Civilinė byla Nr. 3K-3-215-684/2015 (S)

                            Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.16;44.8; 73.2.6.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus  skyriaus ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo D. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl socialinio draudimo įstaigos išmokėtų draudimo išmokų regreso teisės apimties.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo (ADB „Reso Europa“ teisių perėmėjo) AAS „Gjensidige Baltic“ 108 400 Lt (31 420,28 Eur). Ieškinys grindžiamas tuo, kad 2005 m. lapkričio 29 d. Vilniuje, Dūmų gatvėje, trečiasis asmuo D. A., vairuodamas automobilį „Audi 80“, kelio važiuojamojoje dalyje partrenkė kiemsarge dirbančią H. Ch., gim. 1937 m., ir ji nuo patirtų sužalojimų mirė. Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-117-190 /2006 ) D. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį. Ieškovas 2007 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. D84 (b.l.14) įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažino draudžiamuoju įvykiu ir, vadovaudamasis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsniu (toliau – NADPLSDĮ), 2007 m. sausio 25 d. sprendimu H. Ch. sutuoktiniui P. Ch. skyrė 108 400 Lt            (31 420,28 Eur) vienkartinę draudimo išmoką. Ieškovas 2007 m. birželio 26 d. pateikė pretenziją ADB „Reso Europa“, kuria regreso tvarka prašė atlyginti dėl H. Ch. nelaimingo atsitikimo darbe išmokėtas išmokas. Atsakovui 2007 m. rugpjūčio 6 d. raštu atsisakius atlyginti valstybinio socialinio draudimo biudžetui 108 400 Lt (31 420,28 Eur) žalą, ieškovas prašo iš atsakovo ją priteisti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutuoktinę pergyvenęs P. Ch. sutuoktinės mirties dieną jos nebuvo išlaikomas, nes jo paties pajamos buvo didesnės: pensinio amžiaus H. Ch. iki eismo įvykio dirbo, jos vidutinis darbo užmokestis iki 2008 m. lapkričio 29 d. buvo 578,54 Lt (167,69 Eur), tuo tarpu sutuoktinio P. Ch. gaunamas pajamas sudarė 622,52 Lt (180,44 Eur) gaunama senatvės pensija. Teismas pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios didesnes išmokas nei pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ) atlygintinos žalos išmoką, negali reikalauti socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, viršijančios civiliniu deliktu nukentėjusiajam padarytą žalą. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 2 d. byloje esančio nuosprendžio matyti, jog posėdžio baudžiamojoje byloje metu P. Ch. tiksliai negalėjo nurodyti, kokio dydžio turtinė žala jam buvo padaryta, jo manymu, ši žala sudarė apie 7000 Lt (2028,98 Eur), ieškinio pagrįstumo klausimas toje byloje nebuvo išspręstas. Byloje nėra ginčo, kad 6448,42 Lt (1869,10 Eur) jau yra sumokėta atsakovo, kaip atsakingo už žalos padarymą asmens draudiko. Neįrodžius, kad nukentėjusiajam buvo padaryta didesnė, nei atsakovo išmokėta, žalos dalis, teismas nurodė neturįs pagrindo reikalavimą dėl 108 400 Lt (31 420,28 Eur) vienkartinės draudimo išmokos išieškojimo iš atsakovo pripažinti pagrįstu.

                            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo  AAS „Gjensidige Baltic“ 14 550,64 Lt (4217,57 Eur) žalos atlyginimo ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui. 

Teisėjų kolegija nurodė, kad įstatymų leidėjas nustatė, jog NADPLSDĮ nurodytos išmokos kompensuoja būtent negautas pajamas (žalą). Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Vis dėlto, nepaisant to, kad NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodoma šio įstatymo paskirtis yra kompensuoti negautas pajamas, aptariamos vienkartinės draudimo išmokos išmokėjimas pagal savo prigimtį ir paskirtį ne visais atvejais gali reikšti, kad ji atlieka  tokio pobūdžio – žalos negautų pajamų forma atlyginimo – funkciją. Pagal NADPLSDĮ išmokamos vienkartinės  draudimo išmokos paskirtis gali būti ne vien padarytos žalos  atlyginimas, bet ir socialinė – tuo atveju, jeigu patirtą turtinę žalą  realiai atlygina vien tik jau dalis vienkartinės draudimo išmokos, kita šios išmokos  dalis iš esmės atlieka socialinę funkciją. Tokiu būdu vienkartinė draudimo išmoka (jos dalis) gali kompensuoti ir negautas pajamas tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad kitos valstybinio socialinio draudimo įstaigų išmokėtos išmokos jų nepadengia, be to, ji taip pat gali kompensuoti kitą, nesusijusią su negautomis pajamomis, t. y. tiesioginę turtinę, žalą, kurią nukentėjusiems asmenims  atsakingo už žalą asmens draudikas turėtų atlyginti  pagal TPVCAPDĮ nuostatas (pavyzdžiui, laidojimo, sugadinto turto remonto ir pan. išlaidas) ir tuo atveju socialinio draudimo įstaiga turėtų teisę reikalauti ją tokios pat apimties susigrąžinti iš atsakingo už žalą asmens draudiko (CK 6. 290 straipsnis). Pažymėtina, kad jokių išmokų, kurios viršija padarytą žalą, iš atsakingo už žalą asmens (jo draudiko) reikalauti pagal TPVCAPDĮ nuostatas negalėtų ir nukentėjęs asmuo, jei jis tiesiogiai pats reikalautų žalos atlyginimo. Todėl tai taikytina ir šiuo atveju ieškinį reiškiančiam ieškovui (CK 6.113 straipsnis). Be to, ir atgręžtinio reikalavimo teisė yra įgyjama ne į visą išmokėtą, o į tokio dydžio sumą, kuria atlyginama žala (CK 6.280 straipsnis).

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog, be darbo užmokesčio, H. Ch. gaudavo dar ir senatvės pensiją – po 415,73 Lt (120,50 Eur). Tokiu atveju netekta pergyvenusio sutuoktinio P. Ch. pajamų dalis yra 437,28 Lt. P. Ch., praėjus 61 mėnesiui nuo eismo įvykio, mirė (2011 m. sausio 7 d.). Vadinasi, jo negauta pajamų dalis per šį laikotarpį sudarytų 26 675 Lt (7731,88 Eur) (437,28 Lt x 61 mėn.). Ieškovas per šį laikotarpį P. Ch. yra išmokėjęs  iš viso 12 124,36 Lt (3514,30 Eur) sumą – našlių pensiją ir periodines draudimo išmokas apdraustajam mirus. Vadinasi, buvo nepadengta 14 550,64 Lt (4217,57 Eur) negautų pajamų dalis (26 675 Lt - 12 124,36 Lt).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus  skyrius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Kasatorius nurodo, kad teisės aktuose esant nustatytai tvarkai, kaip apskaičiuoti nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdrausto asmens negautas pajamas, nukentėjusiems asmenims išmokėtos socialinio draudimo išmokos, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra laikytinos turtine žala, kurią visiškai turi atlyginti dėl žalos padarymo kaltas asmuo ar jo civilinės atsakomybės draudikas. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atlygintiną žalą apskaičiavo tik už 61 mėnesį, t. y. nuo eismo įvykio 2005 m. lapkričio 29 d. iki      P. Ch. mirties 2011 m. sausio 7 d., taip netinkamai taikydamas CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai nepriteisdamas visos atlygintinos žalos. 

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (žr. bylą Nr. 3K-3-620/2013; 3K-3-130/2014; 3K-3-131/2014;3K-3-338/2014).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Atsakovas nurodo, kad ieškovas kreipėsi į teismą ne dėl žalos atlyginimo, o dėl draudimo išmokos priteisimo, todėl šiuo atveju ginčas kilo dėl draudimo sutarties vykdymo. Pagal TPVCAPDĮ draudimo išmoka mokama ne visais atvejais, kai apdraustajam kyla civilinė atsakomybė, o tik tiksliai įstatymo nustatytais atvejais. Be to, teisę į draudimo išmoką dėl žalos, kuri atsirado dėl gyvybės atėmimo, turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Atsakovo teigimu, įstatymų leidėjas, specialiajame teisės akte TPVCAPDĮ nustatydamas draudimo apsaugos apimtį, užtikrina, kad draudikas nebūtų įpareigotas mokėti draudimo išmokų už riziką, kurios jis neprisiėmė draudimo sutartimi. Tokiu atveju kasatorius, kuriam perėjo reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Atsakovas nurodo, kad fizinio asmens mirties atveju jo sutuoktinis turi teisę į žalos, atsiradusios dėl sutuoktinio mirties, atlyginimą, jeigu sutuoktinis faktiškai jį išlaikė arba jis turėjo teisę į išlaikymą. Asmenys, gaunantys minimalų darbo užmokestį, nelaikytini reikalingais išlaikymo, dėl to kasatorius, kaip P. Ch. teisių perėmėjas, nepatenka į  TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalies apibrėžtų asmenų, turinčių teisę į draudimo išmoką asmeniui mirus, ratą. Pažymėtina, kad kasatorius net nesiaiškino, ar P. Ch. patyrė žalą, jei patyrė, tai kokio dydžio ir pan., tačiau šiuo atveju būtent atsakovas turi įrodinėti tai, ko nėra, pavyzdžiui, kad sutuoktinis nebuvo išlaikomas mirusiojo, kas nepagrįstai apsunkina jo padėtį procese. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybinio socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios NADPLSDĮ nustatytą socialinio draudimo išmoką, regreso teisės apimties

Nagrinėjamoje byloje kasatorius, valstybinio socialinio draudimo įstaiga, kelia klausimą dėl CK 6.290 straipsnio, nustatančio socialinio draudimo išmokas sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisę į žalą padariusį asmenį, aiškinimo ir taikymo, socialinio draudimo išmokos ir asmens, kuriam ji išmokėta, patirtos žalos dydžio santykio bei patirtos žalos nustatymo.

Kasacinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas dėl socialinio draudimo įstaigų teisės susigrąžinti išmokėtą socialinio draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ, yra išaiškinęs, kad: 1) socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę žalą padariusiam asmeniui dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui padaryta turtinė žala; 2) iš šios socialinio draudimo rūšies paskirties matyti NADPLSDĮ pagrindu mokamų išmokų tikslas – kompensuoti dėl nelaimingo atsitikimo prarastas pajamas, tačiau tai nėra vienintelė šių išmokų paskirtis; 3) nustatant atlygintinio atgręžtinio reikalavimo apimtį, būtina nustatyti atlygintinos žalos dydį tuo atveju, jei nukentėję asmenys teisę į žalos atlyginimą įgyvendintų asmeniškai; 4) dėl fizinio asmens gyvybės atėmimo padaryta žala pasireiškia tuo sukeltais nuostoliais kitiems asmenims ir pagal civilinės teisės nuostatas nustatoma taikant visiško žalos atlyginimo principą; o socialinio draudimo ar kitų draudimo išmokų, kurios mokamos kaip žalos atlyginimo kompensavimo sistemų mokėjimai, dydis nustatomas standartizuotai; šie nuostolių nustatymo ypatumai parodo, kad gali skirtis turtinė žala, padaryta dėl fizinio asmens mirties, ir draudimo išmokos, susijusios su apdraustojo mirtimi; 5) vien aplinkybė, kad vienkartinės draudimo išmokos apdraustajam mirus dydis yra nustatytas teisės aktais ir nepriklauso nuo mirusiojo pajamų dydžio (NADPLSDĮ 27 straipsnio 1 dalis), neleidžia daryti išvados, kad ši išmoka apskritai negali visiškai ar iš dalies kompensuoti apdraustojo šeimos narių negautų pajamų apdraustajam mirus; 6) asmuo, teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti; kai atsakovas paneigia duomenų apie apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas tinkamumą apdraustojo (jo šeimos narių) patirtai žalai nustatyti, konkretų žalos dydį turi įrodyti ieškovas; 7) teisiškai reikšmingu kriterijumi apskaičiuojant žuvus apdraustam asmeniui jo sutuoktinio patirtos žalos dydį, pasireiškiantį negautomis pajamomis, pripažintinas laikotarpis, per kurį pergyvenęs sutuoktinis išlaikymą būtų gavęs, jei sutuoktinis nebūtų žuvęs, ir kokio dydžio sutuoktinio pajamų dalis tekdavo jį pergyvenusiam sutuoktiniui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo Kauno skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-64/2015).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė remdamasis tuo, kad žuvusią sutuoktinę pergyvenęs P. Ch. gavo didesnes nei žuvusioji pajamas, todėl nebuvo jos išlaikomas; atsakovas, kaip žalą padariusio asmens draudikas, jau sumokėjo P. Ch. 1869,10 Eur žalos atlyginimą, o didesnė žala byloje neįrodyta. Vertindama šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vien aplinkybė, kad žuvusysis gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei jo sutuoktinis, nepaneigia įstatymo prezumpcijos, kad žuvusysis prisidėjo prie šeimos, taip pat ir sutuoktinio poreikių tenkinimo. Ši prezumpcija grindžiama tuo, kad savo įstatymo nustatytas materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigas kiekvienas iš sutuoktinių vykdo ne tik teikdamas išlaikymą iš savo gaunamų pajamų, bet ir kitomis formomis, pavyzdžiui, atlikdamas buities darbus, kurie taip pat turi tam tikrą ekonominę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo Klaipėdos skyrius v. „ERGO Insurance“ SE, bylos Nr. 3K-3-477/2014). Taip pat kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad remiantis vien socialinės funkcijos pagal NADPLSDĮ vykdymu nėra pagrindo konstatuoti, kad turtinė žala žuvusiosios šeimos nariams nepadaryta, o žuvusiosios sutuoktinio parodymai baudžiamojoje byloje apie draudiko atlygintą turtinę žalą negali būti besąlyginis pagrindas atmesti ieškovo regresinį reikalavimą atsakovui, t. y. kiekvienu atveju teismas turi nustatyti žuvusiojo šeimos narių patirtą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdymo Kauno skyrius v. UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-64/2015). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šiuo atveju aktualias materialiosios teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ieškinį tenkino iš dalies, nustatydamas            P. Ch. patirtos žalos dydį kaip pusę visų žuvusiosios gautų pajamų, kurių nuo sutuoktinės mirties (eismo įvykio) iki savo mirties (2011 m. sausio 7 d.) jis, kaip žuvusiąją sutuoktinę pergyvenęs sutuoktinis, negavo. Kasatorius, valstybinio socialinio draudimo įstaiga, su tokia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad teismas netinkamai taikė CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai nepriteisė visos atlygintinos žalos, t. y. visos išmokėtos socialinio draudimo išmokos. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Kaip pažymėta pirmiau, socialinio draudimo išmokos pagal NADPLSDĮ atlieka ne tik kompensacinę, bet ir socialinę funkciją, taip įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintą visuomenės solidarumo principą ir įstatymų leidėjo valią iš socialinio draudimo lėšų tam tikrais atvejais kompensuoti daugiau, negu realiai patirta žalos, todėl ieškovo kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, jog jo pagal NADPLSDĮ išmokėtos išmokos dydis nekvestionuotinas ir atgręžtinis reikalavimas turi būti tenkinamas visa apimtimi, neatitinka konstitucinės jurisprudencijos bei kasacinio teismo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-405/2014). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad socialinio draudimo išmokos pagal NADPLSDĮ dydis nustatomas pagal teisės aktais patvirtintą standartizuotą formulę, nepriklausomai nuo žuvusiojo gautų pajamų[1], todėl akivaizdu, kad tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, žuvusiojo pajamos buvo mažesnės nei einamosios draudžiamosios pajamos ar žuvęs sutuoktinis yra senyvo amžiaus ir pagal vidutinę tokios pat lyties ir tokiomis pačiomis sąlygomis gyvenančio asmens gyvenimo trukmę laikotarpis, per kurį jis galimai galėjo teikti išlaikymą, yra trumpesnis nei 100 mėnesių, išmokėtos socialinio draudimo išmokos dydis viršys žuvusiojo artimųjų patirtą žalą. Lygiai taip pat esant priešingoms sąlygoms, t. y. kai žuvusysis yra jauno amžiaus ir gaudavo dideles pajamas, socialinio draudimo išmoka padengs tik dalį pergyvenusio sutuoktinio patirtos žalos. Atsižvelgiant į tai, vertinant socialinio draudimo įstaigos reikalavimo teisės į atsakingą draudiką apimtį, reikia nustatyti: 1) ar žalą patyręs asmuo buvo išlaikomas žuvusiojo; 2) kokios sumos neteko išlaikytinis mirus jį išlaikiusiam asmeniui; 3) kokia būtų buvusi tikėtina mirusiojo asmens gyvenimo trukmė. Kaip pažymėta pirmiau, sutuoktinių tarpusavio materialinio rėmimo, prisidėjimo prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo pareigos yra nustatytos įstatymo (CK 3.27 straipsnis), todėl paprastai preziumuojama, kad kiekvienas iš sutuoktinių į bendrą šeimos biudžetą įneša pusę savo gaunamų pajamų ir taip prisideda prie kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė sumą, kurios neteko žuvusiąją pergyvenęs P. Ch., įvertinęs visas žuvusiosios gautas pajamas, t. y. ne tik darbo užmokestį, bet ir senatvės pensiją, ir jas padalijęs pusiau. Ginčas kyla dėl to, koks laikotarpis aktualus šiuo konkrečiu atveju, siekiant nustatyti P. Ch. patirtą žalą, t. y. ar žuvusiosios tikėtina gyvenimo trukmė, kuri pagal kasacinio teismo praktiką nustatoma pagal tokios pat lyties tokiomis pat sąlygomis gyvenančio asmens vidutinę gyvenimo trukmę remiantis Statistikos departamento duomenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-564/2014), ar reali žuvusiąją pergyvenusio sutuoktinio gyvenimo trukmė. Byloje nustatyta, kad P. Ch. mirė praėjus 61 mėnesiui nuo sutuoktinės mirties, teismams dar nagrinėjant bylą dėl socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kad žuvusįjį sutuoktinį pergyvenusio sutuoktinio patirta žala apskaičiuojama pagal tai, kokių pajamų, reikalingų jo poreikiams tenkinti, jis negavo, tais atvejais, kai žuvusįjį pergyvenęs sutuoktinis miršta, nelieka subjekto, kurio poreikiai turėtų būti tenkinami. Tai, kad žuvusįjį pergyvenęs sutuoktinis miršta socialinio draudimo įstaigai jau išmokėjus socialinio draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ, neturi reikšmės socialinio draudimo išmokos dydžiui, nes jis, kaip minėta pirmiau, apskaičiuojamas pagal standartizuotą formulę, neindividualizuojant jo nei pagal žuvusįjį, jo gautas pajamas, nei pagal jį pergyvenusio sutuoktinio realiai patirtą žalą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, laikotarpį, per kurį buvo realiai patirta žala, laikydamas laikotarpiu nuo žuvusiosios mirties iki ją pergyvenusio sutuoktinio mirties, todėl skundžiamas apeliacinis instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.    

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 3,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis), tačiau minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ (Teisės aktų registras, 2014, Nr. 2014-12793), todėl šiuo atveju bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteisiamos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Alė Bukavinienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Antanas Simniškis