Administracinė byla Nr. eA-4046-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00447-2018-9

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

     (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. G. B. (G. B.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. (15/6-12)12PR-22 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.
2. Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. birželio 27 d. paskelbta jo paieška Rusijoje, o 2011 m. gruodžio 6 d. jo atžvilgiu sąmoningai pradėta baudžiamoji byla dėl galimo stambaus masto sukčiavimo. Pareiškėjo vertinimu, jis persekiojamas dėl to, jog yra verslininkas, atsisakęs bendradarbiauti su įmonėmis, kurios susijusios su organizuota nusikalstama grupuote „(duomenys neskelbtini)“ bei Rusijos generaline prokuratūra, dėl ko jo atžvilgiu vykdomas persekiojimas Rusijoje atitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 116.1.1. punkte nurodytą persekiojimo apibrėžimą. Pažymėjo, kad 2012 metais į jo gyvybe buvo pasikėsinta Maskvoje, buvo sulaužyta ranka, sukrėstos smegenys, lūžo du stuburo slanksteliai.
3. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas jo prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjo neobjektyviai, sprendimas priimtas neįvertinus visų pareiškėjo nurodytų esminių aplinkybių, neteisingai pritaikius Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį, pažeidžiant Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Pabrėžė, kad jis atitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus, o atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nesivadovavo Aprašo 116–124 punktais, tikimybių pusiausvyros bei abejonės privilegijos principais.
4. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas ir pagrįsta baimė, jog savo šalyje jis gali būti kankinamas, su juo gali būti žiauriai, nežmoniškai pasielgta, jo gyvybei gresia pavojus arba gali būti žeminamas jo orumas.
5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui pabėgėlio statusas nebuvo suteiktas, kadangi jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
7. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu Rusijos Federacijoje pradėtas baudžiamasis tyrimas ir paskelbta jo paieška. Pažymėjo, kad pareiškėjo pasakojimas apie jo atžvilgiu pradėtą suklastotą baudžiamąją bylą, jam atsisakius bendradarbiauti su įmonėmis, kurios susijusios su Rostovo policija, organizuota nusikalstama grupuote „(duomenys neskelbtini)“ bei Rusijos generaline prokuratūra, atmestas kaip nepatikimas, dėl ko šios aplinkybės nelaikytinos nustatytais faktais. Akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas buvo neišsamus, nedetalus, prieštaraujantis kilmės valstybės informacijai ir akivaizdžiai paremtas viešuosiuose šaltiniuose skelbtos informacijos aplinkybėmis bei jų subjektyvia interpretacija, o ne asmenine patirtimi. Teigė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog baudžiamasis persekiojimas būtų neproporcingas arba diskriminuojantis pareiškėją dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atsakovas pažymėjo, kad nustatytas pareiškėjo baudžiamojo persekiojimo faktas savaime neprilygsta 1951 metų Jungtinių Tautų Konvencijoje dėl pabėgėlių statuso pateiktam persekiojimo apibrėžimui, kadangi tyrimo metu nebuvo žinomos su baudžiamąja bylą susijusios aplinkybės, nenustatyta, ar už padarytą nusikaltimą pareiškėjui gali būti skirta įstatymuose nenumatyta arba ilgesnė nei įstatymuose numatyta bausmė.
8. Atsakovo vertinimu, byloje nėra nurodyta aplinkybių, dėl kurių pagrįstai būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjui gresiantis baudžiamasis persekiojimas ar baudimas bus diskriminacinio pobūdžio – pareiškėjas rusų tautybės asmuo, pravoslavas, nepriklauso politinei partijai ar organizacijai.
9. Atsakovas pažymėjo, kad su baudžiamuoju persekiojimu susijusi grėsmė negali būti tik hipotetinio pobūdžio arba grindžiama menka ir neapibrėžta tikimybe, dėl ko, nenustatęs pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai ar mirties bausmė (Rusijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai), atsisakė suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą atmetė.
11. Teismas iš 2017 m. rugsėjo 27 d. vykusios apklausos ir pareiškėjo paaiškinimų nustatė, jog pareiškėjas Rusijoje turėjo dvi firmas: UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“. Jam teko nutraukti įmonių veiklą, nes susidorojimu grasino Rostovo apskrities policijos Ekonomikos saugumo ir korupcijos valdybos majoras V. B. (V. B.), jeigu pareiškėjas nemokamai neduos didelio kiekio kuro. 2010 metų spalio–lapkričio mėnesiais įmonė „(duomenys neskelbtini)“ sudarė sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonė „(duomenys neskelbtini)“ šioje sutartyje dalyvavo kaip trečioji šalis, tiekianti kurą įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kuri šį kurą turėjo parduoti įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Kita sutartis dėl kuro pirkimo-pardavimo pasirašyta 2010 metais tarp įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonės „(duomenys neskelbtini)“. Sutartis su įmone „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įvykdyta, nes paaiškėjo, kad įmonės „(duomenys neskelbtini)“ iš banko teikiama informacija apie įmonės mokumą padirbta, t. y. įmonė nepajėgė sumokėti už kurą. Sandoris su įmone „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo įvykdytas, nes pareiškėjas sužinojo, kad įmonė, kuriai vadovavo Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo žmona, susijusi su Krasnodaro krašte, Kushchyovskaya rajone veikiančia kriminaline grupuote „(duomenys neskelbtini)“, dėl ko atsisakė pasirašyti sutarties priedus ir sutartis neįsigaliojo. Kadangi įmonės „(duomenys neskelbtini)“ „stogas“ buvo Rostovo miesto policija, tai pareiškėjui atsisakius tęsti sandorį, nuo 2011 metų balandžio–gegužės mėnesio majoras V. B. (V. B.) kartu su savo pareigūnais atvykdavo į pareiškėjo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ofisą, esantį Maskvoje, ir grasindavo susidorojimu. Jie reikalavo, kad būtų pasirašytos sutartys su įmonėmis „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“, o taip pat – didelio kiekio kuro šioms įmonėms. Rostovo policiją sieja tarpusavio santykiai su grupuote „(duomenys neskelbtini)“ ir Rusijos generaline prokuratūra. 2011 metų rugsėjo mėnesį nuvykęs į pasų skyrių pareiškėjas sužinojo, kad 2011 m. liepos 27 d. paskelbta jo federalinė paieška be teisės jį sulaikyti. Pareiškėjas, bandydamas išsiaiškinti, kas ir dėl ko jam paskelbė paiešką, nuvažiavo į Belebėjaus miestą, Baškirijoje, pas kriminalinės policijos viršininką, kuris pasakė, kad tai paplitusi Rostovo policijos praktika – jei žmogus nepasirašo sutarties su jiems „pavaldžia“ įmone, jie daro spaudimą – arba asmuo pasirašo sutartį pagal jų iškeltas sąlygas, arba paskelbiama federalinė paieška. Pareiškėjas kreipėsi pagalbos į draugo pažįstamą advokatą, kuris, sužinojęs, kad byla yra susijusi su Rusijos generaline prokuratūra, atsisakė ją tirti. Pareiškėjas Maskvoje kreipėsi į kitą advokatę T. J. (pavardės neprisimena, gal V.), kuri sutiko imtis bylos, tačiau po 1–2 mėnesių advokatė ir jos vyras buvo nužudyti prie jų namo laiptinės (pareiškėjas nežino, ar tai susiję su jo byla). Po advokatės nužudymo pareiškėjas išvyko iš Rusijos ir nuvyko į Lenkiją (turėjo Lenkijos vizą), tačiau Lenkijoje pastoviai negyveno, vykdavo į Lietuvą, grįždavo atgal į Rusiją, paskutinį kartą buvo grįžęs 2015 metais. Vieną kartą, kai buvo grįžęs į Rusiją atsitiko nelaimingas atsitikimas, jis paslydo ir rimtai susižalojo, dėl patirtų traumų buvo paguldytas į ligoninę. Pareiškėjo nuomone, jį pastūmė rostoviečiai, nes tai įprasti jų darbo metodai. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl nepaisant jo teigimu, jam gresiančio pavojaus, jis grįždavo į kilmės valstybę. 2016 metais pareiškėjas vėl kreipėsi į advokatus Maskvoje, kad būtų išsiaiškinta, kodėl paskelbta jo paieška. Advokatai pasakė, kad jo paiešką paskelbė Rostovo policija, nes jam iškelta baudžiamoji byla pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 159 straipsnio 4 dalį, t. y. sukčiavimą plačiu mastu. Advokatai nurodė, kad šią problemą jie gali išspręsti per dvi dienas, ilgiausiai per savaitę, kai tik pareiškėjas sumokės už jų teisines paslaugas. Nutraukus baudžiamąją bylą pareiškėjui grėsmės tikriausiai neliktų, nes kriminalinė grupuotė „(duomenys neskelbtini)“ išardyta, bet tikėtina, jog rostoviečiai nepliks jo ramybėje. Pareiškėjo teigimu, baudžiamąją bylą jam iškėlė majoras V. B., kuriam Rostovo miesto ginekologas V. J. pažadėjo atiduoti pareiškėjo sūnaus automobilį.
12. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo pateiktus žodinius paaiškinimus, nustatė, jog pareiškėjas nėra 2007 metais įkurtos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, jis nuo 2010 m. gruodžio 16 d. buvo įmonės generalinis direktorius. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veikla nėra susijusi su naftos žaliavų produkcija, ji neužsiiminėjo degalų ir panašių produktų prekyba. Tyrimo metu nebuvo rasta informacijos apie majorą V. B. (V. B.), kuris dirbtų Rusijos Federacijos policijos sistemoje. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas yra „(duomenys neskelbtini)“ savininkas. Antrasis įmonės savininkas yra A. S. (A. S.), šis asmuo iš Rusijos neišvyko. UAB agrofirma „(duomenys neskelbtini)“, kurios generalinis direktorius yra V. A. R. (V. A. R.) įsikūrusi Rostovo mieste, šios įmonės negalima patikrinti Rusijos Federacijos valstybiniuose registruose. Buvo rasta informacija apie Rostovo mieste veikiančią įmonę UAB agrofirma „(duomenys neskelbtini)“, kuri turi filialą Kushchyovskaya kaime, šios įmonės registracijos ir mokesčių mokėtojo numeriai nesutampa su anksčiau minėtos įmonė „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitais. Šios įmonės ir filialo savininkai yra E. B. (E. B.) ir R. B., o filialui vadovauja V. P.. Nustatyta, kad 2007–2016 metais Krasnodaro apskrities generalinio prokuroro pirmuoju pavaduotoju buvo I. B. (I. B.), informacijos, kad I. B. ir R. B. buvo sutuoktiniai, ar duomenų, jog kuris nors iš minėtų asmenų ar įmonė „(duomenys neskelbtini)“ būtų susijusi su kriminaline grupuote „(duomenys neskelbtini)“ nėra. Atlikus tyrimą rasta informacijos, kad Rusijos generalinio prokuroro pavaduotojo G. L. buvusi žmona O. L. kaltinama turėjusi ryšių su kriminaline grupuote „(duomenys neskelbtini)“ – ji kartu su gaujos narių žmonomis turėjo bendrą įmonę „(duomenys neskelbtini)“.
13. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo pasai patvirtina jo tautybę bei pilietybę, tačiau nepatvirtina jo pasakojimo apie grėsmes, dėl kurių jis negali grįžti į kilmės valstybę. Teismas vertino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikti raštai patvirtina, jog įmonės „(duomenys neskelbtini)“  ir „(duomenys neskelbtini)“ veikė / veikia, tačiau šie dokumentai nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog įmonė „(duomenys neskelbtini)“ turėjo sutartinių įsipareigojimų „(duomenys neskelbtini)“, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo nemoki ir yra susijusi su Rostovo policija. Priedas Nr. 1 prie sutarties nepatvirtina pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad tarp įmonių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ pasirašyta sutartis, šis priedas taip pat nepatvirtina, jog įmonė „(duomenys neskelbtini)“ susijusi su kriminaline grupuote „(duomenys neskelbtini)“ ar Rusijos generaline prokuratūra. Pažymėjo, kad advokato laiške išdėstyta subjektyvi autoriaus nuomonė, o daromos prielaidos nepagrįstos objektyviais duomenimis, advokatas nepatvirtino, jog Rostovo policija grasino pareiškėjui, iškėlė jam suklastotą baudžiamąją bylą pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 159 straipsnio 4 dalį. Teigė, kad Maskvos valstybinės S. S. Judin ligoninės elektroninis laiškas taip pat nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo apie patirtus sužalojimu bei aplinkybės, jog dėl patirtos traumos kalta Rostovo policija.
14. Atlikęs byloje pateiktų įrodymų ir pareiškėjo paaiškinimų analizę, teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikti duomenys nepatvirtina jo prašyme suteikti prieglobstį nurodytų aplinkybių. Dėl nurodytos priežasties pritarė Migracijos departamento išvadoms, jog pareiškėjo pateikti duomenys neturi įrodomosios reikšmės jo pasakojimui. Teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pasakojimo dalis, jog baudžiamasis persekiojimas pradėtas, nes jis atsisakė bendradarbiauti su įmonėmis, kurios susijusios su Rostovo policija, organizuota nusikalstama grupuote „(duomenys neskelbtini)“ bei Rusijos generaline prokuratūra, yra labiau netikėtinas negu tikėtinas.
15. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra žinomos su baudžiamąją bylą susijusios aplinkybės, dėl kokių priežasčių pareiškėjui iškelta baudžiamoji bylą, kokia atsakomybė jam gresia ir pan., todėl nėra galimybės nustatyti, kokia jam gali būti skirta įstatymuose nenustatyta arba ilgesnė nei įstatymuose nustatyta bausmė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui gresiantis persekiojimas gali būti neproporcingas ar vertintinas kaip diskriminacinio pobūdžio, dėl ko pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.
16. Teismas vertino, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tikimybę pareiškėjui kilmės šalyje patirti veiksmus, nustatytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, todėl sprendė, jog atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos.

III.

17. Pareiškėjas G. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Migracijos departamentas pagrįstai jam nesuteikė papildomos apsaugos, o atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo priėmimui reikšmingas aplinkybes bei argumentus, jog pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas neatitinka persekiojimo apibrėžimo, o pats pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
19. Pareiškėjas pažymi, kad Departamentui atvirai ir išsamiai išdėstė aplinkybes, dėl kokių priežasčių jis yra už kilmės valstybės ribų, kodėl bijo ir negali ten sugrįžti. Teigia, kad savo šalyje gali būti kankinamas, su juo gali būti žiauriai, nežmoniškai pasielgta, gali būti žeminamas jo orumas ir kilti grėsmė gyvybei.
20. Pareiškėjas nurodo, kad dėl pasikėsinimo į jo gyvybę, esant nenutrauktai suklastotai baudžiamajai bylai ir vykdomam baudžiamajam persekiojimui, į pareiškėjo gyvybę gali būti vėl pasikėsinta. Nesupranta, kodėl atsakovas iki sprendimo priėmimo dienos negalėjo ar nesugebėjo gauti daugiau konkrečių duomenų apie pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą Rusijoje, apie jo atžvilgiu iškeltą baudžiamąją bylą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nebandė aiškintis daugiau aplinkybių dėl pareiškėjo persekiojimo, o apsiribojo vien Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos informaciniu pranešimu, dėl ko išvada apie pareiškėjui gresiantį proporcingą baudžiamąjį persekiojimą, yra nepagrįsta.
21. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
22. Atsakovo teigimu, byloje nenustatyta pagrindų, leidžiančių panaikinti tiek Departamento, tiek pirmosios instancijos teismo priimtus sprendimus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė teisės normas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.“
24. To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.“
25. Iš šių teisės normų matyti, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą, yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; kils grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija ir kt.).
26. Iš Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies dispozicijų matyti, kad šių straipsnių sudėtys atribojamos viena nuo kitos pagal jų dispozicijose išdėstytų skirtingų priežasčių, dėl kurių asmuo pagrįstai bijo grįžti į savo kilmės valstybę, pobūdį bei skirtingų įvykių, neigiamų pasekmių pobūdį, kurie užsieniečiui gali atsitikti jam jo kilmės valstybėje.
27. Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas, kaip teisinė kategorija, reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio , t. y., ji (individuali grėsmė ar beatodairiškas smurtas) turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta.
28. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos  minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti               Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.
29. Iš apeliacinio skundo matyti, kad juo iš esmės yra nesutinkama su teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, pateikiant savą įrodymų vertinimo versiją.
30. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad apeliaciniame skunde suformuluotas reikalavimas bei argumentai, kuriais grindžiamas šis reikalavimas ir apsprendžia bylos ribas, kuriose apeliacinės instancijos teismas revizuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą.
31. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje yra paieškomas dėl padarytų baudžiamųjų veikų. Ši aplinkybė gali būti reikšminga tik tuo aspektu, kiek ji atitiktų minėtų teisės normų, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies, dispozicijose nustatytas sąlygas, t. y., turėtų būti nustatyta, kad pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas jo kilmės valstybėje yra vykdomas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta, prieglobsčio prašymo šiais pagrindais negrindžia ir pats pareiškėjas. Reikšmingomis aplinkybėmis susijusiomis su vykdomu baudžiamuoju persekiojimu galėtų būti konstatavimas faktų, kad pareiškėjas jo kilmės valstybėje dėl baudžiamojo persekiojimo bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, grės mirties bausmės ar kitokios egzekucijos įvykdymas. Atsakovo surinkti duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybėje – Rusijoje, taikomas baudžiamosios atsakomybės priemones, tokių aplinkybių nepatvirtina bei paneigia pareiškėjo teiginius, kad jam galėtų kilti tokios grėsmės jo kilmės valstybėje.
32. Byloje kitų įrodymų, kurie paneigtų atsakovo šiuo klausimu surinktus duomenis bei patvirtintų pareiškėjo teiginius, nesurinkta. Visa tai lemia, kad tiek ginčijamo atsakovo sprendimo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kuriomis konstatuota, kad nėra nustatyta aplinkybių, atitinkančių Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies sąlygas, yra atitinkančios įrodymų vertinimo kriterijus, nustatytus to paties įstatymo  83 straipsnyje.
33. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
34. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
35. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
36. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 148 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.