Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmenintas sprendimas byloje [Ik-420-602-2011].docx
Bylos nr.: Ik-420-602/2011
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kultūros paveldo departamentas prie LR KM 188692688 atsakovas
Kultūros paveldo departamento prie KM Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsakovas
UAB "Gestor" 140680733 pareiškėjas
Euroratas 142113564 pareiškėjas
Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 188710823 trečiasis suinteresuotas asmuo
Klaipėdos miesto savivaldybė 111100775 trečiasis suinteresuotas asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba 188704927 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Teisės aktai viešojo ar vidaus administravimo srityje, jų aiškinimas ir taikymas
Teisės aktų viešojo ar vidaus administravimo srityje reglamentuojami teisiniai santykiai
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Teismo sprendimas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-2791/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01766-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 38; 79.1. (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. liepos 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui J. R., atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovui E. I., pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gestor“ atstovui advokatui R. R., pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Euroratas“ atstovui V. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Gestor“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Euroratas“ skundus atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos miesto savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Gestor“ (toliau – ir pareiškėjas UAB „Gestor“, UAB „Gestor“) 2010 m. birželio 11 d. teismui padavė skundą (administracinė byla Nr. I-2608-602/2010) (t. I, b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, Vertinimo taryba) 2010 m. gegužės 5 d. akto Nr. KPD-RM-1394 (toliau – ir Aktas) dalį dėl pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įtraukimo į Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksą, jam teisinės apsaugos suteikimo ir šio pastato įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Euroratas“ (toliau – ir pareiškėjas UAB „Euroratas“, UAB „Euroratas“) 2010 m. birželio 23 d. teismui padavė skundą (administracinė byla Nr. I-2758-624/2010) (t. II, b. l. 1-6), prašydamas panaikinti Akto dalį dėl pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įtraukimo į Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksą, jam teisinės apsaugos suteikimo ir šio pastato įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

2010 m. lapkričio 2 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi administracinės bylos Nr. I-2608-602/2010 ir Nr. I-2758-624/2010 sujungtos į vieną bylą (t. IV, b. l. 125).

Pareiškėjai skunduose paaiškino, kad vadovaujantis kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prieš priimdama sprendimą, kad pastatas yra nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai reikia teisinės apsaugos, turėjo aiškiai nustatyti, kokios pastato savybės yra vertingos. Nustačius, kad pastatas tokių savybių turi, Akte turėjo jas konkrečiai nurodyti. Akte išvardintos tam tikros pastatų savybės, jų požymiai, tačiau nenurodoma, kokia šių savybių reikšmė etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, nepaaiškinama, kokia šių savybių reikšmė apskritai, tai nėra detalizuojama ir pačiame Akte. Ta aplinkybė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, yra neišlikusio dvaro teritorijoje, nėra pagrindas daryti išvadą, kad šis pastatas turi vertingųjų savybių. Akte taip pat nepagrįsta, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, turi vertingų savybių, tik nurodyta, kad prie tvenkinių, iškastų 1557 m., buvo pastatytas naujas vandens malūnas. Akte nurodyta, kad pastatas pastatytas 1558-1560 m., rekonstruotas 1925 m., tačiau Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro (toliau – ir Nekilnojamojo turto registras) išraše-pažymėjime nurodyta, kad pastatas pastatytas 1920 m., rekonstruotas 1980-1994 m.

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 4 straipsnį ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 3 straipsnio 4 dalį visi registre ir kadastre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, Akte nepateikti įrodymai, kad pastatas iš tiesų yra malūnas, tai patvirtina pateikta nuotrauka. Kadangi pastatas pastatytas 1920 m., tuo metu, kai malūnas dar buvo, darytina išvada, kad malūnas buvo kitoje nei pastatas vietoje.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prieš nutardama, kad pastatams kaip kultūros vertybei reikalinga teisinė apsauga, turėjo atlikti istorinius, fizinius tyrimus, tačiau tai atlikta nebuvo, ji rėmėsi dviem šaltiniais (knyga „Klaipėdos dvarai“ ir Klaipėdos piliavietės ir senamiesčio archeologinių tyrimų ataskaita), kurie pareiškėjams susipažinti pateikti nebuvo. Remiantis Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo (toliau – ir Aprašas) 11.1 punktu, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nustatydama reikšmingumo lygį turėjo nurodyti ir pagrįsti, kurios pastatų savybės iliustruoja vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą. Vadovaujantis Aprašo 20.3 punktu, vietinis reikšmingumo lygis gali būti nustatomas tik tiems objektams, kurie pripažįstami reikšmingais vietos bendruomenei, o tokių duomenų Akte nėra. Dėl šių priežasčių, pareiškėjų nuomone, sprendimas suteikti pastatams teisinę apsaugą, juos registruojant kultūros vertybių registre, yra nepagrįstas.

2007 m. balandžio 5 d. patvirtintame Klaipėdos miesto bendrajame plane numatyta, kad teritorija, kurioje yra žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra komercinė teritorija. Taigi, šis planas suteikė teisę pareiškėjams pagrįstai manyti, kad visus statinius galima naudoti komercinei paskirčiai be jokių apribojimų. Plane pažymėti objektai, turintys kultūros paveldo požymių bei kultūrinės vietovės, tačiau nei pastatai, nei žemės sklypai nėra pažymėti, nors bendrasis planas buvo derinamas su Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas). Ši aplinkybė lėmė tai, kad pareiškėjai, įsigydami pastatą, neturėjo galimybės numatyti, kad ginčijami pastatai yra nekilnojamoji kultūros vertybė, nes tokių duomenų nei viešuosiuose registruose, nei bendrajame plane nebuvo. Pareiškėjų teigimu, Aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų, nes Aktas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. 

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. I, b. l. 141-143; t. II, b. l. 44-46). Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 8 straipsniu bei Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniais nuostatais, tik Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra viešojo administravimo subjektai, galintys priimti sprendimus dėl teisinės apsaugos suteikimo vertybei ir jos įregistravimo Kultūros vertybių registre, šių vertybių reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, o Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos yra šio registro duomenų teikėjai, atsakantys už duomenų tikslumą. Taigi, Departamentas nepriima sprendimo nei dėl vertybių įregistravimo registre, nei dėl jų reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijų ribų apibrėžimo. Departamentui nesuteiktos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų priimamų sprendimų kontrolės funkcijos. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimai įforminami aktu, kurio vienas egzempliorių ne vėliau kaip per penkias darbo dienas perduodamas Departamentui, kuris vertybę registruoja registro duomenų bazėje. Atsakovo nuomone, Aktas yra pagrįstas tyrimų duomenimis, priimtas išanalizavus turimą medžiagą. Pabrėžė, kad vertingosios savybės vertinamos kompleksiškai, vertinant vertingųjų savybių, sudarančių objektą, visumą. Be to, reikšmingumo lygmuo nustatomas objektui, o ne atskirai vertingajai savybei.

Atsakovas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. I, b. l. 40-45, t. II, b. l. 119-124). Nurodė, kad ginčijamame Akte nurodytos konkrečios vertingosios savybės, kurių reikšmingumą lemiantis pobūdis yra architektūrinis tipiškas. Kompleksą sudarančių objektų – Joniškės dvaro sodybos ūkinio pastato, pastatyto 19 a. pab.-20 a. pr., ir Sendvario, Pilies vandens malūno pastato, pastatyto 1558-1560 m., rekonstruoto 1925 m., pritaikant pastatą „Klaipėdos“ tekstilės fabrikui, vertingosios savybės taip pat išvardintos. Akte nurodoma, kad Joniškės dvaro sodybos ūkinio pastato vertingųjų savybių pobūdis yra architektūrinis, tipiškas, o viso komplekso – archeologinis, architektūrinis tipiškas ir kraštovaizdžio. Aktas nenumato definicijų skleidimo. Nors Joniškės dvaras ir neišliko, tai nereiškia, kad šio dvaro sodybai priklausęs ūkinis pastatas yra istoriniu, architektūriniu požiūriu bevertis. Pateiktoje apie 1930 m. nuotraukoje matosi Senasis Pilies malūnas prie Malūno tvenkinio su vandens išleidimo lataku. Akte neužsimenama apie vandens malūno įrangą, nes ji nėra išlikusi. Pažymėjo, kad informacija surinkta ir pateikta laikantis Aprašo reikalavimų. Buvo surinkti duomenys vietoje, jie papildyti kita svarbia medžiaga. Pažymėjo, kad Akte yra nurodytos pastabos: prieš tvarkymo darbus atlikti istorinius fizinius tyrimus. Nurodė, kad konkrečios vertingosios savybės, jų kiekis ir sąlygojo Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą, jog komplekso ir jo dalių reikšmingumo lygmuo nustatytas vietinis.

Tretysis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundus prašė juos nagrinėti teismo nuožiūra (t. II, b. l. 114-117; t. IV, b. l. 1-2, 8-9). Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2010 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (1.27K1)2K1-24 gavo Departamento informaciją, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksui, susidedančiam iš Sendvario, Pilies vandens malūno ir Joniškės dvaro sodybos ūkinio pastato, suteikti teisinę apsaugą, įrašyti į Kultūros vertybių registrą, apibrėžti teritorijos ribas ir nustatyti vietinio reikšmingumo lygmenį. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad sprendimą dėl objekto teisinės apsaugos, registravimo registre priima Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyrius nenumato teisės teikti savivaldybės tarybai skelbti saugomu ginčijamą objektą. Taip pat nurodė, jog neprieštarauja, kad kultūros ministras kultūros paveldo objektus, esančius Klaipėdos mieste, skelbtų saugomais valstybės. Savivaldybė, neturėdama specialių žinių, negali ginčyti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narių išvadų.

Tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) atsiliepimu į skundus prašė juos nagrinėti teismo nuožiūra (t. IV, b. l. 110-112). Atsiliepime nurodė, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ji neatsiejama nuo kultūros paveldo objekto. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 22 straipsnį, kai patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą ar jo tikslinimą Nekilnojamojo turto registre įregistruotam žemės sklypui (ar jo daliai) turi būti taikomos papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, teritorijų planavimo dokumento ar jo patikslinimo organizatorius per vieną mėnesį nuo teritorijų planavimo dokumento ar jo patikslinimo patvirtinimo apie tai raštu praneša žemės sklypo savininkui arba valstybinės žemės naudotojui, nurodydamas konkrečias taikytinas ar panaikinamas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka pateikia registro tvarkytojui pranešimą, kurio pagrindu jis žemės sklypo registro įraše padaro atitinkamą žymą apie taikomas specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Jo teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jei ji užstatyta nuosavybės teise priklausančiais ar nuomojamais statiniais ar įrenginiais. Nepriklausomai nuo to, ar pastatas bus įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, nuomos santykiai tarp Nacionalinės žemės tarnybos, kaip valstybinės žemės patikėtinio (nuomotojo), ir pareiškėjo (nuomininko) nepasikeis.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjų UAB„Gestor“ ir UAB „Euroratas“ skundus tenkino ir įpareigojo Departamentą išregistruoti iš Kultūros vertybių registro Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksą (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), kurį sudaro: Sendvario, Pilies vandens malūno pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)); Joniškės dvaro sodybos ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), taip pat panaikino Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos Aktą. Teismas pareiškėjų UAB „Gestor“ ir UAB „Euroratas“ naudai iš atsakovo Departamento priteisė po 100 litų žyminio mokesčio.

Teismas pažymėjo, jog bylos dokumentai ir taikomos teisės normos patvirtina, kad ginčijamu atveju buvo taikomas vienas iš minėtų nekilnojamojo turto apsaugos būdų – apskaita. Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnis, kurio 1 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių išaiškinimas ir registravimas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių paveldosaugos padaliniai. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia sudarytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 10 dalyje yra nustatyta, kad Departamentas kiekvienai registruotai nekilnojamajai kultūros vertybei nustato kodą, jį įrašo Kultūros vertybių registre ir tikslina jau įrašytus kultūros paveldo objekto ar vietovės žemės sklypams ir kitiems objekto ar vietovės teritorijoje esantiems nekilnojamiems daiktams viešo registro (Nekilnojamojo turto registro) suteiktą kodą ar kodus, taip pat kitus teisės aktų nustatytus duomenis.

Teismas konstatavo, kad nekilnojamąja kultūros vertybe gali būti statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti arba vietovė, kurioje yra toks objektas, ir šios nuostatos nekilnojamąją kultūros vertybę visais atvejais sieja su daiktinės teisės objektu. Ginčijamu atveju nekilnojamąja kultūros vertybe yra pripažinti statiniai bei minėtu Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos Aktu nustatytos teritorijos, kuriose yra šie statiniai, ribos, kurios sutapo su įregistruotų ir suformuotų sklypų ribomis. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalį specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių. Įrašius Kultūros vertybių registre minėtus statinius, minėtiems sklypams įsigaliojo ūkinės veiklos apribojimai, nes šiuose sklypuose yra statiniai įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Nekilnojamojo turto registre yra įrašyti juridiniai faktai tiek dėl sklypų, tiek dėl statinių. Šie juridiniai faktai, pareiškėjų atžvilgiu pasireiškia ūkinės veiklos apribojimais statiniuose bei žemės sklypuose. Privatinės teisės požiūriu minėti juridiniai faktai reiškia pareiškėjų daiktinių teisių į žemę bei statinius suvaržymų nustatymu. 

Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 2 dalį kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis. Tais atvejais, kai tyrimais pagrįstos, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nustatytos kultūros paveldo objekto teritorijos ribos neatitinka daiktinės teisės objektų ribų, institucija, atsakinga už šio objekto apsaugą ar inicijavusi objekto paskelbimą saugomu, organizuoja ir finansuoja sklypo dalies ar sklypų dalių, kaip naujų daiktinės teisės objektų, įteisinimą.

Kultūros paveldo objekto apsauga kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija yra siejama su šios teritorijos planavimu. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnyje yra apibūdinti saugomose teritorijose rengiami teritorijų planavimo dokumentai: saugomų teritorijų ir jų zonų planai (projektai) – specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose nustatomos saugomų teritorijų arba atskirų jų dalių naudojimo ir apsaugos kryptys, funkcinio prioriteto bei kraštovaizdžio tvarkymo zonų ribos ir reglamentai, konkrečios tvarkymo priemonės (25 p.); saugomų teritorijų tinklų ir atskirų jų dalių schemos – specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys saugomų teritorijų tinklų formavimo, naudojimo ir apsaugos bendrąją koncepciją (26 p.). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą specialieji planai rengiami, kai juos rengti yra numatyta pagal įstatymus ar kitus teisės aktus. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 4 punktas vienu iš nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiųjų planų įvardina saugomų objektų ir vietovių žemėvaldų planus – rengiamus žemės sklypams formuoti, istorinėms posesijoms įteisinti, pertvarkyti, paimti, konsoliduoti, taip pat naudojimo sąlygoms (tikslinei paskirčiai, apribojimams, servitutams ir pan.) nustatyti.

Teismas nurodė, kad minėtos teisės normos leidžia daryti išvadą, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentą, kuriam negali būti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu ruošiamas tokios teritorijos planas, nes tokio plano rengimo procedūra neužtikrina plano svarstymo su visuomene, žemės savininkų ar valdytojų dalyvavimo rengiant tokį planą bei kitų teritorijų planavimo teisės aktuose nustatytų procedūrų įgyvendinimo, būtent procedūrų dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo. Ginčijamu atveju buvo tiesiogiai pažeistas minėtas Žemės įstatymo 22 straipsnis, nes pareiškėjams, kaip žemės sklypų teisėtiems naudotojams, būtent nuomininkams, nebuvo pranešta apie naujai nustatomas žemės naudojimo sąlygas. Šis reikalavimas gali būti įvykdomas teritorijos planavimo metu.

Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtinta, kad neįvykdžius teritorijų planavimo, nebuvo įvykdyti ir kiti įstatymų reikalavimai, būtent nebuvo pakeista žemės tikslinė paskirtis, apribojimai ir pan. Pagal Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktą konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Pažymėtina, kad Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 11 dalis nustato pareigą vykdyti teritorijų planavimo procesą net ir rezervuojant teritoriją kultūros paveldo objektams. Kultūros paveldo objektų teritorijos ribų nustatymas bei šių konkrečių objektų nustatymas yra sudėtingesnis procesas, kurio metu gali būti nustatomi konkrečių asmenų daiktinės teisės suvaržymai, todėl tai gali būti atliekama tik Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka planuojant teritoriją. Nurodytą išvadą patvirtina ir Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 12 dalies nuostata (apie saugomų teritorijų steigimą ir su tuo susijusius veiklos apribojimus žemės savininkai, valdytojai ir naudotojai Teritorijų planavimo įstatyme nustatyta teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir svarstymo su visuomene tvarka informuojami rengiant šių teritorijų ribų planus. Saugomų teritorijų ribų planų rengimo tvarką pagal Teritorijų planavimo įstatymą nustato Vyriausybės įgaliota institucija.). Nurodytą išvadą patvirtina ir Saugomų teritorijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostata (Saugomų teritorijų ir jų apsaugos zonų ribos Vyriausybės įgaliotų institucijų teikimu žymimos Žemės kadastro žemėlapiuose, taip pat teritorijų planavimo dokumentuose). Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemės savininkai, valdytojai bei naudotojai, kurių žemės valdose numatoma steigti saugomą teritoriją, keisti esamų saugomų teritorijų statusą, nustatyti apribojimus arba pakeisti esamus, apie tai turi teisę gauti informaciją, jie yra informuojami Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka rengiant saugomų teritorijų ribų planus arba kitus teritorijų planavimo dokumentus, kuriais nustatomi reglamentai.   

Teismas konstatavo, kad ginčijamu atveju kultūros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos nesilaikant teritorijų planavimo procedūrų, todėl Departamentas negalėjo įrašyti registre šioje byloje ginčijamų įrašų. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio nuostatos patvirtina, kad nekilnojamąsias kultūros vertybes registruoja Kultūros vertybių registre Departamentas. To paties įstatymo 5 straipsnis reglamentuoja nekilnojamojo turto paveldo apsaugos valstybinį administravimą. 5 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Departamentas, jis turi apskaitos, paveldotvarkos ir kontrolės tarnybas ir teritorinius padalinius. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje nustatyta Departamento kompetencija, kuris tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos nekilnojamosios kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus (12 p.), organizuoja teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių šio įstatymo reikalavimus, rengimą (17 p.). Teismas nurodė, kad, nustačius, kad veiksmas yra atliktas neteisėtai, Departamentas yra įpareigojamas panaikinti registre įrašą apie kultūros paveldo objekto duomenų patikslinimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) 90 str., 88 str. 4 p.).

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką teismui priskirtinos nagrinėti bylos dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo Kultūros vertybių registre (2006 m. gruodžio mėn. 20 d. nutartis byloje Nr. A-7-2282/06, 2007 m. gruodžio mėn. 17 d. nutartis byloje Nr. A-469-1139/07, 2009 m. liepos mėn. 10 d. nutartis byloje Nr. AS-525-431/09, 2010 m. sausio 25 d. sprendimas byloje Nr. A-556-97/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, jog gali būti sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto teisėtumo.

Departamento nuostatai, Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, nurodyta šioje byloje atsakovu, nėra juridinis asmuo, tai yra kolegiali institucija, neturinti subjektiškumo (ABTĮ 2 str. 4 d.).

Teismas teigė, kad skundžiamas aktas – tai dokumentas, kuris priimamas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai atliekant objektų ar vietovių vertinimą, tiesiogiai susijusį su laikmečio kultūriniu tapatumu – poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę; vertinimas atliekamas vadovaujantis ne vyraujančiais įsitikinimais, bet remiantis pagarba ir pakantumu kitoms kultūrinio tapatumo formoms (Aprašo 5 p.). Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos vertinimas atliekamas mokslininkų, paskirtų į personalinę tarybos sudėtį (2005 m. birželio mėn. 9 d. Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymas Nr. Į-259). 2005 m. balandžio 15 d. Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu Nr. ĮV-149 Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 10 punkte nustatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nariais gali būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio urbanistinio, inžinierinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai. Teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nėra viešojo administravimo subjektas, jos veikla nėra susijusi su teisės taikymu bei viešuoju administravimu. Teismas nurodė, kad kadangi pagal įstatymus kartu su nekilnojamąja kultūros vertybe kartu nustatomos ir jos ribos, kurios nustatytos neteisėtai vien Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos planu, todėl visas procesas pripažįstamas neteisėtu ir ginčijamas aktas naikinamas.

Teismas paaiškino, kad pareiškėjai inicijavo šį teisminį procesą kaip žemės sklypų teisėti valdytojai bei kaip statinių, pripažintų kultūros paveldo objektais, savininkai, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 39 punkto prasme (kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas). Šį procesą reglamentuoja to paties įstatymo 8 straipsnis, kuris nenustato žemės valdytojų teisių šiame procese, jų dalyvavimo šiame procese. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti valdytojų teises, nustato, kad valdytojas turi teisę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jo turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu ar kultūros paminklu (4 p.).

Teismas nurodė, valdytojai turi būti informuojami apie šį procesą, jie turi turėti galimybę teikti pasiūlymus, pastabas ir pretenzijas dėl jų turto įregistravimo Kultūros vertybių registre. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai nebuvo informuoti apie inicijuotą apskaitos procesą. Departamento 2010 m. gegužės 11 d. bei 2010 m. gegužės 25 d. raštais pareiškėjai buvo informuoti apie jiems nuosavybės teise priklausančių statinių įregistravimą Kultūros vertybių registre (t. I, b. l. 20, t. II, b. l. 19). Dėl to, pareiškėjai negalėjo įgyvendinti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatytų teisių bei minėtų Saugomų teritorijų įstatyme nustatytų teisių. Pareiškėjai buvo informuoti tik apie įvykusį faktą. Savininko neinformavimas apie vykdomą Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos procesą prieštarauja gero viešojo administravimo principui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Departamentas, neužtikrinęs turto savininko dalyvavimo ir teisių Nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos procese, vykdomame dėl privačių statinių, nuomos pagrindais pareiškėjų naudojamuose žemės sklypuose, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalis (nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai.), Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnį (kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus atvejus, kai tai būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais).

Teismas nurodė, kad nors ir teisės aktai nenustato nekilnojamojo daikto savininko konkretaus dalyvavimo nustatant daiktinių teisių suvaržymus (būtent nekilnojamojo daikto įrašymą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą) pastatams, ir tokie faktai registruojami įgaliotos institucijos prašymu, t.y. be savininko dalyvavimo, kuris sužino tik apie įvykusį procesą. Dėl to, savininkų teisės turi būti užtikrinamos vadovaujantis minėtomis bendromis viešosios teisės normomis, nustatytomis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, nepaisant to, kad 8 straipsnyje dėl kultūros vertybių apskaitos ir nėra konkrečių nuostatų. Teisinė objekto apsauga įsigalioja ir nėra pagrindo jos išregistruoti nei iš Kultūros vertybių registro, nei nėra pagrindo išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro atitinkamų juridinių faktų, nepaisant to, kad konkretus objektas vėliau ir nėra paskelbiamas saugomu įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad be nekilnojamo daikto savininko dalyvavimo negali būti tinkamai įgyvendintas ir tokio turto apskaitos procesas. Ginčo statiniams paveldosaugos reikalavimai faktiškai taikomi pagal apskaitos duomenis, nurodytus Kultūros vertybių registre. Prie apskaitos duomenų yra įrašomi bendri duomenys apie pastatą, trumpai apibūdinama objekto (statinio ar jo dalies) aplinka bei pateikiamas trumpas objekto plano, tūrio ir erdvių apibūdinimas, pateikiama viena nuotrauka. Apskaitant Kultūros vertybių registre statinius nėra pateikiami techninės apskaitos dokumentai (Kadastro ir registro dokumentai), dėl to Kultūros vertybių registre yra pateikiami tik bendro pobūdžio duomenys apie statinius, kurie gali būti netikslūs dėl trumpų aprašymų ir techninės apskaitos dokumentų nebuvimo. Statinių be techninės apskaitos dokumentų įregistravimas Kultūros vertybių registre negali būti pripažintas išsamiu ir pagrįstu klausimo sprendimu. Pažymėtina, kad be statinio savininko dalyvavimo negali būti įgyvendintos ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos dėl objekto tyrimo ir vertingųjų savybių atskleidimo. Dėl nurodytų motyvų teismas konstatavo, kad Departamentas įregistravo Kultūros vertybių registre Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksą, pažeisdamas pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, dėl to toks registravimas yra neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p., 90 str.).

 

III.

 

Atsakovas Departamentas apeliaciniu skundu (t. V, b. l. 155-158) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „Gestor“ ir UAB „Euroratas“ skundus atmesti. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų Departamento prašymo netenkinti, tuomet Departamentas prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis bendromis Teritorijų planavimo įstatymo, Saugomų teritorijų planavimo įstatymo normomis ir visiškai neatsižvelgdamas į specialiąsias teisės normas padarė nepagrįstą išvadą.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas sudaro Departamentas, savivaldybių paveldosaugos padaliniai, tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, mokslo ir studijų bei kitos valstybinės tyrimų institucijos. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribas apibrėžia nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 8.1 punkte taip pat yra įtvirtinta, kad šios tarybos turi teisę nuspręsti, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms reikalinga teisinė apsauga, o 7.3 punkte numatyta teisė apibrėžti kultūros paveldo objektų teritorijų ir vietovių ribas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. To paties įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatoma, kad registruojant vertybę Kultūros vertybių registre, be kitų privalomų duomenų, registruojamos ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. Departamentas nurodo, kad visos šios teisės normos aiškiai nurodo, kad objektų, registruojamų Kultūros vertybių registre, teritorijų ribas nustato, o jau registruotų, bet nepaskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų teritorijų ribas tikslina nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, kurios reglamentuoja kultūros paveldo objektų, jau įrašytų į Kultūros vertybių registrą, paskelbimą saugomais. Šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad būtent su skelbiamų saugoti, o ne visų kultūros paveldo objektų teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais visuomenė ir kultūros paveldo objekto valdytojai supažindinami Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka. Sprendime taip pat neatsižvelgta į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį ir 3 dalies 2 punktą, kuriuose numatyta, kad tik skelbiamų ar jau paskelbtų saugomais, o ne visų kultūros paveldo objektų teritorijos ribos nustatomos ar keičiamos kultūros paveldo teritorijų ribų specialiaisiais planais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo specialiuoju teisės aktu Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklėmis, patvirtintomis kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322. Šių taisyklių 8 punkte yra nustatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo tikslas yra teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais sprendiniais užtikrinti skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, jų teritorijų, steigiamų ar įsteigtų saugomų vietovių išsaugojimą, šių objektų ir vietovių apsaugos zonose taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą. Atitinkamai 11.2 punkte yra aiškiai nurodyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentų uždavinys yra nustatyti rengiant skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų teritorijos ir apsaugos zonos ribas. Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Kultūros vertybių registre registruojamų kultūros paveldo objektų ribos turi būti nustatomos teritorijų planavimo dokumentais, o ne Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktais.

Atitinkamai, neteisinga ir teismo sprendimo išvada, kad Departamentas negalėjo įrašyti Kultūros vertybių registre įrašus apie ginčo kultūros paveldo objekto registravimą Kultūros vertybių registre ir jo teritorijos ribas. Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, 17.7. punkte yra įtvirtinta, kad Kultūros vertybių registre turi būti nurodoma Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu (aktais) apibrėžtos nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijos ribos: kultūros paveldo objekto, vietovės žymėjimas plane, teritorijos koordinatės, nurodytas teritorijos plotas (matavimo vienetas, reikšmė). Šių teisės aktų nuostatų sisteminė analizė leidžia vienareikšmiškai teigti, kad ginčijamu Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos Aktu nustatytos ginčo kultūros paveldo objekto ribos galėjo ir privalėjo būti registruojamos Kultūros vertybių registre.

Departamentas teigia, kad teismo sprendimas prieštarauja ir susiformavusiai teismų praktikai. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ne kartą buvo nagrinėjamos bylos dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimų (aktų ir protokolinių sprendimų) įtraukti į Kultūros vertybių registrą vieną ar kitą objektą teisėtumo (2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-97/2010, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1139/07, 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1404/2010). Nei vienoje iš šių bylų teismas nenaikino Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimų tuo pagrindu, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktais, o ne nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais. Pirmosios instancijos teismas nukrypo ir nuo savo paties suformuotos praktikos (įsiteisėjęs 2010 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-707-437/2010). Šioje byloje teismas taip pat nenaikino Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto minėtu pagrindu, nors ginčo kultūros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos tik Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu.

Departamentas nurodo, kad pavyzdinių Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų nuostatų 17 punkte išties yra numatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti objektų valdytojai, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo klausimas įtrauktas į darbotvarkę. Tačiau šiuose nuostatuose nėra numatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos privalomai turėtų atsižvelgti į objektų valdytojų pastabas ir pasiūlymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7- 2282/2006).

Departamentas teigia, kad šiuo atveju pareiškėjų teisės realiai nebuvo suvaržytos ir jie jas gina teisminiu keliu. Taigi, net ir pripažinus, kad tam tikri pažeidimai neinformavus pareiškėjų apie Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdį ir buvo padaryti, tai nesudaro pagrindo pripažinti Akto neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nesiremdamas jokiomis konkrečiomis teisės normomis tik abstrakčiais teiginiais nepagrįstai konstatavo, kad be nekilnojamojo turto savininko dalyvavimo negali būti tinkamai įgyvendinamas objekto apskaitos procesas ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos dėl objekto tyrimo ir vertingųjų savybių atskleidimo.

Departamentas nurodo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų dalis, suteikianti teisę objektų valdytojams dalyvauti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose, įsigaliojo tik 2010 m. kovo 21 d. Iki tol visi sprendimai dėl teisinės apsaugos suteikimo objektams būdavo priimami be valdytojų dalyvavimo. Taigi, jei sutikti su teismo sprendimo išvadomis, kurias jis daro remdamasis bendromis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatomis galiojusiomis jau nuo 2005 m. balandžio 20 d., visi Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimai priimti iki 2010 m. kovo 21 d. yra neteisėti.

Be to, duomenys, kurie turi būti kaupiami Kultūros vertybių registre, yra nurodyti Kultūros vertybių registro nuostatuose. Šiame teisės akte (17 p.) pastatų techninės apskaitos duomenys nėra nurodyti kaip kauptini registre. Taigi, teismo sprendimo teiginiai prieštarauja minėtam nutarimui.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „Euroratas“ (t. V, b. l. 163-165) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat iš atsakovo Departamento priteisti pareiškėjo UAB „Euroratas“ naudai teismines išlaidas – 1 815,00 litus (už atstovavimą pirmos instancijos teisme – 605 litus., o už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – 1 210,00 litus).

Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklauso nekilnojamas daiktas, jei yra nustatyta, kad jis yra nekilnojamoji kultūros vertybė, yra registruotinas Kultūros vertybių registre, kuris yra įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad iš esmės Kultūros vertybių registre galima registruoti ir privatine nuosavybe valdomus nekilnojamuosius daiktus.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga, o tai reiškia, kad taryba, kaip kolegiali institucija, būdama viešojo administravimo subjektu, privalo priimti sprendimą, kuris būtų prilyginamas norminiam administraciniam aktui, t.y. teisės aktui, nustatančiam elgesio taisykles, ir skirtam individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Pareiškėjas nurodė, kad nors Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba turi tam tikrą subjektiškumą (yra viešojo administravimo subjektai), tačiau neturi įgaliojimų priimti individualių administracinių aktų, todėl ji pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamame akte tiek taikomos poveikio priemonės, tiek apskundimo tvarka nenurodyta, o pats aktas nepagrįstas objektyviais duomenimis, nes Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nustatė kultūros paveldo objekto bei vietovės vertingųjų savybių reikšmingumą, neatlikusi istorinių ir fizinių tyrimų kaip to reikalauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 3 dalis. Fiziniai tyrimai nebuvo atliekami iš viso, o istoriniai tyrimai, kaip paaiškėjo iš posėdžio, buvo atlikti epizodiškai, t.y. pagal grožinę literatūrą buvo bandoma istoriją pritemti prie minėtos teritorijos ir vertingos savybės buvo aprašomos, įvardijant pastatų dalis, nedetalizuojant jų reikšmės kaip kultūros vertybės, nenurodant dėl kokių priežasčių tos daug kartų tarybiniais metais perstatyto pastato dalys yra vertingos bendruomenei, t.y. nebuvo nurodyta, kokios tų pastatų savybės yra reikšmingos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnį 4 dalį nekilnojamojo kultūros paveldo teisinę apsaugą sudaro įstatymų nustatyti paveldosaugos reikalavimai kultūros paveldo objektams, jų teritorijoms, vietovėms ir apsaugos zonoms. Nekilnojamojo turto, įrašyto į kultūros vertybių registrą, savininkas įgyja teises ir pareigas nurodytas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnyje, 25 straipsnyje. Atvejis, kai su tokiu priimtu sprendimu nekilnojamojo turto savininkas yra nesupažindinamas, su juo nėra deramasi dėl atsiradusių nepatogumų ir nenumatytų nuostolių, prieštarauja ne tik geram viešam administravimui, bet ir yra neteisėtai pažeidžiamos savininkų tiek konstitucinės teisės, tiek absoliučios daiktinės teisės neliečiamumo principai.

Pareiškėjas teigia, kad nors Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba padarė eilę teisės aktų pažeidimų, tačiau sutinka su teismo nuostata, kad ji šioje byloje nėra trauktina atsakovu, nes neturi subjektiškumo. Dėl visų šių padarytų teisės aktų pažeidimų atsakomybė tenka Departamentui, nes pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Departamentas.

Pareiškėjas UAB „Gestor“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. V, b. l. 173-175) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentą, kuriam negali būti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu ruošiamos tokios teritorijos planas.

Atsižvelgiant į tokias byloje ginčijamo akto priėmimo pasekmes (specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymas žemė sklypo atžvilgiu), jo priėmimui taikytinos specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymui Žemės įstatyme (22 str. 5 d.) ir Teritorijų planavimo įstatyme (17 str., 30-33 str.) numatytos procedūros, kurių paskirtis yra užtikrinti informacijos apie atliekamą teritorijų planavimą, numatomus veiklos apribojimus pateikimą žemės sklypo savininkui ar naudotojui ir visuomenei bei jų dalyvavimą planavimo procese. Šios procedūros nustatant apribojimus pareiškėjo naudojamam sklypui taikomos nebuvo ir tai sąlygojo ginčijamo akto neteisėtumą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalimi nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribas apibrėžia Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, nepaneigia ginčijamo teismo sprendimo pagrįstumo, nes sprendimas motyvuotas ne tuo, kad byloje ginčijamas aktas priimtas nekompetentingos institucijos, o tuo, kad kultūros paveldo objekto ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentą, kuriam negali būti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu ruošiamas tokios teritorijos planas, nes tokio plano rengimo procedūra neužtikrina plano svarstymo su visuomene, žemės savininkų ar valdytojų dalyvavimo rengiant tokį planą bei kitų teritorijų planavimo teisės aktuose nustatytų procedūrų įgyvendinimo.

Nekilnojamosios kultūros paveldo objektų apskaita yra būtina prielaida jų paskelbimui saugomais, todėl atmestini apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentų uždavinys yra nustatyti skelbiamų ar paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų teritorijos ir apsaugos zonos ribas.

Apeliacinis skundas grindžiamas dar ir tuo, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjant analogiškas bylas dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimų (aktų ir protokolinių sprendimų) įtraukti objektus į Kultūros vertybių registrą teisėtumo, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų sprendimai nebuvo naikinami tuo pagrindu, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ribos buvo nustatytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktais, o ne nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde minimose bylose tokie argumentai ir negalėjo būti nagrinėjami, nes proceso dalyviai jais nesirėmė. Tuo tarpu šioje byloje tretysis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba savo atsiliepime rėmėsi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsniu ir Žemės įstatymo 22 straipsniu, pagal kurį jau suformuotiems žemės sklypams (pareiškėjams priklausantys objektai, šioje byloje ginčijamu aktu įregistruoti Kultūros vertybių registre, yra suformuotuose žemės sklypuose) papildomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos nustatomos patvirtinus naują teritorijų planavimo dokumentą ar jo patikslinimą. Teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje ignoruoti aukščiau nurodytų argumentų negalėjo.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliaciniame skunde pripažįstama, kad buvo padarytas pažeidimas ir pažeistos pareiškėjų teisės nepranešant pareiškėjams apie Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdį, tačiau teigiama, kad toks pažeidimas nesuvaržė pareiškėjų teisių.

Pareiškėjas teigia, kad nekilnojamojo turto savininkų (pareiškėjų) dalyvavimo reikšmė tinkamai nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitai akivaizdžiai iliustruojama byloje ginčijamo Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos Akto trūkumais. Akte, priimtame nedalyvaujant pareiškėjams, nėra individualizuoti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti kultūros paveldo objektai. Iš Akto neaišku, kuris pareiškėjo pastatas įrašytas į registrą: adresu (duomenys neskelbtini) yra ne vienas, o trys UAB „Gestor“ priklausantys pastatai – sandėlis IFlp, sandėlis 2F2p, garažas 3Glp. Akte ir nekilnojamųjų kultūros vertybių registre pastatas neindividualizuotas nei Nekilnojamojo turto registro suteiktu unikaliu numeriu, nei žymėjimu plane, pateiktos tik pastato nuotraukos.

Departamentas apeliuoja į tai, kad Nekilnojamųjų kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų dalis, suteikianti teisę objektų valdytojams dalyvauti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžiuose, įsigaliojo tik 2010 m. kovo 21 d., iki tol visi sprendimai dėl teisinės apsaugos suteikimo objektams būdavo priimami be valdytojų dalyvavimo. Su tokiais argumentais sutikti nėra jokio pagrindo, kadangi priimant ginčijamą Aktą minėta nuostata jau buvo įsigaliojusi, o Departamento nurodyti teismų sprendimai buvo priimti dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktų, priimtų iki 2010 m. kovo 21 d., todėl Departamentas neturi pagrindo remtis tuo, kad nurodytuose teismų sprendimuose aktai nebuvo naikinti aukščiau nurodytu pagrindu.

Pareiškėjas nurodo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo motyvų, kuriais vadovaujantis ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini) (kaip ir pastatas (duomenys neskelbtini)) atrinktas įrašymui į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nustatytas jo reikšmingumas, iš Akto suvokti neįmanoma, šis aktas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pagal kurią individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Iš Akto visiškai neaišku, kodėl Akte nurodytos pastatų savybės laikytos tipiškomis; kaip tipiškumas pasireiškia, kokį vystymosi etapą, objektą, vietovę reprezentuoja, su kuo lyginti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), kokių kitų objektų atžvilgiu jų savybės laikytos tipiškomis. Taigi, jokių motyvų dėl vertingųjų savybių tipiškumo nustatymo Akte nėra.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, priimdama sprendimą dėl teisinės apsaugos suteikimo pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), grindžia I. M. Klaipėdos piliavietės ir senamiesčio archeologinių tyrimų ataskaita, 2002, šaltinis – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. Tačiau Kultūros paveldo centro 2010 m. lapkričio 16 d. rašte Vilniaus apygardos administraciniams teismui buvo nurodyta, kad tokia ataskaita Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekai niekada nebuvo perduota, todėl Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos dokumentuose (sprendime pripažinti ginčo pastatą nekilnojamąja kultūros vertybe) nurodyti klaidingi duomenys. Kadangi Akte išdėstyti sprendimai padaryti remiantis klaidingais duomenimis, Aktas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

Pagal Aprašo 24 punktą nekilnojamųjų kultūros vertybių atranka vykdoma kompleksiškai, lyginant panašius to paties reikšmingumo lygmens objektus ar vietoves (įrašytus ar neįrašytus į registrą) pagal reikšmingumo vertingųjų savybių gausą. Iš Akto ir pridėtų tyrimų medžiagos akivaizdu, kad atranka, kaip objekto atrinkimas įrašymui į registrą, lyginant į jį panašius to paties reikšmingumo lygmens objektus, nevyko. Tokiu būdu ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), pastato (duomenys neskelbtini) atrinkimas įrašymui į registrą niekuo nemotyvuotas ir padarytas pažeidžiant Aprašo 24 punktą.

Akte Joniškės dvaro sodybos ūkinis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas nekilnojamojo turto vertybe kaip komplekso, susidedančio iš sendvario malūno pastato ir Joniškės dvaro ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalis. Tačiau visoje Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo rengimo medžiagoje nėra jokio pagrindo ūkinį pastatą laikyti bendro su Klaipėdos malūnu komplekso dalimi, nes šie pastatai nėra susiję funkciškai (ūkinis pastatas kaip sodybos dalis niekada nebuvo naudojamas malūno reikmėms), statyti skirtingu laiku, skirtingų statytojų, priklausė skirtingiems savininkams. Ginčijamu Aktu nustatytas kompleksas yra dirbtinis, nesant tyrimų duomenų apie objekto kompleksiškumą pagal pradinę paskirtį ir (ar) vėlesnį naudojimo būdą, istorinę sudėties, apimties raidą.

Be to, visiškai nepagrįstai Akte nustatyta pastatų reikšmė vietos bendruomenei (vietinis reikšmingumo lygmuo). Bendruomenę atstovauja savivaldos institucijos. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodė, kad neketinama skelbti objekto saugomu, t. y. vietos bendruomenę atstovaujanti savivaldos institucija yra išreiškusi savo valią nelaikyti objekto svarbiu bendruomenei.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Ginčas kilęs dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. gegužės 5 d. akto Nr. KPD-RM-1394 dalies dėl pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įtraukimo į Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksą, jiems teisinės apsaugos suteikimo ir šių pastatų įrašymo į Kultūros vertybių registrą, teisėtumo.

2010 m. gegužės 5 d. Tarybos aktu Nr. KPD-RM-1394 nustatyta registruoti Kultūros vertybių registre kaip kompleksinį objektą nekilnojamąją kultūros vertybę (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini), vertybės vardas – Klaipėdos malūno ir kitų pastatų [P]), kompleksą sudaro 1) pastatas – Klaipėdos malūno ir kitų pastatų komplekso, Sendvario, Pilies vandens malūno, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)); 2) ūkinis pastatas – Klaipėdos malūno ir kitų pastatų komplekso, Joniškės dvaro sodybos, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)); apibrėžtos teritorijos ribos ir nustatytas vietinio reikšmingumo lygmuo kompleksui ir kompleksinėms dalims; bei atitinkamai registre nurodytos vertingosios komplekso savybės bei aktu nutarta, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vienu iš pagrindinių argumentų, kad Kultūros vertybių registre registruojamų kultūros paveldo objektų ribos nustatomos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktais, bet ne teritorijų planavimo dokumentais Teritorijų planavimo įstatymo prasme.

Ginčo santykius reglamentuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (2004 m. rugsėjo 28 d. įstatymo Nr. IX-2452 redakcija) nuostatos. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio (nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga) 1 dalį nekilnojamojo turto paveldo apsaugą sudaro apskaita (1 punktas); skelbimas saugomu (2 punktas); saugojimas – tvarkyba ir naudojimas (3 punktas); pažinimas, jo sklaida (4 punktas); atgaivinimas (5 punktas). Kaip teisingai yra nustatęs pirmosios instancijos teismas, ginčijamu atveju buvo taikomas vienas iš minėtų nekilnojamojo turto apsaugos būdų – apskaita. Įstatymo 8 straipsnio (nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita) 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių išaiškinimas ir registravimas; to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijų ribas apibrėžia šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų sudarytos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos; o to paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos Vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga; tokios vertybės registruojamos kaip kultūros paveldo pavieniai ar kompleksiniai objektai ar vietovės.

Įstatymo 9 straipsnyje (nekilnojamųjų kultūros vertybių pradinė apsauga) įtvirtinta kultūros paveldo objekto, registruoto Kultūros vertybių registre, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, pradinė apsauga, kuri iš esmės skiriasi nuo apsaugos, taikomos kultūros paveldo objektų, paskelbtų saugomais, apsaugos, nustatytos Įstatymo 11, 13 ir kt. straipsniuose. Savivaldybės paveldosaugos padalinys, nustatęs, kad kultūros paveldo objekto valdytojo pateiktuose projektiniuose siūlymuose numatomi darbai žalotų vertingąsias savybes, per 15 dienų turi inicijuoti kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį institucija, priėmusi sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto skelbimą saugomu arba jau saugomo objekto naujai aptiktos vertingosios savybės nustatymą bei apsaugos reikalavimų pakeitimą, gali iki 6 mėnesių apriboti ar uždrausti darbus, kurie pačiame objekte, jo teritorijoje ar apsaugos zonoje galėtų pažeisti vertingąsias savybes; o pagal to paties straipsnio 6 dalį pradinė apsauga netenka galios priėmus sprendimą skelbti kultūros paveldo objektą saugomu ar neskelbti saugomu arba pasibaigus terminui, nustatytam pagal šio straipsnio 5 dalį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėto įstatymo 9 straipsnyje yra nustatyta skirtinga apsauga kultūros paveldo objektui, registruotam Kultūros vertybių registre, dėl kurio nėra priimtas sprendimas skelbti jį saugomu ar neskelbti, taip pat kultūros paveldo objektui, dėl kurio inicijuotas sprendimas skelbti jį saugomu, arba jau saugomo objekto, dėl kurio naujai aptiktų vertingųjų savybių nustatymo bei apsaugos reikalavimų pakeitimo inicijuotas sprendimas, apsauga, taip pat iš minėto straipsnio nuostatų darytina išvada, kad kultūros paveldo objektas, paskelbtas saugomu, naudojasi Įstatyme nustatyta apsauga, kuri iš esmės skiriasi nuo pradinės apsaugos, įtvirtintos minėto įstatymo 9 straipsnyje, iš kurio aišku, kad pradinė apsauga yra labai ribota savo apimtimi, taip pat tam tikra prasme ribota laike. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objektas saugomas kartu su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama, o pagal to paties straipsnio 2 dalį kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos taip, kad sutaptų su sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis.

Pirmosios instancijos teismas yra pagrįstai konstatavęs, kad ginčijamu atveju nekilnojamąja kultūros vertybe yra pripažinti statiniai bei Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu nustatytos teritorijos, kurioje yra šie statiniai, ribos, kurios sutapo su įregistruotų ir suformuotų sklypų ribomis.

Pirmosios instancijos teismas yra padaręs išvadą, kad kultūros paveldo objekto teritorijos ribos nustatomos arba keičiamos rengiant teritorijų planavimo dokumentą, kuriam negali būti prilyginamas kartu su Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu ruošiamas tokios teritorijos planas, nes tokio plano rengimo procedūra neužtikrina plano svarstymo su visuomene, žemės savininkų ar valdytojų dalyvavimo rengiant tokį planą bei kitų teritorijų planavimo teisės aktuose nustatytų procedūrų įgyvendinimo, būtent procedūrų dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo, keitimo, derinimo, tvirtinimo ir galiojimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat laikėsi nuostatos, kad ginčijamu atveju kultūros paveldo objekto teritorijos ribos yra nustatytos nesilaikant teritorijų planavimo procedūrų, dėl to Departamentas negalėjo įrašyti registre šioje byloje ginčijamų įrašų. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos apskaitos etapą, 5 dalyje numatyta, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos, vykdydamos apskaitą, tik apibrėžia kultūros paveldo objektų teritorijų ribas, bet jų nenustato. Iš Įstatymo 10 straipsnio nuostatų galima spręsti, kad teritorijų ribos yra nustatomos kultūros paveldo objekto skelbimo saugomu etape. Teisėjų kolegija, vertindama minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas, atsižvelgia į Įstatymo 8 ir 10 straipsnio nuostatų sisteminį aiškinimą ir daro išvadą, kad įstatymo leidėjas nėra numatęs pareigos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos apskaitos etape rengti teritorijų planavimo dokumentų vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymu. Minėtą išvadą patvirtina ir kitos Įstatymo nuostatos. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį visuomenė ir kultūros paveldo objekto valdytojai Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka su sprendimo kultūros paveldo objektą paskelbti saugomu ir šio objekto teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais. Be to, pagal Įstatymo 22 straipsnio 1 dalį saugomų objektų teritorijos, saugomos vietovės, apsaugos zonos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendrojo ir specialiojo teritorijų planavimo bei strateginio planavimo dokumentus ir jais nustatomus paveldosaugos reikalavimus, parengtus vadovaujantis šio, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų nuostatomis, Įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardintas specialusis teritorijų planavimas – valstybės ir regiono lygio kultūros paveldo tinklų schemų ir kitų tipų specialiųjų planų rengimas, kai valstybė skelbia ar jau paskelbė saugomais kultūros paveldo objektus; pagal Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 punktą tik skelbiamų saugomais kultūros paveldo objektų ir steigiamų saugomomis vietovių teritorijų, apsaugos zonų riboms nustatyti ar pakeisti rengiami specialieji planai – kultūros paveldo teritorijų ir apsaugos zonų ribų planai. Taip pat tik antrajame nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos etape, t. y. skelbiant kultūros paveldo objektą saugomu (Įstatymo 10 straipsnis), ir įregistravus Departamento ar savivaldybės paveldosaugos padalinio sprendimą inicijuoti kultūros paveldo objekto paskelbimą saugomu Kultūros vertybių registre, numatyta pareiga per 15 dienų po įregistravimo pranešti raštu visiems asmenims, kurių daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus tokio objekto teritorijos ribose yra registruotos Nekilnojamojo turto registre (1 dalis); ir pareiga supažindinti visuomenę ir kultūros paveldo objekto valdytojus su sprendimo kultūros paveldo objektą paskelbti saugomu ir šio objekto teritorijos bei apsaugos zonos ribų nustatymo projektais Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymų nustatyta tvarka (2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu atveju buvo tiesiogiai pažeistos Žemės įstatymo 22 straipsnio nuostatos, nes pareiškėjams, kaip žemės sklypų teisėtiems naudotojams, būtent nuomininkams, nebuvo pranešta apie naujai nustatomas žemės naudojimo sąlygas, o šis reikalavimas gali būti įvykdomas teritorijos planavimo metu, taip pat nustatė, kad, neįvykdžius teritorijų planavimo, nebuvo įvykdyti ir kiti įstatymų reikalavimai, būtent nebuvo pakeista žemės tikslinė paskirtis, apribojimai ir pan., rėmėsi Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 11 dalimi, kuri nustato pareigą vykdyti teritorijų planavimo procesą net ir rezervuojant teritoriją kultūros paveldo objektams. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindama minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas pirmiausia remiasi specialiu teisės aktu – Įstatymu, kuris nenumato, kad apibrėžiant kultūros paveldo objektų ribas reikalinga vykdyti teritorijų planavimo procesą, taip pat Įstatyme nėra nuorodos į Saugomų teritorijų įstatymo 23 straipsnio 11 dalį, kuri leistų nagrinėjamu atveju taikyti būtent šią teisės normą, bet to, vadovaujasi tuo, kad nagrinėjamu atveju žemės sklypų teisėtų naudotojų teisių apribojimas yra sąlygotas tik nekilnojamųjų kultūros vertybių pradinės apsaugos, nustatytos Įstatymo 9 straipsnio nuostatų, bei tuo, kad ši pradinė apsauga nėra tapati kultūros paveldo objekto, paskelbto saugomu, apsaugai. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai turėjo būti informuoti apie vykdomą nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos procesą ir kad pareiga atitinkamai informuoti atitiktų gero viešojo administravimo bei konstitucinį teisinės valstybės principus. Tačiau pareiškėjai nepateikė teismui tokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad minėtos pareigos informuoti pažeidimas sudaro esminį procedūrinį pažeidimą priimant ginčijamą aktą ir lemiantį šio aktą neteisėtumą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčijamą 2010 m. gegužės 5 d. aktą bei nepagrįstai įpareigojo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos išregistruoti iš Kultūros vertybių registro Klaipėdos malūno ir kitų pastatų kompleksą.

Pareiškėjai skunduose yra paaiškinę, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, prieš priimdama sprendimą, kad pastatas yra nekilnojamoji kultūros vertybė, kuriai reikia teisinės apsaugos, aiškiai nenustatė, kokios pastato savybės yra vertingos, be to, ginčijamas aktas yra nemotyvuotas. Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus, remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuose skunduose teismui pateiktus argumentus, laikosi nuostatos, kad jie yra nepagrįsti, ginčijamas aktas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas tyrimų duomenimis, priimtas išanalizavus turimą medžiagą, jame vadovaujamasi istoriniais šaltiniais, literatūra, vertingosios savybės vertinamos kompleksiškai, vertinant vertingųjų savybių, sudarančių objektą, visumą, reikšmingumo lygmuo nustatytas objektui, o ne atskirai vertingajai savybei. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundai paremti pareiškėjų prielaidomis, juose nepateikta duomenų, leidžiančių spręsti apie ginčijamo akto neteisėtumą, procedūrinių pažeidimų, leidžiančių pripažinti ginčijamą aktą neteisėtu, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, atmetant pareiškėjų skundus, nes teismas, netinkamai išaiškinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).

Pabrėžtina, kad pareiškėjo UAB „Euroratas“ reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra nepagrįstas, nes teismo sprendimas yra ne jo naudai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

 

n u s p r e n d ž i a:

 

Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ir pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Gestor“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Euroratas“ skundus atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

 

           Teisėjai

                                                                         

         Dainius Raižys

 

 

         Virgilijus Valančius

 

 

         Skirgailė Žalimienė