Civilinė byla Nr. 3K-3-278/2006
Procesinio sprendimo kategorija 62.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. T. ieškinį atsakovui AB „Šiaulių bankas“ dėl 85 500 Lt priteisimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: N. R., A. T., A. Č., V. T.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 85 500 Lt, 2565 Lt žyminio mokesčio bei 4200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Jis nurodė, kad pagal šalių 2001 m. lapkričio 23 d. sudarytą individualaus seifo vertybėms saugoti nuomos sutartį atsakovo seife saugojo savo ir giminaičių santaupas – 156 600 Lt ir 2270 eurų. 2003 m. gegužės 23 d. ieškovas seife nerado 85 500 Lt, apie tai pranešė banko filialo direktoriui. Atsakovo darbuotoja kasininkė N. R. prisipažino paėmusi iš seifo dalį ieškovo pinigų. Vertybių saugojimas individualiame banko seife yra speciali pasaugos rūšis, šalių sudaryta sutartis atitinka CK 6.867 straipsnį, banko atsakomybė už vertybių, padėtų į individualų seifą, neišsaugojimą neatsirastų tik CK 6.867 straipsnio 5 dalyje nustatytais atvejais. Ieškovui pagal sutartį buvo perduotas tik pagrindinis seifo raktas, dar vienas liko banke; tai reiškia, kad atsakovas yra atsakingas už neišsaugotus 85 500 Lt, nes neįrodė, jog niekas be ieškovo žinios į seifo vidų negalėjo patekti. Sutartyje taip pat nebuvo nustatyta galimybė atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės (CK 6.256 straipsnis).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 85 500 Lt ir 6765 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas priėjo išvadą, kad ieškovas nuomojamame seife laikė 156 500 Lt; atsakovas neužtikrino ieškovo nuomojamame seife laikomų pinigų saugumo, pažeidė šalių sudarytos sutarties 1 ir 3 punktus; be to, atsakovas nesilaikė banko 1998 m. rugpjūčio 18 d. patvirtintos individualių seifų vertybėms saugoti ir nuomos procedūros tvarkos 2.1 punkto reikalavimų dėl nuomojamų seifų įrengimo banko atskiroje patalpoje; į nurodytą patalpą galėjo patekti ir banko klientai, ir darbuotojai; į seifų patalpas patenkantys asmenys nebuvo registruojami, iš jų nereikalaujama dokumentų, nebuvo užtikrinta raktų apsauga. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju bankas yra atsakingas už pinigų praradimą; nustačius, kad be ieškovo žinios į jo nuomojamą seifą galėjo patekti ir kiti asmenys, taip pat nenustačius, jog pinigai dingo dėl nenugalimos jėgos, nėra pagrindo taikyti CK 6.867 straipsnio 5 dalies normą, pagal kurią bankas atleidžiamas nuo atsakomybės.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 18 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 2478 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 2565 Lt žyminio mokesčio. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo seife laikytos pinigų sumos, taip pat dėl prarastos pinigų sumos padaryta nevisapusiškai ištyrus bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas. Pagal šalių sudarytą sutartį ir perdavimo –priėmimo aktą atsakovas perdavė ieškovui seifo raktą; aplinkybė, kad ieškovas perdavė atsakovui saugoti 156 500 Lt, nepatvirtinta nei nurodytame akte, nei kitame dokumente; taip pat nėra seifo atidarymo patikrinimo akto, kuriame būtų konstatuotas 85 500 Lt trūkumas. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs įrodytais ieškovo nurodytus faktus, be pagrindo rėmėsi trečiųjų asmenų paaiškinimais apie banko seife saugomas ir dingusias pinigų sumas; šie asmenys yra ieškovo giminaičiai, dėl to suinteresuoti bylos baigtimi; be to, šių asmenų sudaryti pinigų perleidimo sandoriai neatitiko CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos formos; pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį, kilus ginčui dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, jie negali remtis liudytojų parodymais, o pagal CPK 177 straipsnio 4 dalį – aplinkybė apie pinigų perdavimą bankui saugoti negali būti įrodyta žodiniais paaiškinimais. Tai, kad ieškovas leido naudotis seifu trečiajam asmeniui R. B., kad pats pametė seifo raktą, kolegijos vertinimu, rodo jį esant neapdairų ir nerūpestingą, nesilaikiusį protingumo principo reikalavimų (CK 1.5 straipsnis). Kolegija sprendė, kad nėra pagrindo netikėti N. R. paaiškinimais teisme apie jos išgalvotą prisipažinimą dėl ieškovui priklausančių pinigų pasisavinimo; be to, kolegija nurodė, kad N. R. paaiškinimus raštu pateikė būdama streso būsenos. Pagal šalių sudarytą sutartį šalis siejo pasaugos teisiniai santykiai, nustatantys ribotus atsakovo atsakomybės pagrindus. Atsakovas nepriėmė iš ieškovo vertybių, nekontroliavo nei jų padėjimo į seifą, nei išėmimo, suteikė ieškovui teisę juo naudotis asmeniškai. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog atsakovas neužtikrino ieškovo laikomų seife pinigų saugumo, pažeidė sudarytos sutarties 1, 3 punktus ir nuomos procedūrų tvarkos 2.1 punktą, nes, be nuomojamų seifų, patalpoje buvo kiti banko daiktai bei seifai, nepatvirtina, kad iš ieškovui skirto vertybėms saugoti seifo be šio žinios buvo paimti pinigai. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog nuomojamame seife neteko 85 500 Lt, kolegija taip pat pripažino, kad atsakovas įrodė, jog pagal saugojimo sąlygas niekas be ieškovo žinios į seifo vidų negalėjo patekti, todėl pagal CK 6.867 straipsnio 5 dalį atleidžiamas nuo atsakomybės.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti galioti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neįrodytas pinigų buvimo seife faktas, yra nepagrįsta; nurodytas faktas patvirtintas trečiųjų asmenų parodymais, kurie gauti CPK 186 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka; abejoti šių asmenų parodymais dėl jų giminystės ryšių su ieškovu nėra teisinio pagrindo, tokių apribojimų CPK 189 straipsnio 1 dalyje nenustatyta; nurodyti asmenys kartu su ieškovu sutarė kartu saugoti viename seife savo santaupas, dėl to jie nesudarė jokių sandorių, apie kurių neatitiktį privalomai sandorių formai nurodė apeliacinės instancijos teismas; trečiųjų asmenų paaiškinimais buvo įrodinėjamas faktas, kad ieškovas galėjo turėti 156 500 Lt ir 2270 eurų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė N. R. paaiškinimus, kuriuose ši prisipažino, kad paėmė iš seifo 85 500 Lt, nurodęs, jog baudžiamoji byla dėl N. R. nutraukta. Kolegija pažeidė CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, nes nepagrįstai N. R. paaiškinimų, gautų baudžiamojoje byloje, nelaikė rašytiniais įrodymais, kuriuos turėjo tirti ir vertinti visų nustatytų civilinės bylos aplinkybių kontekste. Dėl nurodytų procesinės teisės normų pažeidimo kolegija padarė kitą nepagrįstą išvadą, kad neįrodytas pinigų iš seifo dingimo faktas.
2. Apeliacinės instancijos teismas, teisingai įvertinęs šalių sudarytą sutartį pagal CK 6.867 straipsnį, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo civilinė atsakomybė pagal nurodyto straipsnio 5 dalį neatsirado. Teismas argumentavo, kad atsakovas įrodė, jog pagal saugojimo sąlygas niekas be ieškovo žinios į seifo vidų negalėjo patekti. Pagal sudarytos sutarties 6 punktą atsakovas suteikė teisę ieškovui padėti į seifą vertybes, atsakovo darbuotojams nekontroliuojant (toks susitarimas atitinka CK 6.867 straipsnio 4 dalį); sudaręs tokią pasaugos sutartį atsakovas neatsako už vertybių praradimą tik vieninteliu atveju, t. y. jei vertybės dingo dėl nenugalimos jėgos. Kolegija sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas toje pačioje patalpoje laikė kitus banko daiktus bei seifus, neužtikrino ieškovo seife laikomų pinigų saugumo, tačiau priėjo nepagrįstą išvadą, kad atsakovas nėra atsakingas už pinigų praradimą pagal CK 6.867 straipsnio 5 dalį.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 177 straipsnio 1, 2 dalies reikalavimų, nes tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir trečiųjų asmenų paaiškinimus. Nors teismas nurodė apie sandorių nustatytos formos nesilaikymo teisines pasekmes pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį, tačiau teismas pinigų ieškovui perdavimo faktui patvirtinti taip pat ištyrė ir vertino kitus įrodymus (trečiųjų asmenų turto deklaracijas). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog jo nurodyta pinigų suma buvo saugoma seife ir iš jo dingo, pagrįsta surinktais ir tinkamai įvertintais įrodymais (CPK 185 straipsnis). Atsakovas nurodo, kad pagal CK 6.867 straipsnį pasaugos objektas yra vertybės, bet ne piniginės lėšos; šios paprastai laikomos banko sąskaitose; pripažinus, kad atsakovo ieškovui išnuomotame seife šis saugojo trečiųjų asmenų pinigines lėšas, reikalavimo teisę pagal CK 6.839 straipsnio 3 dalį dėl neišsaugotų pinigų įgytų tretieji asmenys, įrodę, kad atsakovas apsiėmė saugoti būtent trečiųjų asmenų lėšas, bet ne ieškovas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės
Šalys 2001 m. lapkričio 23 d. sudarė sutartį, kurią teismas pripažino vertybių saugojimo individualiame banko seife sutartimi. Pagal CK 6.867 straipsnio 5 dalį bankas atleidžiamas nuo atsakomybės už vertybių, padėtų į individualų seifą, neišsaugojimą, jeigu įrodo, kad pagal saugojimo sąlygas niekas be kliento žinios į seifo vidų negalėjo patekti arba vertybės dingo dėl nenugalimos jėgos. 2003 m. gegužės 23 d. ieškovas pranešė banko filialo direktoriui, kad iš individualaus banko seifo dingo 85 500 Lt. Banko filialo kasininkė N. R. tą pačią dieną ir gegužės 27 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams davė parodymus apie tai, kaip rengėsi paimti ir paėmė 85 500 Lt. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pradėtas 2003 m. gegužės 23 d., nutrauktas – 2004 m. balandžio 23 d.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, remdamasis sprendime ir (ar) nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu; šią funkciją vykdydamas, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Dėl banko civilinės atsakomybės pagrindų ir sąlygų pagal CK 6.867 straipsnio 5 dalį bei sutartį
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo ir skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad, teismų vertinimu, pagal 2001 m. lapkričio 23 d. sutartį šalis siejo CK 6.867 straipsnyje reglamentuojami vertybių saugojimo individualiame banko seife teisiniai santykiai. Įstatymas šios rūšies sutarties šalims leidžia susitarti, kad klientas banko individualiu seifu naudosis asmeniškai, t. y. banko darbuotojų nekontroliuojamas; nurodyto CK straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta banko pareiga imtis konkrečių priemonių, kad užtikrintų klientui galimybę netrukdomai šią teisę įgyvendinti. Banko atsakomybę už vertybių, padėtų į individualų seifą, neišsaugojimą (neišskiriant, naudojasi klientas seifu asmeniškai ar banko darbuotojų kontroliuojamas) reglamentuoja CK 6.867 straipsnio 5 dalis, kurioje pirmiausia įtvirtinta tai, kad banko atsakomybės sąlygas šalys gali nusistatyti sutartyje; jeigu pasaugos sutartyje nenustatyta ko kita, bankas atleidžiamas nuo atsakomybės įrodžius bent vieną iš šių faktų: 1) pagal saugojimo sąlygas niekas be kliento žinios į seifo vidų negalėjo patekti; 2) vertybės dingo dėl nenugalimos jėgos. Šalys sudarė sutartį galiojant CK, tačiau nusistatė kitokias nei CK 6.867 straipsnio 5 dalies normoje banko atsakomybės sąlygas: bankas neatsako už saugomas vertybes, jų trūkumą ar sužalojimą tik tuo atveju, jei tai atsitiko dėl ypatingų nuo banko nepriklausančių aplinkybių (gaivalinių nelaimių, karo ir kt.) arba dėl to, kad klientas laikė draudžiamas laikyti medžiagas ar ginklus. Atsakovas sąlygų, pagal sutartį šalinančių jo civilinę atsakomybę, teisme neįrodinėjo, todėl pripažintina, kad šioje civilinėje byloje iš esmės ginčijamasi dėl to, ar dingo individualiame banko seife ieškovo saugoti pinigai, jei taip, tai kokia suma. Kasacinio skundo argumentuose dėl įrodinėjimą, įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo, nustatant šiuo požiūriu reikšmingus faktus, keliami teisės klausimai, todėl nepagrįstas atsiliepimo į kasacinį skundą teiginys, kad kasaciniame skunde keliami tik fakto klausimai.
Dėl įrodinėjimą, įrodymų įvertinimą reglamentuojančių
procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo
Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas padarė skirtingas išvadas dėl pinigų dingimo iš banko individualaus seifo fakto, nes skirtingai vertino byloje esančius įrodymus. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas. Teisėjų kolegija, ištyrusi abiejuose teismų sprendimuose išdėstytus motyvus ir išvadas, sprendžia, kad iš esmės vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas banko darbuotojos – trečiojo asmens N. R. – paaiškinimus vertino kitaip nei pirmosios instancijos teismas, lėmė priešingo sprendimo priėmimą.
Bylos teisminio nagrinėjimo šiame kasaciniame procese dalykas yra apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumas, todėl teisėjų kolegija tiria, ar šis teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir įvertinimą reglamentuojančias CPK normas. Tai darydama, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK įtvirtinta nuostata, kad įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad civilinėje byloje prejudicinę galią turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyto asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės (CPK 182 straipsnio 3 punktas); faktai, nustatyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi; šie teisiniai aktai, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnų gauti civilinėje byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai ir parodymai civilinėje byloje laikomi rašytiniais įrodymais, jie tiriami ir vertinami pagal CPK nustatytas taisykles. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje 2005 m. liepos 4 d., išnagrinėjusi kasacine tvarka šią civilinę bylą, nurodė, kad baudžiamojoje byloje dėl lėšų iš banko filialo vagystės surinkti rašytiniai įrodymai turi būti analizuojami ir vertinami visų nustatytų civilinės bylos aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad banko filiale kasininke dirbusios N. R. 2003 m. gegužės 23 d. rašytas paaiškinimas filialo direktoriui, taip pat tą pačią dieną ir 2003 m. gegužės 27 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apie 85 500 Lt paėmimą iš ieškovo naudojamo banko seifo apskritai negali būti laikomi rašytiniais įrodymais dėl pinigų dingimo fakto ir dėl dingusios pinigų sumos, nes vėliau N. R. nurodytus faktus paneigė, motyvuodama, kad tuo metu buvo streso būsenos. Teisėjų kolegija šį teismo argumentą laiko prieštaraujančiu CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalių, taip pat 197 straipsnio 1 dalies normoms, kuriose nustatyta, kas yra įrodymai civilinėje byloje, kokiomis priemonėmis jie nustatomi, kas yra rašytiniai įrodymai. Nurodytuose trečiojo asmens N. R. paaiškinimuose ir parodymuose yra nagrinėjami civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys; negalima remtis duomenimis, gautais iš esmės pažeidžiant įstatymo nustatytą įrodymų rinkimo, pateikimo, tyrimo tvarką, tačiau teismo sprendime tokios aplinkybės nenustatytos. Vadinasi, raštu išdėstyti trečiojo asmens paaiškinimai ir į apklausos protokolą įrašyti parodymai yra leistini įrodymai, o trečiojo asmens aiškinimas, kad tuo metu, kai prisipažino paėmusi iš ieškovo naudojamo seifo 85 500 Lt, buvo streso būsenos, vertintinas sprendžiant dėl tokių įrodymų patikimumo. Teismas privalo įvertinti byloje esančių įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą, įrodomąją reikšmę, palyginti tiriamose įrodinėjimo priemonėse esančią informaciją ir patikrinti, ar ji nėra prieštaringa. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvykdė nurodytų CPK reikalavimų. Teismas nesirėmė trečiųjų asmenų A. T., V. T., A. Č. paaiškinimais tuo motyvu, kad juos su ieškovu sieja giminystė; teismas taip pat motyvavo, kad nesiremia ieškovo, atsakovo atstovo paaiškinimais, liudytojo R. B. parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu dėl N. R. prisipažinimo paėmus iš banko seifo ieškovo pinigus, nes, teismo vertinimu, tai neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. Taigi apie trečiojo asmens N. R. paaiškinimų patikimumą, o kartu ir apie tai, kad pinigų dingimas iš seifo neįrodytas, teismas sprendė remdamasis iš esmės tik pačios N. R. argumentais, netyręs prieštaringų duomenų jos ir kitų asmenų paaiškinimuose ir parodymuose; teismo motyvas apie tai, kad N. R. paaiškinimą banko filialo direktoriui rašė streso būsenos, diktuojant ieškovui ir liudytojui R. B., sietinas su pinigų dingimo aplinkybių svarstymu banko filialo direktoriaus kabinete 2003 m. gegužės 23 d., tačiau teismas nepasisakė dėl to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui 2003 m. gegužės 23 d., taip pat 2003 m. gegužės 27 d. N. R. davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, kokiu tikslu ir kaip paėmė 85 500 Lt iš individualiame banko seife ieškovo saugotų pinigų.
Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad ieškovas neįrodė pareikšto reikalavimo pagrįstumo, ištyręs ne visus byloje pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis); todėl pripažintina, kad teismas nepaneigė skundžiamame sprendime konstatuotos aplinkybės, jog pirmosios instancijos teismas padarė išvadą apie ieškovui priklausančių 85 500 Lt dingimą iš banko seifo, remdamasis ieškovo, trečiųjų asmenų V. T., A. T., A. Č. paaiškinimais, liudytojo R. B. parodymais, taip pat trečiojo asmens N. R. prisipažinimu paėmus iš seifo ieškovui priklausančius 85 500 Lt trūkumams padengti. Tokioms aplinkybėms esant, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė su įrodinėjimu civiliniame procese susijusius teisės klausimus, įrodymų vertinimą glausta forma išdėstė teismo sprendime, motyvavo savo išvadas dėl byloje reikšmingų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (CPK 185, 270 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis trečiojo asmens N. R. paaiškinime ir apklausos protokoluose baudžiamojoje byloje nurodytais duomenimis, taip pat kitais įrodymais civilinėje byloje nustačius ieškovui priklausančių pinigų dingimo iš banko seifo faktą, teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai dėl ieškovo banke saugotų pinigų priklausymo ne tik jam, bet ir jo giminaičiams, dėl jų santykių teisinio kvalifikavimo ir įforminimo, dėl pinigų deklaravimo. Apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl esminio procesinės teisės normų pažeidimo skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, jis naikintinas (CPK 346 straipsnio 2 dalis) ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas; patenkinus ieškovo kasacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteistinas 2565 Lt žyminis mokestis, sumokėtas už kasacinį skundą (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimą.
Priteisti iš atsakovo AB „Šiaulių bankas“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), korespondentinė sąskaita (duomenys neskelbtini) Lietuvos banke, banko kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui E. T., a. k. (duomenys neskelbtini), už kasacinį skundą sumokėtą 2565 Lt žyminį mokestį.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Teodora Staugaitienė
Janina Januškienė
Antanas Simniškis