Civilinė byla Nr. 2A-230/2014

                                                                                                        Proceso Nr. 2-58-3-00450-2012-2

                                              Procesinio sprendimo kategorija 27.7; 44.2; 44.2.4.1; 44.5.2.17; 121.21

(S)

                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

                                                               N U T A R T I S

                                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                              2014 m. sausio 13 d.

                                                                        Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1219-368/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“ ieškinį atsakovui J. R. , trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Juvara“, dėl įmonės vadovo veiksmais padarytos žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

                                                     I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, atlyginimo.

Ieškovas UAB „Ardena“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo J. R. 46 584,95 Lt dydžio žalos atlyginimą, 1 398 Lt žyminio mokesčio ir 2 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Nurodė, kad trečiasis asmuo UAB „Juvara“ nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2011 m. lapkričio 10 d. iš ieškovo įsigijo 51 182,95 Lt vertės prekes. Šalys sutarė, kad už šias prekes trečiasis asmuo atsiskaitys sąskaitose numatytais terminais. Savo įsipareigojimų trečiasis asmuo neįvykdė, atsiskaitė tik iš dalies ir už prekes ieškovui liko skolingas 46 584,95 Lt. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi UAB „Juvara“ iškėlė bankroto bylą. Atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir žinodamas trečiojo asmens finansinę padėtį, nesikreipęs į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas bei ieškovo, kaip kreditoriaus, interesus.

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo J. R. 46 584,95 Lt žalos atlyginimą, 1 398 Lt dydžio žyminį mokestį ir 2 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Atsakovas J. R. , nesutikdamas su teismo sprendimu už akių, 2012 m. spalio 2 d. padavė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriame prašė šį panaikinti ir atnaujinti bylos nagrinėjimą.

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi patenkino atsakovo pareiškimą, panaikino jį ir atnaujino civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės.

                             II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Iš bendrovės balanse nurodytos įsipareigojimų sumos nenustatęs, kokią įsipareigojimų dalį sudaro pradelsti įsipareigojimai, konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai trečiojo asmens nemokumą grindžia 2011 m. finansinių metų mokėtinomis sumomis ir įsipareigojimais. Įvertinęs, kad aplinkybė, jog bendrovė vėlavo atsiskaityti su ieškovu, nesuponuoja išvados, kad visi 2011 m. įmonės įsipareigojimai buvo pradelsti; Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartyje nustatyta, kad įmonės pradelstų įsipareigojimų suma 2012 m. sausio 27 d. sudarė 6 235 786,11 Lt; ieškovas nepateikė įrodymų, kad trečiasis asmuo jau 2011 m. buvo nemokus; priešingai, nustatęs, kad 2011 m. UAB „Juvara“ turto vertė siekė 5 577 729 Lt, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 2 539 084,43 Lt, t. y. neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, padarė išvadą, kad 2010 m. UAB „Juvara“ buvo stiprus pelningai dirbantis juridinis asmuo, be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, iki 2012 m. įmonei nebuvo inicijuojami bankroto bylos iškėlimo procesai. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas ieškinį grindžia UAB „Juvara“ neapmokėtomis 2011 m. rugpjūčio 12 d.–2011 m. lapkričio 10 d. PVM sąskaitomis faktūromis, o jame nurodė, jog UAB „Juvara“ iš dalies padengė 2011 m. rugpjūčio 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ARD 0187951; trečiasis asmuo vykdė atsiskaitymus ieškovui ir pagal kitus sandorius: 2011 m. sausio 5 d. pervedė 150 000 Lt, 2011 m. sausio 12 d. – 100 000 Lt, 2011 m. sausio 18 d. – 100 000 Lt, 2011 m. sausio 21 d.– 100 000 Lt, 2011 m. kovo 23 d.– 190 801,48 Lt, 2011 m. kovo 31 d.– 266 024,55 Lt, 2011 m. liepos 15 d.– 293 614,41 Lt; trečiasis asmuo PVM sąskaitas faktūras turėjo apmokėti per vieną mėnesį nuo jų išrašymo dienos, sprendė, kad ieškovas, kaip patyręs verslo subjektas, žinojęs apie UAB „Juvara“ atsiskaitymų pagal sandorius vėlavimą, ir toliau tiekęs įmonei prekes, pats prisiėmė riziką, susijusią su tinkamu sandorių įvykdymu (sąskaitų apmokėjimu). Nenustatęs, kad UAB „Juvara“ ir jos vadovas siekė išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo, priešingai, nustatęs, jog bendrovė siekė plėtoti savo veiklą, nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. sudarė apie 4 830 968 Lt vertės subrangos sutartis ir papildomus susitarimus, mažino savo įsipareigojimus kreditoriams: 2011 m. liepos 1 d. įmonės skolos VSDFV siekė 1 266 713,60 Lt, o 2011 m. rugsėjo 30 d. sumažėjo iki 226 266,73 Lt, pagal kitus sandorius bendrovė atsiskaitinėdavo su ieškovu, atsakovas (įmonės akcininkas) kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo apyvartinėms lėšoms papildyti, priėjo prie išvados, kad atsakovas (įmonės akcininkas) siekė sumažinti įmonės įsipareigojimus kreditoriams ir išvengti bankroto, kurį lėmė verslo nesėkmė. Kartu pažymėjo, kad UAB „Juvara“ bankroto procesas nėra baigtas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 išaiškino, jog konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo gali kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 str.), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 str. 5 d.). Visais atvejais subjektas, kuriam priteisiamas žalos atlyginimas, yra bankrutuojanti įmonė, o ne jos kreditoriai.

                                     III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti sumokėtą žyminį mokestį. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog UAB „Juvara“ 2011 m. jau buvo nemoki, o byloje esantys finansiniai duomenys, nepatvirtina, kad įmonės 2011 m. turimi įsipareigojimai (7 265 632 Lt) buvo pradelsti. Bendrovė nuo 2010 m. pabaigos turėjo pradelstų įsipareigojimų, kurių dydis viršijo pusę turimo įmonės turto, šių įsipareigojimų bendrovei nepavyko įvykdyti ir jie liko iki bankroto bylos iškėlimo. Bankroto byla buvo inicijuota 2011m. gruodžio 20 d., t. y. po  mėnesio kai buvo įsigytos paskutinės prekės iš ieškovo.
2. Teismas, vadovaudamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nepagrįstai nurodė, kad UAB „Juvara“ pradelstų įsipareigojimų dydis 2011 m. sudarė 2 539 084,43 Lt, taip pat netinkamai vertino atsakovo pateiktus duomenis, nes jie pateikti siekiant išvengti atsakomybės ir neatspindi realios bendrovės būklės.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2010 m. UAB „Juvara“ buvo stiprus pelningai dirbantis juridinis asmuo, o 2011 m. mažino savo įsipareigojimus, atsiskaitinėjo su ieškovu ir siekė plėtoti veiklą. Atsakovas suprato sunkią įmonės finansinę padėtį, žinojo, kad veiklos nebetęs.
4. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Tiek pagal CK 6.248 straipsnio 1 dalį, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, skolininko kaltė yra preziumuojama ir įmonės vadovas privalo įrodyti, kad nėra kaltas dėl kreditoriui padarytos žalos.

Atsakovas atsiliepime su paduotu apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

1. Teismas pagrįstai ir objektyviai įvertino šalių pateiktus argumentus, teisingai vadovavosi kasacinio ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuota teismų praktika, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad su tokiu reikalavimu į teismą galėtų  kreiptis tik bankroto administratorius arba kreditorius, reiškiantis netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu. Apeliantas pasirinko netinkamą savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą, o tai yra savarankiškas pagrindas atmesti apeliacinį skundą ir teismo sprendimą palikti nepakeistą.
3. Ieškovas pats su bendrove visus metus intensyviai bendradarbiavo. Tai patvirtina, kad ieškovas, nors ir suvokdamas įmonės finansinę padėtį, siekdamas pelno, veikė savo rizika ir sudarinėjo sandorius, todėl prisiėmė visą su žalos atsiradimo grėsme susijusią riziką.
4. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia naujais argumentais, nors įstatymas tai imperatyviai draudžia, t. y. įrodinėja atsakovo kaltę ir tuo, kad jis, neva žinodamas sunkią bendrovės padėtį ir suvokdamas, kad už įgytas prekes įmonė neatsiskaitys, neteisėtai sudarinėjo sandorius. Nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, o jo civilinė atsakomybė negali būti grindžiama vien aplinkybe, jog bendrovė negali padengti įsiskolinimų savo kreditoriams. Jokių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), neatitinkančių protingos verslo rizikos ir prieštaraujančių geriems verslo standartams, ginčo atveju nebuvo ir ieškovas jų neįrodė.

Trečiasis asmuo atsiliepime su paduotu apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, kaip patyręs verslo subjektas, žinojęs apie bendrovės atsiskaitymų pagal sandorį vėlavimą, ir toliau tiekęs prekes, prisiėmė riziką, susijusią su tinkamu sandorių įvykdymu (sąskaitų apmokėjimu).
2. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, pažeidžia kreditorių lygiateisiškumo bankroto procese principą bei ĮBĮ kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo taisykles. Priteisus prašomą sumą, apeliantas savo kreditorinį reikalavimą patenkintų be eilės, o tai draudžia imperatyvios ĮBĮ normos.

      IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 263 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.).

Minėta, byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu padarytos žalos atlyginimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, visų pirma, svarbu nustatyti, ar ieškinį pareiškęs subjektas turi teisę reikalauti atlyginti žalą, kai įmonės vadovas pažeidžia pareigą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl subjekto, turinčio teisę reikalauti žalos atlyginimo, įmonės administracijos vadovui pažeidus pareigą pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą

CPK 5 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šioje teisės normoje nustatytas suinteresuotumas suprastinas kaip savarankiškas teisinis interesas, poreikis jį ginti ir tai suponuoja išvadą, kad teisė kreiptis į teismą reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, jog būtų apginta subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Be kita ko, pažymėtina, kad pagal šią teisės normą, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą taip pat tik įstatymų nustatyta tvarka. Taigi suinteresuotų asmenų galimybė įgyvendinti teisę kreiptis į teismą gali nustatyti ir kiti įstatymai (CPK 1 str. 2 d.). Jeigu asmenys neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį kaip pareikštą netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, jog jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; kt.).

Byloje nustatyta, kad trečiajam asmeniui UAB „Juvara“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu buvo atsakovas J. R. , 2012 m. vasario 24 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla (B2-174-124/2014) ir 2012 m. birželio 12 d. nutartimi patvirtintas ieškovo UAB „Ardena“ 46 584,95 Lt dydžio finansinis reikalavimas (CPK 179 str. 3 d.; b. l. 9-11, 25-28). Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl žalos, padarytos nepateikiant pareiškimo iškelti bankroto bylą, atlyginimo padavė UAB „Ardena“, esantis trečiosios eilės BUAB „Juvara“ kreditoriumi, ir šį padavė ne bankrutuojančios įmonės vardu, t. y. pareiškė ne netiesioginį ieškinį, o savo vardu. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, išplėtotoje teismų praktikoje nurodoma, jog kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, todėl bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Įmonės naudai priteisus žalos atlyginimą, gautos sumos panaudojamos proporcingai tenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus, laikantis ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo gali kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 str.), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 str. 5 d.). Priešingas aiškinimas, kad žalos atlyginimas galėtų būti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiškusiems ieškinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiškumo principo, pažeistų ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieštarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-692/2013; kt.). Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik bankrutuojančios įmonės administratorius (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.), o šiam nesikreipus į teismą – bankrutuojančios įmonės kreditorius (kreditoriai) (ĮBĮ 23,  25 str., 26 str.) – ieškinį dėl žalos, padarytos pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, gali pareikšti bankrutuojančios įmonės vardu, tačiau visais atvejais subjektas, kuriam priteisiamas žalos atlyginimas, yra bankrutuojanti įmonė, o ne jos kreditoriai.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovas (kreditorius), pareiškęs ieškinį savo vardu, laikytinas netinkamu ieškovu šioje byloje (CPK 5 str. 1 d., CK 6.68 str.; ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.) ir tai, kaip teisingai atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, yra savarankiškas pagrindas atmesti apeliacinį skundą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 185 str., 263 str., 320 str., 327 str., 329–330 str.).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, grįsdamas tuo, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai yra labai svarbūs, jam žalą analogiškai būdais yra padarę visa eilė asmenų, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl nemažai svarbių aplinkybių nepasisakė. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apelianto argumentus, taip pat bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, atsižvelgusi į tai, kad apeliaciniame skunde iš esmės kitokių, negu buvusios nurodytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, faktinio pobūdžio aplinkybių nenurodė, tik įrodinėja, jog tos aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 185 str., 321 str., 322 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Nurodytais motyvais netenkinus apeliacinio skundo, atmestinas kaip nepagrįstas ir apelianto prašymas priteisti 1 389 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (b. l. 125, 126) (CPK 79 str., 93 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

palikti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjai                                                Alė Bukavinienė

                                                                                                                                Marytė Mitkuvienė

                                                                                                                                Egidijus Žironas