Civilinė byla Nr. 3K-3-141/2014

Teisminio proceso Nr. 2-23-3-00982-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 34.1; 34.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 24 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų O. K. ir A. G. (J. G. teisių perėmėjas) kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. G. ieškinį atsakovams O. K. ir A. G. (J. G. teisių perėmėjas) dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, dovanojimo sutarties panaikinimo, nuosavybės teisių į paveldėtą turtą pripažinimo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, tretieji asmenys: M. G. teisių perėmėja A. G., valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialas, Kelmės rajono 1-ojo notarų biuro notarė N. B., B. J., V. G., S. Š., M. G., A. G., M. G., G. G..

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, pradedant faktiškai valdyti paveldimą turtą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas Z. G. pareikštu ieškiniu prašė:

1) pripažinti, kad jis po motinos J. G. mirties 1993 m. gegužės 11 d. priėmė jos palikimą, faktiškai pradėdamas valdyti ir tvarkyti jos turtą;

2) pripažinti negaliojančia J. G. 1993 m. lapkričio 10 d. įregistruoto Kelmės rajono notarų biure pareiškimo dėl 1993 m. gegužės 11 d. mirusios J. G. palikimo priėmimo dalį „Kiti įpėdiniai: Kitų įpėdinių nėra“;

3) panaikinti Kelmės rajono notarų biuro 1993 m. gruodžio 29 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą (registro Nr. II-2439) ir 2006 m. rugpjūčio 29 d. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą (registro Nr. 7473) dalį dėl J. G. ¼ dalies turto paveldėjimo;

4) pripažinti negaliojančiomis 2010 m. kovo 17 d. J. G. dovanojimo O. K. sutarčių, registro Nr. 1005 ir Nr. 1006, dalis dėl ¼ dalies 10,7900 ha dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ¼ dalies gyvenamojo namo, klėties, tvarto, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), ¼ dalies 3,9500 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo;

5) pripažinti negaliojančia 2010 m. balandžio 2 d. J. G. dovanojimo O. K. sutarties Nr. 1287 dalį dėl ¼ dalies 2,4000 ha miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo;

6) pripažinti ieškovui nuosavybės teises į ¼ dalį turto: 10,7900 ha dydžio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); gyvenamojo namo, klėties, daržinės ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); 3,9500 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini); 2,4000 ha miško sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

7) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą paveldėjimo teisei ginčyti;

8) priteisti iš atsakovių visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad, 1993 m. gegužės 11 d. mirus motinai J. G., visi vaikai – Z. G. (ieškovas), J. G., P. G., S. G. ir M. G. – susitarė dėl palikimo pasidalijimo. Tačiau 2011 m. pavasarį jis sužinojo, kad J. G. apgaulės būdu užvaldė visą motinos palikimą ir tapo jo savininke, net ir tos žemės sklypo dalies, kurią iki šios dienos faktiškai valdo ir tvarko ieškovas. Be to, 2012 m. balandžio 4 d. J. G. turtą neteisėtai perleido (dovanojo) savo dukteriai O. K.. Apie tai, kad J. G. viena susitvarkė paveldėjimo dokumentus, ieškovas sužinojo tik 2011 metais, jo advokatei gavus iš Šiaulių archyvo paveldėjimo bylos kopijas, todėl mano, kad terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti yra praleidęs dėl svarbių priežasčių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kelmės rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad ieškovo pateikti dokumentai ir kiti byloje esantys duomenys yra prieštaringi ir nepakankami pripažinti, jog ieškovas disponavo paveldėtu turtu kaip savu. Teismas nustatė, kad  nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą J. G. atkurtos po jos mirties, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad buvo suinteresuotas  nuosavybės atkūrimu ir atliko kokius nors veiksmus. Nepaneigdamas aplinkybės, kad ieškovas (kaip ir kiti jo broliai) kurį laiką naudojosi žeme, teismas sprendė, jog ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka pripažinti, kad po J. G. mirties 1993m. gegužės 11d. jis per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti priėmė J. G. palikimą, t. y. paveldimą turtą pradėjo valdyti ir juo rūpintis kaip savu turtu.

Teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą pripažinti, kad jis priėmė palikimą pradedant turtą faktiškai valdyti, taip pat atmetė likusius ieškinio reikalavimus.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 7 d. sprendimu panaikino Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir:

1) dėl sprendimo dalies, kuria ieškovo Z. G. ieškinio reikalavimas nustatyti palikimo priėmimo faktą buvo atmestas, priėmė naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas Z. G. priėmė savo motinos J. G., mirusios 1993 m. gegužės 11 d., palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti;

2) kitą bylos dalį perdavė Kelmės rajono apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog ieškovas po motinos mirties naudojosi žemės sklypu, teisiškai nereikšmingos, nes palikimo atsiradimo metu dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą; nurodė, kad palikimo atsiradimo metu buvo teisė atkurti nuosavybės teises, kuri, kaip turtinė teisė, yra paveldima ir gali būti priimama, pradedant faktiškai ją valdyti.

Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad po motinos J. G. mirties jos vaikai Z. G., P. G., S. G. ir J. G. dirbo ir prižiūrėjo žemės ir miško sklypus, į kuriuos Valdybos 1994 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ir apskrities valdytojo 1996 m. spalio 4 d. sprendimais palikėjos J. G. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės. Nuosavybės teisių atkūrimu rūpinosi atsakovės. Palikimą priėmę vaikai mokėjo žemės mokesčius, rūpinosi paveldėtais žemės sklypais, teikė žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaracijas, gavo išmokas. Palikėjos sūnus S. G., miręs 2010 m. spalio 22 d., po motinos mirties liko gyventi tėvų name, rūpinosi palikimu, paveldėtame name su juo kurį laiką gyveno ir kito palikėjos sūnaus, P. G., vaikaitis, trečiuoju asmeniu byloje dalyvaujantis A. G.. Iki 2011 metų tarp palikėjos vaikų jokių ginčų dėl palikimo pasidalinimo nebuvo.

Byloje nustatyta, kad atsakovės – įpėdinė pagal įstatymą J. G., priėmusi motinos palikimą, ir jos duktė O. K. – rūpinosi ir aktyviai domėjosi palikėjos J. G. nuosavybės teisių atkūrimo proceso eiga, tačiau, teismo vertinimu, tai neįrodo, jog kiti įpėdiniai pagal įstatymą, tarp jų ir ieškovas, atsisakė palikimo ar jo nepriėmė.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, sprendė, kad ieškovas atliko aktyvius veiksmus, kuriais išreiškė savo valią įgyti į paveldėtą motinos turtą nuosavybės teises ir elgėsi su paveldėtu turtu kaip su savu, t. y. priėmė J. G. palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti; pažymėjo, kad ieškovo teisę į motinos palikimo dalį teisminio nagrinėjimo metu iš dalies pripažino ir atsakovės, siūlydamos išmokėti jam piniginę kompensaciją. 

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą nustatyti palikimo priėmimo faktą, visiškai neanalizavo ginčo šalių pateiktų įrodymų, susijusių su kitais ieškovo pareikštais reikalavimais, sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl kitų ieškovo pareikštų reikalavimų iš esmės yra be motyvų, nebuvo atskleista bylos esmė ir šios bylos dalies negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovės J. G. (jos teisių perėmėjas – A. G.) ir O. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Nurodomi šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas priėmė po motinos mirties atsiradusį palikimą pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, netinkamai taikė ir aiškino 1964 m. CK 587 straipsnio, 2000 m. CK 5.51 straipsnio nuostatas. Ieškovo gyvenimą sodyboje ir naudojimosi turtu tesimą teismas nepagrįstai įvertino kaip nuosavybės teisių sukūrimą, nors ieškovas neatliko jokių aktyvių veiksmų dėl palikėjai priklausančių nuosavybės teisių atkūrimo. Asmens valia priimti palikimą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, atliktais įstatymo nustatyta tvarka ir terminu. Tačiau ieškovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą motinos turtą, ir pradėjo valdyti šį turtą kaip savo. Jo 2006 metais atlikti veiksmai, susiję su žemės sklypo priežiūra, įrodo priešingai, kad jis motinos palikimo nepriėmė faktiškai jį valdydamas, nes kaip įpėdinis tokius veiksmus turėjo atlikti per šešis mėnesius nuo J. G. mirties. O J. G. po motinos mirties aktyvius veiksmus, išreiškiančius valią įgyti nuosavybės teisę į motinos palikimą, atliko įstatymo nustatytu terminu. Akivaizdu, kad bet kuris asmuo, laikantis save teisėtu turto savininku, neleistų savo turtu disponuoti kitiems asmenimis. Be to, J. G. papildomą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą gavo tik 2006 metais, iki tol nė vienas iš įpėdinių, tarp jų ir ieškovas, jokių pretenzijų dėl paveldėto turto nereiškė.

2. Teismas, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), laikė nustatytomis faktines aplinkybes, kurios nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais ir nepatenka į neįrodinėtinų aplinkybių sąrašą, be to, nustatė aplinkybes, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams; pažeisdamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nenurodė įrodymų, kuriais grindė savo išvadą, kad po J. G. mirties jos palikimą ieškovas priėmė pradėdamas turtą faktiškai valdyti; neargumentavo, kodėl ieškovo veiksmai valdant palikimą traktuotini kaip aktyvūs veiksmai įgyvendinant valią priimti palikimą, o J. G. turto valdymo aktyvūs veiksmai nelaikytini palikimo priėmimu faktiškai jį valdant.

Tam, kad būtų konstatuotas faktas, jog būtent tik ieškovas savo aktyviais veiksmais priėmė palikimą, turėjo būti tiksliai nustatyta, kuo jo valdymas, atlikti kaip savininko veiksmai skyrėsi nuo kitų įpėdinių, ypač J. G., veiksmų; taip pat įvertintas ieškovo, kaip įpėdinio, elgesys, santykis su kitų įpėdinių elgesiu, t. y. ar jis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis), ar kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą, ar laikė ir suvokė save kaip vienintelį turto paveldėtoją, įgijusį jį faktiškai pradėjus valdyti, ar tokiu savęs nelaikė. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių klausimų neaptarė.

3. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kokie įpėdinių veiksmai laikytini palikimo priėmimu pradedant faktiškai jį valdyti. Gyvenimas sodyboje ir naudojimasis turtu, pradėti dar iki palikėjo mirties, vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios naudotis turtu kaip nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr.3K-3-600/2009). Bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad ieškovas įstatymo nustatytu terminu nepriėmė jokių motinos asmeninių ir (ar) namų apyvokos daiktų, kas galėtų patvirtinti jo siekį rūpintis turtu kaip savu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Kiznienė v. J. A. V., bylos Nr.3K-3-152/2006).

4. Teismas, pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalį, neįvertino visų tiek faktinių, tiek teisinių ieškovo apeliacinio skundo argumentų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Z. G. prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimu iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais. Jo manymu, teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 587 straipsnio, kuriame nenumatyta jokių konkrečių veiksmų, kuriuos turėjo atlikti įpėdiniai, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą, nuostatas; taip pat tinkamai taikė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas, įvertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai argumentavo savo išvadas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos sprendžiant paveldėjimo teisinių santykių klausimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiojo asmens M. G. teisių perėmėja A. G. prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti.

Kiti bylos dalyviai atsiliepimų į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, išskyrus tuos atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl palikimo priėmimo ypatumų, kai nuosavybės teisė į paveldimą žemės sklypą atkuriama po palikimo atsiradimo

Byloje nustatyta, kad ieškovo motina J. G. mirė 1993 m. gegužės 11 d., į teismą su ieškiniu ieškovas kreipėsi 2011 m. gruodžio 19 d., todėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, galiojusios palikimo atsiradimo metu, taip pat 2000 m. CK 1.5 straipsnis, reglamentuojantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 ir 4 dalys, 38 straipsnis). Pažymėtina, kad palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus jį valdyti, būdas įtvirtintas abiejų pirmiau nurodytų Civilinių kodeksų teisės normose: 1964 m. CK 587 straipsnyje; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, 5.51 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl šių teisės normų aiškinimo bei jų taikymo taisyklių. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog 2000 m. CK palikimo priėmimas faktiškai pradėjus turtą valdyti detaliau reglamentuoja šį palikimo priėmimo būdą, nesupriešina ir (ar) nepriešpastato šio palikimo priėmimo būdo aiškinimo teismų praktikos pagal 1964 m. ir 2000 m. Civilinius kodeksus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. ir kt. v. E. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-10/2012).

Pagal nuosekliai nagrinėjamu klausimu formuojamą kasacinio teismo praktiką palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, paprastai suprantami aktyvūs įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas name ir t. t.). Ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes, jų visumą – šalių aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus, atsižvelgęs į turto, sudarančio palikimą, pobūdį ir įpėdinio elgesį su šiuo turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-8/2004; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2008 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. (teisių perėmėja – A. O.) v. G. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2008; 2012 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-434/2013; kt.).

Kaip pirmiau nurodyta, J. G. mirė 1993 m. gegužės 11 d. Nuosavybės teisės į žemės sklypus, sudarančius paveldimo turto dalį, palikimo atsiradimo metu neegzistavo. Jos palikėjos vardu atkurtos Kelmės rajono valdybos 1994 m. rugsėjo 9 d. ir Šiaulių apskrities valdytojo 1996 m. spalio 4 d. sprendimais. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami šalių ginčą, nustatė aplinkybę, kad ieškovas, kaip ir kiti jo broliai, naudojosi pirmiau nurodytais žemės sklypais. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės teisės į žemės sklypus atkurtos po J. G. mirties ir nuosavybės atkūrimu rūpinosi ne ieškovas, o atsakovės, laikė šią aplinkybę nepakankama ieškovo palikimo priėmimo faktui nustatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju palikimo atsiradimo metu nuosavybės teisės į žemės sklypus nebuvo, tačiau egzistavo teisė atkurti nuosavybės teises, kuri yra paveldima (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme nenustatyta palikimo priėmimo būdų išimčių, kai paveldima ši teisė, todėl ji taip pat gali būti priimama, pradedant faktiškai ją valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012). Sprendžiant klausimą, ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, tais atvejais, kai nuosavybės teisė į paveldimą turtą atkuriama po palikimo atsiradimo, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad faktiniu palikimo priėmimu pripažįstami įpėdinio atliekami veiksmai, nukreipti į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz., paduoda pareiškimus atitinkamoms tarnyboms, kreipiasi dėl teisių įforminimo, teikia dokumentus, reikalingus joms įforminti, palikėjo ar savo vardu užveda ir dalyvauja bylose, kuriose priimami sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui, ir pan.), taip pat toks įpėdinio elgesys, kai nuosavybės teisės į žemę dar neatkurtos, tačiau įpėdinis kelerius metus bent dalimi sklypo nuolat naudojasi ir elgiasi kaip neatsisakęs nuo paveldėjimo įpėdinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. T. v. A. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-420/2007; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje   J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2012 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012). Toks įpėdinio elgesio vertinimas sietinas su tokios paveldėjimo situacijos ypatumu, pakankamai ilgai trunkančiu ir sudėtingu nuosavybės teisų atkūrimo procesu bei nepriklauso nuo įstatymo nustatyto termino palikimui priimti, nes, kaip minėta, palikimo atsiradimo metu nuosavybės teisių nebuvo. Dėl šios priežasties vien ta aplinkybė, kad ieškovas neatliko veiksmų, nukreiptų į nuosavybės teisių į žemės sklypus jo motinos vardu atkūrimą, nereiškia, kad jis palikimo nepriėmė, ir nepaneigia jo valios įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Byloje nustačius, kad ieškovas naudojosi, dirbo ir prižiūrėjo žemės sklypus, apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad ieškovas priėmė palikimą po motinos J. G. mirties, pradėdamas faktiškai jį valdyti.

Pažymėtina, kad aplinkybė, jog J. G. priėmė palikimą pareiškimu kreipdamasi į notarų biurą ir jai išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, taip pat neįrodo, kad ieškovas palikimo atsisakė ar jo nepriėmė, ir neeliminuoja jo teisės priimti palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti. Tai atitinka aktualią kasacinio teismo praktiką, kurioje išaiškinta, kad aplinkybė, jog vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. N. P., bylos Nr. 3K-3-241/2007; 2012 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-251/2012; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-434/2013).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. Kiznienė v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006, ir 2009 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-600/2009, suformuotų išaiškinimų, kokie įpėdinių veiksmai (ne)laikytini palikimo priėmimu pradedant faktiškai jį valdyti. Nagrinėjamos bylos ir nurodytų civilinių bylų Nr. 3K-3-152/2006 ir Nr. 3K-3-600/2009 faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl jose priimtos nutartys negali būti pripažįstamos teismo precedentu šioje byloje. Be to, kasatoriai remiasi tik tam tikrais, jų situacijai naudingais šių nutarčių argumentais, o ne viso kasacinio teismo išaiškinimo esme. Dėl to argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, yra nepagrįsti tinkama ir išsamia kasacinio teismo praktikos analize.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CPK 176, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Tačiau teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadą, jog po J. G. mirties jos palikimą ieškovas priėmė faktiškai pradėjęs jį valdyti, padarė netinkamai įvertinęs įrodymus, taip pat pareigą tinkamai motyvuoti priimamą procesinį sprendimą, nes neįvertino visų ieškovo apeliacinio skundo argumentų, nėra nurodomi išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys, kodėl skundžiamas teismo sprendimas dėl šių dalių yra nepagrįstas ir neteisėtas. Kasatoriai skunde iš esmės kelia fakto, o ne teisės klausimus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kasacinio skundo argumentai dėl teismo padarytų išvadų, nepateikiant išsamios teisinės argumentacijos, laikytini bylos dalyvio nuomone dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šalies nesutikimas su ne jos naudai priimtu sprendimu savaime nereiškia, kad yra teisės aiškinimo ir taikymo problema. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde turi būti išdėstyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtintų kasacijos pagrindus, nustatytus CPK 346 straipsnyje. Jeigu dalis kasacinio skundo argumentų šių reikalavimų neatitinka, tai yra pagrindas išvadai, kad jie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko dėl to, kad jie yra ne teisinio turinio, arba kad jie yra neišsamūs, arba kad yra nesusiję su nagrinėjama byla, joje nustatytomis aplinkybėmis, taikytina teise ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-559/2012).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacijos dalyko, todėl dėl jų nepasisako (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad byloje nustatytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė palikimo priėmimą faktiškai pradedant jį valdyti reglamentuojančias teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas po motinos mirties priėmė jos palikimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). 

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkindamas ieškinio reikalavimą nustatyti palikimo priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti faktą, kitus ieškovo reikalavimus grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Toks teismo priimtas sprendimas reiškia, kad nagrinėjamu atveju yra ir daugiau palikimą priėmusių asmenų (ne tik ieškovas), tarp kurių, be kitų, dabar turi būti sprendžiamas ir nuosavybės teisių į paveldėtą turtą (jo dalis) nustatymo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo nustatytas palikimo nedalumas – draudimas priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis), nereiškia, kad tarp įpėdinių yra draudžiami ar kitu būdu ribojami susitarimai dėl paveldėto turto pasidalijimo. Ieškovas, pareikštu ieškiniu įrodinėdamas, kad jis priėmė palikimą faktiškai pradėdamas valdyti jo dalį – žemės sklypą, iš esmės siekia, jog jam šis jo naudojamas sklypas atitektų nuosavybės teise. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas, atsisakydamas kasatorių siūlymų išmokėti jam piniginę kompensaciją, taip pat teigė, kad į kitas paveldimo turto dalis, išskyrus jo naudojamą žemės sklypą, nepretenduoja. Dėl šios priežasties, jeigu ieškovas į kitas paveldimo turto dalis nepretenduoja ir dėl jų pretenzijų neturi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pasirinkimu, kitus ieškinio reikalavimus nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme, egzistuoja galimybė ginčyti tik 2006 m. rugpjūčio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą (jo dalį), išduotą dėl žemės sklypų paveldėjimo, neginčijant 1993 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto dėl gyvenamojo namo, indėlio ir kitų sumų paveldėjimo. Tokiu atveju vykdomas viso jau priimto palikimo padalijimas, kurio metu nustatoma vienam palikimą priėmusiam įpėdiniui tenkanti dalis (konkretus turtas) ir ji priteisiama. Atitinkamai daroma išvada, kad priimto palikimo padalijimo metu vieno iš paveldėjimo teisės liudijimų ginčijimas neprieštarauja paveldėjimo teisės normose esančiai taisyklei, kuri draudžia palikimą priimti dalimis.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Kasaciniame teisme patirta 242,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 24 d. pažyma). Atsižvelgiant į teisinį rezultatą byloje, šios išlaidos į valstybės biudžetą lygiomis dalimis, t. y. po 121,35 Lt, priteistinos iš kasacinį skundą pateikusių atsakovų O. K. ir A. G. (J. G. teisių perėmėjo) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų O. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. G. (gimęs (duomenys neskelbtini) valstybei po 121,35 Lt (vieną šimtą dvidešimt vieną litą 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gintaras Kryževičius                                         

                                                                      Algis Norkūnas

                                                                                                                                                                        Janina Stripeikienė