Administracinė byla Nr. A-1018-556/2017

      Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05311-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų      Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 12–16, III t., b. l. 168–171), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2010 m. spalio 4 d. iki skundo padavimo teismui dienos jis buvo etapuojamas į įvairias įkalinimo įstaigas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ginamas žmogaus teises. Pareiškėją etapuojant iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK) automobilyje būdavo vilkinis šuo, nuo kurio sklido nemalonūs kvapai, buvo plaukų ir ekskrementų. Etapavimas vykdavo per kitas įkalinimo įstaigas, o ne tiesiogiai į vežamą įstaigą, todėl kelionės yra ilgos ir varginančios, automobiliai yra nešvarūs, sėdėti tenka ant kieto pagrindo, žiemą būdavo šalta, o vasarą per karšta, vienam asmeniui tenkantis plotas būdavo per mažas. Dėl tokių pažeidimų pareiškėjas ne kartą kreipėsi į konvojaus vadą, tačiau į pareiškėjo pretenzijas nebuvo reaguojama. Be to, etapavimo metu pareigūnai viešai demonstruoja šaunamuosius ginklus grasindami etapuojamiems asmenims ir tuo pareiškėjui sukeldavo neapykantą bei baimę būti nušautam. Pareiškėjas yra sapnavęs kaip minėti pareigūnai jį nušauna, smaugia ir kankina. Etapavimo metu tekdavo šlapintis į plastikinius butelius matant kitiems asmenims, nes nebuvo stojama į tualetą. Automobiliuose nebuvo saugos diržų ir rankenų prisilaikyti, buvo vienas išilginis suolas, nebuvo ventiliacijos, trūko gryno oro ir šviesos. Dėl minėtų konvojavimo sąlygų pareiškėjas patyrė diskomfortą, nepatogumus, neapykantą, baimę, stresą, fizines ir dvasines kančias, paūmėjo nugaros skausmai. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės, ir Taisyklės), Konvencijos 1, 3 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.250, 6.263, 6.271 ir 6.273 straipsniais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika. Pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad 2011 m. liepos 21 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo sužalotas, jam buvo padaryti I–II laipsnio nudegimai įvairiose kūno vietose, tačiau į Laisvės atėmimo vietų ligoninę jis buvo konvojuojamas ne su tam skirtu automobiliu, jame nebuvo įrengta vieta atsigulti. Taip pat jis buvo konvojuojamas per kitas įkalinimo įstaigas. Pareiškėjas 2016 m. vasario 24 d. vykusio teismo posėdžio metu pateiktame prašyme atnaujinti senaties terminą išdėstė teismų praktiką, CK ir Konvencijos nuostatas, paaiškino, kad apie savo pažeistas teises anksčiau nežinojo, o pritaikius senaties terminą tinkamai nebus apgintos jo pažeistos teisės. Pažymėjo, kad jis turi daug bylų, jo teisės naudotis kompiuteriu bei įstatymais yra apribotos, todėl fiziškai nespėja parengti visų dokumentų laiku. Pateiktame skundo tikslinime papildomai paaiškino, jog jis į Lukiškių TI-K būna etapuojamas pasibaigus vakarienės metui (po 18.30 val.) ir dėl to būna neužtikrinta jo teisė gauti vakarienę, kuri būna patiekiama 22.00 – 23.00 val. priklausomai nuo budinčių pareigūnų, nuo to kada jis būna pristatytas į Lukiškių TI-K ir kiek žmonių būna pristatoma.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 27–30, IV t., b. l. 6–7) prašė jį atmesti bei taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas paaiškino, kad nuteisti ar suimti asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros, įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, kiekvienoje transporto priemonėje yra du gesintuvai. Visose transporto priemonėse yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, konvojumi vežamas tik nustatytas leidžiamas asmenų kiekis. Vadovaujantis Taisyklių 146 punktu bei Kelių eismo taisyklėmis, saugos diržų nebuvimas etapavimo automobilyje nėra pažeidimas, vadovaujantis Taisyklių 137 punktu jokių pažeidimų konvojavimo metu pareigūnai nepadarė, konvojavimas vykdomas lydint ginkluotiems pareigūnams ir tai atitinka Taisyklių 3 punktą. Teigė, jog transporto priemonės yra švarios, nuolat atliekama dezinfekcija. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Taisyklių 134 punktu, jokių įrašų, jog pareiškėjas būtų teikęs pretenzijas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, nėra. Atsakovas atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, jog vadovaujantis Taisyklių 99.4 punktu 2011 m. liepos 21 d. nepriimti pareiškėjo konvojavimui neturėjo jokio pagrindo. Atsakydama į pareiškėjo argumentą dėl jo konvojavimo per kitas įkalinimo įstaigas nurodė, jog Tarnyba asmenų konvojavimą vykdo nustatytais Tarnybos vado įsakymu patvirtintais maršrutais ir laikotarpiais, o nukrypti nuo maršrutų neturi teisės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 24 d. sprendimu (VI t., b. l. 138–142) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs konvojavimo metu. Atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties, vadovavosi CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, CK 1.127 straipsnio 1 dalimi. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. iki skundo padavimo teismui dienos, tačiau skundą pateikė tik 2015 m. birželio 30 d., t. y. praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2012 m. birželio 30 d. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nusprendė, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog jis patyrė diskomfortą, nepatogumus, neapykantą, baimę, stresą, fizines ir dvasines kančias, paūmėjo nugaros skausmai. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. birželio 30 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas nusprendė, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. birželio 30 d. ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Teismas pažymėjo, jog administraciniuose teismuose yra išnagrinėta daug konvojuojamųjų skundų iš esmės dėl tokių pačių konvojavimo sąlygų kaip ir šioje byloje. Pareiškėjui apie tai turėjo būti žinoma, tačiau pareiškėjas nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Be to, nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys konvojavimo sąlygas, yra viešai prieinami pareiškėjui.

Teismas bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. birželio 30 d. iki skundo pateikimo teismui dienos viso buvo konvojuojamas 116 kartų. Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais: „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (24 sėdimos vietos), „Maz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (33 sėdimos vietos), „Maz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (33 sėdimos vietos), „Maz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (43 sėdimos vietos), „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (23 sėdimos vietos), „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (30 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų).

Teismas, spręsdamas ginčą dėl žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Konvojavimo taisyklių 3, 109, 221 punktais.

Teismas byloje pateiktais kelionių žiniaraščiais, konvojuojamųjų sąrašais nustatė, jog nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėją konvojuojant 116 kartų automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Priešingai, minėti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad keletą kartų papildomi konvojuojamieji nebuvo priimti konvojavimui dėl vietos stokos, vadinasi, Tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę. Taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų su skundu ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo metu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų. Iš teismui pateiktų Tarnybos pareiškėjo skundų ir atsakymų į juos matyti, jog pareiškėjas dėl, jo manymu, netinkamų konvojavimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Tarnybą, tačiau jokių jo skunduose nurodytų pažeidimų Tarnyba nenustatė. Be to, Tarnyba taip pat yra pažymėjusi, jog į konvojaus viršininką dėl netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Taigi pareiškėjas savo galbūt pažeistų teisių įstatymo nustatyta tvarka, t. y. kreipdamasis į konvojaus viršininką, negynė, jokių dokumentų, patvirtinančių netinkamas konvojavimo sąlygas, nėra. Teismas pareiškėjo prašymu taip pat išsireikalavo medžiagą, t. y. pareiškėjo skundus, su jais susijusią medžiagą ir atsakymus į juos iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Iš šių duomenų matyti, jog visi pareiškėjo skundai dėl netinkamų etapavimo sąlygų buvo pripažinti nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog automobiliuose žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, pareiškėjas turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, pažymėta, kad Tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos uždarosios akcinės bendrovės „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės, UAB Kauno techninės apžiūros centro Techninės apžiūros rezultatų kortelė patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepateikti konkretūs skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tuo metu Tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat teigė, jog jis nepagrįstai buvo vežiojamas per kitas įkalinimo įstaigas bei nebuvo sudaryta galimybė nueiti į tualetą. Taisyklių 134 punktas nustato, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu. Minėti kelionių žiniaraščiai patvirtina, jog konvojuojamieji pagal jų prašymus pasikeitimo punktuose buvo vedami į tualetą. Taigi šiuo aspektu jokie pažeidimai nenustatyti. Teismas pažymėjo, jog jokie teisės aktai nenustato Tarnybos pareigūnams pareigos išvesti konvojuojamus asmenys į tualetą bet kurioje vietoje, todėl galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punktuose yra tinkama ir nepažeidžia konvojuojamųjų asmenų teisių.

Teismas taip pat sutiko su Tarnybos argumentu, jog Tarnyba asmenų konvojavimą vykdo nustatytais Tarnybos vado įsakymu patvirtintais maršrutais ir laikotarpiais, o nukrypti nuo maršrutų neturi teisės. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog 2011 m. liepos 21 d. po sužalojimų jis nepagrįstai buvo etapuojamas įprastiniu konvojumi ir ne specialiu automobiliu. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad konvojui buvo suteikta informacija apie pareiškėjo sužalojimus, sutiko su pareiškėju, jog vadovaujantis Taisyklių 99.4 punktu konvojuoti nepriimami ligoniai, vadovaujantis atitinkama gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada, įrašyta konvojuojamojo asmens pažymoje, tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog tokia išvada konvojui buvo pateikta, todėl konvojus neturėjo jokio pagrindo nepriimti pareiškėjo konvojavimui. Teismas papildomai pažymėjo, jog etapuojamų asmenų medicininiai dokumentai, tiek ir asmens byla konvojaus pareigūnams yra perduodami uždarame voke, todėl susipažinti su juose esančia informacija konvojaus pareigūnai neturi galimybės, todėl Tarnybos neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti konstatuojami tik nustačius, kad gydytojas buvo pateikęs konvojaus pareigūnams išvadą, jog jis negali būti etapuojamas. Nagrinėjamu atveju toks faktas nenustatytas. Be kita ko, teismas konstatavo, šioje byloje ginčas nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 2012 m. birželio 30 d., o minėtas įvykis patenka į laikotarpį, dėl kurio yra praleistas senaties terminas ir nuspręsta jo neatnaujinti.

Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, jog jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, kad automobilyje nebuvo saugos diržų, nes vadovaujantis Taisyklių 146 punktu bei Kelių eismo taisyklėmis saugos diržų nebuvimas etapavimo automobilyje nėra pažeidimas. Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjo nurodomų Konvencijos 1 ir 3 straipsnių.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (VI t., b. l. 153–157) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinant pareiškėjo skundą pilna apimtimi dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, arba dėl procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimų grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, nešališkai neišaiškino bei neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių, taip nesilaikydamas ir pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 79, 81 straipsnių ir 86 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatas. Iš teismo posėdyje neištirtų duomenų, kuriuos teismas laikė įrodymais ir juos išdėstė teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, galima teigti, kad teismas siekė tik bylos baigties. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui.

2. Iš bylos duomenų yra matyti, jog nekyla abejonių, kad dėl jo etapavimo ir laikymo kardomojo kalinimo vietose jo turimų teisių ir laisvių apimtis buvo susiaurėjusi (pvz., teisė bendrauti su artimaisiais ir kitais asmenimis, skambinti jiems reikiamu laiku, gauti papildomus skambučius, galimybę būti gryname ore darbo dienomis nuo 07.00 val. iki 23.00 val., o savaitgalį ir išeiginėmis nuo 07.00 val. iki 24.00 val., ir judėti didesnėje teritorijoje, naudotis nemokamo skalbimo paslaugomis, kirpyklos paslaugomis ir kt.). Pareiškėjas remiasi LVAT 2011 m. spalio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011.

