Administracinė byla Nr. A502-1034/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00258-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Artūro Drigoto (pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Ž. skundą atsakovams Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. Ž. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, Agentūra) 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1670464 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą išmokėti jai priklausančią visą pagrindinę išmokos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones dalį už 2010 m. balandžio 26 d. paraiška, reg. Nr. 10-1005485231-A1-1 (toliau – ir Paraiška), deklaruotą 42,29 ha žemės sklypą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Agentūros, 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 1-5) pareiškėja paaiškino, kad dėl Paraiškos Agentūra priėmė jau ketvirtą sprendimą, nes trys pirmieji buvo panaikinti teismine tvarka. Teismai konstatavo, jog visi Agentūros sprendimai neatitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl negalėjo būti laikomi teisėtais ir pagrįstais. Teismai, naikindami Agentūros sprendimus, iš esmės pripažino, jog pareiškėjai negali būti taikomos sankcijos už Paraišką. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Agentūra nepaiso ir nesivadovauja teismų išaiškintomis aplinkybėmis dėl to paties ginčo ir jau nustatytų faktų, pakartotinai tvirtina, jog peržiūrėjus Paraišką buvo nustatytas pažeidimo faktas. Atsakovas nurodo, jog 2010 m. birželio 14 d. kitas asmuo yra sudaręs ginčo žemės ploto nuomos sutartį, todėl pareiškėja neturėjo minėto ploto valdymo teisės ir pažeidė Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2010 m. taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 3D-278 (toliau – ir Taisyklės), 36.3 bei 50.1.2 punktą. Tačiau ši aplinkybė yra paneigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2831/2012. LVAT išsiaiškino, kad kitas Agentūros nurodytas asmuo, deklaravęs tą patį žemės sklypą, paraišką pateikė 2010 m. birželio 12 d., pridėjo Nekilnojamojo turto registro išrašą, kad to paties žemės sklypo 10,02 ha nuomoja nuo 2010 m. birželio 5 d. Teismo įsitikinimu, tokie duomenys, kai nėra pateikti duomenys apie žemės sklypo savininkų susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nėra pateiktas išnuomoto žemės sklypo perdavimo nuomininkui aktas su žemės planu, yra akivaizdžiai nepakankami daryti išvadas apie kurio nors asmens dvigubai deklaruotą plotą. Tai reiškia, jog nėra Taisyklių 36.3 punkto pažeidimo, o nesant šio pažeidimo, negalima taikyti Taisyklių 50.1.2 punkto nuostatų. Taigi pareiškėjai negali būti skiriamos sankcijos. LVAT pripažino, jog visą ginčo žemės sklypą pareiškėja teisėtai valdė iki 2010 m. birželio 14 d. Be to, nesant duomenų, kada ir kokia žemės sklypo dalis buvo perduota pagal nuomos sutartį, sprendimo argumentai dėl pareiškėjos visų 10 ha neteisingo deklaravimo negali būti laikomi pagrįstais. LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-3011/2012 nurodė, kad dėl pareiškėjai priklausančios visos išmokos pagal Paraišką, ginčo administracinėje byloje Nr. I-1711-629/2012 dėl Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. BR6-1670464 baigtis turės įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms. Tai reiškia, jog panaikinus Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą, pareiškėjai turi būti išmokama visa priklausanti parama. Kadangi Agentūra pagal tą pačią Paraišką taiko pareiškėjai sankciją ketvirtą kartą, toks Agentūros sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalies nuostatas. Dėl Agentūros neteisėtų veiksmų J. Ž. patyrė neturtinę žalą. Ji iki šiol negavo priklausančios išmokos (apie 15 000 Lt), bylinėjimosi metu buvo priversta kreiptis teisinės pagalbos į advokatą, kurio paslaugos yra mokamos. Dėl beveik trejus metus besitęsiančių neteisėtų Nacionalinės mokėjimo agentūros veiksmų pablogėjo pareiškėjos sveikata: sutriko širdies darbas, pablogėjo kraujotaka, padidėjo kraujospūdis, dėl negautų lėšų ji negalėjo visa apimtimi vykdyti ūkinės veiklos, patirti dvasiniai išgyvenimai pasireiškė nepasitikėjimu, pažeminimu.

Atsakovai Nacionalinė mokėjimo agentūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės mokėjimo agentūros, su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 17-19) paaiškino, kad pareiškėja 2010 m. balandžio 26 d. pateikė Paraišką, kuri buvo vertinama vadovaujantis Taisyklėmis ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ programų „Kraštovaizdžio tvarkymas“, „Ekologinis ūkininkavimas“, „Tausojant aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistema“ ir „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ įgyvendinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-152 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės). Administruojant Paraišką buvo nustatyta neatitikimų: dalis žemės sklypų deklaruota kito pareiškėjo paraiškoje. Atsižvelgiant į šiuos neatitikimus 2010 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjai buvo išsiųstas paklausimas dėl deklaruotų duomenų neatitikimo, kuriuo paprašyta pateikti minėtų žemės sklypų žemės valdymo teisę ir žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 25 d. ir 2010 m. lapkričio 22 d. Agentūrai pateikė dokumentus, tačiau jais nebuvo įrodyta kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 esančio lauko Nr. 2 žemės valdymo teisė. Pareiškėja pateikė Nekilnojamojo turto registro pažymėjimą, pagal kurį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas yra 21,04 ha, iš jo – 20,67 ha žemės ūkio naudmenos. Tačiau pareiškėja, turėdama minimo žemės sklypo Nr. 1010/2104 dalių, kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 esančiame lauke Nr. 2 deklaravo 16,83 ha. Taigi deklaruojamas 10,00 ha plotas sutapo (persidengė) su A. K. deklaruojamu 10,02 ha plotu. A. K. dėl du kartus deklaruoto kontrolinio žemės sklypo Nr. 216556-0592 pateikė Biržų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 6 d. pažymą Nr. PŽ-118 apie žemės ūkio veiklą kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592, plotas – 10,02 ha. Taip pat buvo pateiktas išrašas iš Nekilnojamojo turto registro apie 2010 m. birželio 5 d. sudarytą žemės nuomos sutartį dėl 10,02 ha ploto. Agentūra, vadovaudamasi abiejų pareiškėjų pateiktais duomenimis, nustatė, jog A. K. įrodė žemės valdymo teisę į kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 deklaruotą lauką Nr. 1, kurio deklaruotas plotas 10,02 ha, todėl jam išmokėjo priklausančias išmokas. Įvertinus pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 du kartus deklaruoto lauko Nr. 2 ir turimą gyvulių kiekį, nustatyta, kad pareiškėja žemės valdymo teisės kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 neįrodė, todėl nebuvo įgijusi teisės gauti išmokas; už šį plotą išmokos yra išmokėtos kitam asmeniui. Taigi administruojant Paraišką buvo laikoma, jog tyčinio neteisingo deklaravimo atvejis nustatytas pareiškėjos deklaruotame kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 esančiame lauke Nr. 2, ir pagrindinė išmokos dalis jai neskirta. Agentūra pažymėjo, kad turėjo teisę priimti naują sprendimą, nes tik priėmus sprendimą yra baigiamas pareiškėjų paraiškų administravimas. Pareiškėjos teiginys, jog teismai, naikindami Agentūros sprendimus, iš esmės pripažino, jog pareiškėjai negali būti taikomos sankcijos, todėl įsiskolinimas už pagrindinę išmoką privalo būti išmokėtas, yra visiškai nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas skundo reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos J. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 39-45).

Teismas, išsamiai, visapusiškai ištyręs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių paramos skyrimą, analizę, padarė išvadą, kad Agentūrai administruojant Paraišką buvo nustatyti neatitikimai, t. y. dalis pareiškėjos nurodytų žemės sklypų buvo deklaruota kito asmens (A. K.) paraiškoje. Įvertinusi minėtus neatitikimus, Agentūra 2010 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjai išsiuntė paklausimą dėl deklaruotų duomenų neatitikimo Nr. 1435751, kuriame buvo prašoma pateikti minėtų žemės sklypų žemės valdymo (nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais) teisę ir žemės dirbimą patvirtinančius dokumentus. Pareiškėja 2010 m. rugpjūčio 25 d. ir 2010 m. lapkričio 22 d. pateikė Agentūrai dokumentus dėl minėto deklaravimo, įrodydama kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-2010 esančio lauko Nr. 1 žemės valdymo teisę, t. y. pateikė 2009 m. lapkričio 19 d. valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 89, kurioje nurodyta, kad žemės sklypas išnuomojamas vieneriems metams, tačiau neįrodė kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 esančio lauko Nr. 2 žemės valdymo teisės. Pareiškėja Agentūrai pateikė pažymėjimą iš Nekilnojamojo turto registro, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) plotas yra 21,04 ha, iš jo – 20,67 ha žemės ūkio naudmenos. Tačiau pareiškėja, turėdama minėto žemės sklypo 1010/2104 dalių, kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 esančiame lauke Nr. 2 deklaravo 16,83 ha, todėl deklaruojamas 10 ha plotas sutapo (persidengė) su A. K. deklaruojamu 10,02 ha plotu. A. K. dėl du kartus deklaruoto kontrolinio žemės sklypo Nr. 216556-0592 pateikė Biržų rajono savivaldybės administracijos 2010 m. rugsėjo 6 d. pažymą Nr. PŽ-118 apie žemės ūkio veiklą kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592, plotas – 10,02 ha. Be to, pateikė išrašą iš Nekilnojamojo turto registro apie 2010 m. birželio 5 d. sudarytą žemės nuomos sutartį dėl 10,02 ha ploto, todėl Agentūra, vadovaudamasi abiejų asmenų (J. Ž. ir A. K.) pateiktais duomenimis, pagrįstai nustatė, kad A. K. įrodė žemės valdymo teisę į kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 deklaruotą lauką Nr. 1, kurio deklaruotas plotas 10,02 ha, bei išmokėjo A. K. išmokas už du kartus deklaruotą plotą. Agentūra pagrįstai įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 du kartus deklaruoto lauko Nr. 2 ir turimą gyvulių kiekį, bei nustatė, kad pareiškėja žemės valdymo teisės kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 neįrodė, todėl nebuvo įgijusi teisės gauti išmokas, o už šį plotą išmokos yra išmokėtos kitam asmeniui. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, kad administruojant Paraišką Agentūra pagrįstai konstatavo, jog yra nustatytas tyčinio neteisingo deklaravimo atvejis pareiškėjos Paraiškoje deklaruotame kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 esančiame lauke Nr. 2, ir pagrindinė išmokos dalis pareiškėjai nebuvo mokama. Išsamiai įvertinęs administracinių bylų Nr. I-1711-629/2012, I-2502-244/2012 bei Nr. I-1175-244/2012 medžiagą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1711-629/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo, Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad teismai, naikindami Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir vertindami kitas su ginču susijusias aplinkybes, nenustatė, jog Agentūra privalo išmokėti pareiškėjai išmoką, o tik konstatavo Agentūros 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo neatitikimą VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Agentūra, vykdydama LVAT 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį, priėmė Sprendimą aiškiai pagrįsdama ir motyvuodama, kodėl pareiškėjai taikoma sankcija, t. y. priėmė Sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnyje numatytus reikalavimus. Ištyrus išrašus iš J. Ž. medicininių dokumentų bei skunde teismui nurodytas aplinkybes dėl patirtų išgyvenimų, prieita išvados, kad pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos skunde teismui nurodytą neturtinę žalą, bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp nurodytos žalos ir Agentūros veiksmų, todėl reikalavimas priteisti jai neturtinę žalą taip pat netenkintas.

III.

Pareiškėja J. Ž. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, bei priteisti 4 200 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš kurių 100 Lt sudaro žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 1 000 Lt vertės apeliacinio skundo parengimo paslauga).

Apeliacinis skundas (b. l. 48-54) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Agentūra neturi teisės pateiktą paraišką administruoti pakartotinai ir kaskart iš naujo  taikyti sankcijas. Taisyklės reglamentuoja pirminį ir vienkartinį paraiškų administravimą (pvz. LVAT administracinės bylos Nr. A756-1229/2010, A502-2335/2011).
2. Ginčas dėl Paraiškos yra galutinai išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu.
3. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pirmosios instancijos teismas nepasisakė, kodėl atmeta skundo argumentus dėl Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo.
4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo 2011 m. lapkričio 16 d. ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimo teisėtumo, pripažino, kad pareiškėja, teikdama Paraišką, veikė sąžiningai, jokių pažeidimų, kurių pagrindu turėtų būti taikomos sankcijos, nepadarė.
5. Ankščiau priimti atsakovo sprendimai buvo panaikinti ne tik todėl, kad neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, bet ir dėl to, jog jie iš esmės neteisėti ir nepagrįsti.
6. Valstybės tarnautojų biurokratizmu yra pažeidžiamos pareiškėjos teisės ir laisvės viešojo administravimo srityje. Valdžios institucija nevykdo savo tiesioginės pareigos tinkamai ir teisingai tarnauti žmonėms. Toks atsakovo elgesys suponuoja teisinį netikrumą, įgytų teisių neapibrėžtumą ir paneigia asmens teisėtus lūkesčius, pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą.
7. Pareiškėja teismui pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos faktą.

Atsakovai prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 61-63) iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje sprendžiama dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. BR6-1670464 dalies, kuria pareiškėjai skirta 11 000,80 Lt sankcija už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą (Taisyklių 50.1.2 p.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Nacionalinė mokėjimo agentūra atsisakė išmokėti pareiškėjai pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenų plotą 2010 m., nustačiusi dvigubo deklaravimo atvejį kontroliniame žemės sklype Nr. 216556-0592 esančiame lauke Nr. 2. Atsakovas pripažino, kad 10 ha plotas persidengia su kito asmens (A. K.) deklaruotais plotais ir pareiškėja neįrodė žemės valdymo teisės nuosavybės, nuomos ar kitais pagrindais, t. y. jos deklaruotas 42,29 ha plotas faktiškai sudaro tik 32,29 ha.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2831/2012 konstatavo, kad 2010 m. balandžio 26 d. pateikdama Paraišką, J. Ž. veikė sąžiningai. Visą žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ji teisėtai valdė iki 2010 m. birželio 14 d., t. y. iki 2010 m. birželio 5 d. nuomos sutarties (nuomininkas – A. K.) į šio sklypo 1 094/2 104 dalis įregistravimo.

Pažymėtina, jog atsakovas naujų faktinių duomenų, kuriuos reikėtų papildomai tirti, nenurodo ir skundžiamą administracinį aktą iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias jau revizavo bei patvirtino teismas, todėl nėra pagrindo jų vertinti iš naujo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi nustatyti faktai pripažintini pareiškėjos keliamam ginčui turinčiais prejudicinę reikšmę.

Neteisingas deklaravimas Taisyklių 4 punkto prasme yra didesnio žemės ūkio naudmenų ar pasėlių ploto, negu pareiškėjas valdo, ir (arba) didesnio ploto, negu jame užsiima žemės ūkio veikla, deklaravimas. Taigi neteisingas deklaravimas – tai atvejis, kai nustatoma, kad paramos paraiškos pateikimo metu pareiškėjo nurodyti duomenys neatitiko tikrovės.

Tikrinamos administracinės bylos šalys neneigia, jog J. Ž. paraiška Agentūroje buvo gauta 2010 m. balandžio 26 d. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota ir atsakovas nereiškia prieštaravimų dėl to, kad iki 2010 m. birželio 14 d. pareiškėja buvo teisėta žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja. Taigi deklaravimo veiksmų atlikimo dieną pareiškėjos nurodyta informacija, susijusi su valdomų žemės ūkio naudmenų plotu, atitiko teisingumo kriterijų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti Nacionalinės mokėjimo agentūros išvadoms dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo. Kaip matyti, ginčo teisiniams santykiams taikytinas reguliavimas nedraudžia perduoti žemės ūkio valdą po paramos paraiškos pateikimo. Spręsdamas paramos skyrimo valdos perdavėjui ar valdos perėmėjui klausimą, atsakovas tokiais atvejais privalo vadovautis Taisyklių VIII skyriuje įtvirtintomis taisyklėmis.

Remiantis išdėstytais argumentais Nacionalinės mokėjimo agentūros 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. BR6-1670464 negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo panaikinimas savaime suponuoja atsakovui pareigą užbaigti administracinę procedūrą laikantis teismo sprendimų nurodymų – skirti pagrindinę išmoką už žemės ūkio naudmenas priklausomai nuo pareiškėjos įvykdytų įsipareigojimų ploto, kai eliminuota sankcijos už neteisingą deklaravimą jai taikymo galimybė – skundo reikalavimas dalyje dėl įpareigojimo atlikti veiksmus netenkinamas. Administraciniams teismams pripažinus, kad atsakovas per 2011–2012 m. laikotarpį administruodamas Paraišką neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo, ir pareiškėjai iš to kildinant neturtinės žalos atsiradimą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo aspektu byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimas keičiamas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalies 1 punktą, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje už apeliacinį skundą nustatytas 50 litų žyminis mokestis. Nustatyta, kad pareiškėja, kreipdamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, sumokėjo 100 litų (b. l. 55), todėl jai grąžintina 50 litų žyminio mokesčio permoka, 2013 m. gegužės 27 d. pervesta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos J. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1670464, pakeisti ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. BR6-1670464 panaikinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir šia apimtimi perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti J. Ž. 50 (penkiasdešimt) litų žyminio mokesčio permoką, sumokėtą 2013 m. gegužės 27 d. pavedimu.