Baudžiamoji byla Nr. 1A-88-843/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05176-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 1.2.7.7; 1.2.9.7.1; 1.2.30.4.2; 2.1.14; 2.4.6.1; 2.4.6.5.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel, Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorėms Linai Beinarytei, Laimai Milevičienei,

nuteistajam T. G. ir jo gynėjams advokatui Linui Žalnieriūnui ir advokatui Vidmantui Martyšiui,

išteisintajai K. Z. ir jos gynėjui advokatui Algirdui Misevičiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir Panevėžio apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Ričardo Juozainio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 4 dalį ir jam paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 153 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 162 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė;

– pagal BK 309 straipsnio 2 dalį ir jam skirta 500 MGL (25 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinus bausmes, paskirtas už veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje, griežtesne bausme apėmus švelnesnes bausmes, T. G. skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę iš dalies sudedant – pridedant prie jos pusę laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 162 straipsnio 1 dalį, T. G. skirta galutinė subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Iš T. G. nukentėjusiosios D. G. naudai priteista 5 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

K. Z. išteisinta pagal BK 162 straipsnio 1 dalį jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Bylos esmė

1.       T. G. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. vasario mėnesį, tiksliau nenustatytą dieną, apie 22 val., bute (duomenys neskelbtini), seksualiai prievartavo mažametę D. V., gimusią (duomenys neskelbtini)., pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės, o būtent: nuogas gulėdamas lovoje, rankomis liesdamas miegančios nukentėjusiosios lytinius organus, savo lytinį organą pridėjęs jai tarp kojų, kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusios valią.

2.       T. G. pagal BK 153 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 28 d., tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), bei įvairiuose Lietuvos miestuose, kuriuose vyko (duomenys neskelbtini), poilsiui skirtoje palapinėje, tvirkino savo jaunesnę nei 16 metų dukrą D. G., gimusią (duomenys neskelbtini)., t. y. ne mažiau nei dešimt kartų kišo savo rankas po dukters D. G. apatiniais rūbais ir lietė jos lytinius organus, taip atlikdamas veiksmus, galinčius sukelti jos lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi.

3.       T. G. nuteistas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį už tai, kad disponavo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojami vaikai, jis laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio 17 d. iki 2021 m. kovo 25 d. savo mobiliojo ryšio telefonuose „Huawey Lya-L29”, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Samsung Galaxy Note 20“, kurio IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), laikė po 63 nuotraukas, kuriose atvirai ir detaliai rodomi vaikų lytiniai organai.

4.       T. G. pagal BK 162 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad išnaudojo vaikus – D. V., gimusią (duomenys neskelbtini)., ir D. G., gimusią (duomenys neskelbtini)., pornografinei produkcijai gaminti, 2020 m. rugpjūčio 17 d., dienos metu, tiksliai nenustatytoje vietoje, nufotografavęs mergaites su aiškiai matomais lytiniais organais mobiliojo ryšio telefonais „Huawey Lya-L29”, kurio IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Samsung Galaxy Note 20“, kurio IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), taip pagamino iš viso 42 nuotraukas su pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas, jas išsaugojo ir laikė šiuose telefonuose.

5.       K. Z. pagal BK 162 straipsnio 1 dalį išteisinta nenustačius, kad ji išnaudojo vaikus – D. V., gimusią (duomenys neskelbtini)., ir D. G., gimusią (duomenys neskelbtini), pornografinei produkcijai gaminti, 2020 m. rugpjūčio 17 d., dienos metu, tiksliai nenustatytoje vietoje, nufotografavusi mergaites su aiškiai matomais lytiniais organais T. G. mobiliojo ryšio telefonais „Huawey Lya-L29”, kurio IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Samsung Galaxy Note 20“, kurio IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), taip pagamino iš viso 52 nuotraukas su pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas, kurios buvo išsaugotos ir laikomos šiuose T. G. telefonuose.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6.       Apeliaciniame skunde Panevėžio apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras R. Juozainis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį, kuria K. Z. išteisinta pagal BK 162 straipsnio 1 dalį, ir dėl to priimti naują nuosprendį – K. Z. (V.) pripažinti kalta pagal BK 162 straipsnio 1 dalį ir skirti jai dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, ir paskirti 10 MGL dydžio (500 Eur) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.       Prokuroras teigia, kad teismas neteisingai įvertino K. Z. veiksmus nurodydamas, kad ji neatliko sąmoningų tyčinių veiksmų fotografuojant vaikų lyties organus būtent seksualiniais tikslais. Byloje nustatyta, kad K. Z. fotografavo pornografines nuotraukas (21 vnt., o ne 52 vnt., kaip nurodome kaltinime) ir tokiu būdu sukūrė pornografinio turinio dalykus. Tai atitinka BK 162 straipsnio sudėties požymius. Šios teisės normos tikslas yra apsaugoti vaikus nuo išnaudojimo sekso industrijoje, prostitucijoje ir pornografijos gamyboje, kas atsispindi ir tarptautiniuose bei Europos Sąjungos teisės aktuose, kuriuos ši nuostata įgyvendina.

6.2.       Teismas nepagrįstai neįvertino ir tos aplinkybės, kad šis nusikaltimas buvo padarytas bendrininkaujant. Prokuroras apibūdina bendrininkavimo požymius ir nurodo, kad K. Z. veiksmais buvo pasiektas bendrininkų susitarimas – fotografuotos mažametės D. G. ir D. V., kurios buvo nuogos, jų lyties organai nuotraukose matomi atvirai ir detaliai. Teismas teisingai nustatė, kad K. Z. padarė 21 vnt. tokių nuotraukų, tačiau padarė neteisingą ir nelogišką išvadą dėl to, kad mažametės mergaitės buvo išnaudojamos pornografinei produkcijai gaminti tai organizavus T. G., tačiau nenustatė kaltinamosios K. Z. sąmoningų, tyčinių veiksmų siekiant vaikų lytinius organus atvaizduoti būtent seksualiniais tikslais.

6.3.       K. Z. veiksmais buvo pasiektas bendrininkų susitarimas – vaikų išnaudojimas pornografijai, dėl ko buvo padarytas 21 vnt. pornografinio turinio nuotraukų, nes ji kartu su nuteistuoju T. G. realizavo dalį bendros nusikalstamos veikos – vaiko išnaudojimo pornografijai – sudėties požymių. Savo veiksmais kartu su nuteistuoju T. G., būdama įvykio vietoje, atlikdama nuogų vaikų fotografavimo veiksmus, ji prisidėjo prie vaiko išnaudojimo pornografijai, t. y. veikė kartu kaip bendravykdytoja (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

6.4.       Filmavimas ar fotografavimas yra sąmoningas veiksmas, fotografijos negali būti padaromos netyčia, dėl neatsargumo. Todėl nėra abejonių, kad K. Z., būdama nukentėjusiųjų vaikų motina, turėdama gyvenimišką patirtį bei aukštesnįjį išsilavinimą, būdama pakaltinama, suvokė, kad jos veiksmai – pornografinio turinio su mažametėmis nukentėjusiomis vaizdų filmavimas ir fotografavimas, akcentuojant lytinių organų demonstravimą, atitinka vaikų išnaudojimo pornografinės produkcijos gaminimui ir pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai, pagaminimo ir laikymo požymius. Ji tai be jokios abejonės suprato ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl kartu su T. G. turėjo būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 162 straipsnio l dalį.

6.5.       K. Z. kaltinama vieno nusikaltimo padarymu, veika yra tyčinė, baigta, priskiriama prie sunkių nusikalstamų veikų. Teisiama pirmą kartą. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstama veika padaryta mažamečiui, tai padarant bendrininkų grupėje. Tačiau skiriant bausmę būtina įvertinti ir tai, kad ji šiuo metu yra nedirbanti dėl motinystės atostogų, todėl jai skirtinos bausmės tikslai gali būti pasiekti nepaskyrus realios laisvės atėmimo bausmės.

7.       Apeliaciniame skunde nuteistojo T. G. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas prašo T. G. išteisinti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir BK 162 straipsnio 1 dalį arba dėl šių veikų, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; T. G. išteisinti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį arba nutraukti bylą, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, arba T. G. skirti laisvės apribojimo bausmę; T. G. išteisinti pagal BK 309 straipsnio 2 dalį; atlyginti T. G. patirtas 6 908 Eur išlaidas advokato L. Žalnieriūno, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas, paslaugoms apmokėti.

Dėl D. V. seksualinio prievartavimo

7.1.       Teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistojo T. G. kaltė padarius nusikaltimą yra grindžiama išimtinai išteisintosios K. Z. parodymais, tačiau padarė neteisingą išvadą, kad K. Z. parodymai yra patikimi. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nuteistojo T. G. parodymai, jog nagrinėjamas įvykis apskritai nebuvo kilęs, yra nuoseklūs ir patikimi, tačiau tokiu „žodis prieš žodį“ atveju kaltei pagrįsti įrodymų nepakanka. Taip pat nurodo, jog teismo pastebėjimas, kad T. G. paaiškinimas, jog išteisintoji K. Z. ir nukentėjusioji D. G. jam keršija, kartojasi, nesudaro pagrindo spręsti priešingai, tai nesusiję su T. G. parodymais apie patį įvykį, todėl jų nepaneigia.

7.2.       Gynėjo vertinimu, būtent K. Z. parodymai yra nepatikimi ir teismas ignoravo tai pagrindžiančius argumentus arba pateikė neįtikinamus motyvus. Duodama parodymus K. Z. turėjo kaltinamosios procesinį statusą, parodymus davė būdama neįspėta už melagingų parodymų davimą, dėl to siūloma pripažinti jos parodymus nepatikimais. K. Z. parodymai yra nelogiški, nenuoseklūs, duoti labai keistomis aplinkybėmis. Į teisėsaugos institucijas ji kreipėsi tik praėjus dvejiems metams po nagrinėjamo įvykio. Jos pasiteisinimą, jog T. G. ja manipuliuodavo ir ji neturėjo, kur išeiti, teismas neteisingai vertino kaip įtikinamą. Šie parodymai yra deklaratyvūs. K. Z. į teisėsaugos institucijas kreipėsi net ne tada, kai išsiskyrė su T. G. ir jau gyveno atskirai, todėl turėjo galimybę tai padaryti, bet dar vėliau – tik po to, kai jis pirmas kreipėsi į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją dėl neteisėto K. Z. draudimo jam matytis su dukra D. G.. Niekas negali paneigti, kad K. Z. kreipimasis į teisėsaugos institucijas, kaip ir jos parodymai, yra nulemti išimtinai kilusio konflikto su T. G., kaip atsakas į jo kreipimąsi, jog valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija nenustatytų dukros D. G. gyvenamosios vietos su juo, apie ką T. G. buvo įspėjęs K. Z.. Pastebėtina, kad K. Z. praeityje analogiškai veikė prieš buvusį sugyventinį M. V., kai su vaikais D. V. ir N. V. pabėgo į Lietuvą, o M. V. kreipusis dėl jų pagrobimo, teisėsaugos institucijoms pranešė apie patirtą smurtą, dėl ko M. V. buvo uždrausta matytis su vaikais, tačiau ikiteisminis tyrimas galiausiai buvo nutrauktas. Nelogiška, jog T. G., suprasdamas, kad K. Z. žino apie dukros D. V. seksualinį prievartavimą, kreiptųsi į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją siekdamas bendravimo su dukra, nes akivaizdu, jog K. Z. apie tai praneštų, kas faktiškai ir įvyko, tik be pagrindo ir praėjus itin ilgam laiko tarpui. Todėl T. G. nebūtų rizikavęs akivaizdžiai gresiant baudžiamajai atsakomybei. Priešingas teismo vertinimas, neva K. Z. staiga ėmė saugoti dukrą D. G. nuo T. G., prieštarauja jos elgesiui, prieš tai be priežasties ilgą laiką nepranešant apie tariamą nusikaltimą.

7.3.       K. Z. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurių teismas neperskaitė, taip pat duotų teisiamojo posėdžio metu, palyginimas sudaro pagrindą priešingai išvadai dėl K. Z. parodymų logiškumo ir nuoseklumo. K. Z. kaskart nurodydavo vis kitą T. G. lyties organo buvimo vietą, kartais skirtingai tos pačios apklausos metu. Jeigu, pasak K. Z., T. G. ir D. V. buvo atsisukę nugara į ją ir T. G. buvo prisispaudęs prie D. V., tai K. Z. apskritai negalėtų matyti, lietė T. G. rankomis D. V. lyties organus ar ne, jo lyties organas buvo prie jos kojų, tarp šlaunų ar kitur. Tuo labiau, kad K. Z. negalėjo pasakyti, T. G. lyties organas buvo erekcijos būsenos ar ne ir, minėta, kaskart nurodydavo vis kitą šio buvimo vietą. Kaip paaiškino K. Z., jos dėmesį atkreipė kažkoks judesys, rankos lietimas, todėl sunku suprasti, dėl ko apskritai jai galėjo kilti įtarimų. Tuo labiau, jeigu T. G. ir D. V. buvo apsikloję iki kaklo, iš vis nebūtų kaip kūno judesius atskirti nuo netinkamų. Kad galėjo tai matyti, nes vonioje paliko degančią šviesą, K. Z. nurodė tik paskutinės apklausos metu ir, jeigu ji ėjo miegoti, nėra aišku, kam paliko šviesą degti. Pasak K. Z., ji priėjo iš nugaros, todėl T. G. jos nematė, tačiau jis neturi klausos sutrikimo, dėl ko negalėtų negirdėti, kad K. Z. baigė praustis ir ateina į lovą. Nelogiškas yra ir K. Z. paaiškinimas, kad T. G. savo veiksmus nutraukė tik jai nuklojus antklodę, nes akivaizdu, jog jis, girdėdamas ateinančią K. Z., net neleistų to padaryti. Tuo labiau, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog T. G. buvo apimtas gilios aistros ir, kaip išsireiškė teismas, jam viskas buvo nė motais. Kaip nurodė K. Z., ji atklojo antklodę, T. G. atsikėlė iš lovos, jie ėmė aiškintis, tačiau tuomet nesuprantama, kodėl toje pačioje lovoje miegoję vaikai D. ir N. V. nepabudo.

7.4.       K. Z., kalbėdama apie ankstesnį T. G. elgesį, nurodė, kad iki tol nieko blogo nebuvo pastebėjusi, todėl nelogiška, jog jis staiga demonstratyviai ėmė tenkinti lytinę aistrą su D. V. arba iki tol tai itin kruopščiai slėpęs, tiesiog nustojo saugotis, aiškiai suvokdamas, kaip į tai reaguotų K. Z.. Pagaliau, K. Z. netgi negalėjo prisiminti, kada, pasak jos, dukra D. V. buvo seksualiai prievartaujama, iš pradžių iš vis nurodydama, kad tai buvo kažkada rudenį. Pastebėtina ir tai, kad K. Z. parodymai sulig kiekviena apklausa tapdavo vis išsamesni, pildant prieš tai paliktas spragas, nors praėjęs laikas turėtų daryti priešingą poveikį. Priešingai, negu nurodė teismas, K. Z. teisiamojo posėdžio metu neišsklaidė abejonių būtent dėl nurodytų trūkumų, apie kuriuos jai buvo užduoti klausimai, kitaip tai būtų paaiškinta, o ne tiesiog deklaruota nuosprendyje. Todėl teismo išvada, kad K. Z. parodymais nėra pagrindo netikėti, yra neteisinga.

7.5.       Nurodo, jog teismas nepagrįstai rėmėsi vaikų D. ir V. V. parodymais, kurie nėra net netiesioginiai įrodymai, nes nepagrindžia jokių tarpinių nagrinėjamo nusikaltimo faktų, todėl neatitinka įrodymams keliamo sąsajumo reikalavimo, jau nekalbant apie nekaltumo prezumpciją ir atsakomybę už šmeižimą. Rėmimasis duomenimis, kurie dėl neatitikimo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies reikalavimams negali būti pripažinti įrodymais, yra esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Kartu atkreiptinas dėmesys į liudytojo D. A. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, iš kurių matyti, kad K. Z. praeityje darė poveikį liudytojams vaikams, ypatingai N. V., kad šie duotų melagingus parodymus prieš M. V..

7.6.       Lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu pasireiškia ne bet kokiu, o tik intensyviu nukentėjusiojo lyties organų lietimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-511/2022). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytose įrodytu pripažinto nusikaltimo aplinkybėse nėra nurodyta ne tik D. V. lyties organų lietimo intensyvumą atskleidžiančių aplinkybių, bet netgi nuorodos į tokį intensyvumą. Tai nebuvo nurodyta ir kaltinamajame akte. Todėl nuteistajam T. G. inkriminuotas D. V. lyties organų lietimas apskritai neatitinka lytinės aistros tenkinimo kitokio fizinio sąlyčio būdu formos. Išteisintosios K. Z. parodymai neleidžia spręsti apie intensyvų D. V. lyties organų lietimą. Pakėlusi antklodę K. Z. galėtų pamatyti nebent itin trumpą prisilietimą ranka prie D. V. lyties organų, kuris, pasak jos, iš karto buvo nutrauktas. Dėl to, kas vyko iki antklodės pakėlimo, galima daryti tik prielaidas, tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pabrėžtina, kad neintensyvus moteriškų lyties organų lietimas ar glostymas kvalifikuojamas ne kaip seksualinis prievartavimas, o, esant kitiems būtiniesiems požymiams, pagal BK 153 straipsnį kaip jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-560/2012, Nr. 2K-252/2013, Nr. 2K-153/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-483/2014, Nr. 2K-600-507/2015, Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K-86-788/2021).

7.7.       Seksualinį prievartavimą gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, todėl ir kito žmogaus kūno lietimas lytiniu organu turi gebėti tenkinti lytinę aistrą ir pagal savo poveikį bei neigiamus padarinius būti palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūraliu, analiniu arba oraliniu būdu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191-697/2018, 27.6 pastraipa). K. Z. pirminės apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nurodė, kad T. G. lyties organą buvo tik pridėjęs prie D. V. kojų ir kategoriškai paneigė bet kokias lytinės aistros tenkinimo aplinkybes. Tuomet ji geriausiai prisiminė įvykio aplinkybes. Todėl teismas negalėjo remtis kitokiais K. Z. parodymais ir privalėjo abejones dėl lyties organo buvimo vietos aiškinti T. G. naudai, nes nėra galimybės pašalinti prieštaravimų. K. Z. apie tai buvo ne kartą apklausta, o kitų nagrinėjamo įvykio liudininkų nėra. Taigi, T. G. pareikštas kaltinimas savo lyties organo pridėjimu D. V. tarp kojų liko neįrodytas. Tuo tarpu lyties organo pridėjimas prie žmogaus kūno savaime negali tenkinti lytinės aistros ir neturi nieko bendro su prievartine sueitimi, atlikta natūraliu, analiniu arba oraliniu būdu.

7.8.       Kasacinės instancijos teismas seksualiniu prievartavimu nepripažįsta ir kur kas intensyvesnio fizinio kontakto atvejus, pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153/2013, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018. Vienoje iš bylų teismas atsižvelgė ir į kitus kriterijus, leidžiančius atriboti lytinės aistros tenkinimo ir tvirkinimo veikas – nedidelę fizinio sąlyčio trukmę, fragmentišką fizinio kontakto pobūdį, įvykio vietos nepalankumą lytinės aistros tenkinimui. Nagrinėjamu atveju pakėlusi antklodę K. Z. galėjo pamatyti nebent itin trumpą prisilietimą lyties organu prie D. V. kojų, kuris, pasak jos, iš karto buvo nutrauktas. Be to, pats teismas pripažino, kad vieta – lova priešais vonios kambarį be durų, kuriame buvo K. Z., lovoje miegant vaikams D. ir N. V., lytinės aistros tenkinimui yra nepalanki, nes T. G. lengvai galėtų būti aptiktas. Vienodos faktinės situacijos teisiškai turėtų būti vertinamos vienodai. Teismų praktikoje seksualiniu prievartavimu pripažįstami atvejai, kai lyties organu liečiami nukentėjusiojo lyties organai ar sėdmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156/2011, Nr. 2K-56/2013). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad T. G. savo lytinių organu lietė D. V. lyties organus ar sėdmenis.

7.9.       T. G. yra nuteistas dėl to, kad pasinaudojo bejėgiška D. V. būkle tik dėl mažametystės. Jeigu nagrinėjamas įvykis ir įvyko, tai teismas pagrįstai nustatė, jog D. V. miegojo, todėl jos mažametystė neturėtų jokios reikšmės jos negalėjimui suvokti su ja atliekamų veiksmų esmės. Atitinkamai, T. G. negalėtų pasinaudoti D. V. mažametyste. Todėl priešinga teismo išvada yra nepagrįsta. Nukentėjusiosios miegojimas nurodytas ne kaip veikos padarymo būdas, bet kaip veikos padarymo aplinkybė, analogiškai, kaip ir nuogo T. G. gulėjimas lovoje, todėl nėra siejamas su pasinaudojimu bejėgiška D. V. būkle. Analogiškai nusikaltimo požymiai buvo nurodyti ir kaltinamajame akte. Tai lėmė T. G. pasirinktą gynybą. Todėl teismo bandymas T. G. teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, ir teisės į gynybą sąskaita ištaisyti ydingą kaltinimą nurodant, kad T. G. pasinaudojo bejėgiška D. V. būkle dėl mažametystės tuomet, kai ji miegojo, taip suplakant nusikaltimo požymius, yra aiškiai neteisėtas. Atsakomybę dėl netinkamo kaltinimo turi prisiimti prokuroras ir teismas, nes baudžiamojo proceso įstatymas jiems suteikė plačias galimybes jį keisti, tačiau nagrinėjamu atveju jomis nepasinaudota.

Dėl D. G. tvirkinimo

7.10.       Spręsdamas dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, teismas pagrįstai nustatė, jog be nukentėjusiosios D. G. parodymų byloje nėra kitų pirminių įrodymų, kuriais būtų grindžiama nuteistojo T. G. kaltė padarius nusikaltimą, taip pat, kad jų parodymai kategoriškai prieštarauja tarpusavyje. Tačiau teismo išvada, kad D. G. parodymai ir išvestiniai įrodymai patikimi, yra neteisinga. Pažymi, kad teismas nepripažino T. G. parodymų nepatikimais, todėl vėl susiklostė „žodis prieš žodį“ situacija ir išvestinių įrodymų kaltei pagrįsti nepakanka. Tuo labiau, kad jų persvara yra T. G. pusėje, nes jis niekam nepasakojo, kad tvirkino D. G., nes to nepadarė.

7.11.       D. G. parodymai yra nepatikimi ir teismas ignoravo tai pagrindžiančius argumentus. Visų pirma pažymi, kad T. G. nuteisimas dėl D. V. seksualinio prievartavimo neteisėtas ir nepagrįstas yra dėl nepatikimų išteisintosios K. Z. parodymų. Tai svarbu, nes nukentėjusioji D. G. apie patirtą T. G. tvirkinimą prabilo tik po pokalbio su K. Z. apie jo tariamą D. V. seksualinį išnaudojimą. Iki tol ji apie tai nekalbėjo. Priešingai, negu nustatė teismas, pasak D. G., pokalbio iniciatorė buvo K. Z., kuri, kaip minėta, turėjo motyvą apkalbėti T. G.. Be to, D. G. ir pati turėjo tokį motyvą, nes apklausiama pripažino, kad tuo metu jautėsi įskaudinta dėl to, jog T. G. su K. Z. susilaukė vaiko; neteikė jai išlaikymo; neleido jai gyventi jo bute ir būti su savo mergina. Teismas D. G. nuoširdumą tikrino selektyviai remdamasis šios ir kitų kaltinimo liudytojų parodymais, ignoruodamas D. G. polinkį meluoti ir gynybiškumą rodantį jos pripažintą melagingą kreipimąsi į valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją dėl patirto motinos L. S. fizinio smurto, nors tikrąja priežastimi ir tąkart tapo kontroliuojantis jos auklėjimas.

7.12.       Negalima nepastebėti ir D. G. neva patirto T. G. seksualinio išnaudojimo sutapimo su nepasitvirtinusiu atitinkamu K. Z. dukros D. V. išnaudojimu, kuris be nurodyto konteksto ir turėtų neatrodyti keistu ir savaime pagrįsti jų parodymus. Teismo argumentas, kad K. Z. nedarė poveikio D. G. duoti melagingus parodymus prieš T. G., nes byloje tokių duomenų nėra, yra nepagrįstas, nes į tai nurodo labai keistos D. G. ir K. Z. parodymų davimo aplinkybės. Todėl niekas negali paneigti, kad D. G. parodymai yra nulemti K. Z. poveikio ir pačios D. G. pykčio ant T. G.. Teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių reikšmės D. G. parodymų patikimumui, vietoj to, bandė sudaryti klaidingą įspūdį, tarsi T. G. jas išsigalvojo. Tačiau gynybos argumentai yra ne prielaidos, o grindžiami objektyviais duomenimis, kurie menkina D. G. parodymų patikimumą.

7.13.       Nukentėjusiosios D. G. nurodytų jos tvirkinimo atvejų dėl abstraktaus parodymų pobūdžio negalima susieti su konkrečiu laiku, todėl nėra aišku, kada šie galėjo įvykti ir iki kada šie galėjo tęstis. Nusikalstamos veikos padarymo data yra itin reikšminga, kadangi priklausomai nuo to skaičiuojamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, kuris jau galėtų būti suėjęs. Nuteistajam T. G. inkriminuoto nusikaltimo padarymo laikotarpio pabaiga 2017 m. liepos 28 d. yra susieta su D. G. (duomenys neskelbtini), tačiau pastebėtina, kad apklausiama ji dėl to nebuvo tikra, tik padarė prielaidą, kad patirtas T. G. tvirkinimas tęsėsi apytikriai iki jai sukako keturiolika metų. Keista, nes dešimt tokių atvejų kartų, apie kuriuos kalba D. G., yra labai nedaug, lyginant su T. G. inkriminuojamu virš dešimties su puse metų nusikaltimo darymo laikotarpiu, todėl, atrodytų, paskutinius atvejus ji turėtų gerai prisiminti. Tai dar labiau leidžia manyti, kad tvirkinimas, jeigu ir buvo, tai tik ankstyvoje D. G. vaikystėje, kurią, pabrėžtina, ji pati akcentuoja savo parodymuose. Tai logiška, nes su laiku D. G. brendo, todėl akivaizdu, kad būtų įtarusi ir suvokusi galimai netinkamą elgesį, prakalbusi apie tai ir nustojusi lankytis pas T. G.. Psichologų vertinimas dėl to yra daugiau akademinės plotmės dalykas ir nepaneigia, kad pas T. G. ji ir toliau lankėsi, nes savo atžvilgiu nepatyrė jokio tvirkinimo.

7.14.       Be to, svarbu, kad, pasak D. G., T. G. nelįsdavo prie jos, kai turėdavo santykių su moterimis. Iš liudytojos J. K. parodymų matyti, kad ji su T. G. susipažino kažkur 2010 m. ir kartu gyveno iki 2016 m. rugpjūčio 22 d., kol, pabrėžtina, į jų santykius įsiterpė K. Z.. Nei J. K., nei K. Z. nepastebėjo netinkamo T. G. elgesio su D. G.. O ir be to, jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių, kad T. G. likusiu laikotarpiu iki 2017 m. liepos 28 d. atliko D. G. tvirkinimo veiksmus, byloje nėra. Priešingu atveju, prašoma teismo nurodyti tikslų atvejį, o ne pakartoti abstrakčius D. G. pareiškimus. Šis skundo argumentas laikomas esminiu, nes nuo jo priklauso bylos baigtis. Kitaip apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas dėl senaties.

7.15.       Taip pat atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios D. G. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kad kai kada ji būdavo mieganti ar pusiau mieganti ir nesuvokdavo, kaip galima suprasti, jog nuteistasis T. G. ją liečia. Tačiau T. G. netvirkino D. G.. Be to, nukentėjusysis negali būti tvirkinamas miegantis. Remiantis D. G. parodymais neįmanoma nustatyti, kiek ir kada tokie atvejai galėjo būti. Atitinkamai dėl to nėra galimybės pašalinti abejones. D. G. apie tai buvo ne kartą apklausta, o kitų nagrinėjamo įvykio liudininkų nėra. Todėl abejonės turi būti aiškinamos T. G. naudai.

Dėl disponavimo pornografinio turinio dalykais ir vaikų išnaudojimo pornografijai

7.16.       Apeliantas neginčija pagal BK 162 straipsnio 1 dalį ir BK 309 straipsnio 2 dalį kvalifikuotų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad nuotraukos sudaro nurodytų nusikaltimų dalyką – yra pornografinė produkcija, pornografinio turinio. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto) išvada dėl pornografinio nuotraukų pobūdžio yra deklaratyvi. Joje nėra jokių argumentų, pagrindžiančių nuotraukų atitikimą Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 43 dalyje (2017 m. birželio 1 d. įstatymas Nr. XIII-396) nustatytam pornografinio pobūdžio informacijos apibrėžimui – nepaaiškinta, kodėl lyties organai jose rodomi detaliai, ir kodėl atviras ir detalus lyties organų rodymas yra pagrindinis nuotraukų tikslas. Todėl specialisto išvada yra nepatikima. 

7.17.       Pasak gynėjo, nuotraukos akivaizdžiai neatitinka pornografinio pobūdžio informacijos apibrėžimo. Vaikų D. V. ir D. G. lyties organai jose sudaro tik nedidelę viso vaizdo dalį, dėl per didelio atstumo nesimato jų anatominių ir fiziologinių smulkmenų. Be to, nuotraukose įamžintos šeiminio poilsio akimirkos, vaikų D. V. ir D. G. kūno padėtis nėra vulgari, jų pozavimas nuotraukai atitinka laisvalaikio leidimo kontekstą, emocijos teigiamos, nuotraukose kartu užfiksuoti abu jų tėvai T. G. ir K. Z. bei vyresnysis brolis N. V. su rūbais, todėl nuotraukos neturi nieko bendro su seksualiniais tikslais.

7.18.       BK 162 straipsnio objektas neapima vienkartinių, spontaniško pobūdžio veiksmų, jei išnaudojimas nėra skirtas platesniam asmenų ratui. Tai atitinka ir BK 162 straipsnio 1 dalies priskyrimą prie sunkių nusikaltimų, numatant laisvės atėmimo bausmę iki aštuonerių metų. Svarbu pastebėti, kad analogiškus veiksmus - vaiko pornografijos pagaminimą (greta įgijimo, laikymo ir kitų požymių) – jau numato BK 309 straipsnio 2 dalis, kuri priskiriama prie apysunkių nusikaltimų, tad tokio pobūdžio veiksmai, kuriuose neatsispindi kaltininko tyčia veikti versliškai, didesnio masto ar sistemingai pornografijos produkcijai, kvalifikuotini tik pagal šį straipsnį. Nagrinėjamu atveju nuotraukos padarytos vienos šeiminės išvykos metu, yra pasikartojančios dėl telefone nustatyto serijos režimo, todėl skirtingų nuotraukų padaryta nedaug, jos skirtos tik šeimai. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo T. G. veiksmuose nėra masiškumo, versliškumo, sistemingumo ir atitinkamos tyčios, todėl šie neatitinka BK 162 straipsniu saugomo teisinio gėrio.

7.19.       Be to, BK 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimai gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia. Atskiro įrodinėjimo nereikalauja tai, kad maži vaikai paplūdimiuose dažnai būna nuogi ir jog tai atitinka visuomenės vertybes. Todėl nuteistasis T. G. negalėjo ir neturėjo suvokti, kad jo vienerių metų dukra D. G. ir sugyventinės ketverių metų dukra D. V. paplūdimyje negali maudytis ir būti nuogos. Tiek T. G., tiek nuotraukas taip pat padariusi išteisintoji K. Z. vienodai paaiškino, kad jos yra skirtos įamžinti šeiminio poilsio akimirkas. Atsižvelgiant į tai, T. G. nesuvokė, kad nespecialiai į kadrą patekę vaikų D. V. ir D. G. lyties organai gali sudaryti pagrindinį nuotraukų tikslą. Tai, ar jis galėjo ir turėjo tai suvokti, kuo argumentuoja teismas, nepatenka į tiesioginės tyčios intelektinį kriterijų. Todėl T. G. negali būti pripažintas kaltu padaręs šiuos nusikaltimus. Iš teismo argumentacijos matyti, o ir nuosprendžio paskelbimo metu girdėti, kaip teismas pripažino, jog BK 309 ir 162 straipsnių inkriminavimą pagrindė ne šių straipsnių sudėties požymių konstatavimu, o išvedė iš BK 150 ir 153 straipsnių inkriminavimo, kas iš esmės neatitinka nei doktrininio, nei praktinio veikų kvalifikavimo ir inkriminavimo taisyklių ir jų taikymo.

Dėl bausmės

7.20.       Už nusikalstamas veikas T. G. paskirta galutinė subendrinta ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Gynybos manymu, teismas nepagrįstai sureikšmino nusikaltimų pavojingumą, todėl paskirta bausmė yra netinkamai individualizuota ir aiškiai per griežta.

7.21.       Pagal teismo nustatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, T. G. nusikalstami veiksmai turėjo trukti akimirką, kai K. Z. pakelė antklodę, ir turėjo būti iš karto nutraukti. Tokio nusikaltimo pavojingumo laipsnis būtų ženkliai mažesnis, negu rūšinis. Jo tyčia būtų spontaniška, o motyvai ir tikslai sutaptų su nusikaltimo pobūdžiu ir neišsiskirtų. T. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebūtų. Žala D. V. nebūtų padaryta, nes ji miegojo ir nieko nesuprato. Pagal BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, T. G. per labai ilgą, dešimties su puse metų laikotarpį turėjo atlikti tik dešimt tęstinių nusikalstamų veiksmų, kurie turėjo būti iš karto nutraukti pastebėjus, kad D. G. tai nepatinka. Tokio nusikaltimo pavojingumo laipsnis būtų ne didesnis, negu rūšinis. Jo tyčia būtų spontaniška, o motyvai ir tikslai sutaptų su nusikaltimo pobūdžiu ir neišsiskirtų. T. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebūtų. Priežastinio ryšio tarp T. G. nusikalstamų veiksmų ir sutrikusios D. G. seksualinės orientacijos nebūtų, nes apklausiama teisme ji pripažino, kad, tiesiog, jos niekada netraukė vyrai. Pagal BK 162 straipsnio 1 dalį ir 309 straipsnio 2 dalį nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes T. G. nusikalstami veiksmai būtų padaryti įamžinant šeiminio poilsio paplūdimyje akimirkas, D. V. ir D. G. esant labai jauno amžiaus, todėl nusikaltimo pavojingumo laipsnis būtų ženkliai mažesnis, negu rūšinis. Jo tyčia būtų spontaniška, o motyvai ir tikslai sutaptų su nusikaltimo pobūdžiu ir neišsiskirtų. T. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebūtų. Žala D. V. ir D. G. nebūtų nepadaryta, nes joms patiko būti fotografuojamoms.

7.22.       T. G. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas pirmą kartą, dirbantis. Jis yra profesionalus (duomenys neskelbtini), dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių čempionatuose, pasiekė aukštumų, ne kartą yra apdovanotas ir skatintas, tiek Lietuvoje, tiek užsienio šalyse (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini), priklauso (duomenys neskelbtini) federacijai, taip pat (duomenys neskelbtini), šių organizacijų charakterizuojamas itin teigiamai. Jis yra socialiai atsakingas, aktyvus visuomenės veikėjas, užsiima menine dainavimo, fotografavimo veikla. (duomenys neskelbtini) seniūnija 2022 m. kovo 11 d. jam išreiškė padėką už aktyvų dalyvavimą ir nuolatinę pagalbą organizuojant kultūros ir sporto renginius (duomenys neskelbtini) krašto gyventojams. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Kultūros centro (duomenys neskelbtini) galerijos (duomenys neskelbtini) apdovanotas solisto II laipsnio diplomu už dalyvavimą respublikiniame solistų ir vokalinių ansamblių konkurse. (duomenys neskelbtini) institutas 2012 metais jam išreiškė raštišką padėką už bendradarbiavimą ir pagalbą kaupiant ir tyrinėjant (duomenys neskelbtini) objektų paveldą. Jis yra jo tėvo H. G., (duomenys neskelbtini) fotografijų rinkinį, saugotojas, pirmą kartą Lietuvoje sutikęs parodyti tėvo rinkinį (duomenys neskelbtini) žmonėms. Jis turi du vaikus, iš kurių vienas yra mažametis ir reikalaujantis išlaikymo. Dėl šių aplinkybių matyti, kad T. G. nėra pavojingas visuomenei.

7.23.       Remdamasis išdėstytu gynėjas mano, kad galimai padarytų nusikaltimų pavojingumas nėra toks, jog neleistų teismui parinkti bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, ir priešingai, teigiama nuteistojo T. G. asmenybė pateisina tokios bausmės rūšies parinkimą, nes laisvės atėmimas turėtų tik griaunantį poveikį jo gyvenimui. Todėl, palikus apkaltinamąjį nuosprendį, prašo teismo parinkti alternatyvią bausmės rūšį arba taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir T. G. už padarytus nusikaltimus paskirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Taip pat palikus apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistąjį T. G. išteisinus pagal BK 150 straipsnio 4 dalį arba šį nusikaltimą perkvalifikavus į mažesniojo pavojingumo, prašo teismo atidėti paskirtos bausmės vykdymą, atsižvelgiant į nurodytas galimai padarytų nusikaltimų ir T. G. asmenybės pavojingumą apibūdinančias aplinkybes.

7.24.       Gynėjas taip pat nurodo, kad nuteistasis T. G., būdamas priverstas gintis, patyrė 6 908 Eur išlaidų advokato L. Žalnieriūno, kuris dalyvavo byloje kaip jo gynėjas pirmoje ir apeliacinėje instancijoje, paslaugoms apmokėti, kurias, jį išteisinus, prašo atlyginti (visas arba proporcingai).

8.       Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Panevėžio apygardos prokuratūros baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. Juozainio apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo T. G. gynėjo advokato L. Žalnieriūno apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4.       Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei argumentus, nurodytus ginčijamame nuosprendyje, apeliaciniuose skunduose ir išsakytus proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad T. G. padarė veikas, turinčias BK 162 straipsnio 1 dalyje ir BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymių, ir dėl to nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Ši nuosprendžio dalis naikinama ir dėl to priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas). Teismo sprendimas išteisinti K. Z. pagal BK 162 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, padarytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pripažindamas nuteistąjį T. G. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, apygardos teismas padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Jos yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Esminių BPK 20 straipsnio, reglamentuojančio įrodymus bei jų vertinimo taisykles, pažeidimų nenustatyta. T. G. veika kvalifikuota teisingai, ji atitinka minėtų nuosprendyje nurodytų nusikaltimų sudėčių požymius. Visgi skirdamas bausmę už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą veiką, apygardos teismas tinkamai neįvertino tam reikšmingų aplinkybių visumos ir bausmės paskirties. Paskirta bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl ši nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl BK 162 straipsnio 1 dalyje ir BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytų T. G. nusikalstamų veikų ir K. Z. išteisinimo pagal BK 162 straipsnio 1 dalį

9.       BK 162 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektas yra vaiko saugumas nuo seksualinio išnaudojimo. Nusikaltimo sudėtis apibrėžiama alternatyviais požymiais. Nagrinėjamu atveju inkriminuojama nusikalstama veika pasireiškė vaikų išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti veiksmais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vaiko išnaudojimas pornografinei produkcijai gaminti yra tada, kai vaikas savo noru arba priverstinai dalyvauja pornografinės produkcijos gamyboje, kurią organizuoja kaltininkas. Terminas „išnaudojo“ šiuo atveju suponuoja tam tikrą nelygiavertį santykį tarp vaiko ir suaugusio asmens (išnaudotojo), atsirandantį dėl preziumuojamo socialinio ir psichinio vaiko nesubrendimo. Vaikas įtraukiamas į bet kokią veiklą, susijusią su pornografinės produkcijos gaminimu, kurioje jis pats panaudojamas kaip objektas. Vaiko išnaudojimas pornografinei produkcijai gaminti reiškia tiesioginį vaiko dalyvavimą pornografinio pobūdžio veiksmuose. Vaikas gali būti filmuojamas, fotografuojamas ar kitomis priemonėmis užfiksuojamas pornografinėse scenose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284/2013). Išnaudojimo pornografinei produkcijai gaminti požymio vertinimas neatsiejamas nuo kaltininko (išnaudotojo) ir nukentėjusiojo (išnaudojamojo) tarpusavio santykio vertinimo. Vien tas faktas, kad vaikas buvo užfiksuotas (nufilmuotas, nufotografuotas ar pan.) pornografinio turinio medžiagoje, savaime nesuponuoja, kad jis buvo išnaudojamas pornografinei produkcijai gaminti BK 162 straipsnio prasme. Kiekvienu atveju, sprendžiant dėl išnaudojimo požymio BK 162 straipsnio 1 dalies prasme egzistavimo, turi būti įvertinta visuma aplinkybių. Be subjektyvių kaltininko ir nukentėjusiojo savybių, jų tarpusavio ryšio pobūdžio, būtina įvertinti ir konkretaus pornografinio turinio pobūdį – kiek pornografinio turinio vienetų buvo pagaminta, kokia jų apimtis, trukmė, detalumas, atsižvelgti į jų formą, gamybos būdus bei kaltininko veiksmus, jų pavojingumą. Vertinant pastarąjį atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 162 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai.

10.       BK 162 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos dalykas – pornografinė produkcija. Aiškinant minėtą nusikaltimo sudėties požymį, atsižvelgtina į Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje (iki 2021 m. sausio 31 d. galiojusioje įstatymo Nr. XIV-180 redakcijos 2 straipsnio 43 dalyje buvo numatytas tapatus apibrėžimas) pateikiamą pornografinio pobūdžio informacijos apibrėžimą, pagal kurį tai informacija, kai atvirai ir detaliai rodomas tikras ar suvaidintas lytinis aktas, lytiniai organai, tuštinimasis, masturbacija arba lytiniai iškrypimai (pedofilija, sadizmas, mazochizmas, zoofilija, nekrofilija ir kt.), ir tai yra pagrindinis tokios informacijos tikslas.

11.       Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam T. G. priklausančiuose mobiliuosiuose telefonuose „Huawey Lya-L29”, kurio IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Samsung Galaxy Note 20“, kurio IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), rastos fotografijos, kuriose matyti dviejų mažamečių mergaičių lytiniai organai (telefonuose esančios nuotraukos sutampa). Nurodytose nuotraukose ant lieptelio, prie ežero vaizduojami trys mažamečiai vaikai D. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), D. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), N. V. (gim. (duomenys neskelbtini)), taip pat T. G. su tais pačiais mažamečiais vaikais bei išteisintoji K. Z. su tais pačiais trimis mažamečiais vaikais. T. G., K. Z., N. V. nurodytose nuotraukose yra apsirengę (maudymosi apranga), tačiau D. V. bei D. G. fotografijose yra nuogos, matomi jų lytiniai organai (t. 3, b. l. 40, 56 (vokas su skaitmenine laikmena), t. 6, b. l. 120–122).

12.       Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto), teikiančio išvadas dėl visuomenės informavimo priemonių ir (ar) jų turinio priskyrimo erotinio, pornografinio ir (ar) smurtinio pobūdžio kategorijoms, išvadoje Nr. EA-118 nurodyta, kad vaizdo dokumentuose esanti vaizdinė medžiaga, kurioje užfiksuotos nuogos mažametės D. V. ir D. G., laikytina informacija, kurioje atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai ir tai yra pagrindinis tokios informacijos tikslas (t. 3, b. l. 57–66). Atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme ir apklausus išvadą pateikusį specialistą T. L., šis išvadą patvirtino ir paaiškino, kad jo vertinimui pateiktose fotografijose, kuriose fiksuoti nuogų mergaičių vaizdai, atitinka pornografinio dalyko turinį. Tokias išvadas jis padarė vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatyme suformuluotu apibrėžimu ir tuo, kad nuotraukose yra aiškiai matomi išoriniai lytiniai organai. Jis taip pat rėmėsi sąvokų apibrėžimais Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne, kuriame nurodoma, ką reiškia žodžiai ,,atvirai“ ir ,,detaliai“. Žodis ,,atvirai“ reiškia neuždengta, o ,,detaliai“ reiškia, kad galima įžvelgti detales. Šiuo atveju lytinių organų detalės – jų struktūrinės dalys. Daugeliu atvejų, jei fotografuojamas žmogus su atvirais lytiniais organais, tai yra pornografinio turinio dalykas. Jeigu rodoma, vadinasi tai ir yra pagrindinis tikslas. Jis nevertina, ar nuotraukos galėjo būti padarytos kitais tikslais, pvz. šeimos albumui ar panašiai. Jis vertina tik pačią nuotrauką. Yra papildomų sąlygų, jeigu vaizdo dokumentas turi meninę, išliekamąją, kultūrinę, edukacinę vertę, tačiau jis neturi specialių žinių, kad galėtų vertinti tokius dalykus. Šiuo atveju išimčių nebuvo. Jeigu nuotraukoje matosi nuogas vaiko lytinis organas, reiškia tai pornografinio turinio nuotrauka. Nuotraukas jis vertino tik pagal Visuomenės informavimo įstatyme suformuluotą apibrėžimą. Arba jos jį atitinka, arba ne. Šiuo atveju jos atitiko. Nuotraukos padarymo tikslo jis nevertina, tik kaip informacijos rezultatą.

13.       Įvertinusi paminėtus įrodymus, tiek pačių nuotraukų turinį, tiek ir specialisto išvadą, teisėjų kolegija sutinka, kad T. G. telefonuose rastos nuotraukos yra pornografinio pobūdžio informacija. Nuotraukose yra užfiksuotos nuogos dvi mažametės mergaitės, jų lytiniai organai nėra pridengti, yra matomi atvirai, aiškiai, su išorinėmis lytinių organų detalėmis. Mergaičių buvimas nuotraukose nėra atsitiktinis ar antraplanis, jos yra pirmame plane, tad toks mergaičių fotografavimas ir buvo šių nuotraukų tikslas.

14.       Byloje ginčo dėl to, kad dalį šių nuotraukų nufotografavo T. G., o kitą dalį – K. Z., nėra. Be to, sutiktina su prokuroru, jog fotografavimas yra aktyvus veiksmas, sąmoningai atliekamas paties asmens, tačiau fotografavimas pats savaime, net tokiu būdu pagaminant pornografinio pobūdžio informaciją, aptariamo straipsnio kontekste, baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant pagrindo konstatuoti bent vieno iš būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, veika negali būti pripažinta nusikalstama, o asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

15.       BK 162 straipsnyje aprašyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant, kad jis išnaudoja vaiką pornografinei produkcijai gaminti, ir norint būtent taip veikti. Apie asmens tyčią, jos kryptingumą sprendžiama tiriant ir vertinant ne tik subjektyviuosius (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymius, bet ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius. Vaikų pornografijos draudimo turinį tarptautiniu mastu detalizuoja J. T. Vaiko teisių konvencijos Fakultatyvinis protokolas dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos. Šio protokolo 2 straipsnyje vaikų pornografija apibrėžiama kaip bet koks ir bet kokia forma vaiko, dalyvaujančio realioje ar imituojamoje akivaizdžiai seksualinėje veikloje, vaizdavimas arba vaiko lyties organų vaizdavimas pirmiausia seksualiniais tikslais. 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/92/es dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, vaikų pornografija taip pat apibrėžiama kaip bet kokia vaizdinė medžiaga, kurioje vaizduojami tikri arba apsimestiniai vaiko išvaizdos asmens atviri seksualiniai veiksmai, arba vaiko išvaizdos asmens lyties organų vaizdavimas pirmiausia seksualiniais tikslais; arba tikroviški lytinius veiksmus atliekančio vaiko vaizdai arba tikroviški vaiko lyties organų vaizdai pirmiausia seksualiniais tikslais. Taigi, tarptautiniuose teisės aktuose, apibrėžiančiuose ir uždraudžiančiuose vaikų pornografiją, akcentuojamas seksualinių tikslų nustatymas.

16.       Pagal BK 309 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas pagamino, įgijo, laikė, demonstravo, reklamavo, siūlė arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas. Nustatant šio nusikaltimo dalyką yra pagrindas vadovautis argumentais, pateiktais apibrėžiant pirmiau minėtą BK 162 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo dalyką. Teismų praktikoje pripažįstama, kad Lietuvoje yra absoliučiai draudžiama disponuoti pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo, pateikiamas kaip vaikas, įskaitant ir tokių dalykų įgijimą ir laikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-976/2022). Inkriminuojant asmeniui BK 309 straipsnio 2 dalį (kaip ir pirmiau minėtą BK 162 straipsnio 1 dalį), būtina nustatyti tiesioginę tyčią daryti šią nusikalstamą veiką, t. y., kad asmuo suprato, jog seksualiniais tikslais gamina, įsigyja, laiko, demonstruoja, reklamuoja, siūlo, platina pornografiją, kurioje iš tikrųjų arba apsimestinai vaizduojamas vaikas, įgyja ar suteikia prieigą prie tokio pobūdžio pornografinio turinio dalykų ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-196-788/2020).

17.       Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu T. G., duodamas parodymus dėl jam inkriminuotų BK 162 straipsnio 1 dalyje ir BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, parodė, kad 2020 m. rugpjūčio 17 d. skrido parasparniu iš (duomenys neskelbtini) apylinkių į (duomenys neskelbtini). Nusileido (duomenys neskelbtini), netoli ežero. K. Z. atvažiavo su vaikais jų automobiliu. Kadangi buvo vasara, karšta, nutarė nuvykti prie ežero nusimaudyti. Nuėjo prie to ežero, maudėsi, leido laiką ir įsiamžino tos dienos akimirkas kaip šeimynines fotografijas. Fotografavo tiek jis, tiek K.. Nemanė, kad tai galėtų būti nusikaltimas, kai vaikai mažamečiai. D. buvo su sauskelnėmis, D. šiek tiek vyresnė. Nuotraukas darė ne kaip pornografiją, bet kaip prisiminimus šeimos albumui. Tą dieną važiuoti maudytis susitarimo nebuvo. Iš K. veiksmų nepastebėjo, kad K. būtų supratusi, kad fotografuoti nuogus vaikus yra kažkas netinkamo ar neteisėto. Šiuos T. G. parodymus patvirtino ir išteisintoji K. Z.. Duodama parodymus dėl jai reiškiamo kaltinimo padarius BK 162 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ji kaltės nepripažino ir nurodė, kad nuotraukos buvo daromos T. G. iniciatyva, siekiant užfiksuoti šeimos akimirkas jiems atostogaujant su vaikais. Prie ežero mergaitės užsimanė nusimaudyti ir jie nebuvo pasiėmę maudymosi kostiumėlių. T. G. sustatydavo kaip pozuoti, ji pati taip pat fotografavo. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ji taip pat nurodė, kad T. G. iniciatyva mergaitės D. V. ir D. G. prie ežero būdavo dažniausiai nuogos, tai jis galėjo būti ir padaręs nuotraukų, kuriuose jos yra užfiksuotos nuogos. Kokiu tikslu T. G. fotografavo vaikus nuogus, ji nežino. Tuo metu jai neatrodė, kad jis fotografuoja konkrečiai nuogus vaikus, jie tiesiog leido laiką su šeima. Šios nuotraukos buvo padarytos kaip šeimyninės nuotraukos, jose pozavo kaip šeimyninėse nuotraukose, ne kaip pornografinėse (t. 6, b. l. 117–119). Taigi, abu fotografavę asmenys tiek savo, tiek kito veiksmus suprato ne kaip vaikų išnaudojimą pornografinei produkcijai gaminti, o kaip šeimos akimirkų fiksavimą, fotografijose akcentuojant ne vaikų nuogumą, o laisvalaikio praleidimo akimirkas. Be to, abu jie patvirtino, kad įvykio dieną planas išsimaudyti kilo spontaniškai, tai nebuvo iš anksto suplanuota veikla. Taigi, abu asmenys negalėjo turėti iš anksto sumanytos tyčios išnaudoti mažametes pornografinei produkcijai gaminti.

18.       Be to, nuteistojo T. G. ir išteisintosios K. Z. parodymus įvertinus kartu su byloje skaitmeninėje laikmenoje (t. 3, b. l. 56) esančiomis fotografijomis, spręstina, kad jose užfiksuoti vaizdai neindikuoja fotografijas dariusių asmenų tiesioginės tyčios išnaudoti mažamečius vaikus pornografiniam turiniui gaminti. Nė vienoje nuotraukoje užfiksuoti nuogi vaikai nėra erotiškose, vulgariose ar kokiose nors kitose nenatūraliose, su seksualumu kaip nors sietinose pozose. Fotografijose nėra akcentuojama vaikų lytinių organų sritis ją fotografuojant iš arti ar kitaip tai pabrėžiant. Mergaičių išoriniai lytiniai organai užima tik labai nedidelę nuotraukų dalį. Fotografijose vaikai yra natūralioje būsenoje, neutralioje aplinkoje (ant ežero kranto liepto), mergaitės po maudynių (sušlapusiais plaukais) stovi ant lieptelio, kitose fotografijose kartu nufotografuotas ir jų mažametis brolis D. V., kuris vilki maudymosi drabužius, taip pat fotografijose kartu pozuoja ir pats T. G. bei K. Z., nuotraukose jie pakėlę rankas į šonus (imituoja lėktuvą). Teisėjų kolegija įvertino ir padarytų bei telefonuose laikytų nuotraukų kiekį. Nors jis iš tiesų yra nemažas, tačiau tai įtikinamai paaiškina T. G. duoti parodymai apie tai, kad fotografuojant buvo nusistatęs fotografavimo serijomis režimą, o nuotraukos per „debesį“ išsisaugojo ir antrame telefone. Šiuos parodymus patvirtina fotografijų turinys, iš kurių pagal sutampančius aplinkos vaizdus matyti, jog visi nuotraukose fiksuoti vaizdai buvo fotografuoti tą pačią dieną, toje pačioje vietovėje, daug nuotraukų labai mažai skiriasi viena nuo kitos, jose esantys asmenys yra tie patys.

19.       Teisės doktrinoje seksualinių tikslų įrodinėjimas taip pat siejamas su tokias fotografijas padariusiu asmeniu bei vertinimu, ar nuotraukose esantis turinys gali seksualiai jaudinti tokių fotografijų autorių. Byloje nėra duomenų, jog K. Z. anksčiau buvo teista už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Pradėtų ikiteisminių tyrimų ar pranešimų dėl to taip pat nėra. Teisėjų kolegija atsižvelgė į šioje byloje teismo konstatuotas kitas T. G. padarytas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir BK 153 straipsnio 1 dalyje, tačiau nesutinka su ginčijamame nuosprendyje pateiktu vertinimu, kad jos pagrindžia T. G. tiesioginę tyčią. Tokią išvadą teismas vertina tik kaip prielaidą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad T. G. būtų naudojęs panašaus pobūdžio pornografinį turinį savo seksualiniams poreikiams. K. Z. teisiamojo posėdžio metu nurodė mačiusi T. G. žiūrint pornografinį turinį, tačiau nenurodė, jog jame būtų vaizduojami vaikai. Pas T. G. paimtuose įrenginiuose kitų vaikų pornografijos apibrėžimą atitinkančių nuotraukų ar kitos vaizdinės medžiagos, kurioje būtų vaizduotos tos pačios mergaitės ar kiti vaikai, nerasta. Aptartame kontekste kitos T. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis pripažintas kaltu, negali būti vertinamos kaip pakankamas įrodymas, pagrindžiantis ir jo tiesioginę tyčią išnaudoti mažametes pornografinei produkcijai gaminti. Šios išvados nepaneigia ir teismo argumentas, kad aptariamos nuotraukos buvo laikomos nuteistojo mobiliojo ryšio telefonuose ir į šeimos albumą nepateko. Šių dienų kontekste bet kokio pobūdžio fotografijos retai yra saugomos realiuose (popieriniuose) fotografijų albumuose, tuo labiau, kad, pasak T. G., jis naudojo virtualią duomenų saugyklą „debesį“.

20.       Įvertinusi aptartus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad jų nepakanka pripažinti, jog T. G. ir K. Z. veikė suprasdami pavojingą savo veiksmų pobūdį, kad fotografavę nuogas mažametes jie veikė seksualiniais tikslais, siekdami išnaudoti D. V. ir D. G. būtent pornografinei produkcijai gaminti, tai yra, kad jie veikė turėdami tokią tiesioginę tyčią. Nenustačius bent vieno nusikalstamą veiką sudarančio požymio, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Tuo pačiu negali būti nustatomi ir prokuroro skunde nurodomi bendrininkavimo požymiai. Todėl spręstina, kad K. Z. pagrįstai išteisinta dėl BK 162 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o T. G. už šią veiką nuteistas nepagrįstai. Ši nuosprendžio dalis naikintina ir priimtinas naujas nuosprendis T. G. pagal BK 162 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

21.       Ginčijamu nuosprendžiu konstatuotos T. G. įvykdytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, dalykas yra tos pačios nuotraukos, kurios buvo aptartos pateikiant argumentus dėl BK 162 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis tais pačiais argumentais yra vertintinas ir pagal BK 309 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos T. G. tyčios kryptingumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodyta, jog T. G. veikė tiesiogine tyčia, o būtent, kad jis suprato pavojingą savo veiksmų pobūdį, tai yra, kad jo laikomos pirmiau aptartos jo ir K. Z. padarytos nuotraukos, kuriose vaizduojami nuogi vaikai, yra pornografinio pobūdžio, kad būtent todėl jas laikė savo mobiliojo ryšio telefonuose, tai siedamas su seksualiniais tikslais. Nesant nustatytų tokių aplinkybių, nėra nustatyti ir BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinieji subjektyvieji požymiai. Atsižvelgiant į nurodytą, T. G. išteisintinas dėl BK 309 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).  

22.       T. G. išteisinus dėl BK 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų, naikintinas ir teismo nuosprendžiu nurodytas už šias bausmes skirtų bausmių bendrinimas su bausmėmis, skirtomis už kitas nusikalstamas veikas.

Dėl BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

23.       Skundžiamu nuosprendžiu T. G. nuteistas už tai, kad jis seksualiai prievartavo mažametę D. V., gimusią (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška jos būkle dėl mažametystės, o būtent, jis nuogas gulėdamas lovoje, rankomis liesdamas miegančios nukentėjusiosios lytinius organus, savo lytinį organą pridėjęs jai tarp kojų, kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusios valią ir tokias savo veiksmais padarė BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

24.       BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, sąsajumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-589/2006, Nr. 2K-440/2010, Nr. 2K-309/2011 ir kt.).

25.       Apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu ir nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo kaltę grindė išimtinai tik K. Z. parodymais, kurie nėra patikimi, duoti siekiant atkeršyti nuteistajam, be to, jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Iš bylos duomenų matyti, jog išteisintosios K. Z. parodymai yra vieninteliai tiesioginiai, tačiau ne vieninteliai įrodymai apskritai, patvirtinantys nurodytą nusikalstamą veiką. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog K. Z. parodymų turinys nesuteikia pagrindo abejoti jos parodymų patikimumu bei nuoseklumu. Duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu, ji parodė, kad išėjusi iš dušo pastebėjo, jog T. G., prisiglaudęs prie D. V. po antklode, kažką daro. Atklojusi antklodę pastebėjo, jog T. G. yra nuogas, D. V. taip pat nurengta nuogai, nors prieš tai buvo aprengta, T. G. lytinis organas buvo mergaitei tarp kojų, ji atsigulusi nugara į T. G.. Į T. G. veiksmus atkreipė dėmesį pamačiusi kažkokį judesį, rankos lietimą. Buvo judesys iš dubens, kaip lytinio akto imitacija. Negali pasakyti, ar T. G. buvo erekcija. Jis trynėsi lytiniu organu į mergaitę. Jai priėjus ir atklojus, jis sustojo. Paklausė, ką šis daro. T. G. nieko nepaaiškino, buvo susinervinęs, apsirengė ir išvažiavo. Jis nepripažino, kad tai kažkas blogo. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2021 m. balandžio 7 d. K. Z. taip pat nurodė, jog išėjusi iš dušo pamatė, jog T. G. savo lytiniu organu liečia D. V., jo lytinis organas buvo mergaitei tarp šlaunų. Atsakydama į prokuroro klausimus nurodė, jog užklupo T. G. liečiant mergaitę, jo lytinis organas buvo prie jos šlaunų. T. G. nuogas miegodavo visada, kai jį užklupo, mergaitė irgi buvo nuoga, nors tikrai paliko ją apsirengusią. Lytinis organas buvo prie D. V. šlaunies, ar T. G. spėjo susijaudinti, ji nežino. Nuklojo antklodę ir pamatė, kad jis prie mergaitės liečiasi (t. 2, b. l. 103–108). 2021 m. vasario 18 d. elektroniniame laiške Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei N. J. K. Z. pranešė, jog gyvendama su T. G. jo bute užklupo jį besitenkinantį savo lytinius poreikius su jos mažamete dukra D. V., miegančiai mergaitei trindamas savo lytiniu organu tarp jos kojų (t. 1, b. l. 64). 2021 m. vasario 18 d. po pranešimo apie įvykį atvykusiems policijos pareigūnams K. Z. parodė, kad prieš einant miegoti ji miegamajame aptiko savo buvusį sugyventinį T. G., kuris gulėjo šalia jos dukros D. V., kuri tuo metu miegojo, ir savo rankomis lietė dukros kūną ir lytinius organus bei savo lytinį organą buvo pridėjęs dukrai prie kojyčių. Lytinio akto T. G. neatliko ir orgazmo nepatyrė (t. 2, b. l. 89–92). 2021 m. gegužės 26 d. apklausos metu K. Z. nurodė, kad 2019 m. vasario mėn. ji išėjo iš dušo, kambarys buvo apšviestas vonios kambario šviesa. Ji priėjo prie lovos, kur po antklode miegojo T. G., jos dukra ir sūnus. Jai nuklojus antklodę ji pamatė, kad T. G. lytinis organas buvo tarp jos dukters D. V. kojų, jis buvo ją apkabinęs. T. G. buvo nuogas, jos dukra irgi buvo nuoga (t. 2, b. l. 109–112). 2021 m. vasario 18 d. apklausos metu nurodė, jog įvykis galėjo įvykti rudens laikotarpiu, tačiau nurodė tai patikslinsianti peržiūrėjusi socialinio tinklo žinutes (t. 2, b. l. 89–92). 2021 m. balandžio 7 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją tai ir padarė, nurodė, kad atrado datą peržiūrėjusi trumpąsias žinutes, įvykis buvo vasario mėnesį (t. 2, b. l. 109–112).

26.       Teismų praktikoje parodymai laikomi nuosekliais, kai dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių jie išlieka tapatūs. K. Z. viso proceso metu nurodė tą pačią nusikalstamos veikos padarymo vietą – lova, esanti priešais vonios kambarį, nuosekliai teigė, jog T. G. ir D. V. lovoje buvo nuogi, kad T. G. nuogu kūnu buvo prisiglaudęs prie nukentėjusiosios mažametės ir lytiniu organu lietė nukentėjusiosios šlaunis. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad K. Z. duodama parodymus nevienodai nurodė tikslią T. G. lytinio organo buvimo vietą, parodydama, jog lytinis organas buvo tarp mergaitės šlaunų arba priglaustas prie jos kojų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės nėra tiek skirtingos, kad galėtų būti K. Z. parodymų patikimumo vertinimo rodiklis, galintis būti pagrindu abejoti nustatytomis aplinkybėmis, jog nuteistasis lytiniu organu lietė mažametę. Be to, apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą ir balsu perskaičius K. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ji patikslino, jog T. G. lytinis organas buvo tarp dukros šlaunų, arčiau jos lytinių organų. Kur yra fiksuota, kad jis buvo prie jos šlaunų, tai ji dėl jaudulio gal tiesiog neteisingai išsireiškė. Įvertinus nurodytas aplinkybes, parodymų sutapimą dėl esminių aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo abejoti K. Z. parodymais dėl nuteistojo veiksmų prieš nukentėjusiąją D. V. nėra.

27.       Padarytą išvadą pagrindžia ir tai, kad tokias pačias nusikalstamos veikos aplinkybes K. Z. dar iki pareiškimo apie nusikalstamą veiką padavimo papasakojo nuteistojo T. G. dukrai D. G. ir draugei V. Č.. Nukentėjusioji D. G. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog K. Z. papasakojo jai, jog T. G. lindo prie jos dukros D. V., sakė, jog jis savo lytiniu organu lietė jos dukrą, o apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad šias aplinkybes K. Z. jai nurodė joms esant tėčio sodyboje (t. 4, b. l. 184–188). Pati K. Z. 2021 m. kovo 1 d. apklausoje patikslino, jog su D. G. dėl šių įvykių kalbėjosi 2020 m. spalio mėnesį (t. 5, b. l. 100–103), taigi, dar iki T. G. ir K. Z. skyrybų. Tokias pačias aplinkybes K. Z. pasakojo ir V. Č., anksčiau bendravusiai su T. G.. Teismo posėdžio metu liudytoja V. Č. parodė, kad K. Z. pasakojo dėl D. V., kad ji aptiko lovoje T. G., kad buvo kažkoks judesys, pamatė, kad vyko lytinio organo trynimas. Taigi, K. Z. parodymai išliko nuoseklūs ne tik viso baudžiamojo proceso metu. Tokias pačias aplinkybes ji nurodė ir bendraudama su kitais asmenimis, o tai visų aptartų įrodymų kontekste tik patvirtina išvadą dėl jos parodymų nuoseklumo ir patikimumo.

28.       Nuo pat pirmosios apklausos nuteistasis T. G., nesutikdamas su jam inkriminuota nusikalstama veika ir neigdamas buvus K. Z. nurodytą įvykį, tvirtino, jog pateikdama šiuos kaltinimus jo buvusi draugė K. Z. bando jam atkeršyti, tačiau jo nurodomos galimo keršto priežastys viso proceso metu kito. Bylą nagrinėjant teisme nuteistasis nurodė, kad K. Z. jam keršija dėl jo kreipimosi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jai neleidžiant matytis su dukra D. G.. Ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. kovo 25 d. apklausoje jis nurodė, jog K. Z. keršija, kadangi žino, jog jis savo telefone turi jos nuogos nuotraukų ir vaizdo įrašą. Be to, ji gali kerštauti ir dėl to, kad jis gyvenant kartu prašydavo iš K. Z. tvarkos, higienos, kad namai būtų sutvarkyti, valgyt paruošta, rūpinamasi vaikais, tačiau ji atsakydavo – „tau reikia tu ir susitvarkyk“ arba „kada norėsiu tada ir susitvarkysiu“. Tai buvo dažna jų nesutarimų priežastis, mano, kad tai buvo ir jų santykių iširimo priežastis (t. 5, b. l. 193–194). Tą pačią dieną savo parodymus jis papildė nurodydamas, jog tokiu būdu taip pat gali keršyti K. Z. buvęs vyras M. V., kadangi jiems skiriantis jis (T. G.) padėjo K. Z. jai pareiškiant pareiškimą policijoje dėl M. V. smurto prieš ją, apmokėjo advokato išlaidas. Už tai M. V. nusprendė jam atkeršyti, ar jis keršija vienas, ar per K. Z., nežino. M. V. yra sakęs aplinkiniams, kad susidoros su juo, pasodins jį už tai, kad jis priėmė jo šeimą pas save, pradėjo gyventi su K. Z. (t. 5, b. l. 196–197). Nuteistasis nurodo vis skirtingas galimas keršto jo atžvilgiu priežastis, be to, keršto jam versiją iškėlė ir kitame epizode, tik jam kerštauti siekiančiu asmeniu įvardijo jau kitą asmenį – savo dukrą D. G., tokiu būdu kartodamas galimą apkalbėjimo motyvą, o tai leidžia spręsti, jog T. G. tokiu būdu tik siekia sumenkinti K. Z. parodymų svarbą ir patikimumą. Be to, teismo vertinimu, ir nurodomos keršto priežastys nėra pagrįstos.

