Administracinė byla Nr. eA-1921-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00227-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja K. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 25S2416 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2025 m. vasario 27 d., ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

2.       Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1.                      Atsakovas netinkamai taikė teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo ir protingumo principus, situaciją vertino formaliai, neanalizuodamas kitų reikšmingų aplinkybių ar pateiktų dokumentų, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą. Atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus įrodymus apie teisėtus darbo santykius, pakankamas šeimos pajamas ir teisėtą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį.

2.2.                      Pareiškėja ir H. B. (H. B.) 2021 m. rugsėjo 17 d. susituokė ir santuoką įformino santuokos liudijimu Nr. 436. Pareiškėjos santuoka yra teisėta, objektyviai sudaryta, galiojanti. Pareiškėjos sutuoktinis 2023 m. sausio 2 d. atvyko į Lietuvą gavęs vizą, t. y. praėjus dvejiems metams ir beveik keturiems mėnesiams po santuokos. Pareiškėja 2023 m. sausio 3 d. atvyko į Lietuvą kartu su savo sutuoktiniu, gavusi vizą. Pareiškėja 2022 m. gruodžio 14 d. sudarė su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Aleivita“ (toliau – ir Bendrovė) darbo sutartį Nr. DS00005, pagal kurią dirba iki šiol. Darbo sutartis iki šiol galioja ir nėra nutrūkusi. 2023 m. vasario 27 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kurį ji gavo 2023 m. kovo 1 d. Pareiškėjai ir jos sutuoktiniui (duomenys neskelbtini) gimė dukra A. B.. Nuo 2023 m. balandžio 27 d. pareiškėjai suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ji augino dukrą, kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje. 2024 m. spalio 26 d. buvo sudaryta ikimokyklinio ugdymo sutartis Nr. 247-873(24). Pagal šią sutartį dukra lankė vaikų darželį, o pareiškėja pradėjo ruoštis grįžti dirbti į Bendrovę pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms.

2.3.                      Pareiškėja dirba Bendrovėje, jai yra laikoma darbo vieta pagal visus Lietuvos Respublikos įstatymus, todėl pareiškėja po vaiko priežiūros atostogų tęs darbą pagal darbo sutartį. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) išrašas patvirtina apie egzistuojančius ir nenutrūkusius darbo santykius. Minėtoje darbovietėje pareiškėja dirbo realiai, jai iki vaiko gimimo buvo mokamas reguliarus darbo užmokestis. Pareiškėjos sutuoktinis gauna reguliarias pajamas, šios pajamos yra bendros šeimos pajamos. Pareiškėjos sutuoktinis kiekvieną mėnesį gaudavo ir gauna nuo 2 400 iki 2 500 Eur pajamų iš vykdomos individualios veiklos ir pagal darbo sutartį (nuo 2023 m. balandžio 26 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos sutuoktiniui iš Bolt Operations OU ir darbdavio į jo sąskaitą pervesta 20 214,89 Eur, o nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. – 29 972,18 Eur). Papildomai sutuoktinis yra patvirtinęs įsipareigojimą išlaikyti pareiškėją ir savo dukrą. Minėtų duomenų atsakovas neprašė, tačiau apie juos žinojo.

2.4.                      Atsakovas, pralaimėjęs ginčą prieš pareiškėjos sutuoktinį, galbūt ėmėsi veiksmų, kuriuos galima traktuoti kaip jo šeimos persekiojimą. Tokie veiksmai prieštarauja šeimos apsaugos principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas šeimos apsaugos nuostatas, kurios garantuoja šeimos narių teisę į privatų ir šeimos gyvenimą bei apsaugą nuo nepagrįsto kišimosi.

2.5.                      Užsieniečiams, turintiems leidimą gyventi Lietuvoje, galioja teisė į vaiko priežiūros atostogas ir susijusias socialinio draudimo išmokas, jei jie teisėtai dirba arba vykdo individualią veiklą Lietuvoje ir atitinka socialinio draudimo įmokų bei stažo reikalavimus. Šios teisės apima vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sukanka 3 metai, o išmokos mokamos, jei per pastaruosius 24 mėnesius sumokėtos įmokos už ne trumpesnį nei 12 mėnesių laikotarpį. Teisės taikomos tiek turintiems laikinąjį, tiek nuolatinį leidimą gyventi. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK) pareiškėja teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jai laiduojama teise paimdama trejų metų vaiko priežiūros atostogas. Pareiškėja privalėjo paimti atostogas, nes vaikui gimus nebuvo sąlygų gauti vietą ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Pareiškėjai išėjus vaiko priežiūros atostogų, jos sutuoktinis užtikrino reikiamą pajamų sumą, kurios pakanka šeimai išlaikyti, t. y. nemažiau nei 2,5 minimalaus atlyginimo (suaugusiems po 1 minimalų atlyginimą, o vaikui 0,5 MMA).

2.6.                      Pareiškėjos atlyginimas 2023 metų pirmą ketvirtį buvo 2 231 Eur atskaičius mokesčius, o tai reiškia, kad pajamos siekė vidutiniškai per mėnesį po 743,67 Eur (minimalus atlyginimas užsieniečiui tuo metu buvo 691,83 Eur atskaičius mokesčius). 2023 metais šeimos išlaikymo minimali suma buvo 2,5 (du suaugę ir mažametis vaikas) × 691,83 = 1 729,58 Eur atskaičius mokesčius. 2023 m. balandžio 26 d.–2023 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu papildomai pareiškėjos sutuoktinis gavo 20 214,89 Eur pastovių pajamų, t. y. vidutiniškai per mėnesį po 2 495,67 Eur atskaičius mokesčius. Papildomai pati pareiškėja iš darbovietės gavo dar 2 524,52 Eur sumą. Nuo dukros gimimo bendros šeimos vidutinės pajamos per mėnesį 2023 metais siekė 2 807,34 Eur. 2024 metais pareiškėjos sutuoktinis gavo 29 972,18 Eur pastovių pajamų, t. y. vidutiniškai per mėnesį po 2 497,68 Eur atskaičius mokesčius. Šeimos bendros pajamos ženkliai viršijo minimalias šeimai išgyventi būtinas pajamas.

2.7.                      Iki teisėto pasinaudojimo teise į vaiko priežiūros atostogas pareiškėja gavo didesnį nei buvo nurodyta prašyme darbo užmokestį, t. y. 927,74 Eur iki mokesčių (27,74 Eur daugiau nei buvo nurodyta prašyme). Pareiškėja pateikė teisingą informaciją ir elgėsi sąžiningai, darbovietėje dirbo drausmingai ir, turėdama leidimą gyventi, pasinaudojo jai DK laiduojama teise išeiti motinystės ir vaiko priežiūros atostogų. Atsakovas nepagrįstai, pripažinęs, jog pareiškėjai nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis ir ji neturėjo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, nusprendė, jog tai kartu savaime buvo pagrindas spręsti, jog pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad, jau siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, jog numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas, ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą). Atsakovas pripažįsta, kad darbo užmokestis buvo mokamas, todėl Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. 

4.       Departamentas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1.                      Pareiškėja gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – dėl to, kad ketino dirbti Lietuvoje. Pareiškėja atvyko į Lietuvą laukdamasi kūdikio, kuris gimė (duomenys neskelbtini). Taigi, atvykdama pareiškėja negalėjo nežinoti apie savo nėštumą ir artėjantį gimdymą bei laukiančią vaiko priežiūrą, taip pat suvokė, jog negalės vykdyti darbo funkcijų. Todėl negalima sutikti, kad pareiškėja, prašydama leidimo laikinai gyventi, įvardijo savo tikruosius ketinimus – dirbti Lietuvoje, kadangi pareiškėja dirbo nuo 2023 m. sausio 23 d. iki 2023 m. kovo 16 d., taigi, mažiau nei du mėnesius.

4.2.                      Atsižvelgiant į tai, kad 2023 m. kovo 1 d., atsiėmusi leidimą laikinai gyventi, pareiškėja tarpininkavimo raštą pateikusioje Bendrovėje nebedirba, o augina kūdikį, konstatuotina, jog kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėja pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės. Sprendime konstatuota, kad kreipdamasi su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėja nurodė, jog jos pragyvenimo lėšos bus darbo užmokestis, gaunamas iš tarpininkavimo raštą pateikusios UAB „Aleivita“, tačiau pareiškėja Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad buvo nustatyti imperatyvūs UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyti pagrindai, buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. UTPĮ nėra numatytos išimtys, kai užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą (darbo pagrindu), turi teisę būti Lietuvos Respublikoje, neatitikdamas imperatyvių UTPĮ 44 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Todėl Departamentas neturi pagrindo vertinti pareiškėjos sutuoktinio pajamų ar aplinkybių, kad jis gali išlaikyti šeimą, nes šios aplinkybės nesudaro pagrindo netaikyti imperatyvių UTPĮ nuostatų pareiškėjos atžvilgiu.

4.3.                      Argumentai, susiję su šeimos persekiojimu, yra nepagrįsti. Pareiškėja atvyko gimdyti ir auginti vaiką Lietuvoje, o ne dirbti Lietuvoje, kaip kad nurodė prašydama leidimo laikinai gyventi. Kadangi prašydama leidimo laikinai gyventi pareiškėja neabejotinai žinojo apie jos laukiantį gimdymą bei vaiko auginimą, buvo galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai akivaizdu, jog numatytas darbo užmokestis negalės būti mokamas, ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas. Kaip matyti iš VSDFV esančių duomenų, pareiškėjai suteiktos vaiko auginimo atostogos iki 2025 m. balandžio 26 d., kai tuo metu leidimas laikinai gyventi būtų galiojęs iki 2025 m. vasario 27 d. Taigi, galima vertinti, kad pareiškėja UTPĮ reikalavimus atitiko tik iki 2023 m. kovo 16 d. Šiuo atveju nėra svarbu, kiek vieną iš beveik dviejų darbo mėnesių pareiškėjos darbo užmokesčio dydis buvo didesnis, nei nurodyta prašant leidimo laikinai gyventi, nes tikrovės neatitinkantys duomenys, kuriuos nurodė pareiškėja prašydama leidimo laikinai gyventi, yra susiję su pareiškėjos išankstiniu žinojimu, kad ji galės dirbti tik trumpą laiką iki gimdymo. Ginčijamas Sprendimas savaime pareiškėjai neužkerta kelio gauti leidimą laikinai gyventi, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

II.

5.       Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

6.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:

6.1.                      Pareiškėja 2022 m. gruodžio 14 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, kuriame nurodė, kad ketina dirbti tinkuotoja apdailininke UAB „Aleivita“. Prašyme ji nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjai 2023 m. vasario 27 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760227704, kurį pareiškėja atsiėmė 2023 m. kovo 1 d.

6.2.                      Pareiškėja nurodė, kad dirba pagal darbo sutartį, sudarytą 2022 m. gruodžio 14 d., tačiau darbo sutarties pareiškėja nepateikė.

6.3.                      Atsakovas, patikrinęs VSDFV informacinės sistemos bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad abiem atvejais pareiškėjos darbo pradžios data yra nurodyta 2023 m. sausio 23 d.

6.4.                      Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gimė dukra, todėl nuo 2023 m. balandžio 27 d. pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ji augino dukrą, kuriai taip pat išduotas leidimas laikinai gyventi. Dukra lanko vaikų darželį, pareiškėja pateikė 2024 m. spalio 26 d. sudarytą ikimokyklinio ugdymo sutartį. VSDFV duomenimis, nuo 2023 m. kovo 17 d. iki 2023 m. liepos 20 d. pareiškėjai buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o nuo 2023 m. liepos 21 d. iki 2025 m. balandžio 26 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos.