3. Atsakovo Tarnybos pareiga yra pateikti įrodymus ir paneigti visus pareiškėjo skunde išdėstytus nusiskundimus ir keliamus reikalavimus, o ne cituoti įstatymus ir teisės aktų reglamentus, kurie buvo nevykdomi ir įgyvendinami. Teismo nebuvo tikrintos ir išaiškintos kitos svarbios aplinkybės, kad jo konvojavimo metu jis buvo priverstas šlapintis į plastikinį butelį, jog automobiliai yra ištisai nešvarūs, purvini, rūkantieji rūko, ne kartą tekdavo rašyti ištisai skundus dėl nežmoniškų konvojavimo sąlygų, bet teismas visas aplinkybės įvertino tik atsakovui palankia linkme. Teismas nevertino, kas ir kokios institucijos nagrinėjo jo skundus. Jokių patikrinimų nebuvo atliekama dėl jo skundų. Teismas net nesistengė iškviesti jo prašytų liudytojų, kurie būtų patvirtinę ir apibūdinę svarbias aplinkybes, pvz., kad konvojavimo metu jam tekdavo šlapintis į plastikinį butelį, automobiliai yra ištisai nešvarūs, purvini, neišvėdinti, smirda. Pareiškėjas ištisai reikšdavo nepasitenkinimus ir reikalaudavo, kad visa tai fiksuotų, bet į jo daugkartinius nepasitenkinimus visiškai nereaguodavo. Teismas nekvietė šeimos gydytojos, kuriai yra žinoma dėl jo sveikatos esamų problemų, ir ji, kaip turinti gydytojos išsilavinimą ir licenciją, gali teismui duoti reikšmingus, išsamius byloje parodymus dėl jo sveikatos problemų, kad toks ilgas sėdėjimas konvojavimo metu jam pasireikšdavo ir turėjo tiesioginį poveikį dėl jo nugaros paūmėjusių skausmų.

4. Teismas visiškai nenustatinėjo, netikrino ir netyrė byloje, ar atsakovas atitinkamai laikosi numatytų Konvojavimų taisyklių.

5. Teismas visiškai netyrė, nevertino senų automobilių būklių, su kuriomis buvo konvojuojamas su skardinėmis būdomis, kuriose nėra nei langų, nei ventiliacijos, nei gero, pakankamo apšvietimo, šildymo sistemos, automobiliuose tekdavo asmeninius daiktus, lagaminus neštis į tas pačias patalpas, kur būdavo konvojuojamas ir tekdavo laikyti rankose savo ar kieno nors kito asmeninius daiktus, lagaminus. Atsakovas nenurodė kokiose patalpose ir kiek asmenų buvo konvojuojama.

6. Nors teismo prašė, kad iš atsakovo išreikalautų skaitmeninės versijos foto nuotraukas arba filmuotą medžiagą, kokiais automobiliais būdavo konvojuojamas, bet to teismas nepadarė ir neišreikalavo, nors ABTĮ įstatymas numato, jog teismas gali pats savo iniciatyva rinkti papildomus, reikšmingus įrodymus administracinei bylai teisingai išspręsti. Teismas dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos byloje nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą. Teismas pažeidė ne tik įstatymus, bet ir jo numatytas procesinės teisės garantijas.

7. Teismas nepagristai ir neteisėtai išnagrinėjo jo pateiktą prašymą dėl senaties termino atnaujinimo. Šioje byloje buvo nepagrįstai pritaikytas trejų metų senaties terminas.

8. Teismas nenustatinėjo, netyrė svarbių aplinkybių byloje, kiek laiko pareiškėją nukonvojuodavo į įkalinimo įstaigą, ir kiek jis prabūdavo dienų nuo išvykimo iš pataisos namų iki parvykimo į pataisos namus.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 162) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dar kartą analizuoja faktines aplinkybes ir kitą bylos medžiagą, tačiau nepateikia naujų aplinkybių, kurių nebūtų nagrinėjęs teismas arba dėl kurių nebūtų pasisakęs savo sprendime. Teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti ir atsižvelgiant į tai nėra pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjo nurodomų Konvencijos 1 ir 3 straipsnių. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialinių bei procesinių normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo prašymą taikyti trejų metų senaties terminą, taikė senaties terminą ir ginčą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 30 d. Padaręs išvadą, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikyta ieškinio senatis dėl žalos atlyginimo pareikšti, buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, ir nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

Pasisakydama ieškinio senaties aspektu, kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo Tarnybos reikalavimą (CK 1.126 str. 1 d.) ir bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai taikė ieškinio senatį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo  atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pasisakant dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikyta ieškinio senatis, pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, iš kokių neteisėtų veiksmų yra kildinama prašoma priteisti žala, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad konvojavimo automobiliuose jam trūko vietos (sėdėti ir pasidėti daiktams), buvo nekontroliuojama oro temperatūra (žiemą būdavo šalta, vasarą – karšta), trūko ventiliacijos ir šviesos, nebuvo saugos diržų, tualeto, buvo nešvaru, konvojavimo metu neužtikrintas maitinimas, pareiškėjas nebuvo apsaugotas nuo psichologinio smurto.

Pažymėtina, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konvojavimo taisyklių 109 punkte numatyta, jog specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. birželio 30 d. iki skundo pateikimo teismui dienos) viso buvo konvojuojamas 116 kartų, nei vieno iš šių etapų metu konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Priešingai, byloje esantys kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad keletą kartų papildomi konvojuojamieji nebuvo priimti konvojavimui dėl vietos stokos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, su šiomis nustatytomis aplinkybėmis sutinka ir daro išvadą, kad pareiškėjas buvo konvojuotas nepažeidžiant Konvojavimo taisyklių 109 punkto reikalavimų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad teisės aktai nenumato pareigos konvojavimui skirtose transporto priemonėse įrengti vietas bagažui ar atsižvelgti į konvojuojamųjų turimus daiktus skirstant į konvojaus kameras.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog automobiliuose žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta, nebuvo ventiliacijos, trūko oro ir šviesos, pareiškėjas turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Tikrinamoje administracinėje byloje atsakovas pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą konvojavimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal Konvojavimo taisyklių 126.4 punktą, konvojuojamieji konvojavimo metu privalo palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte ir laikino sulaikymo kamerose). Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo automobiliai buvo nešvarūs, tačiau nepaaiškino, kuo nešvara pasireiškė, kurios automobilių ar jose esančių kamerų dalys buvo nešvarios. Pareiškėjas taip pat nenurodė konvojuotojų prašęs suteikti valymo priemones (šluostę ar pan.) nešvarioms vietoms nuvalyti ar skundęsis, kad kiti konvojuotieji netinkamai vykdė Konvojavimo taisyklių 126.4 punkte įtvirtintą pareigą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl konvojavimo automobiliuose buvusios nešvaros atmestini kaip deklaratyvūs ir nekonkretizuoti.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punktas reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato. Be to, byloje nėra jokių įrodymų, kad dėl saugos diržų neįrengimo pareiškėjas būtų nukritęs ir susižalojęs ar patyręs kitokių neigiamų pasekmių.

Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų (Konvojavimo taisyklių 137 p.). Iš teismui pateiktų Tarnybos pareiškėjo skundų ir atsakymų į juos matyti, jog pareiškėjas dėl, jo manymu, netinkamų konvojavimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Tarnybą, tačiau jokių jo skunduose nurodytų pažeidimų Tarnyba nenustatė.

Teismui nepateikti jokie duomenys, patvirtinantys, kad pareiškėjas konvojavimo metu patyrė psichologinį ar kitokį smurtą.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų konvojavimo sąlygų, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, kad 2011 m. liepos 21 d. po sužalojimų jis nepagrįstai buvo etapuojamas įprastiniu konvojumi, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo motyvai, kuriais teismas pasisakė dėl atsakovo atstovo veiksmų (ne) teisėtumo šiuo aspektu yra pertekliniai, nes teismas, nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo reikalavimą (CK 1.126 str.) ir taikydamas ieškinio senatį skundo reikalavimą (jo dalį, kuriai taikytina ieškinio senatis) atmeta vien šiuo pagrindu, t. y. teismas neturi nagrinėti, ar tuo laikotarpiu, dėl kurio reikalavimams pareikšti taikytina ieškinio senatis, buvo pažeistos skundą padavusio asmens teisės.

Taigi, įvertinusi administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl konvojavimo automobilių tinkamumo bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė. Byloje esančių įrodymų pakako teisingam sprendimui priimti, todėl nebuvo pagrindo papildomai apklausti pareiškėjo prašomus liudytojus ar išsireikalauti kitus įrodymus.

Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti bei priteisti pareiškėjui neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                         Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė