Administracinė byla Nr. A-227-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04098-2013-0

                                          Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. Ž. ir D. L. prašymus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai  Lietuvos kriminalinės policijos biuro, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biurui ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir atsakovas) ir Policijos departamento (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) dėl pripažintų Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro dėl pripažintų Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Prašymuose teismui pareiškėjai nurodė, kad nuo 2009 metų atsakovas Lietuvos valstybė neteisėtai sumažino mokamą darbo užmokestį. Pažymėjo, kad vadovaujantis 2009 m. balandžio 23 d. pakeistame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 1 priede nustatytais koeficientais, buvo mokamas perskaičiavus sumažintas darbo užmokestis. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad dėl valstybėje susiklosčiusios sunkios ekonominės padėties valstybės tarnautojams pareiginių algų koeficientai buvo sumažinti neteisėtai. Konstitucinis Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatos. Pareiškėjai teigė, kad ginčo laikotarpiu darbo užmokestis buvo perskaičiuotas ir mokamas sumažintas neteisėtai, o atsakovai pažeidė teisę gauti teisingą atlygį už atliktą darbą, todėl privalo išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias įstatymų nuostatas, t. y. sumažintus pareiginių algų koeficientų dydžius numačiusias įstatymų nuostatas. Taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjo priimta darbo užmokesčio kompensavimo tvarka prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras prašė pareiškėjų prašymus atmesti. Pripažinus pareiškėjų reikalavimus pagrįstais, taikyti 3 metų senaties terminą. Atsiliepimuose nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjams neišmokėtas darbo užmokestis gali būti kompensuojamas vadovaujantis įstatymų leidėjo nustatyta tvarka. Lietuvos kriminalinės policijos biuras neturi teisinio pagrindo išmokėti tokio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokio prašo pareiškėjai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prašė pareiškėjų prašymus atmesti. Pripažinus pareiškėjų reikalavimus pagrįstais, taikyti 3 metų senaties terminą. Atsiliepimuose nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino ginčo laikotarpiu aktualias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Dėl šių nuostatų taikymo neišmokėta dalis gali būti grąžinama įstatymų leidėjo nustatyta tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjų D. Ž. ir D. L. prašymus atmetė.

Teismas rėmėsi 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriuo įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.

Teismas atsižvelgė į Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažymėjo, šį įstatymą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtintas  Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašas. Pažymėjo, kad šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas sprendžiamoje byloje prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies išmokėjimas, o pagal Grąžinimo įstatymo 1 straipsnį yra numatoma grąžinti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų įsigaliojimo (2009 m. gegužės 1 d.), todėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.

Teismas pažymėjo, kad vertinant darbo užmokesčio skirtumo priteisimo klausimą, yra reikšmingas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Nurodė, kad aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija reiškia, jog įstatymų leidėjo sprendimas ginčo laikotarpiu pareiškėjams nustatyti mažesnį mokėtiną darbo užmokestį Konstitucijai savaime neprieštaravo – įstatymų prieštaravimas Konstitucijai iš esmės pasireiškė tuo, kad tai atlikdamas įstatymų leidėjas atskiriems tarnautojams pasirinko nustatyti neproporcingai mažesnį darbo užmokestį. Kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą, atsižvelgiant į įstatyme nustatytą koeficientą. Toks reguliavimas yra suderinamas su aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir teismui nekilo abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl teismas sprendė, kad byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Pažymėjo, kad šiuo atveju asmenų pažeistos teisės turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Teismas vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis, kur pareiškėjams išmokėtas darbo užmokestis atitiko pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotą proporcingai sumažintą darbo užmokestį, todėl padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimų.

III.

Pareiškėjas D. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas savo sprendimu panaikino Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą bei pripažino Lietuvos Respublikos Seimo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisę valstybės civilinius ginčus spręsti vienašališkai. Nurodo, kad pritaikius indeksavimą, nagrinėjamu atveju vietoj neprimokėtos darbo užmokesčio sumos už tris mėnesius – 662,24 lt jam bus išmokėta (grąžinta) – 0 Lt.

Pabrėžia, kad valstybės vienašališkai nustatytas indeksavimo (mažinimo) koeficientas 0,955-0,98 iš esmės atitiko jo 15 kategorijai priskirtos pareiginės algos koeficiento sumažėjimą nuo 7,8 iki 7,41 ir nubraukė valstybės įsiskolinimą. Pareiškėjo manymu, „indeksavimas“, kuris įstatyme deklaruotas kaip sąžiningumo ir proporcingumo instrumentas, iš esmės atliko visiško skolos nurašymo instrumento vaidmenį, nes nesumokėta suma nėra sumažinama, o neišmokama visiškai.

Nurodo, kad tokios įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimų nutariamosios dalies nuostatoms, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Pasak pareiškėjo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus jo atžvilgiu nepalankų sprendimą, bus sukurtas ydingos praktikos precedentas, kai Konstitucinio Teismo sprendimai valstybės ir jos institucijų bus įgyvendinami atbuline data įstatymais ir kitais teisės aktais, naikinant valstybės įsipareigojimus, bei tikintis, kad tai liks nepastebėta, arba blogiausiu atveju teismai, vengdami atsakomybės, valstybei nepalankaus sprendimo nepriims ir vėl kreipsis į Konstitucinį Teismą, kurio sprendimą ir vėl bus bandoma „įgyvendinti“ nekonstituciniu būdu.

Pastebi, kad gindamas savo teisėtus interesus į teismą pareiškėjas kreipėsi gerokai anksčiau nei buvo priimtas valstybės įsipareigojimus visiškai nurašantis įstatymas, todėl šis įstatymas nagrinėjamos bylos atveju, ypač dėl indeksavimo, neturėtų būti taikomas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d., 1999 m. birželio 3 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus ir pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimuose iš esmės nustatyta, kad įstatymų leidėjo sprendimas ginčo laikotarpiu pareiškėjui nustatyti mažesnį mokėtiną darbo užmokestį Konstitucijai savaime neprieštaravo – įstatymų prieštaravimas Konstitucijai iš esmės pasireiškė tuo, kad atskiriems tarnautojams pasirinko nustatyti neproporcingai mažesnį darbo užmokestį. Iš Konstitucijos kyla pareiga Įstatymų leidėjui nustatyti neproporcingų praradimų kompensavimo mechanizmą. Toks mechanizmas buvo nustatytas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymu, kuris yra galiojantis ir turi būti taikomas nagrinėjant bylą, nes vadovaujantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kriminalinės policijos biuro, ir Lietuvos kriminalinės policijos biuras prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovai atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. SV-S-327 „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įgyvendinimo“, Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Gražinimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtintą Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalaujama neišmokėta darbo užmokesčio dalis jam buvo perskaičiuota ne dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro kaltės. Lietuvos kriminalinės policijos biuras yra valstybinė įstaiga, kurios pareiga yra vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Taigi, atsakovas taikydamas Grąžinimo įstatymo nuostatas, t. y. jo pagrindu perskaičiuodamas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, veikė teisėtai. Vadovaujantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Nr. XII-2399  įstatymo redakcija). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pažymėtina, jog apeliacinį skundą teismui pateikė tik vienas iš pareiškėjų – D. Ž., todėl apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kiek tai susiję su pareiškėjo D. Ž. keltais reikalavimais.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui – iki 2013 m. birželio 30 d. Policijos departamento pareigūnui, nuo 2013 m. liepos 1 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnui – už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad Policijos departamentas ir Lietuvos kriminalinės policijos biuras, vadovaudamiesi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjo darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčo laikotarpiu. Teismas nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Kartu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo patirti praradimai turi būti kompensuojami Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka, o ne priteisiant skirtumą tarp faktiškai išmokėto ir apskaičiuoto pagal iki tol galiojusius teisės aktus darbo užmokesčio sumą, todėl skundą atmetė.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas realiai neapgynė apelianto pažeistų teisių, teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į  Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimų nuostatas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad Gražinimo įstatymo nuostatos, susijusios su dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio praradimų apskaičiavimo tvarka, neužtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatų „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, o teismas šio klausimo netyrė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą. Tai nereiškia, kad proceso dalyviai neturi teisės pateikti savo argumentų ir išdėstyti savo pozicijos įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimu , tačiau pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą  ( LVAT 2012 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šios administracinės bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusį ginčą ir byloje taikytinas įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjo minimos Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatų taikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo atidėjimas, kai valstybė prisiimtų įsipareigojimų negali įgyvendinti dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo (šiuo klausimu žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimus). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kai valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Apibendrinant Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia (be kita ko) atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Taigi tie pareiškėjo praradimai, kurie buvo patirti dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, bus kompensuoti įstatymų leidėjo nustatyta tvarka.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjų teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.