6.5.                      2025 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 25S2416 Departamentas panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

7.       Atsižvelgdamas į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas, detaliai įvertinęs atlikto patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Byloje nustatyta, jog pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 str. 1 d. 5 p.), kadangi gimus dukrai pareiškėjai iki jai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos. Kaip pagrįstai nustatė Departamentas, pareiškėja atvykdama į Lietuvą aiškiai žinojo, jog negalės išpildyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytos sąlygos, t. y. visą jai išduoto leidimo gyventi laikotarpį negalės dirbti ir negaus reguliarių pajamų. Todėl buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėja, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jau žinojo, kad numatytas darbo užmokestis visą leidimo gavimo laikotarpį jai negalės būti mokamas.

8.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad UTPĮ imperatyviai numato, jog leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Taigi tik pats ketinantis dirbti asmuo (kaip šiuo atveju pareiškėja) galėjo turėti leidimą laikinai gyventi ir tik esant įrodymams, kad jis visą leidimo galiojimo laikotarpį dirba prašyme nurodytame darbe ir gauna su darbdaviu sulygtas ir įstatymą atitinkančias pajamas. Departamentas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjos sutuoktinio gaunamų pajamų ar aplinkybių, kad jis gali išlaikyti šeimą, nes šios aplinkybės nėra pagrindas netaikyti imperatyvių UTPĮ nuostatų pareiškėjai. Pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimą lėmė pačios pareiškėjos neatitikimas UTPĮ nuostatoms, reglamentuojančioms leidimo laikinai gyventi išdavimą. Argumentai apie pareiškėjos gautas didesnes pajamas pirmaisiais darbo mėnesiais vertinti kaip neturintys teisinės reikšmės, nes darbo užmokesčio gavimas turėjo būti užtikrintas visą jai išduoto leidimo laikinai gyventi laikotarpį. Preziumuotina, kad pareiškėjai yra žinomi UTPĮ įtvirtinti išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui). Todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir pareiškėjai supratus, jog jai nebus mokamas sulygtas atlyginimas, siekiant ateityje išvengti galbūt neigiamų pasekmių, pareiškėja galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą, informuodama apie pasikeitusią jos teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjos buvimo Lietuvoje pagrindas – leidimas laikinai gyventi – išduotas ketinimo dirbti pagrindu, todėl tik pats leidimo turėtojas yra atsakingas už šio pagrindo teisėtumą. Pareiškėja prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo metu neabejotinai žinojo, kad jai nebus mokamas darbo sutartyje numatytas darbo užmokestis, ir pareiškėja šios situacijos iki Departamento patikrinimo nesprendė. Tai reiškia, jog ji pati prisiėmė atsakomybę dėl galbūt kilsiančių pasekmių.

III.

9.       Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. 

10.       Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildomai nurodo, kad:

10.1.                      Pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas formaliais pagrindais, neatsižvelgiant į individualią situaciją, jai teisėtai suteiktas vaiko priežiūros atostogas, santuokinį bei socialinį ryšį su Lietuvoje gyvenančia šeima, taip pat nepilnametės dukters interesus. Pareiškėja buvo priversta palikti Lietuvą, atsiskyrė nuo dukros, neteko kasdienio šeimos gyvenimo, patyrė didelį emocinį sukrėtimą ir egzistencinį nesaugumą.

10.2.                      Vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu darbo santykiai buvo sustabdyti, bet nenutraukti. Pareiškėja neturėjo tikslo piktnaudžiauti leidimu laikinai gyventi, o jos veiksmai buvo teisėti. Teisė į vaiko priežiūros atostogas – saugoma vertybė nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėja turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas, kurios yra saugomos tiek pagal Lietuvos Respublikos darbo teisę, tiek pagal Konvencijos 8 straipsnį (teisė į šeimos gyvenimą). Šios atostogos reiškia ne darbo santykių nutraukimą, o jų laikiną sustabdymą. Pareiškėja veikė teisėtai, informavo VSDFV ir kitas institucijas apie vaiko priežiūrą, nesiekė piktnaudžiauti leidimu gyventi Lietuvoje.

10.3.                      Departamentas ir pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad pareiškėjos sutuoktinis turėjo pakankamai pajamų šeimai išlaikyti. Šeimos narių pajamos turi būti vertinamos bendrai, ypač kai santuoka yra reali, o šeima gyvena kartu.

10.4.                      Pirmosios instancijos teismas formaliai taikė UTPĮ 35 straipsnį, neatsižvelgė į individualias aplinkybes, nors turėjo tokią pareigą. Sprendimai dėl leidimų gyventi turi būti priimami remiantis proporcingumo ir teisėtumo principais. Neatsižvelgta į faktą, kad Departamentas neišsiuntė paklausimo dėl papildomų duomenų ar paaiškinimų, o tai pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Sprendimas buvo priimtas išsamiai neištyrus aplinkybių.

10.5.                      Sprendimo pasekmės pareiškėjai buvo neproporcingos: ji neteko teisės gyventi su šeima, patyrė emocinį sukrėtimą, buvo nubausta administracine tvarka. Ne tik buvo panaikintas pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, bet ir paskirta bauda, vėliau taikytos prievartos priemonės, dėl kurių ji buvo išsiųsta iš šalies, nors tuo metu jau buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šios pasekmės nesuderinamos su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika ir Konstitucijos 30 straipsniu. Išardytas šeimos gyvenimas kelia nepataisomą žalą nepilnamečiui vaikui, kuris neteko motinos priežiūros.

10.6.                      Vaiko teisių pažeidimas ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos principų nepaisymas buvo visiškai nevertintas teisme. Nuo atsakovo sprendimų nukentėjo ne tik pareiškėja, bet ir jos dukra. Vaiko leidimas laikinai gyventi taip pat buvo panaikintas, nes jis buvo išduotas remiantis pareiškėjai išduotu leidimu laikinai gyventi. Tokiu būdu buvo tiesiogiai paveiktas nepilnametis vaikas, kuris neteko teisėto pagrindo būti Lietuvoje, prarado galimybę tęsti ikimokyklinį ugdymą, nutrūko socialiniai ryšiai ir emocinis stabilumas. Šiuo atveju vaikas buvo neteisėtai atskirtas nuo motinos, netekdamas gyvenamosios vietos, saugios aplinkos ir ugdymo.

10.7.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai motinystę ir vaiko priežiūrą vertino kaip trukdį ar kliūtį, o ne kaip įstatymo saugomą vertybę. Diskriminacinė pozicija dėl motinystės pažeidžia lygių galimybių ir žmogaus orumo principus. Atsakovas atsiliepime iš esmės nurodė, kad pareiškėja, kaip moteris, „turėjo žinoti“, jog susilauks vaiko, nes tai – fiziologinis procesas. Šis motyvas, pateiktas kaip pagrindas panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, laikytinas diskriminaciniu ir seksistiniu.

10.8.                      Pareiškėjai nebuvo tinkamai išaiškintos proceso teisės ir pareigos, šaukimas į teismo posėdį nebuvo išverstas į jai suprantamą kalbą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 4 dalį, kiekvienas proceso dalyvis, kuris nemoka valstybinės kalbos, turi teisę teismo proceso metu naudotis vertėjo paslaugomis. Pareiškėja yra Azerbaidžano pilietė, kuri posėdyje naudojosi vertėjo pagalba, teismas žinojo apie jos ribotas lietuvių kalbos žinias. Nepaisant to, teismo šaukime (2025 m. kovo 17 d. dokumentas) pateikta informacija apie jos proceso teises ir pareigas buvo suformuluota tik lietuvių kalba, be vertimo į azerbaidžaniečių kalbą. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjai prieš posėdį buvo paaiškintos proceso teisės ir pareigos žodžiu, pasitelkiant vertėją, kaip to reikalauja teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Pirmosios instancijos teismas pasitenkino tik asmens dokumentų patikrinimu ir bylą pradėjo neįsitikinęs, kad pareiškėja supranta savo procesinę padėtį, teises ir pareigas. Tokie veiksmai prieštarauja ne tik ABTĮ 9 straipsniui, bet ir Konstitucijos 30 straipsniui bei Konvencijos 6 straipsniui, nes iš esmės buvo apribota pareiškėjos galimybė tinkamai ir veiksmingai ginti savo teises.

10.9.                      Šios bylos esmė nėra tik faktinių aplinkybių vertinimas – ji kyla iš aiškių teisės taikymo klaidų, susijusių su proporcingumo principo ignoravimu, konstitucinių teisių pažeidimu bei tarptautinių įsipareigojimų nepaisymu. Departamento Sprendimas, kuris buvo priimtas neištyrus individualios situacijos – vaiko amžiaus, šeimos ryšių, pareiškėjos teisės į motinystės atostogas ir finansinio šeimos pagrindo – pažeidžia ne tik nacionalinės teisės normas, bet ir Konvencijos 6 ir 8 straipsnius bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 ir 9 straipsnius. Dėl šių teisinių argumentų byla turi būti vertinama kaip teisės taikymo, o ne vien tik faktų aiškinimosi klausimas.

11.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. 

12.       Atsakovas nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

12.1.                      Pareiškėja išvyko iš Lietuvos kartu su dukra, todėl argumentai, kad ji atsiskyrė nuo dukros, neatitinka tikrovės.

12.2.                      Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjai buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, o dėl to, jog pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad ketina dirbti Lietuvoje, taip pat dėl to, kad ji neturi pakankamai lėšų ir (ar) reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėja teikė tarpininkavimo raštą ir nurodė, kad dirbs Lietuvoje, faktiškai atvyko ne dirbti, o gimdyti ir auginti vaiką Lietuvoje.

12.3.                      Atsakovas neginčija pareiškėjos teisės į vaiko priežiūros atostogas, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo vertinti, kad naudodamasi teise į vaiko priežiūros atostogas pareiškėja atitinka jai, kaip užsienietei, keliamus reikalavimus, kurių pagrindu pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėja negauna pajamų Lietuvos Respublikoje – nei darbo užmokesčio, nei su vaiko priežiūra susijusių išmokų, todėl vien faktas, kad ji formaliai yra įdarbinta UAB „Aleivita“, nepagrindžia jos teisės turėti leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

12.4.                      Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėja pajamų negauna, šeimą išlaiko vyras. Leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pareiškėjai darbo pagrindu, o ne šeimos susijungimo pagrindu. Todėl teismas pagrįstai įvertino, jog UTPĮ imperatyviai numato, kad leidimas išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Departamentas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjos sutuoktinio gaunamas pajamas ar aplinkybes, kad jis gali išlaikyti šeimą, nes šios aplinkybės nesudaro pagrindo netaikyti imperatyvių UTPĮ nuostatų pareiškėjos atžvilgiu.

12.5.                      Departamentas įvertino individualias su pareiškėja susijusias aplinkybes, todėl argumentai, kad į individualias aplinkybes nebuvo atsižvelgta, neatitinka tikrovės.

12.6.                      Departamentas, priimdamas Sprendimą imperatyviais UTPĮ numatytais pagrindais, neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų.

12.7.                      Vaikas turi teisėtą pagrindą gyventi Lietuvoje, remiantis tėvui išduotu leidimu laikinai gyventi. Departamentas nėra atsakingas už šeimos priimtą sprendimą pareiškėjai su dukra išvykti, Departamentas neatskyrė vaiko nuo jo tėvų prieš jų valią. Tėvai, atvykdami į Lietuvą besilaukdami kūdikio, turėjo ir patys būti atsakingi už savo sprendimą, ypač pareiškėja, žinodama, kad prašo leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu. Tėvai turi teisę savo sprendimu išvykti iš Lietuvos kartu su savo vaiku, taip išsaugodami teisę į šeimos vienovę ir vaiko teisę augti tėvų kilmės šalyje, su abiem tėvais.

