Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [I-6934-331-2014].docx
Bylos nr.: I-6934-331/2014
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 188608786 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl valstybės tarnybos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Valstybės tarnyba
Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-6934-331/2014

                                      Proceso Nr. 3-61-3-00622-2013-9                         Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74

(S)

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. birželio 16 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant atsakovo atstovei Rasai Bernatonytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

 

Pareiškėjas R. V. kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–6) ir  prašo:

1) įpareigoti atsakovę papildyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) direktoriaus 2013-01-29 įsakymo Nr. TE-19 pirmą punktą teiginiu, kad R. V. nepertraukiamas vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena;

2) įpareigoti atsakovę pakeisti Tarnybos 2013-01-29 direktoriaus įsakymo Nr. TE-19 antro punkto 2.2 papunktį ir nurodyti, kad R. V. turi būti išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio (didinant tris kartus) išeitinė kompensacija;

3) priteisti iš atsakovės neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją;

4) priteisti iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl jos kaltės už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti su pareiškėju;

5) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2013-07-02 sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo atsakovę papildyti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013-01-29 įsakymo Nr. TE-19 „Dėl R. V. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pirmą punktą teiginiu, kad „R. V. nepertraukiamasis vidaus tarnybos stažas išeitinei kompensacijai gauti yra 20 metų 6 mėnesiai ir 1 diena“, ir pakeisti antro punkto 2.2 papunktį, t. y. „R. V. turi būti išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio (didinant tris kartus) išeitinė kompensacija“, priteisti iš atsakovės Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją – 6 931,40 (šešis tūkstančius devynis šimtus trisdešimt vieną litą 40 ct) ir 100 (vieną šimtą litų) Lt žyminio mokesčio. Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 81-88).

Tarnyba ir pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) apeliacinius skundus (b. l. 90-93, 97-99).

LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovės apeliacinius  skundus, 2014-03-05 nutartimi pareiškėjo R. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-07-02 sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą visiškai atsiskaityti, ir šią bylos dalį grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-07-02 sprendimo dalį paliko nepakeistą. Atsakovės Tarnybos apeliacinį skundą atmetė (b. l. 124-135).

Nagrinėjant bylą iš naujo, pareiškėjas pateikė paaiškinimus (b. l. 141-143, 166-167), kuriuose palaiko savo reikalavimą priteisti iš atsakovės 52 110,83 Lt dydžio kompensaciją už uždelstą laiką pilnai atsiskaityti po atleidimo iš tarnybos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Paaiškino, kad pagal atsakovo išduotą pažymą jo vieno mėnesio dydžio vidutinis darbo užmokestis sudaro 3 746,53 Lt, o vidutinis dienos uždarbis sudaro 179,26 lt. Kadangi uždelsimo pilnai atsiskaityti su juo atleidžiant iš tarnybos laikotarpis yra nuo 2013-01-30 (kita diena po atleidimo iš tarnybos) iki 2014-03-19 (diena iki LVAT 2014-03-05 nutarties įvykdymo), viso atsakovė uždelsė atsiskaityti 13 mėnesių 19 dienų, todėl atsakovė jam privalo išmokėti 52 110,83 Lt (3 746,53 x 13 = 48 704,89) + (179,26 x 19 = 3 405,94). Atsakovė nesistengė sąžiningai su juo atsiskaityti, visaip vilkino ir vengė atsiskaityti, jau po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-07-02 sprendimo, kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies, atsakovė galėjo atsiskaityti, tačiau pateikė apeliacinį skundą LVAT.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, jam apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis). Prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 166-167).

Atsakovė su pareiškėjo reikalavimu priteisti 52 110,83 Lt dydžio kompensaciją už uždelstą laiką pilnai atsiskaityti po atleidimo, nesutinka, prašo šį reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Pateikė savo papildomus atsiliepimus (b. l. 148-151, 156-161), kuriuose teigia, kad atsakovė, 2013-01-29 įsakymu Nr. TE-19 nuo 2013-01-29 atleisdama pareiškėją iš vidaus tarnybos, didžiąja dalimi su juo atsiskaitė. Jam buvo išmokėtos visos pagrindinės su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos - piniginė kompensacija už 3,63 kalendorinės dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų už 2013 metus ir jo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Nebuvo išmokėta tik dalis išeitinės kompensacijos (dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio). Atsakovė nevengė, nesiekė tyčia nepilnai atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną, o buvo įsitikinusi, kad su pareiškėju atsiskaito pilnai. Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir LVAT konstatavus, kad pareiškėjo atleidimo dieną su juo buvo nevisiškai atsiskaityta bei nusprendus priteisti pareiškėjui dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, atsakovė nedelsdama įvykdė teismų sprendimus, apskaičiavo ir 2014-03-20 išmokėjo pareiškėjui priklausančias pinigų sumas. Prašo sprendžiant klausimą dėl atsakovei taikytinos sankcijos, vadovaujantis Darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalimi už uždelsimą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju iš darbo jo atleidimo dieną, įvertinti minėtas bei kitas konkrečias faktines aplinkybes ir atsakovei taikyti mažesnį sankcijos dydį, nei pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydis už visą uždelsimo laiką.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimuose išdėstytus argumentus, teismui priteisus kompensaciją už uždelstą laiką pilnai atsiskaityti po atleidimo, prašo taikyti Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir išdėstyti išmokėjimą dalimis.

 

S k u n d a s   t e n k i n t i n a s   i š   d a l i e s

 

Šioje byloje ginčas kilęs dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą visiškai atsiskaityti.

Šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti, ar atsakovė su pareiškėju visiškai atsiskaitė jo atleidimo dieną - 2013-01-30, ar delsė atsiskaityti, ar jam turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą visiškai atsiskaityti.

LVAT 2014-03-05 nutartyje konstatavo: „atsakovės 2013-01-29 įsakymu Nr. TE-19 pareiškėjui turėjo būti išmokėta jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija padidinta tris kartus, o ne du kartus. Išmokėdama  mažesnę (padidintą du, o ne tris kartus) išeitinę kompensaciją, atsakovė atleidimo su pareiškėjui dieną neatsiskaitė su juo visiškai, t. y. išmokėjo mažiau, nei priklausė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad jis šioje byloje ginčija Įsakymą Nr. TE-19 ta apimtimi, kuria jam buvo nustatyta ir išmokėta mažesnė išeitinė kompensacija. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas neginčijo Įsakymo Nr. TE-19 ta prasme, kad atsakovas atleidimo dieną su juo neatsiskaitė visiškai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad  pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo nenagrinėjo iš esmės, t.y. netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.). Išsprendus šį reikalavimą apeliacinės instancijos teisme, kai jis nebuvo išnagrinėtas iš esmės pirmosios instancijos teisme, nebūtų užtikrinta bylos proceso šalių teisė į apeliaciją. Ši aplinkybė yra kliūtis pirmosios instancijos teismui šią bylos dalį išspręsti iš esmės. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis  skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimą visiškai atsiskaityti, naikintina ir ši bylos dalis  grąžintina  pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo”.

Taigi teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją dėl jos kaltės už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti su pareiškėju laiko, kad byloje esančios aplinkybės aiškiai patvirtina, tai konstatavo ir LVAT, jog atsakovė pareiškėjui turėjo išmokėti jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, padidintą tris kartus, o ne du kartus. Todėl išmokėdama  mažesnę (padidintą du, o ne tris kartus) išeitinę kompensaciją, atsakovė atleidimo su pareiškėju dieną neatsiskaitė su juo visiškai, t. y. išmokėjo mažiau, nei priklausė.

Šių faktinių aplinkybių atsakovė neginčija, su jomis sutinka, teigdama, jog nevengė, nesiekė tyčia nepilnai atsiskaityti su pareiškėju jo atleidimo dieną, o buvo įsitikinusi, kad su pareiškėju atsiskaito pilnai.

Pareiškėjas skunde ir paaiškinimuose pabrėžia, kad su juo nebuvo visiškai atsikaityta ne dėl jo kaltės, o dėl to, kad atsakovė netinkamai vertino faktines aplinkybes, nesistengė sąžiningai su juo atsiskaityti, visaip vilkino ir vengė atsiskaityti, jau po Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-07-02 sprendimo, kuriuo skundas buvo patenkintas iš dalies, atsakovė galėjo atsiskaityti, tačiau pateikė apeliacinį skundą LVAT.

Iš atsakovės ginčo įsakymo aiškiai matyti, kad pareiškėjo nepertraukiamas tarnybos stažas išeitinės kompensacijos dydžiui apskaičiuoti (Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 57 str. 2 d.) yra daugiau nei 20 metų (22 metai, 6 mėnesiai, 1 diena), todėl pareiškėjui priklausanti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija turėjo būti didinama tris, o ne du kartus. Tačiau atsakovė išmokėjo dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, didinamą du kartus, o ne tris kartus.

Pagal Statuto 58 straipsnio 1 dalies nuostatas su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. Atsižvelgiant į atsakovo Įsakyme Nr. TE-19 nurodytą pareiškėjo atleidimo iš tarnybos datą (2013-01-29), Statuto 58 straipsnio 1 dalies prasme diena, kurią atsakovas turėjo visiškai atsiskaityti su pareiškėju, yra 2013-01-30. Administracinio akto dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos priėmimo dieną buvo Statuto 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvas, kad pareigūnas atleidžiamas (t. y. turi būti atleistas) per įstatymo leidėjo nustatytą terminą (kitą dieną po to, kai Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme darbdavys gauna CMEK išvadą, kad pareigūnas nebegali tęsti tarnybos). Taigi pareiškėjo atleidimo dieną atsakovas turėjo vykdyti Statuto 53, 56, 57 straipsnio 2 dalies ir 58 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atleidimas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu priskirtinas prie atvejų, kai atleidžiama iš tarnybos nesant pareigūno kaltės. Statutas  numato atitinkamą socialinę apsaugą pareigūnams, kurie atleidžiami iš tarnybos nesant jų kaltės – išeitines kompensacijas, kurių dydis priklauso nuo nepertraukiamos tarnybos stažo (Statuto 57 straipsnis). Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja klausimų, susijusių su išskaitomis iš atleidžiamam valstybės tarnautojui išmokėto darbo užmokesčio ar kitų išmokų, todėl, vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2 dalies, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šiems klausimams spręsti taikytinas DK 224 straipsnis.

Kadangi valstybės tarnybos vidus tarnybos statutinėse įstaigose teisinius santykius reguliuojantis specialusis įstatymas (Vidaus tarnybos statutas) nereglamentuoja, kaip turėtų būti ginama statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti atleidimo iš valstybės tarnybos dieną visas jam priklausančias su tarnybos santykiais susijusias išmokas, LVAT, sistemiškai aiškindamas Statuto 5 straipsnio 2 dalies, 58 straipsnio 1 dalies (taip pat analogiško Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 37 straipsnio), Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 5 straipsnio nuostatas, ne kartą yra pasisakęs ir suformavęs praktiką (ABTĮ 13 str. 1 d.), jog statutinio valstybės tarnautojo teisė gauti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą visiškai atsiskaityti atleidimo iš tarnybos dieną yra ginama taikant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį (LVAT administracinėse bylose:  Nr. N3-583/2007;  Nr. A438-1021/2009;  Nr.A662-1078/2009; Nr. A146-1296/2009; Nr. A822-1534/2009; Nr. A662-877/2010). Tai, kad Vidaus tarnybos statute nėra numatyta šio Statuto bendrosios taisyklės, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną (išmokėtas visas darbo užmokestis ir visos kitos su darbo santykiais susijusios išmokos), įgyvendinimo tvarka, nepaneigia statutinio valstybės tarnautojo teisės, remiantis Statuto 58 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 2 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir 5 straipsniu bei Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi reikalauti iš statutinės įstaigos (darbdavio) sumokėti vidutinį darbo užmokestį (kompensuoti) už uždelsimo atsiskaityti laiką. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė teismo apginti jo pažeistą teisę į visišką atsiskaitymą atleidimo dieną tuo aspektu, kad atsakovas, atleisdamas jį Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto ir Statuto 57 straipsnio 2 dalimi pagrindu, pareiškėjui turėjo išmokėti jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitiną kompensaciją, padidintą tris kartus, o ne du kartus, todėl pareiškėjas prašė teismo taikyti atsakovo atžvilgiu Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) suformuotą praktiką Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymui būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-82/2008; Nr. 3K-3-625/2008; Nr. 3K-3-305/2009; Nr. 3K-3-66/2011, Nr. 3K-3-130/2012 ir kt.). Į šiuos Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies taikymo išaiškinimus atsižvelgta ir LVAT praktikoje (LVAT administracinėse bylose: Nr. A662-1078/2009; Nr. A822-1534/2009; Nr. A662-877/2010; Nr. A146-1143/2010; Nr. A492-1779/2012 ir kt.).

Apie tai, ar darbdavys pažeidė įstatymu nustatytą pareigą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, ir ar jo atžvilgiu taikytinos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos,  sprendžiama pagal darbuotojo atleidimo dienos padėtį.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjui jo atleidimo dieną (2013-01-30) buvo išmokėta išeitinė kompensacija - 14 986,14 Lt (dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją didinant du kartus), piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas - 448,15 Lt, ligos pašalpa - 3226, 68 Lt, viso - 18 660,97 Lt (b. l. 59). Taigi pareiškėjui nebuvo išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė kompensacija (Statuto 57 str.), t. y. jam nebuvo išmokėta 7 493,07 (3 746,53 x 2) išeitinė kompensacija. Po LVAT 2014-03-05 nutarties atsakovė 2014-03-20 pareiškėjui išmokėjo dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, šių aplinkybių neneigia nei pareiškėjas, nei atsakovė.

Tačiau pareiškėjas siekia prisiteisti iš atsakovės vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (52 110,83 Lt) dėl jos kaltės už uždelstą laiką visiškai atsiskaityti nuo 2013-01-30 iki 2014-03-19. LAT jurisprudencijoje išaiškinta, kad DK 141 straipsnio 3  dalies paskirtis yra dvejopa: pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra, tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Aptariamosios išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau, jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas, taikant vien gramatinį šios normos aiškinimą, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-82/2008; Nr. 3K-267/2008; 3K-3-66/2011 ir kt.). Taip pat LAT dėl  DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo yra išaiškinęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalies tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumo (disproporcijos) ir kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai. Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos visos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-267/2008;   Nr. 3K-3-284/2009; Nr. 3K-3-365/2010). LVAT, nagrinėdamas tarnybinius ginčus, kuriuose turi būti taikomos ir Darbo kodekso normos, atsižvelgia į minėtus LAT išaiškinimus (LVAT administracinėse bylose: Nr. A438-1318/2011; Nr. A438-1321/2012; Nr. A261-1988/2012 ir kt.).

Atsakovas neneigia, kad išskaitydamas iš pareiškėjo, kuris buvo atleistas iš tarnybos nesant jo kaltės (Statuto 53 str. l d. 4 p.), jis klydo taikydamas įstatymus. Byloje nustatyta, kad 2013-02-14 prašymu (b. l. 25-27) pareiškėjas kreipėsi į atsakovę, prašydamas išmokėti dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją didinant tris kartus, o ne du, kaip nurodyta ginčo įsakyme, prašė klausimą išspręsti taikiai, nesikreipiant į teismą. Atsakovas, reaguodamas į šį pareiškėjo prašymą, kreipėsi į vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos departamentą dėl išaiškinimo (b. l. 31-34). Gavęs atsakymą (b. l. 33-34) iš Departamento, 2013-03-08  informavo pareiškėją, kad prašymas nebus tenkinamas, nes jo vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui. Tačiau ginčo įsakymo 1 punkte (b. l. 24) aiškiai konstatuotas pareiškėjo vidaus tarnybos stažas 2013-01-29 - 22 metai 6 mėnesiai 1 diena. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovė neteisingai apibrėžia Statuto 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (pareiškėjas išdirbo daugiau 20 metų, tai konstatuota ginčo įsakyme), todėl pareiškėjui turėjo būti išmokama dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensaciją, didinant ją tris kartus. Atsakovė to nepadarė, išmokėjo pareiškėjui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, padidinus ją du kartus. Šį skirtumą pareiškėjas atgavo tik po teisminio proceso, t. y. daugiau nei po vienerių metų.  Todėl atsakovo atžvilgiu turi būti taikomos DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, kartu atsižvelgiant į nagrinėjamai bylai aktualias aplinkybes ir pirmiau aptartą šios įstatymo normos taikymo praktiką, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Už laikotarpį nuo 2013-01-30 iki 2014-03-19 atsakovės atžvilgiu  taikytinos sankcijos pagal minėtą įstatymo normą materialioji išraiška sudarytų  52 110,83 Lt (3 746,53 x 13 = 48 704,89) + (179,26 x 19 = 3 405,94). Pagal atsakovo išduotą  pažymą jo vieno mėnesio dydžio vidutinis darbo užmokestis išmokant kompensaciją sudaro 3 746,53 Lt, o vidutinis dienos uždarbis sudaro 179,26 lt. Atsakovė uždelsė visiškai atsiskaityti su pareiškėju 13 mėnesių 19 dienų. Ši sankcija kelis kartus viršija neteisėtai neišmokėtą kompensacijos sumą. Pareiškėjui paprašius išmokėti visą priklausomą pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį numatytą kompensaciją, atsakovas atsisakė tai padaryti, nors visas kitas išmokas ir darbo užmokestį išmokėjo. Akivaizdu, kad atsakovė neteisingai taikė teisę ir todėl neteisėtai neišmokėjo pareiškėjui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją 7 493,07 (3 746,53 x 2). Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, priteisiant iš atsakovo pareiškėjui visą minėtą sumą, būtų pernelyg didelė disproporcija tarp teisės pažeidimo ir darbdaviui taikytinos sankcijos. Neadekvačios sankcijos taikymas pažeistų DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus sankcijos darbdaviui taikymo tikslus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija adekvačia ir kompensuojančia pareiškėjo atžvilgiu atsakovės padarytą teisės pažeidimą sankciją laiko 10 000 Lt sumą. Iš viso pareiškėjui priteisia iš atsakovės 10 000 Lt.

Atsakovė prašo taikyti CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatas, sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir išdėstyti išmokėjimą dalimis.

Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (LVAT administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).  ABTĮ 851 straipsnis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CPK normomis. CPK 284 straipsnio 1 dalis (2013-12-03 įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovės prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinęs valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, teismas sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015-02-01.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1dalies 2 punktu ir 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a :

 

pareiškėjo R. V. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. V. iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų).

Atsakovei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015-02-01.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjas                                                                                                         Henrikas Sadauskas

 

 

 

 

 

 


Paminėta tekste:
  • DK
  • CPK
  • DK 224 str. Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai
  • DK 141 str. Atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka
  • 3K-3-267/2008
  • 3K-3-284/2009
  • 3K-3-365/2010
  • CPK 284 str. Sprendimo įvykdymo atidėjimas ir išdėstymas, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas