Administracinė byla Nr. I1-1938-596/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00110-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. gegužės 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (tolau – Lukiškių TI-K) nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Paaiškina, jog nurodytu laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo per mažas, neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų. Teigia, kad nors pats nerūko, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais ir buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Nurodo, kad nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais (tualetu ir dušu), nes pareiškėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų (suimtųjų) ir Lukiškių TI-K pareigūnų. Priduria, kad pareiškėjui nebuvo suteikiama galimybė dušu pasinaudoti 2 kartus per savaitę.
Tvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija neužtikrino pareiškėjui teisės bendrauti telefonu su artimaisiais privatumo, o kartais net sutrumpindavo skambinimo trukmę, klaidindami pareiškėją, jog baigiasi pokalbio trukmė. Nurodo, kad kartais tekdavo skambinti taksofonu ne sutartu laiku, dėl ko negalėdavo prisiskambinti savo artimiesiems. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija, siekdama gerinti nuteistųjų (suimtųjų) socialinius ryšius, žadėjo suteikti vaizdo skambučius, tačiau tokios galimybės Lukiškių TI-K nuteistiesiems (suimtiesiems) neužtikrino.
Nurodo, kad minėtu laikotarpiu dėl veiklos už kameros ribų, užimtumo ir socialinės reabilitacijos stokos, didžiąją dalį laiko pareiškėjas praleisdavo kameroje. Dėl užimtumo nebuvimo pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją prašydamas suteikti pareiškėjui darbą, tačiau, pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K administracijos manymu, pareiškėjas nenusipelno gauti apmokamą darbą.
Paaiškina, kad jam nebuvo suteikiama galimybė apsipirkti Lukiškių TI-K maisto parduotuvėje, nes pareiškėjas bausmę atlieka kamerų tipo patalpose, tačiau jam maisto prekes pristatydavo į kamerą. Pristatytos maisto prekės kamerose yra laikomos spintelėse, ant palangių, ant stalo ir pan., jų laikyti šaldytuve nėra galimybės. Teigia, kad prašomos pristatyti maisto prekės ne visada buvo pristatomos, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi galimybės apsipirkti parduotuvėje ir nusipirkti būtinų maisto prekių, jam buvo apribojama galimybė jas gauti. Pareiškėjo įsitikinimu, tokiu būdu yra atimama galimybė pirkti reikiamus maisto produktus, laikyti ir gaminti maistą higieniškomis sąlygomis.
Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus bei neigiamus dvasinius ir emocinius išgyvenimus.
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pateikia gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 13 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Paaiškina, kad neturi galimybės pateikti informacijos apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas kartu su kitais asmenimis iki 2016 m. gruodžio 31 d., nes nuteistųjų (suimtųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, tuo tarpu, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 13 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės),14.2. punktas nustato, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Pabrėžia, jog minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas, atsakovės atstovo nuomone, atitinka LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Nurodo, jog pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Paaiškina, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių III skirsnio normomis. Šio skirsnio 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m); stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m); taburetės matmenys apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte yra nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Vilniaus PN nurodo, kad neturi patikrinimų, atliktų ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aktų.
Vadovaudamasis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ atsakovės atstovas nurodo, jog Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika pažymi, kad tai, jog pareiškėjas negali dušu naudotis neribotai, nepablogina jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 44 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.
Paaiškina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnyje reglamentuojama nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Skambinimo dažnumą nustato BVK 55, 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninių pokalbių išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. BVK 102 straipsnio 3 dalis numato, kad telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką, šio straipsnio 4 dalis – kad nuteistųjų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai telefonu neperduodami. Siekdami įgyvendinti šių teisės aktų laikymąsi, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį, besinaudojantį teise paskambinti, ir, nustačius pažeidimą, jo pokalbį nutraukti. BVK nuostatos nenumato, kad nuteistųjų bendravimas su artimaisiais turi būti konfidencialus. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, o teisės paskambinti telefonu ribojimas, jeigu jis yra numatytas įstatymu ir pagrįstas, pats savaime negali būti suprantamas, kaip teisės pažeidimas. Pareigūnai, vykdantys nuteistųjų, besinaudojančių skambinimo ir kalbėjimo telefonu teise, priežiūrą, įgyvendina jiems įtvirtintą pareigą užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardo konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pabrėžia, kad skambinimui ir kalbėjimui telefonu taip pat prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Pažymi, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K internetinė telefonija nebuvo įdiegta nei Lukiškių TI-K, nei kitose laisvės atėmimo vietų įstaigose. 2018 m. baigus įgyvendinti reikalingus techninio pasirengimo darbus, internetinė telefonija laisvės atėmimo vietų įstaigose buvo įdiegta centralizuotai.
Nurodo, jog 2018 m. sausio 10 d. pareiškėjas buvo informuotas apie laisvą darbo vietą įmonėje „Mūsų amatai“. Jam buvo paaiškinta prašymo – pasižadėjimo dėl priėmimo į darbą įmonėje pateikimo tvarka. Pareiškėjas 2018 m. sausio 24 d. resocializacijos specialistui pateikė prašymą – pasižadėjimą, kuris buvo svarstomas 2018 m. sausio 24 d. Nuteistųjų įdarbinimo komisijos posėdyje. Posėdžio metu resocializacijos specialistas nurodė, kad nuo 2015 m. spalio 2 d. pareiškėjas įrašytas į linkusių užpulti asmenų įskaitą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Nuteistųjų įdarbinimo komisijos posėdžio metu pateiktas tarnybų ir skyrių rekomendacijos buvo priimtas sprendimas neleisti pareiškėjui dirbti įmonėje.
Teigia, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis BVK 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės buvo patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 ,,Dėl Socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių patvirtinimo“. Atsakovės atstovas pažymi, jog pareiškėjas nuo atvykimo į Lukiškių TI-K iki perkėlimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimo dalyvavo šiose socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse: Naujai atvykusių nuteistųjų adaptacijos programoje; Kompiuterinio raštingumo programoje; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėje; Pozityvaus užimtumo priemonėse; Kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje. Buvo išvedamas į lauką žaisti krepšinį, tinklinį bei žaisti stalo tenisą, dalyvavo Šv. mišiose, koncertuose, renginiuose ir susitikimuose su nevyriausybinėmis organizacijomis. Darbo, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedamas į laisvalaikio užimtumo patalpas. Lankė anglų kalbos, dailės, muzikos, šachmatų būrelius bei jogos, meditacijos užsiėmimus. Akcentuoja, jog dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, todėl nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Mano, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K nebuvo specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato Eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai. Paaiškina, kad atvykę į Lukiškių TI-K asmenys užpildydavo asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą, kurioje nurodydavo, ar neprieštarauja būti laikomi su rūkančiais asmenimis. Duomenys apie tai, ar asmuo sutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, yra saugomi nuteistojo asmens byloje. Pažymi, kad pareiškėjui išvykus į pataisos namus, kartu su juo pataisos įstaigai buvo perduota ir pareiškėjo asmens byla, tačiau, nepaisant to, atkreipia dėmesį, jog ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis arba skundų dėl priverstinio laikymo kartu su rūkančiais.
Paaiškina, kad nuteistųjų pretenzijos dėl prekių kokybės, kiekio, asortimento pasirinkimo sprendžiamos Lukiškių TI-K laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo direktoriaus 2016 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 1-133 ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo“ pakeitimo“ Nr. 1-357, nustatyta tvarka. Asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimo terminas baigiasi pirkimo dieną) atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas. Prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės prekių.
Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes.
Nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas ir teisėtumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr. pvz., 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.
Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.
Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr. pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, ir jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)).
LVAT savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2480-1062/2018, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-556/2018).
CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė paštu 2020 m. sausio 10 d. (spaudas ant voko), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2017 m. sausio 10 d. Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2082-502/2017). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. pvz., LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-290-822/2018).
Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, dėl ko jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde tvirtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė neigiamais išgyvenimais, todėl laikytina, kad jis turėjo ir galėjo suprasti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Taip pat pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo realias galimybes ginčo laikotarpiu domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą anksčiau. Atsižvelgiant į tai, be kita ko, įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, kad jis turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos, byloje nesant duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, teismui ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustačius senaties termino atnaujinimo pagrindų, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje bus vertinamas laikotarpis nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2019 m. vasario 13 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų šiais aspektais: 1) neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui; 2) kamerose buvo laikomas kartu su rūkančiais, nors pats yra nerūkantis; 3) neužtikrinant pareiškėjui privatumo sanitariniuose įrenginiuose (duše ir tualete) ir galimybės nusiprausti duše 2 kartus per savaitę; 4) neužtikrinant privatumo skambinant telefonu arba internetine telefonija; 5) neužtikrinant užimtumo už kameros ribų, socialinės reabilitacijos; 6) nesuteikiant apmokamo darbo; 7) nesuteikiant galimybės pateikti pretenzijas dėl pristatytų netinkamų maisto prekių, gaminti ir laikyti maisto produktus higieniškomis sąlygomis.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismui kartu su skundu nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo, remiasi atsakovės atstovo byloje pateiktais įrodymais.
Bylos duomenimis nenustatyta, kada pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K, tačiau iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių išvyko 2019 m. vasario 13 d.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo HN 134:2015 (galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. 124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.
EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo 2017 m. sausio 10 d. – 2019 m. vasario 13 d. laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytus kamerų Nr. 57 ir Nr. 73 plotus (atitinkamai 7,31 kv. m, 7,94 kv. m, 8,02 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtose kamerose vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu ginčo laikotarpį teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 4,01 kv. m iki 8,02 kv. m) gyvenamojo ploto. Todėl remiantis išdėstytu, pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerų perpildymo ir dėl to jam kilusių neigiamų pasekmių atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pareiškėjo motyvo, jog nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi CPT rekomendacija (CPT/Inf (2014) 19), pagal kurią visuose pataisos namuose ir tardymo izoliatoriuose būtina padidinti gyvenamojo ploto normą bendrabučio tipo patalpose vienam nuteistajam iki 4 kv. m (neįskaitant kameroje esančių tualeto patalpų užimamo ploto ir baldų), nurodytina, jog tai yra rekomendacinio, o ne imperatyvaus (privalomo) pobūdžio nurodymas. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, jog EŽTT savo praktikoje paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, t. y. pagal EŽTT praktiką, dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, privalu vadovautis Įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,6 kv. m (žr. pvz., LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3564-261/2017).
Pareiškėjo argumentai, kad į minimalų asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir sanitarinio mazgo plotas, vertintini kritiškai. Įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr. pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pareiškėjo atžvilgiu pripažįstamas anksčiau minėto 3 kv. m minimalaus standarto pažeidimas (žr. pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-196-822/2019). Tuo tarpu baldų užimamas kameros plotas gali būti reikšmingas tik vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.
Pasisakant dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su jo laikymu kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, pažymėtina, jog LVAT praktikoje sprendžiant dėl nerūkančių nuteistųjų laikymo kartu su rūkančiais, pripažįstama, jog tai pažeidžia Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies bei Lietuvos higienos normų (ginčo atveju aktualios HN 76:2010 14 p. ir HN 134:2015 7 p.) nuostatas, iš esmės įtvirtinančias nerūkančio asmens teisę į jų sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius (suimtuosius) nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų, bei kiti duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo (žr. pvz., LVAT 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3808-575/2018).
Asmenų kalinimo tardymo izoliatoriuje atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, ir pan. Pavyzdžiui, tokia informacija laikoma asmenų, atvykusių pirmą kartą į tardymo izoliatorių, apklausos anketa, pirminės gydytojų apžiūros metu paties pareiškėjo deklaruotas žalingas įprotis – rūkymas, skundai ar prašymai dėl laikymo kartu su (ne)rūkančiais asmenimis laivės atėmimo vietos administracijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-795-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017). Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų tardymo izoliatoriaus administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o tardymo izoliatoriaus veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Kita vertus, praktikoje atsižvelgiama ir į tai, ar tardymo izoliatoriaus administracija tinkamai įgyvendino pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, t. y. ar įstaiga uždraudė rūkyti visose ar tam tikrose savo teritorijos patalpose, ar pateikė tai patvirtinančią informaciją (žr. pvz., LVAT 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).
Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis, suimtieji, be kita ko, prašymus pateikia raštu, įteikdami juos tardymo izoliatoriaus direktoriaus paskirtam administracijos darbuotojui (41 p., 43 p.). Žodiniai suimtųjų pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai registruojami Suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale arba elektroninėje apskaitos sistemoje (44 p.).
Atsakovės atstovas duomenų, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K deklaravo, jog yra rūkantis, nepateikė, taip pat neginčija, kad jis yra nerūkantis, todėl pripažintina, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.
Atsakovės atstovas nurodo, jog pareiškėjas su prašymais laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų į administraciją nesikreipė. Pareiškėjas skunde teismui taip pat nenurodo, kad jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su minėto pobūdžio prašymu. Vertinant pareiškėjo išdėstytus argumentus, nurodytina, kad, nors pareiškėjas ir prieštarauja, jog buvo laikomas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų (nuteistųjų) režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad patalpose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, asmenys rūkė, o pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą LVAT praktiką, nenustačius, kad Lukiškių TI-K administracija prieš išreikštą pareiškėjo valią sąmoningai neužtikrino jo, kaip nerūkančio, laikymo nekenksmingomis sąlygomis atskirai nuo rūkančių asmenų, darytina išvada, kad nėra pagrindo Lukiškių TI-K administracijos veiksmus šiuo aspektu pripažinti neteisėtais.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą ir socialinių poreikių tenkinimą, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nenurodė. Vilniaus PN resocializacijos skyriaus 2020 m. vasario 10 d. tarnybiniame pranešime „Dėl V. P. nesuteikto mokamo darbo bei užimtumo“ nurodyta, kad pareiškėjas nuo jo atvykimo į Lukiškių TI-K iki perkėlimo į Pravieniškių pataisos namų – atvirąją koloniją, dalyvavo socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse: Naujai atvykusių nuteistųjų adaptacijos programoje; Kompiuterinio raštingumo programoje; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemonėje; Pozityvaus užimtumo priemonėse; Kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programoje. Be to, pareiškėjas Lukiškių TI-K pareigūnų buvo vedamas į lauką žaisti krepšinio, tinklinio bei stalo teniso. Taip pat pareiškėjas dalyvavo Lukiškių TI-K vyksiančiose koncertuose, Šv. mišiose, renginiuose ir susitikimuose su nevyriausybinėmis organizacijomis. Darbo, poilsio ir švenčių dienomis buvo vedamas į laisvalaikio užimtumo patalpas. Lankė anglų kalbos, dailės, muzikos, šachmatų būrelius bei jogos ir meditacijos užsiėmimus. Kaip teisingai nurodo atsakovės atstovas, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu, o tai reiškia, kad nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo motyvo dėl apmokamo darbo pažymi, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas yra reglamentuojamas BVK 2 skirsnyje (125–135 str.). Šio kodekso 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. Taigi įstatymų leidėjas BVK nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai nustatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms teisės aktai nenustato (LVAT 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad darbo vietų skaičius Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo ribotas ir Lukiškių TI-K administracija neturėjo objektyvių galimybių visų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų aprūpinti darbo vieta bei įtraukti į darbą. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, pareiškėjas 2018 m. sausio 10 d. buvo informuotas apie laisvą darbo vietą įmonėje „Mūsų Amatai“. Pareiškėjas 2018 m. sausio 24 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl leidimo dirbti minėtoje įmonėje, kuris buvo svarstomas Nuteistųjų įdarbinimo komisijos posėdyje. Posėdžio metu išaiškėjo, jog pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 2 d. yra įrašytas į linkusių užpulti asmenų įskaitą. Dėl šios priežasties pareiškėjui nebuvo leista dirbti minėtoje įmonėje. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ginčijamu aspektu aktualiu teisiniu reguliavimu, daro išvadą, jog tai, kad Lukiškių TI-K atsisakė leisti dirbti pareiškėjui minėtoje įmonėje dėl to, kad šis buvo įtrauktas į linkusių užpulti asmenų įskaitą, nesuteikia pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Teisinis pagrindas, kuriuo buvo atsisakyta leisti pareiškėjui dirbti yra objektyvus ir pagrįstas, pareiškėjas skunde nepateikė jokių teisiškai pagrįstų, atsakovės atstovo argumentams prieštaraujančių motyvų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nagrinėjamu atveju neaprūpinant pareiškėjo darbu buvo neteisėti, skunde apsiribota deklaratyviais teiginiais apie galimybę nuteistiesiems dirbti. Todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovo veiksmai (neveikimas) dėl teisės siūlyti darbą nuteistajam negali būti laikomi neteisėtais ar nepagrįstais, o iš teisėtų veiksmų negali atsirasti ir neturtinė žala.
Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu 2 kartus per savaitę, o dušuose nebuvo užtikrintas privatumas.
Pagal HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Asmenų, laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas, vadovaujantis 2016 m. rugsėjo 30 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo nuostatomis, remiantis kuriomis Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė kartą į savaitę iki 15 min. nusiprausti duše, tačiau pareiškėjas nurodo, kad siekiant palaikyti asmeninę higieną turėtų būti suteikiama teisė bent 2 kartus per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato kitokios duše prausimosi tvarkos nei nustatyta ir, kad šios aplinkybės nepablogina pareiškėjo asmeninės higienos laikymosi sąlygų, o pareiškėjas dėl to neturėjo jokių nusiskundimų, laikytina, kad Lukiškių TI-K tinkamai įgyvendino minėtą pareigą.
Dėl pareiškėjo motyvo, kad naudojantis dušu buvo pažeistas jo privatumas, nurodytina, kad pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta Instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši Instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1797-624/2018).
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikė Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpų pertvarų matmenis. Nurodė, kad pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Tačiau net ir esant atsakovės atstovo pateiktiems formaliems duomenims bei remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad dušo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.
Pareiškėjas skunde teigia, kad sanitariniame mazge (tualete) nebuvo užtikrintas privatumas, todėl jis buvo matomas kameroje esančių arba ateinančių asmenų.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos.
Pažymėtina, kad nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas (išskyrus nuotraukas), teismui nepateikė duomenų apie kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas įrengtus sanitarinius mazgus. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu), sprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjo privatumas ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas.
Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., 2018 m. sausio 14 d., 2018 m. vasario 25 d., 2018 m. kovo 27 d., 2018 m. balandžio 7 d., 2018 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2018 m. gruodžio 14 d. iki 2019 m. sausio 3 d., nuo 2019 m. sausio 11 d. iki 2019 m. vasario 12 d., iš viso 377 paras buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, iš viso 321 parą pareiškėjas buvo laikomas su kitu asmeniu kameroje. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, todėl šiuo aspektu neteisėti Vilniaus PN veiksmai nekonstatuotini. Teismo vertinimu, 377 parų laikotarpį, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 321 parą, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu ar asmenimis kameroje, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad pareiškėjui naudojantis teise paskambinti telefonu buvo pažeistas jo privatumas, netinkamai įrengta skambinimo patalpa.
BVK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai.
EŽTT praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtakos asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Vis dėlto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis EŽTT praktika, nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis (LVAT 2013 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1114/2013).
LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr. pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas yra neliečiami. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ir neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą (Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis).
Pagal Konstituciją privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. Konstitucijos 22 straipsnio normose įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas suponuoja asmens teisę į privatumą. Žmogaus teisė į privatumą apima asmeninio, šeimos ir namų gyvenimo, garbės ir reputacijos neliečiamumą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Tačiau žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai).
Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Vadovaujantis Konstitucija, asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka; suvaržius tokio asmens laisvę, gali būti apribotos jo teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).
Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja BVK, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir PĮVTT) ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr.1-340 patvirtintas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų nuteistųjų ir suimtųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašas (toliau–ir Aprašas). BVK 102 straipsnyje yra įtvirtina, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių (1 dalis); skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis (2 dalis); telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (3 dalis); skambinimo telefonu tvarką nustato Taisyklės.
PĮVTT 124 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Pagal PĮVTT127 punktą nutrauktas telefoninis pokalbis užskaitomas kaip įvykęs. Telefoninį pokalbį nutraukęs pareigūnas surašo motyvuotą tarnybinį pranešimą pataisos įstaigos vadovybei.
Aprašo 9 punktas įtvirtina, kad suimtasis ar nuteistasis, pageidaujantis paskambinti ir kalbėti telefonu, turi užpildyti nustatytos formos prašymo blanką. Suimtasis ar nuteistasis prašymo blanke nurodo datą, kurią pageidauja skambinti ir kalbėti telefonu, taip pat prašymo blanko pateiktoje lentelėje pildo 1 ir 2 lentelės skiltis bei pasirašo nustatytoje vietoje. Prašymo blanko lentelėje nuteistasis ar suimtasis privalo nurodyti asmenį, kuriam jis nori paskambinti ir jo telefono numerį. Pagal Aprašo 21 punktą suimtieji ir nuteistieji eilės tvarka paprastai išvedami paskambinti ir kalbėti telefonu raštiškame prašyme nurodytą dieną. Atsižvelgiant į esamas sąlygas paskambinti telefonu, skambinančiųjų skaičių, pareigūnų vykdomas funkcijas, suimtųjų ir nuteistųjų skambinimas ir kalbėjimas telefonu gali būti organizuotas ir vėliau, tačiau ne vėliau kaip per dvi dienas nuo raštiškame prašyme nurodytos dienos. Neorganizavus suimtajam ar nuteistajam skambinimo ir kalbėjimo telefonu per dvi dienas nuo raštiškame prašyme nurodytos dienos, apie tai tarnybiniu pranešimu informuojamas įstaigos direktorius. Aprašo 23 punktas įtvirtina, kad neprisiskambinusio telefonu suimtojo ar nuteistojo raštiško prašymo vykdymas, šiam suimtajam ar nuteistajam pageidaujant, perkeliamas į skambinančiųjų tą pačią dieną eilės pabaigą. Toks pakartotinis suimtųjų ir nuteistųjų išvedimas paskambinti ir kalbėti telefonu organizuojamas tik esant galimybei ir atsižvelgiant į sudarytas sąlygas paskambinti telefonu, skambinančiųjų skaičių, pareigūnų vykdomas funkcijas. Aprašo 31 punktas įtvirtina, kad pareigūnas, organizuojantis suimtųjų ir nuteistųjų skambinimą ir kalbėjimą telefonu, suimtajam ir nuteistajam skambinti ir kalbėti telefonu leidžia tik įsitikinęs skambinančiojo tapatybės atitikimu su duomenimis, esančiais Elektroninėje apskaitos sistemoje, taip pat įsitikinęs, kad suimtasis ar nuteistasis telefono aparatu surinko tą abonento numerį, kurį nurodė raštiškame prašyme ar žodžiu (tik nuteistiesiems, paliktiems Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbus).
Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad BVK ir PĮVTT nustato pareigą pataisos įstaigoms suteikti galimybę nuteistiesiems paskambinti telefonu. Tačiau teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, yra numatyti ir tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, teisė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam yra skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.
Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentą, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefonu, kadangi pareiškėjas skunde nekonkretizavo, kokiomis dienomis naudojantis skambučio teise jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam naudojantis šia teise buvo trukdoma ar kitaip varžoma ši jo teisė. Iš esmės pareiškėjas skundą grindė išimtinai teisės aktų nuostatomis. Pažymėtina, kad pagal nurodytas Aprašo nuostatas, nuteistieji visais atvejais, norėdami paskambinti, turi pareigą prašyme nurodyti asmenį, kuriam norima paskambinti, ir jo telefono numerį. Taigi nuteistasis, naudodamasis teise paskambinti, gali skambinti tik prašyme nurodytam asmeniui. Šios tvarkos laikymosi vykdymą užtikrina nuteistuosius lydintys pareigūnai. Siekdami įgyvendinti šią teisės aktų jiems įtvirtinta pareigą, pareigūnai privalo stebėti nuteistąjį besinaudojantį teise paskambinti ir nustačius pažeidimą jo pokalbį nutraukti. Toks nuteistojo stebėjimas nelaikytinas jo teisių pažeidimu, kadangi, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisės paskambinti telefonu ribojimai, jeigu jie yra nustatyti įstatymu ir pagrįsti, patys savaime negali būti suprantami, kaip teisių pažeidimas (LVAT 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-968/2011, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A67-756/2018). Pareigūnai, prižiūrėdami asmenis, besinaudojančius skambučio teise, įgyvendina jiems įtvirtintą pareigą laisvės atėmimo vietose užtikrinti laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardo konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, jog jam naudojantis skambučiu teise nebuvo užtikrinamas privatumas, atmestini kaip nepagrįsti.
Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta, todėl negalima preziumuoti, kad Lukiškių TI-K netinkamai įgyvendino pareigą sudaryti sąlygas naudotis skambučio teise.
Pareiškėjo teigimu, skambutis nepagrįstai yra laikomas įvykusiu, net jeigu asmuo, kuriam skambinama, neatsiliepia. Pažymėtina, kad BVK 102 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuteistiesiems teisę susiklosčius svarbioms aplinkybėms prašyti papildomo skambučio. Be to, Aprašas, taip pat suteikia galimybę, neprisiskambinus norimam asmeniui, pagal galimybes persikelti skambinimo laiką (Aprašo 23 punktas). Dėl to kas išdėstyta, šis pareiškėjo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas, naudodamasis skambinimo teise, galėjo patirti tam tikrus nepatogumus dėl asmenų buvimo patalpoje, papildomo triukšmo, būdingus kalinimo įstaigai, tačiau bylos duomenimis nebuvo nustatyta, kad neigiami išgyvenimai būtų pasiekę tokį lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų atlikusi tam tikrus neteisėtus veiksmus.
Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Teismas, įvertinęs anksčiau minėtą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pataisos įstaigai kyla imperatyvi pareiga nuteistiesiems užtikrinti galimybę skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimas internetinės telefonijos būdu nėra savarankiškas skambinimo būdas, šis būdas tik prilyginamas skambinimui telefonu. Pažymėtina, kad ir aukštesnės teisinės galios teisės aktas – BVK, neįtvirtina savarankiškos nuteistųjų teisės skambinti internetinės telefonijos būdu. Todėl toks nuteistojo bendravimo su kitais asmenimis būdas laikytinas alternatyva skambinimui ir kalbėjimui telefonu, kuris gali būti įgyvendinamas atsižvelgiant į pataisos įstaigoje esančias technines galimybes. Vilniaus PN atsiliepime pareiškėjui nurodė, kad tokia galimybė Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta, tačiau ir nebuvo atimta galimybė bendrauti telefonu bei palaikyti socialinius ryšius. Atsižvelgiant į tai, teismas nenustatė, kad atsakovės atstovas būtų apribojęs šią pareiškėjo teisę.
Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento dėl maisto produktų netinkamumo, jų laikymo ir gaminimo antisanitarinėmis sąlygomis nurodo, kad PĮVTT 79 punkte nustatyta, kad nuteistuosius, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Šiuo tikslu kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas (20 priedas), kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina pataisos įstaigos buhalterijoje nuteistojo asmeninės sąskaitos likutį, taip pat nustato, ar įvykdžius nuteistojo prašymą nebus viršyta pinigų suma, už kurią nuteistajam leidžiama per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Nupirktos prekės įteikiamos nuteistajam. Šis pasirašo prašyme, kuris įsiuvamas į nuteistojo asmens bylą.
Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų pretenzijos dėl prekių kokybės, kiekio, asortimento pasirinkimo sprendžiamos Lukiškių TI-K laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 1-133 ,,Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo“ pakeitimo“ Nr. 1-357 13 punkte nustatyta, kad asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimo terminas baigiasi pirkimo dieną) atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas; prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami; prekės gali būti grąžinamos tik nepažeidus įpakavimo ar kitaip nesugadinus; pasirašius čekyje už prekių gavimą, pretenzijos nepriimamos.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės UAB „Lobby Baltic“ parduotuvės prekių. Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad savo argumentus pareiškėjas grindžia išimtinai tik teisės normomis ir subjektyvia nuomone. Turimais duomenimis nustatyta, kad vienintelį kartą pareiškėjas 2018 m. balandžio 19 d. kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su skundu, kuriame paaiškino, kad iš Lukiškių TI-K parduotuvės užsisakė prailgintuvą USB. Praėjus vieno mėnesio laikotarpiui, pareiškėjas skundėsi negavęs užsakytos prekės. Minėtu skundu prašė Lukiškių TI-K direktoriaus paaiškinti, kada bus gauta užsakyta prekė. Lukiškių TI-K administracija 2018 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 96-1845, atsakydama į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K parduotuvės administracija raštu Nr. S-85 informavo Lukiškių TI-K, kad parduotuvėje yra prekiaujama dviejų rūšių prailginimo laidais ir nėra aišku, kokio konkrečiai laido pareiškėjas pageidauja, nes laidų asortimentas didelis. Teismas, nustatęs tai, kad pagal bylos rašytinius įrodymus pareiškėjo užsakytos prekės negavimas yra vienkartinis atvejis, be to, sąlygotas paties pareiškėjo, tiksliai nenurodžiusio pageidaujamos įsigyti prekės apibūdinimo, daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjo teigimu, dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, jis patyrė psichologinius išgyvenimus, privatumo nebuvimą, kančią, diskomfortą, tapo irzlus, prislėgtas, jaučia nuotaikų kaitą, dėl kurių patyrė emocinius ir dvasinius išgyvenimus, kuriuos, prašydamas priteisti neturtinę žalą, įvertino 30 000 Eur suma.
Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (dušu ir tualetu), teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 30 000 Eur suma yra neprotingai didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ji mažintina iki 500 Eur.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolita Rasiukevičienė