12.8.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra kvestionuojama pareiškėjos teisė į motinystę, todėl pareiškėjos argumentai, kad teismas nepagrįstai vertino motinystę ir vaiko priežiūrą kaip trukdį ar kliūtį, o ne kaip įstatymo saugomą vertybę, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

12.9.                      Departamentas nėra išsakęs teiginio, jog pareiškėja, kaip moteris, neturi teisės dirbti apdailininke–tinkuotoja, taip pat nėra išsakęs jokių kitų seksistinių teiginių pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėja kaip seksistinį motyvą vertina faktą, kad suėjus tam tikram nėštumo laikotarpiui moteris neišvengiamai pagimdo, todėl pareiškėja privalėjo žinoti, jog jai gims vaikas. Pareiškėja nepagrįstai apeliuoja į didesnės atsakomybės prisiėmimą dėl lyties, nes fiziologinis gimdymo procesas neišvengiamai susijęs tik su pareiškėja ir negali būti „padalintas“ tarp abiejų sutuoktinių.

12.10.                      Pareiškėja, panaikinus leidimą laikinai gyventi, buvo įpareigota savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimas įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos buvo priimtas 2025 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 5 d. tenkino pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pareiškėja jau buvo savanoriškai išvykusi į kilmės valstybę, todėl pareiškėjos teiginiai, kad ji buvo deportuota, neatitinka tikrovės.

12.11.                      Įvertinus tai, kad pareiškėja geba naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjai buvo užkirstas kelias į teisminę gynybą ar tinkamą atstovavimą. Teisės aktai nenumato pareiškėjai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, o naudodamasi šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis pareiškėja turėjo galimybę rasti advokatą, kuris galėtų jai tinkamai atstovauti teisme. Administracinių bylų procesas vyksta, sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba. Prasidėjus teismo posėdžiui pirmosios instancijos teisme, dalyvaujant vertėjui, pareiškėjos buvo paklausta, ar ji turės prašymų ar papildymų. Pareiškėja neišsakė prašymo jai išversti į azerbaidžaniečių kalbą šaukimo turinį. Pareiškėja turėjo galimybę gauti visus reikalingus paaiškinimus teismo posėdyje, dalyvaujant vertėjui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13.       Byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl Departamento 2025 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 25S2416, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai K. B. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

14.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad atvykdama į Lietuvą pareiškėja žinojo, jog negalės dirbti visą jai išduoto leidimo gyventi laikotarpį ir negaus reguliarių pajamų, t. y. kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėja pateikė duomenis, kurie neatitiko tikrovės. Be to, Departamentas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjos sutuoktinio gaunamų pajamų ar aplinkybių, kad jis gali išlaikyti šeimą, nes šios aplinkybės nėra pagrindas netaikyti imperatyvių UTPĮ nuostatų pareiškėjai.

15.       Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad jai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo panaikintas formaliais pagrindais, neatsižvelgiant į individualią situaciją, diskriminuojant pareiškėją dėl jai teisėtai suteiktų vaiko priežiūros atostogų. Pareiškėjos teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo aplinkybę, kad pareiškėjos sutuoktinio gaunamos pajamos buvo pakankamos šeimai išlaikyti. 

16.       Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateikto apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl ginčo esmės ir administracinės bylos nagrinėjimo ribų

17.       Nagrinėjamos bylos dalykas – Departamento Sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Ginčijamu Departamento Sprendimu nebuvo sprendžiami leidimo laikinai gyventi pareiškėjos dukrai, taip pat pareiškėjos grąžinimo į kilmės valstybę klausimai, taigi šioje administracinėje byloje nėra kilęs ginčas minėtais aspektais. Pareiškėja į administracinį teismą kreipėsi prašydama panaikinti Departamento 2025 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 25S2416 ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai, reikalavimų dėl turtinės ar neturtinės žalos, kildinamos iš leidimo laikinai gyventi pareiškėjos dukrai panaikinimo ir / ar pareiškėjos grąžinimo į kilmės valstybę, atlyginimo priteisimo nereiškė, skundo šiuo aspektu netikslino.

18.       Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl leidimo laikinai gyventi jos dukrai panaikinimo bei pareiškėjos grįžimo į kilmės valstybę ir dėl to galbūt jai (jos šeimai) kilusios neturtinės žalos, yra nesusiję su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku ir šioje byloje nevertinami.

Bylos faktinės aplinkybės ir su jomis susijęs teisinis reguliavimas

19.       Byloje nustatyta, kad: pareiškėja 2022 m. lapkričio 25 d. pateikė prašymą Nr. 2211-LLG-6536 skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu; pareiškėjai 2023 m. vasario 27 d. dvejiems metams išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „Aleivita“ pagrindu; pareiškėjai (duomenys neskelbtini) gimė vaikas, nuo 2023 m. kovo 17 d. iki 2023 m. liepos 20 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, nuo 2023 m. liepos 21 d. iki 2025 m. balandžio 26 d. – vaiko priežiūros atostogos; 2025 m. sausio 3 d. Departamentas byloje ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat kad pareiškėja negauna darbo užmokesčio, todėl neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvoje (UTPĮ 35 str. 1 d. 2 ir 5 p., 50 str. 1 d. 2 p.). Taigi Departamentas byloje ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi dar nepasibaigus pareiškėjos vaiko priežiūros atostogoms.

20.       Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) nustatyta, kad trečiųjų šalių piliečiai, kuriems leista dirbti valstybių narių teritorijose, turi teisę į tokias pačias darbo sąlygas kaip ir Sąjungos piliečiai (15 str. 3 d.). Siekiant suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, kiekvienas asmuo turi teisę būti apsaugotas nuo atleidimo iš darbo dėl priežasčių, susijusių su motinyste, taip pat teisę į mokamas motinystės atostogas ir į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus (33 str. 2 d.).

21.       Į Europos Sąjungą atvykusių trečiųjų šalių darbuotojų teises reglamentuoja 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (toliau – ir Direktyva 2011/98/ES). 

21.1.                      Direktyvos 2011/98/ES konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad sąlygos ir kriterijai, kuriais remiantis vienas leidimas gali būti panaikintas, turėtų būti objektyvūs ir nustatyti nacionalinėje teisėje, įskaitant pareigą gerbti Sąjungos pirmumo principą, kaip nurodyta visų pirma atitinkamose 2003 m. ir 2005 m. Stojimo aktų nuostatose; tokie sprendimai dėl atmetimo arba panaikinimo turėtų būti tinkamai argumentuoti (17 p.). Visi teisėtai valstybėse narėse gyvenantys ir dirbantys trečiųjų šalių piliečiai turėtų turėti bent tokias pačias bendras teises, grindžiamas vienodu požiūriu, kaip ir atitinkamos priimančiosios valstybės narės piliečiai, nepriklausomai nuo pirminio leidimo atvykti į šalį suteikimo tikslo ar pagrindo (20 p.). 

21.2.                      Direktyva 2011/98/ES nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai, susijusiai su trečiųjų šalių piliečių įsileidimu į savo darbo rinką (1 str. 2 d.). Direktyva 2011/98/ES nustato bendras teises valstybėje narėje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių darbuotojams, nepriklausomai nuo tikslų, kuriais jiems iš pradžių buvo leista atvykti į tos valstybės narės teritoriją, grindžiamas vienodu požiūriu, kaip ir į tos valstybės narės piliečius (2 str. 1 d. b p.). Turi būti taikomas vienodas požiūris į trečiųjų šalių darbuotojus, kuriems pagal Sąjungos arba nacionalinę teisę buvo leista atvykti į valstybę narę darbo tikslais, kaip ir į valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečius, be kita ko, atsižvelgiant į darbo sąlygas, įskaitant darbo užmokestį ir atleidimą iš darbo, darbuotojų sveikatą ir saugą darbo vietoje (12 str. 1 d. a p.).

21.3.                      Europos Sąjungos Komisijos 2007 m. spalio 23 d. pasiūlyme dėl direktyvos, nustatančios vieną prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūrą ir valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendras teises Nr. COM(2007)638(galutinis) pažymima, jog direktyvos 12 straipsnis suteikia teises trečiųjų šalių darbuotojams, nustatydamas sritis, kuriose turi būti užtikrintas vienodas požiūris kaip į nacionalinius darbuotojus, kaip minimalų reikalavimą, nepažeidžiant valstybių narių teisės priimti ar išlaikyti palankesnes nuostatas. Dauguma teisių gali būti naudojamos tik darbo metu, tačiau teisė į bet kokį lygaus požiūrio principą griežtai siejama su teisėtu trečiosios šalies piliečio gyvenimu ir jo prieiga prie darbo rinkos, kurią patvirtina vienas leidimas gyventi ir dirbti.   

22.       Darbo pagrindu išduodamų leidimų laikinai gyventi suteikimo ir panaikinimo teisinius pagrindus bei užsieniečiams, siekiantiems gauti tokius leidimus, keliamas sąlygas nacionaliniu lygmeniu reglamentuoja UTPĮ. Vadovaujantis šio įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija), leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) – jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. UTPĮ 40 straipsnio 3 dalyje (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) taip pat nustatyta, kad užsienietis, kuriam šio straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais išduodamas arba keičiamas leidimas laikinai gyventi, turi atitikti šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. UTPĮ 44 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 1 dalies 2 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka sąlygą, pateikti darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija), leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai, taip pat pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu <...> arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

23.       Darbdavio ir besilaukiančios / pagimdžiusios darbuotojos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – ir DK). Pastarojo 61 straipsnio 3 dalyje (2020 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XIII-2944 redakcija) nustatyta, kad su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, jeigu nėra darbuotojo kaltės (šio kodekso 57 str. 1 d. 1–3 p.). Su darbuotojais, esančiais nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogose, darbo sutartis negali būti nutraukta darbdavio valia (šio kodekso 59 str.). Vadovaujantis DK 132 straipsnio 1 ir 3 dalimis (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2603 redakcija), darbuotojoms suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos – septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios kalendorinės dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviem ir daugiau vaikų – septyniasdešimt kalendorinių dienų). Šios atostogos apskaičiuojamos bendrai ir suteikiamos darbuotojai visos, nepaisant faktiškai iki gimdymo panaudotų dienų skaičiaus. Jeigu darbuotoja nesinaudoja nėštumo ir gimdymo atostogomis, darbdavys privalo suteikti keturiolikos dienų atostogų dalį iš karto po gimdymo, nepriklausomai nuo darbuotojos prašymo. Už šių atostogų laiką mokama Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta išmoka. DK 134 straipsnio 1 ir 5 dalyse (2022 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XIV-1189 redakcija) įtvirtinta, kad pagal šeimos pasirinkimą, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytos trukmės atostogų vaikui prižiūrėti dalį, motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, iki vaikui sukanka treji metai. Šias atostogas galima imti visas iš karto, dalimis ar pakaitomis, už šių atostogų laiką mokama išmoka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. 

24.       Nurodytą Europos Sąjungos bei nacionalinį reglamentavimą įvertinus nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, matyti, kad valstybėms narėms yra suteikta kompetencija ir diskrecija spręsti dėl trečiųjų šalių piliečių įsileidimo į savo darbo rinką, įskaitant teisę nustatyti sąlygas, kurias turi atitikti dirbti atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai, siekiantys gauti ir išlaikyti leidimą laikinai gyventi toje valstybėje narėje. Ši diskrecija yra ribojama reikalavimo, kad nacionalinėje teisėje įtvirtinti kriterijai, kuriais remiantis gali būti atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu arba jis gali būti panaikinamas, būtų objektyvūs ir suteiktų dirbantiems trečiųjų šalių piliečiams bent tokias pačias bendrąsias teises, grindžiamas vienodo požiūrio principu, kaip ir priimančiosios valstybės narės piliečiams. Vadinasi, Lietuvos nacionaliniame reglamentavime – UTPĮ 44 straipsnyje – įtvirtinta sąlyga, kad darbo pagrindu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavęs užsienietis privalo gauti nemažesnį nei nustatyta UTPĮ darbo užmokesčio dydį, neturėtų būti vertinama atsietai nuo Europos Sąjungos ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų bendrųjų darbo sąlygų ir garantijų darbuotojams.

25.       Chartijoje yra įtvirtinta teisė į motinystės ir vaiko priežiūros atostogas, gimus vaikui. DK nuostatose, reglamentuojančiose besilaukiančių ir pagimdžiusių darbuotojų teisinį statusą bei darbo sąlygas, šioms darbuotojoms įtvirtintos papildomos garantijos. Pastarosios yra susijusios ne tik su draudimu darbdaviui nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, bet ir su pareiga suteikti nėštumo ir gimdymo atostogas, o darbuotojai pageidaujant – ir vaiko priežiūros atostogas iki vaikui sukanka treji metai. Atitinkamai už šių atostogų laiką darbuotojai yra mokama ne darbo sutartyje, o Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatyta tvarka. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog gali pasitaikyti, kad darbuotoja neatitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatytų sąlygų motinystės išmokai gauti (pvz., dėl motinystės socialinio draudimo stažo trūkumo), bet ši aplinkybė nepašalina jos teisės gauti nėštumo ir gimdymo, taip pat vaiko priežiūros atostogų, nes jos jai priklauso pagal DK (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018). Taigi pagimdžiusi darbuotoja (trečiosios šalies pilietė), pasinaudojusi jai įtvirtinta teise išeiti vaiko priežiūros atostogų, darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio negauna dėl teisės aktuose nustatytų priežasčių. Toks teisėtas pasinaudojimas teisiniame reglamentavime besilaukiančioms ir pagimdžiusioms darbuotojoms (įskaitant trečiųjų šalių pilietes) įtvirtintomis papildomomis garantijomis, esant galiojančiai darbo sutarčiai, pats savaime nelaikytinas pagrindu konstatuoti, kad šios trečiųjų šalių pilietės nebeatitinka sąlygų, nustatytų darbo pagrindu išduodamam leidimui laikinai gyventi gauti. Vis dėlto aplinkybė, kad darbuotoja (trečiosios šalies pilietė), pasinaudojusi DK jai įtvirtintomis garantijomis, dėl teisėtų priežasčių tam tikrą laikotarpį negauna darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, neatleidžia jos nuo pareigos atitikti kitas su leidimo gyventi išdavimu susijusias bendrąsias sąlygas. Viena tokių sąlygų yra įtvirtinta UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuriame nustatyta, kad užsienietis jam išduoto leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu privalo turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 44 str.) ir kuris teisėtai pasinaudojęs darbuotojams taikomomis garantijomis laikinai negauna pajamų iš darbo užmokesčio, atitinka paminėtą UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintąją sąlygą gauti pakankamai lėšų ir (ar) reguliarių pajamų tuomet, kai paminėtu laikotarpiu jo iš kitų nei darbo užmokestis šaltinių gaunamos lėšos ir (ar) reguliarios pajamos yra ne mažesnės nei UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktyje nurodytosios pajamos iš darbo užmokesčio.

Dėl pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą

26.       Minėta, kad byloje ginčijamu Sprendimu Departamentas pareiškėjai darbo pagrindu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje panaikino, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu dar nepasibaigus pareiškėjos vaiko priežiūros atostogoms. Ginčijamą Sprendimą Departamentas grindė aplinkybėmis, kad norėdama gauti leidimą gyventi, pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes į Lietuvą ji atvyko besilaukdama, o žinodama apie būsimą gimdymo laiką, ji suvokė, kad negalės realiai vykdyti savo darbo funkcijų; taip pat aplinkybėmis, kad pareiškėja yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų, nedirba ir negauna darbo užmokesčio bei jokių kitų reguliarių pajamų.

27.       Vertinant atsakovo argumentus dėl pareiškėjos tariamai pateiktų tikrovės neatitinkančių duomenų, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad aiškinant UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Departamentas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir kuriais iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi, ir šis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2328-575/2024; 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1237-552/2025; kt.). Kitaip tariant, leidimas laikinai gyventi pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas gali būti panaikinamas, kai yra nustatoma, jog užsienietis sąmoningai, žinodamas, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikia melagingus duomenis, tokiu būdu siekdamas apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 

28.       Todėl priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas turėjo pateikti įrodymus, kad jau pareiškėjai teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo pakankamai akivaizdu, kad pareiškėja neketino dirbti pagal sudarytą darbo sutartį ir kad ji iš esmės siekė suklaidinti valstybės institucijas ir apgaule gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, jog nuo pareiškėjos prašymo išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikimo (byloje pateiktas pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurio data – 2022 m. lapkričio 25 d.) iki šio leidimo išdavimo pareiškėjai (2023 m. vasario 27 d.) praėjo pakankamai reikšmingas laiko tarpas. Be to, byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjos leidimo laikinai gyventi gavimo tikslas, jai teikiant prašymą išduoti tokį leidimą, nebuvo darbas Lietuvoje – pareiškėja sudarė darbo sutartį su UAB „Aleivita“, pradėjo pagal ją dirbti, jai mokėtas darbo užmokestis, darbo sutartis nėra nutraukta, pareiškėjai DK nustatyta tvarka suteiktos nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja dėl kokių nors priežasčių būtų sąmoningai slėpusi aplinkybę, kad ji laukiasi. Kaip matyti iš DK nuostatų (žr. šio Sprendimo 23 p.), nepriklausomai nuo darbuotojos prašymo, jai privalomai yra suteikiamos keturiolikos dienų nėštumo ir gimdymo atostogos iš karto po gimdymo. Kiti DK 132 ir 134 straipsniuose įtvirtintų nėštumo ir gimdymo, taip pat vaiko priežiūros atostogų laikotarpiai yra darbuotojos teisė, kurią ji įgyvendina, be kita ko, atsižvelgdama į individualią situaciją prieš / po gimdymo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Departamentas būtų aiškinęsis tokias su pareiškėjos individualia situacija susijusias aplinkybes, taip pat kad pareiškėja iš anksto, t. y. jau teikdama prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ketino nebedirbti UAB „Aleivita“ nuo pat momento, kai jai buvo suteiktos nėštumo, gimdymo bei vaiko priežiūros atostogos. 

29.       Departamentui nenustačius, kad pareiškėja sąmoningai, žinodama, kad neatitinka leidimo gavimo sąlygų, teikė melagingus duomenis, tokiu būdu siekdama apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju atsakovui nebuvo pagrindo remtis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, taikomo kartu su 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuostatomis.

Dėl pareiškėjai išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą

30.       Kaip minėta, UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta sąlyga, kad darbo pagrindu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje gavusiam užsieniečiui būtų mokamas ne mažesnis nei nustatyta UTPĮ darbo užmokestis. Šią sąlygą vertinant kartu su UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, konstatuotina, jog aplinkybė, kad užsienietis negauna UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto darbo užmokesčio, yra pagrindas pripažinti, kad užsienietis neatitinka sąlygų, nustatytų tokiam leidimui laikinai gyventi gauti ir dėl to panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024, Administracinių teismų praktika Nr. 48, 2025, p. 79–92).

31.       Minėta ir tai, kad UTPĮ 44 straipsnyje įtvirtinta sąlyga, užsieniečiui gauti ne mažesnį nei nustatyta UTPĮ darbo užmokesčio dydį, turėtų būti vertinama kartu su bendrosiomis darbuotojams įtvirtintomis garantijomis, be kita ko, besilaukiančios ir pagimdžiusios darbuotojos teise pasinaudoti nėštumo, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogomis (žr. šio Sprendimo 24–25 p.). Atitinkamai, pasinaudojimas tokiomis garantijomis nelaikytinas pagrindu automatiškai konstatuoti, kad užsienietė neatitinka sąlygų, nustatytų darbo pagrindu išduodamam leidimui laikinai gyventi gauti, jeigu tokia užsienietė atitinka kitas UTPĮ leidimui gyventi gauti nustatytas sąlygas, įskaitant UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą reikalavimą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu be darbo sutartyje sulygto darbo užmokesčio, kuris laikinai jai nėra mokamas dėl teisėtų priežasčių (nėštumo, gimdymo ir / ar vaiko priežiūros atostogų), turėti pakankamai kitų lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvoje. Pažymėtina, jog tokios lėšos ir / ar pajamos UTPĮ atskirai nėra detalizuotos. Todėl užsienietės atitiktis UTPĮ 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui tokiu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant ne tik į Departamento turimus, bet ir pačios užsienietės pateiktus duomenis.  

32.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų taikymą pareiškėjai nepagrįstai susiejo vien tik su aplinkybe, kad pareiškėja negavo darbo sutartyje su UAB „Aleivita“ sulygto darbo užmokesčio (darbo užmokestis pareiškėjai nebuvo mokamas, nes pareiškėja buvo išėjusi nėštumo, gimdymo bei vaiko priežiūros atostogų). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą Departamentas nesiaiškino jokių kitų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos turimomis lėšomis ir / ar gaunamomis pajamomis, nesikreipė į pareiškėją siūlydamas tokius duomenis pateikti. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių būtų pakakę pragyventi Lietuvoje, darytina išvada, kad Departamentas neturėjo pagrindo remtis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto, taikomo kartu su 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuostatomis ir šiuo pagrindu panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

33.       Šios išvados nepaneigia atsakovo teismo proceso metu pateikti abstraktūs paaiškinimai apie tai, kokias pajamas tariamai turėtų gauti pareiškėjos sutuoktinis, kad jos būtų laikomos pakankamomis pragyventi Lietuvoje. Šie atsakovo skaičiavimai nesutampa su pareiškėjos skunde ir apeliaciniame skunde nurodytais duomenimis apie sutuoktinio gaunamas pajamas, nėra kaip nors argumentuoti bei pagrįsti įrodymais. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-662/2024; išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-714/2013 pažymėta, kad, administraciniame akte nenurodžius teisinio pagrindimo, t. y. nepasisakius, kokie teisės aktai nulėmė priimtą sprendimą, minėtas trūkumas yra reikšmingas, ir nors šis trūkumas buvo pašalintas atsakovui pateikus atsiliepimą, tačiau tai iš principo nėra toleruotina, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą; atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui; taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis. 

34.       Konstatavus, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto kitų pareiškėjos lėšų ir / ar gaunamų pajamų vertinimo, taip pat byloje nenustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neatitiko tikrovės, darytina išvada, kad ginčijamas Departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.

35.       Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl išplėstinė teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

36.       Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas ir ginčijamas Departamento Sprendimas panaikinamas. Panaikinus ginčijamą Departamento Sprendimą, pareiškėjai 2023 m. vasario 27 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje galioja jame nurodytą laikotarpį, todėl nėra pagrindo įpareigoti Departamentą iš naujo vertinti pareiškėjos 2022 metais teiktą prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

37.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šiame baigiamajame teismo akte pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl sprendimo panaikinti užsienietei išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, nustačius, kad užsienietė negauna darbo užmokesčio, nes yra pasinaudojusi DK įtvirtinta teise išeiti nėštumo, gimdymo ir / ar vaiko priežiūros atostogų, plėtojimas. Šis baigiamasis teismo aktas vertintinas kaip krypties suteikimas, aiškinant UTPĮ nuostatas, susijusias su sprendimų panaikinti leidimus laikinai gyventi vertinimu, detalizuoja šių normų taikymo ribas tais atvejais, kai leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra susijęs su pasinaudojimu teisėtomis socialinėmis garantijomis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38.       Pareiškėja prašo iš atsakovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjos sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui bei 11 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Jokie kiti duomenys apie pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikti.

39.       ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

40.       Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės yra tenkinamas visa apimtimi, pareiškėjai priteistina už skundą pirmosios instancijos teismui bei už apeliacinį skundą sumokėta žyminio mokesčio suma (34 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos K. B. (K. B.) apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos K. B. (K. B.) skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 25S2416.

Priteisti pareiškėjai K. B. (K. B.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. 

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                Arūnas Dirvonas

                                                                                Rytis Krasauskas

                                                                                Gintaras Kryževičius

                                                                                Arūnas Sutkevičius

                                                                                Skirgailė Žalimienė