Administracinė byla Nr. A-3050-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05178-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant vertėjai J. C.,

pareiškėjui I. A. (I. A.), jo atstovui advokatui Sauliui Juzukoniui,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. V.,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas I. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-64 (b. 1. 1–2, 18–22).

Nurodė, kad skundžiamu aktu nuspręsta jam nesuteikti pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Šis sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Paaiškino, kad dėl vykdyto verslo (duomenys neskelbtini) yra persekiojamas šios šalies korumpuotų pareigūnų: iš jo, naudojant psichologinį smurtą, buvo prievartaujami pinigai, grasinamą susidoroti, jis buvo apkaltintas nusikaltimais, kurių nepadarė. Atsakovas delsė pranešti apie 2015 m. rugsėjo 4 d. priimtą sprendimą, kurį, be vertimo į suprantamą rusų kalbą, įteikė 2015 m. spalio 14 d., o su vertimu į rusų kalbą – tik 2015 m. spalio 23 d. Šio pranešimo vėlavimas sutrukdė imtis tolimesnių procesinių veiksmų, kad byla būtų išspręsta kaip įmanoma greičiau, sukėlė papildomų išlaidų, nes papildomi įrodymai, kuriuos pateikinėjo, buvo priimti, bet neperžiūrėti. Atsakovo darbuotojai demonstravo neigiamą išankstinį nusistatymą, todėl prašymas nebuvo išnagrinėtas objektyviai. (duomenys neskelbtini) korupcijos lygis yra neįtikėtinai aukštas, nuolat ir grubiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir laisvės. Skundžiamame sprendime nėra pateikta išanalizuotų, racionalių sprendimų, tik cituojamos teisės aktų nuostatos. Migracijos departamento darbuotoja A. V. atliko pareiškėjo interviu be vertėjo, motyvuodama tuo, kad ji pati gerai supranta rusų kalbą ir vertėjas jai nereikalingas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. 1. 55–58).

Paaiškino, kad pareiškėjas prašymo negrindžia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintais pagrindais, nenurodo, kurie iš jų ir kodėl jam turėtų būti taikytini, nepaaiškina, kaip konkrečiai Migracijos departamentas pažeidė prašymo nagrinėjimo pagrindines procedūras visų aplinkybių kontekste, taip pat nepateikia jokių konkrečių argumentų, kurie įrodo Migracijos departamento išvadoje išsamiai aprašyto jo prašymo vertinimo proceso pagrįstumą ir teisėtumą. Skunde pareiškėjas akcentuoja savo nenorą grįžti į (duomenys neskelbtini), bet nenurodo jokio ryšio tarp savo situacijos ir prieglobsčio suteikimo pagrindų. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė 2014 m. gruodžio 31 d., prašymo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas iki 6 mėnesių ir šis terminas prasitęsė dar 3 mėn., nors tai neatitinka ir pažeidžia Įstatyme nustatytą tvarką. Migracijos departamentas, net ir pažeisdamas nustatytą tvarką, įvykdė savo pareigas ir sudarė sąlygas pareiškėjui teikti visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, kad būtų galima priimti objektyvų sprendimą, nustatant pareiškėjui iškilusios grėsmės pagrįstumą (visi pareiškėjo pateikti dokumentai, paaiškinimai (taip pat ir pareiškėjo brolio liudijimas) pateikti iki 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo priėmimo dienos buvo prijungti prie pareiškėjo asmens bylos ir tinkamai išnagrinėti bei įvertinti. Pareiškėjo teiginiai, jos jis nebuvo supažindintas su jo atžvilgiu priimtu sprendimu, todėl jo vėliau pateikti papildomi įrodymai, nors ir buvo priimti, bet nebuvo peržiūrėti, nelabai suprantami bei nelogiški. Jei pareiškėjas būtų supažindintas su priimtu sprendimu nepažeidžiant nustatytos tvarkos, šie įrodymai vis tiek nebūtų vertinami, nes buvo pateikti jau po sprendimo priėmimo. Migracijos departamente peržiūrėjus pareiškėjo po sprendimo priėmimo pateiktus įrodymus, kuriuos sudaro „Dhanji foundation“ iniciatyva surinkta medžiaga apie kilmės valstybę, taip pat pareiškėjo bei asmenų, kurie tariamai patvirtina pareiškėjo pasakojimą, liudijimai pirmiausia pažymėtina, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu atlikti apklausas ir vertinti apklausų metų pateiktą informaciją yra Migracijos departamento, o ne labdaros ir paramos fondo prerogatyva. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad visi liudijimai atlikti Lietuvos Respublikos teritorijoje, tačiau Migracijos departamentas apie galimus liudytojus nebuvo informuotas, nors pareiškėjas tai padaryti galėjo ir netgi turėjo pareigą tai atlikti, todėl Migracijos departamentas turi teisę abejoti apklausų objektyvumu bei patikimumu. Antra, šie dokumentai iš esmės nekeičia Migracijos departamento priimto sprendimo turinio, nes jie tik papildo iki tol pateiktą pareiškėjo informaciją, tačiau neįrodo, kad pareiškėjas neturėjo galimybės teisinėmis priemonėmis ginti savo interesų kilmės valstybėje. Pareiškėjo vertinimas dėl Migracijos departamento darbuotojų išankstinio nusistatymo yra subjektyvus ir nepagrįstas. Vien tai, kad (duomenys neskelbtini) yra fiksuojami tam tikri pažeidimai žmogaus pagrindinių laisvių ir teisių srityse, neįrodo asmeniui kylančios grėsmės pagrįstumo, nes turi egzistuoti individualaus pobūdžio aplinkybės, t. y. asmuo dėl visiškai pagrįstos baimės negali grįžti į kilmės valstybę dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priežasčių ir negali gauti apsaugos iš kilmės valstybės dėl jo atžvilgiu vykdomų neteisėtų veiksmų.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 7 d. sprendimu (b. l. 126–129) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 76 straipsnio 1 dalies, 77 straipsnio 2 dalies, 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1–3 punktų, 87 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimas Meki Elgafaji ir Noor Elgafaji v. Staatssecretaris van Justitie byloje).

Pagal Įstatymo 81 straipsnį, prašymas suteikti prieglobstį turi būti išnagrinėtas iš esmės kuo greičiau ir ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Migracijos departamento sprendimo dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės priėmimo dienos; šis terminas gali būti pratęstas Migracijos departamento sprendimu ne ilgiau kaip 3 mėnesiams, jeigu per nustatytą terminą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį neįmanoma dėl to, kad šio įstatymo 76 straipsnio 2 dalyje nurodytas tyrimas reikalauja sudėtingų teisinių ir (arba) faktinių aplinkybių vertinimo. Pareiškėjas su prašymu dėl prieglobsčio suteikimo į Migracijos departamentą kreipėsi 2014 m. gruodžio 23 d., sprendimas dėl prašymo buvo priimtas 2015 m. rugsėjo 4 d. 2015 m. kovo 13 d. pareiškėjo apklausos protokole nurodyta, kad jį apklausiant dalyvavo vertėjas R. S., šiame protokole užfiksuotų duomenų tikrumą patvirtina jame esantis pareiškėjo parašas. Pareiškėjo parašu taip pat patvirtintas ir 2015 m. liepos 1 d. apklausos, kurioje dalyvavo A. V., protokolas. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimas truko ilgai, nagrinėjimo metu jis bei kiti asmenys buvo apklausti, ištirti jo pateikti įrodymai. Papildomus įrodymus jis pateikė jau suėjus prašymo nagrinėjimo terminui, nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių šie dokumentai yra reikšmingi ir negalėjo būti pateikti anksčiau. Iš išvados dėl prieglobsčio nesuteikimo pareiškėjui matyti, kad skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai ištyrus visas susijusias aplinkybes ir papildomos medžiagos analizė būtų buvusi perteklinė. Šioje išvadoje pateiktas išsamus aplinkybių vertinimas ir tai patvirtina, kad prašymas buvo išnagrinėtas nuodugniai, visapusiškai įsigilinus į reikšmingas aplinkybes. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą Migracijos departamentas atliko visus reikiamus veiksmus, apklausė liudytojus. Teismų praktikoje nusiskundimai, panašūs į pareiškėjo reiškiamus, pripažįstami nepagrįstais ir nesudarančiais pagrindo panaikinti sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1431/2014). Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad dažnai verslo reikalais lankydavosi Lietuvos Respublikoje, jokio persekiojimo (duomenys neskelbtini) anksčiau nepatyrė. Dėl prieglobsčio kreipėsi sužinojęs, kad jam gali būti atimta teisė lankytis Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti savo teisėmis ir tinkamai vykdyti savo pareigas jo prašymo nagrinėjimo metu.