29.       Iš bylos duomenų matyti, jog K. Z. apie 2019 m. vasario mėnesio įvykį, kai ji užklupo T. G. seksualiai prievartaujant jos mažametę dukrą, pranešė tik 2021 m. vasario 18 d., išsiųsdama pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai (t. 1, b. l. 64). Sprendimą pranešti apie nusikalstamą nuteistojo elgesį praėjus dvejiems metams po įvykio K. Z. pirmosios instancijos teismui paaiškino tuo, kad bijojo, jog ja nepatikės, patyrė manipuliacijas iš T. G., fizinį ir psichologinį smurtą, tuo metu neturėjo kam pasiguosti, jautėsi priklausoma nuo T. G.. 2020 m. rugpjūčio 28 d. į namus kvietė policiją pranešdama, jog grįžęs namo neblaivus vyras pradėjo muštis, stvėrė už rankos, išvarė ją iš namų, atvykus policijos pareigūnams konfliktas jau buvo išspręstas pačios K. Z. ir T. G. (t. 2, b. l. 113). Ji kelis kartus ketino išsikraustyti, bet T. G. mokėdavo įtikinti susitaikyti, ji pasilikdavo, manė, kad jis pasikeis. Apie įvykį pranešė tik išėjusi iš T. G., susiradusi kitą gyvenamąją vietą. 2021 m. balandžio 7 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu patvirtino, jog apie įvykį pranešė siekdama po išsiskyrimo su T. G. apsaugoti judviejų bendrą dukrą D. G., neleidžiant T. G. likti dviese su dukra (t. 2, b. l. 103–108). Iki išsiskyrimo, jiems dar gyvenant kartu, po pamatyto įvykio, K. Z. dukrą stengėsi saugoti pati – teismo posėdžio metu nurodė, jog nuolatos žiūrėjo jo elgesį, o 2021 m. vasario 18 d. apklausoje nurodė, kad po to karto ji su dukra miegodavo atskirai ir vieno sugyventinio T. G. su savo dukra nepalikdavo (t. 2, b. l. 89–92). 2021 m. vasario 18 d., gegužės 26 d. apklausų ikiteisminio tyrimo metu taip pat neneigė, jog apie įvykį pranešė po to, kai T. G. pats kreipėsi į vaiko teisių apsaugos tarnybą norėdamas, jog ji leistų jam susitikti su judviejų dukra D. G.. Nenorėjo leisti T. G. pasiimti dukros ir būti su ja dviese, kadangi bijojo, kad jis ir ją nuskriaus taip, kaip tai darė su D. V. (t. 2, b. l. 89–92, 109–112). K. Z. parodymų turinys atskleidžia, jog apie nusikalstamą veiką ji pranešė siekdama apsaugoti dukrą D. G.. K. Z. nurodytą siekį apsaugoti dukrą, o ne norą tokiu būdu atkeršyti nuteistajam, patvirtinta ir tai, jog dar iki pranešant apie nusikalstamą veiką Vaiko teisių apsaugos tarnybai apie šį įvykį K. Z. kalbėjosi su T. G. dukra D. G.. K. Z. parodė, kad po įvykio su D. V. pradėjo galvoti, ar T. G. galėjo lįsti prie vyresnės savo dukros D. G.. Ji buvo atvykusi pas juos, galbūt per Kalėdas. Kai liko dviese, paklausė, ar tėtis T. G. galėjo prie jos lįsti. Ji papasakojo, kad taip yra buvę. Tai patvirtina ir nukentėjusiosios elektroninis laiškas vaiko teisių apsaugos tarnybai, kuriame nurodoma apie galimai nusikalstamus T. G. veiksmus ir prieš dukrą D. G., bei kartu persiunčiamas pastarosios mamos L. S. telefono numeris (t. 1, b. l. 64–65). Be to, ir kitas nuteistojo nurodomas kerštavimo versijas paneigia bylos įrodymų visetas. Bylos duomenys patvirtina, jog M. V. apie nuteistojo veiksmus prieš nukentėjusiąją D. V. sužinojo tik po to, kai K. Z. pateikė pranešimą vaiko teisių apsaugos tarnybai. Teismo posėdžio metu ji nurodė, jog nėra pasakiusi M., kad vyksta teismai. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atliekant vaiko D. V. situacijos vertinimą, 2021 m. vasario 24 d. vaiko situaciją aptariant su motina K. Z., pastaroji nurodė, jog apie situaciją dėl D. V. seksualinio prievartavimo jos tėvui M. V. nepranešė (t. 1, b. l. 172–184). Tai paneigia nuteistojo nurodomą ir M. V. kerštavimo versiją.

30.       Nuteistojo teigimu, K. Z. parodymų patikimumą menkina ir tai, jog pastaroji parodymus davė kaip kaltinamoji, taigi neįspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Iš bylos duomenų matyti, jog K. Z. pranešimas apie įtarimą padarius BK 162 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įteiktas 2021 m. gruodžio 8 d. Iki tol K. Z. ne kartą buvo apklausta būtent kaip liudytoja – 2021 m. vasario 18 d., 2021 m. gegužės 26 d., 2021 m. balandžio 7 d. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Visų nurodytų apklausų metų K. Z. pasirašytinai buvo supažindinta ir įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį. 2021 m. gruodžio 8 d. ji davė parodymus kaip įtariamoji, tačiau parodymus davė tik dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos (t. 6, b. l. 117–119). Dėl visų bylos aplinkybių, T. G. pareikštų kaltinimų, K. Z. kaip kaltinamoji davė parodymus tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Įvertinus anksčiau aptartus K. Z. parodymus visais baudžiamojo proceso etapais matyti, jog parodymų turinys iš esmės nesikeitė ir, kaip jau nurodyta, dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių išliko nuoseklus. Aptartų aplinkybių kontekste apelianto deklaruojamas K. Z. parodymų nepatikimumas, nesant atsakomybės už melagingų parodymų davimą, savaime nepaneigia K. Z. parodymų įrodomosios reikšmės, todėl teisėjų kolegijos vertinamas kaip nepagrįstas. 

31.       Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. Z., tiesiogiai mačiusios nusikalstamą veiką, parodymus pripažino tinkamais, patikimais ir objektyvią tiesą atspindinčiais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Todėl deklaratyvių nuteistojo argumentų nurodant, kaip jo manymu galėjo klostytis įvykio aplinkybės, nepakanka K. Z. nurodytoms ir pirmosios instancijos teismo nustatytoms nusikalstamos veikos aplinkybėms paneigti.

32.       Apelianto teigimu, nukentėjusiosios D. V. ir liudytojo N. V. parodymais pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi nepagrįstai, kadangi jie neatitinka BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų, nėra susiję su konkrečiomis jam inkriminuotomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Su šiais argumentais nesutiktina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusios D. V. ir liudytojo N. V. parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis. Atsižvelgiant į T. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, nusikalstamos veikos darymo metu nukentėjusioji D. V. ir liudytojas N. V. miegojo, todėl nematė ir nesuvokė nusikalstamos veikos aplinkybių. Tačiau jų parodymai yra duomenys, apibūdinantys nuteistojo T. G. polinkius, jo elgesį šeimoje jiems gyvenant kartu, t. y. tiek iki aptariamo įvykio, tiek po jo. Šios aplinkybės, jas vertinant bendrame įrodymų kontekste, patvirtina T. G. polinkį atlikti nepriimtino intymaus pobūdžio veiksmus prieš D. V. ir netiesiogiai patvirtina K. Z., mačiusios T. G. nusikalstamus veiksmus, parodymus.

33.       2021 m. balandžio 7 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta D. V., duodama parodymus dėl T. G. veiksmų, parodė: „Nepatinka kai lietė tėtis – palietė ir kišo jai. Šitą vietą kišo jai su rankomis (parodė su lėle, kad lietė). Su liežuviu patepė (liežuviu palaižė pirštą) ir lietė. Tėtis T. ją taip lietė. Patepė su liežuviu. Ji sakė „neliesk manęs“, o jis ją lietė. Jis „pimpalu“ lietė čia (parodė tarpkojį). Jis pakėlė suknytę ir lietė. Ji sakė „baik liesti“, bet vis tiek jis lietė, visą dieną lietė. Buvo naktis. T. lietė. Ji sakė „baik liesti“. Kai jis ją lietė, ji jam rodė liežuvį (parodė ant lėlės, kur lietė). <...> K. T. lietė, ji buvo pas tėtį namuose. Tame kambaryje yra baldas. T. buvo nusirengęs. Ji norėjo bėgti. Jis buvo be kelnių. Jis buvo nusirengęs (parodė ant lėlės) ir kelnes nusirengęs, kai ją lietė. K. T. ją lietė, sakė, kad nusirengtų „triusikus“. Jis taip darė (parodė ant lėlės). K. T. lietė, ji sakė „neliesk“, o jis vis tiek lietė (mergaitė parodė su dviem lėlėmis). Ji sakė mamytei, kur T. lietė. Mamytė sakė jai, kad jis jos neliestų. Mamytė sakė T., kad neliestų jos. Mamytė barė abu. Sakė policija atvažiuos. Atvažiavo policija ir sakė: „Ką tu darai?“. Kai ją lietė, atėjo mama ir pamatė, sakė T. „baik liesti“. Tada dar ji nemiegojo. Mama buvo pikta, barė ją, kad tėčiui rodė liežuvį (parodė veiduką išsigandusį)“ (t. 1, b. l. 124–126). Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė Ž. N., duodama parodymus apie susitikimo su nukentėjusiąją iš karto po pranešimo apie įvykį aplinkybes, parodė, kad kai paklausė D. V., ar ji galėtų papasakoti apie T. G. tą, ką pasakojo mamai, tai ji pritariamai linktelėjo ir pradėjo pasakoti. Ji iš karto pradėjo nuo to, kad pasakė „T. lietė man čia“ ir parodė savo pirštu į savo lytinius organus. Ji kelis kartus perklausė, ar tikrai ten lietė, tai ji visą laiką sakė, kad taip, ir rodė pirštu į savo lytinius organus. Tada ji pasakė, kad „T. dar liežuviu pašlapino man“ ir vėl pirštu parodė į savo lytinius organus. Ji vėl kelis kartus perklausė, ar tikrai liežuviu ten pašlapino, ir ji tik patvirtino tai. D. V. dar nurodė, kad jis ją bučiavo ir daug daug kartų lindo ir lindo prie jos. Toliau D. V. papasakojo, kad T. ateidavo pas ją į lovytę ir liepdavo jai gulėti, numaudavo jai kelnytes, tačiau ar tai buvo kelnės, ar kelnaitės, tuo metu nedetalizavo. Toliau norėdama išsiaiškinti, kuriuo metų laiku visa tai įvyko, ji paprašė D. V. pasakyti jai, ar tuo metu snigo, buvo šilta ar šalta, tačiau ji neprisiminė (t. 2, b. l. 133–134).

34.       Tokias pačias aplinkybes D. V. nurodė ir bendraudama su specialistėmis, atlikusiomis jos psichologinį vertinimą. Globos namų „(duomenys neskelbtini)“ Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre atliekant D. V. psichologinį įvertinimą nustatyta, kad kalbantis apie mergaitės patirtis, ji įvardija, jog matė T. G. lytinius organus, taip pat spontaniškai išsako, kad jis lietė jos lytinių organų sritį. Tikslinantis nurodo, jog „lietė su pimpalu“ ir „su liežuviu“ (tai pavaizduoja, prisidėdama pirštus prie burnos ir po to jais paliesdama lytinių organų sritį mergaitės kūno dėlionėje). D. V. įvardija, kad tuo metu jautėsi „liūdnai“. Kalbantis šia tema pastebėti ryškūs D. V. emocinės būsenos pokyčiai: mergaitė nuliūsta, tampa įsitempusi, nerimastinga (t. 1, b. l. 196–198). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės atlikimo metu atliekant įvairias užduotis D. V. taip pat mini jau nurodytas aplinkybes – „mano putę T. lietė“, „taip su pirštu (palaižo savo pirštą) ir lietė (nukreipia ranką link lyties organų srities). Putė jautėsi negerai, T. sakė, kad gerai, bet negerai man (susiraukia)“ (t. 2, b. l. 45–52).

35.       Vertinant nukentėjusiosios mažametės parodymus atkreiptinas dėmesys į teismų praktiką, pagal kurią svarbūs įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra teismo medicinos, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu (nepilnamečiu) ir kuriems mažametis (nepilnametis) pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio (nepilnamečio) parodymai. Mažamečio (nepilnamečio) nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-232/2013, Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-294-648/2017, Nr. 2K-185-648/2019). 

36.       Kaip matyti, nukentėjusios parodymų turinys viso proceso metu iš esmės nesikeitė. Bendraudama su skirtingais specialistais ji, nesiedama to su konkrečiomis laiko ir vietos aplinkybėmis, teigė, jog T. G. lietė jos lytinių organų sritį, jai tai nepatiko. Psichologinį nukentėjusios įvertinimą atlikusi specialistė nurodė, jog nukentėjusios stiprios emocinės reakcijos pasakojant apie prisilietimus lytinių organų srityje leidžia kelti pagrįstą prielaidą apie mergaitės galimai patirtą seksualinę prievartą (t. 1, b. l. 196–198). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusios specialistės, naudojant stebėjimo, pusiau struktūruoto pokalbio, psichologinio įvertinimo metodikas ir gautos dokumentacijos analizės technikas, nustatė, jog nukentėjusiosios atmintis yra pakankamai išlavėjusi, kad ji galėtų atsiminti netolimos praeities įvykių esmę ir stipresnį emocinį įspūdį palikusią informaciją. Be to nustatyta, jog ekspertizės atlikimo metu (2021 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn.) nukentėjusioji, gimusi (duomenys neskelbtini), yra tokio amžiaus, kai dar nesupranta seksualinės prievartos esmės, todėl savarankiškai ji negalėtų išsigalvoti tokių dalykų, kurių pati nėra patyrusi, apie juos fantazuoti (t. 2, b. l. 45–52). Taip pat pažymėtina, kad T. G. tvirtino teismui, jog vaikų akivaizdoje nevaikščiodavo nuogas, kad nėra buvę atvejo, kad būtų šalia D. V. nuogas. Tuo tarpu K. Z. tiek apklausiama teismo posėdžio metu, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu ne kartą nurodė, jog T. G. namuose mėgo vaikščioti nuogas, taip pat nurengdavo vaikus, T. G. buvo įprasta, jog vaikai po butą laksto nuogi. Pati D. V. nurodė, jog T. G. nurengdavo jai kelnytes, be to pokalbio su teismo eksperte metu mergaitė apibūdino T. G. lytinį organą nurodydama, jog „T. plaukuotas“. K. Z. ir D. V. parodymai patvirtina vieni kitus, kadangi aplinkybes dėl T. G. dažno buvimo nuogam prie vaikų patvirtina tai, jog D. V. galėjo apibūdinti jo lytinio organo sritį. D. V. taip pat nurodė, jog T. G. ją nurengdavo, o tai patvirtina K. Z. nurodytas aplinkybes dėl to, jog dažnai palikusi vaikus su T. G. jai grįžus vaikai lakstydavo nuogi.

37.       Įrodymų grandinės apie T. G. veiksmus dalį sudaro ir nukentėjusiosios D. V. brolio mažamečio N. V. parodymai. 2021 m. balandžio 7 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu N. V. parodė, kad T. G., kai nebuvo mamos, nurengė D. V. drabužius, „triusikus“, taip pat jis mušė D. V. per užpakalį ranka (t. 1, b. l. 152–158). Šias aplinkybes taip pat nurodė ir psichologinio tyrimo metu Globos namų „(duomenys neskelbtini)“ specialistei, teigdamas, jog T. G. nurengdavo jo seserį D. V. ir liesdavo jos užpakalį (t. 1, b. l. 192–194). Bendraudamas su eksperte, atlikusia teismo psichiatrijos teismo, psichologijos ekspertizę, N. V. taip pat teigė, jog kai mamos K. Z. nebuvo, T. G. nurengdavo D. V. ir liesdavo. Ekspertizės išvadose nustatyta, jog N. V. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti bei įtaigumas, jo parodymai ir paaiškinimai realistiški (t. 2, b. l. 79–84). Be to, K. Z., duodama parodymus teisme, taip pat nurodė, jog būdavo, kad T. G. mergaitę paliesdavo per užpakaliuką, šias aplinkybes nurodė ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (t. 2, b. l.103–108). Taigi, liudytojas N. V. davė nuoseklius ir K. Z. nurodomas aplinkybes dėl T. G. elgesio jiems gyvenant kartu patvirtinančius parodymus, nurodydamas, jog T. G. liesdavo nukentėjusiosios D. V. sėdmenis, ją nurenginėjo.

38.       Šių liudytojo N. V. bei nukentėjusios D. V. parodymų visetas leidžia daryti išvadas dėl T. G. netinkamo intymaus pobūdžio veiksmų D. V. atžvilgiu. Aptarti parodymai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį (veika padaryta nukentėjusiajai miegant), nukentėjusiosios ir liudytojo mažametystę, laikytini reikšminga įrodymų grandinės dalimi, kurių nuosekli seka leidžia K. Z. parodymus dėl T. G. nusikalstamos veikos aplinkybių laikyti patikimais ir pagrįstais.

39.       Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog byloje yra reikšmingų duomenų, galinčių patvirtinti, jog mažamečių nukentėjusiosios D. V. ir liudytojo N. V. parodymams reikšmingą įtaką padarė K. Z. poveikis. Apelianto teigimu, teismo posėdžio metu liudytojo D. A. duoti parodymai patvirtina, jog praeityje K. Z. darė poveikį savo vaikams, ypatingai N. V., kad šie duotų melagingus parodymus jos buvusio vyro M. V. atžvilgiu, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo smurtavimo prieš K. Z.. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto nurodytus duomenis bei bylos medžiagą, pagrindo abejoti mažamečių parodymų patikimumu ar vertinti juos kitaip neturi.

40.       Kaip jau minėta, nei globos namų „(duomenys neskelbtini)“ psichologė, nei teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusios ekspertės nenustatė, jog nukentėjusioji D. V. būtų linkusi fantazuoti ar duotų parodymus apie aplinkybes, kurių nepatyrė. Priešingai, globos namų „(duomenys neskelbtini)“ išvadoje nurodoma, jog mergaitės pasakojamos aplinkybės yra lydimos stiprių emocinių reakcijų, o tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą apie mergaitės patirtą prievartą (t. 1, b. l. 196–198). Svarbi aplinkybė vertinant D. V. parodymus yra tai, kad psichologinis tyrimas buvo atliekamas K. Z. nedalyvaujant bei trijų dienų laikotarpiui (nuo 2021 m. balandžio 6 d. iki 2021 m. balandžio 8 d.) paliekant D. V. globos namuose. Taip pat ir D. V. ekspertizę atlikusios ekspertės savo išvadoje nurodė, kad D. V. nuosekliai skirtingiems specialistams pakartoja tas pačias specifines aplinkybes. Ekspertizės metu ji taip pat kalbinta viena, šalia nesant mamos. Nors tyrimo metu D. V. nurodė, jog mama K. Z. joms važiuojant sakė, kad reiks atvažiuoti ir pasakyti, „kad T. lietė putę“, šias aplinkybes ekspertės vertino kaip informacijos apie laukiančią kelionę suteikimą vaikui (t. 2, b. l. 45–52). Taip pat ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ekspertinį tyrimą ir išvadą pateikusi teismo vaikų ir paauglių psichologė T. G.-N. patvirtino pateiktas išvadas ir parodė nenustačiusi, kad D. V. būtų labai įtaigi, be to aplinkybes apie galimą seksualinę prievartą jos atžvilgiu ji nurodė spontaniškai, savo tempu ir savo eiga, kūrė siužetą, kuris yra aprašytas ekspertizės akte. Ji ne spontaniškai atsakinėjo į klausimus, o atsakymai iš jos atėjo spontaniškai – nesuformuojant jokių atsakymų. Ji gali kalbėti, žaisti, juokauti, būti, bet kalbant apie byloje tiriamus įvykius, buvo stebimas ryškus vengiantis elgesys: ir keitė temą, ir blaškėsi, ir reikėjo nutraukti pokalbį. Tokios reakcijos rodo emocinį atsaką ta konkrečia tema. Teismas, įvertinęs specialistų nurodytas aplinkybes, taip pat K. Z. ir D. V. parodymų turinį, sprendžia, jog D. V. pagal savo amžių davė parodymus apie jos pačios suvoktas ir patirtas aplinkybes, o šių parodymų turinys nėra nulemtas K. Z. įtaigos.

41.       Liudytojo N. V. parodymai taip pat duoti jam būnant atskirai nuo mamos Globos namuose „(duomenys neskelbtini)“, vėliau ir atliekant teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizę, taigi parodymų davimo metu jis nebuvo tiesiogiai veikiamas K. Z.. N. V. teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje taip pat nurodyta, jog N. V. nenustatytas papildomas polinkis fantazuoti ar įtaigumas, nėra gauta duomenų, jog jis patirtų kitų asmenų poveikį pateikti jo paties nematytas arba nepatirtas aplinkybes, susijusias su tiriama byla (t. 2, b. l. 79–84). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šiuos duomenis, taip pat į tai, jog liudytojo ir K. Z. parodymai yra apie skirtingas aplinkybes – N. V. parodymai yra dėl T. G. elgesio jiems gyvenant kartu, taip pat ir nesant mamai, o K. Z. parodymai susiję su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika, sprendžia, jog N. V. davė parodymus apie realiai matytas ir suvoktas aplinkybes, o šių parodymų turiniui K. Z. neturėjo įtakos.

42.       Teismo išvadų dėl K. Z. poveikio mažamečiams dėl jų duodamų parodymų nekeičia ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl K. Z. poveikio vaikams ikiteisminio tyrimo prieš vaikų tėvą M. V. metu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. A. nurodė, kad 2018 m. yra tekę vežti K. Z. ir jos vaikus į (duomenys neskelbtini), į policiją, gal pas tyrėją. K. Z., bendraudama su vaikais, mokė, nustatinėjo juos. Pokalbio turinys buvo, kad tėtis skriaudė, mušė, tarp jų buvo rietenos, pykčiai. Ji vaikų prašė sakyti, kad ją mušė, už tai buvo pažadama, kad bus duodamas telefonas pažaisti. Ne vieną kartą vežė K. Z. ir vaikus, tokie pokalbiai buvo tendencingi. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojo nurodomos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla, be to, atpasakoto K. Z. pokalbio su vaikais savaime negalima laikyti poveikiu duoti melagingus parodymus, kadangi tokios aplinkybės nėra nustatytos. D. A. parodymai nei patvirtina, nei paneigia K. Z. poveikį mažamečių parodymams šioje byloje. Tokio pobūdžio poveikį paneigia kiti, pirmiau aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teisme kartu su K. Z. ir jos vaikais šiuo metu gyvenantis sutuoktinis D. Z. parodė, kad nieko nežinojo apie teismo procesus, K. Z. jam nieko apie tai nesakė, todėl jis, susipykęs su ja, išsiuntė žinutę T. G. su tekstu „sveiki, pasiskambiname pasišnekėti. Skiriuosi su K. dabar, viską suprantu, ji nuteikinėja vaikus prieš tave, aš tą mačiau“. Tokią žinutę išsiuntė, nes pyko dėl šitų visų teismų, kad nieko nežino, ir norėjo sužinoti iš T. G., kas čia per teismai vyksta. Taigi, nei gynybos iniciatyva apklausti D. A., nei D. Z. neparodė jokių reikšmingų aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti mažamečių nukentėjusiosios D. V. ir liudytojo N. V. parodymų patikimumu, tuo labiau, kad jų parodymai atitinka kitus, pirmiau jau aptartus įrodymus.

43.       Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino T. G. mažametės D. V. atžvilgiu galimai atliktus veiksmus, jų pobūdį ir intensyvumą, todėl nepagrįstai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nors pagal nustatytas aplinkybes, bei atsižvelgiant į abejonių kaltinamojo naudai vertinimo principą, nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

44.       Tiek nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje, tiek numatyta BK 153 straipsnyje, kėsinamasi į asmens seksualinį neliečiamumą. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu kitokio fizinio sąlyčio būdu panašus į BK 153 straipsnyje numatytą jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimo veiką tuo, kad abiem atvejais su tokiu asmeniu atliekami neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai, kurie gali pasireikšti panašia forma. Tačiau atribojant lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu nuo tvirkinamųjų veiksmų, turi būti įvertinamas su asmeniu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Be to, seksualinį prievartavimą pagal BK 150 straipsnį gali sudaryti ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris: 1) geba tenkinti lytinę aistrą; 2) pagal savo poveikį ir neigiamus padarinius palyginamas su prievartine sueitimi, atlikta natūralia, analine arba oraline forma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018).

45.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, nustatė, jog T. G. tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu, savo lytinį organą pridėjęs D. V. tarp kojų. Apelianto teigimu, K. Z. skirtingai nurodė vietą, kurioje matė T. G. lytinį organą tuo metu, kai jis buvo užkluptas atliekantis intymaus pobūdžio veiksmus su mažamete D. V.. Ji nurodė, kad lytinis organas buvo tarp nukentėjusiosios šlaunų arba prie jos šlaunų. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl šių aplinkybių, nevertino jų kaltinamojo naudai, todėl BK 150 straipsnio 4 dalies kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės dėl to, ar tokiu būdu T. G. galėjo tenkinti lytinę aistrą, liko neįrodytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, objektyviosios nusikalstamos veikos aplinkybės skundžiamu nuosprendžiu nustatytos bei teisiškai kvalifikuotos teisingai.

46.       Iš byloje fiksuotų K. Z. apklausų duomenų matyti, kad ji iš tiesų yra skirtingai nurodžiusi, ar atklojusi antklodę matė T. G. lytinį organą pridėjus prie D. V. šlaunų, ar tarp jų. Visgi šią aplinkybę ji patikslino apeliacinės instancijos teisme nurodydama mačiusi lytinį organą tarp šlaunų. Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, jog K. Z. galėjo pamatyti tik itin trumpą prisilietimą lyties organu prie D. V. kojų, šie veiksmai iškart buvo nutraukti, be to, vieta nebuvo palanki lytinės aistros tenkinimui, nes T. G. galėjo būti pastebėtas, todėl nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip seksualinio prievartavimo, o ne tvirkinimo veiksmus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, intensyviai liečiant nukentėjusiojo lytinius organus ar priverčiant nukentėjusįjį liesti kaltininko lytinius organus, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. Taip pat apie seksualinio prievartavimo požymių buvimą ar nebuvimą, esant kitokiam fiziniam sąlyčiui, galima spręsti atsižvelgiant į tokio fizinio sąlyčio panašumą į natūralų, analinį ir oralinį lytinį aktą; nukentėjusiojo savybes (pvz., tas pats fizinis sąlytis su vaiku ir suaugusiuoju gali turėti visiškai kitokį neigiamą poveikį ir kitaip vertinamas); į tai, kiek toks sąlytis objektyviai gali tenkinti žmogaus lytinę aistrą (pvz., sąlytis, kuriuo įmanoma vien tik pažeminti žmogų, neatitinka kitokio fizinio sąlyčio prasmės); į panaudotos prievartos intensyvumą (žiaurumas, įžūlumas, tyčiojimasis, brutalus žeminimas suteikia daugiau motyvacijos fizinį sąlytį vertinti kaip seksualinio prievartavimo požymį); į kitas aplinkybes (pvz., ar sąlytis buvo tik fragmentiškas, ar nuoseklus ir tikslingas, ar įvykio vieta buvo palanki lytinės aistros tenkinimui, koks buvo kaltininko ir nukentėjusiojo apsinuoginimo lygis ir pan.). Konstatuojant buvus kitokį fizinį sąlytį, būdingą seksualiniam prievartavimui, be kita ko, būtina nustatyti tokio sąlyčio sąsajumą su lytinės aistros tenkinimu, taip pat įvertinti jį pagal pavojingumo kriterijų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-642/2007).

47.       Bylos įrodymais nustatyta, kad T. G. savo lytiniu organu lietė nuogą D. V. kūną, savo lytinį organą buvo priglaudęs jai tarp kojų, mergaitė nuoga gulėjo šonu, jos nugara buvo atsukta į nuogą T. G.. K. Z. parodymai patvirtina, kad T. G. buvo prisispaudęs prie mergaitės, apglėbęs ją viena ranka, lietė ją savo lytiniu organu, tai buvo judesys iš dubens, imituojantis lytinį aktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie duomenys leidžia tokius veiksmus vertinti kaip pakankamai intensyvius, objektyviai galinčius tenkinti lytinę aistrą. Nurodyti veiksmai nepasižymi fragmentišku pobūdžiu, kadangi T. G. visu savo kūnu buvo prisiglaudęs prie nuogos į jį nugara gulinčios mergaitės, apglėbęs ją ranka, lytiniu organu lietė jos kūną ir savo veiksmus nutraukė tik dėl jį užklupusios K. Z.. Todėl K. Z. stebėta trumpa jo veiksmų trukmė negali būti vertinamasis kriterijus nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Nepaisant to, net ir nenustačius, jog T. G. nepasiekė lytinio pasitenkinimo, tai nekeičia jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Seksualinio pasitenkinimo ar malonumo pajautimo faktas baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatinėjamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014).

48.       T. G. ir gynybos teigimu, lova priešais vonios patalpą be durų nėra palanki vieta lytinės aistros tenkinimui, čia nuteistasis gali būti bet kada aptiktas. Visgi iš bylos aplinkybių matyti, jog lovą T. G. laikė pakankamai saugia vieta, kadangi savo veiksmus atliko būdamas po antklode, K. Z. prausiantis, o vaikams D. V. ir N. V. miegant. K. Z. patvirtino, kad eidama į dušą paliko D. V. lovoje aprengtą, tad šioje vietoje jis ją nurengė ir vėliau atliko jau minėtus intymaus pobūdžio veiksmus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad T. G. noras patenkinti kilusią lytinę aistrą užgožė riziką būti užkluptam. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir K. Z. parodymai dėl nuteistojo elgesio jiems gyvenant kartu. Tiek apklausta teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, K. Z. nurodė, jog grįžusi namo rasdavo vaikus nurengtus, mergaitė sakydavo, kad ją nurengė tėtis, T. G. skatino vaikus būti nuogus sakydamas, tegul džiaugiasi vaikai, nesuvaržyti. T. G. nesigėdijo savo nuogo kūno, galėjo laisvai vaikščioti nusirengęs prieš vaikus tiek dienos metu, tiek vakare, jis pats nuolatos miegodavo nuogas. Ji pati ir vaikai miegodavo su pižamomis, nors T. G. tai nepatiko, jis prašydavo jos, kad ji nusirengtų, be to dažnai prašydavo, kad D. V. miegotų šalia jo, jai numaudavo kelnaites, kad laisvai miegotų. Be to, pasak K. Z., kaltinamasis norėjo lytinių santykių su ja net ir matant vaikams, dienos metu, jam buvo nesvarbu, kad jie juos gali stebėti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, nekyla abejonių, jog T. G. kitokio fizinio sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja ir tai atitinka seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnio 4 dalis) sudėtį. Atsižvelgiant į tai, jog tvirkinamieji veiksmai yra nesusiję su intervencija į lytinius organus ir lytinės aistros tenkinimu su tuo žmogumi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-725/2007, Nr. 2K-40/2013), nustačius jau aptartas aplinkybes dėl T. G. noro savo veiksmais su miegančia nukentėjusiąja tenkinti lytinę aistrą, nėra jokio teisinio pagrindo T. G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

49.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas T. G. veiksmus turėjo vertinti atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką bylose Nr. 2K-153/2013, Nr. 2K-116-942/2016, Nr. 2K-191-697/2018, nes šiose bylose seksualiniu prievartavimu nepripažinti kur kas intensyvesni veiksmai, nei nustatyta nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, jog nurodomose kasacinio teismo bylose nustatytos objektyviosios nusikalstamų veikų aplinkybės nėra tapačios su šioje byloje nustatytomis objektyviosiomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Nurodomoje praktikoje nuteistųjų veiksmai nėra susiję su veiksmais, kai lytiniu organu liečiamas kito asmens kūnas, taip siekiant patenkinti savo paties lytinę aistrą, o ne tvirkinti nukentėjusįjį. Todėl apeliacinės instancijos teismas šiomis bylomis vadovaujasi tik tiek, kiek jos svarbios aiškinant nusikalstamos veikos požymius.

50.       Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo atliktų neteisėtų veiksmų prieš mažametę nukentėjusiąją pobūdį ir intensyvumą, pagrįstai sprendė, kad tokiais veiksmais nuteistasis siekė patenkinti savo lytinę aistrą, o ne tvirkinti mažametę ir taip sukelti pernelyg ankstyvą jos domėjimąsi seksualinio pobūdžio veiksmais. Nukentėjusioji šių veiksmų atlikimo metu miegojo ir nesuprato su ja atliekamų veiksmų esmės. Įvertinus nustatytų aplinkybių visumą spręstina, kad nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį.

51.       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog nusikalstama veika padaryta pasinaudojant bejėgiška nukentėjusios D. V. būkle dėl jos mažametystės, nes bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ji miegojo, tad būtent dėl to negalėjo suprasti T. G. veiksmų reikšmės.

52.       Lytinis santykiavimas ar lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, neturinčiu keturiolikos metų asmeniu, paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis, duodamas sutikimą tokiems veiksmams, pagal savo išsivystymą suvokė daromų su juo veiksmų esmę arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-527/2011, Nr. 2K-349-696/2015, Nr. 2K-116-942/2016). Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji buvo trejų metų amžiaus. Byloje esančioje ekspertizės išvadoje nustatyta, jog būtent dėl savo jauno amžiaus nukentėjusioji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų. Šios aplinkybės nebūtų pasikeitusios ir nukentėjusiajai pabudus. Nustačius, jog nukentėjusioji bejėgiškos būklės buvo tik dėl to, jog tuo metu miegojo, reikštų, jog jai pabudus, ji nebebūtų šios būklės ir tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek po jos turėtų galimybę suprasti T. G. veiksmus. Visgi atsižvelgiant į tai, jog aptariamų veiksmų reikšmės ir esmės nukentėjusioji negalėjo ir negalės suprasti iki socialinės brandos išsivystymo, spręstina, jog būtent nukentėjusiosios mažametystė buvo esmine aplinkybe, lėmusia bejėgišką nukentėjusiosios būklę ir T. G. apsisprendimą veikti nusikalstamai. Kaltinime nusikalstamos veikos padarymo būdas, pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, nėra sutapatintas su objektyviomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, t. y. aplinkybe, jog nukentėjusioji nusikalstamos veikos darymo metu miegojo, kadangi bejėgiškos būklės turinį apibrėžiančia aplinkybe nurodoma „mažametystė“, kuri, kaip nurodyta aukščiau, buvo nustatyta tinkamai. Nėra jokio teisinio pagrindo spręsti, jog T. G. suformuotas kaltinimas buvo klaidinantis ar nesuprantamas, kadangi tiek nusikalstamos veikos padarymo būdą, tiek kitos nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės yra atskirtos ir nurodytos aiškiai.

Dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

53.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. G. pripažintas kaltu dėl to, kad tvirkino savo jaunesnę nei 16 metų dukrą D. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), t. y. ne mažiau nei dešimt kartų kišo savo rankas po dukters D. G. apatiniais rūbais ir lietė jos lytinius organus ir šiais savo veiksmais padarė BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

54.       BK 153 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika kėsinamasi į jaunesnio nei 16 metų asmens seksualinį neliečiamumą, kuris suprantamas kaip vaiko saugumas nuo pernelyg ankstyvo seksualinio poveikio, galinčio pakenkti jo normaliam psichiniam ir fiziniam vystymuisi. Būtent neleistinas poveikis mažamečio normaliam vystymuisi rodo tvirkinimo nusikalstamos veikos pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-942/2016). Baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžti tvirkinamieji veiksmai, taip pat konkrečiai neįvardyta, kas sudaro tokių veiksmų turinį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos mažamečio tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat jo akivaizdoje lytiškai santykiaujant su kitais asmenimis ar kitu būdu tenkinant lytinę aistrą ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-205/2013, Nr. 2K-252/2013). Taip pat pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis tvirkinamųjų veiksmų sąrašas, tokio sąrašo nėra suformulavusi ir teismų praktika. Ar kaltininko veiksmai laikytini tvirkinamaisiais BK 153 straipsnio prasme, sprendžiama pagal konkrečias byloje nustatytas aplinkybes.

55.       Apelianto teigimu, nurodytos nusikalstamos veikos požymius apibūdinančios aplinkybės nustatytos remiantis vienintelės nukentėjusiosios D. G. parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino šių parodymų pagrįstumo ir patikimumo nukentėjusiosios asmenybės ir santykio su nuteistuoju kontekste. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nuteistojo gynėjo subjektyvus nukentėjusiosios parodymų vertinimas nėra pagrįstas, o nurodomi argumentai nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus vertinti kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas.

56.       Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji D. G. parodė, kad nuo tada, kai ji buvo 3–4 metų, jos tėvas T. G. rankomis liesdavo jos lytinius organus. Tai vyko jo namuose, sodyboje, palapinėje jiems išvažiavus į (duomenys neskelbtini). Dažniausiai ji užmigdavo jo glėbyje, tuomet jis pradėdavo keistai glostyti – užmigusi pajausdavo jo ranką savo kelnaitėse, jis liesdavo jos lytinius organus, glostydavo visą kūną. Tuo metu tėvas būdavo ir apsirengęs, kartais būdavo ir visiškai nuogas. Kartą paklausė tėčio, kodėl jis nuogas, jis atsakė, kad jis su savo Adomo kostiumu. Lietimo metu jis nieko nesakydavo, kiek trukdavo toks glostymas nežino, tačiau baigdavosi tuo, kad ji nustumdavo jo ranką ir atsitraukdavo toliau miegoti į lovos kraštą ir tuomet jis daugiau nebelįsdavo. (duomenys neskelbtini) užmigdavo palapinėje, pabusdavo nuo lietimo. (duomenys neskelbtini), bute, prisimena tik vieną kartą – buvo labai maža. Nesuskaičiuotų, kiek kartų buvo pakliuvusi į tokią situaciją, kai kada būdavo mieganti arba pusiau mieganti ir to nesuvokdavo. Mano, kad tai buvo daugiau nei 10 kartų. Apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes. Tai prasidėjo, kai jai buvo 3–5 metai, bet tuo metu nesuprato, kad tai yra blogai. Tėtis ją liesdavo, miegodama suprasdavo, pajusdavo, kad ją liečia, apsimesdavo, kad vis dar miega, bet nuo jo traukdavosi, norėjo parodyti, kad jai nepatinka. Jiems dar visiems kartu (su mama) gyvenant (duomenys neskelbtini), tai nutiko pirmą kartą, jis tiesiog lietė ją pirštais, apačioje pirštais lietė lytinius organus, glostė, glostydavo visą kūną, pečius, rankas, kojas. Tėvams išsiskyrus ji važiuodavo pas tėtį į sodybą, ten jis kviesdavo ją miegoti kartu, kad būtų šilčiau, sodyboje būdavo tik dviese. Ji pajausdavo, jos jis miega be apatinių, tuomet ji apsimesdavo, kad miega, jis lietė ją rankomis, tai vykdavo naktį, nubusdavo, kai pajausdavo, kad yra liečiama, jis glausdavosi prie jos visu kūnu, tuomet pradėdavo nuo jo trauktis, norėjo, kad susiprastų, kad jai tai nepatinka, nors nieko jam nesakydavo. Ji pati visai nuoga nemiegodavo, visuomet būdavo su rūbais, o tėtis jai siūlydavo nusirengti, jeigu jai karšta, jis tada glausdavosi, pats būdavo nusirengęs. Tokie tėčio veiksmai kartojosi ir jiems išvykus į varžybas miegant palapinėje. Tai vyko ir tada, kai jai buvo 14 metų. Jis visuomet viską darydavo taip pat. Paskutinį kartą su juo miegojo, kai jai buvo galbūt 16 metų. Tapusi paaugle suprato, jog ne tokie santykiai tarp tėvo ir dukters turėtų būti (t. 4, b. l. 184–188). 

57.       Kaip įprasta seksualinėse bylose, nukentėjusiosios parodymai šioje byloje yra vieninteliai pirminiai tiesioginiai įrodymai, tačiau, kaip jau minėta, tokie įrodymai patikrinami visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Ypač svarbiais tokiais atvejais laikomi ir išvestiniai įrodymai – asmenų, kuriems nepilnametis pasakojo apie patirtą seksualinį tvirkinimą, parodymai. Nagrinėjamoje byloje būtent šio pobūdžio parodymai paneigia apelianto keliamas versijas dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo.

58.       Pati nukentėjusioji tiek bylą nagrinėjant teisme, tiek ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu patvirtino, kad būdama 16–17 metų apie savo išgyvenimus nusprendė papasakoti draugėms. Draugė R. irgi turėjo sunkius santykius su savo tėvu, taip pat draugė G.. Dalindavosi apie netėvišką elgesį, kad nesirūpindavo, paliko šeimą ir panašiai. Taip pat apie tai papasakojo savo laikinai globėjai J. G., mamai – L. S., psichologei bei K. Z.. Nukentėjusiosios draugė R. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad D. G. pasakojo jai apie lytinį priekabiavimą. Priekabiavimo veiksmai iš tėvo, pasak D. G., buvo varžybose, kai jie važiuodavo kartu, kai tėtis ją pasiimdavo ir veždavosi kartu į varžybas, palapinėje, lytinio akto niekada nebuvo, bet būdavo jos lytinių vietų stimuliavimas pirštais, tėtis jai lietė lytines vietas, į jos vidų pirštai nebuvo sukišti, būdavo išorinių lytinių vietų glostymas, lietimas. Kai vykdavo tie dalykai, ji apsimesdavo mieganti, arba per miegus muistydavosi ir nenorėdavo to daryti. Pirmasis pokalbis apie tai buvo vaizdo skambučiu. Tuo metu tyrimas dar nebuvo prasidėjęs, ji apie tai buvo pasakojusi kitai draugei – G. R.. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu R. S. nurodė tokias pačias aplinkybes bei teigė, kad D. G. apie patirtą prievartą jai galėjo papasakoti ne vėliau kaip 2020 m. liepos mėnesį. Jai buvo keista, kad D. G. po tokių patyrimų toliau bendrauja su tėvu (t. 5, b. l. 108–110).

59.       2020 m. rugsėjo mėnesį apie savo patirtis D. G. užsiminė ir tuo metu laikina jos globėja paskirtai J. G.. Apklausoje ikiteisminio tyrimo metu ši nurodė, kad 2020 m. rugsėjo mėnesio viduryje pokalbio metu D. G. užsiminė, jog yra patyrusi seksualinį smurtą iš savo biologinio tėvo. Pasitikslinus D. G. pasakė, jog tai buvo, kai ji buvo maža, bet tuo metu jau viską suprato, tačiau jokios papildomos informacijos apie šias aplinkybes ji nenurodė (t. 5, b. l. 105–106). Duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad D. G. konkrečiai neįvardino, koks buvo seksualinės prievartos pobūdis, tačiau kaip suprato, tai – nederamas tėčio švelnumas, lietimas. Nemano, kad pasakojant apie netinkamą tėčio elgesį, D. jautė pyktį dėl tėvų tarpusavio santykių. Tai pasakydama ji jautėsi ir susijaudinusi, gana su dideliu skauduliu ne dėl tėvų santykių, bet kad lietė jos pačios asmenį, kad ji buvo auka toje situacijoje. Ši tema jai buvo skaudi. Klausė, ar ji tikrai gerai supranta tai, ką išsako, ji atsakė, kad puikiai žino, kas įvyko. Apie šį pokalbį pranešė D. G. mamai.

60.       Nukentėjusiosios mama L. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dukra gal prieš metus ar pusantrų pasakė, kad jai nėra saugu miegoti šalia tėčio, ji nenori pas jį važiuoti, nes jai miegant jis ateina, apkabina, paglosto. Paklausus kur, ji nurodė apatinę dalį. Kai paklausė, ar daugiau, ji pasakė, kad ne, kad yra pakankamai sąmoninga, kad nutrauktų tokius veiksmus ir padarytų vaizdą, kad ji jau prabudo. Suprato, kad viskas ribojosi tik lietimu rankomis, galbūt ir buvo bandymas įlįsti į apatinius, bet daugiau ji nustumdavo ir pasitraukdavo. Iš dukros pasakymo suprato, kad tai buvo jos tėčio gyvenamojoje vietoje – sodyboje. Kadangi tuo metu jis draugavo ir gyveno su kita moterimi, klausė, ar taip buvo ir jos namuose. Ji sakė, kad tuo laikotarpiu nieko panašaus nevyko, tik jeigu kartais važiuodavo į varžybas su palapinėmis, tuomet irgi buvo panaši situacija. Šis pokalbis su dukra prasidėjo 2021 m. vasario mėnesį, nuo dukros prašymo leisti jai išvykti vasarą padirbėti (duomenys neskelbtini). Nesutikus, ji priekaištais pradėjo pasakoti, kodėl neapsaugojo jos nuo tėvo. Iki tol dukra nė karto nesiskundė dėl netinkamo tėvo elgesio. Tik kartą ji grįžusi pasakė, kad tėtis ją maudė ir jai buvo nejauku būti nuogai. Pasakė, kad ji turi teisę pasakyti, kad jai nepatinka ir nori praustis be jo pagalbos ir jo buvimo šalia. Neįtarė jokių kėsinimų ar negražaus tėčio elgesio. Tokias pačias aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu – dukra pasakojo, jog dar kai buvo mažytė, naktį nubudo ir pamatė, kad tėtis yra jos lovoje ir rankomis liečia jos intymias vietas. Tai pasikartojo ir jai esant vyresnei, kai tėtis ją pasiimdavo į (duomenys neskelbtini) varžybas, jie kartu miegodavo palapinėse, jis kišdavo ranką į jos kelnaites ir lietė jos lytinius organus. Ji suprasdavo, kad tėčio veiksmai yra nederami ir bandydavo jų išvengti, patraukti ar nustumti jo ranką, nusisukti ir panašiai (t. 5, b. l. 80–83, 84–87, 89–92).

61.       Apie tėvo veiksmus nukentėjusioji papasakojo ir K. Z.. Šis pokalbis įvyko K. Z. iniciatyva. Pastaroji bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad likus dviese su D. G., išdrįso jos paklausti, ar tėtis galėjo prie jos lįsti. Ji papasakojo, kad taip buvo, kad dažniausiai būdavo, kai jis būdavo su ja vienas, kad ją liesdavo, būdavo ir per varžybas, kai išvykdavo. Ji labai bijodavo miegoti šalia, arti tėvo, kad tai nepasikartotų. Sakė, kad tėvas ranka liesdavo jos kūną. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2020 m. spalio mėn. buvo atvažiavusi T. G. dukra D. G.. D. jai pasakė, kad kai buvo maža, maždaug 5–6 metukų, jos tėvas T. G. jai miegant prie jos glaustydavosi, liesdavo ją, kelis kartus ji net buvo atsibudusi (t. 2, b. l. 89–92, 109–112, t. 5, b. l. 100–103).

62.       Apibendrinus nurodytų įrodymų visetą, paneigtini apeliacinio skundo argumentai dėl galimo K. Z. poveikio D. G., nulėmusio nuteistąjį šmeižiantį parodymų turinį. Pastaroji apie nederamus T. G. veiksmus 2020 m. pasakojo draugei R. S., vėliau laikinai globėjai J. G., K. Z. ir galiausiai mamai. Taigi, K. Z. nebuvo pirmoji, sužinojusi apie nederamus T. G. veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Be to, iš nurodytų liudytojų parodymų turinio matyti, kad D. G. visuomet laikėsi tos pačios versijos, nurodė, jog T. G. prie jos seksualiai priekabiavo, rankomis ją glostydavo, lindo už kelnaičių, visa tai vyko jai miegant, tačiau nuo šių veiksmų ji prabusdavo ir stengdavosi atsitraukti. Tai vyko tiek namuose, tiek ir jiems išvykus į (duomenys neskelbtini) varžybas nakvojant palapinėje. Tokie T. G. veiksmai galėjo kartotis jai dar esant mažai, 5–6 metų, ir vėlesniame amžiuje. Taip pat pažymėtina, jog D. G. šia tema itin atvirai kalbėti nemėgo, tiek draugės, tiek mama ir K. Z. nurodė supratusios, jog šia tema nukentėjusiajai kalbėti yra itin nemalonu. Be to, atsižvelgtina ir į tai, jog nukentėjusiosios D. G. ir K. Z. parodymai apie T. G. nusikalstamus veiksmus nėra tapatūs, D. G. nenurodė, jog T. G. būtų ją lietęs lytiniu organu, be to, kiekviena iš nusikalstamų veikų yra įrodyta ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą. Nė viena iš nusikalstamų veikų nėra savarankiškas kitą nusikalstamą veiką pagrindžiantis įrodymas. Šių aplinkybių kontekste spręstina, jog nukentėjusioji davė parodymus apie tikrus įvykius, taip, kaip juos pati suprato ir išgyveno.

63.       Neįtikima ir tai, jog tokio pobūdžio parodymus nukentėjusioji galėjo pateikti tik siekdama pakenkti nuteistajam. Apklausiama teisme nukentėjusioji teigė, jog po tėvų skyrybų pas tėvą vis vykdavo turbūt dėl to, kad dar nesuprasdavo, kad tai, ką jis daro, nėra gerai. Tik 14–15 metų suvokė, kad taip negali būti. Nukentėjusiosios mama taip pat teigė, jog po skyrybų kurį laiką būdavo didelis T. G. noras matytis su vaiku. K. D. būdavo maža, iki paauglystės, ji važiuodavo noriai, vėliau būdavo, kad nenorėdavo. Net ir papasakojusi apie šiuos įvykius draugei R. S., D. G. palaikė ryšį su tėvu. Liudytoja apklausiama teisme nurodė nesuprasdavusi, kodėl D. G. vis dar vyksta pas savo tėvą ir palaiko su juo ryšį. Taigi ir po to, kai suprato, jog tėvo elgesys buvo nederamas, D. G. toliau palaikė ryšį su juo. Nukentėjusiosios prieraišumą ir bendravimo su tėvu tęsimą, net supratus apie nederamą jo veiksmų pobūdį, su nukentėjusiąja bendravusi psichologė I. Š.-S. pirmosios instancijos teisme paaiškino tuo, kad buvo labai konfliktiniai santykiai su mama. D. G. aplinkoje labai trūko emocinės paramos. Vaikams labai sudėtinga vertinti, kad yra blogai, kas su jais vyksta, kad ir kas vyktų, vis tiek myli.

64.       Pati D. G. teisiamajame posėdyje neneigė, jog buvo nusivylusi sužinojusi, kad T. G. ir K. Z. susilauks vaiko, taip pat po to, kai tėvas neleido jai gyventi (duomenys neskelbtini) esančiame ir jam priklausančiame bute. Vis tik nurodyti įvykiai vyko dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir pokalbio su K. Z.. T. G. ir K. Z. dukra gimė (duomenys neskelbtini), o prašymą leisti gyventi tėvo bute nukentėjusioji išsakė 2020 m. vasarą (teisiamojo posėdžio metu T. G. parodė, kad vasarą paskambino ir paprašė suteikti gyvenamąjį plotą savo bute (duomenys neskelbtini). Ji buvo padavusi pareiškimą į vaikų teises). Ikiteisminis tyrimas pradėtas 2021 m. vasario 23 d. (t. 4, b. l. 16–20), tačiau ne pačios D. G. iniciatyva, o po to, kai 2021 m. vasario 18 d. L. S. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro specialistę, išsakydama susirūpinimą dėl dukters pasakojimo apie tėvo elgesį su ja. Socialinė darbuotoja apie šiuos įtarimus pranešė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai (t. 4, b. l. 29–30). Be to, nukentėjusiosios pokalbis su mama, kurio metu ji papasakojo ir apie tėvo elgesį, įvyko kivirčo su mama kontekste, jai atsisakius nukentėjusiąją išleisti į (duomenys neskelbtini). Pati D. G. 2020 m. rugpjūčio 13 d. kreipėsi į vaiko teisių apsaugos tarnybą pranešdama, kad namuose nepilnamečiai vaikai patiria psichologinį ir fizinį smurtą iš motinos ir patėvio, jos prašymu ji buvo perkelta gyventi pas globėją J. G. (t. 5, b. l. 69–68). Tokių veiksmų nukentėjusioji ėmėsi dėl nuolatinių nesutarimų su mama L. S. dėl jos griežto auklėjimo, apribojimų bendrauti su draugais (t. 5, b. l. 69–77). Taigi, D. G. pyktis ir atitinkamas elgesys kreipiantis į vaiko teisių apsaugos tarnybą susijęs su santykiais tarp jos ir mamos, ir nėra orientuotas į tėvą T. G., todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tai negalėjo lemti nukentėjusiosios parodymų turinio.

65.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė ir tikslaus jam inkriminuotos BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo laiko, nors tai tiesiogiai susiję su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatimi. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikalstamų veikų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). BK 95 straipsnio 1 dalies c punkte nustatyta, jog asmeniui negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu nuo apysunkės nusikalstamos veikos padarymo praėjo dvylika metų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog tvirkinimo veiksmus prieš nukentėjusiąją D. G. T. G. laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 28 d., tiksliau nenustatytu laiku, atliko ne mažiau nei 10 kartų. Nusikalstamos veikos pabaigos momentas sietinas su (duomenys neskelbtini), kadangi, remiantis jos parodymais, paskutinis jos prisiminimas apie T. G. tvirkinamojo pobūdžio veiksmus yra išlikęs jai esant 14 metų amžiaus. Apelianto teigimu, nusikalstamos veikos pabaigos momentas nėra patvirtintas jokiais byloje esančiais įrodymais, nustatytas netiksliai. Vis tik nukentėjusioji teisme bei pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad nuo tada, kai jai buvo 3–4 metai, iki maždaug 14 metų, tėvas liesdavo jos lytinius organus savo rankomis. Tokias pačias paskutinio prisiminimo apie tvirkinimą aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir asmenims, kuriems jas papasakojo dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nukentėjusiosios draugė R. S. bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad D. G. yra pasakojusi, kad paskutinį kartą buvo jai nejaukus momentas, kai jai buvo gal 14–15 metų, taip pat nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (t. 5, b. l. 105–110). Nukentėjusiosios mama L. S. dar ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. kovo 24 d. apklausoje nurodė, kad kai dukrai buvo kokie 14–15 metų, ji pradėjo nesutarti su tėčiu, nenorėdavo važiuoti pas tėtį. Kai ji paklausdavo, kodėl nenori važiuoti, ji jai nieko konkrečiai nenurodydavo, niekada nėra užsiminusi, kad tėtis su ja elgtųsi nederamai, kad ją tvirkintų. Kai dukrai buvo kokie 15–16 metų, ji kartodavo „tėtis padarė tokį dalyką“ (t. 5, b. l. 89–92). Aptartų įrodymų kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog byloje nustatytas nusikalstamos veikos pabaigos laikas nepagrįstai susietas su laiku, kai nukentėjusiajai (duomenys neskelbtini) 14 metų. Šias aplinkybes nukentėjusioji nuosekliai nurodė ne tik bylos nagrinėjimo ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir pasakodama savo išgyvenimus nurodytoms liudytojoms. Be to ir nukentėjusiosios mamos pastebėti pastarosios elgesio pokyčiai bendraujant su tėvu po to, kai jai sukako 14 metų, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. G. seksualinio tvirkinimo veiksmai D. G. atžvilgiu tęsėsi iki byloje nustatyto laiko. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepažeidžiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nustatyto senaties termino.

66.       Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nusikalstama veika kvalifikuota kaip tęstinė pagal vieną baudžiamojo kodekso straipsnį, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl atskirų laikotarpių, kai nuteistasis gyveno su buvusia drauge J. K., ar metu, kai nukentėjusioji buvo 3–4 metų amžiaus, atskirai nevertinami. Be kita ko pažymėtina, jog tokio pobūdžio bylose nesant kitų tiesioginių įrodymų, tik apytikslis nusikalstamos veikos padarymo laiko nustatymas nepaneigia padarytos nusikalstamos veikos fakto, kuris nagrinėjamu atveju nustatytas visų baudžiamojoje byloje surinktų ir aukščiau teismo jau įvertintų įrodymų visumos kontekste.

67.       Apelianto teigimu, tvirkinimas negali būti daromas miegančiam asmeniui. Teisėjų kolegija sutinka su šiais argumentais. Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio negu 16 metų amžiaus asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi. Visais atvejais tvirkinimu siekiama aktyviai įtraukti vaiką į seksualinio pobūdžio veiksmus, to padaryti neįmanoma nukentėjusiajam miegant ir net nežinant apie su juo atliekamus veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-292-318/2022). Vis tik, kaip jau nurodyta anksčiau, nukentėjusioji jautė ir suprato su ja atliekamus veiksmus, pati stengėsi juos nutraukti atsitraukdama nuo T. G. ar patraukdama jo ranką, liudytojai J. G. T. G. atliktus veiksmus nukentėjusioji įvardino kaip seksualinį smurtą. Be to, nukentėjusiosios teigimu, T. G. nevengdavo kartu su ja miegoti nuogas, teigė, jog yra su „Adomo kostiumu“, klausdavo ar jau taip blogai miegoti su tėčiu vienoje lovoje. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog T. G. šalia dukters būdamas nuogas, taip pat jausdamas jos atsaką į jo veiksmus, nukentėjusiajai atsitraukiant ar patraukiant ranką, suprato, jog pastaroji nemiega ir atliko BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinkančius veiksmus.

Dėl bausmės

68.       Apeliaciniu skundu prašoma dėl BK 150 straipsnyje 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat dėl BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos T. G. skirti bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Pirmosios instancijos teismas už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistajam skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, įvertins už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskirtos bausmės tinkamumą.

69.       Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas vadovaujasi BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1–2 dalys). BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-194-942/2017 ir kt.).

70.       BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), o BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas –apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Abi nusikalstamos veikos yra baigtos, padarytos veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistojo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

71.       Iš jau aptartų įrodymų visumos matyti, jog BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta nuteistojo nusikalstama veika buvo įvykdyta prieš nukentėjusiąją D. V., kuriai veikos padarymo metu tebuvo (duomenys neskelbtini) metai. Nuosprendžiu konstatuota veika buvo vienkartinė, truko trumpą laiką. Mažametės seksualinis prievartavimas buvo įvykdytas kitokio fizinio sąlyčio būdu, nukentėjusiajai miegant, dėl to ji nesuprato prieš ją atliktos nusikalstamos veikos aplinkybių ir nuteistojo veiksmų pobūdžio, įvykio neprisimena. Byloje nėra nustatyta, jog nuteistojo veiksmais buvo sužalota ar kaip nors paveikta nukentėjusiosios fizinė ar psichinė sveikata. Taigi, padaryta nusikalstama veika buvo vienkartinė, nepasižymėjo fizinių veiksmų gausa, nesukėlė realių neigiamų padarinių nukentėjusiajai.

72.       Vertinant nuteistojo asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad T. G. anksčiau nėra teistas, baustas administracine tvarka, daugiausiai už kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskutinį kartą baustas 2021 m. rugsėjo 13 d., visos baudos sumokėtos (t. 5, b. l. 147–162). Į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas, psichiatrijos įstaigoje neregistruotas (t. 5, b. l. 177–186). T. G. turi du vaikus, viena iš jų nukentėjusioji, jau pilnametė D. G., kita yra mažametė (gim. (duomenys neskelbtini)). Šiuo metu T. G. dirba – užsiima individualia veikla (t. 5, b. l. 142–146, 165–166). Byloje yra pateikta ne viena T. G. charakteristika. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos seniūnijos, (duomenys neskelbtini) federacijos viceprezidento, (duomenys neskelbtini) vyskupijos, (duomenys neskelbtini) seniūno, kuriose T. G. charakterizuojamas itin teigiamai (t. 5, b. l. 170, t. 7, b. l. 69–73). Šios aplinkybės leidžia nuteistojo asmenybę vertinti teigiamai. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į apeliacinės instancijos teisme gautą T. G. socialinio tyrimo išvadą (t. 8, b. l. 3–8), kurią teismui patvirtino ir tyrimą atlikusios L. M. bei A. J.. T. G. įvertinimas atliktas naudojantis OASys metodika, aprobuota Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-211, ir nustatyta žema pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika. Visgi šie T. G. asmenybę teigiamai charakterizuojantys duomenys negali būti vertinami atsietai nuo šioje byloje nustatytų dviejų nusikalstamų veikų, kurių viena truko pakankamai ilgą laiko tarpą, aplinkybių. Abiem atvejais seksualinio pobūdžio veiksmų aukomis buvo pasirinkti mažamečiai, artimos aplinkos asmenys. Tai taip pat yra T. G. asmenybę, jo polinkius apibūdinantys duomenys, vertintini visų nustatytų aplinkybių kontekste.

73.       Teisėjų kolegija, apibendrindama surinktus duomenis, apibūdinančius tiek BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tiek ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, sprendžia, kad išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galimas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, šiuo atveju nėra nustatyta. Už šią veiką sankcijos ribose paskirta laisvės atėmimo bausmė neprieštarautų teisingumo principui. Visgi kartu pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino minėtų duomenų visumą, ypač T. G. padarytų nusikalstamų veiksmų apimtį, trukmę, kilusius padarinius, dėl ko paskyrė per griežtą bausmę. Ji mažintina iki sankcijoje numatytos minimalios ribos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

74.       Nukentėjusiosios D. G. atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas negali būti vertinamas kaip mažesnis nei įprasta tokių nusikaltimų atveju. Tokią išvadą suponuoja nusikalstamų veiksmų trukmė, beveik 10 metų laikotarpis, per kurį ne mažiau nei 10 kartų buvo atlikti nusikalstami veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu. Tvirkinimo veiksmai buvo pradėti D. G. esant labai mažo amžiaus, 3–4 metų. Jie tęsėsi ilgą laiko tarpą, iki šiai sukako 14 metų, kai ji pradėjo suprasti T. G. veiksmų nederamą pobūdį. Be to, nuteistojo veiksmai buvo nutraukiami pačios mergaitės pastangomis, jai stengiantis pasitraukti nuo nuteistojo, vengiant miegoti su juo vienoje lovoje. Iš nukentėjusiosios D. G. parodymų gali spręsti apie šių veiksmų neigiamą poveikį jos psichologinei būsenai. Apie tokių veiksmų reikšmę nukentėjusiosios raidai davė parodymus ir su nukentėjusiąja bendravusi psichologė I. Š.-S.. Ji nurodė, kad vaiko tvirkinimas nuo tokio ankstyvo amžiaus labai stipriai daro įtaką jos dabartiniam elgesiui, lemia ir jos vidinę ramybę, vidinį nerimastingumą, tai daro labai didelę įtaką vaiko psichologinei būsenai. Tai yra viena iš traumų, dėl kurių D. G. turi įvairių psichologinių problemų dabartyje. Seksualinė prievarta keičia, apverčia, iškreipia vaiko vertybinę sistemą iš esmės. Ji taip pat nurodė, kad žalos raišką parodo mergaitės emocinė būsena ir jos emociniai bangavimai, sudėtingumas išlaikyti ir kurti stabilius, ramius santykius, mergaitės išgyvenamos panikos atakos, esama lytinė orientacija – įvairūs dalykai, kuriuos dabartyje turi mergaitė, ir kurie galėjo sietis su buvusia seksualine prievarta. Šių duomenų kontekste teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nuteistojo nusikalstamą veiką vertinti kaip mažiau pavojingą nusikaltimą ir už tai skirti jam švelnesnę bausmę.

75.       Išteisinus nuteistąjį dėl BK 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų ir panaikinus už šias veikas skirtų bausmių subendrinimą su skirtomis už likusias nusikalstamas veikas, pastarosios bendrintinos iš naujo. Pirmosios instancijos teismas taikė apėmimo būdą vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis, prokuroras apeliaciniame skunde to neginčija, tad šis būdas taikytinas ir bendrinant bausmes šiuo nuosprendžiu.

76.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog T. G. darydamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje, naudojosi savo mobiliojo ryšio telefonais „Samsung Galaxy Note 20“ ir „Huawei LYA-L29“, kurie, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, konfiskuoti. Apeliacinės instancijos teisme dėl BK 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų T. G. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, mobilieji telefonai grąžintini nuteistajam.

Dėl civilinio ieškinio

77.       Apeliaciniame skunde nėra pateikta argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami iš T. G. nukentėjusiosios D. G. naudai priteisto civilinio ieškinio klausimai. Visgi įvertinus tai, kad apeliantas skunde dėl šios nusikalstamos veikos prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo aspektu. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

78.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimas išspręstas teisingai. Neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvieną kartą nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šių kriterijų visuma leidžia konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Tuo pačiu teismas turi atsižvelgti ir į jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-38-942/2017). Kaip minėta, bylos įrodymai patvirtina, kad tyčinė nusikalstama veika prieš nukentėjusiąją D. G. buvo tęsiama pakankamai ilgai laiką, apie 10 metų, nuo tada, kai jai buvo 3–4 metukai, iki sukako 14 metų. Nusikalstamus veiksmus ji patyrė iš artimo asmens – savo tėvo. Nors nukentėjusiajai nėra diagnozuota sveikatos sutrikimų, tačiau neigiamą nustatytos nusikalstamos veikos poveikį D. G. psichologinei būklei patvirtina šiame nuosprendyje jau minėti jos pačios bei ją konsultavusios psichologės ekspertės I. Š.-S. parodymai. Vertintina ir nuteistojo šeimyninė bei turtinė padėtis. Jis yra darbingo amžiaus, turi mažametę dukrą, kuriai privalo teikti išlaikymą, dirba (vykdo individualią veiklą) (t. 5, b. l. 164). Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios naudai iš T. G. priteista 5 000 Eur suma. Panašaus dydžio sumos priteisiamos ir kitose baudžiamosiose bylose nuteisiant asmenis pagal BK 153 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-697/2018, Nr. 2K-148-222/2019). Įvertinusi visumą šių duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteista ieškinio suma atitinka įstatyme apibrėžtus kriterijus ir yra teisinga.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

79.       Nuteistojo T. G. gynėjas L. Žalnieriūnas pateikė teismui prašymą atlyginti T. G. 6 908 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, kartu pateikdamas dokumentus apie atsiskaitymus advokatui L. Žalnieriūnui už nuteistojo pirminę advokato konsultaciją ir gynybą pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme (t. 7, b. l. 167–170). Nuo 2022 m. gegužės 1 d. galiojančioje BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde buvo prašoma T. G. išteisinti dėl visų nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas ginčytu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Apeliacinis skundas tenkintas iš dalies. Nuspręsta dalį ginčyto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinti ir T. G. dėl dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 162 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, tačiau dėl nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje, jis lieka nuteistas. Nuteistojo T. G. procesinė padėtis nepasikeitė. Minėtoje BPK 106 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta galimybė priteisti nuteistajam turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti tuo atveju, kai jis išteisinamas tik dėl dalies nusikalstamų veikų, už kurias jis buvo nuteistas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu bei kasacinio teismo suformuota praktika baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-387/2022, prašymas priteisti turėtas išlaidas už advokato pirminę konsultaciją ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme yra pateiktas dar ir pavėluotai. Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija prašymo netenkina.

80.       Prašymą atlyginti patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti 2023 m. sausio 23 d. pareiškė ir išteisintosios K. Z. gynėjas advokatas A. Misevičius, kartu pateikęs mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad K. Z. 2022 m. gruodžio 23 d. advokatui A. Misevičiui pervedė 800 Eur sumą. Sąskaitoje už teisines paslaugas nurodomas teisinių paslaugų pobūdis – advokato paslaugos ir gynyba baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje apeliacinės instancijos teisme (nurodytas numeris) (t. 8, b. l. 21–23). Prokuroro skundas dėl išteisintosios K. Z. nuteisimo padarius BK 162 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką netenkintas, K. Z. lieka išteisinta dėl jai pareikštų kaltinimų, tad, vadovaujantis minėta BPK 106 straipsnio 3 dalimi, turi teisę, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Spręsdama dėl priteistinos konkrečios sumos, teisėjų kolegija atsižvelgė tiek į apeliacinio skundo nagrinėjimo rezultatą, tiek ir į aktualius kriterijus, nurodytus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose Rekomendacijose dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlyginimo išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo (toliau – Rekomendacijos). Byloje įvyko keturi teismo posėdžiai, juose visuose advokatas dalyvavo. Bendra suminė, pagal minėtų Rekomendacijų 13 punkto taisykles suapvalinta teismo posėdžių trukmė – 6 val. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašoma priteisti suma Rekomendacijose patvirtintų maksimalių dydžių neviršija, yra pagrįsta, todėl priteistina iš valstybės lėšų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalimi, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. G. gynėjo Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį, kuria T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 162 straipsnio 1 dalį ir 309 straipsnio 2 dalį, ir dėl to priimti naują nuosprendį – T. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 162 straipsnio 1 dalį ir 309 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinus bausmes, paskirtas už veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje ir 309 straipsnio 2 dalyje, griežtesne bausme apėmus švelnesnes bausmes, T. G. skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę iš dalies sudedant – pridedant prie jos pusę laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 162 straipsnio 1 dalį, T. G. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 28 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis, iš T. G. valstybės nuosavybėn konfiskuoti Utenos apskrities VPK daiktų saugojimo patalpoje saugomi jo mobiliojo ryšio telefonai „Samsung G. N. 20“, IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini), ir „Huawei LYA-L29“, IMEI 1 Nr. (duomenys neskelbtini), IMEI 2 Nr. (duomenys neskelbtini). Mobiliojo ryšio telefonus grąžinti T. G..

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. liepos 28 d. nuosprendį pakeisti.

T. G., nuteistam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį, skirtą bausmę sumažinti iki trejų metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, apėmimo būdu subendrinti bausmes, paskirtas už veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir T. G. skirti galutinę trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistajam T. G. išlaidų turėtoms advokato paslaugoms apmokėti nepriteisti.

Išteisintajai K. Z. iš valstybės lėšų įstatymo nustatyta tvarka priteisti 800 (aštuonis šimtus) Eur išlaidoms, turėtoms advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, atlyginti.

Teisėjos                                                                           Aušra Bielskė

                                                                                   Jūratė Jakubonienė

                                                                                   Virginija Liudvinavičienė