Baudžiamoji byla Nr. 2K-551/2010

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.10; 2.1.7.4; 2.1.15.1.2                                                                                                                                                           

                                                                                                        

                                                                                                       

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Vytauto Masioko ir pranešėjo Benedikto Stakausko,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

nuteistajam M. Z.,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. J.,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovui advokatui Stasiui Karveliui,                             

teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžio teisėtumo ir teisingumo.

Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendžiu M. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį, 144 straipsnį ir nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal BK 144 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta ketveriems metams šešiems mėnesiams laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, teisė vairuoti kelių transporto priemones atimta trejiems metams.

Nukentėjusiosios R. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies patenkintas: iš nuteistojo M. Z. priteistas 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai R. J.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendis pakeistas: M. Z. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas trejiems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Taip pat teismas sumažino neturtinės žalos atlyginimą, priteistą iš nuteistojo M. Z. nukentėjusiajai R. J., iki 70 000 Lt.  

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, nukentėjusiosios–civilinės ieškovės R. J. bei jos atstovo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo M. Z., prašiusio nukentėjusiosios–civilinės ieškovės kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

 

 

n u s t a t ė :

 

M. Z. nuteistas už tai, kad jis, 2007 m. rugsėjo 16 d., apie 00.40 val., Utenos rajone, Padbuožės kaime, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie Utenos Naujųjų kapinių, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) 12.4 km/h greičiu, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53, 172, 173  punktų reikalavimus, t. y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nepasirinkęs saugaus greičio, kad kiekvienu momentu galėtų suvaldyti vairuojamą transporto priemonę, nesulėtinęs automobilio greičio net iki visiško jo sustabdymo, važiuodamas automobilių stovėjimo aikštele, automobilio priekine dalimi partrenkė automobilių aikštele ėjusį pėsčiąjį N. J., padarydamas galvos ir dešinės blauzdos muštines žaizdas su kaukolės ir atviru dešinės blauzdos kaulų lūžimu bei kepenų daugybinius plyšimus, ūmius vidinius ir išorinius nukraujavimus, kūno nubrozdinimus, kraujosruvas, dešinės ausies kaušelio dalinę amputaciją, V-VIII kairiųjų šonkaulių lūžimus; nuo šių sužalojimų N. J. mirė.

            Be to, M. Z. nuteistas ir už tai, kad jis, 2007 m. rugsėjo 16 d., apie 00.40 val., Utenos rajone, Padbuožės kaime, automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie Utenos Naujųjų kapinių, vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), automobilio priekine dalimi partrenkęs pėsčiąjį N. J. ir įvykio metu sukėlęs pavojų jo gyvybei, pažeidė KET 269.3, 269.4 punktų reikalavimus, t. y. iškart po eismo įvykio padarymo, kurio metu žuvo N. J., nepranešė apie tai policijai, nepasiliko eismo įvykio vietoje, nelaukė, kol atvažiuos policija, nesiėmė priemonių, kad būtų išsaugoti jo pėdsakai; privalėdamas rūpintis nukentėjusiuoju bei turėdamas galimybę suteikti pirmąją pagalbą, N. J. nepagelbėjo ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė R. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nuosprendį. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas, sudaręs galimybę nuteistajam M. Z. išvengti bausmės, pažeidė baudžiamąjį įstatymą (BK 41 straipsnis), netinkamai pritaikė BK 75 straipsnį atidėdamas paskirtą ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, taip pat netinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą (priteistą 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažino iki 70 000 Lt). Pasak kasatorės, nuteistasis M. Z. padarė tyčinį nusikaltimą, dėl kurio neprisipažino iki šiol, nesigailėjo, neatsiprašė, nuo nusikaltimo padarymo (2007 m. rugsėjo 16 d.–2010 m. gegužės 3 d.) atlygino tik menką dalį neturtinės žalos (3000 Lt). Jos teigimu, po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nuteistasis nesiėmė jokių priemonių ar pastangų likusiai žalai atlyginti. Tačiau teismai, kaip teigia kasatorė, atkreipė dėmesį tik į M. Z. prisipažinimą, padarius nusikaltimą pagal BK 281 straipsnį, akcentuodami BK 59 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nuostatas. Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismo nustatytas bausmės atidėjimas buvo išspręstas šališkai ir neteisingai, atsižvelgiant tik į nuteistojo M. Z. interesus, ignoruojant netekusios sūnaus nukentėjusiosios teisėtus lūkesčius ir teisę į teisingo nuosprendžio byloje priėmimą. Kasatorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. Z. priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra reali profilaktinė priemonė ateityje nedaryti nusikaltimų.

Kasacinis skundas atmestinas

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

 

BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos imperatyvios bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos, nustatančios šios normos taikymo ribas. Pirmoji vykdymo atidėjimo sąlyga yra susijusi su asmens pripažinimu kaltu ir nuteisimu už atitinkamo sunkumo nusikaltimą. Pagal ją teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. M. Z. už tyčinio nusikaltimo padarymą nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, už neatsargaus – laisvės atėmimu ketveriems metams, subendrinus bausmes, jam paskirta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.  Tai atitinka pirmąją įstatymo keliamą bausmės vykdymo atidėjimo sąlygą, tačiau, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Formuluojant šią išvadą, paprastai atsižvelgiama į BK 41 straipsnyje įtvirtintų nuostatų visumą. Nukentėjusioji R. J. kasaciniame skunde atkreipia dėmesį į, jos manymu, netinkamą minėtų normų aiškinimą ir taikymą apeliacinės instancijos teisme, iškeldama teisingumo principo įgyvendinimo, nukentėjusiųjų teisėtų interesų patenkinimo klausimus. Neabejotinai, per bausmės vykdymo atidėjimo institutą įgyvendinamas ne vienas reikšmingas baudžiamosios teisės konstitucinis principas. Šių principų pusiausvyros užtikrinimas, nė vienam iš jų nesuteikiant dominuojančio vaidmens, yra teismo uždavinys. Tai reiškia, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti atsižvelgiama tiek į humaniškumo principo reikalavimus, tiek į teisingumo principą. Pažymėtina, kad šio instituto taikymas nereiškia, jog skatinamas nebaudžiamumas ir nepagarba baudžiamajam įstatymui. Be to, kaip skunde pažymi kasatorė, negali būti ignoruojami ir teisėti nukentėjusiųjų interesai. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatas, atsižvelgė ne tik į formalius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet ir kruopščiai įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Buvo įvertintas ne tik padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnis (M. Z. padarė vieną neatsargų ir vieną nesunkų tyčinį nusikaltimus, jo veiksmų padariniai itin skaudūs – jauno žmogaus mirtis), bet ir atsižvelgta į tai, kad veikos padarytos M. Z. siekiant pasišalinti iš vietos, kur vyko konfliktinės situacijos aiškinimasis tarp dviejų priešiškai nusiteikusių smurtaujančių jaunuolių grupių, bandant išvengti tolesnio konflikto, taip pat į rizikingą paties nukentėjusiojo N. J. elgesį. Pažymėtina, kad svarbi teisingo sprendimo taikyti BK 75 straipsnį sąlyga yra išsamus paties nuteistojo asmenybės įvertinimas. Iš faktinių bylos duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas skyrė deramą dėmesį nuteistojo asmenybės įvertinimui. Teismo nuosprendyje pasisakyta dėl M. Z. socialinių ryšių (turi šeimą, dirba, mokosi profesijos, teigiamai charakterizuojamas), jo elgesio po nusikalstamų veikų padarymo (daugiau teisėtvarkos pažeidimų nepadarė), pastangų atlyginti nors nedidelę neturtinės žalos dalį, kaltės pripažinimo. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad M. Z. nusikalstamos veikos buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, jo elgesys nekelia pavojaus visuomenei. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl BK 75 straipsnio taikymo M. Z. yra pakankami ir pagrįsti išsamiu bylos aplinkybių nagrinėjimu, o ši nuosprendžio dalis atitinka BPK 331 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

 

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį 100 000 Lt, išvardijo kai kuriuos reikšmingus nukentėjusiajai R. J. padarytos žalos atlyginimo kriterijus, esminiais iš jų laikydamas nusikalstamos veikos pasekmes ir dėl to patirtus dvasinius išgyvenimus, žalą padariusio asmens kaltę bei turtinę padėtį, jos atskirai neanalizuodamas. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir sumažindamas neturtinės žalos dydį iki 70 000 Lt, konstatavo, kad nebuvo pakankamai atsižvelgta į teismų praktiką analogiškose bylose, bendruosius teisės principus (CK 1.5 straipsnis, 6.250 straipsnio 2 dalis), kaip vertybinius kriterijus, užtikrinančius šalių priešingų interesų pusiausvyrą, neišsamiai įvertinti duomenys apie nuteistojo  turtinę padėtį. Nukentėjusioji R. J. kasaciniame skunde neginčija apeliacinės instancijos teismo išvardytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų. Jos nuomone, apygardos teismas neadekvačiai sumažino neturtinės žalos atlyginimą, o apylinkės teismo priteista suma realiausia profilaktinė priemonė nedaryti nusikaltimų.

Teisėjų kolegija, atsakydama į kasacinio skundo argumentus, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, teismų suformuotą praktiką, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.

Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala, yra vienas iš faktorių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti. Be abejo, žmogaus sveikata, gyvybė yra aukščiausios vertybės, todėl išgyvenimai, sukelti dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, yra ypač dideli. Nuteistasis M. Z. pažeidė aukščiausią teisinį gėrį – žmogaus gyvybę. Kasatorės R. J. sūnaus, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvybė, yra aukščiausia vertybė, kurios įkainoti neįmanoma, kaip neįmanoma išmatuoti motinos patirtą dvasinį skausmą bei kančią, netekus savo vaiko, su kuriuo ją siejo stiprus emocinis ryšys ir glaudūs tarpusavio santykiai. Šią dvasinę skriaudą tik santykinai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną tik kai kada (geriausiu atveju) galima iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią kompensaciją už moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Pažymėtina, kad negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Apie tai, kad ne­tur­ti­nės ža­los at­ly­gi­ni­mo sri­ty­je vi­siš­ko ža­los at­ly­gi­ni­mo prin­ci­pas (res­ti­tu­tio in in­teg­rum) objektyviai ne­ga­li bū­ti tai­ko­mas vi­sa apimtimi, ka­dan­gi ne­tur­ti­nės ža­los tiks­liai įver­tin­ti pi­ni­gais ne­įma­no­ma savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Įsta­ty­mas nu­ma­to pi­ni­gi­nę satis­fak­ci­ją, ku­ria sie­kia­ma, kiek įma­no­ma teisin­giau kom­pen­suo­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­tir­tus dva­si­nius išgyvenimus, fi­zi­nį skaus­mą ir kt., o teis­mo funk­ci­ja yra nu­sta­ty­ti tei­sin­gą pi­ni­gi­nę kom­pen­sa­ci­ją už pa­tir­tą skriau­dą (dvasi­nius iš­gy­ve­ni­mus, fi­zi­nius pra­ra­di­mus) (kasacinės nutartys: Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-103/2009, 2K-181/2010,).

Nors žala padaroma nematerialioms vertybėms, tačiau jos ginamos turtiniais būdais. Žalos kompensavimas, ją įvertinant pinigais, nereiškia, kad tai yra asmens išgyvenimų, skausmo, kančios, prarasto džiaugsmo kaina. Dėl to įstatymas numato tik kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį. Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Šioje normoje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, kuriuo atimta žmogaus gyvybė. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vis dėlto teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, nėra visiškai laisvas, jis atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei suformuota teismų praktika.

Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Išanalizavus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į M. Z. padarytos žalos sukeltas pasekmes, o būtent į tai, kad netikėta vienintelio kartu su motina gyvenusio sūnaus mirtis sukėlė nukentėjusiajai skaudžius dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, neigiamai paveikė jos gyvenimą. Nustatant nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, buvo įvertinta nuteistojo M. Z. kaltė, atkreipiant dėmesį į tai, kad žalą padaręs asmuo veikė neatsargiai, t. y. sąmoningai nesiekė sukelti dvasinių ir moralinių išgyvenimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo kaltės forma, taip pat ir nukentėjusiojo asmens rizikingas elgesys (N. J., dalyvaudamas konflikte, elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai), taip pat nuteistojo turtinė padėtis (nedidelis darbo užmokestis, turto neturėjimas) buvo reikšmingos bylai aplinkybės, į kurias atsižvelgęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sumažino pirmosios instancijos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, laikytis šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų, kurių taikymas reikalauja atsižvelgti  ne tik į civilinio ieškovo, bet ir į atsakovo interesus. Abiems šalims yra svarbus teismo sprendimo įvykdymo veiksmingumas, kai įvertinamas žalą padariusio asmens pajėgumas išmokėti teismo nustatytą kompensaciją už kitam asmeniui padarytą neturtinę žalą. Neadekvačiai didelių piniginių sumų priteisimas iš nepasiturinčio fizinio asmens gali jam tapti nepakeliama našta, kuri prilygtų nubaudimui. Juk neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas atitinkamo dydžio piniginę kompensaciją už neturtinę žalą, atsižvelgė ir į realaus jos gavimo, išieškojimo iš atsakovo tikimybę.

Savo procesiniame sprendime apeliacinės instancijos teismas nurodė argumentus, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo sumažintas. Teismas akcentavo, kad tai priklauso ne tik nuo pažeistos vertybės ir atsiradusių sunkių pasekmių, bet ir kitų svarbių kriterijų (žalą padariusio asmens kaltės, jo turtinės padėties, nukentėjusiojo elgesio). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas sumažinti nekentėjusiajai R. J. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 70 000 Lt yra teisėtas, atitinka CK 6.250 straipsnio nuostatas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką: civiliniams ieškovams dėl jų artimųjų netekties eismo įvykio metu priteisiama nuo 40 000 Lt iki 100 000 Lt (kasacinės nutartys Nr. 2K-196/2009, 2K-271/2010, 2K-101/2010, 2K-243/2008, 3K-3-103/2009, 2K-141/2009 ir kt.).

           Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o skundžiamas procesinis sprendimas pripažintinas teisėtu (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).

           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

           Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. J. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Bieliūnas

 

 

                                                                                                                        Vytautas Masiokas

 

 

                                                                                                                        Benediktas Stakauskas