Civilinė byla Nr. e3K-3-178-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05436-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.4; 2.1.6.3; 2.4.2.5
(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. A., R. P. ir H. A. (H. A.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A., R. P. ir H. A. ieškinį atsakovams A. K., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. S.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą, pažeistų teisių gynimo būdo – pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo – taikymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė perkelti jiems pirkėjo teises ir pareigas pagal atsakovų A. K. ir Lietuvos Respublikos 2009 m. liepos 8 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini; toliau – ir Sutartis) į 248/1900 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – Sklypas).
3. Ieškovai ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 1 dalies, 1.138 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260  patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.4, 7 punktų nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2007 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2007, 2007 m. birželio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007, 2013 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2013.
4. Ieškovai nurodė, kad Sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso jiems ir atsakovams. Sklype stovi gyvenamasis namas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis ieškovams, atsakovei A. K. ir trečiajam asmeniui J. S., bei ieškovams priklausantys ūkiniai pastatai. Ieškovams priklausantys statiniai (gyvenamojo namo dalis ir ūkiniai pastatai) užima didžiausią Sklypo dalį, todėl jie turėjo teisę įsigyti 1178/1900 dalis Sklypo (62 proc.), o yra įsigiję 816/1900 dalių (42,9 proc.). Nors atsakovė A. K. pagal teisės aktus turėjo teisę privatizuoti valstybinę žemę, tačiau ne daugiau nei 361/1900 Sklypo dalį. Atsakovei Sutartimi, kurios ieškovai nesiekia nuginčyti, parduota 609/1900 Sklypo dalys, taigi Lietuvos Respublika nepagrįstai jai pardavė daugiau žemės, nei priklausė. Taip buvo pažeistos įstatyme įtvirtintos ieškovų teisės ir interesai, kuriems ginti ieškovai pasirinko ekonomiškiausią būdą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. 
6. Teismas sprendė, kad Taisyklių 8 punkto 2 dalis, kurioje (sudarant Sutartį) buvo nustatyta, jog kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu; bendraturčiams nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį, paneigia ieškovų argumentus, jog jiems priklausančių ūkinių pastatų plotai turi būti pridėti prie gyvenamojo namo ploto, apskaičiuojant bendraturčiams tenkančias Sklypo dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2006).
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovai savo pažeistas teises prašo ginti taikant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo institutą, įtvirtintą CK 4.79 straipsnio 3 dalyje. Šis specialus teisių gynimo būdas taikomas tais atvejais, kai yra pažeista įstatymuose įtvirtinta pirmenybės teisė įsigyti tam tikrą turtą. Sutartis Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2009 m. liepos 20 d. Ši aplinkybė ieškovams buvo žinoma iki 2014 m. gegužės 12 d. Kadangi atsakovė A. K. prašo taikyti ieškinio senaties terminą, kuris yra praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys negali būti tenkinamas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, 4.79 straipsnio 3 dalis).
8. Pirmumo teisė įsigyti Sklypo dalį teisės aktuose nenustatyta. Taigi ieškovai neturi teisinio pagrindo remtis pirmumo teise. Sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Taisyklėmis ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu bei remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 2.3.-9.513-(01) „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies pardavimo pil. M. K.“ (toliau – ir Įsakymas), kurio ieškovai neginčija.
9. Teismas konstatavo, kad, nenuginčijus Įsakymo, nėra pagrindo spręsti dėl Sutarties teisėtumo.
10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi                             Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.
11. Kolegija nurodė, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo santykiai yra reguliuojami privatinės teisės normų. Taigi reikalavimams, kildinamiems iš tokių santykių ar glaudžiai su jais susijusiems, yra taikomos CK normos, taip pat tos, kurios nustato ieškinio senaties terminus.
12. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami perkelti jiems pirkėjo teises ir pareigas pagal Sutartį į 248/1900 Sklypo dalis. Savo teisių pažeidimą ir pagrindą jam ištaisyti bei taikyti prašomą teisių gynimo būdą jie motyvavo remdamiesi tuo, kad atsakovei A. K. negalėjo būti parduota ginčo Sklypo dalis, nes ieškovai turėjo pirmenybės teisę ją pirkti. Taigi ieškovai faktiškai byloje įrodinėja, kad 248/1900 Sklypo dalys atsakovei A. K. parduotos pažeidžiant ieškovų pirmenybės teisę jas pirkti, t. y. prašo jų teises ginti taikant CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą.
13. Sklypas yra užstatytas bylos šalims priklausančiais pastatais. Pagal Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą tik pastatų savininkai turi teisę išsipirkti be aukciono valstybinę žemę. Valstybinės žemės sklypų pardavimo tvarka detalizuota Taisyklėse. Pagal Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. spalio 17 d. iki 2009 m. liepos 31 d.) 7 punktą žemės sklypas, kuriame stovi gyvenamasis namas ar kitas statinys ar įrenginys, priklausantis bendrosios dalinės nuosavybės teise keliems asmenims (bendraturčiams), parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise; bendraturčio perkama žemės sklypo dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, nustatoma apskrities viršininko sprendimu. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, kolegija sprendė, kad ieškovai įrodinėja ne savo pirmenybės teisės pažeidimą, bet tai, kad atsakovei A. K. parduota pernelyg didelė žemės sklypo dalis, dėl to ieškovai faktiškai gali įsigyti mažesnę sklypo dalį, nei jiems turėtų priklausyti. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad ginčo teisinis santykis pagal savo turinį patenka į CK 4.79 straipsnio 3 dalies taikymo sritį.
14. Kolegija sprendė, kad pirmiau nurodyta teisės taikymo klaida yra nereikšminga, nes ieškinys pagrįstai atmestas remiantis kitais pagrindais. Atsakovei M. K. parduotina Sklypo dalis nustatyta Įsakymu, kurio ieškovai neginčijo ir neginčija. Siekdami savo teisių gynimo, ieškovai turėjo pirmiausia siekti Įsakymo panaikinimo. Nepareiškę tokio reikalavimo teismine tvarka, ieškovai be pagrindo mano, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės atmesti ieškinio dėl šios priežasties.
15. Kolegija pažymėjo, kad pagal Taisyklių 7, 10 punktus atsakovei A. K. parduota Sklypo dalis nustatyta tinkamai, t. y. neatsižvelgiant į Sklype esančių ūkio pastatų, priklausančių ieškovams, plotus. Ieškovams priklausantys ūkio pastatai patenka į namų valdos sklypą (Taisyklių 10 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti               Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
17. Kasacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimą, dėl to priėmė neteisėtus procesinius sprendimus. CK 4.79 straipsnio nuostatose įtvirtintas pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, kaip pažeistų civilinių teisių gynimo būdas, gali būti taikomas ne tik jose nurodytiems teisiniams santykiams. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovai pasirinko netinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, nes, prašydami perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal Sutartį, neginčijo Įsakymo, kurio pagrindu buvo sudaryta Sutartis. Kadangi Įsakymas, kaip administracinis aktas, sukuria teisę įsigyti valstybinę žemę, pripažinus jį negaliojančiu, ieškovų pasirinktas teisių gynimo būdas taptų negalimas, nes neliktų pagrindo, kuriuo remiantis prašoma perkelti pirkėjo teises ir pareigas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014). Nors Žemės įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendraturčių pirmumo teisė pirkti privačią žemę, o šalių ginčas susijęs su valstybinės žemės įsigijimo teise, įtvirtinta Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, įgyvendinamoje vadovaujantis Taisyklėmis, tai neturi įtakos ieškovų pasirinktam pažeistų teisių gynimo būdui taikyti.
18. Atsakovė A. K. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: 
1. Ieškovai savo reikalavimą grindžia vis kitais teisiniais pagrindais ir nors tinkamai pritaikyti teisės normas yra teismo prerogatyva, tačiau atsakovai turi teisę žinoti ir suprasti, nuo ko ginasi. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad ieškovai faktiškai įrodinėjo, jog 248/1900 Sklypo dalys atsakovei parduotos pažeidžiant ieškovų pirmenybės teisę, tačiau iš esmės jie įrodinėjo tai, kad atsakovei parduota per didelė Sklypo dalis, dėl to ieškovai galėjo įsigyti mažesnę Sklypo dalį, nei jiems turėtų priklausyti. Kasaciniame skunde ieškovai tiesiogiai remiasi CK 4.79 straipsnio nuostatomis, nors skundė pirmosios instancijos teismo jų taikymą. Prieštaraujama kasacinio teismo išaiškinimams, pateiktiems ieškovų nurodytoje 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2014, kad CK 4.79 straipsnio nuostatos reglamentuoja bendrosios nuosavybės dalies perleidimą, jos neskirtos specialiai žemės sklypo (dalies), kuriame yra kitam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas, pirkimo–pardavimo santykiams sureguliuoti; jose nėra specialiųjų nuostatų dėl žemės sklypo, kuriame yra kitam savininkui priklausantys statiniai ir (ar) įrenginiai, pirkimo ir pardavimo.
