Baudžiamoji byla Nr. 2K-387-677/2015

Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00409-2008-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.10;

1.2.19.1(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M., nuteistojo juridinio asmens UAB „V.“ atstovų direktoriaus V. R. ir advokato Rolando Vaitekūno kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

V. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 225 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) teisės dirbti vadovaujantį bei materialiai atsakingą darbą valstybės tarnyboje bei viešosiose įstaigose atėmimu trejiems metams, 222 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda, 220 straipsnio 1 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda, 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda (už darbo užmokesčio pažymos suklastojimą), 300 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt, t. y. 941 Eur) dydžio bauda (už UAB „F.“ sąskaitos suklastojimą), 300 straipsnio 1 dalį 30 MGL (3900 Lt, t. y. 1129 Eur) dydžio bauda (už IĮ „P.“ sąskaitos suklastojimą).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 42 straipsnio 5 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose, ir 50 MGL (6500 Lt, t. y. 1882 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuota iš V. M. televizorius „Samsung“ ir 74 154,73 Lt (21476,69 Eur) vertės turto.

V. M. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo UAB „B.“ sąskaitos suklastojimu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, nesant nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo pradėti procesą.

Juridinis asmuo UAB „V.“ nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 300 MGL (39 000 Lt, t. y. 11 295,18 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. ir UAB „V.“ atstovų apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje V. R. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, J. M., padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės atleista pagal laidavimą vadovaujantis BK 40 straipsniu, bet kasaciniai skundai dėl jų nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

              V. M. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, 2007–2008 metais eidamas (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriaus pareigas, padarė šias nusikalstamas veikas:

2007–2008 metais organizuojant remonto darbus mokykloje ir jos bendrabutyje (duomenys neskelbtini), tyčia, savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, už neteisėtą veikimą – išskirtinių sąlygų sudarymą UAB „V.“ vykdyti statybos ir remonto darbus savo ir L. R. naudai iš UAB „V.“ vadovo V. R. priėmė didesnės negu 250 MGL vertės – 74 254,73 Lt (21 505,66 Eur) kyšį, nemokamai gaudamas statybos darbų paslaugas ir medžiagas L. R. priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybai ir remontui. V. M., pažeisdamas 2005 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 119 straipsnio 1 dalies, (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-191 patvirtintų Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų taikant įprastą komercinę praktiką taisyklių 7 ir 10.4 punktų reikalavimus, nurodė šiuos mokyklos remonto darbų pirkimus atlikti pirkimų organizatorei A. J., o ne viešojo pirkimo komisijai, neatlikus kainų apklausos, neišsiuntus kvietimų dalyvauti pirkime potencialiems pirkėjams, pažeisdamas Viešųjų pirkimo įstatymo 86 straipsnio 13 dalies 1 punkto reikalavimus, taikė įprastą komercinę praktiką, nors perkamų darbų vertė viršijo 300 000 Lt (86 886 Eur), 3 straipsnyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo pagrindinius pirkimų principus, neapklausus tiekėjų, nepateikus potencialiems tiekėjams kvietimų dalyvauti mokyklos remonto darbų konkurse, suteikė galimybę pateikti pasiūlymą tik vienintelei bendrovei – UAB „V.“, o UAB „V.“ direktoriui V. R. nurodė pateikti kitų firmų pasiūlymus ir pareikalavo, kad būtų atliekami namo (duomenys neskelbtini) statybos bei remonto darbai arba už atliktus darbus ir įsigyjamas statybines medžiagas būtų sumokėta, ir už tai pažadėjo sudaryti sąlygas UAB „V.“ laimėti organizuojamus viešuosius konkursus dėl remonto darbų mokykloje. Gavęs V. R. sutikimą sumokėti reikalaujamos formos kyšį, sudarė sąlygas UAB „V.“ laimėti keturis viešuosius konkursus: 2007 m. liepą pirmo aukšto koridoriaus ir vestibiulio remonto darbų pirkimą, trečio aukšto koridoriaus remonto darbų pirkimą, 2008 m. kovą klasių ir kabinetų, sporto salės scenos remonto darbų pirkimą, 2008 m. liepą kabinetų remonto darbų pirkimą. Už šią neteisėtą veiką – sudarytas išskirtines sąlygas laimėti organizuojamus viešuosius konkursus, vykdydamas V. M. reikalavimus jo ir L. R. naudai, V. R. arba jo nurodymu UAB „V.“ už L. R. priklausančio namo remonto bei įrengimo darbus ir statybines medžiagas sumokėjo: 2007 m. rugsėjį–lapkritį D. B. 400 Lt; 2007 m. gruodžio 14, 20, 29 dienomis, 2008 m. kovo 26 d. mokėjimo pavedimais UAB „D.“ iš viso 21 456,38 Lt (6214,20 Eur); 2008 m. vasario 21 d. mokėjimo pavedimu UAB „O.“ 21 272,93 Lt (6161,07 Eur); 2008 m. sausį R. V. 100 Lt (28,96 Eur); 2008 m. vasarį V. K. ir V. M. 6000 Lt (1737,72 Eur); 2008 m. vasario 28 d. mokėjimo pavedimais K. K. įmonei 2398,3 Lt   (694,60 Eur); 2008 m. birželį A. T. ir S. I. 7900 Lt (2288 Eur); 2008 m. spalio 1 d. ir 2008 m. lapkričio 4 d. mokėjimo pavedimais UAB „F.“ iš viso 7 627,12 Lt (2208,97 Eur); 2008 m. spalio pabaigoje V. S. 7000 Lt (2027,34 Eur); 2008 m. spalio pabaigoje 100 Lt (28,96 Eur) R. Š., D. P. ir V. G.

2007 m. spalio 18 d., veikdamas bendrai su J. M. (G.), siekiančia gauti kreditą, pasirinkęs nusikaltimo padėjėją – mokyklos buhalterę D. P., suklastojo tikrą dokumentą įrašydamas į pažymą apie mokykloje dirbančios J. G. darbo užmokestį žinomai neteisingus duomenis, kad jai 2007 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais išmokėtas didesnis darbo užmokestis nei realiai, nurodė joje pasirašyti vyr. buhalterei D. P. ir pasirašė pats, o J. G. (M.) įrašė savo asmens duomenis ir tą pačią dieną pateikė Kredito unijos (duomenys neskelbtini) skyriui į teisinę apyvartą, t. y. panaudojo šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą.

2007 m. spalį, organizuodamas kompiuterinės ir programinės įrangos pirkimą, UAB „E.“ direktoriui R. Š. pažadėjo, kad jo vadovaujama bendrovė laimės 2007 m. spalio 15 d. 61 320,85 Lt (17 759,75 Eur) vertės viešųjų pirkimų konkursą, tyčia, savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, pažeisdamas Viešųjų pirkimo įstatymo 119 straipsnio 1 dalies ir (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriaus 2007 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-191 patvirtintų Prekių, paslaugų ir darbų viešųjų pirkimų taikant įprastą komercinę praktiką taisyklių 7, 10.4 punktų reikalavimus, nurodė kompiuterinės įrangos pirkimą atlikti ne vadovo sudarytai viešojo pirkimo komisijai o pirkimų organizatorei A. J., neatliko tiekėjų apklausos, o UAB „E.“ direktoriui R. Š. nurodė pateikti kitų firmų pasiūlymus, pažeisdamas Viešųjų pirkimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir skaidrumo pagrindinius pirkimų principus, neapklausus tiekėjų, nepateikus potencialiems tiekėjams kvietimų dalyvauti kompiuterinės įrangos pirkime, suteikė galimybę pateikti pasiūlymą tik vienintelei UAB „E.“ ir taip sudarė sąlygas laimėti kompiuterinės ir programinės įrangos pirkimo viešųjų pirkimų konkursą, be to, pažadėjo direktoriui, kad bendrovė 2008 m. laimės priešgaisrinės signalizacijos įrengimo mokykloje viešųjų pirkimų konkursą, o 2007 m. spalio pabaigoje už savo neteisėtą veikimą pareikalavo nupirkti jam spalvotą televizorių „Samsung“ ir 2007 m. gruodžio 7 d. 8.30 val. iš UAB „E.“ direktoriaus R. Š. priėmė kaip kyšį 4000 Lt (1158,48 Eur) vertės televizorių „Samsung“.

              2008 m. gegužės 6 d. elektroninėje ir 2009 m. lapkričio 3 d. patikslintoje 2007 m. metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, pagal 2003 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos gyventojų turto ir pajamų deklaravimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus turėdamas pareigą deklaruoti turtą bei pajamas, paskolintas ir nesusigrąžintas pinigų sumas, jeigu jų bendra suma viršija 2000 Lt (579,24 Eur), nedeklaravo dokumentais nepatvirtintų 266 085 Lt (77 063,54 Eur) ne banke, siekdamas išvengti 71 843 Lt (20 807,17 Eur) gyventojų pajamų mokesčio.

              2008 m. rugsėjo 25 d. suklastojo UAB „F.“ PVM sąskaitą faktūrą už vėdinimo sistemos įrengimą L. R. name (duomenys neskelbtini), nurodęs UAB „F.“ direktoriui A. B. paslaugos gavėju sąskaitoje įrašyti UAB „V.“, ir šiam prie kino teatro (duomenys neskelbtini) pateikus sąskaitą, grafoje „Prekes priėmė“ įrašė „V. R.“, pasirašė, imituodamas UAB „V.“ direktoriaus V. R. parašą, ir suklastotą sąskaitą pateikė UAB „F.“ direktoriui A. B.

2008 m. spalio 10 d. suklastojo dokumentus, nurodydamas IĮ „P.“ darbų vadovui A. P. suklastoti sąskaitą, padidinat 2008 m. rugsėjį–spalį IĮ „P.“ mokykloje atliktų avarijos likvidavimo ir remonto darbų vertę išlaidomis už jo prašymu IĮ „P.“ atliktus 2008 m. birželį 100 Lt (28,96 Eur) vertės darbus L. R. name (duomenys neskelbtini), 2008 m. liepą 910 Lt (263,55 Eur) vertės darbus L. R. bute (duomenys neskelbtini) ir 130 Lt (37,65 Eur) vertės darbus I. M. bute  (duomenys neskelbtini), o A. P. pateikus 2008 m. spalį  mokykloje atliktų darbų aktą ir 16 263,20 Lt (4710,15 Eur) sąskaitą faktūrą, žinodamas, kad juose nepagrįstai jo nurodymu padidintos darbų kainos, pasirašė ir pateikė mokyklos buhalterei.

2007–2008 metais, pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalis būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pagal Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. gegužės 25 d. įsakymu         Nr. 1K-170, 4 punktą būdamas atsakingas už biudžetinės įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą, žinodamas, kad UAB „V.“ pateiktose sąskaitose ir prie jų pateiktuose atliktų darbų aktuose padidintos darbų kainos, įrašyti neatlikti darbai ir mokyklos remontui realiai nepanaudotos medžiagos, atlikti ir panaudoti įrengiant privatų namą (duomenys neskelbtini) ir bute (duomenys neskelbtini), šiuos dokumentus pasirašęs pateikė (duomenys neskelbtini) mokyklos buhalterijai, taip organizavo apgaulingą (duomenys neskelbtini) mokyklos buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsnio reikalavimus iš asignavimų valdytojų gautus biudžeto asignavimus įstaigoms naudoti racionaliai ir taupiai ir tik pagal asignavimų valdytojų patvirtintas išlaidų sąmatas. Dėl to, kad mokykla įtraukė į apskaitą tris UAB „V.“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose 2749,19 Lt (796,22 Eur) vertės dalis nurodytų medžiagų ir darbų nebuvo panaudota mokyklos patalpų remontui, dėl to, kad mokykla įtraukė į apskaitą ir deklaravo dešimt UAB „V.“ 2007–2008 metais išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, kuriose nurodyti neteisingi duomenys apie atliktų darbų kainą ir vertę, o tyrimo metu negalima nustatyti, kokia reali atliktų darbų vertė, bei dėl to, kad (duomenys neskelbtini) mokykla įtraukė į apskaitą IĮ „P.“ 2008 m. spalio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje dalis nurodytų medžiagų ir darbų nebuvo panaudota mokyklos patalpų remontui, iš dalies nebuvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) mokyklos 2007–2008 metų veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

V. M. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo, kad 2008 m. birželio 17 d. suklastojo UAB „B.“ PVM sąskaitą faktūrą, nurodęs, kad prekių pirkėjas yra UAB „V.“, pasirašęs savo parašu grafoje „Prekes priėmė“ kaip UAB „V.“ atstovas, ir šį dokumentą pateikė UAB „B.“ vadybininkei.

Juridinis asmuo UAB „V.“ nuteistas už tai, kad direktorius V. R., turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus jo vardu ir kontroliuoti jo veiklą, veikdamas įmonės vardu, naudai ir interesais, vadovaudamas UAB „V.“ ir pagal 2003 m. balandžio 29 d. įstatus bei 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto reikalavimus pinigus į kasą priimti pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus – ir kasininkas, 4 punkto reikalavimus pinigus iš kasos išmokėti pagal kasos išlaidų orderį, kurį pasirašo įmonės vadovas ir finansininkas, 2007–2008 metais apgaulingai tvarkė UAB „V.“ buhalterinę apskaitą: suklastojo (duomenys neskelbtini) mokyklai išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir darbų atlikimo aktus, įrašydamas 1741,51 Lt (504,38 Eur), 707,68 Lt (204,96 Eur), 300 Lt (86,89 Eur) vertės medžiagas, nors jos mokyklos remontui nebuvo panaudotos; neteisėtai įtraukė 9495,86 Lt (2750,19 Eur) į PVM atskaitą, 52 754,73 Lt (15278,83 Eur) į 2007–2008 metų sąnaudas, panaudotus ne UAB „V.“ pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, o įrenginėjant V. M. gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), į apskaitą įtraukęs PVM sąskaitas faktūras (UAB „D.“ 12 587,60 Lt (3645,62 Eur) ir 2265,77 Lt (656,21 Eur) PVM bei 8868,78 Lt (2568,58 Eur) ir 1596,38 Lt (462,34 Eur) PVM, UAB „O.“ 21 272,93 Lt (6161,06 Eur) ir 3829,13 Lt (1109 Eur) PVM, K. K. įmonės 1949,15 Lt (564,51 Eur) ir 350,85 Lt (101,61 Eur) PVM bei 449,15 Lt (130,08 Eur) ir 80,85 Lt (23,42 Eur) PVM, UAB „F.“ 7627,12 Lt (2208,97 Eur) ir 1372,88 Lt (397,61 Eur) PVM), kuriose nurodytos operacijos neįvyko arba įvyko ne taip, kaip jose nurodyta, nes darbai buvo atlikti ir medžiagas panaudotos ne bendrovės statybos ir remonto objektuose; V. R. ir jo nurodymu darbuotojas K. Š. nesudarius darbo sutarčių asmenims ir bendrovės darbuotojams papildomai mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį: R. V. 24 452,42 Lt (7081,91 Eur), V. J. 5500 Lt (1592,91 Eur), A. D. 4860 Lt (1407,55 Eur), M. L. 2400 Lt (695,09 Eur), A. R. 3773,10 Lt (1092,77 Eur), R. R. 3773,10  Lt (1092,77 Eur), R. U. 632,66 Lt (183,23 Eur) ir 361,46 Lt (104,69 Eur), R. N. 632,66 Lt (183,23 Eur) neapskaityto darbo užmokesčio, R. Š. 375,72 Lt (108,81 Eur), E. F. 15 275 Lt (4423,95 Eur), V. F. 13 325,20 Lt (3859,24 Eur), V. K. 47 529,49 Lt (13765,49 Eur), V. M. 39 880,59 Lt (11 550,22 Eur), iš šio darbo užmokesčio 209 585,86 Lt (60 700,26 Eur) nefiksavo mokėjimo žiniaraščiuose ir apskaitos registruose, neišskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą privalomų mokesčių ir įmokų; 2007–2008 metais nurašė iš kasos 6966,15 Lt (2017,54 Eur) kaip grynaisiais išmokėtą atlyginimą darbuotojui V. V., nors darbo užmokestį jam mokėjo suskystintomis dujomis; nuo 2008 m. balandžio 1 d. fiktyviai įdarbino Z. V., kuri nedirbo ir negavo mokėjimo žiniaraščiuose nurodytų nuo kasos nurašytų 4840,80 Lt (1401,99 Eur), ir nefiksavo apskaitoje V. V. kiekvieną mėnesį po 500 Lt (144,81 Eur), iš viso 3500 Lt (1013,67 Eur), UAB „V.“ direktoriui V. R. mokėtų mokesčiams už fiktyviai įdarbintą Z. V. 2007–2008 metais UAB „V.“ apgaulingai tvarkant apskaitą buvo nesumokėta į biudžetą 143 947,98 Lt (41 690,22 Eur) mokesčių: 10 049,86 Lt (2910,64 Eur) pelno mokesčio, 10 558,49 Lt (3057,95 Eur) PVM, 51 703,23 Lt (14 974,29 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 71 217,22 Lt (20625,93 Eur) valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 419,18 Lt (121,40 Eur) įmokų į Garantinį fondą. Iš pateiktų UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „V.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros 2007–2008 metais.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 19 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba pakeisti paskirtą bausmę į nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasaciniame skunde nuteistasis teigia, kad būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriumi, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, t. y. nesudarė išskirtinių sąlygų UAB „V.“ vykdyti statybos ar remonto darbus vadovaujamoje mokykloje ir bendrabutyje, o savo veiksmais – V. R. prašymu apmokėti už atliktus darbus, žadėdamas su juo atsiskaityti ateityje, turtinės naudos nesiekė, laikinai nesumokėdamas už atliktus namo tvarkymo darbus, nepažadėjo V. R. atlikti ar neatlikti kokių nors veiksmų, dėl to jo veika negali būti laikoma kyšiu (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2012 ir kt.). Nors kasatorius Viešųjų pirkimų įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų reikalavimus vadovaujamoje organizacijoje vykdant viešuosius pirkimus dėl patyrimo stokos, įstatymo sudėtingumo ir painumo taikė nevisiškai tiksliai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jų nenurodė ir teismas, kad jis tyčia pažeidė viešųjų pirkimų konkurso tvarką reglamentuojančius įstatymo reikalavimus. Net ir tuo atveju, jei R. Š. televizorių būtų perdavęs neatlygintinai, nors to kasatorius kategoriškai nepripažino, tai darė ne už konkrečių numatytų veiksmų atlikimą ar susilaikymą nuo veiksmų atlikimo, o už kasatoriaus palankumą ateityje, tai tokiu atveju kasatoriaus, kaip televizorių priėmusio asmens veika, negali būti kvalifikuojama kaip kyšio priėmimas, o galėtų būti vertinama tik kaip piktnaudžiavimas tarnyba, bet tam taip pat reikėtų įrodinėti padarytos žalos mastą. Taigi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jo veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 225 straipsnio 2 ir 3 dalis, ir neteisingai nusprendė konfiskuoti 74 154,73 Lt (21 476,57 Eur) vertės jo turto. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „V.“ atlygintos visos išlaidos, kurias bendrovė patyrė laikinai apmokėjusi individualaus namo remonto darbus, todėl iš kasatoriaus dar kartą negali būti konfiskuojama ta turto dalis. Žalos V. R. atlyginimo klausimas, jeigu kasatorius nesutiktų atlyginti geranoriškai, gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, nes V. R. iki šiol nėra nurodęs tikslios pinigų sumos, kurią jis išleido namui (duomenys neskelbtini) įrengti, nors buvo ne kartą prašyta.

Kasatorius pažymi, kad nei V. R., nei kiti asmenys nėra sakę, kad dokumentuose neteisingai nurodyti darbai ir padidinti remontuojant mokyklą panaudotų medžiagų kiekiai, todėl jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo patvirtintuose dokumentuose padarytų įrašų neteisingumą, be to, nebuvo kaltinamas ir nenuteistas už žinomai neteisingų įrašų padarymą sąskaitose faktūrose. Bylos duomenys galėtų patvirtinti tik jo neatidumą tvirtinant kai kuriuos kitų asmenų surašytus dokumentus, bet jokiu būdu ne sąmoningą, neteisingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, o juo labiau šios veikos organizavimą. Tokiu atveju kasatoriaus veiksmai galėtų būti vertinami pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, bet tam būtina nustatyti padarinius – negalėjimą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismo sprendime nurodyti visi alternatyvūs BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, bet teismas nesiėmė priemonių ir nesiaiškino, kokius konkrečius padarinius sukėlė UAB „V.“ ir IĮ „P.“ darbuotojų surašyti netikslūs duomenys sąskaitose faktūrose apie atliktus darbus (duomenys neskelbtini) mokykloje.

Šioje byloje už trūkumus buhalterinėje apskaitoje apkaltintas tik kasatorius, nors mokykloje tuo metu vyriausiąja buhaltere dirbo D. P. 2009 m. vasario 13 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/8, kuria rėmėsi teismas, nurodyta, kad kasatorius pagal galiojančius norminius aktus buvo atsakingas už mokyklos veiklą ir apskaitos organizavimą, o už buhalterinių įrašų teisingumą, t. y. už visų tinkamai įformintų ir apskaitos dokumentais pagrįstų ūkinių įvykių ir ūkinių operacijų fiksavimą apskaitoje, buhalterinių įrašų atitiktį ūkinių įvykių ar ūkinių operacijų turiniui, ūkinių operacijų teisėtumo, lėšų naudojimo teisės aktų nustatyta tvarka bei tinkamo apskaitos dokumentų įforminimo kontrolę atsako vyriausiasis buhalteris. Kasatorius nebuvo kaltinamas ir nuteistas už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą. Taigi nei pagal galiojančius norminius aktus, nei pagal suformuotą teismų praktiką kasatorius negali būti apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nusikaltimo subjektas, todėl jo veiksmai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti netinkamai.

Pirmosios instancijos teismas kasatorių pagrįstai išteisino pagal BK 300 straipsnį dėl UAB „B.“ sąskaitos klastojimo, motyvuodamas tuo, kad pasirašydamas ją kaip UAB „V.“ atstovas jis nepakeitė dokumento sąskaitos faktūros tikrumo ir turinio teisingumo. Kasatorius teigia, kad pasirašydamas teisingai išrašytoje UAB „F.“ sąskaitoje faktūroje už V. R. jis taip pat nesiekė suklastoti šiame dokumente esančių įrašų, t. y. pakeisti juose esančių duomenų ir nepakeitė sąskaitos faktūros tikrumo ir turinio teisingumo; be to, (duomenys neskelbtini) mokykloje 2008 m. spalį atliktų darbų akte ir IĮ „P.“ PVM sąskaitoje faktūroje PAG Nr. 481 kasatorius pasirašė ir pateikė mokyklos buhalterei būdamas įsitikinęs, kad juose užfiksuoti kito asmens surašyti duomenys yra teisingi, dėl to jo veiksmai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti netinkamai.

Taip pat kasatorius pažymi, kad davė išsamius parodymus, jog pildydamas elektroninę 2008 m. gegužės 6 d. ir 2009 m. lapkričio 3 d. pateikdamas patikslintą Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją joje nurodė tikrus savo pajamų ir turto duomenis ir neturėjo jokio tikslo išvengti mokesčių, nes jokių nelegalių pajamų šaltinių neturėjo, ir visiškai nepagrįstas teiginys, kad jis nuslėpė, t. y. nenurodė turėjęs 266 085 Lt (77 063,54 Eur) grynųjų ne banke. Teismas vieninteliu ir neginčijamu kasatoriaus kaltės įrodymu laikė 2011 m. gruodžio 9 d. specialisto išvados Nr. SI-1 duomenis, o jo ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus nemotyvuotai įvertino kritiškai ir atmetė, dėl to jo veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, o Panevėžio apskrities VMI civilinis ieškinys šioje byloje turėjo būti paliktas nenagrinėtas.

Kasatoriaus apeliacinis skundas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė BPK 332 straipsnyje nustatytų reikalavimų apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui, be to, pripažinęs, kad byloje buvo padarytas proceso pažeidimas nuosprendį grindžiant telefoninio pokalbio tarp V. M. ir J. G. turiniu, nes jis teisiamajame posėdyje nebuvo ištirtas ir nebuvo apklausta J. M. (G.), nelaikė jo esminiu, buvo šališkas ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Taip pat teismai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų bylos aplinkybių, kad kasatorius anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, negydytas dėl psichikos sutrikimų, neįrašytas į įskaitą dėl priklausomybių, dirba, turi šeimą, keturis vaikus, iš jų vienas mažametis ir su juo yra itin stiprus emocinis ryšys, kuris paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę būtų pažeistas, kasatoriui ir šeimos nariams nustatyti sveikatos sutrikimai, padaryti nusikaltimai turtinio pobūdžio. Kasatoriaus manymu, atsižvelgus į tai, kad šias aplinkybes galima laikyti išimtinėmis, darytina išvada, jog jis nėra tiek pavojingas visuomenei, kad būtų būtina skirti laisvės atėmimo bausmę, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principo įgyvendinimas užtikrintas paskiriant švelnesnę bausmės rūšį. Be to, paskirta bausmė taip pat galėtų būti švelninama, atsižvelgus į tai, kad procesas ne dėl kasatoriaus kaltės truko septynerius metus.

Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „V.“ atstovai direktorius V. R. ir advokatas R. Vaitekūnas prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 19 d. nutartį skunde nurodytu būdu ir apimtimi arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai teigia, kad teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 1, 3, 5 dalių reikalavimų dėl teisėtu būdu gautų duomenų pripažinimo įrodymu ir įrodymo vertinimo, 242 straipsnio 1 dalies teismo pareigos tiesiogiai ištirti visus įrodymus, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o apeliacinės instancijos teismas 320 straipsnio reikalavimo  patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir 332 straipsnio reikalavimo nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas teismo išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, suvaržė teisę į gynybą (BPK 10 straipsnio 2 dalis, 21, 22 straipsniai, 44 straipsnio 6 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl gynybos pateiktos specialisto išvados įrodomosios reikšmės bei tokios išvados teisinės galios, jos vertinimo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-641/2006) bei dėl nuosprendžio surašymo, šie pažeidimai laikytini esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, taip pat pažeidė BK 41 straipsnio 5 dalyje, 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisingos bausmės principą, tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

Kasatoriai nurodo, kad, nesutikdami su specialistės R. P. išvada ir skaičiavimais, atliktais įvertinus ir tai, jog dalis atlyginimo buvo oficialus, t. y. iš K. Š. užrašuose bei liudytojų parodymuose nurodytų sumų atėmus darbo sutartyse numatytas ir pagal darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščius išmokėtas sumas, pateikė UAB „Finansų auditas“ teismo eksperto kvalifikaciją turinčio eksperto–auditoriaus D. L. surašytą konsultacinę išvadą, prieštaraujančią minėtos specialistės išvadoms ir paneigiančią jos pateiktų išvadų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu,  šią konsultacinę išvadą turėjo tirti ir vertinti, bet to nepadarė, o vadovavosi išimtinai tik specialistės R. P. išvada, kaip įrodančia UAB „V.“ kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių šių išvadų prieštaravimams bei abejonėms pašalinti, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė išvada dėl to, kad ją pateikė suinteresuotas šios bylos baigtimi UAB „V.“ atstovas ir kad ši išvada duota atlikus siauresnės apimties, nei specialistės R. P., tyrimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė ir kitą nepagrįstą išvadą, kad kasatoriai apeliaciniame skunde tariamai nenurodė, kokių konkrečių finansinių dokumentų neįvertino specialistė R. P., bei argumentuotai ir objektyviais duomenimis nepaneigė šių skaičiavimų bei išvadų, nors būtent visa tai nurodyta pateiktoje UAB „Finansų auditas“ konsultacinėje išvadoje, kuri atsižvelgus į tai, kad kasatoriai neturi atitinkamų specialių žinių, buvo pasirinkta kaip gynybos taktika toms aplinkybėms įrodinėti. Specialistas atliko tyrimą tokios apimties, kad galėtų pateikti atitinkamą išvadą, ir nenurodė, kad jam trūksta kokių nors duomenų, todėl vien tyrimo apimtis, apeliacinės instancijos teismui motyvuotai nepagrindus, kodėl ji nepakankama, nesudaro pagrindo nesivadovauti šia išvada ar abejoti jos pagrįstumu. UAB „Finansų auditas“ konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad: 1) nepagrįstai specialisto išvadoje Nr.5-5/38 nurodytiems asmenims, kurie turėjo verslo liudijimus, priskaičiuota 31 647 Lt (9165,60 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, socialinio draudimo įmokų, garantinio fondo įmokų, prilyginus juos su darbo santykiais susijusių asmenų mokesčiams; 2) darbuotojų parodymuose nurodyta gauta darbo užmokesčio suma apima tiek oficialiąją (darbo užmokestis apskaitytas UAB „V.“ buhalterinėje apskaitoje), tiek neoficialiąją darbo užmokesčio dalį (buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotas darbo užmokestis), todėl per daug priskaičiuota 11 895 Lt (3445,03 Eur) mokesčių (5225 Lt (958,22 Eur) gyventojų pajamų mokesčio, 6631 Lt (1920,47 Eur) socialinio draudimo įmokų, 39 Lt (11,30 Eur) įmokų į garantinį fondą); 3) UAB „V.“ kompensavo 2007–2008 m. patirtas 52 754,73 Lt (15 278,83 Eur) sąnaudas, kurias ji pagal pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį įstatymą priskyrė leidžiamiems atskaitymams; 4) kompensavo 9495,86 Lt (2750,19 Eur) pirkimo PVM, kurį 2007 ir 2008 metais įtraukė į PVM atskaitą. Kasatoriai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstas ir pasitvirtino visa apimtimi. Nors V. R. savo kaltę, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, pripažino, tinkamas neįvertinimas konsultacinėje išvadoje nurodytų skaičiavimų ir išvadų kartu su darbus atlikusių liudytojų nurodytais duomenimis, kitomis faktinėmis aplinkybėmis lėmė neteisingas teismų išvadas, kad pas V. M. prie namo dirbę asmenys vertintini kaip nelegalūs UAB „V.“ darbuotojai. Tokia išvada buvo padaryta nepaneigus prieš tai nurodytų prieštaravimų ir abejonių, sudarančių pagrindą pagrįstai manyti, kad jie teikė rangos ar kitokių sutarčių pagrindu paslaugas V. M., bet ne UAB „V.“, o kaltinime ir nuosprendyje nurodytos jiems išmokėtos pinigų sumos yra jų šių sutarčių pagrindu gautos pajamos, bet ne neoficialus UAB „V.“ išmokėtas atlyginimas, kaip vertino ir tyrimą atlikęs bei UAB „Finansų auditas“ konsultacinę išvadą surašęs specialistas. Taigi toks byloje atliktas įrodymų vertinimas, paremtas ne bylos duomenimis, patvirtinančiais ar paneigiančiais vieną ar kitą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o samprotavimais, paremtais spėlionėmis ar prielaidomis, neatitinka baudžiamojo proceso įstatyme išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatoriai pažymi, kad BK 222 straipsnio 6 dalies sankcijoje juridiniam asmeniui numatytos baudos ribos yra labai plačios, kad teismas, parinkdamas jos dydį, galėtų tinkamai jį diferencijuoti atsižvelgęs ne tik į veikos pavojingumą bei kitas aplinkybes, bet įvertinęs ir įmonės dydį, turtą, jos veiklos pelningumą ar nuostolingumą, atitinkamo dydžio baudos sumokėjimo galimybės realumą, siekiant apsaugoti ir atitinkamos įmonės kreditorių bei darbuotojų interesus. Akivaizdu, kad negali būti teisingas baudos dydis, jeigu tokia bauda sužlugdytų įmonę, sukeltų bankrotą, dėl to ne tik būtų įgyvendinta bausmės paskirtis, bet nukentėtų ir ne viena dešimtis įmonės darbuotojų ir kreditorių. Šioje byloje veika padaryta UAB „V.“ akcininko ir direktoriaus V. R. veiksmais, todėl, skiriant bausmę juridiniam asmeniui, atsižvelgtina į tas pačias aplinkybes, kaip ir skiriant bausmę V. R. Turi būti įvertinta, kad bendrovė veiklą vykdo ir šiuo metu nėra duomenų, kad būtų daromi kokie nors pažeidimai, bendrovė nėra didelė ir neproporcingai didelės baudos paskyrimas gali ją sužlugdyti, dėl to nukentėtų ir nekalti asmenys, t. y. UAB „V.“ darbuotojai, dėl to, vadovaujantis teisingumo principais, UAB „V.“ skirtina bauda artimesnė BK 47 straipsnyje numatytam minimumui“– 100 MGL ar panašaus dydžio arba keistinas baudos sumokėjimo terminas, nustatant, kad paskirtą baudą UAB „V.“ turi sumokėti per 36 mėnesių terminą. Teismo paskirta 300 MGL (39 000 Lt, 11 295,18 Eur) bauda yra per didelė ir todėl neteisinga, nes tokio dydžio bauda, įvertinus, kad šioje byloje pareikštas ir civilinis ieškinys, kuris nagrinėjimas civiline tvarka, gali sužlugdyti pačią bendrovę, dėl to nukentėtų jos darbuotojai ir kiti kreditoriai. Be to, šioje byloje proceso trukmė yra pusseptintų metų, kuri pagal EŽTT praktiką laikytina pakankamai ilga, ir dėl to yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas ir švelninti bausmę UAB „V.“ BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose taip kompensuojant dėl šio pažeidimo patirtą žalą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistųjų V. M. ir juridinio asmens UAB „V.“ atstovų direktoriaus V. R. ir advokato R.Vaitekūno kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, pagal nustatytus objektyvius duomenis, V. M. prašė nupirkti televizorių, žadėdamas ateityje sudaryti galimybę bendrovei „E.“ laimėti konkursą priešgaisrinės signalizacijos ir vaizdo apsaugos įrengimui (duomenys neskelbtini) mokykloje. „E.“ atstovas aiškiai nurodė, kad prašymą nupirkti V. M. televizorių jis suprato kaip kyšio reikalavimą už garantiją, jog jo vadovaujama bendrovė laimės konkursą. Šių veiksmų visuma parodo, kad buvo pažadėta už nupirktą televizorių ateityje sudaryti galimybes laimėti konkursą, taip aiškiai peržengiant savo įgaliojimų ribas, o daiktą priimant kaip dovaną už paslaugą. Tai reiškia, kad V. M. tyčia, savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, už neteisėtą veikimą – išskirtinių sąlygų sudarymą UAB „E.“ įrenginėjant kompiuterinę klasę bei pažadą ateityje sudaryti galimybę laimėti konkursą priešgaisrinei signalizacijai ir vaizdo apsaugai įrengti jo vadovaujamoje mokykloje, savo naudai iš UAB „E.“ vadovo R. Š. 2007 m. gruodžio 7 d. 8.30 val. priėmė kaip kyšį 4000 Lt (1158,48 Eur) vertės televizorių „Samsung“. Taip pat už neteisėtus veiksmus ir pažadą ateityje sudaryti išskirtines sąlygas UAB „V.“ gauti analogiškus užsakymus, V. M. reikalavo iš V. R. nemokamai atlikti namo įrengimo darbus, apmokėti sąskaitas ir t. t., o V. R. suprato, kad šias paslaugas V. M. teikia už bendrovei sudarytas išskirtines sąlygas ir pažadą tokias išskirtines sąlygas sudaryti ateityje. Be to, V. M. susitarė, kad V. R. suras papildomai dar keletą konkurso dalyvių, nors laimėtojas jau buvo aiškus iš anksto. V. M. pažadėjo V. R., kad laimėjus konkursą turės vykdyti reikalavimus savo sąnaudomis bei lėšomis pagal jo interesus ir taip viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Šią aplinkybę patvirtina nuteistojo V. R. parodymai, kad V. M. liepus pasiūlyti keletą įmonių, kurios galėtų tariamai sudalyvauti konkurse dėl remonto darbų atlikimo (duomenys neskelbtini) mokykloje, jis surado konkrečias bendroves (UAB „Š.“, UAB „G.“), jų paprašė dalyvauti konkurse, suskaičiuoti darbų kainą, žinojo, kad šios įmonės, nenorėdamos tęsti pradėtų darbų, konkursui pateikiamuose dokumentuose tyčia nurodys daug didesnę darbų kainą, nes tarp remonto darbus atliekančių firmų buvo nusistovėjusi tokių susitarimų praktika. Šiuo atveju V. M. darė įtaką, kad bendrovei būtų suteiktas pirmumas konkurse, ir siekė sau naudos, kad V. R. savo išlaidomis vykdytų nurodytus darbus ne tik mokykloje, bet ir V. M. motinos namuose. Šios aplinkybės rodo, kad V. M. realizavo savo sumanymą motinos naudai ir taip netiesiogiai priėmė kyšį iš V. R. kaip paslaugas už tam tikrą veikimą vykdant pareiginius įgaliojimus, pažeisdamas Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus. Priešingai nei teigia kasatorius, liudytojų apklausų, telefonų pokalbių įrašų turinys ir kita bylos medžiaga patvirtina, kad V. M. tiksliai žinojo įstatymų nustatytą tvarką ir iš anksto su V. R. susitarė, kokie būtent įgaliojimai (pareiginiai veiksmai) bus vykdomi. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad V. R. savo kaltės neginčija ir nuteisimo dėl V. M. papirkimo neskundžia. V. M. buvo (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorius, o pagal einamas pareigas galėjo ir privalėjo žinoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir jų reikalavimų savo veikloje laikytis ne tik organizuojant apskaitą, bet ir tiesiogiai surašant ar patvirtinant vienokius ar kitokius apskaitos dokumentus, ataskaitas, deklaracijas, dėl to pritartina teismų išvadoms, kad V. M., siekdamas asmeninės naudos, sąmoningai buhalterinę apskaitą tvarkė neteisingai, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

V. M. pasirašė už V. R. ant griežtos apskaitos dokumento ne tik neturėdamas jokio įgaliojimo, bet ir V. R. nežinant, taigi veikė sąmoningai ir savo veiksmų pasekmes suvokė. Taip pat V. M. , žinodamas, kad UAB „V.“ pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir prie jų pateiktuose atliktų darbų aktuose yra padidintos kainos, įrašyti išgalvoti neatlikti darbai, nepanaudotos mokyklos remontui medžiagos, sąskaitas pasirašė patvirtindamas jų turinio neteisingumą ir pateikė buhalterei ją tiesiog suklaidindamas. Buhalterei pakanka darbų aktų ir rangovo patvirtinimo parašais bei antspaudais, ji neturi tikrinti darbų atlikimo tikrumo, dėl to atsakomybė šiuo atveju už dokumento surašymą ir jo turinio teisingumą bei jo pateikimą apskaitai tenka nuteistajam. Neteisingų dokumentų pateikimas ir valingas nurodymas juos įtraukti į apskaitą yra apgaulės elementas buhalterinės apskaitos organizavime. Tokiu atveju, kai nustatoma, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai nepateikiami visi buhalterinės apskaitos dokumentai arba pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuoti neteisingi duomenys, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektu laikomas asmuo, kuris teikia tokius dokumentus apskaitą tvarkančiam subjektui (buhalteriui). Dėl to V. M. veiksmai pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir pagal 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti teisingai.

Nuteisimą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kasatorius V. M. ginčija ne teisėtumo, o pagrįstumo aspektu, tačiau tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Teismai, grįsdami išvadas dėl jo kaltės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, rėmėsi 2011 m. gruodžio 9 d. specialisto išvada Nr. SI-1, kad V. M., pateikdamas 2007 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir jos patikslinimą, nedeklaravo ir dokumentais nepatvirtino 266 085 Lt (77 063,54 Eur), turėtų ne banke, taip išvengė 71 843 Lt (20 807,17 Eur) pajamų mokesčio sumokėjimo, specialistės paaiškinimais teisme, taip pat specialiosiomis priemonėmis užfiksuotų elektroninių ryšių kontrolės tarp V. M. ir Š. K. duomenimis. V. M. patikslinus turto deklaraciją, naujai atlikus specialisto tyrimą, susiaurėjo tik tam tikra kaltinimo dalis, bet tai nekeičia veikos kvalifikavimo. Skirdami bausmę V. M. teismai atsižvelgė į jo skunde nurodytas aplinkybes, bet jos nėra tiek reikšmingos, kad galėtų būti pripažintos išimtinėmis ir sudarančios pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, parinkdami bausmės rūšį ir nustatydami jos dydį įstatymo pažeidimų nepadarė.

Kasaciniame skunde UAB „V.“ atstovai skunde teigia, kad atlikdama tyrimą specialistė neįvertino visų šios įmonės finansinių dokumentų, bet nenurodo, kokie konkretūs finansiniai dokumentai, išskyrus jų pačių pateiktą konsultacinį dokumentą, tyrimo metu nebuvo įvertinti. Teismas pagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. 5-5/38, o ne UAB „V.“ atstovo konsultacine išvada, surašyta ne teismo specialisto ir ne pagal visą bylos medžiagą, o tik pagal UAB „V.“ atstovo pateiktus dokumentus. Konsultanto subjektyvus tyrimas ir vertinimas, ignoruojant liudytojų paaiškinimus, pokalbių įrašų turinį ir kitus svarbius bylos duomenis, nepaneigia specialisto išvados Nr. 5-5/38, surašytos atlikus daug platesnės apimties tyrimą, teisingumo, dėl to BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai nepažeisti. Įvertinus visas aplinkybes, tarp jų ir tai, kad UAB „V.“ yra nedidelė įmonė, galima daryti išvadą, kad šiam juridiniam asmeniui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bauda, kurios dydis yra daug mažesnis už šios bausmės rūšies vidurkį ir labiau artimas minimumui, numatytam BK 47 straipsnio 4 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), pagal kurią juridiniam asmeniui nustatoma iki 50 000 MGL dydžio bauda, yra teisinga ir tinkamai įgyvendina bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje. Mažinti paskirtos baudos dydį nėra įstatyminio pagrindo. Nustatytas baudai sumokėti dvylikos mėnesių terminas, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, taip pat visiškai pakankamas šiai prievolei įvykdyti.

Byloje jokių esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų padaryta nebuvo, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo visus esminius skundų argumentus ir juos motyvuotai atmetė.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų V. M. kasacinio skundo argumentų

Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Nepakanka tik formaliai nurodyti kasacijos pagrindus, būtina nurodyti ir juos pagrindžiančius teisinius argumentus (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad neteisingai kvalifikuota jo veika, kad padaryti BPK reikalavimų pažeidimai, grindžiami ne teisiniais argumentais, o iš esmės savo kaltės neigimu, kitokių nei teismų sprendimais nustatytų faktinių aplinkybių dėstymu, t. y. kuriais ginčijamas priimtų teismų sprendimų pagrįstumas ir deklaratyviai reiškiamas nesutikimas su teismų atliktu kasatoriui nepalankiu įrodymų vertinimu, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko ir nenagrinėjami.

Dėl BK 225 straipsnio 2 dalies, 225 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius A. M. savo kaltės dėl kyšininkavimo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nepripažino ir teigia, kad V. R. jis laikinai nesumokėjo už atliktus namo tvarkymo darbus, pastarajam nepažadėjo atlikti ar neatlikti kokius nors kitus veiksmus, todėl mano, kad kaltinimas dėl šios dalies yra neteisingas ir turi būti panaikintas.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį nustatyta valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Pagal minėto straipsnio 3 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti didesnės negu 250 MGL vertės kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.

Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, kyšininkavimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta nuo bet kurios iš šių alternatyvių veikų padarymo momento.

Veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus.

Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu išsamiai išanalizavo nustatytas aplinkybes ir padarė išvadą, kad V. M. tyčia, savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, už neteisėtą veikimą – išskirtinių sąlygų sudarymą UAB „E.“ įrenginėjant kompiuterinę klasę bei pažadą ateityje sudaryti galimybę laimėti konkursą priešgaisrinei signalizacijai ir vaizdo apsaugai įrengti jo vadovaujamoje mokykloje, savo naudai iš UAB „E.“ vadovo R. Š. 2007 m. gruodžio 7 d. 8.30 val. kaip kyšį priėmė 4000 Lt vertės televizorių „Samsung“. Be to, V. M. , būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) mokyklos direktoriumi, vykdydamas savo įgaliojimus, tyčia, savanaudiškais tikslais, pasinaudodamas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, už neteisėtą veikimą – išskirtinių sąlygų sudarymą UAB „V.“ vykdyti statybos ir remonto darbus jo vadovaujamoje mokykloje ir bendrabutyje, savo ir L. R. naudai iš UAB „V.“ ir bendrovės vadovo V. R. pagal korupcinio pobūdžio tarpusavio susitarimą priėmė didesnės negu 250 MGL vertės, t. y. 74 254,73 Lt (21 505,66 Eur), kyšį, nemokamai gaudamas statybos darbų paslaugas ir medžiagas L. R. priklausančiam gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) įrengti.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą apeliacine tvarka, tokių išvadų pagrįstumui pritarė.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes teismai pagrįstai pripažino įrodyta tai, kad V. M. veiksmuose yra visi būtinieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2, 3 dalyse, požymiai, todėl V. M. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį numatyta tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Teismų praktikoje tikro dokumento klastojimas apima veiksmus, kurie pakeičia dokumente užfiksuotos informacijos teisingumą. Tikras dokumentas gali būti suklastotas materialiai, t. y. kai kaltininkas savo veiksmais pakeičia dokumente užfiksuotą informaciją (pvz., teksto dalies pakeitimas, nuotraukos, parašo ir kitų rekvizitų pakeitimas ir pan.) ir intelektualiai (pavyzdžiui, melagingos informacijos įrašymas į dokumentą) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342/2011).

Apkaltinamajame nuosprendyje, atskleidžiant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, turi būti nustatyta, kurios iš dispozicijoje numatytų nusikaltimo sudėties alternatyvių veikų yra inkriminuojamos (tikro dokumento suklastojimas ar netikro dokumento pagaminimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), ir nurodyti konkretūs kaltininko veiksmai, kuriais ta veika buvo padaryta, bei kitos svarbios veikos padarymo aplinkybės (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, kad kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342/2011).

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes V. M., neturėdamas jokių įgaliojimų tam, pasirašė už UAB „V.“ direktorių V. R. PVM sąskaitoje faktūroje, imituodamas tikrą jo parašą. Teismai teisingai nusprendė, kad visa tai rodo, jog V. M. tyčia į tikrą dokumentą įrašė melagingus duomenis ir šią suklastotą PVM sąskaitą faktūrą paleido į teisinę apyvartą – pateikė UAB „F.” direktoriui A. B. Be to, nustatyta, kad V. M., žinodamas, jog pateiktuose (duomenys neskelbtini) mokykloje 2008 m. spalį atliktų darbų akte ir IĮ „P.“ PVM sąskaitoje faktūroje nepagrįstai jo nurodymu padidintos avarijos likvidavimo ir remonto darbų kainos, suklastojo šiuos dokumentus, nes pasirašydamas grafoje „Užsakovas“ ir „Sąskaitą priėmė“ patvirtino žinomai neteisingus duomenis apie atliktų darbų kainą, ir šiuos dokumentus pateikė (duomenys neskelbtini) mokyklos buhalterei. Teismai, remdamiesi liudytojų A. G., A. P. parodymais, operatyvinių veiksmų protokolų, kuriuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai tarp V. M. ir A. P., duomenimis, konstatavo, kad V. M., parašu patvirtindamas šiuos dokumentus, sąmoningai siekė, kad jie būtų perduoti buhalterijai apmokėti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Teisėjų kolegijos nuomone, dėl šios dalies V. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius V. M. kasaciniame skunde nurodo, kad nei pagal galiojančius norminius aktus, nei pagal suformuotą teisminę praktiką jis negali būti nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje – apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, subjektas, todėl pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jo veiksmai kvalifikuoti netinkamai.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Tokiu atveju, kai nustatoma, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai nepateikiami visi buhalterinės apskaitos dokumentai arba jam pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuoti neobjektyvūs, tikrovės neatitinkantys duomenys, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektu laikomas asmuo, kuris teikia tokius dokumentus apskaitą tvarkančiam subjektui – buhalteriui.

Teismai, nagrinėjamoje byloje ištyrę ir įvertinę įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad V. M. 2007–2008 metais buvo (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorius ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalis buvo atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, o pagal Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos organizavimo taisyklių, patvirtintų 2005 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-170, 4 punktą buvo atsakingas už biudžetinės įstaigos buhalterinės apskaitos organizavimą. Teismų sprendimuose nustatyta, kad apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas šiuo atveju pasireiškė tuo, kad V. M., žinodamas, kad UAB „V.“ pateiktose PVM sąskaitose faktūrose ir prie jų pateiktuose atliktų darbų aktuose yra padidintos darbų kainos, įrašyti neatlikti darbai, medžiagos nepanaudotos mokyklos remontui, pasirašė šias sąskaitas ir pateikė jas (duomenys neskelbtini) mokyklos buhalterijai. Be to, V. M., žinodamas, kad IĮ „P.“ pateiktame darbų akte bei išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje į mokykloje atliktų darbų sąrašą yra įtraukti darbai ir išrašyta sąskaita už atliktus darbus I. M. priklausančiame bute bei L. R. priklausančiuose bute ir name, pasirašė grafoje „Užsakovas“ ir grafoje „Sąskaitą priėmė“, taip patvirtino žinomai neteisingus duomenis apie atliktų darbų kainas ir šiuos dokumentus pateikė (duomenys neskelbtini) mokyklos buhalterijai. Dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) mokyklos 2007–2008 metų veiklos, turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Bylos įrodymų visuma, tarp jų ir užfiksuotų V. M. telefoninių pokalbių turinys, patvirtina, kad V. M., siekdamas asmeninės naudos, sąmoningai buhalterinę apskaitą tvarkė neteisingai, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi V. M. veika pagrįstai įvertinta kaip apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas ir teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

Teismai išvadas dėl V. M. kaltės pagal BK 220 straipsnio 1 dalį grindė 2011 m. gruodžio 9 d. specialisto išvada Nr. SI-1, kad V. M., pateikdamas 2007 m. gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir jos patikslinimą, nedeklaravo ir dokumentais nepatvirtino 266 085 Lt (77 063,54 Eur), turėtų ne banke, taip išvengė 71 843 Lt (20 807,17 Eur) pajamų mokesčio sumokėjimo, specialistės paaiškinimais teisme, taip pat specialiosiomis priemonėmis užfiksuotų elektroninių ryšių kontrolės tarp V. M. ir Š. K. duomenimis. Teismai teisingai konstatavo, kad V. M. patikslinus turto deklaraciją, naujai atlikus specialisto tyrimą, susiaurėjo tik kaltinimo dalis, bet tai nekeičia jo veikos kvalifikavimo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. M. veika dėl šios dalies teisingai kvalifikuota  pagal BK 220 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad, teismams netinkamai kvalifikavus jo veiksmus pagal BK 225 straipsnį, buvo neteisingai nuspręsta konfiskuoti turto už 714 154,73 Lt.

BK 72 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad  konfiskuojamas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Taigi, remiantis šiomis BK 72 straipsnio nuostatomis, turi būti konfiskuojami kaltininko iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti materialiąją vertę turintys daiktai (BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pagal teismų praktiką tam tikrais atvejais, kai darant nusikalstamas veikas gautas turtas grąžinamas savininkui (nukentėjusiajam) BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 108 straipsnyje nustatyta tvarka arba kai tenkinamas pareikštas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo, turto konfiskavimas netaikomas. Tačiau toks sprendimas paprastai gali būti priimamas nusikalstamų veikų nuosavybei baudžiamosiose bylose, kuriose yra nukentėję fiziniai asmenys ar civiliniais ieškovais pripažintos įmonės, įstaigos, organizacijos dėl prieš jas padarytų nusikalstamų veikų praradę pinigines lėšas, vertybes, kitokį turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–494/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. M. už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus iš V. R. paslaugomis, statybinėmis medžiagomis ir apmokant sąskaitas priėmė 74 254,73 Lt (21 505,66 Eur) dydžio kyšį, civilinis ieškinys nėra pareikštas, o UAB „V.“ nustatyto dydžio nuostolį patyrė dėl savo nusikalstamų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad V. M. priimdamas kyšį (paslaugomis, statybinėmis medžiagomis ir apmokant sąskaitas) iš V. R. įgijo turto už 74 154,73 Lt, o iš R. Š. televizorių ,,Samsung LE46N87BD“. Šis turtas laikomas nusikalstamos veikos rezultatu, todėl pagal BK 72 straipsnio (2004-07-05 įstatymo redakcija) toks turtas turi būti konfiskuojamas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis iš V. M. konfiskuojami minėti televizorius ir turto už 74 154,73 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies atmesdamas kasatoriaus apeliacinį skundą konstatavo, kad V. M. priimdamas kyšį iš V. R. įgijo turto už 74 254,73 Lt. Šis materialus turtas yra V. M. padarytos nusikalstamos veikos rezultatas. Taigi, BK 72 straipsnio reikalavimai byloje nagrinėjamu atveju nepažeisti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad V. M. baudžiamasis įstatymas (BK 72) pritaikytas tinkamai.

Dėl V. M. paskirtos bausmės

Kasatorius mano, kad jam paskirta per griežta bausmė, nes ji aiškiai prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kokios aplinkybės lėmė nuteistajam nustatytą bausmės dydį, o apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas į apeliacinio skundo argumentus dėl V. M. paskirtos bausmės teisingumo.

BK 54 straipsnio 3 dalies nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008 ir kt.).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio skundo argumentus tokio bausmės švelninimo pagrindo nėra. Bausmė individualizuota atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus bei BK 54 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad po žemesnės instancijos teismų sprendimų priėmimo šioje byloje nuo 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojo nauja BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Dėl nurodytų aplinkybių panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį įstatymo taikymo klausimas spręstinas BPK 3621 straipsnyje nustatyta tvarka.

Dėl UAB „V.“ atstovų skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasatorius teigia, kad UAB ,,V.“ atstovas pateikė UAB ,,Finansų auditas“ konsultacinę išvadą, kurią surašė teismo eksperto kvalifikaciją turintis auditorius D. L. Žemesnės instancijos teismai šią išvadą turėjo tirti ir vertinti vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio taisyklėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtos išvados iš esmės nevertino, o apeliacinės instancijos teismas dėl šios dalies apeliacinio skundo nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Spręsdami nuteistojo juridinio asmens UAB „V.“ kaltės klausimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį teismai rėmėsi specialisto išvada Nr. 5-5/38, o ne UAB „V.“ atstovo konsultacine išvada. Teismai išdėstė šio įrodymo vertinimo argumentus, be to, pažymėjo, kad ši išvada nepaneigia specialistės R. P. išvados Nr. 5-5/38, kuri buvo atlikta palyginus ir įvertinus liudytojų parodymus bei tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus, t.y. atlikus daug platesnės apimties tyrimą. Taip pat teismai teisingai pažymėjo, kad konsultanto subjektyvus tyrimas ir vertinimas, ignoruojant liudytojų paaiškinimus, pokalbių įrašų turinį ir kitus svarbius bylos duomenis, nepaneigia specialisto išvados, surašytos atlikus daug platesnės apimties tyrimą, teisingumo.

Darytina išvada, kad nagrinėjant bylą teismuose nebuvo padaryta esminių procesinių įrodymų tyrimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimų, taip pat tokių, kurie liudytų, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir neišdėstė motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje įrodymai įvertinti ir teismų sprendimai surašyti nepažeidžiant BPK reikalavimų.

Dėl UAB „V.“paskirtos bausmės

Kasatorius teigia, kad teismo paskirta bausmė neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir bausmės paskirties, todėl abiejų instancijų teismų sprendimai keistini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 41 straipsnis, 47 straipsnis, 54 straipsnio 3 dalis).

Skirdamas bausmę juridiniam asmeniui UAB „V.“, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad veika padaryta UAB „V.“ akcininko ir direktoriaus V. R. veiksmais, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, įvertino ir tai, kad bendrovė veiklą vykdo ir šiuo metu nėra duomenų, kad būtų daromi kokie nors pažeidimai, kad bendrovė nėra didelė, todėl neproporcingai didelės baudos paskyrimas gali bendrovę sužlugdyti, nukentėtų ir nekalti asmenys, t. y. UAB „V.“ darbuotojai, dėl to, vadovaudamasis teisingumo principu, UAB „V.“ skyrė artimesnę BK 47 straipsnyje numatytam minimumui 300 MGL (39 000 Lt, t. y. 11 295,18 Eur) dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ši bausmė yra teisinga ir tinkama įgyvendinti bausmės tikslus, numatytus BK 41 straipsnyje, o nustatytas dvylikos mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti paskirtąją bausmę yra pakankamas šiai prievolei įvykdyti.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad bausmė UAB „V.“ tinkamai individualizuota, teismų sprendimuose išdėstyti bausmės skyrimo motyvai ir įstatymo taikymo klaidos nepadaryta.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M., nuteistojo juridinio asmens UAB „V.“ atstovų direktoriaus V. R. ir advokato Rolando Vaitekūno kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Vladislovas Ranonis

Vytautas Piesliakas

Viktoras Aidukas