Civilinė byla Nr. e3K-3-47-1249/2025

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00046-2023-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.8.12

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. Ž. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui E. Ž. dėl lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ūkininko ūkio perleidimą, ūkininko teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, kai ūkininkas yra sudaręs preliminariąją sutartį dėl ūkininko ūkio perleidimo ateityje, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 448 202,87 Eur ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 21 d. su atsakovu sudarė preliminariąją nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Preliminarioji sutartis), pagal kurią šalys susitarė, kad ieškovas perka, o atsakovas parduoda sutartyje nurodytą turtą. Taip pat šalys susitarė, kad ieškovas besąlygiškai perima visus atsakovo turimus turtinius ir teisinius įsipareigojimus bei naudą, susijusią su ūkio veikla. Vykdydami Preliminariąją sutartį, ieškovas ir atsakovas sudarė 2021 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Pirkimo–pardavimo sutartis), pagal kurią ieškovas už sutartyje nustatytą kainą nupirko, o atsakovas pardavė visą ūkį. Ieškovas atliko ūkio finansinės būklės nuo Preliminariosios sutarties sudarymo iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo analizę ir nustatė, kad atsakovo perduoti ūkio buhalteriniai dokumentai nepateisina dalies ūkio lėšų (386 415,71 Eur) panaudojimo. Taip pat buvo nustatyti keli atvejai, kai atsakovas pasisavino ūkio lėšas (61 787,16 Eur) jau po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kai ūkį, kaip visumą, nuosavybės teise jau buvo perėmęs ieškovas.        

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Teismas, įvertinęs Preliminariosios sutarties 3.2.4 punkte įtvirtintą sąlygą, nusprendė, kad įsipareigojimai sudarant pagrindinę Pirkimo–pardavimo sutartį gali būti didesni. Šalys susitarė, kad kainos dalį, lygią 2 353 891,21 Eur, pardavėjas įskaito, kai pirkėjas (ieškovas) visiškai įvykdo šios sutarties 1.4 punkte nurodytas sąlygas ir pateikia tai įrodančius dokumentus. Ši kainos dalis gali būti didesnė ar mažesnė, priklausomai nuo pardavėjo (atsakovo) vykdytų atsiskaitymų su tiekėjais bei kreditoriais sudarant galutinę turto Pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas nurodė, kad atsakovas Preliminariąja sutartimi prisiėmė įsipareigojimą iš ieškovo gautą 100 000 Eur avansą panaudoti ūkininko ūkio įsipareigojimams įvykdyti. Tai, kad atsakovas šį įsipareigojimą įvykdė, t. y. šią 100 000 Eur avanso sumą panaudojo įsipareigojimams dengti, patvirtina atsakovo atlikti mokėjimai. Tai patvirtina, jog atsakovas vykdė ieškovui prisiimtus įsipareigojimus ir susitartą 100 000 Eur sumą panaudojo ūkio įsipareigojimams mažinti. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas pažeidė šalių susitarimą dėl buvusių ūkio įsipareigojimų tinkamo vykdymo. Atsakovas parduodamo turto nepablogino, duomenų, kad atsirado papildomų finansinių įsipareigojimų, kurie egzistavo prieš sudarant Pirkimo–pardavimo sutartį ir kurie nebūtų buvę atskleisti ieškovui, į bylą nepateikta. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad avansas yra kainos už įsigyjamą turtą dalis, o tai reiškia, kad ši ieškovo sumokėta 100 000 Eur suma atsakovui neatiteko kaip jo nuosavybė, nes buvo panaudota įsipareigojimams, kuriuos nupirkdamas iš atsakovo kartu su atitinkamais nekilnojamaisiais ir kilnojamaisiais daiktais bei įsipareigojimais įgijo ieškovas, dengti. Taigi minėta ieškovo atsakovui sumokėta 100 000 Eur avanso suma padengtų įsipareigojimų pavidalu sugrįžo pirkėjui (ieškovui), o pardavėjas (atsakovas) šios kainos dalies neteko. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas tinkamai įvykdė Preliminariosios sutarties 3.2.1 punkte nustatytą sąlygą, todėl neatsako daugiau, nei buvo joje nurodyta ir atsakovo įsipareigota.

6.       Teismas nenustatė, kad įstatyme būtų įtvirtintas draudimas ūkininkui paimti lėšas, esančias banke ar kasoje, savo asmeninėms reikmėms. Taip pat nenustatė, kad įstatymai įtvirtintų, jog sąskaita banke yra priskiriama ūkininko ūkiui. Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo (toliau – ŪŪĮ) 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tik tai, kad ūkininkas privalo turėti bent vieną sąskaitą Lietuvos Respublikoje, kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar Europos ekonominės erdvės valstybėje įregistruotame banke arba kitoje kredito įstaigoje. Kadangi ūkininko teisės į turtą, kuris naudojamas ūkyje, nėra apribotos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jeigu ūkininkas paima pinigus iš savo sąskaitos, kuri naudojama ūkio veikloje, jis tampa finansiškai skolingas ūkiui (kuris nėra savarankiškas civilinių santykių subjektas). Dėl nurodytų aplinkybių kaip nepagrįstus ir deklaratyvius teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas turėjo išskirtinę ir tik ūkio sąskaitą ir kad privalėjo iš jos ūkininko ūkyje gaunamas pajamas skirti pradelstiems ūkininko ūkio įsipareigojimams vykdyti. Apie tokią atsakovo pareigą nėra nurodyta nei įstatyme, nei šalių sudarytoje Preliminariojoje sutartyje. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nei Preliminariojoje sutartyje, nei Pirkimo–pardavimo sutartyje nėra tokio susitarimo, kuris nustato sutartyse nenurodyto turto, t. y. atsakovo pinigų, perdavimą (o ieškovo įsitikinimu – pardavimą) ieškovui, ieškovo argumentus dėl atsakovo lėšų sau išsimokėjimo laikotarpiu nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. Preliminariosios sutarties sudarymo iki 2021 m. vasario 15 d. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo vertino kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadas, jog atsakovas per laikotarpį nuo Preliminariosios sutarties iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo visas ūkio gautas pajamas privalėjo skirti kreditorių įsipareigojimams padengti ir negalėjo jų naudoti savo poreikiams kaip pajamų iš ūkininko ūkio vykdytos veiklos.

7.       Teismas pažymėjo, kad Preliminariojoje sutartyje įtvirtintas šalių susitarimas nustatė, jog ūkio įsipareigojimų suma gali kisti tik atsakovui vykdant ūkio įsipareigojimus tiekėjams ir kreditoriams. Ieškovas teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad atsakovas įsipareigojimų kreditoriams nevykdė. Teismas akcentavo, kad šalys Preliminariojoje sutartyje nebuvo susitarusios, kokia konkrečia apimtimi ūkininko ūkio įsipareigojimai turi būti sumažinti. Tuo tarpu konkrečią susitartą 100 000 Eur avanso sumą atsakovas panaudojo pagal paskirtį, t. y. ūkininko ūkio įsipareigojimams vykdyti. Dėl didesnės sumos panaudojimo ūkio įsipareigojimams sumažinti šalys nesusitarė, tokių įrodymų nepateikta, todėl teismas daro išvadą, kad dėl to, kokia apimtimi, viršijančia nustatytą 100 000 Eur avanso sumą, atsakovas privalėjo ar ketino sumažinti įsipareigojimus, buvo palikta nuspręsti atsakovui jo laisva valia. Tuo tarpu Preliminariojoje sutartyje buvo nustatyta tik tiek, kad įsipareigojimų dydis gali mažėti ar didėti, tačiau šį kitimą gali lemti tik atsakovo vykdomi atsiskaitymai su tiekėjais bei kreditoriais. Kadangi atsiskaitymų sumos ir apimtis sutartyje nebuvo konkrečiai nustatytos, duomenų, kad atsakovas prisiėmė įsipareigojimą juos sumažinti konkrečia suma, nepateikta, todėl teismas padarė išvadą, kad ūkininko ūkio įsipareigojimų sumažinimas iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo didesne suma, negu tai buvo padaryta faktiškai, buvo tik ieškovo pageidaujamas lūkestis, bet ne atsakovo Preliminariojoje sutartyje prisiimtas konkretus įsipareigojimas. Ieškovo argumentus, kad visas iš ūkio veiklos gautas pajamas atsakovas privalėjo skirti kreditorių įsipareigojimams padengti, teismas atmetė vertindamas, kad ieškovas neįrodė šių aplinkybių. Teismas padarė išvadą, kad pinigai ūkio sąskaitoje nėra Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas ir niekada nebuvo ikisutartinių derybų objektas, todėl visos pajamos iš parduodamų daiktų iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teko atsakovui. Tuo tarpu ieškovo teiginius, kad atsakovas be jokio teisinio pagrindo sau iš banko sąskaitos išsimokėjo atitinkamas pinigų sumas, teismas vertino kaip nepagrįstus.

8.       Teismas, pasisakydamas dėl dokumentų (ne)perdavimo, nurodė, kad ieškovas Pirkimo–pardavimo sutarties 5.1 punktu patvirtino, jog sutartyje nurodytus dokumentus gavo. Teismas nusprendė, kad pasirašydamas šią sutartį, kuri patvirtinta notarine tvarka, ir patvirtindamas, jog Pirkimo–pardavimo sutartis kartu yra ir dokumentų perdavimo–priėmimo dokumentas, ieškovas visus jam aktualius ir sutartyje nurodytus ūkininko ūkio dokumentus, kurie susiję su ūkininko ūkyje vykdoma ekonomine veikla, gavo. Vadovaujantis ŪŪĮ nuostatomis, visa ūkininko ūkio buhalterinė apskaita yra susieta su konkretaus fizinio asmens (ūkininko) vykdoma individualia žemės ūkio veikla. Ši ūkininko ūkio buhalterinė apskaita nėra perleidžiama (sandoriais) kitam fiziniam asmeniui (ūkininkui) ir tik ūkininkas ją tvarko ir už ją atsako vykdydamas savo, kaip fizinio asmens, individualią žemės ūkio veiklą. Teismas atmetė ieškovo argumentus ir dėl privalomos buvusio ūkininko ir ūkininkavimo veiklą perėmusio fizinio asmens tęstinės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismas nurodė, kad ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo, tad nėra pagrindo teigti, kad ieškovas, įregistravęs ūkį savo vardu, privalo turėti ankstesnio laikotarpio buhalterinės apskaitos duomenis. Tuo tarpu ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos dokumentai, ilgalaikio ir trumpalaikio turto aprašai, balansas, perduodamo turto inventorinės bylos, visi kiti dokumentai, susiję su ūkininko ūkyje vykdoma ekonomine veikla, buvo perduoti Pirkimo–pardavimo sutartimi (sutarties 5.1 punktas). Ieškovas, kaip ilgametę verslo patirtį turintis žmogus, dar pasirašydamas sutartį privalėjo žinoti, kokie dokumentai jam bus būtini žemės ūkio veiklai tęsti, ir turėjo jų pareikalauti, o ne patvirtinti, kad visus dokumentus gavo, jeigu iš tiesų jų negavo. Papildomo termino dokumentams perduoti nenurodė ir dėl konkrečių galimai trūkstamų duomenų su atsakovu papildomai nesusitarė, atskiro susitarimo nesudarė ir tai patvirtinančio dokumento nepasirašė, todėl teismas padarė išvadą, kad visus dokumentus, kaip ir patvirtino pasirašydamas notaro patvirtintą Pirkimo–pardavimo sutartį, ieškovas gavo.

9.       Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nurodė, kad pareigas ir teises į ūkį ieškovas įgijo tik po pagrindinės Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taigi atitinkamai ir lėšos, įskaitant ieškovo keliamą reikalavimą dėl 386 415,71 Eur sumos, laikotarpiu nuo Preliminariosios sutarties iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, teismo vertinimu, buvo išimtinai atsakovo nuosavybė. Atsakovas neperdavė ir negalėjo perduoti jokių pareigų ir teisių į ūkį, o ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad būtų priteistos atsakovo ūkiui priklausiusios lėšos, kol ūkis buvo atsakovo nuosavybė. Nors Preliminariąja sutartimi buvo nustatytos abipusės teisės ir pareigos, atsakovas neįsipareigojo visą iš ūkio gaunamą pelną naudoti įsipareigojimams dengti. Atsakovas, įsipareigojęs iš ieškovo gautą 100 000 Eur sumą panaudoti daliai ūkio įsipareigojimų dengti, šią sumą tam ir panaudojo, nes Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atitinkami įsipareigojimai buvo akivaizdžiai sumažėję, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad atsakovui nerūpėjo, iš ko ieškovas išlaikys ūkį po to, kai perims ūkininkavimo veiklą. Ieškovo teiginius, kad atsakovas buvo neatsakingas ir ūkį paliko „tuščią“, teismas vertino kaip įrodymais nepagrįstą ieškovo nuomonę, kadangi į bylą pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, kuriuose būtų užfiksuota, kiek lėšų turėjo likti atsakovo banko sąskaitose Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, kiek jų turėjo būti perduota ieškovui, ar jos iš viso turėjo būti perduotos ieškovui.

10.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 67 787,16 Eur sumą, nurodė, kad nei Preliminariojoje sutartyje, nei Pirkimo–pardavimo sutartyje nėra duomenų apie tai, kad 8028,96 Eur vertės pajų kredito unijoje „Gargždų taupa“ atsakovas būtų pardavęs ieškovui. Pagal į bylą pateiktus duomenis, nėra duomenų, kad minimas pajus būtų buvęs įtrauktas į atsakovo ūkio buhalterinę apskaitą, todėl jis negalėjo būti perleistas ir nebuvo perleistas Pirkimo–pardavimo sutartimi, perleidžiant ūkį. Teismas nusprendė, kad atsakovas apmokėjo palikėjo V. Ž., iš kurio paveldėjo ūkį, skolą, todėl pagrįstai, kreipęsis į kredito uniją „Gargždų taupa“, išsiėmė joje tuo metu buvusias lėšas. Teismas, be kita ko, nurodė, kad ieškovo teiginys, jog atsakovas be teisinio pagrindo iš ūkio kasos sau išsimokėjo 45 000 Eur sumą, vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi nepaneigta, jog ši suma, kaip kainos dalis, buvo gauta būtent iš ieškovo ir skirta atsiskaityti su atsakovu už perkamą ūkį.

11.       Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas pardavė ieškovui savo turėtas banko sąskaitas su jose buvusiomis lėšomis, nes Pirkimo­pardavimo sutartyje apie tai nieko nenurodyta. Pagal įstatymus, banko sąskaita yra ūkininko kaip fizinio asmens, o ne ūkininko ūkio sąskaita ir ūkininkui nėra ribojama, kiek sąskaitų jis gali disponuoti. Įstatymas įtvirtina tik tai, kad ūkininkas privalo turėti ne mažiau kaip vieną banko sąskaitą. Banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), esanti AB „Luminor“ banke, yra atsakovo sąskaita. Taigi nepaneigta, kad iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovas turėjo teisę laisvai disponuoti sąskaitoje buvusiomis lėšomis. Tuo tarpu ir po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovas galimai liko savo turėtos (-ų) banko sąskaitos (-ų) valdytojas, nes nepateikta duomenų, kada atitinkama banko sąskaita ir kokiu dokumentu buvo perleista ieškovui, kaip jis teigia.

12.       Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė reikalavimo priteisti iš atsakovo 448 202,87 Eur sumą pagrįstumo, nes neįrodė, kad ši suma susidarė dėl atsakovo kaltės ar netinkamo šalių sudarytos Preliminariosios bei Pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų ir jose susitartų pareigų vykdymo. Priešingai, teismo vertinimu, šalys susitarimo dėl draudimo atsakovui disponuoti jo banko sąskaitose buvusiomis lėšomis po Preliminariosios sutarties sudarymo nenustatė, atsakovas daugiau pareigų, negu nurodyta Preliminariojoje sutartyje dėl 100 000 Eur avanso sumos panaudojimo ūkio įsipareigojimams apmokėti, neturėjo, todėl teismas nusprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas pažeidė sutartyje nustatytas sąlygas.

13.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimu Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovo 448 202,83 Eur, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

14.       Kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kilo dėl to, koks buvo šalių susitarimo turinys ir ar ieškovas turi teisę reikšti reikalavimus ir pretenzijas atsakovui dėl ginčo laikotarpiu su lėšomis atliktų operacijų.

15.       Kolegija, pasisakydama dėl ūkininko ūkio kaip pirkimo–pardavimo objekto, nurodė, kad ūkininko ūkis ne tik pripažįstamas nuosavybės teisės objektu, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos tiesiogiai įtvirtina ir ūkininko ūkio, o ne vien jo atskiro turto, teisių ir pareigų perleidimo galimybę, todėl atitinkamai ūkininko ūkis gali būti ir pirkimo–pardavimo objektu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas Preliminariąja ir Pirkimo–pardavimo sutartimis perėmė, o atsakovas ieškovui perleido tik tą turtą, teises ir pareigas, kurie tiesiogiai nurodyti sutartyse, nes ūkininko ūkis dėl teisinio subjektiškumo neturėjimo negali būti civilinių teisinių santykių subjektu, yra nepagrįsta, kadangi ūkininko ūkio, kaip turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų visumos, perleidimas yra galimas. Faktas, kad ūkininko ūkis dėl teisinio subjektiškumo neturėjimo negali būti civilinių teisinių santykių subjektu, nelemia fakto, jog ūkininko ūkis nepripažįstamas nuosavybės teisės objektu ir ūkininko ūkio, kaip turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų visumos, perleidimas nėra galimas.

16.       Kolegija nurodė, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir pateikti įrodymai pavirtina, jog ieškovas iš atsakovo perėmė ūkį kaip vientisą kompleksą, o ne pavienes teises ir pareigas: atsakovo deklaravimas apie ūkio kompleksinį perleidimą ieškovui tęstinei ūkio veiklai vykdyti tiek Pirkimo–pardavimo sutartyje, tiek informuojant atitinkamas valstybės institucijas ir įstaigas; ieškovo įsipareigojimas tinkamai tęsti perimamo ūkio veiklą; to paties ūkininko ūkio numerio (ne ūkininko pažymėjimo) ir ūkio registracijos (ne ūkininko pažymėjimo išdavimo) datos, kai nei atsakovas, nei ieškovas dar nebuvo ūkininkai, atsakovo ir ieškovo ūkininko pažymėjimuose sutaptis; perleidžiamo turto kompleksiškumas; atsakovo ūkininko statuso nuo Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos netekimo faktas; Preliminariojoje ir Pirkimo–pardavimo sutartyse nenurodytų mokestinių prievolių perkėlimas ieškovui; ūkyje dirbusių ūkio darbuotojų perkėlimas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 51 straipsnio, reglamentuojančio darbo santykių tęstinumą darbdavio pertvarkymo, reorganizavimo, restruktūrizavimo ir verslo ar jo dalies perdavimo atveju, pagrindu. Aplinkybė, kad Pirkimo–pardavimo sutarties II skyriuje „Sutarties dalykas“ yra atskirai įvardyti ir įkainoti ieškovui šia sutartimi perleidžiami daiktai, turtinės teisės ir įsipareigojimai, nepaneigia pirmiau padarytų išvadų, jog sutarties dalyku buvo visas atsakovo ūkis (jį sudarantis turtas, turtinės teisės ir įsipareigojimai). Ūkininko ūkis yra specifinis nuosavybės teisės objektas, susidedantis iš atskirų daiktų, turtinių teisių ir įsipareigojimų, todėl šalių Preliminariosios ir Pirkimo–pardavimo sutarčių objektu pripažįstami ne tik konkrečiai šiose sutartyse išvardyti daiktai, turtas, turtinės teisės ir įsipareigojimai, bet ir visa kita, kas sudaro ūkininko ūkį, kaip visumą. Kolegija konstatavo, kad Preliminariosios sutarties 1.3 papunkčiu šalys, apibrėždamos atsakovo perduodamus ir ieškovo perimamus visus pardavėjo turtinius ir teisinius įsipareigojimus bei naudą, pardavėją identifikavo įvardydamos visą ūkininko ūkio ir ūkio valdos identifikacinę informaciją, taip aiškiai nurodydamos, jog susitariama dėl tų pardavėjo turtinių ir teisinių įsipareigojimų bei naudos, kurie yra kildinami iš pardavėjo, kaip ūkininko ūkio savininko, statuso. Teisėjų kolegijos vertinimu, „turtiniai ir teisiniai įsipareigojimai bei nauda“ apima tiek ūkio valdymo teisę, tiek su ūkiu susijusius turtinius įsipareigojimus (skolas, sutartinius įsipareigojimus) bei pajamas ar pelną, kurie uždirbami vykdant ūkio veiklą.

17.       Kolegija konstatavo, kad nors sutarties dalyku tiesiogiai nebuvo įvardyti ūkio pinigai, ieškovas, perėmęs ne tik ūkio turtą, bet ir skolas bei įsipareigojimus (įskaitant ir įsipareigojimus pagal ūkiui suteiktas paramos priemones, papildomai Preliminariojoje sutartyje neaptartą kreditą apyvartinėms lėšoms), turi teisę reikalauti pagrįsti, kur buvo panaudoti ūkio pinigai, o nustačius, kad jų teisėto panaudojimo pagrindimo nėra, atitinkamai reikšti reikalavimą dėl jų priteisimo. Nors ūkininko ūkis ir negali būti civilinių teisinių santykių subjektu ir jis nėra prilyginamas įmonei, tačiau tai nereiškia, kad visos ūkininko veikloje gaunamos pajamos gali būti ūkininko išmokamos sau vien tik ūkininko nuožiūra, kadangi ūkininkas visų pirma yra ir mokesčių mokėtojas, todėl privalo mokėti įstatymais nustatytus mokesčius, teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus; laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1, 4, 5, 6 punktai). Kolegija, sistemiškai įvertinusi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – GPMĮ), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) nuostatas, padarė išvadą, kad tuo atveju, jei ūkininkas yra PVM mokėtojas, jis privalo sumokėti PVM nuo gautų pajamų, todėl išsimokėti gali tik pelną (ne pajamas), likusį po mokesčių.

18.       Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas, kaip ūkininkas (individualią veiklą vykdantis asmuo), nebuvo visiškai laisvas savo nuožiūra naudoti ūkio pinigus ir juos asmeninėms reikmėms galėjo išmokėti tik tuomet, jei ūkis veikė pelningai. Šiuo atveju byloje nustatyta ir tarp šalių ginčo nebuvo, kad iki perleidimo ieškovui ūkis turėjo nuolat mažinti įsipareigojimus kreditoriams ir turėjo problemų dėl apyvartinių lėšų trūkumo. Šias problemas bandyta spręsti tiek ieškovo pagal Preliminariąją sutartį atsakovui sumokėto 100 000 Eur avanso lėšomis, tiek 2020 m. gruodžio 21 d. atsakovo su Jungtine centrine kredito unija sudaryta kredito sutartimi Nr. COVID19/JCKU/202012/0100, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 184 580 Eur dydžio kreditas, kurio paskirtis – „apyvartinėms lėšoms papildyti“ ir kurį kaip įsipareigojimą Pirkimo–pardavimo sutartimi iš atsakovo perėmė ieškovas. Tai patvirtina ieškovo poziciją, kad ieškovui buvo itin svarbu ne tiesiog perimti visą ūkį, tačiau ieškovas siekė perimti būtent gyvybingą ūkį. Atsakovui tai buvo neabejotinai žinoma ir suprantama. Sutarčių turinys patvirtina, kad pats atsakovas siekė, jog ūkis vykdytų tęstinę veiklą, tačiau vieno iš įrankių (ūkio pinigų) tam vykdyti atsakovas ieškovui ne tik neperleido, tačiau, turėdamas pareigą ūkio pinigus pirmiausia naudoti ūkio poreikiams (taip pat ir įsipareigojimams dengti), nepagrįsdamas apskaitos dokumentais (aiškinamojo rašto (laikotarpio nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.) skiltyje „Apskaitos politika“ 2.12 papunktyje nurodoma, kad ūkio narių įnašai ir paėmimai asmeninėms reikmėms yra grindžiami laisvos formos aktu, patvirtintu ūkininko parašu) ir iš esmės atsisakydamas byloje įrodinėti, kur šias lėšas išleido, ūkio pinigus panaudojo byloje neatskleistiems tikslams.

19.       Kolegijai konstatavus, kad atsakovas negalėjo laisvai disponuoti ūkio pinigais, nepagrįsdamas jų panaudojimo buhalterinės apskaitos dokumentais, ir kad atsakovas turi teisę reikalauti šių pinigų kaip tęstinės ūkio veiklos perėmėjas, kolegija 386 415,71 Eur reikalavimą pripažino pagrįstu. Šią sumą kolegija apskaičiavo kaip iš ūkio veiklos uždirbtų pajamų ir išlaidų, kurios nepagrįstos tinkamais buhalteriniais dokumentais, skirtumą. Per laikotarpį nuo Preliminariosios sutarties sudarymo iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo iš ūkio buvo gauta 846 523,21 Eur pajamų, o patirta išlaidų – 248 896,29 Eur. Tačiau įsipareigojimai iš ūkio sumažėjo ne 597 626,92 Eur suma, o tik 211 211,21 Eur suma. Todėl apeliacinės instancijos teismo buvo konstatuota, kad atsakovas nepagrįstai nepanaudojo ūkio įsipareigojimams dengti 386 415,71 Eur ūkio lėšų (597 626,92 Eur – 211 211,21 Eur).

20.       Kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, nustatė, kad kredito unijoje „Gargždų taupa“ buvęs pajinis įnašas suteikė teisę atsakovo velioniui sūnui gauti dvi paskolas, abi jos buvo naudojamos ūkio reikmėms (apyvartinėms lėšoms ir grūdų valomajai įsigyti), padarė išvadą, kad sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuri atidaryta tik po to, kai atsakovo sūnus tapo kredito unijos nariu sumokėdamas pajinį įnašą, taip pat laikytina ūkio sąskaita, todėl joje buvęs pajinis įnašas bei jo likutis taip pat buvo ūkio, o ne asmeninis. Todėl atsakovas, juos paimdamas sau, pasielgė neteisėtai. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nepaaiškina, kodėl atsakovui, kuris 2021 m. vasario 16 d. jau nebebuvo ūkio savininkas ir juo labiau kai 2021 m. vasario 15 d. gavo 45 000 Eur kaip pavėluotą dalinį mokėjimą pagal Preliminariąją sutartį į asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (į kurią, remiantis Preliminariąja sutartimi, ir turėjo būti sumokama ši kainos dalis), reikėjo šią sumą fiksuoti kaip mokėjimą, gautą į ūkio kasą, ir iš ūkio kasos išsiimti 45 000 Eur grynaisiais, byloje nesant duomenų apie tai, kad atsakovas iš savo asmeninės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) būtų 2021 m. vasario 15 d. ar 2021 m. vasario 16 d. išgryninęs tokią sumą ir ją įnešęs į ūkio kasą. Kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo atsakovo iš ūkio kasos 2021 m. vasario 16 d. išimtus 45 000 Eur laikyti tais pačiais pinigais, kurie ieškovo 2021 m. vasario 15 d. buvo pervesti atsakovui į asmeninę sąskaitą. Todėl kolegija nusprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ši suma iš ūkio kasos buvo išimta pagrįstai, o priešingai nusprendęs pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė klaidingas išvadas.

21.       Kolegija nusprendė, kad atsakovo elgesys, kai, ūkiui trūkstant apyvartinių lėšų turimiems įsipareigojimams vykdyti, atsakovas tuo pačiu metu didelėmis sumomis išimdavo iš ūkio sąskaitų pinigus prieš pat ūkio perleidimą Pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovui, yra nesąžiningas, juo labiau derybų su ieškovu metu nuslėpus dalį ūkio turto (pajų kredito unijoje „Gargždų taupa“). Be to, atsakovas neturėjo teisės nevaržomai disponuoti ūkio lėšomis, privalėjo pagrįsti jų naudojimą buhalterinės apskaitos dokumentais, tačiau to nedarydamas faktiškai atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė ūkio finansinio naudingumo sumažėjimą ta suma, kurią atsakovas panaudojo asmeniniams poreikiams ir kuria galėjo būti dengiami (mažinami) ūkio įsipareigojimai. Jeigu atsakovas neteisėtai išsiimtas ūkio lėšas būtų panaudojęs ūkio įsipareigojimams dengti, ieškovas būtų perėmęs ūkį su mažesne įsipareigojimų suma. Ūkio pardavimo kainos dalis (2 142 680 Eur) buvo dengiama būtent pardavėjo skolinių įsipareigojimų, kurių vertė 2 142 680 Eur, perėmimu. Todėl, kolegijos vertinimu, egzistuoja teisinis pagrindas priteisti visą ieškovo reikalaujamą 448 202,83 Eur sumą iš atsakovo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

22.1.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius ūkininko teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, todėl suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, nepagrįstai ribojančią ūkininko teisę naudotis pinigais, esančiais ūkininko vardu atidarytoje banko sąskaitoje, taip pat klaidingai ūkininko teisę naudotis banko sąskaitoje esančiomis lėšomis susiejo su privalomu mokesčių sumokėjimu, įvedė ūkio pinigų sąvoką, kuria atskyrė ūkio pinigus nuo ūkininko pinigų. Ūkininko ūkiui negalima taikyti pagal analogiją juridinio asmens dalyvio ir juridinio asmens turto atskirtumo principo, kurį iš esmės skundžiamu sprendimu įtvirtino apeliacinės instancijos teismas, kadangi tai paneigia individualios veiklos esmę ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui bei teisės doktrinoje įtvirtintai pozicijai, kad ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo. Atitinkamai ūkininko ūkio veikla (kaip viena iš individualios veiklos formų), taigi ir jos metu gautų lėšų panaudojimas, yra reglamentuojama individualią veiklą, o ne juridinio asmens veikimo principus įtvirtinančių teisės normų. Teismas, darydamas išvadas dėl ūkininko galimybių naudotis iš ūkininko ūkio veiklos gautomis lėšomis, t. y. laikydamas, kad ūkininkas banko sąskaitoje esančiomis lėšomis gali naudotis asmeninėms (o ir kitoms) reikmėms tik tada, kai susimoka visus mokesčius ir veikia pelningai, paneigia šia veikla besiverčiančio asmens teisę laisvai, savo nuožiūra disponuoti nuosavybės teise priklausančiomis lėšomis laiko prasme, paneigia individualios veiklos, kaip vieno iš būdų verstis komercine veikla, esmę, taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl tokios išvados atitikties tiek tarptautiniu lygmeniu (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis), tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems nuosavybės teisės apsaugos ir neliečiamumo principams (Konstitucijos 23 straipsnis).

22.2.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog ŪŪĮ įtvirtintos ūkininko ūkio ir ūkininko sąvokų apibrėžtys bei jame nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad ūkininko ūkis neturi teisinio subjektiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022). Taigi, ūkis per se (pats savaime), neturėdamas teisinio subjektiškumo ir negalėdamas įgyti subjektinių teisių bei turėti teisinių pareigų, nėra teisinių santykių dalyvis (subjektas). Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad ūkininko ūkis turi teises ir pareigas, įvedė sąvoką „ūkio pinigai“. Tokia teismo pozicija iš esmės reiškia, kad teisė disponuoti šiais pinigais tenka ne ūkininkui – fiziniam asmeniui, o ūkiui, kuris, kaip pabrėžė ir pats teismas skundžiamame sprendime, negali būti teisinių santykių subjektas. Tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija ir išvados ne tik neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, bet ir sukelia teisinį neaiškumą dėl ūkininkų, kaip individualią veiklą vykdančių asmenų, teisės laisvai naudotis ir disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis, taip pat dėl ūkio ir ūkininko teisių ir pareigų santykio (jei toks apskritai gali būti, atsižvelgiant į tai, kad ūkis neturi teisinio subjektiškumo).

22.3.                      Teismas, pripažinęs, kad nėra ginčo teisiniam santykiui (kiek tai susiję su ūkininko ūkio perleidimu) taikytinų teisės normų, aiškino kitų teisės aktų, pavyzdžiui, PVMĮ, GPMĮ, CK penktosios knygos normų, reglamentuojančių paveldėjimo teisinius santykius, ir kt. nuostatas. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas de facto (faktiškai) taikė įstatymo analogiją. Įstatymo analogija galima tik nustačius, kad nėra pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį. Nagrinėjamu atveju buvo šalių susitarimas, reglamentuojantis ginčo teisinį santykį, – Preliminarioji ir Pirkimo–pardavimo sutartys. Šiose sutartyse šalys susitarė dėl perleidžiamo turto ir įsipareigojimų apimties bei kitų sąlygų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pirmenybę teikė ne šalių valiai bei sutarčių sąlygoms, o kitų įstatymo normų aiškinimui. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą dėl sutarties galios.

22.4.                      Teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, o ne grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir atsakovo konstitucinę teisę į ginčo išnagrinėjimą bent dviejų instancijų teismuose. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas savo pareigas pagal tarp šalių susiklostančius teisinius santykius vykdė ir įvykdė tinkamai, todėl ieškovo pareikštas reikalavimas yra nepagrįstas. Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino su atskirų ieškovo ieškinyje nurodytų sumų pagrįstumu susijusių aplinkybių ir netyrė joms nustatyti reikšmingų bylos duomenų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas laikėsi visiškai priešingos pozicijos – kad ieškovo reikalavimas dėl lėšų priteisimo yra pagrįstas, nes atsakovas ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai. Tačiau, tenkindamas ieškovo reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų pagal ieškovo pateiktus duomenis, o tik formaliai rėmėsi ieškovo pateiktu preliminariu skaičiavimu, atliktu iš ūkininko veiklos pajamų, gautų laikotarpiu tarp Preliminariosios ir Pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, atėmus šiuo laikotarpiu ūkininko veikloje turėtas išlaidas. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai tik vienoje instancijoje buvo (o faktiškai net ir joje nebuvo) tiriami įrodymai, reikšmingi ieškovo prašomos priteisti pinigų sumos dydžio pagrįstumui įvertinti, ir atskleidžiama bylos esmė šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neneigė ieškovo apskaičiavimų teisingumo. Atsakovas buvo aktyvus gindamasis nuo ieškovo pareikštų reikalavimų, kuriais tik preliminariai buvo apskaičiuotos prašomos priteisti sumos, t. y. pirmosios instancijos teisme metu atsakovas teikė argumentus dėl ieškovo nurodytų atskirų piniginių sumų nepagrįstumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė (o pirmosios instancijos teismas šio klausimo iš esmės nenagrinėjo, nes konstatavo, kad ieškovas apskritai neturėjo pagrindo tokį reikalavimą reikšti). Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 5 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, Konstitucijoje įtvirtintą teisę į teisingą teismą. Teismas turėjo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos dalies esmės, ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas susiaurino byloje dalyvaujančių asmenų teises, nes vertino įrodymus ir nustatė faktus, susijusius su reikalavimo dydžiu, kurie nebuvo vertinti ir nustatomi pirmosios instancijos teisme, todėl proceso šalys neteko teisės į apeliaciją.

22.5.                      Teisės aktuose nėra įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią, jeigu asmuo neturi ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių jų panaudojimą, laikytina, kad lėšos panaudotos neteisėtai. Kadangi tokios prezumpcijos nėra, asmuo, kuris teigia, kad lėšos buvo panaudotos neteisėtai, tai turi įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas šią įrodinėjimo pareigą vykdė, t. y. teikė į bylą buhalterinės apskaitos dokumentus, gavo teismo liudijimą gauti dokumentus iš VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos, tačiau nei ieškinyje, nei vėliau bylos nagrinėjimo metu vis dėlto nepateikė duomenų, patvirtinančių ne preliminarius ieškinio reikalavimo apskaičiavimus, bet realų savo prašomos priteisti sumos dydį. Apeliacinės instancijos teismas su ieškovo prašomos priteisti sumos pagrįstumu susijusių aplinkybių įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, nurodydamas, kad atsakovas turi įrodyti, kur naudojo lėšas. Pagal CPK 178 straipsnį, jei šalis tinkamai nepagrindžia savo reikalavimo, jis turi būti laikomas neįrodytu, o ne įrodinėjimo našta perkelta kitai šaliai.

22.6.                      Apeliacinės instancijos teismas neteisėtai įsikišo į sutartinius šalių santykius, nes de facto modifikavo sutartį, t. y. pakeitė Preliminariosios ir Pirkimo–pardavimo sutarčių dalyką – atsakovo įsipareigojimų, perleidžiamų ieškovui, dydį. Tokiais savo veiksmais teismas pažeidė materialiosios teisės normas dėl šalių teisės susitarti dėl sutarties dalyko, t. y. paneigė sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis), taip pat proceso teisės normas, ribojančias teismo teisę išeiti už ieškovo pareikšto reikalavimo ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Atsakovas neturėjo valios ir ketinimų sudaryti ginčo sutartis tokiomis sąlygomis, kurias nustatė apeliacinės instancijos teismas. Atsakovas turėjo valią parduoti ūkio daiktus su skolomis ir šiuo pagrindu pasiūlė atitinkamą pardavimo kainą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas iš esmės išaiškino, kad atsakovas neturėjo valios perleisti įsipareigojimus. Pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas, atsiskaitydamas už įsigytą turtą, perėmė atsakovo 2 142 680 Eur sumos įsipareigojimus ir sumokėjo 400 000 Eur. Tuo tarpu skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 448 202,83 Eur sumą. Kitaip tariant, už sudarytą sandorį pardavėjas (atsakovas) turi sumokėti pirkėjui (ieškovui) 48 202,83 Eur. Tai paneigia pirkimo–pardavimo santykių esmę bei verslo logiką. Apeliacinės instancijos teismui priėmus skundžiamą sprendimą, šalių sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis atlygintinumo požymį prarado, kadangi ne pardavėjas turi sumokėti pirkėjui, o pardavėjas turi „primokėti“ pirkėjui už šio įsigytą turtą. Praradus atlygintinumo elementą, šalių sudaryta Pirkimo–pardavimo sutartis taptų kitos rūšies sutartimi, pavyzdžiui, skolos perkėlimo sutartimi (tokiu atveju ieškovas tik perima įsipareigojimus iš atsakovo, kuris už įsipareigojimų perkėlimą atsiskaito perleidžiamu turtu).

23.       Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

23.1.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas skundžiamu sprendimu apribojo atsakovo, kaip ūkininko, teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad, naudodamas ir įtraukdamas į apskaitą ūkio veikloje lėšas, ūkininkas yra saistomas ūkininko ūkio buhalterinę apskaitą bei ūkininko gaunamų pajamų apmokestinimą reglamentuojančių teisės aktų bei savo paties prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ar bendrųjų teisinių pareigų. Ūkio pinigų atskyrimas nuo ūkininko pinigų Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijose, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2006 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 3D-491, (toliau – Rekomendacija) yra pateikiamas išimtinai buhalterinės apskaitos tvarkymo ir pajamų apmokestinimo aspektu. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, toks ūkio ir ūkininko pinigų atskyrimas nepadaro ūkio pinigų svetimų ūkininkui, tačiau kartu tai aiškiai atskiria ūkį, kaip turtinį kompleksą, nuo ūkio savininko turto, kuris nėra naudojamas ūkio veikloje ir į šį kompleksą nepatenka. Rekomendacijoje nuosekliai vartojama ūkio pinigų sąvoka (Rekomendacijos 2.39, 41, 41.1, 44, 138, 151.1 punktai). Rekomendacijos 4.1 punkte nustatyta, kad kiekvienas ūkis yra atskiras apskaitos vienetas ir į apskaitą įtraukiamas tik to ūkio turtas, nuosavas kapitalas, įsipareigojimai, pajamos, sąnaudos ir pinigų srautai. Asmeninis ūkio savininko (ar savininkų) turtas ūkio apskaitoje neregistruojamas. Ūkyje naudojamo ūkio savininkui (-ams) ar jo šeimos nariams nuosavybės teise priklausančio turto dalis apskaitoje turi būti griežtai atskirta nuo turto dalies, naudojamos ūkio savininko (-ų) asmeniniams reikalams. Ūkio balanse turi būti parodyta tik ta turto dalis, kuri yra naudojama ūkio veikloje. Sisteminė Rekomendacijos analizė aiškiai rodo, kad, ūkininkui pageidaujant asmeninėms reikmėms pasiimti ūkio turtą (gyvūnus (44.5, 44.6.5, 47.5 punktai), medžiagas (58.8 punktas), produkciją (66.6.3, 71.4.3, 79.4.3, 82.4.4, 95.4, 98.1 punktai), pinigus (142.1 punktas), toks turto statuso apskaitos aspektu pasikeitimas privalo būti įforminamas Rekomendacijoje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, skundžiamame sprendime pagrįstai ūkio pinigai apskaitos aspektu buvo traktuojami atskirai nuo ūkininko pinigų. Kadangi tarp šalių nebuvo ginčo, jog ginčo suma yra kildinama būtent iš atsakovo perleisto ūkio veiklos (atsakovas neįrodinėjo, kad šios jo pasisavintos lėšos nėra susijusios su ūkiu), atsakovas, siekdamas įrodyti, kad šie pinigai apskaitos aspektu vis dėlto tapo jo asmeniniu turtu, privalėjo pagrįsti šių lėšų statuso pasikeitimą Rekomendacijoje nustatyta tvarka. Teismas pagrįstai nusprendė, kad nesant duomenų, jog teisės aktų nustatyta tvarka atitinkamos ūkio lėšos būtų pakeitusios savo statusą ir tapusios atsakovo asmeninėmis, su ūkiu nebesusijusiomis lėšomis, tokios lėšos laikytinos sudėtine Preliminariosios ir Pirkimo–pardavimo sutarčių objekto – ūkio – dalimi.

23.2.                      Teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovas ūkio pinigus buhalterinės apskaitos aspektu savo asmeniniais pinigais galėjo paversti tik tuo atveju, jeigu tokių pinigų iš esmės buvo – t. y. jeigu ūkis uždirbo grynąjį pelną. Nepaisant to, kad mokestiniu aspektu pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių mokėtojas yra fizinis asmuo – ūkininkas, tačiau ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos aspektu pridėtinės vertės mokesčio ir ūkininko mokamo gyventojų pajamų mokesčio prievolės į apskaitą įtraukiamos būtent kaip ūkio įsipareigojimai, kurių vykdymas mažina būtent ūkio pinigų, o ne ūkio savininko asmeninių pinigų, apimtį. Tokia ūkininko ūkio buhalterinės apskaitos tvarka rodo, kad būtent pridėtinės vertės mokesčio ir ūkininko mokamo gyventojų pajamų mokesčio sumas sudarančios sumos negali ir nėra išmokamos ūkio savininkui ir netampa asmeninėmis ūkio savininko lėšomis buhalterinės apskaitos aspektu. Ieškovas neginčijo ūkininko teisės iš ūkininko veiklos gautas lėšas naudoti, inter alia (be kita ko), ir savo asmeniniams poreikiams, naudoti ūkininko veikloje gaunamą pelną savo nuožiūra ir savo naudai. Tačiau ši teisė, kaip ir visos kitos, turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktų reikalavimų ir nepiktnaudžiaujant teise. Ieškovas nuosekliai įrodinėjo, kad atsakovo atlikti veiksmai su lėšomis buvo neteisėti dviem aspektais: buvo pažeista teisės aktų nustatyta lėšų panaudojimo tvarka ir buvo piktnaudžiaujama teise. Priešingai nei teigia kasaciniame skunde atsakovas, ieškovas neteigė, kad visos ūkio veikloje gautos lėšos turėjo būti besąlygiškai panaudotos būtent ūkio įsipareigojimams mažinti. Ieškovas teigė, kad ūkio veikloje gautos lėšos turėjo būti panaudotos įprastai ūkio veiklai vykdyti įprastu būdu, nepiktnaudžiaujant teisėmis. Ieškovas neteigė ir to, kad atsakovas turėjo mokėti ūkio įsipareigojimus didesne apimtimi, nei buvo nustatyta pagal grafikus ar terminus. Tačiau ieškovas teigė, kad atsakovas turėjo pareigą iš ūkio lėšų vykdyti esamus ūkio įsipareigojimus ir apmokėti tas skolas, kurios buvo pradelstos. Tokią pareigą atsakovui nustatė ne Preliminarioji ar Pirkimo–pardavimo sutartis, o sutartys su kreditoriais ir CK nuostatos (pavyzdžiui, CK 6.38 straipsnio 1 dalis).

23.3.                      Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog ieškovas savo ieškinio reikalavimą grindė preliminariai. Ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje neteigė, kad jo nurodoma prašoma priteisti pinigų suma yra preliminari ar netiksli. Priešingai, ieškinyje ieškovas pateikė aiškius ir tikslius prašomos priteisti sumos skaičiavimus ir jų pagrindimą. Atsakovas šių skaičiavimų nekritikavo, neteikė savo alternatyvių skaičiavimų, nenurodė, kad šie skaičiavimai būtų klaidingi. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ieškovas neturi teisės reikšti tokių reikalavimų atsakovui, todėl demonstratyviai visos bylos nagrinėjimo metu atsisakė teikti savo argumentus, atsikirtimus dėl šių aspektų, posėdžių metu neatsakinėjo į su tuo susijusius klausimus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida, – ir pareigą iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes. Įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2007, 2009 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2009). Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, bylos grąžinimas į pirmąją instanciją nagrinėti iš naujo yra išimtinė priemonė, o tai, kad apeliacinės instancijos teismas iš naujo vertina faktines bylos aplinkybes ir daro dėl jų išvadas, per se nėra laikoma bylos dalyvių teisės į apeliaciją pažeidimu. Atsakovas nenurodo, kokių duomenų šiuo aspektu byloje nėra, kokių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nevertino ir netyrė, kokią papildomą informaciją byloje tuo aspektu būtų galima (ir įmanoma) dar nustatyti, be tos, kuri byloje jau yra nustatyta. Todėl tokie deklaratyvūs atsakovo argumentai rodo tik jo siekį vilkinti procesą, nepagrįstai grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nesant tam visiškai jokio realaus pagrindo. Atsakovas neįrodinėjo, kad byloje esanti medžiaga pateisina lėšų panaudojimą. Atsakovas atsisakė bendradarbiauti su teismu ir teikti paaiškinimus dėl atitinkamų operacijų ir jų pagrįstumo.

23.4.                      Kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas neturėjo valios perleisti įsipareigojimus, yra nepagrįstas. Teismas ne nenurodė, jog atsakovas neturėjo valios perleisti įsipareigojimus, bet priešingai – tiesiogiai nurodė, kad šalys tarėsi dėl su ūkiu susijusių turtinių įsipareigojimų perleidimo, ir netgi dėl tų, kurie tiesiogiai nenurodyti Pirkimo–pardavimo sutartyje. Kadangi pats atsakovas kasaciniame skunde nuosekliai pažymi, jog jis ketino perleisti ir įsipareigojimus, esant minėtoms teismo sprendimo išvadoms, darytina išvada, kad teismas nepakeitė atsakovo nurodomos susitarimų esmės. Tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl jas siejusių sutarčių objekto aiškinimo. Esant skirtingam aiškinimui dėl sutarčių objekto, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi sutarčių aiškinimo principais bei kasacinio teismo praktika ir padarė pagrįstas išvadas šiuo aspektu. Atsakovas kasaciniame skunde nekritikuoja teismo skundžiamo sprendimo tuo aspektu, kiek tai susiję su teismo atliktu šalis siejusių sutarčių aiškinimu bei išvadomis dėl šalių tikrosios valios perleisti būtent ūkį, kaip nuosavybės teisės objektą.

23.5.                      Byloje nėra ginčo ir ieškovas nereiškė reikalavimų ar pretenzijų atsakovui dėl turto pardavimo kainos, kurią sudaro 400 000 Eur atsakovui tiesiogiai mokėtina kainos dalis. Atsakovas gavo Preliminariojoje ir Pirkimo–pardavimo sutartyse nustatytą 400 000 Eur kainos dalį ir jos grąžinti ieškovas nereikalauja. Atsakovas vietoje numatytų gauti 400 000 Eur faktiškai gavo 848 202,83 Eur. Tokia situacija yra nesąžininga, ypač vertinant ūkio perleidimo metu buvusius ikisutartinius santykius, sutartyse deklaruotą sunkią ūkio būklę, atsakovo siekį perleidžiant ūkį atsiskaityti su kreditoriais, ikisutartiniuose santykiuose atsakovo apyvartinėms lėšoms paimtą papildomą kreditą, kurio grąžinimą Pirkimo–pardavimo sutartimi perėmė ieškovas, nors kredito pinigai nebuvo panaudoti ūkio reikmėms ir neperduoti ieškovui, vertinant atsakovo pasiimtų lėšų apimtį ir jų vartojimo intensyvumą (vidutiniškai po 64 000 Eur per mėnesį, išsiimant pinigus didelėmis sumomis ir kas kelias dienas), ir kt. Atsakovo atlikti veiksmai prieštarauja verslo logikai, nes atsakovas ne tik gavo iš ieškovo visą sutartą kainą už perleistą ūkį, tačiau prieš pat ūkio perleidimą ir netgi po ūkio perleidimo įvairiais būdais pasiėmė ūkio lėšas, taip de facto sumažindamas perleidžiamo ūkio vertę, nors turto perleidimo kaina liko nesumažinta šiomis sumomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

24.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą).

25.       Nagrinėjamu atveju atsakovas pateiktu kasaciniu skundu kvestionuoja Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovui iš atsakovo priteista 448 202,83 Eur suma, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

26.       Atsakovo kasacinis skundas grindžiamas tokiomis bendromis argumentų grupėmis dėl skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo neteisėtumo: pirma, dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ūkininko teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiais pinigais (kartu keliamas ir klausimas dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo klausimu), pažeidimo; antra, dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą, pažeidimo; trečia, dėl materialiosios teisės normų, reguliuojančių sutarties modifikavimą ir įtvirtinančių sutarties laisvės principą, taip pat proceso teisės normų, nustatančių draudimą išeiti už šalių byloje pareikštų reikalavimų ribų, pažeidimo.

27.       Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), todėl atsakovo kasacinis skundas nagrinėjamas atsižvelgiant į jame suformuluotas kasacijos ribas ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas aplinkybes.

28.       Atsižvelgdama į bylos esmę, teisėjų kolegija vertina, kad tikslingiausia visų pirma nagrinėti materialiosios teisės klausimus, susijusius su ūkininko teise disponuoti banko sąskaitoje esančiais pinigais, kai ūkininkas yra pasirašęs preliminariąją sutartį ateityje perleisti ūkį ar jo dalį, ir susijusius su sutarties, kuria perleidžiamas ūkininko ūkis, taikymu ginčo santykiams.

29.       Tuo atveju, jeigu teisėjų kolegija nustatys, kad atsakovui buvo taikomi iš teisės aktų ar sutarties kylantys teisės disponuoti iš ūkinės veiklos gautais pinigais ar kitu turtu, sudarančiu ūkininko ūkį, apribojimai, toliau teisėjų kolegija analizuos klausimą dėl atsakovo kasaciniame skunde keliamų proceso teisės normų pažeidimų.

Dėl byloje teismų nustatytų ginčui išspręsti reikšmingų esminių aplinkybių

30.       Atsakovo sūnus V. Ž. buvo ūkininkas ir turėjo ūkininko ūkį. Atsakovo sūnui mirus, visą turtą, taip pat ir ūkį paveldėjo atsakovas. 2020 m. rugsėjo 21 d. atsakovas ir ieškovas sudarė Preliminariąją nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. EŽ20/09/21. Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl turto ir įsipareigojimų būsimo perleidimo, t. y. susitarė, kad bus perleidžiami žemės sklypai kartu su juose esančiais pastatais ir priklausiniais, kilnojamasis registruotas ir neregistruotinas turtas, taip pat kad ieškovas perims pardavėjo (atsakovo) turtinius ir teisinius įsipareigojimus bei naudą, susijusią su ūkio veikla. Preliminariojoje sutartyje, be kita ko, buvo aptarta ir perleidžiamo turto bei įsipareigojimų kaina – 2 853 891,21 Eur (Preliminariosios sutarties 3 punktas), kuri buvo suskirstyta į tam tikras dalis:

a)       100 000 Eur pirkėjas sumoka pardavėjui iki 2020 m. spalio 15 d. ir šią sumą pardavėjas įsipareigoja panaudoti Preliminariojoje sutartyje nurodytiems įsipareigojimams dengti;

b)       50 000 Eur pirkėjas sumoka pardavėjui iki 2020 m. spalio 15 d.;

c)       70 000 Eur pirkėjas sumoka pardavėjui iki galutinės turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo;

d)       2 353 891,21 Eur, kurią pardavėjas įskaito, kai pirkėjais visiškai įvykdo sutartyje nurodytas sąlygas (perima visus pardavėjo turimus turtinius ir teisinius įsipareigojimus bei naudą, susijusią su ūkio veikla) ir pateikia tai įrodančius dokumentus. Šalys dėl šios kainos dalies taip pat susitarė, kad ji gali būti didesnė ar mažesnė, priklausomai nuo pardavėjo vykdytų atsiskaitymų su tiekėjais bei kreditoriais sudarant galutinę turto pirkimo–pardavimo sutartį;

e)       140 000 Eur pirkėjas sumoka pardavėjui iki 2021 m. gruodžio 31 d.;

f)       140 000 Eur pirkėjas sumoka pardavėjui iki 2022 m. gruodžio 31 d.

31.       Šalys įsipareigojo sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį iki 2020 m. gruodžio 10 d.

32.       2021 m. vasario 15 d. šalys sudarė Pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčo dėl Preliminariojoje sutartyje nustatyto Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo termino byloje nėra.

33.       Pirkimo–pardavimo sutartimi turtas ir įsipareigojimai buvo perleisti ieškovui už 2 642 680 Eur kainą (Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktas). Kaina buvo išskaidyta į toliau nurodomas dalis:

a)       200 000 Eur, kurie buvo sumokėti pardavėjui iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo;

b)       2 142 680 Eur, kurie buvo laikomi sumokėtais pardavėjui, perėmus iš pardavėjo įsiskolinimus kreditoriams;

c)       300 000 Eur, kuriuos lygiomis dalimis (po 150 000 Eur) pirkėjas sumoka pardavėjui iki atitinkamai 2022 m. sausio 15 d. bei 2023 m. sausio 15 d.

34.       Po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovas kreipėsi į teismą, reikalaudamas iš atsakovo priteisti 448 202,87 Eur sumą. Kaip minėta šios nutarties 19–21 punktuose, šią sumą sudaro 386 415,71 Eur suma (pajamų iš ūkio bei nepagrįstų tinkamais buhalteriniais dokumentais išlaidų skirtumas), 8758,20 Eur iš banko sąskaitos išgryninta po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (2021 m. kovo 5 d.) suma, 8028,96 Eur vertės pajus, kuris buvo neperleistas Pirkimo–pardavimo sutartimi, bei 45 000 Eur, kuriuos atsakovas išsigrynino iš ūkio kasos kitą dieną po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (2021 m. vasario 16 d.).

Dėl iš teisės aktų kildinamos ūkininko, sudariusio preliminariąją sutartį ateityje perleisti ūkininko ūkį, teisės disponuoti iš ūkio gaunamais pinigais apribojimo (ne)egzistavimo

35.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, aiškindami ir taikydami materialiosios teisės normas, padarė skirtingas išvadas dėl įstatymuose įtvirtintos ūkininko teisės disponuoti banko sąskaitoje esančiomis lėšomis.

36.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad įstatymai yra įtvirtinę ūkininkui draudimą paimti lėšas, esančias banke ar kasoje, savo asmeninėms reikmėms. Taip pat pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ūkininko teisės į turtą, kuris naudojamas ūkyje, nėra apribotos, nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog tuo atveju, jeigu ūkininkas paima pinigus iš savo sąskaitos, kuri naudojama ūkio veikloje, jis tampa finansiškai skolingas ūkiui.

37.       Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimo teisė į atsakovą kyla iš to, kad ūkininko turtas nėra tapatus ūkio turtui, kuris apima ir ūkio finansines vertybes, taigi ir ūkio pinigai nėra tapatūs ūkininko pinigams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai lemia ieškovo teisę reikalauti iš atsakovo pagrįsti, kur buvo panaudoti ūkio pinigai, o nustačius, kad jų teisėto panaudojimo pagrindimo nėra, reikšti reikalavimą dėl šių pinigų priteisimo. Ūkio pinigų ir ūkininko pinigų atskyrimą apeliacinės instancijos teismas grindė Buhalterinės apskaitos įstatymo (redakcija, galiojusi byloje aktualių sutarčių sudarymo metu) bei Rekomendacijos nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad GPMĮ bei PVMĮ nuostatos taip pat lemia, kad tuo atveju, jei ūkininkas yra PVM mokėtojas (byloje nėra ginčo, kad atsakovas toks buvo), ūkininkas gali išsimokėti tik pelną (ne pajamas), likusį po mokesčių sumokėjimo. Kitaip tariant, kad ūkininkas savo nuožiūra gali naudoti ūkio pinigus savo reikmėms tik tuomet, jei ūkis veikė pelningai. Be to, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ūkininko veiklos specifiką, t. y. į tai, kad ūkio pajamos nėra pastovios ir nuolatinės, o išlaidos yra pastovaus pobūdžio, nusprendė, kad gautos pajamos negali būti išleistos staiga ir neapgalvotai, o turi būti atsidedamos ūkio poreikiams tenkinti ateityje. Teisėjų kolegija su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo sutikti dėl toliau nurodomų argumentų.

38.       Pirma, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė atskirtį tarp ūkio pinigų (turto) ir ūkininko pinigų (turto) disponavimo šiuo turtu prasme. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, grindė buhalterinę apskaitą reglamentuojančiomis teisės normomis. Tačiau ūkininko lėšų atskyrimas nuo kito su ūkio veikla nesusijusio turto ir lėšų ūkio apskaitos tikslais savaime nepagrindžia ir negali pagrįsti disponavimo ūkininko turtu apribojimų vien jau dėl to, kad buhalterinę apskaitą reglamentuojančių taisyklių tikslas yra reguliuoti ūkinių operacijų (plačiąja prasme) fiksavimą, o ne pačias ūkines operacijas.

39.       Buhalterinės apskaitos įstatymu reguliuojama ūkio subjektų turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinė apskaita, jos organizavimas ir tvarkymas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Buhalterinė apskaita tiek Buhalterinės apskaitos įstatyme, tiek ir Rekomendacijoje apibrėžiama iš esmės identiškai. Tai yra ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti. Taigi buhalterinę apskaitą reguliuojantys teisės aktai nustato ūkio subjektams pareigas, susijusias su ūkinių operacijų fiksavimu, tačiau ne su pačiomis ūkinėmis operacijomis.

40.       Antra, Rekomendacijoje vartojamos sąvokos „ūkio turtas“ ir „ūkio pinigai“ negali būti aiškinamos atsietai nuo Rekomendacijos kaip buhalterinę apskaitą reglamentuojančio teisės akto (juo labiau – ne privalomo, o rekomendacinio pobūdžio) tikslo ir esmės.

41.       Apeliacinės instancijos teismas teisiškai reikšminga aplinkybe laikė tai, kad atsakovas vedė dvejybinę ūkio apskaitą, kuri Rekomendacijoje reglamentuojama vartojant ūkio turto bei ūkio pinigų sąvokas, jas atskiriant nuo kito su ūkio veikla nesusijusio ūkio savininko turto. Net neatsižvelgiant į tai, kad, kaip ir minėta, buhalterinę apskaitą reglamentuojančios taisyklės tik nustato buhalterinių operacijų fiksavimo taisykles, šis apeliacinės instancijos teismo argumentas yra ydingas ir dėl to, kad nepagrįstai suteikia skirtingą statusą dvejybinę apskaitą vedančio ūkininko turtui, lyginant su ūkininko, taikančio supaprastintą apskaitos sistemą, turtu.

42.       Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 patvirtinto Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) (toliau – Aprašas) 4 punkte nustatyta, kad ūkininkai ir gyventojai patys pasirenka buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą – taikant dvejybinio įrašo ar paprastojo įrašo būdą. Jokių iš ūkio veiklos gaunamų pajamų disponavimo ypatumų, priklausomai nuo taikomos apskaitos sistemos, Apraše nenurodyta. Be to, Rekomendacijoje yra paaiškinama dvejybinės apskaitos sistemos taikymo paskirtis ir tikslas. Vadovaujantis Rekomendacijos 12 punktu, ūkiai, apskaitą tvarkantys dvejybinio įrašo būdu, gali sudaryti metines ir tarpines finansines ataskaitas. Rekomendacijos 11 punkte paaiškinama, kad finansinėse ataskaitose pateikiami rodikliai, leidžiantys įvertinti ūkio turtinę bei finansinę būklę ataskaitinio laikotarpio pabaigoje ir ūkininkavimo rezultatus per šį laikotarpį. Be kita ko, minėtame punkte nurodoma, kad finansinių ataskaitų rinkinys reikalingas norint gauti paramą iš valstybės, ES fondų, banko paskolas, palaikyti palankius prekybos santykius su tiekėjais ir pirkėjais. Finansinės ataskaitos naudingos ir pačiam ūkiui, norint priimti teisingus ekonominius sprendimus.

43.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą reguliavimą, darytina išvada, kad dvejybinė apskaitos sistema sudaro sąlygas tiksliau vertinti ūkio veiklos rezultatus, kurie reikalingi ne tik pačiam ūkininkui, siekiant įvertinti ūkio veiklos rodiklius, bet ir tretiesiems asmenims, sudarantiems sandorius su ūkininku, įskaitant valdžios institucijas, priimančias sprendimus dėl paramos teikimo. Tačiau jokių papildomų apribojimų, nesusijusių su ūkinių operacijų registravimu, turto apskaita, ūkininkui nei Aprašo nuostatos, nei Rekomendacija nenustato. Jokių ūkininko ar ūkio statuso skirtumų, priklausomai nuo taikomos apskaitos, neįtvirtina ir ŪŪĮ.

44.       Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Rekomendacijos nuostatose vartojamos ūkio turto ar ūkio pinigų sąvokos turi būti aiškinamos tik apskaitos taisyklių ir principų kontekste, atribojant jas nuo kito ūkininko turto ir pinigų, kurie nėra įgyti, naudojami ar gauti vykdant ūkio veiklą, tam, kad būtų galima tiksliau įvertinti ūkio veiklos rodiklius. Tačiau šių sąvokų vartojimas nepagrindžia skirtingo iš ūkio veiklos gautų pajamų statuso – tai yra individualios veiklos pajamos, kurios priklauso ūkininkui, nepriklausomai nuo to, ar ūkininkas taiko supaprastintą ar dvejybinę apskaitos sistemą.

45.       Trečia, netinkamai kvalifikavęs iš ūkinės veiklos gautas ūkininko pajamas kaip „ūkio pajamas“, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kildino apribojimus naudotis iš ūkio gautomis pajamomis ir mokesčių mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais.

46.       Mokesčius reguliuojantys teisės aktai nustato prievolę mokėti mokesčius bei šios prievolės įvykdymo terminus, pasekmes už jos neįvykdymą (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis, GPMĮ 1 straipsnis). Tačiau šie teisės aktai nenustato jokių disponavimo turimomis lėšomis apribojimų ar mokestinių prievolių vykdymo ypatumų, priklausomai nuo asmens finansinės padėties ar kitų turimų įsipareigojimų. 

47.       Be to, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, ūkininkai, kurie verčiasi ūkio veikla, neįregistravę juridinio asmens, laikomi individualia veikla besiverčiančiais asmenimis. Remdamasis tuo, apeliacinės instancijos teismas laikė reikšminga aplinkybe tai, kad ūkininkui kyla pareiga mokėti gyventojų pajamų mokestį bei PVM. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo teiginiu, tačiau vertina, kad iš jo buvo padaryta klaidinga išvada, t. y. kad šios mokestinės prievolės reiškia, jog ūkininkas gali „išsimokėti“ tik pelną (ne pajamas), likusį po mokesčių. Šią išvadą paneigia vien jau GPMĮ nuostatos, pagal kurias GPMĮ objektas yra gyventojo pajamos, kurioms priskiriamos ir individualios veiklos pajamos (GPMĮ 2 straipsnio 7 dalis, 2 straipsnio 16 dalis, 10 straipsnis). Taigi tai, kad šį mokestį reguliuoja būtent GPMĮ, nustatantis gyventojų pajamų apmokestinimą, patvirtina, jog pajamos iš individualios veiklos, t. y. ir iš turimo ūkio veiklos, yra ūkininko, o ne ūkio pajamos. Be to, kaip ir minėta, nei GPMĮ, nei PVMĮ nenustato individualia veikla užsiimančio asmens mokestinių prievolių vykdymo ypatumų, priklausomai nuo turimų kitų įsipareigojimų. Minėti teisės aktai neįpareigoja neišleisti pinigų kokioms nors kitoms reikmėms, jei jų nepakanka būsimai PVM ar GPM prievolei įvykdyti ar pan. Kiekvienas asmuo laisvai sprendžia, kaip naudoti turimas lėšas, o atsakyti dėl neatsakingo lėšų panaudojimo, jei dėl to lieka neįvykdytos mokestinės prievolės, turi valstybei, o ne tretiesiems asmenims (įskaitant kontrahentus, nebent šalys sureguliavo tarpusavio santykius kitaip) ar juo labiau ne teisinio subjektiškumo neturinčiam ūkiui.

48.       Ketvirta, apeliacinės instancijos teismo išvados dėl iš teisės aktų kildinamos ūkininko teisės disponuoti iš ūkio veiklos gautomis pajamomis apribojimų taip pat yra nesuderinamos ir su ŪŪĮ, CK nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ūkininko ūkio teisinio statuso klausimais.

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ŪŪĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šio įstatymo subjektas yra ūkininkas. Be kita ko, ŪŪĮ 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkininko ir jo partnerių turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo nustato CK. Ūkininko bankroto proceso metu ūkininko turto valdymui, naudojimui ir disponavimui juo taikomas ir Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas. Šios nuostatos iš dalies paneigia apeliacinės instancijos teismo teiginius, kad ŪŪĮ nereglamentuoja ūkininko ūkio pinigų panaudojimo asmeninėms reikmėms klausimų, ir papildomai pagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai teisės disponuoti turtu ribojimus nustatė Buhalterinės apskaitos įstatymo, Rekomendacijos bei mokesčius valstybei reglamentuojančių teisės aktų pagrindu. Ūkininko teisė naudotis iš ūkio veiklos gautomis lėšomis, kai nėra steigiamas juridinis asmuo, yra ūkininko turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo klausimas. Kaip minėta, ŪŪĮ 5 straipsnio 3 dalis tiesiogiai įtvirtina, kad šiuos klausimus reguliuoja CK. Vadovaujantis CK 4.37 straipsniu, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.39 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Kaip ir minėta, apeliacinės instancijos teismo nurodyti įstatymai (Buhalterinės apskaitos įstatymas, GPMĮ, PVMĮ) ūkininko teisės naudotis iš ūkio veiklos gautomis pajamomis nereguliuoja, taigi ir neriboja.

50.       Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad ūkininkas, ketinantis perleisti ūkį, turi visas pajamas, gautas iš ūkio veiklos, skirti visų pirma mokesčiams sumokėti bei įsipareigojimams dengti ir tik jei pajamų lieka, gali jas „panaudoti asmeninėms reikmėms“, iš esmės nustatė, kad ūkininkas turi tam tikras pareigas ūkiui, panašias į juridinio asmens dalyvio pareigas juridiniam asmeniui. Kitaip tariant, kaip teisingai nurodo atsakovas kasaciniame skunde, teismas pagal analogiją pritaikė juridinio asmens dalyvio teisei gauti pelną iš juridinio asmens veiklos taikytinus principus. Tačiau pastarieji negali būti taikomi iš ūkininko ūkio veiklos gautoms pajamoms, nes esmingai skiriasi teisinis santykis. Iš ūkio veiklos gaunamos pajamos, kaip ir minėta, yra ūkininko pajamos, o ne ūkio pajamos. Ūkiui šios pajamos negali priklausyti, kadangi ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ūkininko ūkis nėra juridinis asmuo, todėl teisinių santykių subjektas, įgyjantis teises ir pareigas, yra pats ūkininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1075/2022, 33 punktas). Be kita ko, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ūkininko ūkis yra turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų kompleksas, o ūkyje naudojamas turtas pagal bendrąją taisyklę yra dalus ir gali būti dalijamas natūra tarp sutuoktinių santuokos nutraukimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 51, 59 punktai). Taigi ūkininko pinigams, gautiems iš ūkio veiklos, taikomi tokie patys principai ir taisyklės kaip ir bet kokiam kitam asmeniui priklausančiam turtui, tačiau ne juridinių asmenų ir jų dalyvių tarpusavio santykius reglamentuojančios taisyklės.

51.       Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, nusprendžia, kad nei buhalterinę apskaitą, nei mokestines prievoles reglamentuojantys teisės aktai nenustato jokių teisės disponuoti ūkininko pinigais, gautais iš ūkio veiklos, apribojimų, kai ūkininkas yra sudaręs preliminariąją sutartį dėl būsimo ūkio ar jo dalies perleidimo. Taigi teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino mokestines prievoles reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, taip pat nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ūkininko ūkio teisinio statuso klausimu. Nustatęs, kad iš ūkio veiklos gautos pajamos yra ūkininko turtas, disponavimo kuriuo įstatymas neriboja ūkininkui ketinant perleisti ūkininko ūkį, toliau teisėjų kolegija pasisakys, ar apeliacinės instancijos teismo konstatuota atsakovo prievolė ieškovui galėjo būti kildinama iš šalių sudarytų sutarčių.

Dėl šalių sudarytų sutarčių kaip atsakovo prievolės sumokėti ieškovui 448 202,82 Eur pagrindo

52.       Atsakovas kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl Preliminariosios ir Pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatų netaikymo ginčo santykiams, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas dėl šalių teisės susitarti dėl sutarties dalyko, t. y. paneigė sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) bei sutarčių privalomumo principą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovo vertinimu, nesant tam teisinio pagrindo bei šalių reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva įsikišo į šalių sutartinius santykius, ignoruodamas šalių suderintą valią bei pakeisdamas sutarties sąlygas.

53.       Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, padarė išvadą, kad Pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas perleido ieškovui ne atskirus sutartyje išvardytus objektus, o ūkininko ūkį kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nusprendė, kad Pirkimo–pardavimo sutarties šalys aiškiai tarėsi (Preliminariosios sutarties nuostatos) ir susitarė (Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos), jog atsakovas ieškovui perleidžia ne tik konkretų sutartyje įvardytą turtą, turtines teises ir pareigas, bet visą atsakovo paveldėtą ūkininko ūkį, kaip ūkininko ūkio turto, turtinių ir neturtinių teisių ir prievolių visumą, nepriklausomai nuo to, ar tai tiesiogiai įvardyta Pirkimo–pardavimo sutartyje. Šias išvadas apeliacinės instancijos teismas grindė, be kita ko, ir CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai.

54.       Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, pagal kurias šalys laikytinos susitarusiomis dėl ūkininko ūkio kaip visumos perleidimo. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog tai per se lemia ir kitą išvadą, t. y. kad dėl to atsakovui buvo apribota nuosavybės teisė disponuoti iš ūkininko veiklos gautomis pajamomis, pareiga jas naudoti konkrečiu būdu ar pareiga perleisti kitą nei Pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą turtą. Dėl pastarųjų aplinkybių turi būti sprendžiama vadovaujantis šalių sudarytų sutarčių nuostatomis, kadangi šalys sudarė sutartis, kuriose apibrėžė ūkininko ūkio perleidimo sąlygas.

55.       Vadovaujantis CK 6.154 straipsnio 1 dalimi, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Vadovaujantis CK 6.156 straipsnio 1 dalimi, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.

56.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšminga visuomeninės savireguliacijos priemone. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (lot. pacta sunt servanda), ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

57.       Nagrinėjamoje byloje šalys visų pirma sudarė Preliminariąją sutartį, kurioje apibrėžė būsimos Pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, pagal kurias bus perleidžiamas ūkininko ūkis, o vėliau sudarė ir pačią Pirkimo–pardavimo sutartį. Įstatymai tiesiogiai nereguliuoja ūkininko ūkio perleidimo sutarties turinio ar kitų su ūkininko ūkio perleidimu susijusių taisyklių. Tačiau, kaip ir minėta, vadovaujantis CK 6.156 straipsnio 1 dalimi, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Tai, kad ūkininko ūkis gali būti pirkimo–pardavimo sutarties objektas, byloje ginčo nėra. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pagal kuriuos ūkininko ūkis yra laikytinas nuosavybės teisės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477-686/2016, 25 punktas; 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-969/2021, 51 punktas). Taigi tai reiškia, kad siekiant nustatyti, kokios teisės bei pareigos šalims atsirado iš Preliminariosios bei Pirkimo–pardavimo sutarčių, nepakanka kvalifikuoti šių sandorių kaip ūkininko ūkio perleidimo sandorių. Konkrečios teisės ir pareigos turi būti nustatomos vadovaujantis sutarčių nuostatomis, kurių teismai negali ignoruoti.

58.       Nors atsakovas išreiškė ketinimą perleisti visą ūkį su įsipareigojimais, o ieškovas atitinkamai – tai įgyti, šalys aiškiai ir pakankamai detaliai susitarė dėl ūkininko ūkio perleidimo sąlygų, įskaitant ir tai, kokio dydžio įsipareigojimai perleidžiami ir kaip jie dengiami laikotarpiu nuo Preliminariosios sutarties sudarymo iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taigi šiuo atveju atsakymo į klausimą, ar šalių sudarytos sutartys nustatė atsakovo prievolę padengti kuo daugiau įsipareigojimų, kuriuos buvo ketinama perleisti, būtina ieškoti Preliminariosios sutarties nuostatose.

59.       Kaip ir minėta, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Preliminarios sutarties 1.3 punktu šalys sulygo, jog ieškovas, įsigydamas Preliminariosios sutarties 1.1 ir 1.2 punktuose nurodytą turtą, besąlygiškai perima atsakovo turimus turtinius ir teisinius įsipareigojimus bei naudą, susijusią su ūkio veikla, kurie išvardyti Preliminarios sutarties 1.3.1–1.3.9 punktuose. Be kita ko, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys Preliminariosios sutarties 3.2.1 punkte sulygo, jog 100 000 Eur kainos dalį ieškovas sumokės atsakovui sutartyje nustatytu terminu, o atsakovas įsipareigoja šią sumą panaudoti Preliminariosios sutarties 1.3.1, 1.3.2 ir 1.3.3 punktuose nurodytoms skoloms mokėti ir pateikti ieškovui tai įrodančius dokumentus.

60.       Preliminariosios sutarties nuostatos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės pagrindžia, kad Preliminarioji sutartis tiesiogiai reguliavo įsipareigojimų, kuriuos atsakovas ketino perleisti, dengimo klausimą laikotarpiu tarp Preliminariosios sutarties ir Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Preliminariojoje sutartyje buvo apibrėžta šios prievolės apimtis ir vykdymo tvarka. Todėl apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas laikotarpiu nuo Preliminariosios sutarties sudarymo iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo privalėjo padengti daugiau įsipareigojimų, ir ne tik iš ieškovo gautų 100 000 Eur, bet ir iš savo lėšų, nukrypo nuo šalių sudarytos sutarties sąlygų. Kaip minėta anksčiau, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-969/2017 31 punktą). Apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo Preliminariosios sutarties ar jos nuostatų neteisėtumo, jų nuostatų neginčijo nė viena iš šalių, taigi teismas privalėjo dėl atsakovo prievolės dengti įsipareigojimus iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo apimties spręsti pagal Preliminariosios sutarties nuostatas. 

61.       Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nustatęs, kad šalys Pirkimo–pardavimo sutartimi sulygo dėl ūkininko ūkio kaip komplekso perleidimo, nusprendė, kad sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) laikytina ūkio sąskaita, todėl joje esančios lėšos bei buvęs pajinis įnašas ir jo likutis taip pat buvo ūkio, o ne atsakovo asmeninis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas, juos paimdamas sau, pasielgė neteisėtai. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 45 000 Eur, nurodė, jog nėra pagrindo atsakovo iš ūkio kasos 2021 m. vasario 16 d. išimtus 45 000 Eur laikyti tais pačiais pinigais, kurie ieškovo 2021 m. vasario 15 d. buvo pervesti atsakovui į asmeninę sąskaitą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ši suma iš ūkio kasos buvo išimta pagrįstai, o priešingai sprendęs pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė klaidingas išvadas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokias išvadas, iš esmės nusprendė, kad po Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovo paimtos minėtoje banko sąskaitoje esančios lėšos, pajinis įnašas bei ūkio kasoje buvusi 45 000 Eur suma nepriklausė atsakovui.

62.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, iš ūkio veiklos gaunamos pajamos yra ūkininko, o ne ūkio pajamos (žr. šios nutarties 50 punktą). Kadangi ūkis nėra juridinis asmuo, jis negali įgyti teisių ir pareigų, todėl negali nuosavybės teise turėti turto. Taigi, nagrinėjamu atveju tiek banko sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), tiek joje esančios lėšos ir pajinis įnašas, tiek ūkio kasoje atsakovo išsigryninta 45 000 Eur suma priklausė atsakovui nuosavybės teise.

63.       Kaip minėta šios nutarties 57, 58 punktuose, šalys, sudarydamos Pirkimo–pardavimo sutartį, aiškiai nusistatė ūkininko ūkio perleidimo sandorio sąlygas, todėl Pirkimo–pardavimo sutarties dalykas turi būti nustatomas vadovaujantis Pirkimo–pardavimo sutarties nuostatomis. Bylą nagrinėjusiems teismams nenustačius, kad atsakovas tiek jam priklausančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tiek joje esančias lėšas ir pajinį įnašą, tiek ūkio kasoje esančias lėšas (įskaitant 45 000 Eur sumą) perleido ieškovui, nėra pagrindo išvadai, jog minėti objektai, sudarius Pirkimo–pardavimo sutartį, nebepriklausė atsakovui.

64.       Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ginčo sutartis ir pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarties laisvės ir sutarčių privalomumo principus.

65.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ūkininko teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiais pinigais, nurodydamas, kad šalys Preliminariojoje sutartyje nesusitarė, kokia apimtimi atsakovas vykdys atsiskaitymus su tiekėjais ir kreditoriais laikotarpiu nuo Preliminariosios sutarties iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, išskyrus dėl iš ieškovo gautos 100 000 Eur avanso sumos, kurią atsakovas įsipareigojo panaudoti ūkio įsipareigojimams dengti. Dėl šios priežasties visos pajamos iš parduodamų daiktų iki Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teko atsakovui. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas Pirkimo–pardavimo sutartimi perleido daugiau turto, nei joje nurodyta.

66.               Kadangi teisėjų kolegija nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, taikytinas ginčui, t. y. neturėjo teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė, apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo ieškinys, paliekama galioti. Atitinkamai, kadangi ieškovo ieškinys atmetamas, nebeturinčiais teisinės reikšmės bylos išnagrinėjimo rezultatui laikytini atsakovo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų proceso teisės pažeidimų, kurie yra susiję su ieškovui priteistinos sumos dydžio nustatymu. Todėl dėl šių atsakovo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

67.       Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo ieškinį, priteisė atsakovui iš ieškovo 3024 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Dėl šios pirmosios instancijos teismo dalies atsakovas buvo pateikęs apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas atsakovui priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) originalia redakcija, t. y. neaktualia redakcija. Nuo 2015 m. kovo 20 d. galioja kita Rekomendacijų redakcija, kuri ir turėjo būti taikoma sprendžiant advokato už teisinę pagalbą išlaidų atlyginimo atsakovui klausimą. Tačiau tenkinęs ieškovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas nesprendė klausimo dėl atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo pagrįstumo. Dėl to šį klausimą išspręs kasacinis teismas.

68.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylinėjimosi išlaidų ataskaitą, priteisė atsakovui patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už šiuos atstovavimo veiksmus:

a) už ieškinio ir kitų bylos procesinių dokumentų analizę; 

b) už 2023 m. liepos 31 d. rašytinių paaiškinimų parengimą;

c) už 2023 m. rugpjūčio 25 d. prašymo dėl įrodymo pridėjimo ir rašytinių paaiškinimų parengimą; 

d) už 2023 m. rugpjūčio 25 d. prašymo dėl termino nustatymo nuomonei į ieškovo prašymą pateikti parengimą; 

e) už 2023 m. rugpjūčio 29 d. prašymo dėl nuotolinio teismo posėdžio parengimą; 

f) už 2023 m. rugpjūčio 29 d. nuomonės dėl ieškovo prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo parengimą; 

g) už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje; už 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo; 

h) už 2023 m. rugsėjo 18 d. ieškovo į bylą pateiktų dokumentų analizę, pakartotinio prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo analizę, už 2023 m. rugsėjo 22 d. nuomonės dėl antro ieškovo prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo parengimą; 

i) už 2023 m. spalio 9 d. prašymą dėl įrodymo pridėjimo; už 2023 m. spalio 9 d. pranešimo dėl atstovų užimtumo parengimą; 

j) už pasirengimą ir atstovavimą 2023 m. spalio 9 d teismo posėdyje; už 2023 m. spalio 20 d. ieškovo prašymo dėl papildomų dokumentų pateikimo analizę ir nuomonės parengimą.

69.       Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis sutinka su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo skaičiavimo būdu, tačiau nurodo, kad tokie skaičiavimai turėjo būti atlikti pagal aktualią Rekomendacijų redakciją. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo atsakovo argumentu, tačiau su atsakovo atliktu perskaičiavimu sutinka tik iš dalies. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad, pagal aktualią Rekomendacijų redakciją, įvairiems prašymams ir rašytiniams paaiškinimams pritaikytinas koeficientas – 0,4 (Rekomendacijų 8.16 punktas), bylos dokumentų analizei pritaikytinas koeficientas – 0,1 (Rekomendacijų 8.20 punktas), pasirengimui ir atstovavimui teismo posėdžiuose pritaikytinas koeficientas – 0,1 (Rekomendacijų 8.19 punktas). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo atliktu perskaičiavimu, kur įvairiems prašymams ir rašytiniams paaiškinimams pritaikytas aktualios Rekomendacijų redakcijos 8.16 punktas pritaikant 0,4 koeficientą.

70.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, vadovavosi Rekomendacijų neaktualios redakcijos 8.16 punktu, kuriuo už kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą (išskyrus dokumentus, kuriais šalinami procesinių dokumentų trūkumai) taikomas 0,12 koeficientas. Aktualioje Rekomendacijų redakcijoje ši nuostata įtvirtinta 8.17 punkte. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, be kita ko, vadovavosi 8.18 punktu, kuriuo už vieną atstovavimo valandą teisme taikomas 0,15 koeficientas. Aktualioje Rekomendacijų redakcijoje ši nuostata su pakeitimais įtvirtinta 8.19 punkte. Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi 9 punktu, kuriuo atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Ši nuostata sutampa su aktualios Rekomendacijų redakcijos 9 punkte išdėstyta nuostata.

71.       Aktualios Rekomendacijų redakcijos 8.16 punkte įtvirtinta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikomas 0,4 koeficientas. Originalioje Rekomendacijų redakcijoje ši nuostata buvo įtvirtinta 8.15 punkte, kuriame buvo nustatyta, kad už atskirąjį skundą ar kitą dokumentą, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikomas 0,5 koeficientas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, vadovavosi, be kita ko, Rekomendacijų neaktualios redakcijos 8.16 punkte įtvirtinta nuostata, kuri aktualioje Rekomendacijų redakcijoje įtvirtinta 8.17 punkte. Taigi, pirmosios instancijos teismas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų už įvairių prašymų ir rašytinių paaiškinimų rengimą, taikė būtent nuostatą, kuri įtvirtinta aktualios Rekomendacijų redakcijos 8.17 punkte, o ne 8.16 punkte. Atsakovui apeliaciniame skunde sutinkant su pirmosios instancijos teismo taikomu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo skaičiavimo būdu ir nesutinkant su teismo pritaikyta Rekomendacijų redakcija, teisėjų kolegija atsakovo patirtas išlaidas už teisinę pagalbą perskaičiuos pagal aktualios Rekomendacijų redakcijos koeficientus.

72.       Taip pat atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad, pagal Rekomendacijų aktualios redakcijos 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas 2024 m. gegužės 13 d., todėl užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) yra 2023 m. IV ketvirtis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2023 m. IV ketvirčio bruto vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (be individualių įmonių) yra 2110,30 Eur. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) turi būti skaičiuojamas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos.

73.       Pagal kasacinio teismo praktiką, užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį, skaičiuojamas nuo tada, kada buvo apmokėtos atstovavimo paslaugos (pagal atsiskaitymo už konkrečias paslaugas datą), t. y. kada realiai buvo patirtos išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017, 26 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, taikydama aktualios Rekomendacijų redakcijos koeficientus, vadovausis Lietuvos statistikos departamento skelbiamu užpraėjusio ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių), skaičiuojamu nuo paslaugų apmokėjimo datos.

74.       Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už ieškinio ir kitų bylos procesinių dokumentų analizę, taikytinas Rekomendacijų 8.20 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2023 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1959,90 Eur, todėl atsakovui priteistina suma už ieškinio ir kitų bylos procesinių dokumentų analizę sudaro 979,95 Eur (1959,90 Eur × 0,1 × 5 val.).

75.       Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už 2023 m. liepos 31 d. rašytinių paaiškinimų parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.17 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2023 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1959,90 Eur, todėl atsakovui priteistina suma už 2023 m. liepos 31 d. rašytinių paaiškinimų parengimą sudaro 195,99 Eur (1959,90 Eur × 0,1).

76.       Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už 2023 m. rugpjūčio 25 d. prašymo dėl įrodymo pridėjimo ir rašytinių paaiškinimų parengimą, už 2023 m. rugpjūčio 25 d. prašymo dėl termino nustatymo nuomonei į ieškovo prašymą pateikti parengimą, už 2023 m. rugpjūčio 29 d. prašymo dėl nuotolinio teismo posėdžio parengimą, už 2023 m. rugpjūčio 29 d. nuomonės dėl ieškovo prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.17 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2023 m. antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2000,10 Eur, todėl atsakovui priteistina suma už minėtų dokumentų parengimą sudaro 800,04 Eur (2000,10 Eur × 0,1 × 4 dokumentai).

77.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų už pasirengimą ir atstovavimą 2023 m. rugsėjo 5 d. parengiamajame posėdyje, atlyginimo, vadovaudamasis Rekomendacijų 9 punktu, nusprendė, kad maksimalus užmokestis už atstovavimą teismo posėdyje (7 min.) gali būti 0 Eur. Kaip minėta, Rekomendacijų (galiojančios redakcijos) 9 punkte yra įtvirtinta analogiška nuostata, tačiau Rekomendacijų (galiojančios redakcijos) 8.19 punkte nustatyta, kad atlyginamos bylinėjimosi išlaidos ne tik už atstovavimą parengiamajame ar teismo posėdyje, bet ir už pasirengimą jiems ir kt. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi 5 val. vidurkiu, skaičiuodamas kitas išlaidas už teisines paslaugas, todėl, atsakovo vertinimu, už pasirengimą 2023 m. rugsėjo 5 d. vykusiam parengiamajam posėdžiui pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo skaičiuoti 5 val. vidurkį. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pagal galiojančią Rekomendacijų redakciją, be kita ko, turėjo vertinti bylinėjimosi išlaidas, patirtas už pasirengimą parengiamajam posėdžiui. Tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovo atstovė 2023 m. rugsėjo 4 d. pateikė teismui prašymą atidėti 2023 m. rugsėjo 5 d. paskirtą parengiamąjį posėdį, taip pat iki paskirtos parengiamojo posėdžio datos buvo gautas kitos šalies atstovo sutikimas dėl parengiamojo posėdžio atidėjimo. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad atsakovo prašomas taikyti 5 val. vidurkis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiui už pasirengimą parengiamajam posėdžiui apskaičiuoti nebūtų proporcingas. Dėl šios priežasties atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos už pasirengimą ir atstovavimą 2023 m. rugsėjo 5 d. vykusiame parengiamajame posėdyje atsakovui neatlygintinos.

78.       Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo, už 2023 m. rugsėjo 22 d. nuomonės dėl antro ieškovo prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo parengimą, už 2023 m. spalio 9 d. prašymą dėl įrodymo pridėjimo, už 2023 m. spalio 9 d. pranešimą dėl atstovų užimtumo parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.17 punkte nustatytas 0,4 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1900,30 Eur, todėl atsakovui priteistina suma už minėtų dokumentų parengimą sudaro 760,12 Eur (1900,30 Eur × 0,1 × 4 dokumentai).

79.       Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už 2023 m. rugsėjo 18 d. ieškovo į bylą pateiktų dokumentų analizę, pakartotinio prašymo dėl teismo liudijimo išdavimo analizę (5 val.), už 2023 m. spalio 20 d. ieškovo prašymo dėl papildomų dokumentų pateikimo analizę (5 val.) ir nuomonės parengimą taikytinas Rekomendacijų 8.20 ir 8.17 punktuose nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1900,30 Eur, todėl atsakovui priteistina suma už minėtų dokumentų analizę ir vieno jų parengimą sudaro 2090,33 Eur (1900,30 Eur × 0,1 + 1900,30 × 0,1 × 10 val.).

80.       Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už pasirengimą ir atstovavimą 2023 m. spalio 9 d. teismo posėdyje (1 val.), taikytinas Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas 0,1 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2022 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 1900,30 Eur, todėl atsakovui priteistina suma už atstovavimą teismo posėdyje sudaro 190,03 Eur (1900,30 Eur × 0,1 × 1 val.).

81.       Atsižvelgiant į šios nutarties 74–80 punktuose atliktus skaičiavimus, darytina išvada, kad atsakovui turi būti priteisiamas iš ieškovo iš viso 5016 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

82.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ūkininko teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiais pinigais, ūkininko ūkio sampratą, netinkamai vertino ginčo sutarčių turinį. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalis, kuria naikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimamas naujas sprendimas ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovui 448 202,83 Eur, 12 195 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, 6273 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, naikintina ir paliktina galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo dalis, kuria ieškovo ieškinys dėl 448 202,87 Eur priteisimo iš atsakovo atmestas, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeistina. Kita Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

83.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

84.       Kadangi atsakovo kasacinis skundas tenkinamas, apeliacinės instancijos teismo sprendimas iš esmės naikinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovui atmestas, iš esmės paliekamas galioti, teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodytomis proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, konstatuoja, kad teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovas neįgijo, o šią teisę turi atsakovas.

85.       Atsakovas apeliacinės instancijos teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė dokumentus (2024 m. liepos 16 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 4299/24LT ir AB SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą), patvirtinančius atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas 4967,23 Eur bylinėjimosi išlaidas. Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už apeliacinio skundo parengimą, taikytinas Rekomendacijų 8.10 punkte nustatytas 1,7 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2024 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudaręs 2161 Eur, todėl atsakovui priteistina suma už apeliacinio skundo parengimą sudaro 3673,70 Eur (2161 Eur × 1,7). Atsakovo prašomas priteisti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą atlyginimas viršija Rekomendacijose nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl mažintinas iki 3674 Eur.

86.       Atsakovas už kasacinį skundą sumokėjo 4337 Eur žyminį mokestį, taip pat kasaciniam teismui kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pateikė dokumentus (2024 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 7576/24LT, 2024 m. lapkričio 25 d. išankstinio apmokėjimo sąskaitą Nr. PP45/24LT, 2024 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 8675/24LT, AB SEB banko patvirtinimus apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą), patvirtinančius atsakovo kasaciniame teisme patirtas 11 600,27 Eur išlaidas už kasacinio skundo parengimą ir 261,36 Eur išlaidas už prašymo dėl sprendimo vykdymo sustabdymo parengimą. Apskaičiuojant atsakovui priteistiną sumą už kasacinio skundo ir prašymo dėl sprendimo vykdymo sustabdymo parengimą, taikytini Rekomendacijų 8.13 ir 8.16 punktuose nustatyti 2,2 ir 0,4 koeficientai, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2024 m. antrojo ir trečiojo ketvirčių vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), sudarę 2196,40 Eur ir 2237,90 Eur, todėl atsakovui didžiausia galima priteistina suma už kasacinio skundo parengimą sudaro 4832,08 Eur (2196,40 Eur × 2,2), o už prašymo dėl sprendimo vykdymo sustabdymo parengimą – 895,16 Eur (2237,90 Eur × 0,4). Atsakovo prašomas priteisti išlaidų už kasacinio skundo parengimą atlyginimas viršija Rekomendacijose nurodytą didžiausią galimą priteisti sumą už tokio procesinio dokumento parengimą, todėl mažintinas iki 4832,08 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovui iš ieškovo iš viso priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – 9430 Eur. 

87.               Kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu proceso šalims, nepatyrė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria naikinamas Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimas ir priimamas naujas sprendimas ieškovo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo ieškovui 448 202,83 Eur, 12 195 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, 6 273 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 448 202,87 Eur sumos priteisimo iš atsakovo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pakeisti ir iš ieškovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui E. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą 3024 (trijų tūkstančių dvidešimt keturių) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą padidinti iki 5016 (penkių tūkstančių šešiolikos) Eur.

Priteisti atsakovui E. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13 104 (trylika tūkstančių vieną šimtą keturis) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Algirdas Taminskas 

        Agnė Tikniūtė

        Eglė Zemlytė