VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas

nustatė:

Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu
(b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 300,00 Eur neturtinei žalai, patirtai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d., t. y. nuo jo atvykimo į Lukiškių TI-K iki išvykimo iš šios įstaigos jam nebuvo suteikta teisė nusiprausti po šiltu dušu. Buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti minimalaus gyvenamojo ploto normą. Gyvenamojoje aplinkoje (pasivaikščiojimo kiemelių stogai, sienų izoliacija, elektros laidai ir šiluminių trasų izoliacija) yra naudojamas asbestas, kuris patenka į nuodingų medžiagų sąrašą. Jam nebuvo suteiktos priemonės kameros švarai palaikyti. Buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu. Nėra patenkintas sanitarinio mazgo įrengimu, trikdė nuo jo sklindantis kvapas. Kamerose kalinama daug nuteistųjų, sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsio ir grybelio. Buvo kreiptasi žodžiu ir raštu į Lukiškių TI-K administraciją dėl šių pažeidimų, tačiau atsakymai nebuvo gauti. Kamerose inventoriaus kiekis tenkino tik dviejų kalinamųjų poreikius. Nors sutinka, kad pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nurodo, kad prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis sąlygomis rekomendacijoms, pagal kurias, nuteistiesiems ir suimtiesiems turi būti suteiktas ne mažesnis kaip 8 m2 pasivaikščiojimui skirtas plotas vienam asmeniui. Nesutinka su tuo, kad jam buvo leidžiama tik 1 val. per dieną būti pasivaikščiojimo kiemelyje, nors minėto komiteto rekomendacijose nurodyta, kad turi būti užtikrinta galimybė 8 val. per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliu nebuvo galima pasinaudoti jeigu būdavo prastos oro sąlygos. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, nuolatinę emocinę depresiją, atsirado nemiga, prarado daug svorio, pradėjo nuolat sirgti, prarado pasitikėjimą savimi, jautė pasityčiojimą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą 
(b. l. 41–46) nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, kurio įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tokiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitė. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos reikalavimus, atskyrimas nuo likusio kameros ploto atitinka teisės aktų reikalavimus. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras tam, kad suimtieji ir nuteistieji palaikytų jose švarą. Išduodama ir kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Kamerose pritvirtintos prie grindų kiekvienam suimtajam ir nuteistajam tenkančios lovos, stalas ir taburetės (suoliukai). Kadangi kameros plotas ganėtinai mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Kameros vėdinamos natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Nesant būtinos civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai / darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui.

Įvertinus byloje pateiktos pareiškėjo įskaitos kortelės duomenis (b. l.47–48) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. liepos 4 d. Todėl toliau pareiškėjo skundo argumentais vertinamas būtent šis laikotarpis CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto normos reikalavimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktyje nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m2. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017 ir kt.). Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 77–79) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpos matmenys – 0,56 m2. Įvertinus Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis (b. l. 41) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 3 paras, per kurias pareiškėjui teko minimali vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma pagal nacionalinę teisę ir jam teko daugiau nei 3 m2 gyvenamojo ploto (atėmus sanitarinį mazgą). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu nenustatytas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų faktas tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos prasme.

Dėl privatumo užtikrinimo, naudojantis sanitariniu mazgu

Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET) (2016 m. sausio 27 d. redakcija su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Kaip matyti, teisės aktai nenumato reikalavimo įrengti atskirą oro šalinimo sistemą sanitarinio mazgo patalpoje, todėl pareiškėjos argumentai dėl nemalonaus kvapo nagrinėjamu aspektu nevertintini. Įvertinus Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 77–79) pateiktus duomenis nustatyta, kad kamerose Nr. 106 ir Nr. 310, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, nuo likusio gyvenamojo ploto sanitarinio mazgo patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara ir gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaudamasis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuoja, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Nors nurodoma, kad yra įrengtos užuolaidos šiuo metu, tačiau sanitarinį mazgą atskiriantis audeklas (užuolaida) nėra laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kalinimo sąlygos, kai asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13) ir kt.). Šios išvados nenuneigiamos Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A261-1802/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo teisė į privatumą ginčo laikotarpiu, viso 3 paras konstatuotina kad buvo pažeista. Nors šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai konstatuotini, tačiau pažymėtina, kad vertinant neturtinės žalos dydį bus atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas dalį kalinimo laikotarpio atitinkamose kamerose buvo laikomas vienas (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimo
1 psl.).

Dėl asbesto

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 papunkčiu nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose). Visgi atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 m. buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jam nebuvo taikomas. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto galimą pavojų pareiškėjo sveikatai ir tokie sveikatos negalavimai būtų nustatyti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 50), o Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 77–79) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra, pasivaikščiojimų kontūrų padengti cemento pjuvenų (cetrio) plokšte – asbesto nėra, Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemelių su šiferiu dengtais stogais nėra. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų abejoti Lukiškių TI-K argumentais. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas tik bendrai akcentuodamas galimą žalą sveikatai dėl asbesto, neįrodė, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje galimai esantis asbestas, galėjo sukelti / sukėlė jam sveikatos negalavimus, dėl kurių jam turėtų būti priteista neturtinė žala, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl teisės pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje suvaržymų

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore. Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, kad jam buvo leidžiama tik 1 val. pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija veikė taip, kaip pagal įstatymus turi veikti. Pažymėtina, kad nuteistieji ir suimtieji turi teisę, o ne pareigą eiti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/ Inf (93)12] 47 punktą, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis, taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne gryname ore. Todėl nesant ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas dėl minėtos rekomendacijos pažeidimo. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas atitinka teisės aktų, t. y. PĮĮET ir TIĮET reikalavimus, tačiau yra nepatenkintas jų plotų, mano, kad jie per maži, nes pasivaikščiojimų metu vienam asmeniui netenka 8 m2. PĮĮET ir TIĮET nėra expresiss verbis (lot. tiesiogiai) nėra nurodyta, kokio ploto turi būti pasivaikščiojimo kiemeliai. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai per maži atmestini kaip nepagrįsti. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 77–79) nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti stogeliai suimtiesiems ir nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferinių kritulių, yra lietaus vandens nutekėjimo angos. Pareiškėjas, teigdamas, kad negali pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemelių, jeigu tuo metu yra prastos oro sąlygos, jam nenurodžius konkrečių aplinkybių, t. y. kada jam nebuvo leista pasinaudoti teise į pasivaikščiojimo laiką pasivaikščiojimo kiemelyje, kokios konkrečios priežastys lėmė jos teisės suvaržymą, neįrodė, kad Lukiškių TI-K pažeidė PĮĮET ir TIĮET nuostatas, kuriose nurodyta, kad išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Įvertinus visa tai, darytina išvada, kad šie argumentai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, nesudarantys pagrindo vertinti Lukiškių
TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Dėl teisės nusiprausti

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis ginčo laikotarpiu nebuvo nuvestas nusiprausti duše. Lukiškių TI-K nors ir pateikė grafikus, iš kurių matyti, kad kokiomis savaitėmis dienomis kokie priežiūros postai vedami į dušus (b. l. 68–74), tačiau jie nėra aktualūs ginčo laikotarpiu. Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K buvo įpareigotos pateikti aktualius duomenis apie prausimo tvarką (b. l. 28–29), tačiau to nepadarė. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjo konkrečiu ir aiškiu teiginius, kad jis nebuvo nuvestas į dušą nusiprausti. Todėl šiuo aspektu neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai konstatuotini.

Dėl kamerų įrengimo, priemonių švarai palaikyti išdavimo

Pelėsis ir grybelis.

HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Byloje pateiktame Vilniaus visuomenės centro 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-437 (b. l. 6–7, 54–59) konstatuota, kad kameroje Nr. 310 ant sienų vizualiai nustatyti pelėsių požymiai. Šis pažeidimas buvo pašalintas 2018 m. balandžio 22 d. (b. l. 60). Kad aptariamoje kameroje nebuvo nustatytas šis pažeidimas ir vėliau patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VD) 2016 m. birželio 30 d. patvirtinimo aktas
Nr. 10-563(16.17.7 10.12) (b. l.62–63). Vadinasi, nėra duomenų, kad tuo metu, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 310, t. y. 2016 m. liepos 2 d. – 2016 m. liepos 3 d., kameroje buvo įsiveisęs pelėsis. Pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 13–18), kuriomis iš esmės grindžiamas kamerų netinkamas įrengimas, yra kitų kamerų, o ne tų, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas, todėl nevertinamos. Vis dėlto, Lukiškių TI-K nepateikė objektyvių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad kameroje Nr. 106, kurioje jis buvo laikomas ginčo metu, buvo įsiveisęs pelėsis. Todėl šiuo aspektu konstatuotini Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai. Vertinant dėl kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kameroje Nr. 106 buvo laikomas tik 1 parą, viso ginčo laikotarpiu nesikreipė ne tik į Lukiškių TI-K administraciją (b. l. 50), bet ir į VD (b. l. 33–40) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nepateikė reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė tikrai didelius nepatogumus ar kitokius išgyvenimus dėl įsiveisusio pelėsio galimo neatitikimo higienos normos reikalavimams. Esant tokioms aplinkybėms spręstina, kad pareiškėjo argumentai dėl įsiveisusio pelėsio vertintini kaip nepagrindžiantys patirtos neturtinės žalos, todėl šiuo atveju jos faktas nėra konstatuotinas ir neturtinė žala nepriteistina.

Priemonės švarai palaikyti.

HN 134:2015 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Pareiškėjas teigia, kad nebuvo išduotos priemonės palaikyti švarą kamerose, kuriose buvo laikomas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodyta (b. l. 77–79), kad kamerose aprūpinamos valymo inventoriumi ir priemonėmis, kameras valo juose laikomi asmenys, viso kamerose aprūpintos valymo priemonėmis, išduodami šepečiai grindims, šiukšlių semtuvai, kibirai, šluostės, valikliai. Pareiškėjas, teigdamas, kad jam nebuvo išduota priemonių kameros valymui, nenurodė konkrečių su tuo susijusių aplinkybių, t. y. kokių priemonių jam nebuvo išduota. Bylos duomenimis, pareiškėjas net nėra kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo sąlygų (b. l. 50). Įvertinus tai, pareiškėjo argumentai vertintini kaip per daug abstraktūs ir deklaratyvūs, nesudarantys pakankamo pagrindo vertinti Lukiškių TI-K veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas viso 3 paras ir įvertinus anksčiau nustatytas faktines aplinkybes, t. y. 3 paras pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, ir higienos normos dėl galimybės nusiprausti po dušu, darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiais aspektais egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikoma tik 3 paras, per jas nėra kreipęsis nei į Lukiškių TI-K administraciją su skundais ar prašymais dėl netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 50), nei į VD dėl laikymo sąlygų (b. l. 33–40), nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Todėl, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mąstą bei trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui priteistina 40,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1 300,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo kalėjimo-izoliatoriaus, pareiškėjui Gediminui Visockui 40,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja        Jolanta Malijauskienė