VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Traidenis“ atstovei advokatei Astai Astrauskienei,

atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovei  B. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Traidenis“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo ir privalomojo nurodymo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja UAB „Traidenis“ teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydama panaikinti 2019-04-19 Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą (3.0)-AD5-7063 ir 2019-03-26 privalomąjį nurodymą Nr. ATKS-P-1 (toliau – ir Privalomasis nurodymas).

Paaiškino, kad pareiškėjos vykdomos veiklos adresu (duomenys neskelbtini), 2019-01-15 atliktas patikrinimas, vykdyti kasimo darbai, 2019-03-07 parengtas patikrinimo aktas Nr. ATKS-4 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nustatytas gamybos metu susidariusių stiklaplasčio atliekų užkasimo faktas. Privalomuoju nurodymu pareiškėja įpareigota pateikti išsamią informaciją apie įmonei priklausančiame ir eksploatuojamame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), atliekų užkasimo vietas ir kiekius.

Privalomasis nurodymas neatitinka jo turiniui teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėja nėra įpareigojama pašalinti atitinkamų pažeidimų ar jų pasekmių ar veiksnių, neva sudarančių sąlygas teisės aktų pažeidimams ar žalai atsirasti, kartu nėra nurodomos jokios aplinkos atkūrimo priemonės ir jų terminai, kurias pareiškėja turėtų įgyvendinti. Viena iš privalomų duodamų nurodymų sąlygų – atsiradusi arba galima žala aplinkai, kai privalomasis nurodymas duodamas, siekiant jos išvengti arba sumažinti. Nagrinėjamu atveju iš Privalomojo nurodymo turinio nėra aišku kokių būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių ir (ar) aplinkos atkūrimo priemonių pareiškėja turėtų imtis, taip pat neaišku, kaip duotas privalomasis nurodymas užtikrina teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo.

Privalomojo nurodymo įpareigojimas pateikti išsamią informaciją negali būti laikomas įpareigojimu imtis priemonių, kad būtų išvengta žalos atsiradimo, ar pašalinti neva padaryto pažeidimo pasekmes, išvengti ar sumažinti potencialią (esamą) žalą. Privalomojo nurodymo teikti informaciją formuluotė parodo, kad šis Privalomasis nurodymas duodamas siekiant išsiaiškinti galimą taršos mastą, galimą aplinkos apsaugos pažeidimą. Pareiškėja nesutinka, kad informacijos rinkimas, vykdant aplinkos apsaugos kontrolę ir siekiant išsiaiškinti pažeidimus, gali būti formuluojamas kaip privalomasis nurodymas, pirma, dėl to, kad informacijos teikimas objektyviai yra galimas tik tuo atveju, kai subjektas tokią informaciją valdo, antra, privalomasis nurodymas nėra priemonė informacijai rinkti nustatant aplinkos apsaugos pažeidimus. Teisė duoti privalomuosius nurodymus ir teisė rinkti informaciją, siekiant nustatyti pažeidimus, yra įtvirtinamos, kaip dvi savarankiškos aplinkos apsaugos pareigūnų teisės. Patikrinimo metu atsakovo pareigūnai naudojosi teise gauti informaciją iš pareiškėjos, prašydami pateikti atitinkamus duomenis ar dokumentus, tačiau nei vienas iš tokių prašymų nebuvo įformintas kaip privalomasis nurodymas.

Privalomasis nurodymas negali būti įvykdomas dėl objektyvių priežasčių, nes atsakovo prašoma pateikti informacija pareiškėja nedisponuoja. Tokia situacija prieštarauja ir bendram teisės principui – iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est).

2019-01-15 patikrinimo metu kasimo darbai buvo atlikti toje pačioje pareiškėjos teritorijos vietoje, kurioje dar 2012 metais buvo fiksuoti pažeidimai dėl atliekų užkasimo. Pareiškėjos teritorijoje 2010-2012 metais sausinant dirvožemį darbus vykdę darbininkai, siekiant išvengti papildomo darbo, savavališkai į iškastus drenažo kanalus supylė stiklaplasčio atliekas. Neplaninio patikrinimo 2012-04-11 metu, dalyvaujant aplinkos apsaugos pareigūnams, buvo šalinamos atliekos, tai užfiksuota patikrinimo akte, kuriame nustatyta, kad pareiškėjos teritorijoje, netoli geležinkelio rastos gamybinės atliekos iškastos, griovys užlygintas, surinkta apie 3 m3 atliekų. Neplaninio 2012-04-30 specifinio patikrinimo metu parengtas patikrinimo aktas, kuriame nustatyta, kad stiklaplasčio atliekos iš griovio iškastos apie 3 m3 , griovys užlygintas, teritorija sutvarkyta. Po šio patikrinimo minėtas atsakingas darbuotojas už padarytą teisės pažeidimą buvo nubaustas ir administracine tvarka. Kadangi po 2012 metų įmonės teritorijoje jokie kasimo darbai nebuvo vykdomi, tikėtina, kad dar 2012-04-11 kartu su aplinkos apsaugos pareigūnais, vykdant stiklaplasčio atliekų šalinimo iš dirvožemio darbus, ši medžiaga galimai nebuvo pilnai pašalinta iš grunto. Taigi nesant 2012 m. fiksuotų duomenų, kuriose iškastų tranšėjų vietose buvo supiltos stiklaplasčio atliekos, kokiose vietose jos buvo pašalintos, kurioje vietoje buvo iškastos tranšėjos, šiandien objektyviai nėra jokių galimybių įvykdyti Privalomąjį nurodymą ir pateikti informaciją, kurioje vietoje ir kokioje apimtyje ši medžiaga 2012 m. tinkamai nebuvo pašalinta iš grunto ir kuriose vietose ji galėtų būti likusi.

Nagrinėdamas pareiškėjos skundą, atsakovas neatsakė į skunde keltą klausimą dėl privalomo nurodymo pagrįstumo, dėl to, kad jame prašome informacija negali būti pateikta dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad pareiškėja tokios informacijos objektyviai neturi. Atsakovas šių skundo argumentų neišnagrinėjo ir nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis jis mano, kad tokie duomenys pareiškėjai yra objektyviai prieinami ir ji turi galimybę juos pateikti.

Taip pat pareiškėja nesutinka su atsakovo daroma išvada, kad ginčo patikrinimo metu buvo iškastos atliekos. Pareiškėja stiklaplasčio medžiagą, atsižvelgiant į jos savybes, naudoja kaip filtracinį užpildą įmonės teritorijos drenažui. Šiuo tikslu pareiškėja yra parengusi Frakcinio užpildo iš perdirbto stiklaplasčio standartą, kurio pagrindu 2012 metų pradžioje stiklaplasčio liekanas smulkino. Todėl, pareiškėjos įsitikinimu, iškasta medžiaga yra drenažo filtras, bet ne atliekos.

Pareiškėjos atstovė teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjai Privalomasis nurodymas duotas po to, kai atlikus neplaninį patikrinimą 2019-01-15 pareiškėjai priklausančiame sklype, vykdant kasimo darbus, buvo rasta gamybos metu susidariusi stiklaplasčio atliekų. Atliekų užkasimo fakto pareiškėja neneigė, teigė, kad stiklaplasčio atliekos buvo naudojamos kaip šalutinis produktas – frakcinis užpildas drenažo sistemoje. Nepaisant to, pareiškėja nepateikė dokumentų, kurių pagrindu stiklaplasčio atliekos galėtų būti priskirtos prie šalutinių produktų ir atitiktų šalutiniams produktams keliamus kriterijus Gamybos liekanų priskyrimo prie šalutinių tvarkos apraše. Taigi Gamybos liekanų priskyrimo prie šalutinių tvarkos aprašo reikalavimų neatitinkančios gamybos liekanos, laikomos atliekomis, o atliekos, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, turi būti perduodamos atliekų tvarkymo įmonei turinčiai teisę tvarkyti tokias atliekas. Todėl pareiškėja, neperduodama gamybinių atliekų tvarkymo įmonei turinčiai teisę tvarkyti tokias atliekas, pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taigi mano, kad Privalomasis nurodymas paremtas objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis. Be to, nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad stiklaplasčio atliekos yra įmonės sklypo drenažo sistemos dalis. Vykdant kasimo darbus 2019-01-15 pareiškėjai priklausančiame ir eksploatuojamame žemės sklype buvo atkastos tik atliekos, o ne drenažo sistemą atitinkanti konstrukcija.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Privalomojo nurodymo, kuriuo pareiškėja įpareigota pateikti informaciją, ir jį patvirtinusio Departamento direktoriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja kelia ginčą dėl Privalomojo nurodymo turinio atitikties teisės aktų reikalavimams ir Privalomojo nurodymo priėmimo pagrindų. Todėl teismas toliau analizuos pagrindus, kuriais Privalomasis nurodymas nagrinėjamu atveju galėjo būti priimtas, taip pat ar Privalomojo nurodymo turinys atitiko teisės aktuose jam nustatytus reikalavimus.

Teismas nustatė, kad Departamento Aplinkos kokybės departamento Atliekų tvarkymo kontrolės skyriaus specialistas 2019-03-07 surašė patikrinimo aktą, pagal gautą informaciją dėl pareiškėjos galimai vykdomos veiklos, prieštaraujančios aplinkos apsaugą reglamentuojantiems teisės aktams (gamybos metu susidariusių atliekų užkasimo po žeme). Patikrinimo akte užfiksuota, kad 2019-01-15 pareiškėjos veiklos vietoje atlikti kasimo darbai, kurių metu nustatytas gamybos metu susidariusių stiklaplasčio atliekų užkasimo faktas, tikslus užkastų atliekų kiekis bei teritorijos plotas, kuriame užkastos atliekos dėl techninių galimybių nebuvo nustatytas, siekiant įvertinti tikslų užkastų atliekų kiekį ir teritoriją, kurioje yra užkastos atliekos, papildomai reikalingas geofizinių-ekogeologinių tyrimų atlikimas. Nurodoma, kad šių tyrimų metu paaiškėjusį tikslų užkastų atliekų kiekį pareiškėja privalo perduoti atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę tvarkyti atliekas. Patikrinimo aktu padaryta išvada, kad pareiškėja, neteisėtai po žeme šalindama (užkasdama) stiklaplasčio atliekas, pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkto reikalavimus.

Departamento Aplinkos kokybės departamento Atliekų tvarkymo kontrolės skyriaus specialistas 2019-03-26 surašė Privalomąjį nurodymą, kuriame, vadovaudamasis Aplinkos apsaugos įstatymo 32-1 straipsnio 3 dalies 1-3 punktų ir Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 ir 5 punkto reikalavimais, nurodė pareiškėjai pateikti išsamią informaciją apie jai priklausančiame ir eksploatuojamame žemės sklype atliekų užkasimo vietas (užkastų atliekų išsidėstymo schemą, atliekų tranšėjų plotį, gylį, ant užkastų atliekų esančio viršutinio žemės sluoksnio aukštį) ir kiekius (šios informacijos pagrindu būtų identifikuota ir įvertinta teritorijos, kurioje buvo vykdoma atliekų šalinimo veikla (užkasant po žeme), galimas taršos mastas, atliekų tūriai, parinktos atkūrimo priemonės ir atlikti būtini aplinkos atkūrimo darbai).

Pareiškėja 2019-04-06 pateikė skundą Departamentui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo, argumentuodama, kad Privalomasis nurodymas neatitinka Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 ir 20 straipsnių reikalavimų bei Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, be to, Privalomajame nurodyme įvardijami pažeidimai nepagrįsti aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normomis. Departamentas 2019-04-19 sprendimu             Nr. (3.0)-AD5-7063 Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą, motyvuojant, kad pareiškėja, neperduodama gamybinių atliekų tvarkymo įmonei, turinčiai teisę sutvarkyti tokias atliekas, pažeidė Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir Atliekų tvarkymo taisyklių 7 punkto reikalavimus.

Teismas pažymi, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019-05-01; toliau – ir AAVKĮ). Taip pat pagrindines juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas aplinkosaugos srityje, atsakomybę, ekonomines sankcijas už juridinių asmenų padarytus aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus siekiant veiksmingos šių pažeidimų prevencijos ir nuostatas dėl bylų dėl ekonominių sankcijų skyrimo teisenos, nustato Aplinkos apsaugos įstatymas (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-07-01).

AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalis nustato aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų teises ir pareigas. Pagal minėtos dalies 6 punktą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka duoda privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 13 punktą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę gauti iš juridinių ir fizinių asmenų informaciją, reikalingą užkirsti kelią aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams, išaiškinti pažeidimus ir nustatyti pažeidėjus, patraukti juos atsakomybėn, taip pat gauti informaciją apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai, informaciją, susijusią su mokesčiais už aplinkos teršimą bei gamtos išteklių naudojimą.

AAVKĮ 20 straipsnio 1–5 dalyse yra apibrėžiamas privalomojo nurodymo turinys. Pagal AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punktą, privalomajame nurodyme turi būti nurodyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti.

Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti minėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012, 2012-09-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad privalomajame nurodyme turi būti: a) įvardyti veiksniai, kurie sudaro prielaidas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, b) nustatytos konkrečios priemonės toms grėsmėms pašalinti ir c) apibrėžtas valdingo patvarkymo galiojimas laike (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2016-13). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atveju, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-243/2010).

Pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 32-1 straipsnio 3 dalies 1-3 punktus, kuriais vadovaujantis atsakovas priėmė ginčijamą Privalomąjį nurodymą, Aplinkos ministerija arba jos įgaliota institucija bet kuriuo momentu turi teisę ir pareigą: 1) reikalauti, kad ūkio subjektas pateiktų visą informaciją apie bet kurią situaciją, kurios metu atsirado žala aplinkai arba neišvengiama (reali) žalos aplinkai grėsmė, arba kai įtariama, kad tokia situacija gali atsirasti; 2) reikalauti, kad ūkio subjektas imtųsi būtinų žalos aplinkai prevencijos priemonių ir (arba) aplinkos atkūrimo priemonių; 3) reikalauti iš ūkio subjekto imtis arba duoti atitinkamam subjektui privalomus vykdyti nurodymus dėl visų būtinų veiksmų, užtikrinančių teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo.

Apibendrindamas aukščiau nurodytas AAVKĮ bei Aplinkos apsaugos įstatymų nuostatas, teismas akcentuoja, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi teisę atlikti jam teisės aktuose nustatytus veiksmus, vykdyti nustatytas pareigas bei įgyvendinti priskirtas teises. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas turi teisę iš fizinio ar juridinio asmens gauti informaciją, kuri padėtų nustatyti aplinkos apsaugos pažeidimus ar pažeidėjus, užkirsti kelią galimiems pažeidimams (AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Aplinkos apsaugos įstatymo 32-1 straipsnio 3 dalies 1, 3 punktai). Be šios teisės, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas taip pat turi teisę fiziniams bei juridiniams asmenims duoti privalomuosius nurodymus, kuriame turi būti nurodyti šalintini pažeidimai, pasekmės, veiksniai ar privalomos įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemonės, ar konkrečios prielaidos, sudarančios pagrindą žalai ar pažeidimui atsirasti, t. y. valstybinės kontrolės pareigūnas turi teisę duoti privalomąjį nurodymą ne tik esamiems pažeidimams, pasekmėms ar veiksniams pašalinti, bet ir prevenciniais tiksliais – atlikti veiksmus, kurie užkirstų kelią galimai žalai ar pažeidimui atsirasti (AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas, AAVKĮ 20 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Nagrinėjamu atveju, teismas daro išvadą, kad atsakovas savo turimą teisę, įtvirtintą AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 13 punkte bei Aplinkos apsaugos įstatymo 32-1 straipsnio 3 dalies 1 punkte, gauti informaciją iš juridinio asmens, įgyvendino pasitelkdamas Privalomojo nurodymo institutą, kas, teismo vertinimu, neatitiko teisės aktų reikalavimų, keliamų Privalomajam nurodymui, jo turiniui ir jo surašymo prielaidoms, taip pat neatitiko gero administravimo principo.  

Atsakovas, surašydamas privalomuosius nurodymus, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012, 2012-09-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2006/2012, 2015-11-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2133-662/2015, 2017-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1047-624/2017). Gero administravimo principas įpareigoja valstybės instituciją, priimant administracinius sprendimus (vykdant valdžios funkcijas) veikti rūpestingai ir atidžiai (LVAT 2015-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Minėta nuostata suponuoja viešojo administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą (LVAT2005-05-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja tinkamai bendradarbiavo su atsakovu, teikė prašomą informaciją (dokumentus) dėl atliekų susidarymo už ankstesnius laikotarpius, tai patvirtina 2019-03-07 patikrinimo akto duomenys. Ginčijamuose sprendimuose nėra argumentuota, dėl kokios priežasties atsakovo teisė gauti informaciją iš pareiškėjos negalėjo būti įgyvendinta be Privalomojo nurodymo. Nagrinėjamu atveju matyti, kad informacijos apie pareiškėjos teritorijoje tikslų užkastų atliekų kiekį, plotą, kuriame užkastos atliekos pats atsakovas neturėjo, todėl įpareigojo šią informaciją pateikti pareiškėją, nustatydamas šį įpareigojimą Privalomuoju nurodymu. Teismo vertinimu, tokiu Privalomojo nurodymo įpareigojimu pateikti informaciją apie savo teritorijoje užkastas atliekas, atsakovas pareigą nustatyti aplinkos apsaugos pažeidimus ar pasekmes (AAVKĮ 12 straipsnio 1 dalies 13 punktas) perkėlė pačiai pareiškėjai. Nagrinėjamu atveju atsakovas nei Privalomajame nurodyme, nei ginčijamame sprendime nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja disponuotų informacija apie užkastų atliekų kiekį ir teritorijos, kuriame užkastos atliekos, plotą, priešingai, 2019-03-07 patikrinimo akte pats pažymėjo, kad šių duomenų nustatyti techninių galimybių net ir patikrinimo metu nebuvo. Be to, nepaisant to, jog pagal aukščiau nurodytą administracinių teismų praktiką, privalomieji nurodymai gali būti duodami ir prevenciniais tikslais – siekiant užkirsti kelią galimiems aplinkos apsaugos pažeidimams ar žalai aplinkai, tačiau tai, teismo vertinimu, nereiškia, kad pareigą nurodyti pažeidimų mastą turi pats asmuo, kurio atžvilgiu atliekamas patikrinimas, nes tokiu būdu būtų pažeidžiama tikrinamojo asmens teisė apsiginti nuo įtariamo pažeidimo.

Teismas taip pat akcentuoja, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 126 straipsnis nustato sankcijas juridiniams asmenims už privalomųjų nurodymų nevykdymą, kurios, privalomojo nurodymo neįvykdžius užtraukia baudą nuo šešių šimtų iki vieno tūkstančio keturių šimtų eurų. Nagrinėjamu atveju nepanaikinus Privalomojo nurodymo susiklostytų situacija, jog už informacijos, kuria nedisponuoja nei viena iš ginčo šalių, nepateikimą, pareiškėjai būtų skirta sankcija. Tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai neatitinka gero administravimo principo, nes, pirma, priimdamas tokį sprendimą ir Privalomuoju nurodymu įpareigojęs pareiškėją pateikti atitinkamą informaciją apie atliekų kiekį bei plotą, kuriame jos užkastos, atsakovas, neįvertino tokio Privalomojo nurodymo įvykdymo galimybės. Antra, įpareigojimą pareiškėjai skyrė nebendradarbiaudamas, t. y. atsakovas nepasinaudojo jam teisės aktuose įtvirtinta teisę gauti informaciją iš tikrinamojo asmens, o vietoje to, skyrė Privalomąjį nurodymą, taip pažeidimo nustatymo pareigą perkeldamas pačiam dėl aplinkos apsaugos pažeidimų tikrinamam asmeniui, t. y. pareiškėjai.

Teismas pažymi, kad ginčijamame Departamento 2019-04-19 sprendime Nr. (3.0)–AD5-7063 Departamentas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjos 2019-04-05 skunde nurodytų teiginių, o apsiribojo faktinių aplinkybių aprašymu, iš esmės nepateikiant atskiro Privalomojo nurodymo teisėtumo vertinimo. Pareiškėja skunde departamentui motyvavo priežastis, dėl kurių ji objektyviai neturi galimybės įvykdyti Privalomojo nurodymo, tačiau atsakovas ginčijamame sprendime šių aplinkybių apskritai nevertino, dėl pareiškėjos galimybės įvykdyti Privalomąjį nurodymą nepasisakė. Taip pat nepateikė argumentų dėl Privalomojo nurodymo priėmimo informacijai gauti tikslingumo. Todėl teismas daro išvadą, kad Departamento 2019-04-19 sprendimas Nr. (3.0)–AD5-7063 taip pat neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, šis sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, pareiškėjos skundas išnagrinėtas nevisapusiškai, į pareiškėjos skunde nurodytus argumentus neatsakyta.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentas, konstatuoja, kad atsakovas, pareiškėjos atžvilgiu surašydamas Privalomąjį nurodymą pateikti informaciją, pažeidė gero administravimo principą ir teisę gauti informaciją iš tikrinamo juridinio asmens netinkamai ir nepagrįstai įgyvendino surašydamas Privalomąjį nurodymą. Todėl darytina išvada, kad Departamentas Privalomuoju nurodymu nepagrįstai reikalavo pareiškėjos pateikti informaciją, o Departamento 2019-04-19 sprendimas Nr. (3.0)–AD5-7063, kuriuo Privalomasis nurodymas patvirtintas, yra nepagrįstas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjos skundo bei netinkamai įvertinus aplinkybes dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo. Todėl pareiškėjos skundas tenkintinas, o ginčijami 2019-04-19 Aplinkos apsaugos departamento sprendimas (3.0)-AD5-7063 ir 2019-03-26 Privalomasis nurodymas Nr. ATKS-P-1 naikintini kaip nepagrįsti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas – 2 264,54 Eur, kurias sudaro: 1) 574,75 Eur už teisinę pagalbą rengiant skundą Departamentui dėl Privalomojo nurodymo; 2) 804,65 Eur už teisinę pagalbą rengiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui; 3) 23 Eur – žyminis mokestis; 4) 172,43 Eur pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje; 5) 172,43 Eur prašymas teismui dėl papildomų įrodymų pateikimo; 6) 344,85 Eur taikos sutarties rengimas ir derinimas su Departamentu; 7) 172,43 Eur pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015-03-20). Rekomendacijų 8 punkte įtvirtintas pavyzdinis advokato teikiamų teisinių paslaugų sąrašas ir maksimalūs užmokesčio dydžiai. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Prie pareiškėjos skundo teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos UAB „Traidenis“ atstovas direktorius S. L. 2019-01-17 sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su Advokatų profesinės bendrijos „Spectrum Legis“ atstove advokate Asta Astrauskiene.  Pagrįsdama prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, pareiškėja pateikė Atliktų darbų aktą už laikotarpį nuo 2019-01-04 iki 2019-05-20, kuriame nurodoma, kad pareiškėja patyrė 574,75 Eur išlaidas už skundo parengimą Departamentui dėl Privalomojo nurodymo, 804,65 Eur išlaidas už skundo teismui parengimą ir 23 Eur žyminį mokestį. Taip pat pateikė 2019-05-22 PVM sąskaitą faktūrą 1 804,73 Eur sumai ir 2019-05-24 mokėjimo nurodymą 1 804,73 Eur sumai, 2020-02-19 PVM sąskaitą faktūrą 862,13 Eur sumai, laikotarpiu nuo 2019-12-01 iki 2020 vasario mėn. atliktų darbų aktą, pagal kurį matyti, kad pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje pareiškėjai kainavo 172,43 Eur, prašymas teismui dėl papildomų įrodymų pateikimo – 172,43 Eur, taikos sutarties rengimas ir derinimas su  Departamentu – 344,85 Eur, pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdyje – 172,43 Eur. ,

Pirmiausiai, pareiškėja prašo priteisti 574,75 Eur išlaidas už skundo parengimą Departamentui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. ABTĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atstovavimo išlaidos, patirtos ginčą nagrinėjant išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą institucijoje, laikytinos šalies kitomis išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu ir paprastai turėtų būti priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas, p. 494). Rekomendacijų 8.1 papunktyje nustatyta, kad už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme rekomenduojamas priteisti maksimalaus užmokesčio dydis yra 0,3.

Teismas nustatė, kad pareiškėja 2019-04-05 skundu kreipėsi į Departamentą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, skundo Departamentui parengimo datą ir vadovaujantis Rekomendacijų 8.1 papunkčiu, apskaičiuojant maksimalų priteistiną bylinėjimosi išlaidų dydį už šią paslaugą, taikytinas užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 970,3 Eur. Taigi maksimali, pagal Rekomendacijas, priteistina suma už skundo Departamentui parengimą yra 291,09 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos prašoma priteisti suma už skundo parengimą Departamentui,    t. y. 574,75 Eur, viršija maksimalų galimą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį už tokios teisinės paslaugos suteikimą, prašoma priteisti suma mažintina iki maksimalios ir pareiškėjai iš atsakovo Departamento priteistina 291,09 Eur suma už 2019-04-05 skundo parengimą Departamentui dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo. 

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 804,65 Eur už teisinę pagalbą rengiant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Rekomendacijų 8.2 punktas nustato, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą maksimali priteistina suma apskaičiuojama taikant 2,5 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsižvelgiant į skundo surašymo ir pateikimo teismui datą (2019-05-20), taikytinas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 970,3 Eur. Taigi, maksimali priteistina suma už skundo teismui parengimą sudaro 2 425,75 Eur (2,5 x 970,3 Eur). Pareiškėjos prašoma priteisti išlaidų už skundo parengimo teismui paslaugas administracinėje byloje suma – 804,65 Eur, neviršija Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio, laikytina teisinga ir- proporcinga, atsižvelgiant į skundo turinį bei ginčo esmę, todėl priteistina iš atsakovo.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti po 172,43 Eur už pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose. Rekomendacijų 8.19 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant priteistiną atlyginimą už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą yra taikomas koeficientas 0,1. Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Teismas pažymi, kad pareiškėjo atstovė advokatė Asta Astrauskienė dalyvavo 2019-12-03 vykusiame teismo posėdyje, kuris prasidėjo 11.13 val., baigėsi 12.02 val., taigi, bendra posėdžio trukmė buvo 49 min. Todėl už pareiškėjos atstovavimą 2019-12-02 vykusiame teismo posėdyje bylinėjimosi išlaidos gali būti priteistinos pagal Rekomendacijų 9 punkte nustatytas apvalinimo taisykles, laikant, kad šios teisinės paslaugos teiktos 1 val. Kadangi nurodytos teisinės paslaugos teiktos 2019-12-03, apskaičiuojant maksimalų priteistiną užmokesčio dydį taikytinas užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2019 m. II ketvirčio, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1 289,0 Eur. Taikant 0,1 koeficientą, apskaičiuotina maksimali galima priteisti suma už vienos valandos atstovavimą teismo posėdyje yra 128,90 Eur. Pažymėtina, kad pareiškėjo atstovė 2020-02-19 PVM sąskaitoje faktūroje nurodė, kad bendras teismo posėdžio ir pasirengimui jam teisinių paslaugų teikimo laikas buvo 1,5 val., taigi laikytina, kad pareiškėjos nurodyta 172,43 Eur suma apima tiek dalyvavimą teismo posėdyje, tiek pasirengimą jam, todėl už 1,5 val. nurodytų teisinių paslaugų teikimą galima priteisti maksimali suma yra 193,35 Eur (128,90 Eur x 1,5 val.). Kadangi pareiškėja prašo priteisti iš viso 172,43 Eur už atstovavimą                  2019-12-03 teismo posėdyje ir pasirengimą jam, priteistina visa prašoma 172,43 Eur suma.

Teismas pastebi, kad pareiškėjos atstovė Asta Astrauskienė taip pat dalyvavo 2020-02-25 vykusiame teismo posėdyje, kuris prasidėjo 10.31 val., o baigėsi 10.45 val., taigi truko 14 min. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Rekomendacijų 9 punktą, minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas, o iki 30 minučių atmetama, pareiškėjos prašymas priteisti 172,43 Eur sumą už atstovavimą 2020-02-25 teismo posėdyje ir pasirengimą jam netenkintinas.

Pareiškėja taip pat prašo priteisti 172,43 Eur už 2019-12-02 prašymo teismui dėl papildomų įrodymų pateikimą. Pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, priteistina bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma, apskaičiuojama taikant koeficientą 0,4. Pareiškėja 2019-12-02 pateikė teismui prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo. Taigi apskaičiuojant maksimalų priteistiną užmokesčio dydį taikytinas užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2019 m. II ketvirčio, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1 289,0 Eur. Taikant 0,4 koeficientą, apskaičiuotina maksimali galima priteisti suma už vienos valandos atstovavimą teismo posėdyje yra 515,6 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja prašo priteisti 172,43 Eur už prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo parengimą ir ši suma neviršija maksimalios priteistinos sumos už tokią paslaugą, pareiškėjai iš atsakovo priteistina visa prašoma 172,43 Eur suma už 2019-12-02 prašymo teismui dėl papildomų įrodymų parengimą ir pateikimą teismui. 

Pareiškėja taip pat prašo atlyginti 344,85 Eur išlaidas už taikos sutarties rengimą ir derinimą su Departamentu. Pareiškėja teismui pateikė dokumentus, jog šios teisinės paslaugos teikimas truko 3 val. Teismas nustatė, kad 2019-12-03 vykęs teismo posėdis atidėtas dėl galimybės ginčo šalims sudaryti taikos sutartį. Pareiškėja teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad taikos sutarties sąlygos su Departamentu buvo derintos, tačiau bendras sprendimas nepasiektas. Pagal Rekomendacijų 8.19 papunktį, už vieną dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą apskaičiuojama priteistina bylinėjimosi išlaidų suma taikant koeficientą 0,1. Kadangi pareiškėjos pateiktame atliktų darbų akte nurodyta, jog taikos sutarties sąlygų rengimo ir derinimo paslauga teikta 2019-12-16, apskaičiuojant maksimalų priteistiną užmokesčio dydį taikytinas užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2019 m. II ketvirčio, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1 289,0 Eur. Taikant 0,1 koeficientą, apskaičiuotina maksimali galima priteisti suma už vienos valandos tokios teisinės paslaugos teikimą yra 128,90 Eur. Kadangi ši teisinė paslauga buvo teikta 3 val., maksimali priteisina bylinėjimosi išlaidų suma už nurodytą 3 val. laiką yra 386,70 (128,90 x 3 val.). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašoma 344,85 Eur suma už taikos sutarties rengimą ir derinimą neviršija maksimalios priteistinos sumos, pareiškėjai iš atsakovo priteistina visa prašoma 344,85 Eur suma už taikos sutarties rengimą ir derinimą su Departamentu.

Teismas pažymi, kad teikiant skundą pareiškėja taip pat sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį, todėl jai priteistinas 23 Eur žyminis mokestis už skundo teismui pateikimą. 

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjai UAB „Traidenis“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos priteistina bendra 1 808,45 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (291,09 Eur + 804,65 Eur + 172,43 Eur + 172,43 Eur + 344,85 Eur + 23 Eur).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Traidenis“ skundą tenkinti.

Panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2019-04-19 sprendimą (3.0)-AD5-7063 ir 2019-03-26 privalomąjį nurodymą Nr. ATKS-P-1.

Pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies – priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Traidenis“ iš atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 1 808,45 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus aštuonis eurus ir keturiasdešimt penkis euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.