Civilinė byla Nr. e2-116-892/2021

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00340-2020-3

           Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.13, 3.1.7.6 

                                        (S)

VILNIAUS REGIONO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 14 d.

Vilnius

            Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų teisėja Ieva Pluirienė 

sekretoriaujant Liucynai Vasiliauskienei

vertėjaujant Erikai Tunčikienei 

dalyvaujant ieškovei J. M. M., ieškovės atstovui advokatui Kondradui Pabijanskui 

atsakovui A. V., atsakovo atstovui advokatui Artūrui Sebeikai 

trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovei I. K.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. M. M., N. M. ieškinį atsakovams A. V., Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl susitarimo pripažinimo nesudarytu arba negaliojančiu, statybos leidimo, deklaracijos apie statybos užbaigimą panaikinimo, gyvenamojo namo statybos pripažinimo neteisėta bei įpareigojimo nugriauti namą, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, VĮ „Registrų centras“, UAB „Retuta“.    

Teismas

nustatė

1. Ieškovai prašė: 1) pripažinti 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą tarp N. M., J. M. – M. ir A. V. nesudarytu; 2) teismui netenkinus aukščiau nurodyto reikalavimo, pripažinti 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą tarp N. M., J. M. – M. ir A. V. negaliojančiu; 3) panaikinti 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduotą statybos leidimą Nr. 578 (unikalus Nr.2881); 4) panaikinti 2014 m. gruodžio 16 d. statybos užbaigimo deklaraciją dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 5) pripažinti gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), statybą neteisėta; 6) įpareigoti atsakovą A. V. per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietės teritoriją; 7) jeigu teismas laikytų, kad byloje praleistas ieškinio senaties terminas, atnaujinti ieškinio senaties terminą; 8) priimti atskirąją nutartį ir apie ieškinyje nurodytas aplinkybes informuoti atitinkamas ikiteisminio tyrimo institucijas; 9) priteisti ieškovų naudai visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovai nurodė, kad jiems bei atsakovui A. V. dalinės nuosavybės teise, kiekvienam atitinkamai po 1/3 dalį, priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini)bei šiame žemės sklype įregistruoti statiniai. Atsakovas A. V., galimai nusikalstamais veiksmais imituodamas ieškovų sutikimą naudotis sklypu, šalių nuosavybės teise valdomame sklype pastatė bei savo vardu atliko gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) statybos užbaigimo registraciją. Ieškovė J. M. – M. kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo inspekciją, iš kurios atsakymo buvo sužinota, kad tarp bendrasavininkų, t.y. ieškovų J. M. – M. ir N. M. bei atsakovo A. V., neva pasirašytas susitarimas, pagal kurį neva ieškovai neprieštaravo, kad atsakovas pastatytų ir įregistruotų gyvenamąjį namą savo vardu bei atliktų kitus reikalingus veiksmus. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2018 m. kovo 5 d. raštu Nr. (23.17)2D-2878 informavo, jog 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Nr. 578 statyti gyvenamąjį namą žemės sklype. Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. vasario 6 d. patvirtino deklaraciją apie gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) statybos užbaigimą Nr. UDT-00-150206-00229. Rašte nurodyta, kad 2014 m. lapkričio 30 d. buvo pasirašytas susitarimas tarp bendrasavininkų, kuriame ieškovai neva neprieštaravo, kad atsakovas A. V. žemės sklype statytų gyvenamąjį namą ir įregistruotų pastatą savo vardu. Ieškovai žinodami, kad niekada nepasirašė 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo, pradėjo detaliau domėtis gyvenamojo namo atsiradimo aplinkybėmis, iš kurių tapo aišku, kad gyvenamojo namo statyba yra akivaizdžiai neteisėta. Ieškovai teigė, kad 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas niekada nebuvo pasirašytas, apie jį ieškovams nebuvo žinoma, ieškovai iš Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos išreikalavo minėtą susitarimą. Atsakovas, siekdamas atlikti gyvenamojo namo registraciją, statybos inspekcijai pateikė 2014 m. lapkričio 30 d. ieškovų sutikimą dėl naudojimosi jiems priklausančiomis žemės sklypo dalimis. Ieškovai pabrėžė, kad niekada tokio sutikimo nepasirašė, o pateiktame dokumente, tikėtina, jų parašai yra suklastoti. Aplinkybę, kad ieškovai niekada nepasirašė atitinkamo sutikimo patvirtina byloje pateiktas 2019 m. gegužės 22 d. gautas rašysenos eksperto A. B. Ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, jog tikėtina, kad 2014 m. lapkričio 30 d. datos N. M. ir J. M.- M. susitarime dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) su bendrasavininku A. V. dėl statinių įregistravimo, apatinėje dalyje, greta spausdintinų įrašų „N. M.“ ir „J. M. – M.“ pasirašė ne N. M. ir ne J. M. - M. Ieškovams nepasirašius tokio sutikimo, atsakovas negalėjo atlikti gyvenamojo namo statybos užbaigimo proceso. Jei teismas manytų, kad toks 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas buvo sudarytas, jis yra pripažintinas negaliojančiu dėl tos priežasties, kad neatitiko įstatymo nustatytos formos. LR CK 1.74 straipsnio 1 dalis numato, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai, išskyrus bankroto proceso metu sudaromus nekilnojamojo daikto perleidimo sandorius. Akivaizdu, kad pagal savo turinį 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas yra ieškovų daiktines teises suvaržantis sandoris - šiuo susitarimu yra apribojama ieškovų teisė naudotis jiems priklausančiomis sklypo dalimis, nes atsakovas įgijo teisę ten statyti namą. Pagal LR CK 4.20 daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimu yra ribojamos daiktinės teisės, ribojimas pasireiškia atitinkamais valdymo ir naudojimo apribojimais, todėl toks sandoris pagal LR CK nuostatas turėjo būti tvirtinamas notaro, ko nagrinėjamu atveju nebuvo. LR CK 1.93 straipsnio 3 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl net jei teismas laikytų 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą sudarytu, jis yra naikintinas dėl aukščiau nurodytų teisinių motyvų. Ieškovai nurodė, kad statybos leidimas buvo išduotas nekompetentingos institucijos. Pagal 2000 m. lapkričio 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduoto statybos leidimo išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą statybos leidimai buvo išduodami Apskričių viršininkų administracijų, o savivaldybė neturėjo tokios kompetencijos. Nurodytas aplinkybes patvirtino ir pati Vilniaus rajono savivaldybė. Statybos leidimui aktualios Statybos įstatymo redakcijos 10 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustatė, jog statytojas, ketindamas statyti statinį, privalo gauti leidimą šiam veiksmui atlikti. To paties įstatymo 18 straipsnis, reglamentuojantis leidimų statyti išdavimą, nurodė, jog statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti. Minėtos Statybos įstatymo redakcijos 18 straipsnio  6 dalis nurodo, jog leidimų statyti ar griauti išdavimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės valdžios institucija. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, yra akivaizdu, jog Statybos leidimas yra išduotas nekompetentingos institucijos - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus, t. y. institucijos, kuri neturėjo teisės tokio leidimo išduoti, todėl pastato statyba negali būti pripažinta teisėta. Be to, net darant prielaidą, kad Vilniaus rajono savivaldybė galėjo išduoti tokį leidimą, nėra jokių duomenų, kad šios institucijos įgalioti asmenys būtų pritarę tokiam leidimui. Kaip matyti iš paties ginčijamo Statybos leidimo turinio, jis yra pasirašytas tik vieno iš savivaldybės skyrių vyriausiojo specialisto P. Š.. Nėra jokių duomenų (įgaliojimo ar pan.), kad šis asmuo apskritai galėjo veikti savivaldybės administracijos vardu. Kadangi leidimas nepasirašytas institucijos vardu galinčio veikti asmens, ir dėl šios priežasties leidimas yra neteisėtas. Statybos leidimo išdavimo procese, statinio projektas paprastai turėtų būti derinamas su eile subjektų (priešgaisrinės saugos; elektros, dujų ir pan. klausimais), tačiau šiuo atveju jokių tokių duomenų ginčijamo statybos leidimo atveju nėra. Iš į bylą Statybos inspekcijos pateikto atsiliepimo priedų matyti, kad toks derinimo procesas apskritai nėra vykęs, kas dar kartą patvirtina šios statybos neteisėtumą. Aukščiau nurodytos aplinkybės yra pakankamas teisinis pagrindas pripažinti 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą neteisėtu. Net jei leidimą laikytume teisėtai išduotu, jo pagrindu atlikta statyba negali būti laikoma teisėta, nes atlikta pasibaigus leidimo galiojimo terminui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas statybos užbaigimo deklaraciją surašė tik 2014 metų gruodį, o Statybos inspekcija deklaraciją tvirtino tik 2015 metais, t.y. statybos teisinis procesas buvo baigtas pasibaigus šią statybą leidusio dokumento galiojimui. 1999 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 316 dėl Reglamento STR 1.07.01:1999 patvirtintos „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarkos“ 6 - 7 punktai, nustato, jog išduotas statybos leidimas galioja 5 metus, o esant reikalui, statybos leidimo galiojimo terminas gali būti pratęsiamas ne ilgesniam kaip 5 metų terminui. Remiantis VTPSI ir atsakovo byloje pateiktais duomenimis, atsakovas prašymą patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą VTPSI pateikė tik 2014 m. gruodžio 16 d., t. y. praėjus daugiau nei 14 metų nuo statybos leidimo išdavimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, jog statybos leidimas jau buvo netekęs galios, nes pasibaigė šio leidimo galiojimo laikas, net jeigu jis buvo pratęstas maksimaliam 5 metų terminui. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog atsakovas būtų teikęs atsakingoms institucijoms prašymus dėl Statybos leidimo galiojimo termino pratęsimo, todėl manytina, jog statybos leidimo galiojimo terminas pasibaigė 2005 m. liepos 14 d. Remiantis nurodyta teismų praktika, akivaizdu, jog pastato statybos užbaigimas, kuomet yra pasibaigęs Statybos leidimo galiojimo laikas, pažeidžia viešąjį interesą. Vadinasi, atliktoji gyvenamojo namo statyba buvo neteisėta ne tik dėl to, kad atlikta pagal nekompetentingos institucijos išduotą leidimą, bet ir dėl to, kad atlikta po leidimo galiojimo pabaigos. Iš aukščiau išdėstyto išplaukia ir tai, kad Statybos užbaigimo deklaracija taip pat yra neteisėta. Kadangi pati statyba buvo neteisėta, atitinkamai yra naikintina ir statybos užbaigimo deklaracija. Aukščiau šiame ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina atsakovo atliktos statybos neteisėtumą, todėl, teismui tenkinus aukščiau aptartus reikalavimus, atsakovas įpareigotinas pašalinti atliktos neteisėtos statybos padarinius (LR CK 4.103 straipsnis, LR statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ieškovai paaiškina, kad pagrindinis jų byloje reiškiamas reikalavimas yra pripažinti 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą nesudarytu. Apie tokio sutikimo tariamą egzistavimą jiems tapo žinoma tik 2018 metais, kai ieškovai gavo atitinkamą informaciją iš statybos inspekcijos. Tokiam reikalavimui ginti yra taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Atitinkamai kadangi kiti byloje pareikšti reikalavimai yra neatsiejamai susiję su šiuo reikalavimu, todėl ir kitiems reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminas nėra praėjęs. Ieškovai taip pat prašo teismo panaikinti ir 2000 metais išduotą statybos leidimą. Pagrindinis tokio leidimo panaikinimo motyvas yra tas, kad leidimas išduotas nekompetentingos institucijos. Apie šias aplinkybes ieškovams tapo žinoma tik 2020 m. lapkričio 19 d., kai buvo gautas Vilniaus rajono savivaldybės atsakymas, patvirtinantis, jog savivaldybė neišduodavo tokių leidimų. Ieškovai apie tai nedelsdami informavo teismą (žr. 2020 m. gruodžio 7 d. ieškovų paaiškinimus). Jei teismas vis dėlto laikytų, kad ieškinio senatis statybos leidimui ginčyti pasibaigė anksčiau ir buvo praleista, ieškovų nuomone, egzistuojama pakankamas teisinis pagrindas ieškinio senačiai atnaujinti. Šiuo atveju bylos aplinkybių visetas patvirtina, kad ieškovai buvo sąžiningi, atidūs ir savo teises įgyvendino rūpestingai. Ieškovai, po to, kai 2018 metais iš statybos inspekcijos gavo informaciją apie jų neva pasirašytą 2014 m. lapkričio 30 d. sutikimą, kreipėsi į teisėsaugos institucijas su prašymu inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Būtent šio dokumento klastojimas ir sudarė pagrindą ieškovams ginti savo teises, būtent nuo šio momento jie suvokė savo teisių pažeidimą ir net galimus atsakovo nusikalstamus veiksmus. Po to, kai ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas neradus 2014 m. lapkričio 30 d. sutikimo originalo, ieškovai taip pat nusprendė savo teises ginti civiline tvarka su atitinkamais ieškinio reikalavimais. Ieškovai savo teisių pažeidimą kildina būtent iš 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo klastojimo fakto, o apie tokio dokumento egzistavimą jie sužinojo tik 2018 metų kovą gavę atitinkamą raštą iš Statybos inspekcijos. Ieškovai tik po atitinkamos informacijos iš Statybos inspekcijos gavimo sužinojo ir apie 2015 metais atliktą gyvenamojo namo užbaigimo procesą, kuriam teisiškai užbaigti ir buvo panaudotas 2014 m. lapkričio 30 d. ieškovų tariamas sutikimas. Taigi, ieškovai nuo 2018 metų sąžiningai ir atidžiai gynė savo teises.

3. Atsakovas A. V. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad reikalavimas panaikinti 2000 m. liepos 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. 578 (unikalus Nr. 2881) ieškinyje nurodytu pagrindu pripažintinas esantis administracinio teisinio pobūdžio. Kadangi statybos leidimas yra individualus administracinis aktas, šioje byloje taikytinos Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurias skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2013; 2016 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016). Tai reiškia, kad šio termino taikymui, jo pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės. Sprendžiant klausimą dėl ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, kurioje nustatytas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas ir jo trukmė, kasacinis teismas laiko reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje plačiai ir nuosekliai pasisakoma dėl šios normos aiškinimo ir taikymo (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016).  Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti, yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo, ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar jis buvo paskelbtas, ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010). Remiantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Patikslintame ieškinyje ieškovai įvardija datą, kuomet jiems tapo žinoma apie ginčijamą viešojo administravimo aktą. Ieškovai nurodo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2018 m. kovo 5 d. raštu Nr. (23.17)2D-2878 informavo, jog 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracija išdavė statybos leidimą Nr. 578 statyti gyvenamąjį namą žemės sklype. Inspekcijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2015 m. vasario 6 d. patvirtino deklaraciją apie gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu 2018 m. kovo 5 d. yra ta data, nuo kurios pradedamas skaičiuoti ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas procesinis vieno mėnesio senaties terminas ieškiniui pareikšti, kuris baigiasi 2018 m. balandžio 4 d. Ieškinį dėl statybos leidimo panaikinimo ieškovai pareiškė 2020 m. vasario 4 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo sužinojimo apie skundžiamą dokumentą, jo numerį, priėmimo datą bei juo suteiktas teises atsakovui. Ieškovai praleido 1 mėnesio procesinį senaties terminą reikalavimui dėl 2000 m. liepos 14 d. statybos leidimo Nr. 578 (unikalus Nr.2881) panaikinimo pareikšti, todėl atsakovas prašo taikyti senaties terminą ir ieškinį šioje dalyje atmesti.  Analogiškai atsakovas prašo taikyti procesinį vieno mėnesio senaties terminą reikalavimui panaikinti 2014 m. gruodžio 16 d. statybos užbaigimo deklaraciją dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pasisakydamas apie 1 mėnesio procesinį senaties terminą reikalavimui dėl 2000 m. liepos 14 d. statybos leidimo Nr. 578 (unikalus Nr.2881) panaikinimo pareikšti atsakovas atskirai nori pažymėti, kad jo manymu šis terminas skaičiuotinas netgi ne nuo 2018 m. kovo 5 d., o nuo 2000 metų liepos mėnesio - tiek esamam, tiek būsimiems sklypo savininkams buvo žinoma apie vykdomas statybas, namas buvo statomas su jų sutikimu, todėl senaties terminas praleistas dvidešimt metų. Ieškovai teigia, kad ginčo gyvenamojo namo statyba neteisėta ne tik dėl to, kad namas pastatytas pagal neteisėtai išduotą statybos leidimą, bet ir todėl, kad statyba atlikta pasibaigus leidimo galiojimo terminui, t. y. po 2005m. liepos 14 d., kuomet statybos leidimas nustotojo galioti. Atsakovas nesutinka su nurodytu argumentu. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro išrašo registro Nr. (duomenys neskelbtini) 2.2 punkto duomenimis ginčo gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu 7A2/b (p), statyba yra baigta 2000 metais. Byloje taip pat yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus rajono priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2004 m. rugsėjo 24 d. Pažyma apie gaisrą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad 2004 m. rugsėjo 11 d. (duomenys neskelbtini) kaime kilo gaisras A. V. mediniame 8 x 6 išmatavimų ūkiniame pastate. Gaisro metu sudegė medinis ūkinis pastatas. Nuo jo apdegė M. K. priklausančio mūrinio gyvenamojo namo 20 kv. m stogo, suskilo langų stiklai. Gaisro priežastis - elektros laidų kibirkščiavimas prie elektros atramos. Iš prie pažymos pridėtų nuotraukų matyti, kad atsakovo gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)jau yra pastatytas 2004 metais. Nuotraukos atitinka atsakovo gyvenamojo namo kadastrinių matavimų byloje esančias nuotraukas. Tokiu būdu minėtas rašytinis įrodymas patvirtina NTR pažymos duomenis apie namo statybos užbaigimą 2000 metais, todėl nėra pagrindo teigti, kad statybos darbai yra neteisėti, nes buvo tęsiami pasibaigus statybos leidimui. Atsakovas nurodė, kad ieškovai yra praleidę bendrą 10 metų ieškininės senaties terminą reikalavimo dėl neteisėtos statybos padarinių taikymo, tai yra įpareigojimo nugriauti namą. Atsakovas teigė, kad žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuriame stovi ginčo namas, yra atsakovo A. V. tėvo S. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytoje žemės vietoje. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę buvo padavęs atsakovo tėvas S. V., kuris 1996 mirė ir palikimą po jo mirties priėmė atsakovas A. V., atsakovo motina J. V. ir atsakovo sesuo S. F.. NTR išrašo reg. Nr. (duomenys neskelbtini)su istorija duomenis, Nuosavybės teisės į nurodytą sklypą S. V., mirusiam 1996 metais, buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro išrašo reg. Nr. 41/62334 su istorija 4.12 punktas). Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų Nr. 2753 ir Nr. 9464 pagrindu 1/3 dalies sklypo savininku tapo atsakovas A. V. (2006 m. balandžio 12 d.), 1/3 - jo motina J. V. (2006 m. balandžio 12 d.) ir 1/3 atsakovo sesuo S. F. (2010 m. gruodžio 6 d.). G. M., ieškovų motina ir atsakovo sesuo, 1/3 dalį ginčo žemės sklypo įgijo 2011 m. sausio 28 d. dovanojimo sutarties Nr. 793 pagrindu (padovanojo S. F.) ir 1/3 dalį sklypo paveldėjo po motinos J. V. mirties 2010 m. birželio 10 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. DT-2066 pagrindu. 2012 m. gegužės 4 d. dovanojimo sutartimi reg. Nr. 4692 po 1/3 žemės sklypo dalį atiteko ieškovams Jolitai - M. M. ir N. M. Taigi ieškovai sklypo savininkais tapo praėjus 12 metų, o ieškinį pareiškė praėjus 20 metų nuo to momento, kai namas buvo pastatytas. Konstatuotina, kad iki sprendimo atkurti nuosavybės teises, ginčijamo Statybos leidimo Nr. 578 išdavimo momentu 2000 metais, namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai. Todėl tam, kad gautų statybą leidžiantį dokumentą, atsakovui buvo reikalingas ne ieškovų sutikimas, o tuometinio sklypo savininko, valstybės, sutikimas. Kadangi statybos leidimą išdavė valstybės institucija, preziumuotina, kad valstybės sutikimas tokiai statybai buvo gautas.  Ne mažiau svarbi ir kita aplinkybė - rašytinį sutikimą namo statybai davė ir S. V. teisių perėmėjai, atsakovo motina J. V. ir atsakovo sesuo S. F.. Sutikimą įforminant raštu, kaip liudytojas dalyvavo S. F. sūnus V. J.. Namas buvo pastatytas žinant tiek žemės savininkui, tiek būsimiems žemės savininkams ir turint jų sutikimą. Būtent nuo statybos momento sklypo savininkui prasidėjo senaties terminas reikalavimams dėl statinio nugriovimo pareikšti. Teisės atsiradimo diena į ieškinį nustatoma pagal tai, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi ginčo namas pastatytas valstybinės žemės sklype, su valstybės institucijų ir būsimų sklypo savininkų sutikimu, konstatuotina, kad bendro 10 metų ieškininės senaties termino pradžia yra 2000 metai. CK 1.128 straipsnis nustato, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Nuosekliai, pasikeitus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkui, senaties terminas nenutrūko ir nebuvo pradėtas skaičiuoti iš naujo - jo skaičiavimas tęsėsi toliau, nes naujasis sklypo savininkas negalėjo įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesnysis sklypo savininkas. Tokiu būdu konstatuotina, kad 2012 m. gegužės 4 dieną, kuomet ieškovai tapo sklypo savininkais, senaties terminas reikalavimui nugriauti namą ar panaikinti statybos leidimą buvo pasibaigęs. Dėl šios priežasties atsakovas taip pat prašo taikyti bendrą 10 metų senaties terminą ir ieškinį atmesti. CK 4.103 straipsnio, reglamentuojančio statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes, 3 dalyje įtvirtinta, kad statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą teismas išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą reglamentuoja Statybos įstatymo 33 straipsnis. Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje išvardyti statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdai. Šioje normoje įtvirtinta teismo teisė ne tik įpareigoti statytoją ar kitus įstatyme nurodytus asmenis per nustatytą terminą nustatytų kaltų asmenų lėšomis nugriauti statinį ar išardyti perstatytas ar pertvarkytas jo dalis ir atkurti buvusią padėtį, bet ir leisti per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį (Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas), t. y. leisti įteisinti statybą.  Kasacinis teismas laikosi praktikos, kad statinių nugriovimas yra kraštutinė, ultima ratio, priemonė ir turi būti taikoma tik nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008, 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016 ir kt.). Byloje nėra duomenų leidžiančių spręsti, kad kitos paskirties, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos žemės sklype kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamosios paskirties pastatų statyba teritorijoje, kurioje yra ginčo gyvenamasis namas, apskritai neleidžiama. Tai reiškia, kad pagrindinio ieškinio reikalavimo tenkinimo atveju nebūtinai namas turi būti nugriautas. Turi būti sprendžiamas savavališkai pastatytų statinių įteisinimo klausimas ir turi būti vertinamos Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje išdėstytos bei kitos reikšmingos aplinkybės (šioje byloje tokios aplinkybės galėtų būti, pavyzdžiui, tai, kad ginčo pastatas pastatytas seniai - 2000 m., šalia kitų gyvenamosios paskirties pastatų, ilgą laiką buvo naudojamas ir nesukėlė veiksmingos valdžios institucijų ar kitų sklypo bendraturčių reakcijos). Svarbu pažymėti tai, kad Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, - statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Nurodytos normos konstrukcija aiškiai nurodo, kad statybos leidimo panaikinimo atveju teismas įpareigoja statinio savininką nugriauti statinį ne bet kieno, o būtent kaltų asmenų lėšomis. Todėl byloje svarbu nustatyti asmenį, dėl kurio kaltės statybos leidimas buvo išduotas nekompetentingos institucijos bei sprendime nurodyti, kad statinys turi būti griaunamas būtent šio asmens lėšomis. Ieškovai, prašydami panaikinti statybos leidimą tuo pagrindu, kad jį išdavė nekompetentinga institucija, prašo įpareigoti atsakovą nugriauti statinį atsakovo lėšomis, tačiau įrodymų, jog atsakovas būtų kaltas dėl to, kad ne ta institucija išdavė statybos leidimą, nepateikia ir jo kaltės neįrodinėja. Todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas. Kaltė nėra preziumuojama, visais atvejais ją reikia įrodyti. Atsakovo nuomone, ieškovai nepagrįstai teigia, kad pagal savo turinį 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas yra ieškovų daiktines teises suvaržantis sandoris - šiuo susitarimu yra apribojama ieškovų teisė naudotis jiems priklausančiomis sklypo dalimis, todėl, anot ieškovų, šis susitarimas turi būti notarinės formos. Šalims sklypas priklauso lygiomis dalimis, po 1/3 dalį (1555 kv. m) arba 33,33 procentų kiekvienam. Bendras sklypo plotas yra 4665 kv. m, namo užimamas plotas - 178 kv. m. Tai sudaro 3,8 procentų nuo viso sklypo ploto, o tai reiškia, jog atsakovo namas niekaip negali apriboti ieškovų teisės naudotis visu jiems priklausančiu žemės sklypo plotu, nes atsakovo valdoma sklypo dalis yra daug didesnė, nei namo užimamas plotas - namo statybos klausimas yra išspręstas atsakovui priklausančios sklypo dalies, be ne ieškovų sklypo dalies, sąskaita.  Svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovai situaciją sklype perėmė iš ankstesnio sklypo savininko G. M., t. y. namas jau stovėjo dar iki ieškovams tampant sklypo savininkais, todėl ieškovai negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad po namu esantį žemės sklypą galėtų kaip nors naudoti. Priimdami dovaną, ieškovai akceptavo esamą situaciją. Jei manė, kad dovanojamas sklypas kažkokiu būdu dėl jame stovinčio atsakovo namo pažeidžia jų teises, galėjo tokios dovanos nepriimti. Be to, 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas dėl statinių įregistravimo yra vienašalis, o ne dvišalis sandoris. Realiai šiuo susitarimu neįtvirtinamas joks šalių susitarimas - jį reikia vertinti ne pagal formą (pavadinimą), o pagal turinį. Tai vienašalis ieškovų pareiškimas, kuriuo jie duoda sutikimą atsakovui įregistruoti namą sklype, todėl tokiam vienašališkam pareiškimui notarinė forma nereikalinga. Atsakovas teigė, kad ieškovų sutikimas namo registracijos atlikimui nebuvo reikalingas, nes ieškovai negali turėti ir neturi daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesni sklypo savininkai, iš kurių ieškovai sklypą perėmė. Ankstesni sklypo savininkai sutikimą namo statybai buvo davę ir jis buvo realizuotas - gautas statybos leidimas bei pastatytas namas. Nėra teisinės galimybės atšaukti ankstesnių sklypo savininkų sutikimą jam esant jau realizuotam. Be to,  bendras senaties terminas reikalavimui nugriauti namą pareikšti pasibaigė 2010 metais, t. y. tuo metu, kai sklypo savininkais buvo atsakovo motina J. V. ir atsakovo sesuo S. F.. Pasikeitus sklypo savininkui, senaties termino eiga negali būti pradėta skaičiuoti iš naujo (nuo pradžių) - ieškovai yra susaistyti ankstesnių savininkų turėtų teisių ir pareigų bei jų veiksmais ar neveikimu sukeltų teisinių pasekmių. Ieškovai laikosi teisinės pozicijos, kad nėra praleidę senaties termino, tačiau tuo atveju, jei teismas laikytų, kad senaties terminas yra praleistas, prašo jį atnaujinti. Šį prašymą argumentuoja tuo, kad savo teisių pažeidimą kildina būtent iš 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo klastojimo fakto, o apie tokio dokumento egzistavimą jie sužinojo tik 2018 metų kovą gavę atitinkamą raštą iš statybos inspekcijos. Dėl šios priežasties mano, kad nuo 2018 metų sąžiningai ir atidžiai gynė savo teises. Be to, anot ieškovų, atsakovo veikimu buvo sąmoningai sudaromos kliūtys ieškovams naudotis savo teisių gynyba - atsakovas slėpė informaciją nuo ieškovų, o tai sudaro pagrindą ieškinio senačiai atnaujinti, tačiau iš byloje esančio šalių susirašinėjimo matyti, kad šalys susirašinėjo dėl sniego valymo, naudojimosi tvarkos žemės sklypu nustatymo ir pan., tačiau nėra nei vieno rašto, kuriuo ieškovai prašytų suteikti jiems kokią nors reikalingą informaciją, susijusią su žemės sklypu ir jo statiniais, o atsakovas tokią informaciją būtų atsisakęs suteikti. Ieškovai neįrodė aplinkybės, kad atsakovas nuo jų slėpė kažkokią tai informaciją ar neleido su ja susipažinti, tai pirma. Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 str. 1 d.). Ieškovai, būdami žemės sklypo bendraturčiais, visuomet ir be jokių suvaržymų turi teisę gauti visą su jų nuosavybe susijusią informaciją (išrašus, planus, namų valdos apskaitos bylas, statinių išdėstymo planus ir t. t.) iš VĮ “Registrų centras” ir atsakovas niekaip negali tam sukliudyti. Trečia, nuo 2014 m. rugpjūčio 7 d. ieškovai raštiškai atsakovui grasina, kad kreipsis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, todėl teiginys, kad jie sąžiningai ir atidžiai gynė savo teises, yra nepagrįstas. Namo neįmanoma paslėpti. Jei atsakovai laikė, kad jis pastatytas neteisėtai dar 2014 metais, galėjo kreiptis į teismą su ieškiniu. Atsakovai, teikdami 2014 m. spalio 10 d. pasiūlymą dėl sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo patys pateikė planą, kuriame matomas atsakovo gyvenamasis namas. Ketvirta, ieškovui N. M. 2011 m. kovo 9 d. yra įteiktas Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas ir žemės sklypo planas, kuriame parodytas atsakovo gyvenamasis namas. Penkta, 2018 metais gavę Statybos inspekcijos raštą, atsakovai kėlė 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo klastojimo klausimą, tačiau nekėlė 2000 m. liepos 14 d. išduoto statybos leidimo Nr. 578 teisėtumo klausimo, nors procesinis senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo sužinojimo apie statybos leidimo išdavimo datą, numerį, išdavusią instituciją ir juo suteiktas teises atsakovui, o ne nuo tos dienos, kuomet ieškovai subjektyviai įvertino ar neįvertino leidimo atitiktį teisės aktams. Šešta, elementari logika sako, kad 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo klastojimo ar neklastojimo klausimas niekaip nesusijęs ir negali būti susijęs su 2000 metais išduotu statybos leidimu, juo labiau, kad sklypo savininkais ieškovai tapo tik 2012 metais, todėl, turėdami aukštąjį išsilavinimą, ieškovai negalėjo suklysti ir neteisingai įvertinti situacijos - jie neturi jokio pagrindo senaties termino statybos leidimui ginčyti susieti su 2014 m. lapkričio 30 d. sutikimu.  Sprendžiant senaties termino atnaujino klausimą svarbiausia yra ta aplinkybė, kad senaties terminas ieškinio reikalavimams pareikšti pasibaigė tuo metu, kai sklypo savininkais buvo J. V. ir S. F.. Pasikeitus sklypo savininkui, senaties termino eiga neprasideda iš naujo. O tai reiškia, kad senaties terminą praleido ne ieškovai, o ankstesni sklypo savininkai, kurių veiksmų pasekmes perėmė ieškovai, todėl ieškovai neturi reikalavimo teisės prašyti atnaujinti praleistą senaties terminą, nes ne jie tą terminą praleido. Prašyti atnaujinti praleistą senaties terminą gali tik tas asmuo, kuris tą terminą praleido, nes būtent tik jam yra žinomos termino praleidimo priežastys. Tik J. V. ir S. F. žino, kodėl jos nesikreipė į teismą dėl namo statybos, jeigu manė, kad ji yra neteisėta. Aplinkybė, jog toks J. V. ir S. F. elgesys netiesiogiai patvirtina, kad atsakovas namą pastatė su jų sutikimu ir su jų žinia, todėl reikalavimas nugriauti namą ir nebuvo pareikštas, nes buvę sklypo savininkai statybą laikė teisėta ir nepažeidžiančia jų interesų. Todėl senaties terminas negali būti atnaujintas ir ieškinio reikalavimai turi būti atmesti dėl praleisto senaties termino.

4. Atsakovė Vilniaus rajono savivaldybė nurodė neturinti duomenų apie 2000 m. liepos 14 d. leidimą statyti gyvenamąjį namą, iki 2002 metų savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo išdavinėti ir neišdavinėjo statybos leidimų, nes jų išdavimas buvo Apskrities viršininko administracijos kompetencija. Ginčijamas leidimas pasirašytas Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto P. Š. parašu. Tačiau tik 2001 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 99K „Dėl P. Š. skyrimo pareigoms“ nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. P. Š. buvo paskirtas Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus rekonstruojamų ir eksploatuojamų objektų vyriausiojo techninės priežiūros inžinieriaus pareigoms. Prašė Vilniaus rajono savivaldybę laikyti netinkama atsakove byloje arba nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.

5. Tretieji asmenys UAB „Retuta“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, VĮ „Registrų centras“ atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė. Atsiliepime į pradinį ieškinį Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodė, kad inspekcijos specialistas, patikrinęs, kad įvykdyti Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ reikalavimai 2015 m. vasario 6 d. patvirtino statybos deklaraciją. Teigė, kad vadovaujantis reglamento nuostatomis, inspekcijai yra numatyta pareiga patikrinti formaliuosius reikalavimus, preziumuojant deklaranto sąžiningumą, sprendimo metu inspekcija neturėjo duomenų, kad susitarimas buvo suklastotas. VĮ „Registų centras“ nurodė, kad neturi suinteresuotumo byla, prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

Ieškinys tenkintinas iš dalies

6. Remiantis Nekilnojamo turto registro išrašu nustatyta, kad ieškovai ir atsakovas A. V. yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Atsakovo A. V. nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos 2006 m. balandžio 19 d. Paveldėjimo teisės liudijimo bei 2011 m. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo pagrindu. Ieškovų teisės į žemės sklypą (1/3 dalis) įregistruotos 2012 m. gegužės 4 d. Dovanojimo sutarties pagrindu. Minėtame žemės sklype yra pastatytas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio statybos teisėtumą ieškovai ginčija šioje byloje.  Iš registrų centro išrašo matyti, kad nuosavybės teisės į atsakovui priklausantį namą įregistruotos 2014 m. gruodžio 16 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą  pagrindu nuo 2015 m. balandžio 17 d. Registrų centro išraše namo statybos pradžios metai nurodyti 1998, pabaigos – 2000.  

    Dėl reikalavimo pripažinti 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą nesudarytu ar jį panaikinti

7. Vertinant ginčijamo sandorio teisėtumą, visų pirma, būtina nustatyti, ar jo sudarymo dieną jis atitiko sandorio galiojimui privalomus reikalavimus. Tam, kad sandoris galiotų ir sukeltų siekiamus teisinius padarinius, jis turi būti sudarytas tinkamų subjektų (t. y. galinčių sandorį sudaryti), laikantis sandorio formai nustatytų įstatyme reikalavimų, sandoris turi išreikšti tikrąją šalių valią bei atitikti sudaromo sandorio turiniui keliamus įstatymo reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2011).

8. Ieškovai ginčija neva jų sudarytą 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą, kuriuo jie žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), sutiko (nurodyta susitarė), kad atsakovas A. V. gali statyti gyvenamuosius pastatus bei kitus statinius pagal išduotą leidimą ir juos įregistruotų teisės aktų nustatyta tvarka Registrų centre. Ieškovai teigė, kad tokio sandorio nėra pasirašę. Nors sandorio pavadinime nurodyta „susitarimas“ iš jo turinio aišku, kad tai yra vienašalis sandoris (CK 1.71 straipsnis).  

9. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. jais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Tam, kad sandoris galiotų ir sukeltų siekiamus teisinius padarinius, jis turi išreikšti tikrąją šalių valią. Ieškovai teigė, kad jie niekada nepasirašė minėto dokumento, todėl atsakovas šioje byloje turėjo paneigti ieškovų paaiškinimus (CPK 178, 185 straipsniai). Ieškovai pateikė 2019 m. gegužės 22d. ekspertizės aktą, kuriame nurodyta, jog tikėtina, kad 2014 m. lapkričio 30 d. susitarime pasirašė ne N. M. ir ne J. M. – M. Atsakovas gi jokių įrodymų, paneigiančių minėtus ieškovų įrodymus, tai yra paaiškinimus bei eksperto išvadą, nepateikė (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo netikėti/abejoti ieškovų paaiškinimais, kad jie minėto sandorio niekada nepasirašė. Nei atsakovas, nei jo atstovas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti minėtų ieškovų paaiškinimų patikimumu. Atsakovas nepateikė į bylą susitarimo originalo, kad būtų atlikta jo ekspertizė siekiu nustatyti sandorio tikrumą,  nors būtent atsakovas minėtu susitarimu grindė statybos teisėtumą bei įregistravo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą. Nagrinėjamu atveju atsakovui nepateikus susitarimo originalo ieškovai negalėjo teikti prašymo skirti teismo ekspertizę nustatyti parašų netikrumo faktą (CPK 184 straipsnis). Teismo posėdyje atsakovas A. V. negalėjo paaiškinti 2014 m. lapkričio 14 d. sandorio sudarymo aplinkybių, nurodė, kad su ieškovais dėl jokių susitarimų nebendravo, paaiškino, kad jis nieko nedarė, tik važiavo į Lvovo gatvę (nuosavybės teises įregistruoti). UAB „Retuta“ atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad gavo atsakovo užsakymą atlikti kadastrinius matavimus, padaryta byla buvo atiduota atsakovui, ginčijamo susitarimo įmonė neturėjo, iš atsakovo gavo tik statybos leidimo kopiją ir žemės sklypo plano kopiją. Byloje yra duomenys, kad Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3 PK atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, kad 2015 metais galimai buvo suklastoti J. M. – M. ir N. M. vardu išduoti sutikimai dėl nekilnojamo turto – pastatyto namo adresu Ilgučio g. 33, Mažųjų Lygainių kaime, Vilniaus rajone įregistravimo A. V. vardu, kuriuos A. V. pateikė VĮ „Registrų centras“. Duomenys apie pradėtą ikiteisminį tyrimą nereiškia nusikalstamos veikos konstatavimo, tačiau įrodo, kad buvo gauta pakankamai duomenų apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką, kas šioje byloje papildomai pagrindžia ieškovų argumentus, jog jie nėra sudarę minėto sandorio (CPK 185 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis, 202 straipsnis, 203 straipsnis).

10. Nesudaryta sutartis nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Vienašaliam sandoriui sudaryti būtina šalies valia (CK 1.63 straipsnis). Kadangi ieškovai paaiškino, kad jie niekada nebuvo pasirašę 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo, šiai aplinkybei pagrįsti pateikė eksperto išvadą, atsakovas minėtų įrodymų nepaneigė, tinkamai negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl sandorio sudarymo, konstatuotina byloje nustatytu, jog toks sandoris (2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas) niekada nebuvo sudarytas, todėl ieškovų reikalavimas dėl jo pripažinimo nesudarytu tenkintinas (CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punktas).  

    Dėl reikalavimo pripažinti statybos leidimą bei deklaraciją negaliojančiais 

11. Ieškovai prašė panaikinti 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus išduotą statybos leidimą Nr. 578 (unikalus Nr.2881) tuo pagrindu, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija leidimo išdavimo metu neturėjo teisės jo išduoti.

12. Atsakovas A. V. neginčijo ieškovo argumentų, jog 2000 m. liepos 14 d. statybos leidimų išdavimas nebuvo priskirtas Vilniaus rajono savivaldybės kompetencijai. Atsakovas teigė, kad yra praleistas 1 mėnesio terminas ginčyti administracinius aktus.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz. 2016 m. liepos 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016 ir kt.). Pagal viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas taikant įgalinimų ribų kriterijų, o plečiamasis valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas nėra galimas (žr., pvz., 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-825-492/2017). Viešojoje teisėje veikiantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas viešojo administravimo subjekto priimtą teisės aktą pripažinti neteisėtu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punktą, numatantį, jog skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3194-629/2020).

14. 2000 m. liepos 14 d., tai yra tuo metu, kai atsakovo teigimu buvo išduotas statybos leidimas gyvenamojo namo statybai, galiojusio Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad gyvenamieji namai yra statiniai, o 18 straipsnio 1 dalis numatė, kad statiniai Lietuvos Respublikoje gali būti statomi arba griaunami tiktai gavus apskrities viršininko administracijos statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą statyti, rekonstruoti, remontuoti (toliau – statyti) ar griauti. Paminėtos teisės aktų nuostatos sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovo nurodomu statybos leidimo išdavimo momentu, tai yra 2000 m. liepos 14 d., Vilniaus rajono savivaldybė neturėjo teisės išduoti statybos leidimo.

15. 2021 m. sausio 4 d. atsiliepime atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija nurodė, kad ji neturi duomenų apie minėto statybos leidimo išdavimą. Taip pat pažymėjo, kad iki 2002 m. savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo išdavinėti ir neišdavinėjo statybos leidimų, nes jų išdavimas priklausė Apskrities viršininko kompetencijai. Atsakovė taip pat atkreipė dėmesį, kad ginčijamas leidimas yra „pasirašytas“ Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiojo specialisto P. Š. parašu, tačiau tik 2001 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. 99K „Dėl P. Š. skyrimo pareigoms“ nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. P. Š. buvo paskirtas Vietinio ūkio ir teritorijos planavimo skyriaus rekonstruojamų ir eksploatuojamų objektų vyr. techninės priežiūros inžinieriaus pareigoms. 2020 m. spalio 9 d. Vilniaus rajono savivaldybės rašte ieškovams nurodoma, kad duomenų apie statybos projektą bei statybos leidimo išdavimą statyti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), savivaldybė neturi.

16. Atsakovas A. V. nepaneigė atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės administracijos argumentų, kad ginčijamo statybos leidimo Vilniaus rajono savivaldybė nebuvo išdavusi. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis ar jo atstovas kreipėsi į minėtą instituciją dėl leidimo išdavimo. Šiame kontekste pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime nurodė, kad 2000 metais žemės sklypo savininkas buvo valstybė, todėl tam, kad gauti statybos leidimą, buvo reikalingas ne ieškovų, o tuometinio sklypo savininko, valstybės sutikimas, tačiau į bylą tokio sutikimo nebuvo  pateikta. Atsakovas nurodė, kad, kadangi statybos leidimą išdavė valstybės institucija, preziumuojama, kad toks sutikimas buvo, tačiau bylos duomenų visuma suponuoja išvadą, kad ginčijamo leidimo Vilniaus rajono savivaldybė nebuvo išdavusi. Taigi, neįrodyta atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, kad atsakinga institucija buvo davusi sutikimą dėl statybų valstybinėje žemėje. Pažymėtina, kad tiek statybos leidimas, tiek sutikimas vykdyti statybas valstybinėje žemėje yra būtini siekiant vykdyti statybas (Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, redakcija, galiojusi nuo 1997 m liepos 9 d. iki 2000 m. rugsėjo 15 d.). Minėti administraciniai aktai yra oficialūs valstybės institucijų dokumentai, kurių išdavimą patvirtina ne tik tokio dokumentų originalai, bet ir duomenys apie kreipimąsi išduoti dokumentus ir pan., tačiau nei vienų iš jų atsakovas nepateikė, taigi, nepaneigė atsakovės Vilniaus rajono savivaldybės argumentų, kad dėl ginčijamo leidimo išdavimo į Vilniaus rajono savivaldybę kreiptasi nebuvo (CPK 185 straipsnio).   

17. Teismo posėdyje atsakovas A. V. paaiškino, kad jis statė namą, tačiau nežino jokių aplinkybių, susijusių su statybos leidimo išdavimu, tuo klausimu rūpinosi įmonė. Atsakovas negalėjo paaiškinti aplinkybių, kokius įgaliojimus išdavė įmonei rūpintis statybų įteisinimu, kokios sutartys dėl tokių veiksmų buvo sudarytos, nepateikė jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Atsakovas negalėjo atsakyti į ieškovų atstovo klausimą, kokius dokumentus pateikė UAB „Retutai“, į klausimą, kokius statybos dokumentus tvarkė UAB „Retuta“, atsakovas atsakė, kad jis nieko nedarė, visų reikiamų dokumentų ieškojo, bet nerado, su ieškovais dėl susitarimų nebendravo. Taigi, šioje byloje atsakovas nepateikė dviejų oficialių dokumentų, teisiškai reikšmingų pagrįsti statybų teisėtumą, originalų, negalėjo paaiškinti jų išdavimo/sudarymo aplinkybių.  

18. Teismo vertinimu, bylos duomenų visuma pakankamai pagrindžia, kad 2000 m. liepos 14 d. atsakovė Vilniaus rajono savivaldybės administracija neturėjo teisės išduoti statybos leidimo ir ginčijamo 2000 m. liepos 14 d. statybos leidimo Nr. 578 (unikalus Nr.2881) faktiškai neišdavė, dėl ko yra pakankamas pagrindas minėtą aktą panaikinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis, CK 1.80 straipsnis). 

19. Panaikinus statybos leidimą, tenkintinas ir išvestinis ieškovų reikalavimas panaikinti 2014 m. gruodžio 16 d. statybos užbaigimo deklaraciją dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. 4400-3115-3265, esančio (duomenys neskelbtini) (žr. Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-253-273/2019 27 punktą).

20. Pagrindą naikinti 2014 m. gruodžio 16 d. statybos užbaigimo deklaraciją pagrindžia ir išvada dėl 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo pripažinimo nesudarytu. Atsakovas įrodinėjo, kad buvo gavęs kitų žemės sklypų bendraturčių sutikimus dėl namo statybos. Liudytojos I. T. parodymai minėtu klausimu buvo gan abstraktūs, nes pirma liudytojas parodė, kad matė, jog pasirašinėjo kažką, vėliau parodė mačiusi pasirašant susitarimą, kad S. leido namo statybas, buvo tuo metu atsakovo mama, senelis, G.. Tačiau pažymėtina, kad atsakovo atstovas taip pat teigė, kad pradėjus namo statybas žemės sklypo savininkė buvo valstybė. Iš VĮ „Registrų centras“ duomenų taip pat matyti, kad žemės sklypas S. V. vardu registruotas tik nuo 2002 metų, o namo statyba pradėta 1998 metais, todėl nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė yra ne atsakovo artimų giminaičių, bet valstybės įgaliotos institucijos sutikimas dėl statybų valstybinėje žemėje. Pastarojo fakto atsakovas neįrodė.

21. Atsakovas A. V. teigė, kad reikalavimas dėl statybos leidimo panaikinimo turi būti netenkintas, nes pareikštas praleidus įstatymo nustatytus terminus.

22. Iš Liteko duomenų matyti, kad 2020 m. vasario 4 d. ieškiniu ieškovai pateikė reikalavimą panaikinti gyvenamojo namo teisinę registraciją, pripažinti statybą neteisėta bei įpareigoti atsakovą nugriauti statinį. 2020 m. kovo 20 d. pateikė reikalavimą dėl statybos leidimo panaikinimo (2020 m. kovo 20 d. pateiktas ieškinys DOK – 15588).

23. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje kartu su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais yra sprendžiamas ir individualaus administracinio akto teisėtumo klausimas, savaime nereiškia, kad visiems reikalavimams turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio senaties terminai. Tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014; 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-313-2016 31 punktą ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-134-916/2016).

24. Reikalavimo dėl statybos leidimo panaikinimo pateikimo metu galiojusio Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numatė, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Tuo tarpu 30 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

25.  Klausimą, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Spręsdamas dėl termino ginčyti administracinį aktą atnaujinimo teismas turi įvertinti, kokių teisių pažeidimas siejamas su administracinių aktų galiojimu. Jeigu tos teisės svarbios, tai gali sudaryti pakankamą pagrindą atnaujinti terminą ir klausimą nagrinėti iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527-695/2016, 65 punktas).

26. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-715/2011; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-119-624/2020). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad termino pradžia laikytina ne paties administracinio akto gavimo momentas, o pakankamų duomenų apie viešojo intereso skundžiamu administraciniu aktu pažeidimą surinkimo momentas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-969/2016 33 punktą). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (2007 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. AS5-550/2007). Laikytina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (2006 m. sausio 12 d. nutartis Nr. AS5-8/2006).

27. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai dar 2014 m. rugpjūčio 7 d. siūlė atsakovui pradėti teisinę registraciją pastatų, kurie nėra įregistruoti, tačiau minėta aplinkybė nepatvirtina, kad ieškovai tuo metu galėjo sužinoti apie statybos leidimą, nes nėra duomenų, kad ginčijamas leidimas tuo metu buvo sudarytas. Nuosavybės teisės į namą įregistruotos 2014 m. gruodžio 16 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą pagrindu nuo 2015 m. balandžio 17 d. Iš bylos duomenų matyti, kad teikiant prašymą dėl deklaracijos apie statybos pabaigą patvirtinimo buvo pateiktas statybos leidimas, tačiau minėta aplinkybė nereiškia, kad būtent 2014 ar 2015 metais ieškovai buvo informuoti apie ginčijamo statybos leidimo egzistavimą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai, gavę 2018 m. kovo 5 d. Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštą sužinojo apie ginčijamą statybos leidimą, dėl ko konstatuotina, kad jie anksčiau nei mėnesį iki 2020 m. kovo 20 d. (kada pateiktas reikalavimas panaikinti statybos leidimą) galėjo su juo susipažinti ir pateikti atitinkamą reikalavimą. Taigi, ieškovai praleido terminą administraciniams aktams apskųsti.

28. Tačiau svarbią reikšmę turi aplinkybė, kad šioje byloje yra ginčijamas administracinis aktas, susijęs su statybos teisėtumu, vadinasi, ginčas yra kilęs ne tik iš privačių santykių, tačiau susijęs su viešuoju interesu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas aiškinimą dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, sprendė, kad tam tikrose bylose gali būti pripažįstama, kad administracinis sprendimas turėtų būti naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018). Šioje byloje atsakovas nepaneigė Vilniaus rajono savivaldybės administracijos argumentų, kad ginčijamas statybos leidimas niekada nebuvo išduotas, kas sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog jis galimai sukurtas nusikalstamu būdu (BK 300 straipsnis) bei priimtina atskiroji nutartis (CPK 299, 300 straipsniai).    

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1029-1062/2017). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011). Tačiau kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų – kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises. Kai minėta sąlyga nėra nustatyta, nėra teisinio pagrindo taikyti teisėtų lūkesčių apsaugos principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-344/2011). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad ieškinio atnaujinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, ginčijant galimus neteisėtus aktus, kuriems likus galioti būtų paneigtos kitų asmenų teisės ir iš ne teisės atsirastų teisė. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013).

30. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kuris iš dviejų viešųjų interesų – statybos teisinių santykių apsaugos ar civilinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo, santykių dalyvių teisėtų lūkesčių yra gintinas šioje byloje. Šioje byloje, nustačius, kad ginčijamas statybos leidimas nebuvo niekada išduotas iš esmės nėra pagrindo spręsti, kurią iš vertybių ginti (statybos teisinių santykių apsaugos ar civilinių santykių stabilumo), nes statybų vykdymas neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo reiškia, kad nėra teisinio pagrindo remtis teisėtų lūkesčių apsaugos, civilinių santykių stabilumo, apibrėžtumą principais. Taigi, šioje byloje nustačius, kad ginčijamas leidimas niekada nebuvo išduotas, atsakovui neįrodžius, kad jis turėjo valstybės institucijos išduotą sutikimą pradėti statybas valstybinėje žemėje, pripažinus, kad 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas nebuvo sudarytas, nebūtų teisinga ir pagrįsta ginant atsakovo interesus neatnaujinti įstatymo nustatyto termino pateikti reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, nes toks sprendimas prieštarautų pamatiniam teisės principui ex injuria jus non oritur („iš neteisės teisė neatsiranda“).

31. Atsakovo A. V. atstovas teigė, kad terminas apskųsti administracinį aktą praleistas žymiai, nes jis prasidėjo dar 2000 m. liepos 14 d., be to, jo neginčijo ankstesni žemės sklypo bendrasavininkai, todėl ieškovai neįgijo daugiau teisių nei jie. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybė leidimo Nr. 578 (unikalus Nr.2881) faktiškai neišdavė. Todėl nepagrįsti atsakovo argumentai, kad nuo 2000 m. liepos 14 d. prasidėjo terminas jį apskųsti, ar, kad ankstesni savininkai galėjo jį ginčyti, nes nėra galima skųsti ar ginčyti dokumento, kurio nėra.

32. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo atmesti reikalavimą dėl statybų leidimo bei reikalavimą dėl deklaracijos panaikinimo tuo pagrindu, kad jis pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnyje naikinamasis 10 metų terminas administraciniams aktams apskųsti nėra praleistas, nes byloje nėra įrodyta, kad statybos leidimas buvo kompetentingos institucijos išduotas akte nurodytu metu (2000 m. liepos 14 d.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog aukštesnės instancijos teismas panašioje situacijoje konstatavo, kad reikalavimas panaikinti deklaraciją apie statybos užbaigimą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti statybos leidimą, jam taikomas ne 1 mėnesio administracinio akto apskundimo terminas, bet 10 bendrasis ieškinio senaties terminas, nes ginčas yra susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės įgyvendinimu (žr. Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-253-273/2019). Deklaracija apie statybos užbaigimą surašyta 2014 m. gruodžio 16 d., pastatas įregistruotas nuo 2015 m. balandžio 17 d., taigi, bendrasis 10 metų terminas ginčyti pastato teisinę registraciją nėra praleistas.     

      Dėl neteisėtos statybos padarinių

33. Ieškovai prašė pripažinti gyvenamojo namo statybą neteisėta. Pažymėtina, kad tokio reikalavimo nereikia reikšti atskirai. Tačiau nustačius, kad ginčijamas statybos leidimas niekada nebuvo išduotas ir jį panaikinus konstatuotina, kad pastato statyba buvo neteisėta.

34. Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismui savo sprendimu panaikinus statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis savo sprendimu: 1) įpareigoja statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) įpareigoja statytoją (užsakovą) ar kitą šios dalies 1 punkte nurodytą asmenį per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas; 3) leidžia šios dalies 1 punkte nurodytam asmeniui per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, – vykdyti šios dalies 1 ar 2 punkte nurodytus reikalavimus; 4) įpareigoja kompetentingas institucijas per nustatytą terminą pagal statytojo (užsakovo) ar kito šios dalies 1 punkte nurodyto asmens tinkamai pertvarkytus statinio projektinius dokumentus (jeigu tai būtina), jeigu statinio statyba nepažeidžia galiojančių detaliųjų planų ar žemės valdos projektų (jeigu jie privalomi), taip pat bendrųjų planų ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą tuo atveju, kai statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų. Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat administracinių aktų pagrindu įvertina turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Aiškinant minėtas įstatymo nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad panaikinus statybos leidimo galiojimą statybos padariniai gali būti šalinami nebūtinai išardant statybos rezultatą, o ir kitais būdais, pvz., teisės aktų nustatyta tvarka parengus projektinę dokumentaciją, gavus statybą leidžiantį dokumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-695/2019).

35. Ieškovai neįrodinėjo, kad nagrinėjamu atveju žemės sklype statyba nėra galima, todėl įpareigojimas griauti statinį nesuteikiant galimybės jo įteisinti įvertintinus tai, kad statinys stovi jau ilgą laiką, neatitiktų proporcingumo principo. Todėl reikalavimas dėl statinio griovimo tenkintinas iš dalies suteikiant atsakovui terminą jį įteisinti.

36. Statybos įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad  priimdamas vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimų, teismas savo sprendime nurodo, kad, jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas neįvykdomas, statinys ar jo dalis, pastatytas (pastatyta) pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, nugriaunamas (nugriaunama), išardomas (išardoma) ar atstatomas (atstatoma), atkuriamas (atkuriama) statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto asmens lėšomis. Teismų praktikoje išaiškinta, kad sprendžiant dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo turi būti nustatyti kalti dėl neteisėtai išduoto statybos leidimo asmenys, kurių lėšomis turi būti nugriautas neteisėtai pastatytas statinys, jų atsakomybės laipsnis. Taigi, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta, kokie subjektai, kaip, kokia apimtimi prisidėjo prie neteisėtos statybos padarinių.

37. Teismo posėdyje atsakovas paaiškino, kad statybomis rūpinosi ne jis, o įmonė, tačiau jokių detalesnių aplinkybių, susijusių su minėtomis aplinkybėmis, nenurodė ir neįrodė. Atsiliepime į patikslintą ieškinį atsakovas taip pat nepaneigė ieškovų argumentų, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti šalinami ne jo kaip statytojo, o kitų subjektų lėšomis. Byloje nustatyta, kad ginčijamas statybos leidimas niekada nebuvo išduotas. 2014 m. gruodžio 16 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą gyvenamojo namo statytojas buvo atsakovas, todėl laikytina, kad atsakovas nepaneigė ieškovų argumentų, kad dėl neteisėtos statybos padarinių egzistuoja jo kaltė. Pažymėtina, kad aiškindamas ankstesnės redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme nepateikiama kaltės sąvoka ar jos nustatymo kriterijai. Dėl to, siekiant nustatyti, kada asmuo kaltas dėl neteisėtos statybos, būtina sistemiškai aiškinti tiek statybą, tiek civilinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus. CK 6.248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Remiantis to paties straipsnio 3 dalimi, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek konkrečiomis sąlygomis buvo būtina. Kaltė apibūdinama kaip asmens elgesio neatitiktis objektyviems elgesio standartams, kai asmuo nesielgia taip, kaip galima būtų protingai to iš jo tikėtis. Tokiu atveju yra įvertinama, ar asmuo padarė neteisėtus veiksmus, ar jo elgesys buvo toks, koks pagal jo padėtį privalėjo būti. Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punkte nenustatyta, kad asmuo gali būti laikomas kaltu tik tais atvejais, kai tyčia atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius neteisėtą statybą; taikant Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 1 punktą asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2014). Todėl net tuo atveju, jei būtų įtikinami atsakovo argumentai, kad neteisėtos statybos padarinius lėmė ne jo kaip statytojo, o kitų subjektų (įmonės ar kt.) veiksmai, jis tokias aplinkybes turėjo sukonkretinti ir įrodinėti (pateikti sutartis ir kt.)-(CPK 178 straipsnis). Atsakovas taip pat turėjo išsaugoti atitinkamų dokumentų originalus, kad reikiamu atveju galėtų pagrįsti statybų teisinį pagrindą, o tokių veiksmų neatlikęs turi atsakyti dėl kilusių pasekmių. Dėl nurodyto darytina išvada, kad neteisėtos statybos padariniai šalintini atsakovo A. V. lėšomis.

38. Atsakovas prašė taikyti senatį reikalavimui dėl neteisėtos statybos padarinių. Atsakovas nurodė, kad ieškovai žemės sklypą įgijo po 12 metų nuo namo statybos, ieškinį pareiškė po 20 metų nuo namo statybos. Kadangi namas statytas su valstybės institucijų žinia, jos išdavė statybos leidimą, konstatuotina, kad bendro ieškinio senaties pradžia yra 2000 metai.

39. Minėta, kad šioje byloje nėra įrodyta, jog namas statytas su valstybės institucijų žinia, nes nėra duomenų, kad faktiškai buvo išduotas ginčytinas statybos leidimas, ar, kad įgaliota institucija davė sutikimą statyti valstybinėje žemėje.  Byloje taip pat nėra duomenų, kad vėlesni nei valstybė žemės sklypo savininkai žinojo, kad pastatas pastatytas neturint statybos leidimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, tik 2014 metais ginčijamas statybos leidimas buvo pateiktas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, tai yra tik tuo metu valstybės institucijos galėjo sužinoti apie neteisėtą statybą. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas apie namo buvimą žemės sklype žinojo jau 2011 m. kovo 9 d., kai atstovavo motinai G. M. sudarant žemės sklypo ribų paženklinimo aktą, tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad nuo to momento iki reikalavimo griauti gyvenamąjį namą pateikimo nėra suėjęs 10 metų terminas. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad anksčiau nei 2015 m. gyvenamasis namas buvo įregistruotas registre kaip nekilnojamas daiktas dėl ko ieškovams ar buvusiems žemės sklypo savininkams reiktų ginčyti jo teisėtumą.   

40. Tačiau net ir sutinkant, kad senatis reikalavimui panaikinti neteisėtos statybos pasekmes suėjo, egzistuoja pagrindas ją atnaujinti remiantis argumentais, nurodytais šio sprendimo 29,30 punktuose (CPK 3 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje nustačius, kad atsakovo nurodytas 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimas niekada nebuvo sudarytas, statybos leidimas nebuvo išduotas ir tuo pagrindu panaikinus jį bei deklaraciją dėl statybos užbaigimo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo saugoti susiklosčiusių santykių stabilumą, nes netinkamai realizuodamas teisę statyti ir įregistruoti gyvenamąjį namą atsakovas negalėjo tikėtis, kad ji ateityje bus ginama. Konstatavus, kad yra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį, teisiškai nereikšmingi atsakovo atstovo argumentai, kad ji pasibaigė dar kitiems asmenims būnant žemės sklypo savininkams, todėl detaliau dėl jų nepasisakytina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šiuo atveju, remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 94 straipsnio 1 dalimi, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turi būti įvertintas tiek ieškovo, tiek atsakovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo teisme metu ir priežastys, nulėmusios tiek ieškinio, tiek priešieškinio padavimą, taip pat priežastys, dėl kurių susidarė šalių bylinėjimosi išlaidos.

42. Už patikslintą ieškinį atsakovai sumokėjo 188 Eur žyminio mokesčio, kurį sudarė 38 Eur už prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 150 Eur už du neturtinius reikalavimus. Laikinųjų apsaugos priemonių netenkinus, 38 Eur žyminio mokesčio iš atsakovo ieškovams nepriteistina. Iš pridėtų PVM sąskaitų – faktūrų ir procesinių veiksmų ataskaitų matyti, kad ieškovai patyrė: 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatės M. G. atstovavimo paslaugas (2020 m. balandžio 7 d. mokėjimas) už ieškinio parengimą, dokumentų vertinimą, procesinių dokumentų, paklausimų rašymą, atstovavimą; 3 647,61 Eur už advokato Konrado Pabijansko atstovavimą (2020 m. gruodžio 17 d. mokėjimas), kurias sudarė: 276,20 Eur už prašymo dėl 2020 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžio atidėjimo parengimas, 876,28 Eur už pasirengimą 2020 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžiui, atstovavimas teismo posėdyje, 2 080,83 Eur už 2020 m. gruodžio 17 d. rašytinių paaiškinimų byloje dėl išduoto statybos leidimo parengimas, 414,30 Eur už 2020 m. gruodžio 11 d. pareiškimo dėl dalies ieškinio atsisakymo parengimą. Ieškovai taip pat sumokėjo 800 Eur (2019 m. gegužės 20 d. mokėjimas) už rašysenos ekspertizės atlikimą. Taigi, iš viso ieškovai patyrė 6 097,61 Eur bylinėjimosi išlaidų (150 Eur + 1 500 Eur + 3 647,61 Eur + 800 Eur).

43. Teismas laiko, kad ginčas buvo kilęs iš esmės dėl 4 reikalavimų: 1) pripažinti 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą nesudarytu; 2) panaikinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybą leidžiantį dokumentą bei deklaraciją apie statybos užbaigimą; 3) įpareigoti atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą ir sutvarkyti teritoriją; 4) priteisti iš atsakovo ieškovų patirtus nuostolius. Reikalavimo dėl nuostolių priteisimo ieškovai atsisakė. Todėl bylinėjimosi išlaidos, susijusios su šiuo reikalavimu, iš atsakovo ieškovų naudai nepriteistinos. Laikytina, kad jos sudarė 375 Eur, tai yra 1/4 dalis išlaidų už 2020 m. kovo 20 d. patikslintą ieškinį (2020 m. balandžio 7 d. mokėjimas 1 500 Eur sumai/4). Ieškovų patirtos 414,30 Eur bylinėjimosi išlaidų už pareiškimo dėl dalies ieškinio atsisakymo nepriteistinos iš atsakovo, nes atsisakymo nuo reikalavimo dėl žalos priteisimo pateikimas/priėmimas ir bylos nutraukimas minėtoje dalyje laikytinas sprendimu ne ieškovų naudai. Taip pat pažymėtina, kad ieškovų atstovo Konrado Pabijansko pateiktoje 2021 m. sausio 8 d. teisinių paslaugų pažymoje nurodyta, jog atstovavimo išlaidas sudaro 276,20 Eur už prašymo dėl 2020 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžio atidėjimo parengimą, 876,28 Eur už pasirengimą 2020 m. lapkričio 11 d. posėdžiui, atstovavimą teismo posėdyje, 2 080,83 Eur už 2020 m. gruodžio 7 d. rašytinių paaiškinimų byloje dėl išduoto statybos leidimo parengimą. Teismas sutinka su atsakovo atstovo pastebėjimu, kad 276,20 Eur už prašymo dėl 2020 m. lapkričio 11 d. teismo posėdžio atidėjimo parengimą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo principais negali būti priteisiamos iš atsakovo, kadangi teismo posėdis buvo atidėtas dėl ieškovų kaltės (pakeitus atstovą). Todėl minėta suma ieškovams iš atsakovų nepriteistina. Taip pat sutiktina su atsakovo atstovo argumentu, kad 2 080,83 Eur bylinėjimosi išlaidos už 2020 m. gruodžio 7 d. rašytinių paaiškinimų byloje dėl išduoto statybos leidimo parengimą iš dalies nėra pagrįstos, neproporcingai didelės bei perteklinės, kadangi paaiškinimus ieškovų atstovas galėjo teikti teismo posėdžio metu. Kita vertus, šalys gali teikti rašytinius paaiškinimus, todėl visiškai nepriteisti išlaidų už minėtą veiksmą taip pat nėra pagrįsta. Todėl bylinėjimosi išlaidos už 2020 m. gruodžio 7 d. rašytinių paaiškinimų parengimą mažintinos iki 1 000 Eur. Dar gi, ieškovai prašo priteisti 876,28 Eur už advokato Konrado Pabijansko pasirengimą 2020 m. lapkričio 11 d. posėdžiui, atstovavimą teismo posėdyje. Teismas pažymi, kad 2020 m. lapkričio 11 d. posėdis vyko nuotoliniu būdu, jo trukmė - 9 min., buvo atidėtas dėl ieškovų kaltės (pakeitus atstovą), todėl atsižvelgiant į atliktus ieškovų atstovo procesinius veiksmus ir jų kiekį, posėdžio trukmę bei pobūdį, taip pat vadovaujantis Rekomendacijoje nustatytais maksimaliais advokato užmokesčio dydžiais, šios išlaidos mažintinos iki 500 Eur, nes, kaip matyti, už atstovo dalyvavimą kituose posėdžiuose ieškovai neprašo priteisti išlaidų, todėl laikytina, kad minėta suma yra pagrįstos išlaidos už atstovo pasiruošimą bylos nagrinėjimui teismo posėdyje. Taigi, ieškovų atstovo Konrado Pabijansko atstovavimo išlaidos iš viso mažintino nuo 3 647,61 Eur iki 1 500 Eur (1000 Eur + 500 Eur)-(CPK 93 straipsnio 4 dalis).

44. Ieškinį iš esmės tenkinus, ieškovams solidariai iš atsakovo priteistina 1 125 Eur advokatės M. G. atstovavimo išlaidų (3/4 dalys), 800 Eur už ekspertizės išlaidas (pripažintinos būtinomis išlaidomis dėl įrodymų rinkimo (CPK 88 straipsnio 10 punktas), 150 Eur žyminio mokesčio už patikslintą ieškinį bei 1 500 Eur advokato Konrado Pabijansko atstovavimo išlaidų, iš viso – 3 575 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 4 dalis).

45. Tuo tarpu atsakovas pagal pateiktus įrodymus patyrė iš viso 1 950 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudarė 1 500 Eur už atsiliepimo į 2020 m. kovo 20 d. patikslintą ieškinį parengimą, 350 Eur už tripliko parengimas, 500 Eur už atsiliepimo į 2020 m. gruodžio 21 d. patikslintą ieškinį parengimą. Teismas vertina, kad atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl ieškovų reikalavimo dėl nuostolių priteisimo turi būti priteistinos iš ieškovų atsakovo naudai. Jos sudaro ¼ dalį nuo 1 500 Eur už atsiliepimo į 2020 m. kovo 20 d. patikslintą ieškinį parengimo bei nuo 350 Eur už tripliko parengimą, t.y. iš viso 462,50 Eur (1850 Eur x 0,25). Šios išlaidos priteistinos iš ieškovų atsakovo naudai lygiomis dalimis, t.y. iš kiekvieno ieškovo po 231,25 Eur (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

46. Į valstybės biudžetą išieškotina bylinėjimosi (pašto) išlaidų suma yra 31,48 Eur, todėl iš esmės tenkinus ieškinio reikalavimus jos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo A. V. (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

47. Minėta, kad šioje byloje ieškovai prašė pripažinti 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą nesudarytu; panaikinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybą leidžiantį dokumentą bei deklaraciją apie statybos užbaigimą; įpareigoti atsakovą per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti neteisėtai pastatytą gyvenamąjį namą ir sutvarkyti teritoriją; priteisti iš atsakovo ieškovų patirtus nuostolius. Reikalavimas dėl 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimo panaikinimo buvo pateiktas atsakovui A. V. Reikalavimas dėl statybos leidimo panaikinimo buvo pagrindinis, kiti du – dėl deklaracijos panaikinimo bei neteisėtos statybos padarinių šalinimo išvestiniai iš jo. Byloje nustačius, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nebuvo išdavusi ginčyto statybos leidimo, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistinos tik iš atsakovo A. V.    

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270-271 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2014 m. lapkričio 30 d. susitarimą tarp N. M., J. M. – M. ir A. V. nesudarytu.

Panaikinti 2000 m. liepos 14 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus statybos leidimą Nr. 578 (unikalus Nr.2881)

Panaikinti 2014 m. gruodžio 16 d. statybos užbaigimo deklaraciją dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

           Leisti atsakovui A. V. per 12 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka įteisinti gyvenamojo namo, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) statybą.

            Atsakovui A. V. per nustatytą terminą neįteisinus gyvenamojo namo statybos, įpareigoti atsakovą A. V. per 6 (šešis) mėnesius nuo nurodyto termino pasibaigimo savo lėšomis nugriauti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovų J. M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai lygiomis dalimis 462,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, t.y. iš kiekvieno ieškovo po 233,25 Eur.

Priteisti iš atsakovo A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovų J. M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai solidariai 3 575 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo A. V., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 31,48 Eur (trisdešimt vieną eurą 48 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (gavėjas Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, į. k. 188659752, bankas „Swedbank“ AB, a. s. Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.

           Teisėja                                                              Ieva Pluirienė