakovų žemės sklypo ir žemės sklypo Nr. 166 riba pagrįstai laikė faktinę jų ribą bei pagrįstai dėl atsakovų faktiškai valdomo žemės sklypo, jo ribų ir ploto sprendė remdamiesi būtent tokios šių žemės sklypų ribos egzistavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiamas skundo teiginys, esą nustačius žemės sklypų ribą pagal ieškovų siūlomą variantą atsakovų žemės sklypo plotas procentine išraiška bus sumažintas daugiau nei ieškovų, vertintinas kaip nepagrindžiantis tokio teiginio. Dėl to nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl proporcingumo principo

103.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal teismų procesinius sprendimus atsakovai privalo nugriauti daugiau nei prieš 30 metų pastatytus statinius, tokie procesiniai sprendimai pažeidžia proporcingumo ir interesų pusiausvyros principus bei reiškia ieškovų interesų tenkinimą atsakovų sąskaita. Atsakovų teigimu, nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės objektai yra ne tik žemės sklypai, kurių riba galimai nėra aiški iš pirminių dokumentu, bet ir kiti nekilnojamo turto objektai – atsakovams priklausantys statiniai, kurie buvo pastatyti (sukurti) atsakovams skirtame žemės sklype tuo metu, kai ginčo dėl žemės sklypų ribos nei tarp sklypų naudotojų (savininkų), nei su valstybės institucijomis nebuvo. Anot atsakovų, atitinkamai ieškovų ir atsakovų nuosavybės teisė tiek į žemės sklypus, tiek į kitus nekilnojamojo turto objektus turi būti ginama (Konstitucijos 23 straipsnis, CK 4.47 straipsnio 1, 4 punktai), tą šioje byloje, be kita ko, pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Skunde nurodoma, kad svarstant atsakovų pastatų teisėtumo, ieškovų intereso svarumo, pritaikyto ribojimo padarinių rimtumo klausimus, pabrėžtinos įpareigojimo nugriauti statinius neatitaisomos pasekmės ir rimtas ekonominis poveikis. Atsakovų teigimu, akivaizdu, kad tokia priemonė netinkama pageidaujamam tikslui pasiekti, per daug suvaržanti asmenų interesus.

104.       Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnis (nuosavybės apsauga) ir jį aiškinanti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste EŽTT yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. EŽTT 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimo byloje Allard prieš Švediją, peticijos Nr. 35179/97, par. 54). 

105.       Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai (CK 1.5 straipsnis). Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, būtų taikomos ir tinkamos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013).

106.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, įvertinusi proporcingumo ryšį tarp prašomos taikyti atsakovų S. G. ir A. M. G. atžvilgiu priemonės – nugriauti 1985 metais pastatytus ūkinį pastatą, šiltnamį ir 1986 metais pastatytą vandens talpyklą – ir siekiamo tikslo – ginti ieškovų teisę netrukdomai naudotis savo žemės sklypu, nusprendžia, kad ieškovų pasirinktas teisių gynimo būdas neproporcingai neapribotų atsakovų nuosavybės teisių. Ši išvada grindžiama tuo, kad atsakovai apskritai neturėjo teisės 1985 m. kolektyviniame sode statyti tokių ūkinio pastato ir šiltnamio, kokie yra pastatyti. 2009 m. birželio 18 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kurio pagrindu ūkinis pastatas ir šiltnamis įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, yra surašytas neteisėtai. Kaip matyti iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, ūkinio pastato vidutinė rinkos vertė, 2009 m. birželio 2 d. duomenimis, yra 591 Eur, nusidėvėjimas – 29 proc., o šiltnamio vidutinė rinkos vertė yra 180 Eur, nusidėvėjimas – 70 proc. Duomenų apie vandens talpyklos vertę byloje nėra, Nekilnojamojo turto registre ji nėra įregistruota. Akcentuotina, kad ieškovai siūlė atsakovams bendrai spręsti iškilusias jiems visiems aktualias problemas, taip pat siūlė susitarti taikiai, tačiau atsakovai su tuo nesutiko, savo siūlymų ar alternatyvų ieškovams neteikė. Jeigu vienam savininkui priklausantys statiniai stovi greta žemės sklypo ribos, tai dėl tokios statinių lokalizacijos savaime yra apsunkintas besiribojančio gretimo žemės sklypo savininko teisių įgyvendinimas, nes norminiai statybos teisės aktai nustato reikalavimus dėl atstumo iki kitų statinių.

107.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų prašoma taikyti atsakovų S. G. ir A. M. G. atžvilgiu priemonė yra tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti, ji tokia reikalinga, per daug nesuvaržo atsakovų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Dėl to nurodyti kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

108.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus teisų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta, todėl jie paliktini nepakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

109.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasacinį skundą atmetus, atsakovų kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

110.       Ieškovas V. K. prašo priteisti 700 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą ir atstovui dalyvaujant teismo posėdyje, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14, 8.19 punktuose nustatyto dydžio. Šis ieškovo prašymas tenkintinas, jam priteistina visa prašomų atlyginti patirtų išlaidų suma – 700 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93, 98 straipsniai). Nurodyta suma priteistina ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 350 Eur iš kiekvieno.

111.       Kasaciniame teisme patirta 75,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 22 d. ir 2020 m. rugsėjo 21 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei lygiomis dalimis priteistinas iš kasacinį skundą padavusių atsakovų, t. y. po 37,60 Eur iš kiekvieno (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovų S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 37,60 Eur (trisdešimt septynis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. 

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas 

        Antanas Simniškis

        Dalia Vasarienė