Teismas sprendė, jog argumentai, kuriais grindžiamas skundas, yra abstraktūs, individualiai nesusieti su Įstatymo 86, 87 straipsniuose įtvirtintais pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos suteikimo pagrindais. Priimant skundžiamą sprendimą nebuvo jokių jo priėmimo procedūrą reglamentuojančių taisyklių pažeidimų, dėl kurių galima būtų pripažinti, kad buvo neįvertintos objektyviai įvertintos visos aplinkybės. Byloje surinkti įrodymai patvirtina skundžiamo sprendimo pagrįstumą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatytas faktines aplinkybes, tai, kad skundžiamas aktas priimtas tinkamai taikant materialinės teisės normas, laikantis nustatytos priėmimo tvarkos, atitinka tokio pobūdžio administraciniams aktams keliamus reikalavimus, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 12PR-64, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas I. A. apeliaciniu skundu (b. l. 134–136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir padarė paviršutiniškas išvadas. Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokios yra jo nustatytos aplinkybės, nes motyvai iš karto pradedami nuo Įstatymo straipsnių analizės.

Teismas nepasisakė dėl Įstatymo 83 straipsnio taikymo, kuriame įtvirtintas „abejonės privilegijos“ principas. Mano, kad pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikomos Įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatos, vertinant pareiškėjo nuoširdžias pastangas pateikti visus jam prieinamus įrodymus, tai, jog pareiškėjas savo kilmės šalyje yra be pagrindo persekiojamas korumpuotų teisėsaugos institucijų pareigūnų. Taip pat pareiškėjas negali savo kilmės valstybėje pasinaudoti veiksminga teisine pagalba ir tikėtis, kad bus užtikrintos jo teisės į teisingą ir nešališką teismą, tai patvirtina prie skundo pateikti įrodymai. Byloje nėra nustatyti Įstatymo 88 straipsnyje numatyti kriterijai. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, kuris turėjo būti tiesiogiai taikomas.

Teismas pateikė Įstatymo 81 straipsnio analizę dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo terminų, tačiau lieka neaišku, ar jie buvo pažeisti. Be to, nėra konstatuota, kad tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo reikalavo sudėtingų teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimo. Atkreipia dėmesį, kad ir atsakovas atsiliepime į skundą pažymi, jog buvo pažeisti terminai. Teismas nieko nepasisako, kodėl Migracijos departamento sprendimas pareiškėjui įteiktas tik 2015 m. spalio 23 d., t. y. praėjus 6 savaitėms nuo priėmimo.

Tvirtina, kad Migracijos departamento pareigūnai turėjo informuoti pareiškėją apie jo prašymo nagrinėjimo tvarką, tačiau neinformavo apie terminų pratęsimą, tuo labiau – apie priimamą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad buvo pažeista jo teisė naudotis vertėjo paslaugomis.

Teismo sprendime nurodyta, jog „teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad dažnai verslo reikalais lankydavosi Lietuvos Respublikoje, jokio persekiojimo (duomenys neskelbtini) anksčiau nepatyrė. Dėl prieglobsčio kreipėsi sužinojęs, kad jam gali būti atimta teisė lankytis Lietuvos Respublikoje“. Tvirtina, jog tai neatitinka pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Teismas nepateikė jokių argumentų, ar Migracijos departamentas tinkamai pritaikė Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 76 ir 76.4 punktus, nes teismo posėdžio metu atsakovo atstovė nurodė, jog nebuvo nustatyti Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodyti pagrindai.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 156–158) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, teigdamas, kad netinkamai buvo įvertintos aplinkybės ir priimtas nepagrįstas sprendimas, nenurodo jokio ryšio tarp savo situacijos ir prieglobsčio suteikimo pagrindų, nenurodo, kurios iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatų ir dėl kokių priežasčių jam turėtų būti taikomos. Teigia, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pritaikytas abejonės privilegijos principas. Pareiškėjo teiginiai apie (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, jie neįrodo asmeniui kylančios grėsmės pagrįstumo, pareiškėjas nenurodo individualių priežasčių.

Atkreipia dėmesį, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas teigė, kad jis negali pasinaudoti teise į teisminę gynybą baudžiamojoje byloje, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas jau nurodo, kad pasinaudojo teise ginti savo teises (duomenys neskelbtini) ir jį atstovauja advokatas.

Pažymi, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, jo nurodytas aplinkybes vertino savo kompetencijos ribose. Pabrėžia, jog iki skundžiamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo dienos pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti visus įmanomus dokumentus ir paaiškinimus, kurie buvo tinkamai išnagrinėti bei įvertinti.

Nurodo, kad apklausa Migracijos departamente vyko pareiškėjui suprantama kalba, pareiškėjas su savo teisėmis ir pareigomis buvo supažindintas rusų kalba, apklausos pabaigoje pareiškėjas pasirašydamas patvirtino, kad apklausa buvo atlikta jam suprantama rusų kalba. Pareiškėjas, abejodamas Migracijos departamento pareigūno rusų kalbos žiniomis bei apklausos objektyvumu, nenurodė nei vieno konkretaus ir tai patvirtinančio pavyzdžio.

Nors pareiškėjas ir teigia, kad nebuvo pasisakyta apie Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose įtvirtintus pagrindus, Migracijos departamento išvadoje yra nurodyta, kad spręsti klausimą dėl jo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę nėra tikslinga, nes nėra išspręstas klausimas, susijęs su ekstradicijos byla. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 12PR-64 teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu (b. l. 3–4) Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui I. A. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jo pateikti argumentai nebuvo susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; taip pat nusprendė nesuteikti jam papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nebuvo priežasčių prieglobsčio prašytojo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad argumentai, kuriais grindžiamas pareiškėjo skundas, yra abstraktūs, individualiai nesusieti su Įstatymo 86, 87 straipsniuose įtvirtintais pabėgėlio statuso, papildomos apsaugos suteikimo pagrindais, o priimant skundžiamą sprendimą nebuvo padaryta jokių jo priėmimo procedūrą reglamentuojančių taisyklių pažeidimų, dėl kurių būtų galima pripažinti, kad nebuvo objektyviai įvertintos visos aplinkybės, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas I. A., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neįvertino „abejonės privilegijos“ principo taikymo, nepasisakė dėl prieglobsčio prašymo nagrinėjimo terminų, dėl informavimo apie prašymo nagrinėjimo eigą, dėl pažeistos teisės naudotis vertėjo paslaugomis, ar tinkamai taikytos Aprašo 76.4 punkto nuostatos, o jame (teismo sprendime) nurodytos aplinkybės neatitinka pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdyje.

Visų pirma, pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas apeliacinės instancijos teismui, kurio nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir kuris privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.), panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą šiuo aspektu, neturi pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino pareiškėjui teisės į tinkamą jo bylos procesą: byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, priimtas sprendimas iš esmės atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus: nors dalis teismo išvadų dėl įrodymų vertinimo yra pakankamai apibendrintos, pažymėtina, kad ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra itin konkretūs; nors įvertinti pareiškėjo argumentus dėl jo teismo posėdyje duotų paaiškinimų, t. y. kad jis nenurodė aplinkybės, kuri nurodyta teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, yra sudėtinga dėl prastos dalies teismo posėdžio garso įrašo kokybės, visgi teismo išvados grindžiamos ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, o ne vien atskira pareiškėjo paaiškinimo dalimi. Be to, apeliacinės instancijos teismas, kur byla nagrinėta taip pat žodinio proceso tvarka, šiuo atveju atsižvelgia į minėtą pareiškėjo argumentą ir nevertina šios pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės kaip galinčios pagrįsti šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus reikalavimus bei atsikirtimus.

Ginčydamas Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (15/6-12) 12PR-64 teisėtumą ir pagrįstumą, pareiškėjas, visų pirma, pabrėžia jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūros pažeidimus, todėl pažymėtina, kad šis sprendimas dėl šių priežasčių gali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas, jeigu jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Klausimus dėl prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kurio nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio Įstatymo priede, nuostatomis, tame tarpe – ir su 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES), o tvarka, reglamentuojanti užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį pateikimą ir nagrinėjimą, sprendimų priėmimą ir jų vykdymą, detalizuota vidaus reikalų ministro priimtame teisės akte (Įstatymo 67 str. 6 d.), nagrinėjamu atveju – iki 2016 m. vasario 26 d. galiojusiame Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361. Įvertinus skunde ir teismo posėdžiuose nurodytus argumentus dėl pažeidimų, padarytų nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dalis pareiškėjo įvardijamų pažeidimų ar nusiskundimų – priimto sprendimo jam suprantama kalba įteikimas praėjus nepagrįstai ilgam laiko tarpui nuo jo (sprendimo) priėmimo (I. A. asmens bylos l. 256–259), vertėjo nedalyvavimas vienoje jo apklausų – savaime nėra pagrindas ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu: nors su 2015 m. rugsėjo 4 d. priimtu sprendimu pareiškėjas nustatyta tvarka buvo supažindintas tik 2015 m. spalio 23 d., ši aplinkybė savaime neturi įtakos šio sprendimo išvadų pagrįstumui; Aprašo 62 punktas (2015 m. kovo d. įsakymo Nr. 1V-162 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 7 d. iki 205 m. spalio 14 d.) nustatė, kad Migracijos departamento tarnautojo vykdomoje apklausoje, kurios tikslas – surinkti esminius duomenis apie faktus, patvirtinančius prieglobsčio prašytojo persekiojimą ar kitą jam kilusią grėsmę kilmės valstybėje, prieglobsčio prašytojui pageidaujant turi dalyvauti vertėjas ar įgaliotas atstovas. Kaip matyti iš I. A. asmens bylos, pareiškėjo apklausos buvo vykdomos tiek dalyvaujant, tiek ir nedalyvaujant vertėjui, tačiau visada – dalyvaujant jo atstovui advokatui S. Juzukoniui (I. A. asmens bylos l. 93–103, 160–165, 167–170). Kadangi nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pageidavimą pasinaudoti teise naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, kuri jam buvo išaiškinta dalyvaujant vertėjui (I. A. asmens bylos l. 93–103), visose apklausose, iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžių metu duotų paaiškinimų taip ir nėra galima spręsti, kokie jo paaiškinimai nurodyti (išversti) netinkamai ar nurodyti neišsamiai, nesivadovauti šių apklausų duomenimis priimant sprendimą nebuvo jokio pagrindo.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo laikyti kaip nepagrįstų kitų pareiškėjo ir jo atstovo argumentų dėl prašymo nagrinėjimo tvarkos pažeidimų: tiek Įstatymo 83 straipsnio 1 dalis (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija), tiek Aprašo 62 punktas (2015 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. 1V-162 redakcija) pareigą bendradarbiauti vertinant prašymą suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją šiam prašymui pagrįsti nustato tiek prieglobsčio prašytojui, tiek Migracijos departamentui. Kiek tai susiję su Migracijos departamento šios pareigos tinkamu vykdymu, visų pirma pabrėžtinas teisės į gynybą paisymo principo užtikrinimas. Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Sąjungos teisės principas (2000 m. kovo 28 d. Sprendimo Krombach, C-7/98, 42 punktas ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Sopropé, C-349/07, 36 punktas). Teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių (1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Nederlandsche Banden-Industrie-Michelin prieš Komisiją, 322/81, Rink. p. 3461, 7 punktas ir 1989 m. spalio 18 d. Sprendimo Orkem prieš Komisiją, 374/87, Rink. p. 3283, 32 punktas), yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą.  Šio 41 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ši teisė į gerą administravimą apima, be kita ko, kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę, kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo, ir administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (2012 m. lapkričio 22 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas. M. M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Ireland ir Attorney General, C-277/2011, 82 ir 83 punktai). 

Nagrinėjamu atveju teismui kyla abejonių dėl Migracijos departamento tinkamo pareigos bendradarbiauti vertinant prašymą suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją šiam prašymui pagrįsti vykdymo: nors savaime aplinkybė, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas nebuvo baigtas Įstatymo 81 straipsnyje nustatytais terminais (I. A. asmens bylos l. 49, 166, 256), negalėtų daryti įtakos šio sprendimo išvadų pagrįstumui, pareiškėjas teigia, kad nebuvo tinkamai informuotas apie sprendimo priėmimo terminus, dėl ko dalis jo surinktų įrodymų buvo pateikti jau po ginčijamo sprendimo priėmimo ir nebuvo įvertinti, ko atsakovas iš esmės neginčija bei ką patvirtina asmens bylos medžiaga (I. A. asmens bylos l. 261–300). Pažymėtina, kad nors Įstatymas ir nenustato, kokie veiksmai turėtų būti atlikti nesant galimybės priimti sprendimą jo 81 straipsnyje nustatytais terminais, Migracijos departamentas tokiu atveju, tinkamai vykdydamas pareigą bendradarbiauti, prieglobsčio prašytojui turėtų suteikti informaciją apie laikotarpį, per kurį tikimasi priimti sprendimą dėl jo prašymo. Atkreiptinas dėmesys, kad 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos, su kurios nuostatomis yra suderintos Įstatymo nuostatos, 31 straipsnio 6 dalis nustato, kad kai sprendimo negalima priimti per šešis mėnesius, valstybės narės užtikrina, kad atitinkamam prašytojui: a) būtų pranešta apie uždelsimą ir b) jo prašymu būtų suteikta informacija apie uždelsimo priežastis ir laikotarpį, per kurį tikimasi priimti sprendimą dėl jo prašymo.

Taip pat yra pagrįstas I. A. ir jo atstovo teismo posėdyje išsakytas teiginys dėl kito jo prašymo nagrinėjimo tvarkos pažeidimo: R. A., kuris, kaip teigiama, yra pareiškėjo brolis, apklausa vykdyta nedalyvaujant nei vertėjui, nei pareiškėjo įgaliotam atstovui, nors Aprašas nenumato, kad liudytojai, nemokantys valstybinės kalbos, galėtų būti apklausiami nedalyvaujant vertėjui.

Padarytų pažeidimų visuma objektyviai sudaro pagrindą abejoti tyrimo objektyvumu, atitinkamai – ir ginčijamo atsakovo sprendimo pagrįstumu, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo sprendimas naikinamas ir pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo perduodamas nagrinėti iš naujo.

Kadangi pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo perduodamas nagrinėti iš naujo Migracijos departamentui dėl jo nagrinėjimo procedūros pažeidimų, dėl kitų šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su atsakovo sprendimo pagrįstumu, nepasisakoma.

Visgi apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra pateikta jokių teisinių argumentų, paneigiančių Migracijos departamento motyvus dėl teisės aktuose numatytų sąlygų, kurias turi atitikti asmuo, siekiantis gauti pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusą. Dėl papildomos apsaugos suteikimo, pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Atitinkama praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose: 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo I. A. (I. A.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos  2015 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15/6-12) 12PR-64 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos  I. A. (I. A.) prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo nagrinėti iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas

                                                        Arūnas Sutkevičius