Baudžiamosios bylos Nr. 1A-190-851/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50231-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.1.9.2.; 2.1.14.; 2.4.6.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nidos Vigelienės, 

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojo A. S. 2 metų laidavimą be užstato, ir baudžiamoji byla R. S. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK ) 281 straipsnio 1 dalį nutraukta, paskiriant R. S. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 1 (vienus) metus naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš civilinio atsakovo draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. B. naudai priteista 93,39 Eur turtinei žalai ir 1100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai – 30,52 Eur turtinei žalai atlyginti;

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1.       R. S. buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. lapkričio 25 d. apie 17.29 val. Vilniaus rajone vairuojamu automobiliu BMW 535, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas vienintele savo judėjimo krypties kelio Nr. 172 (Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai) važiuojamosios dalies eismo juosta nuo Vilniaus miesto pusės link Paberžės kaimo, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 136.3. punkto reikalavimus, numatančius, kad prieš pradėdamas lenkti, vairuotojas privalo įsitikinti, kad lenkimui būtina eismo juostos dalis yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešais atvažiuojančioms transporto priemonėms, 117 punkto reikalavimą, numatantį, kad jeigu yra ištisinė horizontaliojo ženklinimo linija (vienguba ar dviguba), skirianti priešingų krypčių eismo juostas, vairuotojas privalo važiuoti dešiniau nuo jos, ir taisyklių 3-io priedo 1.1. punkto reikalavimus, numatančius, kad siaura ištisinė linija skiria priešingų krypčių transporto srautus ir draudžia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta, o taip pat, kad šią liniją kirsti draudžiama, tai yra, prieš lenkdamas, jis neįsitikino, kad lenkimui būtina eismo juostos dalis laisva, kelio atkarpoje ties 11,6 km. įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir kelio ruože, kuriame priešingų krypčių transporto srautus skiria siaura ištisinė horizontaliojo ženklinimo linija, lenkdamas ta pačia kryptimi lėčiau važiuojančias transporto priemones važiavo priešingos eismo krypties juosta kairiau nuo šios linijos, dėl ko jo kelyje atsiradus kliūčiai – šia eismo juosta priešinga kryptimi link Vilniaus miesto pusės važiavusiam M. B. vairuojamam automobiliui Škoda Octavia, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jis vairuojamu automobiliu nespėjęs aplenkti kitų transporto priemonių ir grįžti į savo judėjimo krypties eismo juostą, susidūrė su automobiliu Škoda Octavia, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Šio eismo įvykio metu dėl patirtų sužalojimų M. B. ir automobilio BMW 535, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleiviui Z. (Z.) V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o taip pat buvo sugadintos susidūrusios transporto priemonės.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu atleido R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laiduotojo A. S. 2 metų laidavimą be užstato, ir baudžiamąją bylą R. S. atžvilgiu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį nutraukė, paskirdamas R. S. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą 1 (vienus) metus naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo pradžios. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš R. S. M. B. naudai priteista 1200 eurų proceso ( atstovavimo ) išlaidoms atlyginti.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3.        Apeliaciniu skundu R. S. (toliau tekste ir – apeliantas) prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendį – vietoje paskirtos jam baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo 1 metus vairuoti visų rūšių transporto priemones – paskirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

3.1.        Skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad, atsižvelgiant į jo (apelianto) asmenybę (yra neteistas, nebaustas administracine tvarka, eismo įvykį sukėlė dėl neatsargumo, buvo blaivus, dėl padaryto nuoširdžiai gailisi), todėl yra tikslinga skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę –  draudimą 1 metus naudotis specialia teise – teise vairuoti visų rūšių transporto priemones. Teigia, jog baudžiamasis įstatymas suteikia plačias galimybes teismams individualizuoti baudžiamąją atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus. Pažymi, kad, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalimi, baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Nurodo, jog baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis – padėti įgyvendinti baudžiamojo proceso tikslus. Atsižvelgiant į tai, kad jis (apeliantas) privalo prisiimti neigiamas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, pripažįsta, kad jam turi būti taikomos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios yra išvardintos BK 67 straipsnio 2 dalyje, ir kurių sąrašas nėra baigtinis, kita vertus prašo, panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl paskirtos jam baudžiamojo poveikio priemonės – vairuotojo pažymėjimo atėmimo 1 metų laikotarpiui.

3.2.        Nurodo, kad gyvena (duomenys neskelbtini) (pridėta pažyma apie jo (apelianto) deklaruotą gyvenamąją vietą) kaimo vietovėje, dirba įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė yra Vilniaus mieste ir jo darbo vieta statybose priklauso nuo aptarnaujamo objekto buveinės. Teigia, jog dažniausiai tenka važinėti į Vilnių, Vilniaus raj., Panevėžio ir kitus miestus (pridėta Google maps duomenys apie atstumą nuo darbo iki namų), kartu su juo važiuoja ir kolegos iš gretimų gyvenviečių Širvintų r., jis atveža juos į darbą (pridėta UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus prašymas), todėl į aptarnaujamą objektą jam reikia kiekvieną dieną važinėti automobiliu, važiuojant viešuoju transportu tai būtų tiesiog neįmanoma (pridėta Širvintų autobusų stoties autobusų maršrutų ir grafikų lentelė). Pasak apelianto, prarasti darbą šiuo metu jam būtų itin skausminga finansiškai bei morališkai. Pažymi, kad iki šiol dengia pasiimtą kreditą automobiliui, kurį sudaužė patirto eismo įvykio metu. Nurodo, jog gyvena su tėvais, kurie gauna minimalų darbo užmokestį, patys turi skolinių įsipareigojimų, išlaiko jo seserį, namus, todėl jis negali tokios didelės finansinės naštos užkrauti savo tėvams, juolab, kad privalės atlyginti ir nukentėjusiosios patirtas atstovavimo išlaidas.

3.3.        Pasak apelianto, išanalizavus teismų praktiką baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – skyrimo bylose, konstatuota, kad, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, ši poveikio priemonė skiriama itin retai. Teigia, jog skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, lengvinanti aplinkybė ta, kad jis visiškai prisipažino padaręs šią veiką ir nuoširdžiai gailisi, padarė neatsargų nusikaltimą, teisiamas pirmą kartą, apibūdinamas teigiamai, neatsargų nusikaltimą padarė būdamas blaivus, sudėtingomis eismo sąlygomis – buvo tamsu, lijo ir gatvės asfaltas buvo šlapias, piktybiškai Kelių eismo taisyklių nepažeidė, tiesiog nebuvo pakankamai atidus ir laiku nespėjo aplenkti lėtai priekyje važiuojančio automobilio, nuo šio pažeidimo padarymo praėjo jau daugiau, nei vieneri metai. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis dirba statybose ir jam būtina vairuoti automobilį, be to, jis kiekvieną dieną kolegas vežioja į darbą, todėl, uždraudus šią teisę, būtų pakenkta šių žmonių ir darbovietės interesams. Taip pat teigia, jog uždraudus šią teisę, jis būtų priverstas ieškoti kito darbo, ir dėl to galimai sumažėtų jo pajamos, vertinat ir tai, kad Širvintų rajone, kur jis gyvena, itin sunku rasti darbą, ypač šiuo sunkiu pandemijos laikotarpiu. Pasak apelianto, pablogėjus jo turtinei padėčiai, kiltų daugiau problemų dėl civilinių ieškinių padengimo ir nukentėjusiosios turtinių interesų patenkinimo. Apelianto vertinimu, dėl visų šių motyvų, siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nuosprendžiu jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vienerius metams vairuoti transporto priemonę – turėtų būti panaikinta.

3.4.        Apeliantas taip pat nesutinka su šioje byloje priteista 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Teigia, kad ši byla nebuvo kažkuo sudėtinga, didelės apimties, reikalaujanti itin didelių atstovavimo kaštų, o tai, kad nukentėjusioji nepagailėjo itin didelės pinigų sumos advokatui sumokėti, bei kreipėsi į vieną iš brangiausiai apmokamų specialistų Lietuvoje, nesudaro loginio sprendimo priteisti tokio dydžio pinigų sumos dėl padaryto neatsargaus nusikaltimo, dėl kurio padarymo jis pats ypatingai išgyveno, ir finansiškai daug nukentėjo, ir iki šiol itin gailisi bei vis dar patiria finansinių išlaidų. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į jo (apelianto) turtinę padėtį – gauna minimalų atlyginimą, paskolinių įsipareigojimų dydį ir tai, jog jis nevengia mokėti skolų, bei pripažįsta, kad privalo atlyginti tokias išlaidas, galėjo atstovavimo išlaidų nukentėjusiajai iš vis nepriteisti ar jų dydį ženkliai sumažinti. Pasak apelianto, nors pirmosios instancijos teismas ir sumažino nukentėjusios prašomą 2360,09 Eur sumą atstovavimo išlaidoms kompensuoti, tačiau nagrinėjamu atveju net ir sumažinta iki 1200 Eur suma, apelianto teigimu, jam yra itin didelė ir neadekvati finansinė našta. 

4.        Apeliacinės instancijos teisme gautas prokuroro atsiliepimas, kuriame prašo R. S. apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė R. S. baudžiamojo poveikio priemonę minimaliam laikotarpiui. Teigia, kad nors eismo įvykio metu nukentėjusioji patyrė sąlyginai nedidelius sužalojimus (nesunkus sveikatos sutrikdymas), įvykių eiga leidžia manyti, kad tragiškų negrįžtamų padarinių buvo išvengta tik sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių dėka. Net ir vienkartinis nustatytas R. S. elgesio atvejis byloja didelį pastarojo lengvabūdiškumą ir neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią visiems privalomą tvarką, o taip pat nesuvokimą galimų pasekmių ir atsakomybės vairuojant transporto priemonę, kaip didesnį pavojaus šaltinį. Asmens interesai išvengti tam tikrų neigiamų pasekmių nėra prerogatyva, tokie padariniai, taikant valstybės prievartos priemonę, yra adekvatūs padarytai nusikalstamai veikai. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonė paskirta netinkamai. Šiuo atveju visuomenės saugumas, lyginant su galimais nuteistojo nepatogumais susirandant pragyvenimo šaltinį, yra akivaizdžiai didesnė, prioritetą turinti vertybė. Uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – lengvabūdišku elgesiu nebūtų keliama grėsmė nei savo, nei kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, transporto eismo saugumui. Vietoje aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės prašoma skirti įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą pasižymi kitokiais tikslais, neturi tokios prevencinės funkcijos, kaip specialiosios teisės atėmimas, todėl vien tik šios baudžiamosios poveikio priemonės paskyrimas neužtikrintų šioms priemonėms BK 67 straipsnio 1 dalyje keliamų tikslų.

4.1.        Prokuroras taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir dalyje dėl iš R. S. nukentėjusiosios M. B. naudai priteistos 1 200 eurų sumos proceso (atstovavimo) išlaidoms atlyginti. Prokuroro teigimu apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad priteista nukentėjusiajai atstovavimo išlaidų suma nėra proporcinga ją atstovavusio advokato atliktiems veiksmams bei neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. M. B. išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių ir teisėtų interesų gynimą, procesinių dokumentų parengimą, atstovavimą ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusiosios turėtų ir prašomų atlyginti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžio klausimas teismo buvo sprendžiamas ne formaliai, o itin nuodugniai. Visi nukentėjusiosios atstovo proceso metu atlikti veiksmai nuosprendyje buvo įvardinti ir iki detalių išanalizuoti. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir apeliaciniame skunde nurodytas, kaip bylos sudėtingumas ir apimtis, taip pat į teismų praktiką, nukentėjusiosios atstovo dalyvavimo procese metu teiktus prašymus (kurie buvo patenkinti) ir parengtą civilinį ieškinį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

R. S. apeliacinis skundas netenkinamas

5.        Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6.        R. S. apeliaciniame skunde neginčija veikos kvalifikavimo ir kaltės, tik ginčija jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, prašydamas ją pakeisti į kitą, bei sumažinti priteistas proceso išlaidas.

7.        Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio kaltininko teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu, asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, siekiama to paties rezultato, kurio siekiama ir kriminaline bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veiką, pataisymo, galimybių daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo ar atėmimo ir pan. Kokią paskirti baudžiamojo poveikio priemonę, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Pažymėtina ir tai, kad, skirtingai, nei asmeniui, nuteistam kriminaline bausme, baudžiamojo poveikio priemonė nesukelia teisinių padarinių – teistumo.

8.        Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nepagrįstai paskirtas uždraudimas vieneriems metams vairuoti transporto priemones (BK 68 straipsnis), teisėjų kolegija pažymi, jog R. S. paskirtos šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas, būdamas mažesnis už BK 68 straipsnio 2 dalyje apibrėžtą vidurkį, vertintinas kaip proporcingas ir adekvatus. Naudodamasis minėta teise pareiškėjas padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl kurios dviem žmonėms buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata bei sugadintas turtas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir  į tai, kad nusikalstama veika sąlygota apelianto veiksmų, šiurkščiai pažeidžiant KET reikalavimus, o būtent, kad esant sudėtingoms eismo sąlygoms R. S. ėmėsi rizikingų ir nebūtinų manevrų ( lenkė ne mažiau du automobilius, kurie judėjo apie 90 km/h greičiu, nors žiūrint R. S. judėjimo kryptimi, priešingų krypčių eismo juostas skirianti ištisinė linija iki transporto priemonių susidūrimo tęsėsi apie 130 metrų ). Teismas vertino tiek šią aplinkybes, tiek ir kitas bausmės individualizavimą įtakojančias aplinkybes, kurios vertintinos parenkant baudžiamojo poveikio priemonę. Šiuo atveju lyginamuoju aspektu atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau tekste – ANK) 423 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinę atsakomybę tam, kas, pažeisdamas kelių eismo taisykles sukėlė nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą. Tokiu atveju, vadovaujantis minėto straipsnio 4 dalimi, asmenims už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienerių iki dvejų metų. Šiame kontekste vertinama ir tai, kad ANK net už mažiau pavojingas veikas numatyta galimybė taikyti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Šiuo atveju R. S. buvo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Jokių išskirtinių aplinkybių, kuriomis remiantis jam būtų galima skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, savo griežtumu daugiau atitinkantį administracinę atsakomybę, arba išvis jos neskirti, nenustatyta. Tokiomis aplinkybėmis nelaikytinos ir apelianto nurodytos buitinės problemos, galimi suvaržymai, apribojimai ir pan. Šiuo atveju pritartina prokuroro argumentams, jog visuomenės saugumas, lyginant su galimais R. S. nepatogumais susirandant pragyvenimo šaltinį, yra akivaizdžiai didesnė, prioritetą turinti vertybė. Uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – lengvabūdišku elgesiu nebūtų keliama grėsmė nei savo, nei kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, transporto eismo saugumui.

8.1.        Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise – tai terminuotas draudimas naudotis specialia teise (teisėmis), kai nusikalstama veika padaryta naudojantis šia teise (teisėmis). Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad šiai baudžiamojo poveikio priemonei yra būdinga tai, jog: 1) uždraudžiama tik naudotis specialia teise; 2) draudžiama tam tikrą laiką ja naudotis; 3) pasibaigus baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminui, skirtingai nei administracinių nusižengimų bylose, asmeniui, kuriam buvo uždrausta naudotis specialia teise, jos turėtojas šią teisę atgauna automatiškai (t. y. nereikia iš naujo gauti leidimo, licencijos, laikyti pakartotinių egzaminų ir pan.) (kasacinė nutartis Nr. Nr. 2AT-83-942-2015 ).

9.        Dėl priteistos 1200 eurų dydžio sumos atstovavimo išlaidoms padengti apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs iš R. S. M. B. naudai priteisti 1200 eurų proceso ( atstovavimo ) išlaidoms atlyginti, BPK reikalavimų nepažeidė ir laikėsi teismų praktikos, sprendžiant tokio pobūdžio klausimus.

9.1.         Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant šį klausimą, atsižvelgtina taip pat į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

9.2.        Remiantis BPK 105 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ne tik iš nuteistojo, bet ir iš kaltu pripažinto nuo bausmės atleisto asmens arba asmens, kuriam bausmė nepaskirta. Sistemiškai aiškinant šią nuostatą, proceso išlaidos gali būti priteistos ir iš asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės.

9.3.        Vilniaus miesto apylinkės teismas savo sprendime itin išsamiai išnagrinėjo nukentėjusiosios prašomų atlyginti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydžio klausimą. Visi nukentėjusiosios atstovo proceso metu atlikti veiksmai nuosprendyje buvo nuodugniai išanalizuoti. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, į teismų praktiką, nukentėjusiosios atstovo dalyvavimo procese metu teiktus prašymus ir parengtą civilinį ieškinį. Pažymėtina ir tai, kad teismas nukentėjusiosios prašomas proceso išlaidas sumažino beveik dvigubai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priteistos nukentėjusiajai M. B. 1200 Eur išlaidos advokato paslaugoms yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir nelaikytinos akivaizdžiai per didelėmis. 

9.4         Iš bylos duomenų matyti, kad advokatas L. Kuprusevičius nukentėjusiajai M. B. teisines paslaugas teikti pradėjo jau ikiteisminio tyrimo metu, 2020-01-16 dalyvavo ją apklausiant liudytoja, 2020-07-15 susipažino su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, 2020-07-21 parengė prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą, kuris buvo iš dalies patenkintas, 2020-09-22 susipažino su papildomai surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga, 2020-11-19 parengė civilinį ieškinį, dalyvavo bylą nagrinėjant teisme 2 posėdžiuose, teisminio nagrinėjimo metu pateikė prašymą dėl papildomų duomenų išreikalavimo. Taigi nukentėjusiajai priteista 1200 Eur suma advokato pagalbai atlyginti nelaikytina aiškiai per didele, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktikoje paprastai priteisiamų pinigų sumų proceso išlaidoms atlyginti dydžius, todėl apelianto prašymas šią pinigų sumą sumažinti netenkinamas.

10.        Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

R. S. apeliacinį skundą atmesti

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos

                                                         Jurgita Mačionytė

                                                             Aiva Survilienė

                                                             Nida Vigelienė