2. Ieškovų apskaičiavimai dėl jiems neva priklausančios didesnės Sklypo dalies prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Bendraturčio perkama žemės sklypo dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, nustatoma apskrities viršininko sprendimu (Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas, Taisyklių 7 punktas). Nagrinėjamu atveju Įsakymas ieškovų neginčytas, nors apie jį ieškovai žinojo iki 2014 m. gegužės 12 d. Taigi nėra prielaidų perkelti pirkėjo teises ir pareigas, o teiginys, kad šis individualus administracinis aktas privalo galioti tam, jog ieškovai galėtų įgyvendinti pasirinktą gynybos būdą, nepagrįstas. Neįrodžius, kad Įsakymas pažeidžia ieškovų teises, teismams nėra teisinio pagrindo taikyti bet kurį iš pažeistos teisės gynimo būdų. Ieškovai neginčija apeliacinės instancijos teismo išvados, kad Sklypo dalis atsakovei nustatyta tinkamai pagal Taisyklių 7, 10 punktus, t. y. neatsižvelgiant į jame esančių ieškovams priklausančių ūkio pastatų plotą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2006).
19. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, kaip asmens teisių gynimo būdas, taikomas, kai pažeidžiama įstatymuose įtvirtinta pirmumo teisė įsigyti tam tikrą turtą, pvz., Žemės įstatymo 31 straipsnis, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnis. Šis reglamentavimas taikomas perleidžiant privačią žemę. O valstybinės žemės perleidimo santykius reglamentuoja Taisyklių nuostatos, Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas. Perleidžiant užstatytą valstybinę žemę, pirmenybės teisė ją įsigyti nenustatoma, nes yra tik vienas subjektas – žemės sklype esančio statinio savininkas (naudotojas), turintis teisę ją įsigyti. Nei Taisyklėse, nei Žemės įstatyme neįtvirtintas asmens teisių gynimo būdas, skirtas pirmenybės teisei ginti.
2. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad jų pasirinktą teisių gynimo būdą galima taikyti nenuginčijus Įsakymo, kuriuo remiantis sudaryta Sutartis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, ieškovų pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo

20. Byloje nagrinėjamas ginčas, susijęs su valstybinės žemės pirkimo–pardavimo teisiniais santykiais. Žemės teisinius santykius reglamentuoja specialusis įstatymas – Žemės įstatymas, kuriame nustatyta, be kita ko, valstybinių žemės sklypų pardavimo tvarka. Pagal šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises.
21. Teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas. Šių teisinių santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais bei būdais ir yra imperatyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014).
22. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytųjų tiesioginę paskirtį.
23. Naudojamų valstybinių žemės sklypų pardavimo ne aukciono būdu tvarką detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės.
24. Vadovaujantis Taisyklių 2.1 punktu, asmenys pagal Taisykles gali įsigyti nuosavybėn naudojamus namų valdos žemės sklypus. Pagal Taisyklių 7 punktą, jeigu gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys arba įrenginys (statiniai arba įrenginiai), įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas (pagrindinis daiktas), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis, įeinanti į bendrąją nuosavybę, nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.
25. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyme nustatyta teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2014). Pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti ar pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Nuomotino ar perkamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2008).
26. Pagal ginčo teisinių santykių susiformavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą apskrities viršininko kompetencijai buvo priskirta bendraturčio perkamos žemės sklypo dalies, kuri yra bendroji nuosavybė, nustatymo bei perleidimo privačion nuosavybėn funkcija (Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktai, Taisyklių 7 punktas). Ši funkcija ir buvo įgyvendinta priimant Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 2.3-9513-(01) bei sudarant iš dalies ginčijamą 2009 m. liepos 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kurios sudarymo pagrindas buvo Įsakymas, priimtas įgyvendinant apskrities viršininkui priskirtąją kompetenciją.
27. CK 4.79 straipsnis, dėl kurio taikymo sprendžiant ginčą galimybės pasisakė bylą nagrinėję teismai, nustato bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, t. y. disponavimo teisės, suvaržymą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu bendraturtis parduoda savo dalį, tai kitas bendraturtis turi pirmenybės teisę ją pirkti ta kaina, kuria ji parduodama.  Bendroji nuosavybė reiškia, kad objektas nuosavybės teise visada priklauso dviem ar keliems savininkams (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Pagal šią įstatymo normą bendraturtis pirmenybės teisę pirkti turi tik tuo atveju, jeigu nuosavybės dalis perleidžiama pardavimo būdu.
28. CK 4.79 straipsnio normomis yra siekiama tikslo, kad tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, kitas bendraturtis turi teisę ją įsigyti, taip padidindamas savo dalį, įeinančią į bendrąją nuosavybę, arba tapdamas vieninteliu turto savininku. 
29. Tačiau nurodyta teisės norma reglamentuoja bendrosios nuosavybės teisės subjektų – bendraturčių – pirkimo–pardavimo teisinius santykius. Nagrinėjamos bylos atveju šalys nebuvo bendrosios nuosavybės teisės subjektai, nes jos neturėjo bendrosios nuosavybės teisės į žemės sklypą, dėl kurio įsigijimo yra kilęs ginčas, tai buvo valstybinė žemė.
30. Minėta, valstybinės žemės  sandoriai, t. y. sandoriai dėl valstybės turto, turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Imperatyviai sureglamentuota kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio teisė pirkti žemės sklypo dalį, įeinančią į bendrąją nuosavybę, nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos bendraturčių nuosavybės teise turimos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių dalys (žr. šios nutarties 24, 25 punktus).
31. Ieškovų pasirinktas savo pažeistų teisių gynimo būdas – pirkėjo ir pareigų teisių perkėlimas valstybinės žemės pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose, kurie, minėta, reglamentuojami imperatyviai, – pagal CK 4.79 straipsnio nuostatas negalimas. Toks teisių gynimo būdas neįtvirtintas Žemės įstatymo nuostatose, reglamentuojančiose valstybinės žemės pardavimą, o, minėta, Žemės įstatyme bei jį detalizuojančiose Taisyklėse nustatyta naudojamų valstybinių žemės sklypų pardavimo ne aukciono būdu tvarka, pagal kurią privačion nuosavybėn perleidžiama valstybinė žemė. Todėl dalies žemės sklypo perleidimo atsakovei teisėtumas gali būti patikrintas ginčijant nuosavybės teisės atsakovei atsiradimo pagrindą – valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo, kaip teigia ieškovai, atsakovei nepagrįstai buvo perleista turtinių teisių į žemės sklypą daugiau, nei jai tenka pagal nuosavybės teise priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią, minėta, neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.
32. Nagrinėjamoje byloje kolegija nepripažįsta pagrįstomis bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl teisinio poreikio nuginčyti individualų administracinį aktą – Vilniaus apskrities viršininko įsakymą, kuriuo buvo nustatytas atsakovei parduodamo žemės sklypo dydis, kadangi šiuo įsakymu pripažinta bylos šalių neginčijama bei Žemės įstatymu garantuota ir ginama atsakovės, kaip dalies pastatų savininkės, teisė lengvatine (ne aukciono) tvarka pirkti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Taigi Įsakymu pagrįstai sukurta atsakovės turtinė teisė įsigyti nuosavybėn dalį valstybinės žemės sklypo, o ar ši teisė įgyvendinta tinkamai nustatant parduodamo žemės sklypo dydį, galima patikrinti ne ginčijant Įsakymą iš esmės ir taip paneigiant atsakovės turimą turtinę teisę, bet įvertinant Įsakymo turinį atsakovei nustatyto parduoti žemės sklypo dydžio aspektu.
33. Ieškovų argumentai, pagrįsti nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2007, pripažįstami nepagrįstais. Nors ieškovai nurodo, kad jų pasirinktas pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas, skirtingai nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, yra priimtinesnis, nes šis gynimo būdas yra ekonomiškesnis, operatyvesnis ir labiau atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus, tačiau ieškovų nurodomoje kasacinio teismo nutartyje tokia teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė suformuluota privačios žemės pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose, kurie gali būti reguliuojami dispozityviosios teisės normomis. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl valstybinės žemės pirkimo ir pardavimo, kurios perleidimą, minėta, reglamentuoja imperatyvaus pobūdžio teisės normos.    
34. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

35. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
36. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos ieškovams neatlygintinos. Atsakovė A. K. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė 850 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šios išlaidos atsakovei priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų po 283,33 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktas, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis). Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovų A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir H. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) po 283,33 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt tris Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Virgilijus Grabinskas

              Andžej Maciejevski

              Rimvydas Norkus