Civilinė byla Nr. e2A-656-464/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02123-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7.; 2.6.2.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2151-392/2017 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė ,,Agrovet“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2012-07-20 jo su atsakove AB SEB banku pasirašytą laidavimo sutartį, kuria užtikrintas trečiojo asmens RUAB ,,Agrovet“ prievolių, kylančių iš 2001-09-13 kreditavimo sutarties, tinkamas įvykdymas.
2. Nurodė, kad dėl objektyvios priežasties – ekonominės krizės, trečiasis asmuo RUAB ,,Agrovet“ negalėjo tinkamai vykdyti kreditavimo sutarties ir tapo visiškai priklausoma nuo atsakovės AB SEB banko, kuriai buvo įkeistas ir pagrindinis įmonės turtas. Bankas, pasinaudojęs susiklosčiusia faktine situacija, panaudojo ekonominį spaudimą išimtinai jam naudingai laidavimo sutarčiai sudaryti, t. y. bankas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad RUAB „Agrovet“ turėjo ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, konkrečiu momentu buvo ekonomiškai silpna, o ieškovas, kaip pareigingas įmonės vadovas, buvo priverstas sutikti su banko padiktuotomis sutarties sąlygomis ir už juridinį asmenį laiduoti didžiule 1 000 000 Lt suma. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas nesant jokio racionalaus pagrindo ir / ar ieškovo intereso, pagrįsto ekonominės naudos bei pelno siekimu, šiuo sandoriu buvo tik sukurta ieškovo rizika bei sudarytos prielaidos patirti asmeninius nuostolius dėl galimo trečiojo asmens savo prievolės bankui neįvykdymo. Sutarties sąlygos nepagrįstai suteikė bankui perdėtą pranašumą ir neatitiko protingumo ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimų. Dėl paminėtų priežasčių ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip sudarytas esant ekonominiam spaudimui, realiam grasinimui bei dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2017-01-10 sprendimu ieškovo A. G. ieškinį atmetė.   
4. Teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančia ginčijamą 2012-07-20 laidavimo sutartį CK 1. 91 straipsnio pagrindu, visų pirma pažymėjo, kad aplinkybė, jog trečiasis asmuo laidavimo sutarties pasirašymo metu turėjo ekonominių sunkumų, nereiškia, jog bankas naudojo prievartą ar / ir ekonominį spaudimą ieškovui. Teismas nurodė, kad ekonominės situacijos pasikeitimas vertintinas kaip paties ieškovo, kaip verslininko, rizika, ieškovas turėjo įvertinti įmonės finansinę padėtį, t. y. turėjo pareigą imtis veiksmų, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau.  
5. Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad dėl banko  ekonominio spaudimo buvo sudarytas tik pastarajam naudingas sandoris. Teismas pripažino, kad ginčo sutartis buvo sudaryta pratęsiant su RUAB „Agrovet“ sudarytą kreditavimo sutartį, t. y. buvo pratęstas apyvartinio kredito limito terminas vieneriems metams bei pradelstų įsipareigojimų mokėjimas perkeltas į sutarties termino pabaigą, taigi naudą iš laidavimo sutarties gavo tiek RUAB „Agrovet“, tiek ir ieškovas kaip šios įmonės vadovas bei pagrindinis akcininkas.  
6. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų padarė išvadą, kad ieškovas galėjo derėtis ir derėjosi dėl laidavimo sutarties sąlygų, jis laidavo ne visai kredito sumai, o tik jos daliai, todėl atmetė kaip nepagrįstus ir teiginius dėl banko vienašališkai nustatytų sutarties sąlygų.   

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Ieškovas A. G. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-01-10 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas; skirti žodinį bylos nagrinėjimą; teismui manant, kad bylos esmė gali būti atskleista tik pirmosios instancijos teisme, grąžinti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas bylą išnagrinėjo skubotai (teismo posėdis truko 20 min.) ir nedalyvaujant ieškovui. Tokiu būdu buvo pažeisti teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos, teisės į tinkamą procesą, procesinio lygiateisiškumo, tiesioginio dalyvavimo, teisės būti išklausytam, rungimosi principai (CPK 5 str., 12 str., 17 str. ir 42 str.), o tai tiesiogiai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
2. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka jai CPK 270 straipsnio 4 dalyje keliamų reikalavimų. Teismas privalėjo pasisakyti dėl kiekvieno iš ieškinyje nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų buvimo ir pateikti aiškias išvadas, dėl ko šie reikalavimai atmetami. Tuo tarpu teismo sprendime nurodytos itin lakoniškos, abstrakčios, deklaratyvios išvadas, visiškai neanalizuotos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės ir priežastys, neįvertinti pateikti įrodymai. 
3. Teismas visiškai ignoravo aplinkybę, kad ginčo sandoris sudaryta ekonominės krizės metu, o taip pat faktą, jog jis buvo išimtinai naudingas tik bankui – RUAB „Agrovet“ banko naudai jau buvo įkeitusi turto, kurio likutinė vertė 2012-07-20 buvo 7 536 462,22 Eur, o 2016-09-30 – 9 547 034,47 Eur, už RUAB „Agrovet“ prievolę laidavo UAB „Pajūrio mėsinė“ ir UAB „Kretingalės mėsa“, ir to bankui dar nebuvo gana, 2012 m. papildomai pareikalavus akcininko laidavimo.     
4. Teismas konstatuodamas, kad nebuvo naudojamas ekonominis spaudimas ir grasinimas, absoliučiai neanalizavo šių įstatyme įtvirtintų sąvokų, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu, todėl padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą. Bankas žinodamas, kad nors įmonei trūksta lėšų veiklai vykdyti, tačiau įsipareigojimams užtikrinti įkeista pakankamai nekilnojamojo turto, už tinkamą jos įvykdymą laiduota dviejų juridinių asmenų, vis tiek pagrasino neatidėti paskolos grąžinimo terminų, jei už tinkamą šios prievolės įvykdymą nelaiduos jos vadovas ir akcininkas. Nesant galimybės refinansuoti kreditą ar pasiskolinti lėšų iš kitų finansinės rinkos dalyvių, ieškovas, norėdamas išsaugoti du dešimtmečius vykdomą veiklą ir darbo vietas, nebeturėjo kitos išeities, kaip tik sutikti su banko reikalavimu sudaryti laidavimo sutartį.  
5. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl sandorio sąlygų nenaudingumo ieškovui, apsiribodamas lakonišku motyvu, kad naudą iš laidavimo sutarties gavo abi šalys. Tačiau tokia teismo išvada visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta, nes teismas nedetalizavo, kokią konkrečiai naudą gavo asmeniškai ieškovas. Vien tai, kad trumpam laikui įmonei buvo atidėtas kredito limito terminas, nereiškia, kad ieškovas iš to gavo naudos. Realios naudos negavo ir pati RUAB „Agrovet“, nes jai papildomai apyvartinės lėšos nebuvo suteiktos.  
6. Iš ginčijamos sutarties teksto akivaizdžiai matyti, kad jos sąlygos nepagrįstai suteikė bankui perdėtą pranašumą ir neatitiko protingumo ir sąžiningos verslo praktikos reikalavimų (CK 1.5 str. 1 d., 1.137 str. 2 d., 6.158 str. 1 d., 2 d). Bankas nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad RUAB „Agrovet“ nuo jo priklauso, turi ekonominių sunkumų, todėl ieškovas buvo priverstas sutikti su padiktuotomis ir akivaizdžiai nenaudingomis jam sutarties sąlygomis bei laiduoti už juridinį asmenį 1 000 000 Lt suma.
7. Teismas visiškai neanalizavo ir nevertino tokios aplinkybės, kad bankas, naudodamas ekonominį spaudimą bei siekdamas palenkti ieškovą sudaryti ginčijamą sandorį, įtikino, kad jam pasirašius laidavimo sutartį RUAB „Agrovet“ suteiks papildomų apyvartinių lėšų, reikalingų verslo plane numatytiems tikslams pasiekti, ir pratęs kredito grąžinimo terminą, tačiau to nepadarė, todėl sandoris sudarytas su akivaizdžiais valios trūkumais.
8. Teismas nepagrįstai ieškovui priskyrė verslininko statusą, ieškovas su verslu užsiimančia RUAB „Agrovet“ yra susijęs darbo teisiniais santykiais, yra šios bendrovės vadovas.
9. Taip pat teismas neatsižvelgė į Lietuvos banko 2016 m. kovo mėnesį parengtą Pasiūlymą dėl asmeninio užtikrinimo priemonių reguliavimo tobulinimo, kuriame nurodoma, kad nesant atitinkamo reglamentavimo dėl laiduotojo turtinės padėties ir prisiimtų įsipareigojimų pagal laidavimo sutartį vertinimo, nenustačius laiduotojo atsakomybės ribų, tokia praktika sukelia neigiamų pasekmių, t. y.: iškreipia ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens koncepciją; sudaro sąlygas fiziniams asmenims prisiimti įsipareigojimus, kurie viršija jų finansines galimybes; atitolina įmonės akcininkus ar vadovus nuo įmonės bankroto inicijavimo laiku.
8. Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į ieškovo A. G. apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Ieškovo teisė būti išklausytam nepažeista. Viso proceso metu ieškovą atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas, kuris dalyvavo teismo posėdyje, kuriame išdėstė savo kliento poziciją, todėl paties ieškovo dalyvavimas nebuvo būtinas. Be to, pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko parengiamųjų procesinių dokumentų būdu, kuriuose šalys taip pat galėjo išdėstyti savo poziciją dėl dalyvavimo, tačiau ieškovas juose neteikė prašymo bylą nagrinėti tik jam asmeniškai dalyvaujant. Vien tai, kad teismo posėdis truko 20 min., taip pat nepatvirtina, jog buvo pažeista ieškovo teisė būti išklausytam, juolab kad teismo posėdžio metu šalių atstovai nurodė neturintys kitų, nei buvo išdėstyta procesiniuose dokumentuose, aplinkybių bei argumentų. Taip pat visiškai nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas privalėjo pasisakyti dėl kiekvieno ieškovo argumento.  
2. Ieškovas sąmoningai nutyli jam labai nenaudingą faktinę aplinkybę, kad jis buvo ne tik skolininkės RUAB „Agrovet“ vadovas, susietas su ja darbo santykiais, bet ir vienas pagrindinių akcininkų. Todėl visiškai akivaizdu, kad akcininkas, tuo pačiu būdamas ir vadovu, yra ir buvo suinteresuotas, kad skolininkė gautų / pratęstų kreditą kaip įmanoma palankesnėmis sąlygomis. Vien jau todėl pasirašydamas ginčo sutartį ieškovas veikė kaip verslininkas, turintis patirties bendradarbiaujant su bankais.
3. Ieškovas neįrodė nei ekonominio spaudimo, nei realaus grasinimo, dėl kurių tariamai buvo priverstas pasirašyti ginčo laidavimo sutartį. Būdamas sąmoningu ir protingu verslininku, turinčiu bendradarbiavimo su įvairiais bankais patirties ir sudaręs ne vieną sutartį bei matydamas, kad ginčo sutartis yra ydinga, galėjo rinktis kitą kredito įstaigą.
4. Aplinkybė, kad skolininkė ginčo sutarties pasirašymo metu turėjo ekonominių sunkumų, nereiškia, jog bankas naudojo prievartą ar ekonominį spaudimą. Pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą įmonė (verslininkas) už sutarties neįvykdymą neatsako tik tais atvejais, kai prievolė neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato kitaip. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 str. 1 d., 6.256 str. 4 d.).
5. Priešingai nei teigiama skunde, naudą gavo tiek skolininkė, kuriai buvo pratęsta kredito sutartis, t. y. palengvintos kreditavimo sąlygos, tiek ieškovas, kaip skolininkės vadovas ir pagrindinis akcininkas.
6. Sutinka su teismo išvada, kad ieškovas neįrodė susidėjusių sunkių aplinkybių ginčo sutarčiai pripažinti negaliojančia. Vien faktas, kad, kaip sutarties pasekmė, buvo pasirašytas kreditavimo sutarties pakeitimas, atitinkamai paneigia tokius teiginius. Be to, sunkios aplinkybės susiklostė ne ieškovui, o įmonei,  jos, o ne ieškovo finansinė būklė pablogėjo.  
7. Šia byla ieškovas bando kaip įmanoma ilgiau išvengti prievolių bankui vykdymo, nes ieškinys buvo pareikštas ne iš karto po ginčo sutarties sudarymo, o tik po to, kai bankas kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo iš laiduotojo. Analogiškai yra vilkinamos ir visos kitos susijusios bylos – trečiojo asmens RUAB ,,Agrovet“, UAB „Kretingalės mėsa” ir UAB „Pajūrio mėsinė” restruktūrizavimo bylos bei bylos dėl su šiais laiduotojais sudarytų laidavimo sutarčių nuginčijimo.   

9. Trečiasis asmuo RUAB ,,Agrovet“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti. Nurodė, kad visiškai sutinka su skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apelianto procesinių teisių ir žodinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme poreikio   

10. Apeliaciniame skunde apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šį prašymą grindžia tuo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis sirgo ir negalėjo dalyvauti teismo posėdyje bei pateikti išsamius paaiškinimus dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su ginčo laidavimo sutarties sudarymu.
11. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), o žodinis jo nagrinėjimas galimas tik tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą, t. y. susiklosčiusios toje konkrečioje byloje situacijos išimtinumą (CPK 322 str.). Nagrinėjamu atveju būtinumo nurodytos išimties taikymui teisėjų kolegija nenustatė. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir skunde įvardijama aplinkybė, kad apeliantas sirgo ir pats negalėjo atvykti į teismo posėdį.
12. Pirma, savo poziciją bei paaiškinimus apeliantas yra išdėstęs procesiniuose dokumentuose – ieškinyje, dublike. Antra, asmenys gali vesti savo bylas  teisme patys  arba per atstovus (CPK 51 str. 1 d.). Apeliantas vedė bylą per atstovą, kuris dalyvavo ir teismo posėdyje, taigi turėjo visas galimybes procesiniuose dokumentuose raštu išdėstytus ieškovo paaiškinimus bei argumentus detalizuoti dar ir žodžiu. Pagal CPK 51 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 5 dalį neatvykusios šalies atstovo dalyvavimas teismo posėdyje laikomas tinkamu tos šalies dalyvavimu, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta šalies asmeninį dalyvavimą būtinu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinybės apelianto asmeniniam dalyvavimui teismo posėdyje, taigi nebuvo ir procesinių kliūčių bylą išnagrinėti. Trečia, apeliantas savo skunde nenurodo, kokių esminių faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo sutarties sudarymu, jis savo atstovui neatskleidė ir kurias būtų asmeniškai nurodęs, jeigu būtų dalyvavęs teismo posėdyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad šalys turi procesinę pareigą jau pasirengimo bylą nagrinėti teisme metu pateikti teismui visus savo įrodymus ir paaiškinimus (faktus), turinčius reikšmės bylai, taip pat galutinai suformuluoti savo reikalavimus ar  atsikirtimus į juos(CPK  226 str.). Kitoks elgesys pripažįstamas nesąžiningu bylinėjimusi (CPK 7 str. 2 d.).
13. Apelianto procesinių teisių ar rungimosi principo pažeidimų konstatavimo, atitinkamai, ir poreikio išklausyti jį asmeniškai apeliacinės instancijos teisme nelemia ir apeliacinio skundo argumentai, susiję teismo posėdžio trukme, nes jokių reikalavimų dėl to CPK nėra nustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

14. Apeliacinės instancijos teismui 2017-10-24 pateiktas apelianto A. G. prašymas dėl naujo įrodymo – UAB ,,Audito gairės“ 2017-08-10 audito išvados – pridėjimo prie nagrinėjamos bylos.

15. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Šis klausimas sprendžiamas atsižvelgiant  į įstatymų leidėjo įtvirtintus ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti bylos dalyviams galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinama veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis jau pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Tokiu ribojimu taip pat yra siekiama užtikrinti bylos šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), kiekvienai iš šalių suteikti galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ar paneigti pateiktus atsikirtimus, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentracija pirmosios instancijos teisme, kuriame kiekvienas proceso dalyvis turi pareigą rūpintis ne tik greitu bylos išnagrinėjimu, bet ir rūpestingai, laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus.
16. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas (CPK 7 str.) reikalauja, kad teismas ir byloje dalyvaujantys asmenys, siekdami išspręsti ginčą, bendradarbiautų, kad per įmanomai trumpiausią laiką būtų atkurtas civilinių santykių stabilumas. Būtent todėl byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs ir rinkdami įrodymus, ir teikdami teismui prašymus bei reaguodami į byloje esančius reikalavimus. Byloje dalyvaujantys asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ir yra priimamas jiems nepalankus sprendimas.
17. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad naujas dokumentas apeliacinės instancijos teismui pateiktas likus vos kelioms minutėms iki teismo posėdžio, eliminuojant atsakovei net ir teorinę galimybę iki teismo posėdžio pradžios (2017-10-24 9 val.) išdėstyti savo procesinę poziciją dėl šio dokumento pridėjimo prie bylos ar pasisakyti dėl jo esmės, pripažįsta, kad toks dokumentų pateikimas yra aiškiai pavėluotas, prieštaraujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principams (CPK 7 str., 17 str.). Pažymėtina ir tai, kad auditorės išvada, kurią prašoma prijungti prie bylos medžiagos, buvo surašyta dar 2017-08-10, todėl apeliantas neabejotinai turėjo galimybę šį dokumentą teikti anksčiau. Dėl to, kas pasakyta, apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos (CPK 314 str.).    

Dėl ginčijamo sprendimo motyvavimo

18. Visų pirma apeliantas tvirtina, kad skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą lemia nepakankamas procesinio rezultato motyvavimas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendime pateiktos itin lakoniškos, abstrakčios bei deklaratyvios išvados,  neišanalizuotos visos ginčo sandorio sudarymo aplinkybės bei priežastys, neištirti į bylą pateikti visi įrodymai. Apelianto teigimu, jam visiškai neaišku, kokius įrodymus ištyręs teismas padarė išvadą, kad ginčo sutartis buvo naudinga abiem šalims, neaišku, kokią naudą gavo laiduotojas. Teismas taip pat nepasisakė dėl ieškinio argumentų, susijusių su CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos reikšme nagrinėjamai bylai bei dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu susidėjusių sunkių aplinkybių pagrindu.     

19. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tiek išsamus, kiek reikalinga, jame neaptarti visi ieškinio argumentai, susiję su reikalavimo pripažinti negaliojančiu laidavimo sandorį faktiniu pagrindu, t. y. teismo išvados nepakankamai išsamiai motyvuotos ir argumentuotos. Kita vertus, tokie sprendimo turinio trūkumai nelemia vertinimo, kad pirmosios instancijos teismas šių argumentų bei įrodymų, sprendime padarydamas išvadą dėl ginčo sutarties teisėtumo, apskritai netyrė ar neįvertino (CPK 185 str.). Vien procesinio teismo sprendimo motyvavimo trūkumai, priešingai nei mano apeliantas, patys savaime nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą, kai jo turinys vis tik leidžia suprasti, kokias išvadas dėl ginčo dalyko teismas padarė ir kodėl. Be to, įstatyme yra įtvirtintas draudimas panaikinti teismo sprendimą vien formaliais pagrindais  (CPK 328 str.), juolab kad apeliacinės instancijos teismas yra ne tik teisės, bet ir fakto teismas, vadinasi, kompetentingas ištaisyti nustatytus pažeidimus.
20. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad anaiptol ne kiekvienas civilinio proceso įstatymo pažeidimas (pavyzdžiui, sprendimo turinio ydingumas, jo motyvų nepakankamumas ar neišsamumas, teismo argumentų prieštaringumas ir pan.) sudaro teisinį pagrindą panaikinti sprendimą. Įstatymų leidėjo valia procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir jeigu šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (CPK 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ginčas buvo išspręstas neteisingai, todėl apeliacinės instancijos teismas ištaiso skundžiamo teismo sprendimo surašymo spragas. 

Dėl ekonominio spaudimo ir grasinimo, sudarant laidavimo sandorį

21. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia jo ir banko 2012-07-20 sudarytą laidavimo sutartį, kuria užtikrintas trečiojo asmens UAB ,,Agrovet“ prievolių, kylančių iš 2001-09-13 kreditavimo sutarties, tinkamas įvykdymas. Apeliantas laikėsi nuoseklios pozicijos, kad egzistuoja CK 1.91 straipsnio 1 dalyje esantys pagrindai šį sandorį pripažinti negaliojančiu, nes jį sudarant buvo naudojamas ekonominis spaudimas, grasinama, o taip pat susidėjo sunkios aplinkybės, nulėmusios tokio sandorio pasirašymą.
22. Apeliantas teigia, kad teismas, visiškai ignoravo šiam ginčui aktualią teismų praktiką, neanalizavo sąvokų ekonominis spaudimas ir grasinimas, nepasisakė dėl ginčo sandorio sudarymo metu egzistavusių sunkių aplinkybių ir jų reikšmės sandorio galiojimui. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai jį laikė verslininku, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas jo atžvilgiu atsakovės naudoto ekonominio spaudimo ar grasinimo neįrodė (CPK 12 str., 178 str.).
23. Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad sandorį pripažinti negaliojančiu dėl jo sudarymo ekonominio spaudimo sąlygomis kiekvienu atveju turi būti nustatomos tokios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Tuo tarpu grasinimas realiais ekonominiais padariniais suprantamas kaip kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas ar buvo realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas tai konkrečiai bylai aplinkybes.     
24. Visų pirma pasisakytina, kad apeliantas nepagrįstai kritikuoja teismo išvadą, kuria šiuose teisiniuose santykiuose jis pripažintas verslininku, ir kuriam keliami aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai. Nors apeliantas savo skunde teigia esąs tik samdomas įmonės darbuotojas, kurį su RUAB ,,Agrovet“ sieja tik darbo teisiniai santykiai, tačiau pateiktame ieškinyje pats yra pripažinęs, kad yra ne tik įmonės vadovas, bet ir jos akcininkas. Tokią aplinkybę patvirtina ir viešai prieinami duomenys, esantys VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenų bazėje (CPK 179 str. 3 d.), o būtent paties apelianto pateikto 2016 m. aiškinamojo rašto 11 punkte nurodyta, jog A. G. yra pagrindinis įmonės akcininkas. Taigi apeliantas, būdamas įmonės vadovu bei akcininku, gauna ne tik darbo užmokestį, bet ir dividendus, kaip įmonės savininkas jis turi ekonominį interesą įmonės veiklos tęstinumu bei pelningumu, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas atitinka CK 2.4 straipsnio 2 dalyje pateiktą verslininko sąvoką.   
25. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju realus grasinimas neigiamais ekonominiais padariniais  pasireiškė tuo, kad jam nelaidavus už įmonės tinkamą prievolių pagal 2011-09-13 kreditavimo sutartį įvykdymą, bankas nebūtų atidėjęs kredito limito grąžinimo termino ir dėl šios priežasties, jau esant prastai įmonės finansinei būklei, ši būtų priversta nutraukti savo veiklą. Tiek apeliantas, būdamas įmonės vadovu bei pagrindiniu akcininku, tiek ir bankas yra verslo subjektai, veikę laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir turėję laisvo apsisprendimo dėl vienų ar kitų savo veiksmų diskreciją, taip pat galėję laisvai prisiimti atitinkamas sutartines teises bei pareigas, ar jų neprisiimti, galėję įvertinti tokių priimtų įsipareigojimų neįvykdymo padarinius. Šiuo atveju rizikavo abi laidavimo santykio šalys – tiek kreditorė (atsakovė), kad jos skolininkės (t. y. įmonės, už kurią laiduojama, siekiant kreditavimo santykių, skolų grąžinimo termino pratęsimo)  finansinė situacija dar labiau gali pablogėti ir skolas susigrąžinti bus dar sunkiau, tiek ir laiduotojas (apeliantas), neabejotinai supratęs ar turėjęs suprasti tokių padarinių, kaip pareiga įvykdyti laidavimo prievolę kreditorei laidavimo sumos apimtyje, atsiradimo galimybę.     
26. Todėl apeliantui nesutinkant su kreditavimo  sutarties modifikavimo sąlyga, nustatyta banko, t. y.    jo pareiga pateikti papildomą skolos grąžinimo užtikrinimą (laidavimą),  jis turėjo teisę atsisakyti sudaryti tokį sandorį ir ieškoti jam finansiškai patrauklesnio pasiūlymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog bankas, siekdamas užtikrinti savo interesus, pasiūlė apeliantui sudaryti laidavimo sutartį, o apeliantas su tokiomis sąlygomis sutiko, negali būti vertinama kaip grasinimas ar ekonominis spaudimas. Byloje nenustatyta, kad toks banko darbuotojų pasiūlymas buvo daromas įstatymo draudžiamais veiksmais. Taip pat pažymėtina, kad jeigu šiuo konkrečiu atveju laidavimo sutarties pasirašymas neatitiko vidinės apelianto, kaip laiduotojo, valios, tai jis, būdamas sąžiningu, teisingu, protingu, apdairiu ir rūpestingu asmeniu ar, juo labiau, verslininku turėjo iš karto ginčyti laidavimo sutartį, nelaukdamas, kol bus imtasi veiksmų dėl skolos išieškojimo. Todėl, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apeliantas neįrodė, kad bankas jį vertė tokį sandorį sudaryit, o apeliantas nesuprato / negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės, savo atsakomybės.   
27. Taip pat svarbu pažymėti, kad iš pateikto į bylą atsakovės (banko) ir trečiojo asmens sudaryto 2001-09-13 kreditavimo sutarties 2017-07-20 pakeitimo Nr. 29 matyti, kad trečiajam asmeniui suteikto 5 763 438 Eur ilgalaikio kredito, kurio negrąžinta dalis – 4 380 291,37 Eur, nustatyto kredito limito grąžinimo terminai šio pakeitimo pasirašymo metu jau buvo suėję, o po sudarytos laidavimo  sutarties jie buvo pratęsti. Apeliantas neginčija fakto, kad jo vadovaujamai įmonei buvo suteikti minėto dydžio kreditai, taip pat fakto, jog ši sutartis buvo keista daugiau nei 20 kartų. Taigi bankui įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus bei suteikus apelianto įmonei reikalingą finansavimą jo tikslams įgyvendinti, atitinkamas priešpriešinis banko reikalavimas vykdyti kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, konkrečiu atveju – pateikti skolininko pagrindinio akcininko bei vadovo A. G. asmeninį laidavimą, priešingai nei teigiama skunde, neleidžia konstatuoti ekonominio spaudimo (įstatymams prieštaraujančio vertimo) sudaryti laidavimo sutartį. Pažymėtina, kad pagal CK 6.77 straipsnio 4 dalies nuostatas kreditorius turi teisę reikalauti, kad laiduotojas būtų konkretus jo nurodomas asmuo.    
28. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2014-01-31nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).   
29. Teisėjų kolegija nesutinka ir su skundo argumentais, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo sandoris buvo naudingas abiems šalims, nors, kaip minėta pirmiau, iš tiesų pirmosios instancijos teismas išsamiau tokios savo išvados ir neargumentavo. Teisėjų kolegija, ištaisydama šią spragą, pažymi, jog laidavimo sutarčių tikslas – gaunant už tai atlyginimą ar jo negaunant atsakyti kito asmens kreditoriams veikiant dėl kitų interesų. Versle paprastai toks interesas yra garantuoti kreditoriams, kad ūkio subjektas patikimas partneris, kuriuo galima pasitikėti ir taip siekti normalios, netrikdomos asmens, už kurį laiduojama, veiklos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011). Nagrinėjamu atveju apeliantas laidavo už įmonės, kurios akcininku bei vadovo jis yra, tinkamą prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą. Akivaizdu, kad toks jo santykis su trečiojo asmens įmone ir lėmė jo asmeninį interesą pasirašyti laidavimo sutartį, siekiant įmonės veiklos tęstinumo ir kartu – savo paties turtinių interesų apsaugos, nes  tik pratęsus kredito limito grąžinimo terminą galėjo būti užtikrinta įmonės veikla. Šį faktą apeliantas savo procesiniuose dokumentuose pripažino. Bylos medžiaga leidžia įsitikinti ir tuo, kad po laidavimo sutarties pasirašymo bankas su trečiuoju asmeniu pasirašė kreditavimo sutarties pakeitimą, kuriuo daugiau nei 4 000 000 Eur kredito grąžinimo terminas buvo pratęstas metams. Vadinasi, apeliantui buvo sudarytos sąlygos pagerinti jo valdomos įmonės turtinę padėtį, gauti pelną, kas, atitinkamai, sąlygotų ekonominės naudos ir pačiam apeliantui atsiradimą (akcijų vertės bei savo paties verslo išsaugojimą, dividendų artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje gavimą ir pan.). Todėl visiškai nepagrįsti yra apeliacinio skundo teiginiai, jog sandoris apeliantui nebuvęs ekonomiškai naudingas.
30. Pažymėtina, kad laidavimo sutartis pagal savo prigimtį nėra tiesiogiai naudą duodantis sandoris, nes laidavimas yra prievolių kreditoriui įvykdymo užtikrinimo priemonė, taigi tokio sandorio nenaudingumas jį sudariusiam asmeniui negali patvirtinti ekonominio spaudimo. Laidavimo sutartimi pirmiausia siekiama apsaugoti kreditoriaus interesus. Apeliantui, kaip teigiama, žinant apie ekonominę krizę, kuri palietė ir jo verslą, žinant apie su finansų įstaigomis sudarytas  kredito sutartis, jam, kaip vadovui, turint galimybę įvertinti realias įmonės veiklos perspektyvas bei savo paties galimybes vykdyti papildomai prisiimamus finansinius įsipareigojimus, turėjo būti įvertintas ir sudaromo laidavimo sandorio tikslingumas bei galimi prievolių neįvykdymo padariniai. Tokiu atveju ir aplinkybė, kad apeliantas, gerai neįvertinęs įmonės finansinių perspektyvų, prisiėmė sau nepamatuotai dideles finansines prievoles negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas išimtinai apeliantui nenaudingomis sąlygomis.   
31. Tiek pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, tiek ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu išanalizuotos ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybės suponuoja vertinimą, kad apeliantas neįrodė jokių konkrečių atsakovės veiksmų, kuriais pasireiškė ekonominis spaudimas, ar atsakovės realaus grasinimo, išskyrus teisėjų kolegijos aptartus aspektus dėl galimo kreditavimo sutarties nutraukimo. Šalių susitarimas dėl kreditavimo sąlygų modifikavimo buvo pasiektas, t. y. dalies kredito grąžinimo terminas pratęstas. Todėl šiuose sutartiniuose santykiuose nėra pagrindo įžvelgti banko nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad laidavimas buvo naudingas ir apeliantui, apeliaciniu skundu nepaneigta.

Dėl susidėjusių sunkių aplinkybių, sudarant sandorį

32. Tiesėjų kolegija šioje nutartyje jau nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nepagrįstais apelianto reikalavimus ir juos atmetęs, dėl tokios aplinkybės, kad trečiasis asmuo RUAB ,,Agrovet“ ginčo laidavimo sutarties pasirašymo metu turėjo ekonominių sunkumų, sprendė banko panaudotos prievartos ir ekonominio spaudimo apeliantui argumentų kontekste. Tokiu atveju teisėjų kolegija toliau pasisako dėl apelianto argumentų bei įrodymų, kurių teismas atskirai neaptarė, reikšmės nagrinėjamam ginčui bei jų įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
33. Sprendžiant, ar susidėjusios sunkios aplinkybės yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, turi būti konstatuotos tokios sąlygos: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią. Kasacinio teismo yra pabrėžiama, kad taikant šį sandorio negaliojimo pagrindą santykiuose su verslo subjektais, privalo būti įvertinta verslo rizika, be to, sprendžiama, kad negalima pripažinti negaliojančiu sandorį remiantis sunkia atsakovo finansine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas siekia pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia būtent dėl sunkios įmonės finansinės situacijos, t. y. dėl kredito gavėjui iškilusių finansinių sunkumų, grąžinant kreditą. Aplinkybės, kad pakeitus kreditavimo sutarties sąlygas įmonės, o tuo pačiu ir jos akcininkų naudai bei papildomai užtikrinus jų vykdymą laidavimo sutartimi buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ar šalių sudarytos kreditavimo sutarties kurios nors nuostatos, byloje neįrodinėtos. Teisėjų kolegija jau įvardijo savo argumentus, kad laidavimas šalims buvo naudingas, nes buvo sudaromi kredito sutarties pakeitimai ir keičiamos sąlygos dėl kredito grąžinimo terminų, kas leido turinčiam finansinių sunkumų trečiajam asmeniui RUAB ,,Agrovet“, išvengti tokių padarinių, kaip kreditavimo sutarties nutraukimas. Esant tokioms aplinkybėms interpretuoti banko bendradarbiavimą kaip pasinaudojimą susiklosčiusia skolininko finansine situacija nėra nei sąžininga, nei protinga.
35. Byloje nesama ir tokių duomenų, kurie leistų teisėjų kolegijai spręsti, kad apeliantas neteisingai išreiškė valią sudaryti laidavimo sandorį, kad jo valią lėmė neteisingai suvoktos kurios nors esminės laidavimo sutarties aplinkybės dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų. Priešingai, jis suprato ar turėjo suprasti sudarantis įmonės, kurios veiklai vadovavo ir kurios savininku jis yra, skolos grąžinimą užtikrinantį sandorį su bendrovės kreditoriumi (banku), neabejotinai suvokė ir šio sandorio pobūdį ar konkrečias sąlygas, savo atsakomybę. Todėl laidavimo sutartis negali būti priskirta prie sandorių, turinčių valios trūkumų, ar pripažinta negaliojančia pagal CK 1.91 str. nuostatas.    
36. Teisiškai nereikšmingi apelianto argumentai, susiję su CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu juridinio asmens ir juridinio asmens dalyvio prievolių atskyrimu, nes nagrinėjamoje byloje  nebuvo keliamas apelianto atsakomybės už juridinio asmens prievoles klausimas,  priešingai, ieškiniu buvo siekiama sudaryti sąlygas paneigti paties apelianto asmeninę atsakomybę, kylančią iš laidavimo prievolės. Dar viena apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad nagrinėdamas bylą teismas neatsižvelgė į Lietuvos banko 2016 m. kovo mėnesį parengtą Pasiūlymą dėl asmeninio užtikrinimo priemonių reguliavimo tobulinimo nagrinėjamo ginčo kontekste taip pat visiškai neaktuali, nes, viena vertus, šis išaiškinimas priimtas jau po ginčijamo sandorio sudarymo ir jokios įtakos nei aiškinant sandorio sudarymo aplinkybes, nei šio sandorio sąlygas objektyviai negali turėti, antra vertus, teismai pareigos remtis tokio pobūdžio išaiškinimas neturi. Aptarti ir kiti skundo argumentai pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

37. Apeliantui bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, todėl šių išlaidų paskirstymo klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.