Administracinė byla Nr. eA-1140-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00822-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.5; 18.1; 18.4.2; 18.6.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. ir G. M. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. S., A. M., V. M. A., D. M., V. M., V. V., I. S., R. M., R. G. N., M. M., A. M., O. A. B. ir Z. K. dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai J. K. ir G. M. su 2013 m. liepos 25 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir patikslinti skundai kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. liepos 8 d. administracinį sprendimą Nr. 70-2-1910 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės (dokumentų bylos Nr. (duomenys neskelbtini))“, kuriuo buvo atsisakyta nustatyti ir pateikti duomenis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriui apie laisvas (neužstatytas) J. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtas žemes; 2) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti Tarnybai duomenis apie laisvas (neužstatytas) J. M. bei V. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtas žemes, pažymint jas kartografinėje medžiagoje ir į laisvą (neužstatytą) žemę įtraukiant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams“ visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendime Nr. T-309 įvardytas kaip žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 15 d. (nurodyta data 2007 m. lapkričio 25 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendime Nr. T-602 įvardytas kaip žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas); 3) įpareigoti atsakovus vykdyti Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, remiantis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams“; 4) įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vykdyti Žemės sklypo grąžinimo natūra procedūras, pripažįstant, kad jis yra paimamas visuomenės poreikiams.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – Žemės sklypą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 ir 46 straipsniais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintomis Prašymų paimti žemę visuomenės poreikiams pateikimo ir nagrinėjimo taisyklėmis, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams“ ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-602 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. T-309 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), paėmimo visuomenės poreikiams“ pakeitimo“ žemės sklypas, esantis prie (duomenys neskelbtini), buvo paimtas visuomenės poreikiams – futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti.

Vadovaujantis Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 3 d. sutikimu Nr. 24-1-(16.24) „Dėl detaliojo plano rengimo“, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309, Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-602, Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus 2008 m. sausio 29 d. išduotu planavimo sąlygų sąvadu detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. S-6610 (sąlygos pratęstos 2011 m. sausio 27 d.) buvo pradėtas rengti teritorijos, kurioje yra žemė, esanti prie (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Aplinkybė, kad būsimo stadiono detalusis planas jau yra parengtas ir patvirtintas, pareiškėjams tapo žinoma gavus Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013 m. vasario 4 d. raštą Nr. 70-2-338 „Dėl duomenų pateikimo“. Patvirtinus detalųjį planą, atsirado galimybė tiksliai nustatyti žemės, paimamos visuomenės poreikiams, kiekį ir tęsti jos grąžinimo procedūras.

J. K. ir G. M. atstovas su 2012 m. birželio 7 d. ir 2013 m. sausio 25 d. prašymais kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją ir prašė spręsti detalaus plano parengimo, turto grąžinimo bei Žemės sklypo paėmimo visuomenės reikmėms klausimus, tačiau jie nebuvo sprendžiami. Pareiškėjų atstovas su 2013 m. kovo 29 d. prašymu dėl informacijos, susijusios su žemės paėmimu visuomenės poreikiams, pateikimo kreipėsi į Tarnybos Kauno miesto skyrių, kuris 2013 m. balandžio 9 d. rašte Nr. 8SD-(14.8.7.)-984 nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. sausio 10 d. administraciniu aktu patvirtino ginčo teritorijos detalųjį planą, išsakė poziciją, kad ginčo žemė, nežiūrint priimto Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl jos paėmimo visuomenės poreikiams, yra priskirtina valstybės išperkamai žemei, už ją atlyginant kaip už valstybės išperkamą, o ne paimamą visuomenės poreikiams, bei nurodė, kad kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyrių, prašydami išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) J. M., P. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės planą, kuri pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjų atstovas 2013 m. gegužės 13 d. pakartotinai kreipėsi į Tarnybos Kauno miesto skyrių ir prašė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių pareiškėjams į Žemės sklypo dalį, esančią prie (duomenys neskelbtini), kurią nutarta paimti visuomenės poreikiams, atkūrimo.

Pareiškėjų nuomone, žemės paėmimas visuomenės poreikiams ir nekilnojamojo turto privalomas išpirkimas pagal Atkūrimo įstatymą yra skirtingos teisinės procedūros. Pareiškėjams grąžintina žemė, esanti prie (duomenys neskelbtini), nėra ir negali būti pripažinta valstybės išperkama žeme Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme, kadangi į šią žemę visuomenės poreikis atsirado tik Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309, kuriuo ne tik buvo nutarta šią žemę paimti visuomenės reikmėms, bet ir buvo pradėtos turto paėmimo visuomenės reikmėms procedūros. Nors Tarnyba laikosi nuomonės, kad grąžintinas Žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme, tačiau nėra priėmusi jokio sprendimo, kuriuo būtų tęsiamos paėmimo visuomenės poreikiams teisinės procedūros arba atsisakyta pareiškėjams atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypą, kurį nutarta paimti visuomenės poreikiams. Toks procedūrų vilkinimas pažeidžia J. K. ir G. M. teises.

Pareiškėjų nuomone, vadovaudamiesi Atkūrimo įstatymo nuostatomis, jie turi teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, susigrąžinant jį natūra. Paaiškino, kad pateikus prašymus atkurti nuosavybės teises, grąžintina žemės teritorija buvo laisva, nesuplanuota, joks visuomenės poreikis nebuvo išreikštas, todėl žemė asmens subjektinės teisės bei teisėtų lūkesčių atsiradimo metu nebuvo ir negalėjo būti pripažinta valstybės išperkama žeme. Tik 2007 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimais Žemės sklypas buvo paimtas visuomenės poreikiams.

Pareiškėjai pažymėjo, kad nacionaliniame teisiniame reguliavime iš esmės skiriasi kompensacijos dydis už turtą, kuris negrąžinamas, nes yra valstybės išperkamas, ir už turtą, kuris valstybės nustatyta tvarka paimamas visuomenės reikmėms. Remiantis Atkūrimo įstatymu, iš pretendentų išperkant natūra negrąžintiną turtą, jiems sumokama tik simbolinė kompensacija, o paimant visuomenės reikmėms turtą, kuriam yra atsiradęs viešasis interesas, iš savininko šis turtas išperkamas, teisingai už jį atlyginant. Atkūrimo įstatyme yra nustatyta, koks turtas yra pripažįstamas valstybės išperkamu pagal aktualiu laikotarpiu egzistavusį viešąjį interesą, tačiau Kauno miesto savivaldybės taryba 2007 m. birželio 4 d. sprendime Nr. T-309 ne tik išreiškė viešąjį interesą į iki tol buvusį grąžintiną turtą pagal įstatymą, bet ir pradėjo teisines paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Toks elgesys atitinka teisėtą turto nusavinimą pagal pareiškėjų teisėtus lūkesčius bei konstitucinę nuostatą, kad negali būti atimta nuosavybė, nebent visuomenės interesais ir tik remiantis įstatymu.

Teismo posėdyje pareiškėja J. K. bei pareiškėjų atstovai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė pareiškėjų J. K. ir G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno miesto savivaldybės administracija nesutiko, kad ji nepagrįstai vilkina žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras bei nepriima jokių sprendimų ar neatlieka jokių būtinų veiksmų. Pažymėjo, kad ginčo teritorijoje buvo pradėtas rengti detalusis planas prie (duomenys neskelbtini), kurio tikslas – suformuoti žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini), siekiant paimti žemę visuomenės poreikiams, nustatyti teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo reglamento pagrindinius sprendinius, nustatyti žemės naudojimo būdą (visuomeninės paskirties teritorijos) ir pobūdį (mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos), numatant įrengti stadioną. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. A-1144 nusprendė organizuoti apie 1,8 ha futbolo aikštės prie (duomenys neskelbtini) žemės sklypo detaliojo plano rengimą. 2008 m. sausio 3 d. buvo gautas Kauno apskrities viršininko sutikimas Nr. 24-1-(16.24) šiam detaliajam planui rengti, o 2008 m. sausio 29 d. buvo išduotas planavimo sąlygų sąvadas. Parengus detalųjį planą ir atlikus visas būtinas procedūras, apie 13 792 kv. m Žemės sklypo detalusis planas buvo patvirtintas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122. Apie tai pareiškėjų atstovas buvo informuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. vasario 4 d. raštu Nr. 70-2-338. Po ginčo teritorijos detaliojo plano patvirtinimo vykdant tolesnes detaliuoju planu suplanuoto žemės sklypo įregistravimo procedūras, Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius su 2013 m. sausio 23 d. raštu Nr. 70-2-188 kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Kauno komprojektas“ ir prašė atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A-935 suplanuotam žemės sklypui buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini). Atsakovas akcentavo, kad joks teisės aktas nenumato termino, per kurį turi būti atlikta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Tokių teisės aktų reikalavimų nenurodė ir pareiškėjai. Ši procedūra yra sudėtinga bei ilgai užtrunkanti, joje yra privalomi ir kitų institucijų veiksmai, kurių atlikimas nuo Kauno miesto savivaldybės administracijos nepriklauso.

Pareiškėjai, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 70-2-1910, nenurodo, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas, todėl atsakovui užkertamas kelias tinkamai suformuluoti savo atsikirtimus į šį reikalavimą. Pažymėjo, kad šiuo raštu Tarnybos Kauno miesto skyriui buvo pateikta informacija, jog laisvos (neužstatytos) žemės pagal pateiktą šios institucijos schemą nėra. Kauno miesto savivaldybės administracijos nuomone, skundo reikalavimas įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui Tarnybos Kauno skyriui pateikti duomenis apie laisvas (neužstatytas) J. M., V. M. bei V. M. iki 1940 m. turėtas žemes, pažymint jas kartografinėje medžiagoje ir į laisvą (neužstatytą) žemę įtraukiant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas, kadangi Kauno miesto savivaldybės administracija teisės aktuose numatytą pareigą pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ginčo teritorijoje yra įvykdžiusi. Dalyje buvusios žemės buvo patvirtinti laisvos žemės sklypų planai bei pretendentams atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Likusioje buvusios žemės dalyje laisvos (neužstatytos) žemės nenustatyta. Tarnybos Kauno miesto skyrius kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių su 2012 m. gruodžio 10 d., 2012 m. gruodžio 12 d., 2012 m. gruodžio 13 d., 2013 m. gegužės 31 d., 2013 m. rugpjūčio 8 d. ir 2013 m. rugpjūčio 23 d. raštais bei prašė išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) žemės sklypų planus turėtos žemės valdose ir jam buvo atsakyta, kad pagal pateiktas schemas, J. M., V. M., V. M. iki 1940 m. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Šiuose raštuose nurodyta, kad J. M. iki 1940 m. turėta žemė užimta žemės sklypais, įregistruotais Nekilnojamojo turto registre: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), naudojamu, techninės apskaitos byloje pažymėtu žemės sklypu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dalimi, žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) dalimi. Taip pat nurodyta, kad V. M. iki 1940 m. turėta žemė užimta žemės sklypais, įregistruotais Nekilnojamojo turto registre: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) dalimi. Taip pat informuota, kad V. M. iki 1940 m. turėta žemė užimta įregistruotu Nekilnojamojo turto registre žemės sklypu (duomenys neskelbtini) ir detaliuoju planu suformuotu žemės sklypu prie (duomenys neskelbtini) (stadionas) bei (duomenys neskelbtini). Nė vieno iš šių atsakymų pareiškėjai neginčijo.

Kauno miesto savivaldybės administracijos nuomone, ji nevilkino atlikti teisės aktų priskirtų veiksmų. Teigė, kad atsisakymas atlikti veiksmus ir neveikimas nėra tapačios sąvokos. Kauno miesto savivaldybės administracija yra atlikusi jos kompetencijai priskirtus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Įgyvendinimo tvarka) 1061 punkte – išanalizavusi ginčo teritoriją, pateikė motyvuotus atsisakymus ginčo žemės plotą žymėti kaip laisvą (neužstatytą). Minėtame Įgyvendinimo tvarkos punkte imperatyviai nustatyta, kad žymėti žemę, kaip laisvą (neužstatytą) yra savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencija. Savivaldybės institucija, žymėdama tam tikras teritorijas kaip laisvas (neužstatytas), skirtas žemei grąžinti natūra, privalo jas vertinti bendrame teritorijų planavimo kontekste. Be to, ši procedūra atliekama teisės aktų nustatyta tvarka ir tik laikantis juose nustatytų reikalavimų yra nustatoma, kokia žemė yra laisva (neužstatytą) ar valstybės išperkama. Atsižvelgiant į tai, negali būti teikiamas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus šioje procedūroje veiksmus, įtraukiant tam tikrus žemės plotus.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas teigė, kad aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o jame nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra nustatyti laiko kriterijai, todėl konstatuotina, kad žemė negali būti grąžinta natūra, kai ji atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, nesvarbu, kada šie kriterijai atsirado, išskyrus specialiai įstatyme aptartus atvejus. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje išskiria du kriterijus – sklypo užstatymą arba visuomenės poreikį.

Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu ir teritorijų planavimo dokumentais yra išreikštas aiškus ginčo teritorijos visuomenės poreikis kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti – futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas buvo priimtas siekiant išspręsti futbolo stadionų ir sporto aikščių trūkumą, užtikrinant vaikų ir jaunimo užimtumą (papildomą ugdymą). Esamų Kauno mieste futbolo stadionų kiekis netenkina ir neatitinka futbolo aikščių įrangos bei pagalbinių pastatų keliamų reikalavimų, o futbolo aikštėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bendruomenė dažnai organizuoja sporto šventes, futbolo varžybas, rengia įvairias kultūrines bei etnografines šventes. Tai dar kartą patvirtina, kad Žemės sklypas turi aiškų visuomenės poreikį, todėl ši žemė yra priskiriama valstybės išperkamai ir negali būti pretendentams grąžinama natūra.

Atsakovo nuomone, ginčo žemė atitinka visus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje keliamus reikalavimus dėl valstybės išperkamos žemės statuso: ginčo žemės sklypui yra patvirtintas detalusis planas, kuriame taip pat išreikštas visuomenės poreikis – nurodytoms savivaldybių funkcijoms tinkamai įgyvendinti. Numatomo objekto – futbolo stadiono – įrengimo ir eksploatavimo svarbą 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 yra pripažinusi Kauno miesto savivaldybės taryba. Kadangi ginčo teritorija Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, už ją turėtų būti atlyginama šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi ginčo žemė nėra laisva, pareiškėjams atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, nebūtų pažeistos jų teisės ir būtų užtikrintas tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas.

Skundo turinys patvirtina, kad su aplinkybe, jog Žemės sklypui yra nustatytas visuomenės poreikis, sutinka ir pareiškėjai, tačiau skunde yra neteisingai traktuojamas išperkamos valstybinės žemės statusas. Tokia žemė, kuriai yra išreikštas visuomenės poreikis, tuo labiau patiems pareiškėjams to neneigiant bei neginčijant administracinių aktų, kuriais buvo išreiktas šis poreikis, yra valstybės išperkama. Tokio žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas negrąžinti jos natūra ir taikyti visuomenės ar jos dalies interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų interesus. Įstatymų leidėjo valia buvo nustatyti, kad jei žemei yra išreikštas visuomenės poreikis, tokia žemė yra laikoma valstybės išperkama ir už ją atlyginama kitais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, o ne grąžinama natūra ir po to išperkama iš privačių asmenų Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45–47 straipsniuose nustatyta tvarka. Akivaizdu, kad patys pareiškėjai neslepia savo intereso gauti kuo didesnės materialinės naudos, t. y. nesutinka su kompensacija, kuri yra nustatyta Atkūrimo įstatyme už valstybės išperkamą žemę, o pageidauja, kad ginčo žemė, nors pagal teisės aktų nuostatas atitinka valstybinės žemės išperkamos žemės statusą, būtų grąžinta natūra, o vėliau jiems būtų atlyginta už žemę pinigais pagal rinkos vertę arba kitais Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 57 straipsnyje numatytais būdais. Pareiškėjų esminis tikslas yra ne atkurti nuosavybės teises į savo protėvių iki 1940 m. turėtą žemę, grąžinant ją natūra, tačiau pasinaudoti susidariusia situacija, siekiant didesnės finansinės naudos. Be to, jų skundo reikalavimai prieštarauja tarpusavyje, nes prašydami vykdyti ginčo žemės sklypo visuomenės poreikiams paėmimo procedūrą, pareiškėjai taip pat prašo įpareigoti atsakovus vykdyti toje pačioje teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimą natūra į žemę, kuriai yra išreikštas visuomenės poreikis, o tai yra savarankiškas pagrindas tokios žemės negrąžinti natūra ir priskirti ją valstybės išperkamai.

Atsakovas teigė, kad skundo reikalavimai nesukels pareiškėjams siekiamų pasekmių. Jie kelia tik dalį reikalavimų, susijusių su nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimu, o Įgyvendinimo tvarkos 1061 punkte numatoma, kad savivaldybės administracijos direktorius pagal nustatyta tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Tarnybos Kauno miesto skyrius kartografinėje medžiagoje pažymėjęs turėtų žemės sklypų ribas, pateikia ją savivaldybės administracijos direktoriui ir prašo savivaldybės administracijos direktoriaus suformuoti žemės sklypus. Žemėtvarkos skyrius sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, priskirtą miestams iki 1995 m. birželio 1 d., natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Teismui patenkinus skundo reikalavimą įpareigoti atlikti tik dalį iš minėtame teisės akte nurodytų veiksmų ir neprašant atlikti kitų veiksmų, toks sprendimas nesukels J. K. ir G. M. siekiamų pasekmių. Be to, atlikti reikalavime nurodytus veiksmus turi teisę tik įstatyme nurodytos institucijos, o teismine tvarka tikrinamas priimtų sprendimų teisėtumas. Taigi, teismui patenkinus skundo reikalavimus, toks sprendimas turėtų būti prilyginamas sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o tai yra įstatymu nustatytų institucijų kompetencija.

Teismo posėdyje atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjų J. K. ir G. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba paaiškino, kad J. M., P., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 6,0142 ha žemės. Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė dukros E. S. ir G. T. (mirusi (duomenys neskelbtini)) bei dukros M. J. (mirusi (duomenys neskelbtini).) vaikai: V. J. (miręs (duomenys neskelbtini)) ir I. S. (mirusi (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja J. K. yra pretendentės G. T. įpėdinė. V. M., J., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 3,6715 ha žemės. Prašymus atkurti nuosavybės teises į jo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė A. M., V. M., D. M., Z. J. M. (miręs (duomenys neskelbtini)) ir V. M. (miręs). Pareiškėjas G. M. yra pretendento Z. J. M. įpėdinis. Skunde minimas V. M., J., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 2,0268 ha žemės. Prašymą atkurti nuosavybės teises į V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė dukra J. M.. Taigi, pareiškėjai nėra pretendentai į V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Nėra pateikta įgaliojimų, kad jie turėtų teisę veikti pretendentės J. M. vardu, todėl pareiškėjai neturi teisės reikšti reikalavimų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Taigi, antrasis pareiškėjų reikalavimas tiek, kiek jis yra susijęs su laisvos (neužstatytos) žemės pažymėjimu V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės ribose, turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir nesukeliantis bei negalintis sukelti pareiškėjams teisinių pasekmių.

Tarnyba nesutinka, kad nėra priimtas joks sprendimas ar kiti administraciniai aktai, kuriais būtų tęsiamos paėmimo visuomenės poreikiams procedūros ir kurie galėtų būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Kauno miesto savivaldybės taryba 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 (pakeistas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-602) nusprendė prašyti Kauno apskrities viršininką paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 „Dėl žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. T-309 bei 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. T-602, patvirtino apie 13 792 kv. m žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – visuomenės paskirties teritorijos, naudojimo būdas – mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos). Šio įsakymo pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka neskundė, nors apie jį jiems buvo žinoma. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą bei priimtus administracinius aktus, nėra galimybės pareiškėjams atkurti nuosavybės teises į Žemės sklypą.

Tarnyba paaiškino, kad jos teritorinis skyrius ne vieną kartą kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas išnagrinėti ir parengti laisvos neužstatytos buvusio savininko J. M. turėtos žemės, kuri nėra priskirta valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, planą. Kauno miesto savivaldybės administracija, atsakydama į raštus, nurodė, kad laisvos žemės nėra. Atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimus bei Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą, susijusius su žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), paėmimu visuomenės poreikiams, bei Kauno miesto savivaldybės administracijos raštus, kuriuose nurodyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės nėra, ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, Žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, už kurią atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Teigė, kad pareiškėjai reiškia reikalavimus, kurių vykdymas prieštarautų teisės aktų nuostatoms ir institucijos, vykdančios teisių atkūrimą, veiklai, todėl teismui priėmus jiems palankų sprendimą, atsakovas negalėtų jo įgyvendinti. J. K. ir G. M. nepateikė teismui jokių įrodymų, kad Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros nebūtų vykdomos. Patvirtintas žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), detalusis planas bei atliekami kadastriniai matavimai rodo, kad Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procesas nėra nutrūkęs.

Tarnybos nuomone, pareiškėjų netenkina kompensacijos už valstybės išperkamą žemę dydis ir jie siekia kompensacijos pinigais pagal rinkos vertę, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, tik paimant privačios žemės sklypą visuomenės poreikiams, už žemę kompensuojama rinkos verte. Žemės sklypas nėra privatus, pareiškėjai neginčija visuomenės poreikio šiam žemės sklypui, šis žemės sklypas negali būti jiems grąžintas natūra ir tapti privačia pareiškėjų nuosavybe, todėl už jį negali būti atlyginama rinkos verte. Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais, Tarnyba teigė, kad turi būti atmesti pareiškėjų argumentai dėl simbolinės kompensacijos ar neteisingo atlyginimo už žemę, kuri yra priskirta valstybės išperkamai.

Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Teismo posėdyje tretieji suinteresuoti asmenys A. M., V. M. A., V. M., A. M. ir Z. K. palaikė pareiškėjų argumentus ir prašė jų skundą tenkinti. Nurodė, kad žemė, esanti prie (duomenys neskelbtini), yra neužimta, laisva, nenaudojama ir apleista.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjų J. K. ir G. M. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi siekdami atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko J. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės, esančios prie (duomenys neskelbtini), dalį, kuri buvo suplanuota Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 patvirtintu detaliuoju planu. Pareiškėjai neginčijo, kad į šią žemę yra visuomenės poreikis, byloje nėra ginčo ir dėl buvusiems savininkams iki nacionalizacijos priklausiusios kitos, detaliuoju planu nesuplanuotos, teritorijos dalies. Teigdami, kad ginčo žemė nėra valstybės išperkama, pareiškėjai siekia, jog atsakovai atliktų tam tikrus veiksmus, susijusius su Žemės sklypo suformavimu nuosavybės teisėms atkurti ir vėliau – nuosavybės teisių atkūrimu natūra turėtoje vietoje, t. y. veikti taip, kaip yra nustatyta Įgyvendinimo tvarkos 1061 punkte. Atlikus šiuos veiksmus, J. K. ir G. M. siekia žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrų įvykdymo.

Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestui nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, ir esant skirtingoms šalių pozicijoms dėl galimybės ją grąžinti natūra, sprendė, kad yra svarbu išsiaiškinti, ar ginčo žemė atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytus kriterijus. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymas skirtingais laikotarpiais nustatė skirtingas nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę sąlygas, tačiau nuostata, kad valstybės išperkamai yra priskiriama tik įstatyme nurodytų kategorijų žemė, nesikeitė. Apžvelgęs Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatos dėl valstybės išperkamos žemės yra sietinos su visuomeniniu poreikiu, kuris visuomet turi būti konkrečiai ir aiškiai išreikštas konkrečiam nuosavybės objektui.

Teismo vertinimu, nustatant ginčo teritorijos, kurią pareiškėjai tvirtina nesant valstybės išperkamu sklypu, priskyrimą (nepriskyrimą) valstybės išperkamai žemei, turi būti vertinamas visuomeninio poreikio buvimas tiek iš parengtų teritorijos planavimo dokumentų, tiek iš faktinio teritorijos naudojimo pobūdžio, taip pat atsižvelgus ir į kitas reikšmingas aplinkybes, eliminuojančias žemės grąžinimą natūra. Sprendžiant dėl žemės priskyrimo valstybės išperkamai, įvertinus faktinę situaciją, svarbu konstatuoti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių sąlygų egzistavimą, kurios leistų padaryti išvadas, ar ginčo sklypui yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, ar tie visuomenės ar jos dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra. Ginčo dėl to, kad Žemės sklypas patenka į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės ribas, nėra, tačiau teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad aplinkybė, jog šioje teritorijoje yra numatytas futbolo stadiono įrengimas ir eksploatavimas, nėra kliūtis pripažinti, kad žemė nėra valstybės išperkama, taigi spręsti nuosavybės teisių atkūrimo natūra į šią žemę klausimus, o vėliau, grąžinus pretendentams turtą natūra – ir klausimą dėl žemės paėmimo visuomenės reikmėms.

Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl žemės grąžinimo natūra, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti teismų praktikoje suformuotus kriterijus atitinkančio visuomenės poreikio žemei buvimą, kurio atsakovui neįrodžius, žemė yra pripažįstama laisva ir grąžintina natūra teisėtam pretendentui į ją. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje tokias reikšmingas aplinkybes patvirtinantys įrodymai buvo pateikti. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. A-1144 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimo“ buvo nutarta organizuoti apie 1,8 ha futbolo aikštės, esančio prie (duomenys neskelbtini), žemės sklypo detaliojo plano rengimą. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 ir 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-602 buvo pripažinta ginčo žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), svarba vietos bendruomenei, naudojant jį kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 buvo patvirtintas apie 137 992 kv. m žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A-935 teritorijai, esančiai prie (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini). 2013 m. sausio 28 d. šis žemės sklypas buvo įregistruotas valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre: nuosavybės teise – Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise – Tarnybai. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. T-492 kartu su Kauno apskrities futbolo federacija įsteigta viešąja įstaiga „Kelininko“ stadionas yra parengtas „Kelininko“ stadiono rekonstrukcijos projektas. Teismas sprendė, kad aptartos aplinkybės suponuoja pagrįstą išvadą, jog ginčo žemė yra išperkama valstybės, nes pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, ji yra užimta žemės sklypo, numatomo naudoti visuomenės interesais – bendroms gyventojų reikmėms ir bendram (viešam) naudojimui, savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų socialinių, švietimo tikslams skirto kūno kultūros ir sporto plėtojimo objekto statybai – futbolo stadiono įrengimui, eksploatavimui. Ginčo žemei yra aiškiai išreikštas, realus bei pagrįstas visuomenės poreikis, kuris, žemę grąžinus natūra, negalėtų būti patenkintas.

Teismas pabrėžė, kad dėl dalies žemės buvo priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pareiškėjams. Dėl ginčo žemės, kuri pripažintina valstybės išperkama, pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka gali pasirinkti kitą natūra negrąžintos žemės kompensavimo būdą ir tai iš esmės nepažeis jų teisių. Įvertinęs pareiškėjų argumentą, kad visuomenės poreikis ginčo žemei atsirado tik po Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. T-309 priėmimo, teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra nustatyti laiko kriterijai. Žemė negali būti grąžinama natūra, kai ji atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, nepriklausomai nuo to, kada šie kriterijai atsirado. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo nagrinėjimo metu Žemės sklypo detalusis planas jau yra patvirtintas, taigi jo priskyrimas valstybės išperkamai žemei yra galutinai išspręstas. Teismas išaiškino pareiškėjams teisę ginčyti administracinį aktą, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, tačiau jie šia teise naudotis atsisakė, nurodydami, kad tai nėra kliūtis nuosavybės teisėms atkurti ir žemei paimti visuomenės poreikiams. Teismas vertino, kad tais atvejais kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte, žemės sklypas natūra nėra grąžintinas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimai yra prieštaringi – jie prašo įpareigoti atsakovus vykdyti ginčo žemės nuosavybės teisių atkūrimą natūra, sutikdami, jog šiai žemei yra išreikštas aiškus visuomenės poreikis, o išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimą – įpareigoti vykdyti detaliuoju planu suplanuoto ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Akivaizdu, kad pareiškėjai keliamais reikalavimais siekia finansinės naudos – jų netenkina kompensacija už valstybės išperkamą žemę, todėl jie siekia žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir kompensacijos pinigais pagal rinkos vertę, tačiau aplinkybė, kad žemės sklypui yra išreikštas konkretus visuomenės poreikis ir kad ji yra valstybės išperkama, leidžia daryti išvadą, jog žemė negali būti grąžinama natūra ir tapti jų privačia nuosavybe. Pareiškėjų argumentai, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu ginčo teritorijai nebuvo visuomenės poreikio, todėl pirmiausia nuosavybės teisės į sklypą turėjo būti atkurtos pretendentams, o tik po to galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl įpėdiniams priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, nėra pagrįsti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A438-305/2010 pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. M., Z. J. M. ir J. K. dėl sprendimų panaikinimo. Nurodytoje administracinėje byloje buvo kilęs ginčas dėl to paties žemės sklypo. Tiek minėtoje, tiek ir nagrinėjamoje byloje yra panašios ne tik reikšmingos faktinės aplinkybės ir argumentai, kuriais šalys grindžia savo reikalavimus, bet ir patys reikalavimai. Išnagrinėtoje administracinėje byloje taip pat buvo prašoma įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pateikti kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą nesuplanuotą V. M. žemę, esančią prie (duomenys neskelbtini). Įvertinęs šią aplinkybę bei remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė, kad administracinėje byloje Nr. A438-305/2010 nustatyti faktai laikytini prejudiciniais nagrinėjamai bylai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, minėtame 2010 m. vasario 1 d. sprendime įrodinėjimo dalyko dalis buvo fakto, reikšmingo bei aktualaus ir nagrinėjamoje byloje, nustatymas bei konstatavimas – ar Kauno miesto savivaldybės administracija turi būti įpareigota pateikti Kauno miesto žemėtvarkos skyriui kartografinėje medžiagoje informaciją apie laisvą nesuplanuotą V. M. žemę, esančią prie (duomenys neskelbtini). Remdamasis minėtu 2010 m. vasario 1 d. sprendimu, teismas konstatavo, kad yra atliekamos ginčo teritorijos, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja, detaliojo plano rengimo procedūros, todėl ginčo žemės grąžinimas natūra nėra galimas, nes nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ši žemė yra laisva (neužstatyta) ir gali būti grąžintina natūra.

Teismas, įvertinęs reiškiamų reikalavimų pobūdį bei atsižvelgęs į pareiškėjų argumentus, kad atsakovai nepagrįstai ginčo žemę priskiria natūra negrąžinamai žemei, padarė išvadą, kad pareiškėjai nesutinka su atsakovo atsisakymu atlikti veiksmus, kuris, jų nuomone, yra išreikštas Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. liepos 8 d. rašte Nr. 70-2-1910 „Informacija dėl laisvos (neužstatytos) žemės (dokumentų bylos Nr. (duomenys neskelbtini))“. Pirmosios instancijos teismas teisinių pagrindų, leidžiančių sutikti su pareiškėjų argumentais ir pripažinti, kad ginčo žemės sklypas buvo nepagrįstai priskirtas valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nenustatė. Atsakovas įrodė, kad pareiškėjų nurodytam žemės sklypui turi būti taikomas visuomenės interesų prioritetas prieš buvusio savininko ir pareiškėjų teisėtus interesus, kad yra realus ir pagrįstas visuomenės poreikis, kuris objektyviai negali būti patenkintas kitaip, kaip negrąžinant pretendentams šių žemės sklypų, todėl pagrįstai šią teritoriją pripažino valstybės išperkama. Konstatavus, kad ginčo žemė yra valstybės išperkama, J. K. ir G. M. skundas buvo atmestas.

III.

Pareiškėjai J. K. ir G. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. (nurodyti 2015 m. laikytini rašymo apsirikimu) balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir jų skundą patenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia šiais argumentais:

1. Ginčo žemė neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, o teismo nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis jis sprendė, kad ginčo žemė yra įgijusi valstybės išperkamos žemės statusą, yra nepagrįsti. Ginčo dėl to, kad Žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, nėra. Apeliantai neginčijo, kad į ginčo žemę visuomenės poreikis yra galimas, tačiau jie objektyvių tai patvirtinančių duomenų neturi, tokie duomenys nebuvo pateikti ir nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjai visuomenės poreikio į žemę egzistavimo nepripažino, nors tokios galimybės neatmetė. Remiantis formuojama teismų praktika, būtent atsakovui tenka pareiga įrodyti konkretų ir aiškiai išreikštą visuomenės poreikį.

2. Remiantis sisteminiu teisės normų aiškinimu, darytina išvada, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto reguliavimo sritis apima valstybinės reikšmės projektus, susijusius su plataus masto, valstybės lygio visuomenės poreikiais (valstybiniai geležinkeliai, magistraliniai vamzdynai, aukštos įtampos elektros linijos ir kt.), todėl šioje teisės normoje kartu vartojamos sąvokos „bendros gyventojų reikmės“ ir „visuomeninė statyba bei rekreacija“ yra susijusios ne su bet kokiomis bendromis gyventojų reikmėmis ar rekreacija, bet valstybės lygiu išreikštu visuomenės poreikiu bei viešuoju interesu. Pareiškėjų nuomone, ginčo žemė neatitinka teismo nurodyto kriterijaus.

3. Nei objekto statyba, nei kūno kultūros ir sporto plėtojimas aktualiose Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatose nėra įtvirtinti. Teismo išvada, kad ginčo žemė, kurioje planuojama įrengti stadioną, yra skirta socialiniams, švietimo tikslams įgyvendinti, nėra motyvuota. Vien aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybė Žemės sklype ketina įrengti stadioną, nepatvirtina visuomenės poreikio tenkinimo. Pirmosios instancijos teismas galbūt rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostata, tačiau kadangi Žemės sklype nėra jokių objektų (pvz. stadiono), ši žemė nepatenka į minėtos normos reguliavimo sritį. Vienas iš privalomų kriterijų minėtai normai taikyti yra savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo būtų pripažinta svarba vietos bendruomenei, tačiau nagrinėjamoje byloje yra vienintelis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. T-309, kuriuo buvo nuspręsta pradėti labai specifinę žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, o jokio objekto svarba vietos bendruomenei minėtu sprendimu nėra motyvuotai pripažinta.

4. Vien visuomeninio poreikio egzistavimas nelemia ir negali lemti ginčo žemės statuso. Tam, kad ginčo žemė galėtų būti laikoma valstybės išperkama, ji turi atitikti visus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintus kriterijus. Visuomeninis poreikis yra tik vienas iš būtinų, tačiau jokiu būdu nepakankamų tokio žemės statuso kriterijų. Visuomeninio poreikio egzistavimas taip pat yra reikšmingas kriterijus ir kito nagrinėjamoje byloje aktualaus teisės instituto atveju – žemės paėmimo visuomenės poreikiams. Visuomeninio poreikio egzistavimas yra tiek pat reikšmingas tiek sprendžiant klausimą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, tiek sprendžiant klausimą dėl žemės priskyrimo valstybės išperkamai, todėl net visuomeninio poreikio galimas egzistavimas pats savaime negali paneigti apeliantų teisės į nuosavybės teisių į žemę atkūrimą natūra, kadangi iš byloje esančių duomenų yra akivaizdu, kad visuomeninis poreikis deklaruojamas ne nuosavybės teisių atkūrimo, bet žemės paėmimo visuomenės poreikiams kontekste. Be to, konkretus ir aiškiai išreikštas visuomeninis poreikis byloje nebuvo įrodytas. Teismas išvadą, kad byloje buvo įrodytas visuomenės poreikio ginčo žemei buvimas, grindė keturiomis aplinkybėmis: 1) buvo priimtas Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimas; 2) buvo patvirtintas detalusis planas; 3) buvo įsteigta viešoji įstaiga „Kelininko“ stadionas; 4) buvo parengtas „Kelininko“ stadiono rekonstrukcijos projektas, tačiau šie duomenys nepatvirtina visuomeninio poreikio ir viešojo intereso objektyvaus egzistavimo. Nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių konkretaus, apibrėžto ir aiškiai išreikšto visuomenės poreikio egzistavimą, bei duomenų, kad numatomas įrengti stadionas bus naudojamas būtent visuomeniniam interesui tenkinti. Aplinkybė, kad savivaldybė ketina Žemės sklype įrengti stadioną, nepatvirtina visuomeninio poreikio egzistavimo ir galimo jo patenkinimo, taip pat nepaneigia Kauno miesto savivaldybės išimtinai komercinio intereso siekiant įrengti stadioną, kuris nėra susijęs su visuomenės poreikių tenkinimu (sportinė–klubinė veikla tarnauja labai uždaram interesantų ratui ir nėra viešo naudojimo). 2016 m. kovo 17 d. vykusiame teismo posėdyje Kauno miesto savivaldybės atstovė negalėjo paaiškinti, kuo pasireiškia visuomenės poreikis į Žemės sklypą, o jos išdėstyta pozicija, kad aplinkybė, jog ginčo žemėje yra galbūt buvęs stadionas, reiškia visuomenės poreikio buvimą, nėra pagrįsta ir nepakankama įrodyti visuomenės poreikio į ginčo žemę egzistavimą Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio prasme. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2008 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 4D-2007/4-1459 buvo konstatuota, kad nunykusio stadiono svarba visuomenės poreikiams nepasitvirtino, jokio visuomenės poreikio minėtai teritorijai nėra, o Žemės sklypas turėtų būti grąžintas natūra.

5. Detalusis planas buvo pradėtas rengti, parengtas ir patvirtintas įgyvendinant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. T-309, vadovaujantis žemės paėmimo visuomenės poreikiams instituto nuostatomis ir siekiant vykdyti būtent paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Aiškinamajame rašte dėl Žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo nurodyta, kad detaliojo plano rengimo tikslas yra suformuoti žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), parengiant detalųjį planą, kurio tikslas – žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Žemės paėmimas visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymą ir valstybės išperkama žemė pagal Atkūrimo įstatymą yra visiškai skirtingi ir savarankiški teisiniai institutai, kurių taikymas tam pačiam atvejui ar objektui nėra galimas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad detalusis planas buvo parengtas siekiant paimti žemę visuomenės poreikiams, todėl jis išeina už Atkūrimo įstatymo reguliavimo ribų ir negali būti laikomas atitinkančiu Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytus kriterijus, siekiant pripažinti ginčo žemę valstybės išperkama. Kadangi buvo išreikšta atsakingų institucijų valia paimti ginčo žemę visuomenės poreikiams, turi būti pripažinta, kad žemė nėra valstybės išperkama ir bus grąžinta apeliantams, sprendžiant klausimą dėl šios žemės paėmimo visuomenės poreikiams. Patvirtinus detalųjį planą, atsirado galimybė tiksliai nustatyti žemės, paimamos visuomenės poreikiams, kiekį ir tęsti jos grąžinimo natūra procedūras, todėl nebėra kliūčių iki galo atlikti ginčo žemės grąžinimo procedūras, kartu nustatyta tvarka išsprendžiant klausimą dėl žemės paėmimo visuomenės reikmėms.

6. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 buvo nutarta pradėti konkrečią Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Šis sprendimas yra galiojantis, todėl ginčo žemė negali būti laikoma valstybės išperkama. Į minėtą žemę deklaruojamas visuomenės poreikis atsirado tik Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 ir iki tol neegzistavo. Nepaisant to, kad laiko kriterijus Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra tiesiogiai aptartas, šis kriterijus išplaukia iš bendrųjų teisės principų ir nagrinėjamu atveju turėtų būti laikomas reikšmingu sprendžiant klausimą dėl žemės statuso ir jos priskyrimo valstybės išperkamai. Būtent dėl byloje egzistuojančių žemės paėmimo visuomenės poreikiams aplinkybių, galiojančio Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo ir detaliojo plano, kurio tikslas yra paimti žemę visuomenės poreikiams, nagrinėjama byla yra unikali, jos racio decidendi yra unikalus ir teismų praktika nagrinėjamu klausimu nėra suformuota. Teismo nurodyti motyvai dėl nukrypimo nuo formuojamos teismų praktikos yra nepagrįsti.

7. Administracinė byla buvo sustabdyta dėl kitų teisminių procesų, kurių išsprendimas turėjo įtakos nagrinėjamoje byloje, o būtent: buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-15789-151/2014 ir priimtas Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimas, taip pat Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinės byla Nr. eA-616-858/2015 ir priimta 2015 m. vasario 27 d. nutartis. Abejose minėtose bylose pareiškėjų keliami reikalavimai buvo patenkinti, tačiau teismas šiose bylose nustatytų prejudicinių faktų nevertino.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo pareiškėjų J. K. ir G. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Savo poziciją atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo tokius argumentus:

1. Apeliantai tiek skunde, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neneigė bei neginčijo aplinkybės, kad į ginčo žemę visuomenės poreikis yra, tačiau apeliaciniame skunde savo poziciją pakeitė ir nurodė, kad pareiškėjai visuomenės poreikio į ginčo žemę egzistavimo nepripažįsta, nors tokios galimybės neatmeta, todėl jų reikalavimai nėra suprantami, logiški bei nuoseklūs. J. K. ir G. M. teismo prašo įpareigoti atsakovus vykdyti procedūras, įgyvendinant visuomenės poreikį į ginčo žemę, nors apeliaciniame skunde abejoja visuomenės poreikio egzistavimu ginčo teritorijoje, bei teigia, kad šį poreikį patvirtinančių duomenų neturi ir tokie duomenys nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikti, tačiau apeliaciniame skunde nurodė, kad ginčo žemės paėmimas visuomenės poreikiams juo tenkina. Taigi, pareiškėjų pozicija yra nevienareikšmiška ir nenuosekli.

2. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ginčo atveju turi būti vertinamas visuomenės poreikio buvimas tiek iš parengtų teritorijos planavimo dokumentų, tiek iš faktinio teritorijos naudojimo pobūdžio, taip pat atsižvelgus ir į kitas reikšmingas aplinkybes, eliminuojančias žemės grąžinimą natūra. Teismas taip pat akcentavo, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Tokio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas.

3. Byloje esantys įrodymai pagrindžia aplinkybes apie visuomenės poreikio buvimą į ginčo žemę, o atlikti veiksmai paneigia pareiškėjų argumentus, kad nėra vykdomos žemės visuomenės poreikiams paėmimo procedūros dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), todėl visiškai pagrįstai teismas netenkino trečiojo skundo reikalavimo. Be to, joks teisės aktas nenumato termino, per kurį turi būti atlikta visuomenės poreikį į žemę įgyvendinanti procedūra. Tokių teisės aktų reikalavimų nenurodė ir pareiškėjai. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir sprendė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu bei teritorijų planavimo dokumentais yra išreikštas aiškus ginčo teritorijos visuomenės poreikis kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti – futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), buvo pripažinta svarba vietos bendruomenei, naudojant jį kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti. Toks sprendimas buvo priimtas siekiant išspręsti futbolo stadionų ir sporto aikščių trūkumą, užtikrinant vaikų ir jaunimo užimtumą (papildomą ugdymą). Kadangi Žemės sklypas turi aiškų visuomenės poreikį ir atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytus kriterijus, ginčo žemė yra priskiriama valstybės išperkamai ir negali būti natūra grąžinama pretendentams. Atsakovas nesutinka, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įvardinti atvejai apima tik valstybinės reikšmės projektus, kurie susiję su plataus masto, valstybės lygio visuomenės poreikiais. Detalieji planai, pagal skirtingais laikotarpiais galiojančius teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, yra rengiami įstatyme nustatytais atvejais ir tikslais. Teisės aktuose nėra numatytas atvejis, kad detalusis planas rengiamas konkrečiu Atkūrimo įstatyme numatytu tikslu ar tokiam tikslui, kad jis konkrečiai atitiktų tam tikrus atvejus šiame įstatymo. Detalusis planas pradedamas rengti pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme numatytus tikslus, o jau parengtas ir patvirtintas detalusis planas yra vertinamas, ar jis atitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytus atvejus. Žemė, kuriai yra išreikštas visuomenės poreikis, tuo labiau pareiškėjams to neneigiant bei neginčijant administracinių aktų, kuriais buvo išreikštas šis poreikis, yra valstybės išperkama, už kurią turi būti atlyginama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka bei būdais. Akivaizdu, kad J. K. ir G. M. neslepia savo intereso gauti kuo didesnės materialinės naudos.

4. Pareiškėjai, prašydami panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 70-2-1910, nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas ir kokiems teisės aktų reikalavimams prieštarauja. Kitų Kauno miesto savivaldybės administracijos priimtų sprendimų dėl laisvos žemės, priimtų ginčo žemės sklype, pareiškėjai neginčijo.

5. Seimo kontrolieriaus 2008 m. kovo 15 d. pažyma Nr. 4D-2007/4-1459 bei cituojamos jos ištraukos negali būti vertinamos kaip paneigiančios pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, kadangi ši pažyma buvo parengta bei surašyta dar 2008 m., nagrinėjant kitą administracinę bylą dėl tos pačios teritorijos, tačiau pati situacija bei aplinkybės yra iš esmės pasikeitusios: buvo patvirtintas teritorijos detalusis planas, atlikti kiti veiksmai visuomenės poreikiui šiame žemės sklype įgyvendinti, kurių pareiškėjai neginčijo ir kurie yra galiojantys. Be to, teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tam tikros šiai bylai reikšmingos ir svarbios aplinkybės jau buvo konstatuotos administracinėje byloje Nr. A438-305/2010 pagal pareiškėjos A. M. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko administracijai. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad yra atliekamos ginčo teritorijos, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja, detaliojo plano rengimo procedūros, todėl ginčo žemės grąžinimas natūra nėra galimas, nes nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ši žemė yra laisva (neužstatyta) ir gali būti grąžintina natūra. Šiuo metu nagrinėjamoje byloje rengtas detalusis planas jau patvirtintas, todėl pagal minėto teismo konstatuotą aplinkybę nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ši žemė yra laisva ir gali būti grąžinta natūra.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjai neginčijo fakto, kad Žemės sklypas yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, jie taip pat neginčijo nė vieno dėl Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams priimto sprendimo bei detaliojo plano, kuriuo Žemės sklypas buvo suformuotas. Žemės sklypas visiškai atitinka Atkūrimo įstatyme nurodytus kriterijus, kokia žemė yra paimama visuomenės poreikiams, ir koks už paimamą žemę taikomas atlyginimo būdas. Teismas teisingai nustatė, kad Žemės sklypas yra priskiriamas valstybės išperkamai žemei ir už šią žemę atlyginama remiantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, 2 bei 16 straipsniais.

2. Apeliantai apeliacinio skundo II–V dalyse analizuoja su Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams ir detaliojo plano rengimo procedūromis susijusius klausimus, dėl kurių ginčas Kauno apygardos administracinio teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-17-406/2016 nebuvo sprendžiamas. Be to, jų reikalavimai bei motyvai yra prieštaringi, o Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės paimti žemės sklypą visuomenės poreikiams ir į tą patį paimamą žemės sklypą atkurti nuosavybės teises natūra.

3. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-15789-151/2014 nėra prejudicinių faktų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti nagrinėjant šią bylą, kadangi civilinės bylos esmė buvo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kas buvo ginčo žemės sklypo valdytojas iki 1940 liepos 22 d. nacionalizacijos, kadangi žemės sklypo savininkas J. M. (duomenys neskelbtini) buvo miręs. Kauno apylinkės teismui nustačius juridinę reikšmę turinčius faktus dėl ginčo sklypo valdymo aplinkybių, Kauno apygardos administracinis teismas panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 8VĮ(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, kuris buvo priimtas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų apie nuosavybės teise valdytą ginčo žemės sklypą iki nacionalizacijos trūkumo. Minėti teismo sprendimai neturėjo jokios įtakos sprendžiant ginčo sklypo visuomenės poreikio ar atlyginimo klausimus, todėl apeliantų teiginys, kad abejose minėtose bylose pareiškėjų reikalavimai buvo patenkinti, negali būti vertinami kaip argumentai ar įrodymai šiame procese.

4. Apeliantai prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 6 d. sprendimą, tačiau sprendimas buvo priimtas 2016 m. balandžio 6 d. Jie taip pat prašo priimti naują sprendimą bei tenkinti reikalavimus, kurių vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais nėra jokios galimybės įgyvendinti. Reikalavimas panaikinti Kauno miesto savivaldybės 2013 liepos 8 d. administracinį sprendimą Nr. 70-2-1910, kuriuo buvo atsisakyta nustatyti ir pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui duomenis apie laisvas (neužstatytas) J. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėtas žemės, ir įpareigoti šią informacija pateikti Tarnybai, nėra pagrįstas. Pareiškėja J. K. apie Kauno miesto savivaldybės administracijos raštą buvo informuota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. liepos 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-3423. Tarnybos Kauno miesto skyrius su 2013 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-2739 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano (Dokumentų byla Nr. (duomenys neskelbtini))“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pakartotinai išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) J. M., P., iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės planą, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir Architektūros skyrius 2013 m. rugsėjo 20 d. rašte Nr. 70-2-2621 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano“ atsakė, jog teritorijoje pagal pateiktą schemą J. M., P., iki 1940 m. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nurodydamas, kuo ši teritorija užimta. Minėtas atsakymas Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-4568 buvo persiųstas pareiškėjai J. K..

Reikalavimas įpareigoti atsakovus vykdyti Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras yra perteklinis, kadangi šios procedūros jau yra įvykdytos, valstybinė žemė ginčo sklype yra paimta visuomenės poreikiams ir panaudos sutartimi perleista naudotis Kauno miesto savivaldybei. Apie šią aplinkybę apeliantai bylos nagrinėjimo procese gavo visą informaciją ir su panaudos sutartimi susijusių dokumentų kopijas, administraciniai aktai ir panaudos sutartis įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųsti. Reikalavimas įpareigoti Tarnybą vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo natūra procedūrą į Žemės sklypą, pripažįstant, kad šis sklypas yra paimamas visuomenės poreikiams, yra nelogiškas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Žemės sklypo, į kurį pareiškėjai J. K. ir G. M. pretenduoja atkurti nuosavybės teises, žemės pripažinimo valstybės išperkama teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai yra pretendentai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. A-1144 „Dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) detaliojo plano rengimo“ buvo nutarta organizuoti apie 1,8 ha futbolo aikštės, esančios prie (duomenys neskelbtini), žemės sklypo detaliojo plano rengimą. Kauno miesto savivaldybės taryba 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309, kuris buvo pakeistas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. T-602, nusprendė prašyti Kauno apskrities viršininko paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą, esantį prie (duomenys neskelbtini), futbolo stadionui įrengti ir eksploatuoti. Taigi, šiais Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimais buvo pripažinta ginčo žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), svarba vietos bendruomenei, naudojant jį kūno kultūros ir sporto plėtojimo objektams statyti (įrengti) ir eksploatuoti.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 „Dėl žemės sklypo prie (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. T-309 bei 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. T-602, patvirtino apie 13 792 kv. m žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – visuomenės paskirties teritorijos, naudojimo būdas – mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos). Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A-935 teritorijai, esančiai prie (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini). 2014 m. sausio 17 d. šis žemės sklypas įregistruotas valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registre: nuosavybės teise – Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. T-492 kartu su Kauno apskrities futbolo federacija įsteigta viešąja įstaiga „Kelininko“ stadionas yra parengtas „Kelininko“ stadiono rekonstrukcijos projektas.

Iš pareiškėjų skundo turinio akivaizdu, kad jie neneigė, jog ginčo žemės sklypui yra nustatytas visuomenės poreikis, tačiau siekė, kad atsakovai atliktų veiksmus, susijusius su Žemės sklypo suformavimu nuosavybės teisėms atkurti bei nuosavybės teisių atkūrimu natūra turėtoje vietoje. Atlikus šiuos veiksmus, J. K. ir G. M. siekė, kad būtų vykdomos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros. Pirmosios instancijos teismas, ginčo žemę pripažinęs valstybės išperkama, pareiškėjų skundą atmetė. J. K. ir G. M. su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Jų nuomone, ginčo žemė neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtintų kriterijų. Apeliantai neginčija, kad į ginčo žemę visuomenės poreikis yra galimas, tačiau teigia, kad konkretus ir aiškiai išreikštas visuomeninis poreikis byloje nėra įrodytas. Pareiškėjai mano, kad ginčo žemė negali būti pripažinta valstybės išperkama ir turi būti grąžinama jiems, po to sprendžiant klausimą dėl šios žemės paėmimo visuomenės poreikiams.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. ir 2002 m. gegužės 10 d. nutarimuose yra pažymėjęs, jog miesto žemės grąžinimą ar jos negrąžinimą natūra turi lemti realus ir pagrįstas visuomenės poreikis būtent tai konkrečiai žemei. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime yra įtvirtinti konstituciniai imperatyvai, į kuriuo privaloma atsižvelgti vertinant, ar žemė laikytina valstybės išperkama ir dėl to natūra negali būti grąžinta pretendentams: 1) žemė turi būti būtina visuomenės poreikiams; 2) šie visuomenės poreikiai turi būti konkretūs ir aiškiai išreikšti; 3) minėti visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei žemė būtų grąžinta natūra.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas dėl reikalavimo, kad valstybės išperkama žemė yra ta, kuri priskirta įstatyme nurodytiems objektams pagal nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, būtina taikyti teleologinį teisės aiškinimo metodą, kuriuo remiantis daroma išvada, kad įstatymo leidėjas, pasinaudodamas jam suteiktomis teisėmis nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas bei tvarką, siekdamas užtikrinti visuomenės poreikius, t. y. visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, neturėjo tikslo tokia formuluote įtvirtinti visų nesuplanuotų teritorijų kaip laisvos (neužstatytos) žemės, kuri gali būti grąžinama natūra, statusą, o tik apibrėžė, kad žemės poreikis visuomenei patvirtinamas įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintu detaliuoju planu. Tai reiškia, kad teikdama informaciją apie nesuplanuotas teritorijas savivaldybės institucija, taip pat turėdama pareigą užtikrinti visuomenės poreikius, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti, turi nurodyti, jei tai reikalinga, kad atliekamos ar per protingą laiką bus atliekamos teritorijų planavimo procedūros, kurių pagrindu atitinkama konkreti teritorija detaliaisiais planais bus priskirta įstatyme numatytiems objektams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytus žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis į pageidaujamą grąžinti natūra žemę. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Sprendžiant klausimą, ar tam tikra žemė laikytina valstybės išperkama, turi būti nustatytas aiškiai išreikštas ir konkretus visuomenės poreikis ir tas visuomenės poreikis objektyviai negalėtų būti patenkintas, jei atitinkama žemė būti grąžinta natūra. Atitinkami teritorijų planavimo dokumentai yra forma, kuria toks interesas išreiškiamas. Detalusis planas, kurio būtinybę numato Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, yra viena iš sąlygų laikyti žemę valstybės išperkama, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtinamas objektyviai išreikštas visuomeninis poreikis konkrečiam žemės sklypui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A7-276/2004, 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-305/2008, 2010 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-598/2010, 2014 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1183/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63-2003 yra apibūdinta detaliojo plano reikmė nuosavybės teisių atkūrimo procese, nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada yra susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Taigi, sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra pašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardintos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o valstybės išperkamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-305/2010).

Nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. T-309 bei 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. T-602, 2013 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. A-122 patvirtino apie 13 792 kv. m žemės sklypo, esančio prie (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, naudojimo būdas – visuomenės paskirties teritorijos, naudojimo būdas – mokslo ir mokymo, kultūros ir sporto, sveikatos apsaugos pastatų bei statinių statybos). Taigi, ginčo žemei yra aiškiai išreikštas, realus ir pagrįstas visuomenės poreikis. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, tokios teritorijos priskiriamos valstybės išperkamai žemei, kadangi jos yra savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui. Aptarti teritorijos planavimo dokumentai įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nuginčyti, todėl nėra teisinio pagrindo jai nesivadovauti. Pareiškėjų teiginiai dėl galimo ginčo žemės sklypo naudojimo ne visuomenės reikmėms nėra niekuo pagrįsti. Nors Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2008 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 4D-2007/4-1459 buvo konstatuota, kad nunykusio stadiono svarba visuomenės poreikiams nepasitvirtino, jokio visuomenės poreikio minėtai ginčo teritorijai nėra, o Žemės sklypas turėtų būti grąžintas natūra, tačiau pažymėtina, kad nuo 2008 m. situacija yra iš esmės pasikeitusi – 2013 m. sausio 10 d. buvo patvirtintas ginčo teritorijos detalusis planas ir atlikti kiti veiksmai visuomenės poreikiui šiame žemės sklype įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tam tikros šiai bylai reikšmingos ir svarbios aplinkybės jau buvo konstatuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-305/2010, kuriame buvo pažymėta, kad yra atliekamos ginčo teritorijos, į kurią nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja A. M., detaliojo plano rengimo procedūros, todėl ginčo žemės grąžinimas natūra nėra galimas, nes nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad ši žemė yra laisva (neužstatyta) ir gali būti grąžintina natūra.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-15789-151/2014 nėra prejudicinių faktų, į kuriuos reikėtų atsižvelgti nagrinėjant šią bylą, kadangi civilinės bylos esmė buvo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kas buvo ginčo žemės sklypo valdytojas iki 1940 liepos 22 d. nacionalizacijos, nes žemės sklypo savininkas J. M. (duomenys neskelbtini) buvo miręs. Kauno apylinkės teismui nustačius juridinę reikšmę turinčius faktus dėl ginčo sklypo valdymo aplinkybių, Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2837-505/2014 panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2014 m. kovo 10 d. įsakymą Nr. 8VĮ(14.8.2.)-196 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, kuris buvo priimtas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų apie nuosavybės teise valdytą ginčo žemės sklypą iki nacionalizacijos trūkumo. Minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-616-858/2015 buvo paliktas nepakeistas. Akivaizdu, kad šie teismų procesiniai sprendimai neturėjo jokio įtakos sprendžiant ginčo sklypo visuomenės poreikio ar atlyginimo klausimus, todėl apeliantų teiginys, kad juose jų reikalavimai buvo patenkinti, negali būti vertinami kaip argumentai ar įrodymai šiame procese.

Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nėra nustatyti laiko kriterijai, todėl konstatuotina, kad žemė negali būti grąžinta natūra, kai ji atitinka valstybės išperkamos žemės kriterijus, nesvarbu, kada šios aplinkybės atsirado. Ginčo nagrinėjimo metu Žemės sklypo detalusis planas jau buvo patvirtintas, ir nėra įrodytos kitokios aplinkybės, kurios paneigtų ginčo žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjų argumentai, kad prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo metu ginčo teritorijai nebuvo visuomenės poreikio, todėl pirmiausia nuosavybės teisės į sklypą turėjo būti atkurtos pretendentams, o tik po to galėjo būti sprendžiamas klausimas dėl įpėdiniams priklausančio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, nėra niekuo pagrįsti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų reikalavimai yra prieštaringi – jie prašo vykdyti ginčo žemės sklypo visuomenės poreikiams paėmimo procedūrą, o taip pat įpareigoti vykdyti toje pačioje teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimą natūrą į žemę, kuriai yra išreikštas visuomenės poreikis, nors tai yra savarankiškas pagrindas tokios žemės negrąžinti natūra ir ją priskirti valstybės išperkamai.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo žemės sklypas patenka į valstybės išperkamai žemei priskiriamą teritoriją ir yra reikalingas visuomenės poreikiams tenkinti, todėl jis pareiškėjams negali būti grąžinamas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti J. K. ir G. M. reikalavimo įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos vykdyti Žemės sklypo grąžinimo natūra procedūras, pripažįstant, kad jis yra paimamas visuomenės poreikiams.

Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros buvo vykdomos, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jų vykdymas jokios įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms neturėjo, o jų vykdymo trukmė J. K. bei G. M. teisių nepažeidė, kadangi pareiškėjai nėra ginčo žemės sklypo savininkai. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovus vykdyti Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. Pažymėtina, kad žemės pripažinimas valstybės išperkama, priešingai nei teigia pareiškėjai, negali būti prilyginamas turto nusavinimui, o aplinkybės, kad skiriasi kompensacijos dydis už turtą, kuris negrąžinamas atkuriant nuosavybės teises, nes yra valstybės išperkamas, ir už turtą, kuris valstybės nustatyta tvarka paimamas visuomenės reikmėms, nesudaro pagrindo ginti pareiškėjų teises priemonėmis, kurios numatytos iš esmės kitų teisinių santykių reglamentavimui. Kadangi ginčo žemė nėra laisva, pareiškėjams atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą kitais Atkūrimo įstatyme numatytais būdais, nebūtų pažeistos jų teisės ir būtų užtikrintas tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas.

Prašomame panaikinti 2013 m. liepos 8 d. rašte Nr. 70-2-1910 Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius, atsakydamas į Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 8SD-(14.8.7)-5444, kuriame buvo prašoma išnagrinėti ir parengti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą V. M. iki 1940 m. turėtos žemės ribose, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, nurodė, kad pagal pateiktą schemą nėra galimybių nustatyti laisvos (neužstatytos) žemės sklypo, kadangi minėtoje teritorijoje įregistruoti Nekilnojamojo turto registre žemės sklypai, į šią teritoriją patenka (duomenys neskelbtini) prospektas ir valstybinėje žemėje esantys pravažiavimo keliai, taip pat minėta teritorija yra užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais pastatais, prie kurių dar nėra suformuoti žemės sklypai. Prašydami panaikinti šį raštą, pareiškėjai jokių jo neteisėtumo pagrindų nenurodė. Šiuo sprendimu Kauno miesto savivaldybės administracija teisės aktuose numatytą pareigą pateikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ginčo teritorijoje yra įvykdžiusi, todėl nenustačius minėto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo bei atsižvelgus į tai, kad savivaldybės institucija, žymėdama tam tikras teritorijas kaip laisvas (neužstatytas), skirtas žemės grąžinimui natūra, privalo jas vertinti bendrame teritorijų planavimo kontekste, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjų reikalavimų panaikinti minėtą raštą ir įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių pateikti Tarnybai duomenis apie laisvas (neužstatytas) J. M. bei V. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) turėtas žemes, pažymint jas kartografinėje medžiagoje ir į laisvą (neužstatytą) žemę įtraukiant Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. T-309 visuomenės poreikiams paimamą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčo žemė yra priskirta valstybės išperkamai, ji negali būti laikoma laisva (neužstatyta), o jos grąžinimas natūra nėra galimas, su tuo susijusių procedūrų vykdymas nėra tikslingas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjų J. K. ir G. M. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjų J. K. ir G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.