Administracinė byla Nr. A-3963-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03646-2014-4
Procesinio sprendimo kategorija 30.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau ir – teismas, pirmosios instancijos teismas) su skundu, prašydamas:
- panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, VKEKK, Komisija) 2014 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir skundžiamas nutarimas);
- įpareigoti VKEKK, apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo, į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukti tik apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (2 319,8 tūkst. MWh); apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl pagaminto šilumos kiekio pasikeitimo, neperskaičiuoti sąlyginai pastoviųjų sąnaudų dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis; apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl investicijų grąžos pokyčio taikyti šilumos tiekėjo pasirinkto laikotarpio, tai yra šiuo atveju 2013 m., kapitalo struktūrą ir kapitalo kainą; atsižvelgiant į įpareigojimo 110.2 (i) punktą nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir iki 110.2 (i), (ii) ir (iii) punktų įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Vilniaus energija“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.
Pareiškėjas taip pat prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl VKEKK 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 74.2 punkto teisėtumo (t. I, b. l. 29-42) ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies konstitucingumo.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. vasario 28 d. raštu Nr. 010-02-6116 pateikė atsakovui ir Vilniaus miesto savivaldybei VKEKK 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą. 2014 m. birželio 26 d. VKEKK Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius, išanalizavęs pareiškėjo pateiktą projektą, VKEKK posėdžiui pateikė pažymą Nr. O5-159, kurioje: 1) apskaičiuodamas šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo į ataskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne projekte nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį (2 319,8 tūkst. MWh), o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo–vartojimo riba (2 333,5 tūkst. KWh); 2) sumažino sąlyginai pastoviąsias sąnaudas dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis; 3) sumažino pareiškėjo pelno normą nuo bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytų 5 proc. iki 4,75 proc. UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. birželio 30 d. raštu Nr. 010-02-19367 kreipėsi į atsakovą, nurodydamas, kad nesutinka su VKEKK Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus atliktu dedamųjų perskaičiavimu, tačiau atsakovas į jo pastabas neatsižvelgė ir priėmė skundžiamą nutarimą.
Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, juo VKEKK perskaičiavo ir nustatė jam 0,03 ct/kWh mažesnę šilumos kainos pastoviąją dedamąją nei nurodyta projekte, kadangi VKEKK nepagrįstai padidino realizuotą šilumos kiekį, todėl 770 790 Lt pareiškėjo būtinųjų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai nebus padengta. Be to, pareiškėjui nepagrįstai 235 933 Lt sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, nors toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d. ir tik tuo atveju, jei šilumos tiekėjas nepateikia investicinių planų galios optimizavimui arba nevykdo suderintų planų, skirtų šiam tikslui, sumažinta pareiškėjo pelno norma nuo bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytų 5 proc. iki 4,75 proc. Skundžiamas nutarimas pareiškėjui sukelia reikšmingas ir tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes.
Pareiškėjas dėl realizuoto šilumos kiekio sulyginimo su šilumos kiekiu ties tiekimo–vartojimo riba pažymėjo, kad VKEKK neleidžia skirtumo tarp šilumos kiekio, kuris buvo pateiktas į namo įvadą (2 33,5 tūkst. MWh), ir to kiekio, kuris pagal VKEKK patvirtintus šilumos paskirstymo metodus buvo paskirstytas (nurodytas išrašytose sąskaitose) vartotojams (2 319,8 tūkst. MWh), paskirstyti šilumos vartotojams jiems išrašomose sąskaitose.
Pareiškėjo teigimu, tokie VKEKK veiksmai prieštarauja teisės aktams. Atsakovas nepateikė argumentų ar įrodymų, kad šilumos netektys susidarytų ne dėl butų savininkų kaltės ir (ar) ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, todėl atsakovas šilumos netekčių negalėjo įtraukti į realizuotą šilumos kiekį, nes priešingu atveju 770 790 Lt pareiškėjo būtinųjų ir atsakovo įvertintų kaip pagrįstų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai lieka nepadengtos. Šilumos netektys susidarė ne dėl pareiškėjo veiklos ar neveikimo. Šilumos netektys karšto vandens cirkuliacijai susidaro dėl daugiabučių namų gyventojų pasirinktų ir juos atstovaujančių namų valdytojų, jų pasirinktų rangovų (prižiūrėtojų) kaltės, šios netektys ir šilumos netekčių dalis su nepaskirstytu karštu vandeniu susidaro daugiabučių namų gyventojams nuosavybės teise priklausančiuose namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemose. Pareiškėjas tinkamai ir laiku vykdo visas savo, kaip karšto vandens tiekėjo, įstatymines pareigas.
Pareiškėjas dėl padidėjusių nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimčių sumažintų sąlyginai pastoviųjų jo sąnaudų pažymėjo, kad su tuo nesutinka, nes šilumos kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimas dėl pasikeitusios gamybos apimties nėra nustatytas Šilumos kainų nustatymo metodikos principų apraše, pastoviosios sąnaudos, skirtos šilumos galių išlaikymui, nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimų. Patiektos į tinklą šilumos kiekis užfiksuojamas visam bazinės šilumos kainos galiojimo laikotarpiui ir pasikeitus pirktos bei pagamintos šilumos proporcijoms nesikeičia, pastoviųjų sąnaudų dydis ct/kWh nekinta net ir sumažėjus gamybos apimtims. Atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos tiekimo nutraukimo atvejais. Pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Dėl sumažintos pelno normos pareiškėjas pažymėjo, kad tai pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. 5 proc. pelno norma buvo naudojama vertinant planuojamų investicinių projektų atsipirkimą. Be to, tai diskriminuoja pareiškėją kitų energetikos įmonių atžvilgiu.
Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas dėl pareiškėjo teiginio, kad visas šilumos kiekis, įskaitant su nepaskirstytu karštu vandeniu ir karšto vandens cirkuliacijai, patiektas į daugiabučius namus, turi būti paskirstytas vartotojams nurodė, kad turi būti vadovaujamasi Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Kol karšto vandens tiekėjas neįrengė ir (ar) nepakeitė karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo gyventojų butuose ir tokiu būdu nesutvarkė apskaitos, t. y. kol Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės nėra išpildytos, teise gauti patirtų sąnaudų kompensavimą naudotis negalima, o susidarančius nuostolius karšto vandens tiekėjas turėtų prisiimti sau. Mokesčio skaičiavimo metodikos nuostatomis yra siekiama užtikrinti efektyvų įmonės suinteresuotumą per kuo trumpesnį terminą įrengti karšto vandens skaitiklius karšto vandens vartotojų butuose, taip apsaugant karšto vandens vartotojus nuo įstatyme įtvirtinto įpareigojimo įgyvendinimo proceso nepagrįsto vilkinimo, kurio neigiamas pasekmes tektų kompensuoti būtent daugiabučio namo gyventojams. Karšto vandens tiekėjas yra laisvas spręsti, kaip, kokia apimtimi ir per kokį laikotarpį bus įrengiami karšto vandens apskaitos prietaisai karšto vandens tiekėjo veiklos vykdymo teritorijoje esančiuose daugiabučiuose namuose, tačiau tai nereiškia, jog iki karšto vandens tiekėjų parengtuose ir su savivaldybėmis suderintuose veiklos planuose nustatyto laikotarpio pabaigos karšto vandens tiekėjas negali būti pripažintas neįvykdžiusiu iš Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies kylančios pareigos sutvarkyti karšto vandens apskaitą konkrečiame name.
Pabrėžė, kad tik su viršijančiu leistinas apskaitos prietaisų paklaidas nepaskirstytu karštu vandeniu sunaudotas šilumos kiekis negali būti išdalinamas apmokėti, todėl pareiškėjo teiginiai neva skundžiamu nutarimu nustatytos šilumos kainos dedamosios paneigia sąnaudų susigrąžinimo principą yra klaidingi. Karšto vandens apskaita konkrečiame name gali būti laikoma sutvarkyta tik tuo atveju, jei karšto vandens tiekėjas įrengė teisės aktų reikalavimus atitinkančius bei jam nuosavybės teise priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus kiekviename konkretaus daugiabučio namo bute ir (ar) kitoje patalpoje, kadangi kitų su karšto vandens apskaita ir jos sutvarkymu susijusių prievolių karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nėra nustatyta. Konstatavus karšto vandens vartotojo atsisakymą karšto vandens tiekėjo atstovams sudaryti sąlygas įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus jam nuosavybės teise priklausančiame ar kitais teisiniais pagrindais valdomame bute gali būti laikoma, kad karto vandens tiekėjas įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name. Karšto vandens tiekėjas, neįvykdęs Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintos prievolės sutvarkyti karšto vandens apskaitą daugiabučiame name, prisiima visą šilumos kiekį, viršijantį Normatyvų metodikoje įtvirtintus karšto vandens temperatūros palaikymo normatyvus. Nepaisant aplinkybės, jog šių karšto vandens netekčių susidarymo priežastimi gali būti ir trečiųjų asmenų (prižiūrėtojų) neteisėti veiksmai ar neveikimas, tokių netekčių paskirstymas šilumos vartotojams prieštarautų imperatyvioms Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, kuriomis grindžiama kainodara šilumos ūkyje, visų pirma reikalavimui šilumos kainas grįsti būtinosiomis sąnaudomis. Dėl sumažintų pastovių gamybos sąnaudų dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų atsiradimo pažymėjo, kad būtinosios sąnaudos, įskaičiuotinos į šilumos kainą, negali būti didesnės nei reikia užtikrinti 130 proc. atskirų centralizuoto šilumos tiekimo sistemų poreikio, išskyrus atvejus, kai toks ribojimas neužtikrintų būtinųjų sąnaudų saugiam ir patikimam šilumos tiekimui. Nurodė, jog toks reglamentavimas Metodikoje įtvirtintas siekiant užtikrinti vieną iš Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.
Atsakovas dėl sumažintos pelno normos nurodė, kad pasirinko tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą. Vidutinė svertinė kapitalo kaina skaičiuojama naudojant ūkio subjekto šilumos bazinės kainos (kainos dedamųjų) ataskaitinio laikotarpio balanso skolinto ir nuosavo kapitalo rodiklius, perskaičiavimo metu pasirinkimo, kokio laikotarpio balanso duomenis naudoti, neturėjo. Pažymėjo, kad pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, nes jis tikėjosi, kad valstybė, priverstinai įpareigojusi jį užsiimti šilumos tiekimo veikla, šią veiklą reguliuos taip, kad ji neatneštų ūkio subjektui nuostolių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu (t. III, b. l. 51-68) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundžiamą nutarimą dėl šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo ginčijo iš esmės trimis pagrindiniais aspektais: pirma, kad atsakovas nepagrįstai į atskaitinio laikotarpio realizuotos šilumos kiekį įtraukė ne projekte nurodytą apmokėjimui paskirstytą šilumos kiekį, o šilumos kiekį ties gyvenamųjų namų ir kitų pastatų tiekimo-vartojimo riba, antra, kad atsakovas skundžiamu nutarimu nepagrįstai sumažino pastoviąsias gamybos sąnaudas dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų (toliau – ir NŠG) buvimo, trečia, kad atsakovas, perskaičiuodamas šilumos kainos dedamąją, nepagrįstai sumažino pareiškėjo pelno normą nuo 5 proc. iki 4,75 proc. Teismas pasisakė, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03646-2014-9) įsiteisėjimo šioje byloje, pirmosios instancijos teismas analizuoja, ar atsakovas skundžiamu nutarimu pagrįstai sumažino pastoviąsias gamybos sąnaudas dėl naujų nepriklausomų šilumos gamintojų buvimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-382-858/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03646-2014-9) (III t., b. l. 24–40) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokią nutartį LVAT priėmė nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo inicijuoto ginčo aspektų, kiek tai susiję su ginčijamo nutarimo neteisėtumu, jį siejant su tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai 235 933 Lt buvo sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui.
Pareiškėjo keliamas abejonės dėl Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies, Metodikos 74.2 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, teismas vertino kaip nepagrįstas.
Teismas nagrinėdamas bylą pasisakė, kad LVAT teisėjų kolegija vertino, jog ginčijamas Nutarimas ta apimtimi, kuria Komisija, perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukė vartotojų apmokėjimui nepaskirstytą šilumos kiekį, yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, perskaičiuodamas šilumos kainos dedamąją, nepagrįstai sumažino pareiškėjo pelno normą nuo 5 proc. iki 4,75 proc., kad jis nepagrįstai yra diskriminuojamas, nes jam taikoma pelno norma yra daug mažesnė lyginant su kitų energetikos įmonių pelno normomis, LVAT teisėjų kolegija, pasisakė, kad pareiškėjas neginčijo teisinio reguliavimo, tai, kad jis yra vienodas ir (ar) taikomas nepagrįstai nevienodai atskiriems subjektams, todėl pareiškėjo argumentai šiuo atveju buvo atmesti.
Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jam nepagrįstai 235 933 Lt buvo sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, nors, pasak pareiškėjo, toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d. ir tik tuo atveju, jei šilumos tiekėjas nepateikia investicinių planų galios optimizavimui arba nevykdo suderintų planų, skirtų šiam tikslui, teismas pabrėžė, jog Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (2011 m. liepos 22 d. redakcija), yra privalomas Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai teisės aktų nustatyta tvarka rengiant ir tvirtinant Šilumos kainų nustatymo metodiką, kuria vadovaujasi visi Šilumos ūkio įstatyme numatyti subjektai, skaičiuojantys ir nustatantys šilumos kainų dedamąsias. Aprašo 27.1.2 punktas numato, jog šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į realizuoto šilumos energijos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai realizuoto kiekio.
Teismas pabrėžė, kad ginčo šioje administracinėje byloje dėl faktinių aplinkybių nebuvo: visi proceso dalyviai teismo posėdžio metu pripažino, jog dėl nepriklausomų šilumos gamintojų pareiškėjas pradėjo mažiau gaminti šilumos energijos. Tačiau pareiškėjas teigė, kad gamybos apimčių mažėjimas nėra pagrindas sumažinti šilumos gamybos šilumos kainos pastoviąją dedamąją. Teismas atkreipė dėmesį, kad skundžiamame nutarime buvo sumažinta pareiškėjui taikytina šilumos gamybos šilumos kainos pastovioji dedamoji, kad pagal Metodikos 74.2.1 punktą šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji gali būti perskaičiuojama, atsižvelgiant į nepagamintą dėl konkurencijos šilumos kiekį. Todėl sprendė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad jokio teisinio pagrindo mažinti šilumos gamybos šilumos kainos pastoviąją dedamąją nebuvo, jog nebuvo laikomasi Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 (2011 m. liepos 22 d. redakcija), 27.1.2 punkto, kad šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į realizuoto šilumos energijos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai realizuoto kiekio.
Pabrėžė, kad pareiškėjo skunde nurodomas Komisijos 2014 m. gegužės 30 d. nutarimas Nr. O3-153, jo 1.3 punktas, šioje administracinėje byloje apskritai negalėjo būti taikomas, nes jis reguliuoja santykius, susijusius su ilgalaikių investicinių planų neparengimu, kuomet realizuoto šilumos kiekio sumažėjimas dėl pastatų renovacijos, ir šilumos gamybos įrenginių galios pertekliaus sąlygotos sąnaudos nuo 2017 m. sausio 1 d. nebus vertinamos nustatant šilumos bazines kainas (kainų dedamąsias) ir jas perskaičiuojant. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašo:
panaikinti 2017 m. kovo 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-539-815/2017 ir patenkinti 2014 m. liepos 30 d. UAB „Vilniaus energija“ skundą;
sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti: ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl šilumos kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos 74.2 punktas (2014 m. birželio 1 d. redakcija) ta apimtimi, kiek šilumos tiekėjo sąlyginai pastoviosios gamybos sąnaudos mažinamos dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis, neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo 27.1 p., teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams?
panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo;
įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją apskaičiuojant šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokytį dėl pagaminto šilumos kiekio pasikeitimo, neperskaičiuoti sąlyginai pastoviųjų sąnaudų dėl to, kad didėja nepriklausomų šilumos gamintojų gamybos apimtys, mažinančios šilumos tiekėjo gamybos apimtis;
nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos pastoviąją dedamąją, įvertinant ir iki aukščiau nurodyto įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytos šilumos kainos pastoviosios dedamosios UAB „Vilniaus energija“ patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas.
Pareiškėjas teigia, kad teismas nemotyvavo sprendimo dalies dėl pareiškėjui nustatytų sąnaudų mažinimo dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos (toliau – ir NŠG), nors būtent dėl šios priežasties LVAT grąžino bylą pakartotiniam nagrinėjimui, taip pat teismas netinkamai taikė ir aiškino Metodikos 74.2 punkto nuostatas ir nepagrįstai nesikreipė į LVAT dėl Metodikos 74.2 punkto teisėtumo patikros.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime jau antrą kartą neįvertino aplinkybių, susijusių su skunde pateiktais reikalavimais ir motyvais. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas pažeidė ABTĮ 86 ir 87 straipsiuose įtvirtintą pareigą tinkamai motyvuoti ir pagrįsti priimtą sprendimą. Todėl teigia, kad dėl šių priežasčių sprendimas turi būti naikinamas ir būti perduodamas pakartotiniam nagrinėjimui pirmos instancijos teismui ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
Pareiškėjas nurodo, kad pastoviosios sąnaudos, priešingai nei kintamosios sąnaudos, nepriklauso nuo gamybos apimties pasikeitimų ir yra sąlyginai pastovios. Tai yra ne kartą viešai patvirtinusi ir pati Komisija. Atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams, šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas, vadovaujantis Komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 patvirtintu Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 7 punktu, toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą NŠG šilumos tiekimo nutraukimo atvejais, t. y. turi rezervuoti gamybos pajėgumus, o tai reiškia, kad pastoviosios sąnaudos išliks tokios pat – nemažės nei darbuotojų skaičius, nei galia, nei kitos su šilumos gamyba susijusios pastoviosios sąnaudos. Akcentuoja, kad Komisija 2014 m. gegužės 30 d. nutarime yra nustačiusi pakankamai aiškų ir racionalų terminą investicijų programoms paruošti, ir pasisakė už tai kad šilumos tiekėjų sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui bus nuo 2017 m. sausio 1 d. nevertinamos, jeigu nebus paruošti tokie investiciniai planai arba nebus vykdomi galių optimizavimo investiciniai planai.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nesutinka su apelianto apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Mano, kad apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Komisijos nuomone, nėra jokio pagrįsto pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino tam tikrų bylos aplinkybių ar nenagrinėjo skundo argumentų. Kadangi teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Pasak atsakovo teismas priešingai nei teigia apeliantas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė skunde suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai išanalizavo į bylą pateiktus dokumentus, skundžiamą sprendimą pagrindė teisės aktų normomis.
Komisija pažymi, kad jo yra diskrecija nustatyti šilumos supirkimo tvarką ir sąlygas numatytas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Atkreipia dėmesį, kad supirkimo tvarkos 3 punkte rezervinės galios užtikrinimo paslauga apibrėžiama kaip Ūkio subjekto teikiama paslauga, leidžianti šilumos tiekėjui užtikrinti per paskutinius 3 metus fiksuotą maksimalų sistemos galios poreikį ir užtikrinti papildomą galios kiekį, atitinkantį konkrečioje sistemoje esančio didžiausio katilo galią, tačiau ne didesnę kaip 30 proc. maksimalios galios sistemoje.
Nurodo, kad pagal Metodikos nuostatas, skaičiuojant šilumos tiekėjui ir jo teritorijoje veikiantiems nepriklausomiems šilumos gamintojams šilumos gamybos kainas, įvertinamos būtinosios sąnaudos, kurios reikalingos kiekvieno gamintojo gaminamam šilumos kiekiui, kuris bendrai sudaro 100 proc. vartotojų poreikio, ir sąnaudos, užtikrinančios 30 proc. rezervinės galios poreikio. Todėl atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos tiekėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti mažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos. Priešingu atveju į šilumos kainą bus įskaičiuota daugiau sąnaudų, nei reikia užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, t. y. vartotojai bus priversti apmokėti ne tik nepriklausomo šilumos gamintojo gamybos sąnaudas, bet ir šilumos tiekėjo gamybos sąnaudas, nepaisant to, kad šilumos tiekėjas šilumos negamino.
Paaiškina, kad Komisija, perskaičiuodama šilumos (produkto) gamybos kainos pastoviąją dedamąją dėl pagaminto šilumos kiekio neatitikimo tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio, vadovavosi Metodikos (2014 m. birželio 1 d. redakcija) 74.2.1 punktu, įvertindama dėl konkurencijos šilumos gamybos srityje įtakos susidariusią pagaminto šilumos kiekio neatitiktį. Toks reglamentavimas visiškai atitinka Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašo 27.1 punkte numatytus šilumos bazinės kainos pastoviosios dedamosios perskaičiavimo atvejus, tai yra 27.1.2 punktą, kuris numato, kad minėta dedamoji perskaičiuojama atsižvelgiant į realizuoto šilumos energijos kiekio neatitikimą tarp nustatyto ir faktiškai realizuoto šilumos kiekio. Komisijos nuomone Metodikos 74.2 punkte įtvirtintas šilumos pastoviosios (produkto) gamybos kainos dedamosios perskaičiavimo dėl pagaminto šilumos kiekio neatitikimo tarp nustatyto ir faktiškai pagaminto šilumos kiekio pagrindas ir sąlygos neprieštarauja Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai ir Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašui, todėl pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra.
Teigia, kad apeliantas, būdamas atidus bei pakankamai rūpestingas rinkos dalyvis, privalėjo žinoti teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, nustatydama realizuoto šilumos kiekio nustatymo ir šilumos kainų perskaičiavimo principus, taikys kitus kriterijus, nei numatyta teisė aktuose. Kita vertus, Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies bei Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos ir Metodika kaip tik sureguliuoja ūkinę veiklą taip, kad būtų padengtos ūkinės veiklos subjekto būtinosios išlaidos bei užtikrinta pelno norma.
Komisija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo byloje kilusį ginčą dėl Skundžiamo nutarimo. VAAT sprendime sistemiškai išnagrinėjo tiek įstatymines, tiek faktines Skundžiamo nutarimo priėmimo aplinkybes, įvertino Komisijos priimtų sprendimų atitiktą teisės aktams bei tai, ar Komisija veikė pagal savo kompetenciją, nepažeidė įstatymo ar kito teisės akto, neviršijo kompetencijos (neveikė ultra vires), Skundžiamas nutarimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl Komisijos nuomone, pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir jį naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo pareigos apskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias įtraukti pareiškėjo nurodytas sąnaudas.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo nuomone teismas nemotyvavo sprendimo dalies dėl pareiškėjui nustatytų sąnaudų mažinimo dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos, nors būtent dėl šios priežasties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grąžino bylą pakartotiniam nagrinėjimui, todėl, jo manymu, susidarė situacija, kad teismas antrą kartą neįvertino aplinkybių, susijusių su skunde pateiktais reikalavimais ir motyvais.
Svarbu paminėti, kad principo, jog teisingumą vykdo tik teismas vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Būtent motyvuoti teismų sprendimai visuomenei padeda suvokti, kokias vertybes ir kokiu mastu gina teismas (2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 9). Tačiau reikia pažymėti, kad įpareigojimas motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių argumentą ar bylos nagrinėjimo metu iškeltą klausimą (2006 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P403-289/2006). Teismo sprendimų motyvavimas nėra vienintelė administracinio teismo pareiga vykdant teisingumą. Proceso įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.) (2007 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A403-568/2007). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 ir 86 straipsniai įpareigoja pirmosios instancijos teismą išnagrinėti bylą visapusiškai ir objektyviai, surinkti ir ištirti bylai svarbius įrodymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalu nurodyti: teismo nustatytas bylos aplinkybes; įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2?4 p.). Taigi, teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą (2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-724/2010). Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
Visų pirma atkreiptinas dėmesys, kad 2016 m. birželio 3 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šį ginčą yra pasisakęs dėl dviejų aspektų šioje byloje – dėl šilumos kainos pastoviosios dedamosios pokyčio dėl realizuotos šilumos kiekio pasikeitimo ir dėl sumažintos pareiškėjo pelno normos nuo bazinės šilumos kainos skaičiavimuose nustatytų 5 proc. iki 4,75 proc. LVAT vertino, jog ginčijamas nutarimas ta apimtimi, kuria Komisija, perskaičiuodama pastoviąją šilumos kainos dedamąją, į ataskaitinio laikotarpio šilumos kiekį įtraukė vartotojų apmokėjimui nepaskirstytą šilumos kiekį, yra teisėtas ir pagrįstas. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad atsakovas, perskaičiuodamas šilumos kainos dedamąją, nepagrįstai sumažino pareiškėjo pelno normą nuo 5 proc. iki 4,75 proc., dėl ko jis teigė, kad yra nepagrįstai diskriminuojamas, nes jam taikoma pelno norma yra daug mažesnė lyginant su kitų energetikos įmonių pelno normomis, LVAT pasisakė, kad pareiškėjas neginčijo teisinio reguliavimo, tai, kad jis yra vienodas ir (ar) taikomas nepagrįstai nevienodai atskiriems subjektams, todėl pareiškėjo argumentai šiuo atveju buvo atmesti. Tačiau, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jam nepagrįstai 235 933 Lt buvo sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, ir motyvų, kad toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d. ir tik tuo atveju, jei šilumos tiekėjas nepateikia investicinių planų galios optimizavimui arba nevykdo suderintų planų, skirtų šiam tikslui, LVAT vertindamas pirmosios instancijos teismo motyvus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė ir neaptarė Metodikos 74.2.1 punkto turinio ir jo taikymo prielaidų, taip pat nustatė, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams, šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos tiekimo nutraukimo atvejais, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d., teismas nesprendė, ar iš tikrųjų atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos teikėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti sumažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos.
Atsižvelgiant į tai, LVAT sprendė, kad yra svarbu įvertinti, ar esant tokiai nurodytai situacijai egzistuoja teisinis pagrindas mažinti sąnaudas, ar jos mažėja ir kokia apimtimi. Atkreipė dėmesį, kad nors atsakovas administracinėje byloje buvo nurodęs, jog, atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos tiekėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti mažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos, tačiau kokia dalimi sąnaudos mažėja jis nenurodė ir to detaliai nepaaiškino, taip pat nieko nepasisakė dėl to, kad galimai šilumos tiekėjų sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d. Todėl, LVAT, atsižvelgusi į Metodikos 74.2.1 punktą, pirmiau nurodytus proceso šalių argumentus, sprendė, kad yra svarbu nustatyti, ar pareiškėjo sąnaudos esant nepriklausomiems gamintojams liko tos pačios. Kadangi, šių klausimų pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, ir toje administracinio ginčo nagrinėjimo stadijoje nebuvo pakankamų duomenų, paaiškinimų nurodytu aspektu, leidžiančių atlikti visavertį vertinimą LVAT sprendė, jog šis klausimas turi būti pirmosios instancijos teismo įvertintas iš naujo. Atitinkamai, LVAT nurodė, kokių klausimų pirmosios instancijos teismas nesprendė ir dėl kokių pareiškėjo argumentų nepasisakė - pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė ir neaptarė Metodikos 74.2.1 punkto turinio ir jo taikymo prielaidų, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad, atsiradus nepriklausomiems šilumos gamintojams, šilumos tiekėjo pastoviosios sąnaudos niekaip negali sumažėti, nes šilumos tiekėjas ir toliau turi užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą nepriklausomo šilumos gamintojo šilumos tiekimo nutraukimo atvejais, t. y. turi rezervuoti gamybos pajėgumus, ir tai reiškia, kad pastoviosios sąnaudos visada išlieka tokios pačios, nevertino pareiškėjo argumentų, kad pastoviosios sąnaudos, skirtos perteklinių šilumos galių išlaikymui, bus nevertinamos tik nuo 2017 m. sausio 1 d., teismas nesprendė, ar iš tikrųjų atsiradus nepriklausomam šilumos gamintojui ir šilumos teikėjui negaminant atitinkamos dalies šilumos, proporcingai turi būti sumažinamos ir į šilumos kainą įskaičiuotos šilumos tiekėjo gamybos sąnaudos. LVAT nurodė, kad šiuo atveju svarbu įvertinti, ar esant tokiai nurodytai situacijai egzistuoja teisinis pagrindas mažinti sąnaudas, ar jos mažėja ir kokia apimtimi.
Teisėjų kolegija vertindama antrą kartą šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgusi į LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį, atkreipia dėmesį, kad nors pirmosios instancijos teismas, sprendime nustatė, kokiais klausimais prieš tai nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme nebuvo pasisakyta, tačiau antrą kartą nagrinėdamas bylą iš esmės, ignoravo 2016 m. birželio 3 d. d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuorodas, kokius klausimus yra būtina išspręsti visapusiškam bylos išnagrinėjimui. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nepagrįstai 235 933 Lt buvo sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, ir motyvų, kad toks sąnaudų sumažinimas yra galimas tik po 2017 m. sausio 1 d., nepasisakė. Teismas tik nustatė, ar tokiam atsakovo elgesiui yra teisinis pagrindas – pagal Metodikos 74.2.1 punktą šilumos bazinės kainos pastovioji dedamoji gali būti perskaičiuojama, atsižvelgiant į nepagamintą dėl konkurencijos šilumos kiekį. Tačiau kitų 2016 m. birželio 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotų nurodymų nevykdė ir bylos nenagrinėjo rekomenduotu aspektu, kas lėmė kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, kadangi antrą kartą nagrinėdamas bylą jis neatsakė į pagrindinius klausimus, dėl kurių prieš tai pirmosios instancijos sprendimas buvo panaikintas ir byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo.
Administracinių teismų praktikoje konstatuota, kad bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjų reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, nėra teisingumo vykdymas. Tokia situacija gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p. ) (2011 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-388/2011). Nemotyvuotas teismo sprendimas pažeidžia tiek privačių šalių teisėtą lūkestį dėl efektyvios jų teisės į teisminę gynybą realizacijos, tinkamo jų ginčo išsprendimo, tiek viešąjį interesą, nes šiuo atveju pažeidžiami pagrindiniai proceso principai. Taigi nemotyvuotas sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Motyvų nebuvimas – pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.).
Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pirmiau nurodytų aspektų pareiškėjo inicijuoto ginčo sprendimui kiek tai susiję su ginčijamo nutarimo neteisėtumu, jį siejant su tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai 235 933 Lt buvo sumažintos sąlyginai pastovios sąnaudos dėl nepriklausomų šilumos gamintojų konkurencijos įtakos ataskaitiniam laikotarpiui, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
Pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė