Administracinė byla Nr. AS-1193-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03552-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1.

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja A. J. padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą,  prašydama: 1) pripažinti nepagrįstu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2015 m. birželio 4 d. raštą Nr. (12.14-30-8)-46-KD-3011 dėl pasiūlymo sudaryti susitarimą (toliau – ir Raštas); 2) Įpareigoti Vilniaus apskrities VMI pareiškėjos pasiūlymą sudaryti susitarimą svarstyti iš naujo.

Pareiškėja nurodė, jog jai 2014 m. gruodžio 23 d. pranešimu Nr. (4.65)-FR0663-850 buvo pranešta apie pradėtą teminį mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą. Pareiškėjos atstovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Verus auditus“ 2015 m. balandžio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI su prašymu pradėti derybas dėl susitarimo pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 71 straipsnį pasirašymo, o derybų laikotarpiui sustabdyti mokestinį patikrinimą. Pareiškėjos atstovas 2015 m. gegužės 19 d. pateikė Vilniaus AVMI pasiūlymą dėl susitarimo pasirašymo Nr. 15/05-19. Pareiškėjos nuomone, toks pasiūlymas nėra galutinis, o tik pirminis žingsnis derybose pasirašant susitarimą. Vilniaus apskrities VMI 2015 m. birželio 4 d. raštu pareiškėjai pranešė, kad Vilniaus apskrities VMI darbo grupė nepritarė jos pasiūlymui sudaryti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio. Pareiškėjos nuomone, šis Raštas yra visiškai neargumentuotas, jame nenurodyta nei vienos priežasties, dėl ko atsisakyta pradėti derybas, dėl kokių priežasčių buvo priimtas būtent toks sprendimas. Mokesčių mokėtojui panorėjus kitame etape teikti pasiūlymą dėl derybų, nebus aišku, į kokius kriterijus atkreipti dėmesį ir dėl ko jau buvo atsisakyta pradėti derybas. Dėl tokio neargumentuoto atsakovo atsisakymo iš pareiškėjos buvo atimta teisė derėtis ir susidaryti susitarimą dėl mokesčio dydžio.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs skundo turinį bei pareiškėjos pateiktus duomenis, nagrinėjo teisinį reguliavimą, nustatytą ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 22 straipsnio 1 dalyje ir pabrėžė, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Teisės aktas – valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teisme nagrinėtini reikalavimai panaikinti tokius viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus, kuriuose aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

Pirmosios instancijos teismas analizavo Mokesčių administravimo įstatymo ( toliau tekste – ir MAĮ) 71 straipsnio 1 dalies nuostatas, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-210 patvirtintas Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5, 6, 9, 11–13 punktų nuostatas ir pasisakė, jog iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad mokesčių administratoriui suteikiama diskrecijos teisė inicijuoti susitarimo pasirašymą ir taip pat spręsti dėl mokesčio mokėtojo pateikto pasiūlymo priimtinumo (pradėti ar nepradėti derybas). Pats susitarimas gali būti pasirašytas tik tuo atveju, jei apskaičiuojant mokesčius nei viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius yra pradėjęs pareiškėjos mokestinį patikrinimą, kurio metu renkami duomenys ir tuomet bus sprendžiama dėl šių duomenų pakankamumo mokesčių apskaičiavimui. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu ir patvirtinami atitinkamu sprendimu (MAĮ 128 str. 1 ir 2 d.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos ginčijamas Raštas yra tarpinis, procedūrinis dokumentas mokestinio patikrinimo procese, kuris nėra galutinis ir jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, o pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti jos prašymą pareiškėjos teisėms ir pareigoms jokios įtakos neturėtų, nes iš tokio įpareigojimo mokesčių administratoriaus pareiga pasirašyti su pareiškėja susitarimą nekiltų .

Teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijamas Raštas dėl pasiūlymo sudaryti susitarimą nepritarimo nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjos skundo reikalavimas negali būti nagrinėjamas teisme, todėl skundą priimti atsisakytina. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokia išvada iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio praktiką bylose dėl tokio pobūdžio susitarimų (2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-1276/2014).

II.

Pareiškėja A. J. atskirajame skunde, kurį patikslino, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį, ir išspręsti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis skelbia, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (8 str. 1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Aptariamu atveju, atsakovas visiškai nemotyvuodamas savo nesutikimo pradėti derybas dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžių, padarė neigiamą įtaką pareiškėjos teisėms ir pareigoms – užkirto kelią pareiškėjai pasinaudoti MAĮ 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu derybų dėl susitarimo sudarymo inicijavimo institutu, kadangi pareiškėjai nėra aiški atsakovo pozicija dėl pateikto pasiūlymo. Atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintą mokesčių mokėtojo teisę inicijuoti derybas, mokesčių administratoriui nenurodžius atsisakymo pradėti derybas motyvų, mokesčių mokėtojas praranda realią galimybę pasinaudoti minėta teise bet kuriuo kitu mokestinio ginčo metu bei siūlyti kitas susitarimo sąlygas.

2. Pareiškėjai neaišku, kokiu tikslu skundžiamame Rašte nurodyta jo apskundimo administraciniam teismui tvarka, kas klaidina mokesčių mokėtoją ir švaisto jo laiką.

3. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Nurodytoje 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-1276/2014 derybos tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus buvo pradėtos, bet vėliau dėl tam tikrų priežasčių nutrauktos ir pareiškėja prašė teismo įpareigoti mokesčių administratorių naujai inicijuoti susitarimo pasirašymo procedūrą. Šiuo atveju, pareiškėja neginčija, jog mokesčių administratorius neturi pareigos inicijuoti (ir) ar pasirašyti susitarimo su mokesčių mokėtoju, tačiau mano, kad mokesčių administratoriaus kaip viešojo administravimo subjekto atsisakymas turi būti motyvuotas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kuriuo ji prašė: 1) pripažinti nepagrįstu Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 4 d. raštą Nr. (12.14-30-8)-46-KD-3011 dėl nepritarimo pasiūlymui sudaryti susitarimą; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities VMI pareiškėjos pasiūlymą sudaryti susitarimą svarstyti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad ginčijamas Raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, o tik tarpinis dokumentas, kuris pats savaime nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, todėl nenagrinėtas teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip nuoseklioje savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr. pvz.: 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑121/2004; 2014 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-365/14; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-976-662/2015). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

Tuo atveju, kai skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o skundą priėmus, administracinė byla turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys. Dėl šios priežasties, kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai (žr., pvz.:, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/13; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS328-438/2015). Administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/13).

Pareiškėja teismui skundžia Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. birželio 4 d. raštą Nr. (12.14-30-8)-46-KD-3011, kuriuo mokesčių administratorius nepritarė pareiškėjos pasiūlymui sudaryti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio.

Visų pirma, teisėjų kolegija pasisako, jog nesutinka su pareiškėjos nuomone, kad Raštas vertintinas kaip atsisakymas pradėti derybas, o ne atsisakymas pasirašyti susitarimą. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VA-210 patvirtintų Mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo taisyklių III skyriuje reglamentuojamas informavimas apie priimtą sprendimą dėl pasiūlymo pasirašyti susitarimą. Šio skyriaus 11 punkte įtvirtinta, jog mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo pasiūlymą pasirašyti susitarimą ir priėmęs sprendimą pradėti susitarimo pasirašymo procedūrą, apie tai raštu turi informuoti mokesčių mokėtoją ir rašte nurodyti: datą, laiką ir adresą, kuriuo mokesčių mokėtojas turi atvykti pas mokesčių administratorių pradėti derybas (11.1 punktas); telefono numerį ir elektroninio pašto adresą, kuriuo mokesčių mokėtojas galėtų susisiekti su mokesčių administratoriumi tuo atveju, jeigu jis nurodytu laiku negali atvykti į derybas (rašte turėtų būti pažymėta, kad mokesčių mokėtojas, negalintis atvykti mokesčių administratoriaus nurodytu laiku, turi kuo skubiau apie tai informuoti mokesčių administratorių ir pasiūlyti kitą, jam priimtiną, susitikimo datą ir laiką) (11.2 punktas); kitą informaciją, kuri gali būti svarbi derybų metu (11.3 punktas). To paties skyriaus 12 punkte nurodoma, jog jei mokesčių administratorius atsisako pasirašyti susitarimą, apie tai jis raštu privalo informuoti mokesčių mokėtoją. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, derybos pradėtinos tik tuomet, kai mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo pasiūlymą pasirašyti susitarimą, priima sprendimą pradėti susitarimo pasirašymo procedūrą. Akivaizdu, kad tuo atveju, kai mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo pasiūlymą, iškart nusprendžia nepasirašyti susitarimo, reiškia, jog mokesčių administratorius nepradės susitarimo pasirašymo procedūros, taip pat ir derybų, ir jis mokesčių mokėtoją informuoja būtent apie atsisakymą pasirašyti susitarimą. Atsižvelgiant į tai, atmestinas ir pareiškėjos argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2014 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-1276/2014.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas gali pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, jei, apskaičiuojant mokesčius, nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Pasirašius tokį susitarimą, mokesčių mokėtojas praranda teisę ginčyti mokesčio apskaičiavimo teisingumą, o mokesčių administratorius – apskaičiuoti didesnę sumą negu nurodyta susitarime. Minėtas susitarimas gali būti pasirašytas mokestinio tyrimo ar mokestinio patikrinimo metu, taip pat visų mokestinių ginčų nagrinėjimo etapų metu.

Pagal Taisyklių 4 punktą mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas susitarimą gali pasirašyti tik tuo atveju, jeigu apskaičiuojant mokesčius nė viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti. Taisyklėse nustatyta, jog teisę inicijuoti susitarimo pasirašymą turi tiek mokesčių mokėtojas (5, 6 punktai), tiek mokesčių administratorius (9 punktas). Taisyklių 13 punkte taip pat įtvirtinta, kad dėl tam tikrų priežasčių nepavykus susitarimo pasirašyti viename etape, jo pasirašymas taisyklių nustatyta tvarka gali būti inicijuojamas kituose etapuose, pvz., nepavykus susitarimo pasirašyti mokestinio patikrinimo metu, jo pasirašymas gali būti inicijuojamas bet kuriame mokestinio ginčo etape.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad tiek Mokesčių administravimo įstatymas, tiek Taisyklės, suteikia mokesčių administratoriui ir mokesčių mokėtojui diskrecijos teisę inicijuoti (pateikti pasiūlymą) pasirašyti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, tačiau tokie pasiūlymai nėra įpareigojantys kitą mokestinio ginčo šalį sutikti su pasiūlymu, pradėti derybas bei vėliau pasirašyti susitarimą.

Taigi vertintina, jog Vilniaus apskrities VMT 2015 m. birželio 4 d. raštu Nr. (12.14-30-8)-46-KD-3011, kuriame išreikšta mokesčių administratoriaus pozicija nepritarti pareiškėjos pateiktam pasiūlymui sudaryti susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, nebuvo pareiškėjai sukurtos ar atimtos jokios teisės ar pareigos, jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) šiame Rašte nėra ir jis negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Akcentuotina, jog aptariamu Raštu neužkertamas kelias pareiškėjai pakartotinai inicijuoti susitarimo pasirašymą bet kuriame kitame mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo etape. Dėl pareiškėjos argumentų, jog iš Rašto turinio neaišku, dėl kokių priežasčių Vilniaus apskrities VMI atmetė pareiškėjos pasiūlymą, dėl ko pareiškėja negalės pateikti naujo, atitinkamai pakoreguoto pasiūlymo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal bylos duomenis mokesčių administratorius atlieka teminį pareiškėjos mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą, todėl vertintina, kad pareiškėją dominančios aplinkybės dėl mokesčių administratoriaus pozicijos paaiškės atlikus minėtą patikrinimą.

Įvertinusi anksčiau padarytas išvadas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog tai, kad Vilniaus apskrities VMI Rašte nurodė, jog jis skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pripažintina pareiškėją galimai suklaidinusia aplinkybe, tačiau, atsisakius Raštą nagrinėti administraciniuose teismuose, jo teisėtumas ir pagrįstumas nevertintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino taikytinų teisės aktų nuostatas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Ramūnas Gadliauskas

                                                                                    Dainius Raižys

                                                                                    Arūnas Sutkevičius