Civilinė byla Nr. e2A-521-943/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02053-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.1; 3.5.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“, uždarajai akcinei bendrovei „KIR1“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys antstolis V. M., bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „EMILĖ“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ab initio, (nuo sudarymo momento) pripažinti 2017 m. lapkričio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančiu ab initio.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė pardavė, o ieškovė nupirko hipoteka apsunkintą ginčo turtą–administracinį prekybos pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Sutartyje šis perleidžiamas objektas įkainotas 883 630,68 Eur (3 051 000 Lt). Pastatas ir žemės nuomos teisė pardavimo momentu buvo įkeisti. Prieš sudarant ir pasirašant sutartį buvo gautas kreditoriaus bankrutavusios kredito unijos (toliau – KU) „Vilniaus taupomoji kasa“ 2012 m. rugpjūčio 21 d. sutikimas Nr. 12/813 dėl įkeisto turto pardavimo ir sutikimas Nr. 12/815 dėl įkeisto turto nuomos teisės perleidimo.
3. Vėliau ieškovei paaiškėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra neteisėta. Ieškovės įstatuose įtvirtinta, kad bendrovės valdymo organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas bei vienasmenis valdymo organas – vadovas (direktorius). Įstatų 13 straipsnio 17 punkte nurodyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę priimti sprendimą dėl pritarimo bendrovės vadovui sudaryti įstatų 15 straipsnio 13 punkte nurodytą sandorį. Įstatų 15 straipsnio 13 punktas nurodo, kad bendrovės vadovas vadovaujasi visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais priimdamas sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo. Sprendimą įsigyti tokį turtą bendrovės vadovas gali priimti tik jei yra gautas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas. Ieškovės vienintelis akcininkas Bulgarijos Respublikoje registruotas juridinis asmuo „VANTA 2“ (toliau – VANTA 2) nurodė, kad nėra pritaręs 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui.
4. Ieškovė taip pat teigė, kad sandoris turi valios trūkumų ir prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.81, 6.156 straipsnių nuostatoms ir ieškovės įstatams. Todėl sutartis yra negaliojanti pagal CK 1.80 straipsnį ab initio. Ieškovė prašė sandorį pripažinti negaliojančiu ir CK 1.82 straipsnio pagrindu, nes jis prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui. Kadangi sutartis laikytina niekine ir negaliojančia ab initio, toks sandoris nesukėlė teisinių pasekmių. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 602 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta norma, kad turto pardavimo iš varžytynių aktus suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiais, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. Teigė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuris buvo sudarytas pažeidžiant pagrindinius sutarčių teisės ir bendruosius teisės principus (CK 6.225 straipsnio 1 dalis), prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK. 1.81 straipsnis), pripažintinas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas, įvertinęs pirkėjo (ieškovės) pasirašytus patvirtinimus ir garantijas bei aplinkybę, kad būtinus sandoriui dokumentus tikrino ir tvirtino notaras, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog pirkėjo valdymo organai buvo priėmę sprendimą sutarčiai sudaryti. Tai, kad tokio sprendimo nėra tarp notaro surinktų sandoriui tvirtinti dokumentų, teismo vertinimu, dar nereiškia, kad patvirtintos sutarties sąlygos turėtų būti vertinamos kaip mažesnę įrodomąją galią turintis įrodymas, lyginant su ieškovės paaiškinimais, kad ieškovės akcininkas VANTA 2 nėra davęs sutikimo tokiam sandoriui.
7. Teismas pažymėjo, kad net sutikus su ieškovės argumentais, jog ieškovės akcininkas VANTA 2 nedavė sutikimo ginčijamam sandoriui jo sudarymo metu, yra labai tikėtina, kad akcininkas, eilę metų vykdydamas jam įstatymu priskirtas pareigas, gaudamas minėtą informaciją apie bendrovę, pritardamas vėlesniems sandoriams, kuriais buvo perleidžiamos ar perkeliamos teisės pagal kredito sutartis, jų įvykdymo užtikrinimui paliekant įkeistą turtą, realiai žinojo ir naudojosi nupirkto turto įkeitimu ir jo teikiamomis garantijomis bei sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Tai teismas vertino kaip vėlesnį pritarimą šiam sandoriui, toks pritarimas sandorį daro galiojančiu nuo jo sudarymo momento, todėl teismas padarė išvadą, kad sutartis buvo sudaryta nepažeidžiant valdymo organų kompetencijos ir ieškovės teisnumo.
8. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad ginčijama sutartis prieštarauja bendrovės veiklos tikslams, nes neva buvo įsigytas hipoteka apsunkintas turtas, kuris mažino jo vertę ir neužtikrino racionalaus bendrovės turto panaudojimo. Byloje esantys įrodymai, pagal kuriuos ieškovė ir bankrutavusi KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2012 m. rugpjūčio 16 d. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (ieškovei buvo suteikta 3 585 000 Lt paskola) ir kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas turtas, įsigytas už 3 051 000 Lt, o ieškovei neįvykdžius prievolės kreditoriui, turtas iš varžytinių buvo parduotas už 1 852 000 Eur, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad sutartis prieštaravo bendrovės veiklos tikslams, o kitokie įrodymai, kurie pagrįstų ieškovės teiginį, byloje nepateikti. Esant pirkėjo patvirtinimams ir pareikštoms garantijoms, kontrahento ginčijamame sandoryje, t. y. turto pardavėjo veiksmai, teismo nuomone, vertintini kaip sąžiningi, nes byloje nėra įrodymų, kad pardavėjas žinojo ar privalėjo žinoti, jog sandorį sudarė šios teisės galimai neturintis juridinio asmens valdymo organas. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ privalėjo susipažinti su ieškovės bendrovės įstatais ir atitinkamai žinoti, kad buvo būtinas įmonės akcininko pritarimas.
9. Reikalavimas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytinių aktą buvo kildinamas iš prašymo pripažinti sutartį niekine ir negaliojančia, todėl atmetus reikalavimą sutartį pripažinti negaliojančia, teismo vertinimu, negali būti tenkinamas ir reikalavimas dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, todėl teismas plačiau nepasisakė dėl ieškovės dėstomų šiuo klausimu argumentų. Teismas pažymėjo, kad sprendimas šioje byloje nei ieškinio patenkinimo, nei ieškinio atmetimo atveju neturės įtakos šalių nurodytiems į bylą neįtrauktiems tretiesiems asmenims, nes restitucija natūra nėra galima dėl to, kad turto hipoteka galioja nepriklausomai nuo įkeisto turto savininko pasikeitimo, o tai, kad turtas buvo įkeistas iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo lemia, kad hipotekos pagrindu atliktas turto išvaržymo teisėtumas negali priklausyti nuo pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „EMILĖ“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Byloje pateikta duomenų, kad būtent 2012–2013 metais, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, tikėtinai buvo klastojami vienintelio akcininko sprendimai. Civilinėje byloje Nr. e2A-826-370/2016 ekspertizės metu buvo nustatyta, kad buvo suklastotas 2012 m. rugsėjo 26 d. vienintelio akcininko sprendimas ieškovės direktoriumi skirti V. Ž.. Civilinėje byloje Nr. e2-3897-803/2018 taip pat buvo nustatyta, kad du vienintelio akcininko protokolai buvo suklastoti. Nagrinėjamu atveju notarui apskritai nebuvo pateiktas vienintelio akcininko sprendimas, nors atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kaip pardavėja, visuotinio akcininko susirinkimo protokolą notarui pateikė. Teismo argumentas, kad ieškovė ilgai neginčijo sandorio ir vėliau išreiškė pritarimą yra visiškai nepagrįstas, nes sandoris ginčijamas, kai pasikeitė vadovai, byloje nėra duomenų, kad ieškovės vienintelis akcininkas būtų patvirtinęs ginčijamą sandorį po jo sudarymo, o tylėjimas nelaikytinas pritarimu.
10.2. Teismas netinkamai įvertino įrodymus arba išvis jų nevertino. Ieškovė ginčo turtą įsigijo už 883 630,68 Eur, o juo užtikrintos prievolės dydis yra 1 820 583,69 Eur, kas sudaro didelį skirtumą, ypač, kai prievolės įvykdymas priklausė ne nuo ieškovės, o nuo UAB „Interbesta“. Tokia sutartis prieštarauja bendrovės veiklos tikslams.
10.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ neprivalėjo susipažinti su ieškovės įstatais, nes jai taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kaip verslininkui.
10.4. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 1.80 straipsnį, 6.81 straipsnio 1 dalį, 6.156 straipsnį, 6.225 straipsnio 1 dalį), nes nepagrįstai dviem skirtingiems sandorių negaliojimo pagrindams (CK 1.82 ir 1.80 straipsniai) kėlė sąlygą nustatyti, kad sutartis prieštaravo juridinio asmens teisnumui, paneigti kitos sutarties šalies sąžiningumo prezumpciją, nustatyti teisių ir teisėto intereso pažeidimą. Sudarant sandorį nebuvo gautas ieškovės vienintelio akcininko pritarimas, todėl toks sandoris turi valios trūkumų ir prieštarauja CK 2.81, 6.156 straipsniams ir ieškovės įstatams. Sandoris prieštarauja ir CK 1.82 straipsniui, nes buvo pažeista valdymo organų kompetencija. Taip pat galimai sandoris buvo sudarytas ir klastojant dokumentus, todėl toks sandoris negali egzistuoti civilinėje apyvartoje. Kitu būdu ieškovė negali ginti savo teisių, nes tik restitucijos taikymas užtikrins teisių apsaugą ir teisingumo užtikrinimą.
10.5. Restitucijos taikymas šioje byloje yra įmanomas, nes ieškinio tenkinimo atveju ginčo turtas iš atsakovės UAB „KIR1“ gali būti grąžintas atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, ieškovei priteisiant iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, o UAB „KIR1“ priteisiant iš antstolio arba bankrutavusios KU „Vilniaus taupomoji kasa“ pinigų sumą, sumokėtą už ginčo turtą. Tuomet bankrutavusi KU „Vilniaus taupomoji kasa“ galėtų iš naujo nukreipti reikalavimą į ginčo turtą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad tiek tenkinus ieškinį, tiek jį atmetus, restitucija natūra nebūtų galima dėl to, jog turto hipoteka galioja nepriklausomai nuo įkeisto turto savininko pasikeitimo, o tai, kad turtas buvo įkeistas iki ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo lemia, kad hipotekos pagrindu atliktas turto išvaržymo teisėtumas negali priklausyti nuo pirkimo–pirkimo sutarties galiojimo.
11. Atsakovė UAB „KIR1“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
11.1. Teismas padarė teisingą išvadą, kad ginčijamas sandoris nepažeidė valdymo organų kompetencijos ir ieškovės teisnumo, nes apeliantė ir atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra susijusios bendrovės. Kita vertus, apeliantei buvo suteikta 3 858 000 Lt paskola, kurios įvykdymo užtikrinimui įkeistas ginčo turtas, įgytas už 3 051 000 Lt. Ginčo turtas varžytynėse parduotas už 1 852 000 Eur, o tai nesudaro pagrindo teigti, kad ginčo paskolos sutartis prieštaravo bendrovės veiklos tikslams.
11.2. Tiek ieškovė, tiek atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, sudarydamos ginčijamą sandorį, patvirtino, kad sandorio pasirašymas neprieštarauja įstatams, teisės aktams.
11.3. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens. Atsakovės UAB „KIR1“ nesąžiningumas nėra įrodinėjamas, todėl šiuo atveju restitucija natūra nėra galima. Taip pat neįrodinėjamas ir antstolio nesąžiningumas. Be kita ko, varžytynių metu gauta suma buvo paskirstyta kreditoriams, todėl tai taip pat susiję su restitucijos taikymu. Kitoje byloje ieškovė jau yra pareiškusi reikalavimą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, reikalavimo pagrindu nurodydama, kad turtas buvo parduotas už per mažą kainą, o ieškovė nebuvo informuota apie turto realizavimą.
12. Trečiasis asmuo antstolis V. M. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
12.1. Apeliantė ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra susijusios su S. R. (S. R.) ir siekiama ne ginti pažeistas teises, bet išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Dėl savo sąsajumo šios bendrovės negalėjo nežinoti apie ginčijamo sandorio sudarymą.
12.2. Apeliantė jau yra kreipusis į teismą dėl to paties sandorio pripažinimo negaliojančiu, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-216-516/2018 sprendimą paliko nepakeistą.
12.3. Ieškovė žalos nepatyrė, nes ginčijamoje sutartyje nurodoma, kad už perkamą turtą yra atsiskaityta ir šalys neturi pretenzijų viena kitai. Be to, buvo gauti visi reikiami leidimai ir sutikimai, jog sandoris būtų sudarytas.
12.4. Apeliantė painioja sąvokas „sprendimo priėmimas“ ir „atitinkamo organo pritarimas sprendimui“. Įstatymas nenumato, kad pritarimas tam tikro sandorio sudarymui iš akcininkų privalo būti gautas raštu.
12.5. Apeliantė savo tariamai pažeistas teises galėtų ginti, CK 2.87 straipsnio pagrindu, reikšdama ieškinį tuometiniam ieškovės vadovui D. K..
12.6. Ieškovė, reikalaudama pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, net neįrodinėja antstolio neteisėtų veiksmų. Apeliantė apie turto pardavimą buvo informuota pasirašytinai, pastabų neteikė. Apeliantės skundas dėl parduodamo turto vertės buvo atmestas Vilniaus apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-9213-155/2017. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1381-565/2017 pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista.
12.7. Lėšos, gautos realizavus ginčo turtą, buvo pervestos išieškotojai KU „Vilniaus taupomoji kasa“, todėl nagrinėjamu atveju nėra galima restitucija natūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra (duomenys neskelbtini) straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
14. Byloje nustatyta, kad bankrutavusi KU „Vilniaus taupomoji kasa“ ir apeliantė 2012 m. rugpjūčio 16 d. sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) LT dėl 3 585 000 Lt paskolos suteikimo 10 metų terminui. Paskolos sutarties įvykdymas buvo užtikrintas atsakovei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ priklausančių administracinių patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), 2012 m. rugpjūčio 17 d. hipoteka bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos teisių įkeitimu. 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pardavė, o apeliantė nusipirko 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeistą nekilnojamojo turto objektą. Bankrutavusi KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2013 m. lapkričio 25 d. gavo apeliantės prašymą dėl skolininko teisių ir pareigų pagal 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutartį perkėlimo dukterinei įmonei UAB „Interbesta“, paliekant visas užtikrinimo priemones. 2013 m. gruodžio 31 d. skolos perkėlimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartimi paskolos gavėjo teisės ir pareigos pagal paskolos sutartį perkeltos UAB „Interbesta“. 2014 m. sausio 10 d. atlikti atitinkami pakeitimai prie sutartinio įkeitimo sandorio.
15. 2014 m. sausio 17 d. bankrutavusios KU „Vilniaus taupomoji kasa“ veikla buvo sustabdyta, Lietuvos bankui priėmus sprendimą atšaukti bankrutavusiai KU „Vilniaus taupomoji kasa“ išduotą licenciją. 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3304-781/2014 KU „Vilniaus taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla.
16. Paskolos gavėjai UAB „Interbesta“ nevykdant 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskolos sutarties, bankrutavusios KU „Vilniaus taupomoji kasa“ bankroto administratorius inicijavo skolos išieškojimą iš įkeisto turto. 2016 m. birželio 29 d. notaro vykdomieji raštai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pateikti vykdyti antstoliui V. M.. Atlikdamas vykdymo veiksmus vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), antstolis paskelbė hipoteka įkeisto turto, (duomenys neskelbtini), varžytynes. Šias varžytynes laimėjo atsakovė UAB „KIR1“, pasiūlydama didžiausią 1 852 000 Eur kainą. Antstolis 2017 m. lapkričio 2 d. surašė turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo turtas iš varžytynių buvo parduotas atsakovei UAB „KIR1“.
Dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu
17. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo. Apeliantės teigimu, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas lėmė netinkamai atliktas (ar neatliktas) įrodymų tyrimas bei vertinimas.
18. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.82 straipsnyje, kuriame įtvirtinti juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir sąlygos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. Juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl juridinis asmuo turi įrodyti, kad kita sandorio šalis tikrai veikė nesąžiningai (CK 2.74, 2.83–2.85 straipsniai).
19. Kasacinis teismas CK 1.82 straipsnio aiškinimo ir taikymo aspektu yra nurodęs, kad šiuolaikinei civilinei teisei plėtojantis civilinių santykių stabilumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo, sutarties išsaugojimo (lot. favor contractus) principų linkme, galiojantys įstatymai trečiųjų sąžiningų asmenų interesų apsaugos naudai riboja galimybę nuginčyti juridinio asmens sandorius, sudarytus pažeidžiant jų teisnumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-439-421/2018). Tačiau kitaip yra su trečiųjų nesąžiningų asmenų interesais, jie neturėtų tapti kliūtimi nuginčyti juridinio asmens sandorius, sudarytus pažeidžiant jų teisnumą. Todėl siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis)) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-375-611/2017).
20. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmiausia nurodo, kad būtent dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantės valdymo organai (vienintelis akcininkas VANTA 2) buvo priėmę sprendimą (ar vėliau pritarė) sudaryti 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. apeliantė teigia, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją, nes nebuvo gautas akcininko VANTA 2 pritarimas sutarčiai sudaryti.
21. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).
22. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas turi įsitikinti, ar tinkamai buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodinėjimo procese taikytinos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes. Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-916/2018).
23. Nagrinėjamos bylos atveju dauguma šalių nurodomų aplinkybių buvo grindžiamos tik pačių šalių paaiškinimais, t. y. asmeninėmis interpretacijomis. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad byloje pateikta duomenų apie 2012–2013 metais apeliantės vienintelio akcininko sprendimų klastojimą, t. y. šios aplinkybės nustatytos kitose nagrinėjamose bylose. Pažymėtina, kad iš visų apeliantės nurodomų bylų, nenustatyta, kad jose būtų spręsta dėl dokumentų, reikšmingų nagrinėjamoje byloje, klastojimo. Vien tai, kad kitose bylose buvo konstatuota, jog konkretūs apeliantės vienintelio akcininko sprendimai buvo suklastoti, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog visi, 2012–2013 metais apeliantės vienintelio akcininko priimti, taip pat ir sprendimas sudaryti 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sprendimai buvo suklastoti.
24. Apeliantė taip pat teigia, kad apie galimą sandorio neteisėtumą (nebuvo gautas vienintelio akcininko VANTA 2 pritarimas) sužinojo tik tuomet, kai buvo pakeistas bendrovės vadovas. Atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė aplinkybes, susijusias su akcininko VANTA 2 galimu nežinojimu apie ginčijamą sutartį, grindžia tik tikėtinumu, t. y. teigia, jog akcininkas tikėtinai nežino, tačiau jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad akcininkas nedavė pritarimo ginčijamam sandoriui sudaryti, teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Sandorio ilgą laiką neginčijo ir pats akcininkas VANTA 2 (į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2018 metais). Vadinasi, nei ieškovės valdymo organai, nei bendrovės dalyviai per daugiau nei penkerių metų laikotarpį neginčijo to, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis neatitinka apeliantės, kaip juridinio asmens, valios. Toks ilgas laikotarpis, kai juridinio asmens dalyviai neginčijo, neišreiškė savo prieštaravimų šiam sandoriui dėl juridinio asmens valios nebuvimo, suponuoja pritarimą pirmosios instancijos teismo išvadai, kad juridinio asmens dalyviai arba pritarė tokiam apeliantės veiklos modeliui, arba nepateisinamai ilgai nesidomėjo apeliantės veikla ir faktiškai negalėjo būti ir nebuvo tikraisiais juridinio asmens valios formuotojais.
25. Apeliantės nurodomos aplinkybės nepagrindžia ir tai, kad notarui, kuris tvirtino ginčijamą sandorį, buvo pateiktas atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas, nes šios aplinkybės yra susijusios su atsakovės teisnumu, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatinėjamos. Dar daugiau, atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepime į ieškinį nurodoma, jog sutinkama, kad sudarant ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo atidžiai ir rūpestingai domimasi ieškovo veiklos tikslais, nebuvo tikrinama, ar apeliantės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas yra autentiškas. Atsižvelgiant į tokius atsakovės teiginius, laikytina, kad vis dėlto atsakovė, sudarydama sandorį, akcininko sutikimą galimai matė, tačiau neįvertino jo tikrumo. Taip pat, apeliantė, sudarydama ginčijamą sutartį, pareiškė ir garantavo, kad sutarties sudarymas ir pasirašymas nepažeidžia jo atstovaujamos bendrovės įstatų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimų; sutarties sudarymas ir pasirašymas nepažeidžia jo atstovaujamos bendrovės ir jos akcininkų teisių bei teisėtų interesų; sutarties sudarymas ir pasirašymas nepažeidžia jos atstovaujamos bendrovės kreditorių ir kitų trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų; yra gauti visi pirkėjo valdymo organų leidimai ir sprendimai sutarčiai sudaryti (2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties 7.3 punktas). Taigi, vien tai, kad apeliantė siekia kitokios bylos procesinės baigties, kitaip vertindama tuos pačius įrodymus, nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teisme buvo netinkami atlikti įrodymų tyrimas ir vertinimas. Klaidų, galėjusių lemti esminius pažeidimus įrodymų tyrimo ir vertinimo procese, teisėjų kolegija nenustatė.
26. Nagrinėjamu atveju apeliantė taip pat akcentuoja tai, kad ji įsigijo turtą už 883 630,68 Eur, kuris buvo apsunkintas hipoteka, kurios maksimalus užtikintos prievolės dydis – 1 820 583,69 Eur. Šios aplinkybės, apeliantės nuomone, patvirtina, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja apeliantės veiklos tikslams, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas išvadą dėl sandorio neprieštaringumo apeliantės veiklos tikslams, nurodė, kad byloje esantys įrodymai, pagal kuriuos apeliantė ir bankrutavusi KU „Vilniaus taupomoji kasa“ 2012 m. rugpjūčio 16 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią apeliantei buvo suteikta 3 585 000 Lt paskola, ir kurios įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ginčo turtas, įsigytas už 3 051 000 Lt, o neįvykdžius prievolės kreditoriui, turtas iš varžytinių buvo parduotas už 1 852 000 Eur.
27. Pažymėtina, kad juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Pirmiau nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Pažymėtina, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Suprantama, kad tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys egzistuoti pačiai civilinei apyvartai. Ši išvada grindžiama ir ankstesne kasacinio teismo praktika, pagal kurią sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis, nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantė įgijo hipoteka apsunkintą turtą (nepriklausomai nuo įsiskolinimo dydžio), nesudaro pagrindo teigti, jog sandoris prieštarauja apeliantės veiklos tikslams, nes skolos grąžinimas iš esmės priklausė nuo UAB „Interbesta“. Taip pat svarbu pažymėti, kad sudarant 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, skolininke, kurios prievolė buvo užtikrinta ginčo turto įkeitimu, buvo pati apeliantė. Apeliantė skolininkės teises ir pareigas UAB „Interbesta“ perkėlė tik 2013 m. gruodžio 31 d. pagal trišalę sutartį su UAB „Interbesta“ ir bankrutavusia KU „Vilniaus taupomoji kasa“. Be kitų ieškovės įstatų 5 punkte išvardytų veiklos objektų, ieškovės veiklos objektu buvo ir nuosavo nekilnojamo turto pirkimas bei pardavimas, tokio turto nuoma ir eksploatavimas. Taigi, ieškovė, investuodama į nekilnojamąjį turtą ir vėliau perkeldama skolą prisiėmė riziką, kad UAB „Interbesta“ gali prievolės neįvykdyti, tačiau, priešingu atveju, jei prievolė būtų įvykdyta ir išieškojimas būtų neįvykdytas iš įgyto turto, remiantis ieškovės pozicija, toks sandoris nebūtų prieštaravęs ieškovės veiklos tikslams.
29. Apeliantė yra verslininkė, todėl ji turėjo įvertinti, ar nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis ir jos sąlygos yra jai ekonomiškai naudingos ir suderinamos su pelno siekimu. Ta aplinkybė, kad skolininkė UAB „Interbesta“ neatsiskaitė su kreditoriumi ir iš apeliantei priklausančio turto buvo pradėtas išieškojimas, ir dėl to pirkimo–pardavimo sutartis tapo nenaudinga apeliantei, nesudaro pagrindo teigti, jog 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartis prieštarauja apeliantės veiklos tikslams. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai. Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012).
30. Kaip minėta, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės sąžiningumo ir teigiama, jog atsakovė, kuriai buvo pateikti apeliantės įstatai, galėjo ir turėjo su jais susipažinti, todėl jos veiksmai vertintini kaip nesąžiningi. Nors nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas apeliantės nurodomas valdymo organų kompetencijos pažeidimas, tačiau teisėjų kolegija pasisako dėl atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, kaip kitos sandorio šalies, pareigos susipažinti su apeliantės įstatais.
31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad sandorio šalis galbūt nesilaikė teisėje žinomo bonus pater familia (gero šeimos tėvo, maksimaliai rūpestingo asmens) standarto, negali būti prilyginama šalies nesąžiningumui. Asmens nesąžiningumas ir neatidumas yra dvi skirtingos teisinės kategorijos, sukeliančios skirtingas teisines pasekmes. Šioje byloje apeliantė neįrodinėjo aplinkybių, kad atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ žinojo, jog apeliantės pateikti dokumentai yra ar gali būti suklastoti, o kaip minėta, pati atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, jog nesigilino į pateiktų dokumentų autentiškumą. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovė būtų turėjusi žinoti apie jai pateiktų dokumentų galimą suklastojimą. Taigi, konstatuotina, jog apeliantė pareiškė tik deklaratyvius teiginius apie atsakovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nesąžiningumą sudarant ginčo sandorį, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, galinčių pagrįsti teiginius, kad atsakovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ginčijamos 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu veikė nesąžiningai.
32. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadas apie tai, kad ginčijamas sandoris neprieštaravo apeliantės veiklos tikslams, taip pat kad sandoriui sudaryti buvo gautas apeliantės akcininko pritarimas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo taisykles, nepažeidė, dėl ko nebuvo pagrindo konstatuoti ir CK 1.82 straipsnyje nustatytų pagrindų sandorį pripažinti negaliojančiu.
Dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu
33. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dviem skirtingiems sandorių negaliojimo pagrindams, įtvirtintiems CK 1.82 ir CK 1.80 straipsnyje, kėlė sąlygą nustatyti, kad sutartis prieštaravo privataus juridinio asmens teisnumui, paneigti kitos sandorio šalies sąžiningumo prezumpciją, nustatyti sandorį ginčijančio asmens teisių ar teisėto intereso pažeidimą.
34. Nagrinėjamu atveju apeliantė 2012 m. rugpjūčio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį ginčijo CK 1.80 straipsnio pagrindu būtent dėl to, kad sandoris galimai prieštaravo juridinio asmens teisnumui, nes nebuvo gautas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas sandorio sudarymui, neišreikšta apeliantės valia laisvai sudaryti sandorį. Teismui nenustačius sandorio prieštaravimo CK 1.82 straipsnio nuostatoms (teismas sprendė, kad akcininkės VANTA 2 pritarimas buvo), pagrįstai pripažinta, jog nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu ir pagal CK 1.80 straipsnį.
35. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, net ir pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, restitucija natūra negalėtų būti taikoma. Apeliantės teigimu, sandorį pripažinus negaliojančiu, atitinkamai negaliotų ir turto pardavimo iš varžytynių aktas, kas suteikia pagrindą taikyti restituciją natūra (CPK 602 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje nutartyje nurodytais motyvais pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu nei vienu ieš apeliantės nurodytų pagrindų, teisiškai nereikšminga pasisakyti dėl restitucijos taikymo galimybės.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir išsamiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
37. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovai ir tretieji asmenys (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Trečiasis asmuo antstolis V. M. pateikė teismui prašymą dėl 605 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens V. M. patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (8.11 punktas), trečiajam asmeniui V. M. iš ieškovės priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Kadangi atsakovai ir trečiasis asmuo bankrutavusi KU „Vilniaus taupomoji kasa“ nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, šios išlaidos jiems nepriteistinos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui antstoliui V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“, juridinio asmens kodas 302629571, 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė