Administracinė byla Nr. A-1362-502/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00236-2016-4
Procesinio sprendimo kategorija 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas G. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 5–13) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2016 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 16-IL-20-00031-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ ir įpareigoti atsakovą grąžinti leidimą, ginklus ir šaudmenis.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas ginčijamu sprendimu nepagrįstai panaikino leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pažymėjo, jog pripažįsta faktą, kad 2015 m. lapkričio 11 d. įvykdė viešosios tvarkos pažeidimą, ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 284 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad jis 2015 m. lapkričio 11 d. apie 23 val. 30 min. Kaune, prie Savanorių pr. 346 esančio prekybos centro „Savas“, t. y. viešoje vietoje, iš chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą smogė kumščiu į K. K. galvos sritį ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Netrukus po įvykio jis susitaikė su nukentėjusiuoju, todėl atsirado Baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje numatytas pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. 2015 m. gruodžio 17 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-62428-15 nutrauktas ir jis, vadovaujantis BK 38 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos atleistas. Vadinasi, dėl šios nusikalstamos veikos jam nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus argumentuojamas tuo, jog jis sistemingai, tyčia, sąmoningai elgiasi priešingai teisei, o tai apibūdina jį kaip asmenį, linkusį nusižengti, ir liudija apie jo nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Dėl to atsakovas padarė išvadą, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų bei savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjo nuomone, tokie individualaus teisės akto priėmimo motyvai prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Skundžiamu sprendimu leidimas buvo panaikintas formaliais pagrindais, vien tik laikantis įstatymo raidės, tačiau neatsižvelgiant į įstatymo tikslus ir iš esmės nevertinant jo asmenybės. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėjo, jog atsakovas 2013 m. spalio 2 d. jam išdavė leidimą, nenustatęs jokių pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, Įstatymas), neišduoti leidimo. Tada nebuvo konstatuota, kad jis nėra nepriekaištingos reputacijos, nors buvo teistas, ar kad kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–24) prašė atmesti skundą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei, kadangi Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartyje nustatyta, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 11 d. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. iš chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas, atleidžiant pareiškėją nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, susitaikius su nukentėjusiuoju. Be to, Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2000 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 271 straipsnio 3 dalį, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 286, 290 straipsnius, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnį – 5 epizodai. Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. vasario 4 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00769-09 dėl turto prievartavimo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. kovo 7 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00812-11 dėl plėšimo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsakovas pažymėjo, jog iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatyme įtvirtintos nuostatos, pagal kurias ginklai bei šaudmenys laikomi keliančiais didesnį pavojų viešajai tvarkai, todėl ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai. Skundžiamame sprendime paminėti faktai leidžia neigiamai vertinti pareiškėjo elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus, todėl darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taip, kaip tai numatyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatose.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu (b. l. 43–48) atmetė pareiškėjo G. B. skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2016 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 16-IL-20-00031-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo panaikintas pareiškėjui leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdyboje 2013 m. spalio 2 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. 2015 m. lapkričio 24 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdyboje buvo nuspręsta laikinai paimti iš pareiškėjo šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, nes dėl 2015 m. lapkričio 11 d. įvykdyto viešosios tvarkos pažeidimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o jo metu pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl to, kad jis 2015 m. lapkričio 11 d. apie 23 val. 30 min. Kaune, prie Savanorių pr. 346 esančio prekybos centro „Savas“, viešoje vietoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą smogė kumščiu į K. K. galvos sritį ir padarė jam kairio smilkinio sumušimą bei odos nubrozdinimą, tai nežymiai sutrikdė jo sveikatą. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Remdamasis pažyma apie asmenį, teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2000 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 271 straipsnio 3 dalį. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 286, 290 straipsnius. Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnį – 5 epizodai. Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. vasario 4 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00769-09 dėl turto prievartavimo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. kovo 7 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00812-11 dėl plėšimo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas pažymėjo, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2016 m. sausio 6 d. sprendimu Nr. 16-IL-20-00031-e nutarta panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir negrąžinti paimtų šaunamųjų ginklų bei šaudmenų. Sprendimas panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus argumentuojamas tuo, jog jis sistemingai, tyčia, sąmoningai elgiasi priešingai teisei, o tai apibūdina pareiškėją kaip asmenį, linkusį nusižengti, ir liudija apie jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms. Dėl to atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų bei savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
Teismas nurodė, kad ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.), B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, teismas pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs, jog būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Todėl, vertinant tokius duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas.
Teismas pažymėjo, jog (kaip jau buvo paminėta) aptariama teisės norma pradėjo galioti nuo 2011 m. kovo 1 d. Iki tol galiojusiame Įstatymo 17 straipsnyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija), kuriame taip pat buvo nustatyti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai, analogo aptariamam 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nebuvo. Nagrinėjamai bylai aktualios ir reikšmingos pirmiau nurodytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo patraukimo baudžiamojon ir administracinėn atsakomybėn atsirado iki 2011 m. kovo 1 d., t. y. atsirado galiojant Įstatymo 17 straipsnio redakcijai, kurioje tokio pagrindo taikyti teisės įsigyti ir turėti ginklus apribojimą nebuvo. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus ir šios (aptariamos) teisės normos taikymo laike klausimas. Pasisakydamas šiuo klausimu, teismas pažymėjo, kad tokio, palyginus su iki 2011 m. kovo 1 d. buvusiu teisiniu reguliavimu, aptariamo apribojimo naujo pagrindo atsiradimas gali būti traktuojamas kaip leidimų išduoti ir turėti ginklus išdavimo sugriežtinimas. Tai, atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją, suponuoja būtinumą aptarti, ar toks sugriežtinimas yra leistinas principo lex retro non agit (lot k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) bei konstitucinio teisinės valstybės principo laikymosi prasme. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad leidimų ginklams turėti ir išduoti tvarkos nustatymas, jos pakeitimas (ir sugriežtinimas) yra įstatymų leidėjo kompetencija, kurią įgyvendinant, kartu su žmogaus teisių ir laisvių apsauga, turi būti maksimaliai užtikrintas ir viešasis interesas, t. y. visuomenės saugumas bei viešoji tvarka. Šių, asmens individualių ir viešojo, interesų suderinamumas yra pasiekiamas, atsižvelgiant į daugelį visuomeninių ir socialinių faktorių, siekiant nustatyti tarp jų (skirtingų interesų) tam tikrą pusiausvyrą. Tai suponuoja, kad įstatymų leidėjas nėra saistomas savo jau nustatytos leidimų turėti ginklus tvarkos, o, atsižvelgdamas į tam tikrus aplinkybių ar tam tikrų tendencijų pakitimus, gali nustatyti kitokią, kai kuriais aspektais griežtesnę, aptariamų leidimų išdavimo tvarką. Tai, teismo manymu, leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamai bylai aktualaus naujo (Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. nustatyto) apribojimo turėti ginklus įvedimas negali būti laikomas lex retro non agit (lot k. įstatymas neturi grįžtamosios galios) ir konstitucinio teisinės valstybės principų pažeidimu. Teismas pastebėjo, kad iš esmės toks pats įsigaliojusių nuo 2011 m. kovo 1 d., palyginus su iki tol buvusiomis, griežtesnių Įstatymo nuostatų aiškinimas (kalbant apie Įstatymo 18 str. 2 d. nuostatas) buvo pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, kurioje, be kita ko, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) doktrininiais išaiškinimais, pateiktais 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. nutarimuose.
Teismas, apibendrindamas nurodytus argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu galėjo būti taikomos nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatos ir tiek, kiek paliečia pareiškėjo iki šios datos padarytus nusižengimus, įvertinant juos pagal jau aptartus „kokybinį“ ir aktualumo kriterijus.
Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 punkte taip pat nustatyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas atsiradus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5, 8, 10 ir 11 punktuose ir 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 8 punktą, nurodytoms sąlygoms. Teismo vertinimu, Įstatymo nuostatų analizė patvirtina išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų atvejų, kada asmeniui gali būti panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, ratą, būtent, yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos yra imperatyvios. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinimą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčijo, tačiau teigė, jog ginčijamu sprendimu leidimas buvo panaikintas formaliais pagrindais, vien tik laikantis įstatymo raidės, bet neatsižvelgiant į įstatymo tikslus ir iš esmės nevertinant pareiškėjo situacijos. Dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas pažeidžia teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 str.) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ar turėti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos teismas padarė išvadą, kad asmuo metai iš metų, sistemingai yra linkęs nusikalsti ir iš padarytų veikų nepadaro išvadų dėl savo elgesio ir gyvenimo būdo, todėl teismas sutiko su ginčijamame sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas turi polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, turi netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką, ir tai jį charakterizuoja kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus, todėl atsakovas, priimdamas sprendimą, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ir gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, taip, kaip tai numatyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatose.
Teismas pastebėjo, jog Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tarp asmens teisių ir laisvių, iš vienos pusės, ir visuomenės interesų – iš kitos, neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į tam tikros teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).
Teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, konstatavo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo metu savo elgesiu kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl atsakovo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, panaikinti jo nėra įstatymų nustatyto pagrindo.
III.
Pareiškėjas G. B. apeliaciniu skundu (b. l. 50–60) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas aptarė tik du iš daugelio skundo argumentų, nors vis dėlto privalėjo aptarti esminius skundo argumentus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotomis nuostatomis.
2. Jam negalėjo būti taikomas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas. Įstatymas nepateikia konkretaus duomenų, liudijančių, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, sąrašo. Teisės šaltiniuose grėsmė sau, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui siejama su teistumu. Derėtų turėti galvoje tik tuos teistumus, kurie susiję su nusikalstamomis veikomis, minimomis Įstatymo 18 straipsnyje.
3. Ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti reabilituojančiais pagrindais. Jis buvo be kaltės įtarinėjamas įvykdęs turto prievartavimą ir plėšimą. Reabilituojančiais pagrindais priimti nutarimai negali turėti jokios įtakos sprendžiant, ar jis gali kelti kokį nors pavojų.
4. Penki apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriais buvo pripažintas kaltu padaręs juose nurodytus nusikaltimus, vargu ar galėjo duoti pagrindą manyti, kad kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pasibaigę teistumai negali žmogui sukelti neigiamų padarinių, nors galima ir kita nuomonė.
5. Būtent policija privalėjo pateikti duomenis, jog jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) nustatytomis taisyklėmis, turėjo nuspręsti, ar užtenka policijos įstaigos turimos informacijos padaryti išvadą, kad jam negalima turėti ginklų ir šaudmenų. Vertindamas bylos medžiagą šiuo aspektu, teismas priėmė iš esmės nepagrįstą sprendimą.
6. Jo pateikti argumentai paneigė atsakovo sprendime išdėstytus nuogąstavimus dėl jo patikimumo. Pirmasis leidimas buvo išduotas iki nuo 2011 m. kovo 1 d. galiojančios Įstatymo 17 straipsnio redakcijos įsigaliojimo, antrasis – galiojant šiai redakcijai, tačiau naujasis įstatymas nesutrukdė atsakovui priimti teigiamą sprendimą, tuo laiku policijai abejonių nekėlė nei jo reputacija, nei asmenybė. Dėl 2015 m. lapkričio 11 d. nusikalstamos veikos nebuvo priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis. Šis įvykis neleido galvoti, kad jis gali kelti pavojų Įstatymo saugomoms vertybėms. Jam negali būti pritaikyta nė viena iš įstatyme išvardytų sąlygų, kurias nustačius asmeniui negali būti suteikta teisė įsigyti ir turėti ginklus bei šaudmenis. Esminę reikšmę, sprendžiant apie asmens, pretenduojančio turėti šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, patikimumą, turi to asmens teistumas. Nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo konstatuota, kad yra visos prielaidos daryti išvadą, jog ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai, savo ruožtu, liudija, kad išvada, jog jis kelia įstatyme numatytas grėsmes, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tai nelabai derinasi ir su formuojama teismų praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-974/2014). Veika, kurios padarymu buvo įtariamas ir dėl kurios procesas buvo nutrauktas, nepriskiriama Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytiems nusikaltimams.
7. Formaliai leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikintas ne dėl to, kad buvo teistas ar turi teistumą, bet todėl, jog kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendime panaikinti leidimą buvo išvardyti visi buvę teistumai. Jau 2013 m. spalio 2 d. buvo aišku, kad jis nepavojingas nei pats sau, nei viešajai tvarkai, nei visuomenės saugumui, todėl jo teisės laikyti (nešiotis) ginklus ribojimas tuo pagrindu, jog 2006 m. sausio 26 d. paskutinį kartą buvo pripažintas padaręs tyčinį nusikaltimą, yra aiškiai neadekvatus siekiui apsaugoti viešąjį interesą. Teismas vis dėlto turėjo paanalizuoti atsakovo nurodytus teistumus ir pateikti išvadą, kokią reikšmę turi tie teistumai, sprendžiant klausimą, ar jis apskritai gali kelti kokias nors grėsmes. Kai 2013 m. spalio 2 d. jam buvo išduodamas leidimas, teistumas buvo pasibaigęs ir jis buvo laikomas neteistu. Leidimo išdavimo metu atitiko visas sąlygas, o po to neįvyko nieko esmingo, kad būtų pagrindas daryti išvadą, jog tos sąlygos jau nebetenkinamos.
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 65–67) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad byloje surinkti faktiniai duomenys leidžia neigiamai vertinti apelianto elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, jo netinkamą požiūrį į valstybėje nustatytą tvarką, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir, nepaisant nevienkartinių sankcijų, nuolatos pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus, todėl apeliantas pagrįstai įvertintas kaip keliantis grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui taip, kaip tai numatyta Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatose. Teistumo turėjimas yra savarankiškas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas pagrindas, kuriam esant asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos; šiuo pagrindu ginčijamas sprendimas nebuvo grįstas. Sprendimas buvo grindžiamas savarankišku Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, kuris nesiejamas su teistumu ar jo išnykimu. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktą išaiškinimą dėl teistumo išnykimo teisinių pasekmių. Vertinant apelianto reputaciją, asmuo, padaręs nusikaltimus nuosavybei, viešajai tvarkai, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai, finansų sistemai, atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytus duomenis, su kuriais yra siejamas leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimas. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra laikytinas tinkamu, pareiškėjo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančiu dokumentu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1347/2014).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Šiuo atveju ginčas iš esmės kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko 2016 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 16-IL-20-00031-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3, 93, 94 punktais, nuspręsta negrąžinti pareiškėjui G. B. priklausančių šaunamųjų ginklų ir šaudmenų bei panaikinti jam 2013 m. spalio 2 d. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, taip pat informuoti pareiškėją apie priimtą sprendimą (b. l. 32–33).
Skundžiamas sprendimas buvo priimtas, remiantis Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartimi, kuria pareiškėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, susitaikius su nukentėjusiuoju, nustačius, kad 2015 m. lapkričio 11 d. viešoje vietoje pareiškėjas įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. iš chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, be to, atlikus patikrinimus, nustačius, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, Kauno miesto apylinkės teismo 1994 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu – pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, Pakruojo rajono apylinkės teismo 2000 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu – pripažintas kaltu pagal BK 271 straipsnio 3 dalį, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 10 d. nuosprendžiu – pripažintas kaltu pagal BK 286, 290 straipsnius, Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. sausio 23 d. nuosprendžiu – pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnį – 5 epizodai, o Kauno apygardos prokuratūros 2010 m. vasario 4 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00769-09 dėl turto prievartavimo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. kovo 7 d. nutarimu – ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00812-11 dėl plėšimo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Įvertinus surinktus faktinius duomenis, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjo elgesys – tai sistemingas, tyčinis, sąmoningas, teisei priešingas veikimas. Šios aplinkybės apibūdina pareiškėją kaip linkusį nusižengti ir liudija jo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Pareiškėjas ginčijo atsakovo sprendimą, iš esmės teigdamas, kad dėl 2015 m. lapkričio 11 d. nusikalstamos veikos nebuvo priimtas joks apkaltinamasis nuosprendis, o šis įvykis neleido manyti, jog jis gali kelti pavojų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo saugomoms vertybėms, be to, 2013 m. spalio 2 d. atsakovas jam išdavė leidimą, nenustatęs jokių pagrindų, numatytų šiame įstatyme, neišduoti leidimo. Tada nebuvo konstatuota, kad jis nėra nepriekaištingos reputacijos, nors buvo teistas, ar kad kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d.) tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 str. 1 d.). Šio įstatymo 40 straipsnyje nustatyti atvejai, kada leidimai nešiotis ir leidimai laikyti ginklus, šaudmenis panaikinami. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus. Kaip matyti, ši teisės norma leidimo laikyti (nešiotis) ginklus (šaudmenis) panaikinimą sieja su policijos turimais duomenimis apie asmens keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į paminėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2015 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-349-822/2015, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016). Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos aplinkybės nustatytinos vertinant įrodymus pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo sprendimą panaikinti pareiškėjui 2013 m. spalio 2 d. išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus lėmė gauti duomenys apie pareiškėjo veiksmus 2015 m. lapkričio 11 d., kuomet jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. iš chuliganiškų paskatų tyčia vieną kartą kumščiu sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad dėl šių pareiškėjo veiksmų, jam susitaikius su nukentėjusiuoju, nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nėra reikšminga. Pats paminėtas faktas charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams. 1991 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 91/477/EEB dėl ginklų įsigijimo ir laikymo kontrolės su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/51/EB, iš tiesų grėsmę sau, viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui sieja su teistumu už smurtinį tyčinį nusikaltimą (5 str.). Tačiau šioje direktyvoje buvo nustatyti tik bendriausi reikalavimai; įgyvendinant šį teisės aktą, galėjo būti nustatyti ir griežtesni reikalavimai. Atsakovo sprendime paminėti kiti duomenys apie pareiškėją laikytini papildoma informacija, neigiamai charakterizuojančia pareiškėjo asmenybę. Surinktų duomenų visuma patvirtino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsiradus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, išskyrus 18 straipsnio 2 dalies 8 punktą, numatytoms sąlygoms, leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis yra panaikinami vadovaujantis kitu pagrindu – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Nagrinėjamam atvejui aktualus – Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo G. B. (G. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė