Teisėja Aurelija Ozolinia                                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-242-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis                                                Proceso Nr. 1-20-1-00243-2013-9

                    Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

  2.4.7.;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                                 2015 m. kovo 24 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Virginijui Mizarui, išteisintajam D. A., jo gynėjui advokatui Ramūnui Gudašiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo pavogti automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pagal BK 178 str. 2 d. (dėl automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystės), nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

D. A. buvo kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. tuo, kad 2013-04-05, apie 1.30 val., Saulės g. 30, Kaune, išdauždamas dešinės pusės galinių durelių stiklą, išimdamas kairės pusės durelių spynelę, įsibrovė į automobilio saloną ir, išlauždamas automobilio užvedimo spynelę, pasikėsino pavogti J. S. priklausantį 10000 litų vertės automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas nukentėjusiajam 700 litų turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios -  nusikaltimas buvo užkardytas policijos pareigūnų.

Be to, jis buvo kaltinamas pagal BK 178 str. 2 d. tuo, kad laikotarpiu nuo 2013-07-01, 16 val. iki 2013-07-02, 5 val., Baltų pr. 6, Kaune, išlauždamas vairuotojo pusės durelių bei užvedimo spyneles, pagrobė svetimą turtą - Š. V. priklausantį 10000 litų vertės automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo padarydamas nukentėjusiajam Š. V. 10000 litų turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria D. A. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį – D. A. nuteisti pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. - 1 metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str., bausmę subendrinti dalinio sudėjimo būdu su 2013-06-28 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti subendrintą bausmę - 3 metus 11 mėnesių laisvės atėmimo. Taip pat nukentėjusiojo J. S. civilinį ieškinį patenkinti visiškai. Skunde prokuroras teigia, kad apylinkės teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str. 5 d., tuo padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą (BPK 369 str. 3 d.), nes iškėlė D. A. parodymus, jų neanalizavo kartu su kitais baudžiamosios bylos duomenimis. Klaidingai D. A. posėdžio metu duotus parodymus priskyrė specialistui D. T., dėl ko sekė klaidingos išvados. Bylos aplinkybės patvirtina, kad D. A. naudojamas automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo netoli įvykio vietos. Tai matyti iš vaizdo įrašo. Nuo vagiamo automobilio „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), prie automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kvapą atvedė ir šuo. Be to, analogišką išvadą padarė ir apylinkės teismas. D. A. pateikė dvi versijas, įrodančias kodėl, jo manymu, galėjo būti pastebėtas automobilis prie nusikaltimo vietos. Pirmą kartą - kad automobilį buvo paskolinęs P. V., tačiau pastarasis paneigė tokius parodymus. Tada teisme D. A. pateikė kitą versiją, jog automobilį buvo paskolinęs M. Ž.. Tačiau ir tai nepasitvirtino vien dėl tos aplinkybės, kad pastarasis nurodė ne tą skolinimosi laiką, t. y. ne nusikaltimo padarymo laiką. Atkreiptinas dėmesys, kad ir M. Ž. parodymai nėra patikimi. Beje, ir pats teismas pripažįsta, jog gali sukelti abejonių, kad duodami D. A. ar liudytojo parodymai galimai neatspindi objektyvios tiesos. Taip pat apklaustas liudytojas A. J. nurodė, kad tuo laikotarpiu pagal teismo nutartį teko kontroliuoti D. A. pokalbius. Juose nebuvo tiesioginės reikšmingos informacijos liečiančios nusikaltimą, tačiau liudytojas nenustatė, kad D. A. kam nors būtų skolinęs automobilį. Teisme apklaustas specialistas R. T. atsakydamas į klausimus apie kvapo paėmimo aplinkybes, teigė, kad „visada yra užklijuojama matant žmogui, ... visada užantspauduojame“ (kvapų pavyzdžius). Tai atsispindi lyginamųjų pavyzdžių paėmimo protokole. Minėta, kad vertindamas specialisto R. T. parodymus, teismas suklydo ir D. A. parodymus (prie manęs nebuvo užantspauduota ..., mano akivaizdoje niekas nebuvo supakuota...“ ir kt.) priskyrė specialistui. Specialistė J. A. parodė, kad pasiėmus kito žmogaus neskalbtus rūbus, galima būtų pernešti kvapą. Tačiau tokių aplinkybių, tokių įrodymų baudžiamojoje byloje nėra. Bylos aplinkybės rodo, kad policijos pareigūnai į nusikaltimo vietą atvyko iš karto po gauto pranešimo. Specialistė J. A. parodė, kad kitas asmuo negalėjo per trumpą laiką pernešti kito asmens kvapo.

Prokuroras teigia, kad baudžiamoje byloje nustatyta nuosekli įvykių seka, t. y. įvykio vietos apžiūros protokolas, liudytojo A. Č. parodymai, kvapų pavyzdžiai paimti iš vagiamo automobilio, jų palyginimas odorologinio tyrimo metu su D. A. kvapu, specialistų parodymai, vaizdo įrašas, leidžia juos sujungti į vieną visumą, nustatinėjant asmenį padariusį nusikaltimą, įrodinėjant jo kaltę. Remiantis šiais duomenimis galima daryti išvadą, kad D. A. buvo automobilyje „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadino jo spyneles, ketindamas užvesti, t. y. pasikėsino pagrobti automobilį. Aplinkybė, kad D. A. baudžiamojo proceso metu neprisipažino, nevertintina kaip jį teisinanti. Be to, Kauno apylinkės teismo 2013-06-28 nuosprendžiu D. A. jau buvo teistas už automobilių vagystes. Dėl to darytina išvada, kad D. A. turi analogiškų nusikaltimų darymo patirtį. Parenkant D. A. bausmę, turi būti atsižvelgta į tai, kad jis anksčiau teistas už analogiškus nusikaltimus, šiuo metu vėl kaltinamas padaręs apysunkį nusikaltimą nuosavybei. Vienas iš 2013-10-02 Kauno apygardos teismo, apeliacine tvarka išnagrinėjusio baudžiamąją bylą, motyvų, kuomet nebuvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, buvo tas, kad D. A. pasižadėjo nedaryti daugiau nusikaltimų. Tačiau iš šios bylos aplinkybių matyti, jog švelnesnės bausmės sąlygos neįtakojo D. A.. Todėl jam tinkamiausia bausmės rūšis yra realus laisvės atėmimas, kurios dydis galėtų būti artimesnis minimaliajam, atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, į automobilio kainą, dėl to, kad nekilo sunkių pasekmių. Be to, nukentėjusiojo J. S. civilinis ieškinys yra pagrįstas, todėl priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti tenkinamas visiškai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Iš prokuroro apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka tik su ta skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria D. A. išteisintas pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo pavogti automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir prašo D. A. nuteisti už šio nusikaltimo padarymą, nes išteisindamas D. A. dėl minėto nusikaltimo padarymo, apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str. 5 d. ir tuo padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą (BPK 369 str. 3 d.).

Skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas padarė išvadą, kad nėra surinkta jokių objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad būtent D. A. padarė šį nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d..

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl nuosprendyje aptartų aplinkybių konstatavimo, kaltinamojo išteisinimo. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai niekaip nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų ir tėra savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija, ir tai nėra pagrindu, dėl kurio reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, todėl jų esmės nekartoja.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. A. viso bylos tyrimo metu nuosekliai nepripažino savo kaltės ir neigė atlikęs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, tame tarpe ir nusikalstamą veiką dėl kurios gautas prokuroro apeliacinis skundas – pasikėsinimą pagrobti J. S. priklausantį automobilį „Ford Galaxy“. D. A. nurodė, kad jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, automobilį „Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis buvo paskolinęs, o pats tuo metu buvo namuose. Kai skolino automobilį, jame galėjo būti likę jo rūbai, t. y. darbiniai drabužiai - striukė, kelnės. Nors iš pradžių D. A. nurodė, kad automobilį buvo paskolinęs asmeniui vardu Paulius, kurį nustačius ir apklausus liudytoju (liudytojas P. V.) pastarasis paneigė kaltinamojo nurodytą aplinkybę, tačiau tai nėra pakankamu pagrindu padaryti išvadą, kad šio automobilio jis negalėjo būti paskolinęs kitiems asmenims, kaip, kad vėliau nurodė - M. Ž.. Vien tai, kad liudytojui A. J. klausantis D. A. telefoninių pokalbių nebuvo užfiksuotas pokalbis apie automobilio skolinimąsi, nepaneigia automobilio skolinimo kitiems asmenims galimybės, kadangi dėl to nėra būtina tartis telefonu.

Liudytojas M. Ž. parodė, kad 2013-04-05 jis skolinosi iš D. A. automobilį, kurį pasiėmė nuo D. A. namų apie 10 val. vakaro. Jį parvežė namo apie 11 val., tas draugas nuvažiavo pasiimti kito draugo, jis liko namie. Jam atvarė automobilį aštuntą ryto, padavė raktus. Paskui atvažiavo Donatas ir pasiėmė automobilį. Jis tik vieną kartą ėmė automobilį. Automobilio bagažinės nebuvo atidaręs. Ar automobilyje buvo palikta Donato daiktų, neatsimena. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, jis neneigė skolinęsis iš D. A. automobilį, tačiau kaip teisingai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde, nurodomas pasiskolinimo laikas neatitinka nusikalstamos veikos padarymo laiko, kuri kaltinime nurodoma kaip 2013-04-05, 1.30 val., t.y. pagal liudytojo parodymus automobilį jis skolinosi jau po to, kai šis automobilis buvo pastebėtas netoli nusikaltimo padarymo vietos, tačiau vėlgi, negalima atmesti galimybės, jog nurodydamas automobilio skolinimosi laiką liudytojas suklydo, o jei ir nesuklydo, tai nėra pagrindu padaryti išvadą, kad tuo metu, kai automobilis buvo pastebėtas netoli nusikaltimo vietos jame buvo ar jį vairavo būtent D. A.. Be to, ši aplinkybė, netgi jei ir būtų buvę įrodyta, kad tuo metu   automobilyje buvo ar jį vairavo būtent D. A., pati savaime nėra įrodymu, jog D. A. padarė jam inkriminuojamą veiką, kadangi buvimas netoli vietos, kurioje buvo įvykdyta ar pasikėsinta įvykdyti nusikalstamą veiką, nėra kaltės įrodymas.

Liudytojas A. Č. parodė, jog jis kaip mobilios kuopos patrulis į įvykio vietą atvyko ne vėliau kaip po 5 minučių. Aplink automobilį buvo pripėduota. Žmonių nebuvo. Jis paleido šunį pėdsakais. Šuo vedė kiemais 400 - 500 metrų. Privedė prie „Audi“ automobilio, kuriame sėdėjo du žmonės, kurių veidų negalėjo įžiūrėti. Jam nepriėjus 2 metrų, automobilis nuvažiavo, bet užsirašė jo numerius. Jo šuo pritaikytas žmonių ir narkotikų paieškai. Šuns patikimumas priklauso nuo oro sąlygų. Buvo drėgmė, nevėjuota. Tai labai geros oro sąlygos, iki 4 val. šuo gali ieškoti asmens tokiu oru pagal jo kvapą. Šiuo atveju buvo 100 procentų patikimumas. Prie „Ford“ automobilio buvo dviejų žmonių pėdos - skirtingi batų atspaudai, pėdos matėsi gerai. Jos buvo prie automobilio galo, keleivio pusės ir po to iš galo vedė į kiemus, išsiskyrė ir vėl suėjo prie „Audi“ automobilio. Kaip matyti iš šio liudytojo parodymų, galima pagrįstai manyti, jog automobilyje Audi A4 galimai buvo asmenys, kurių pėdsakais nuo automobilio, kurį buvo kėsintasi pagrobti ir buvo atsekta, tačiau vėlgi, tai tėra tik prielaida, juolab, kad liudytojas nematė automobilyje Audi buvusių asmenų, o nusikalstamos veikos padarymo metu šie asmenys nebuvo sulaikyti ar atpažinti.

Nors iš 2013-09-10 specialisto išvados Nr. 140-1-(00056) – ISI-66 matyti, kad kvapo pėdsake, paimtame 2013-04-05 iš automobilio FORD GALAXY, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo sėdynės rastas D. A. kvapas, tačiau tai dar neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad būtent D. A. nustatytomis aplinkybėmis pasikėsinimo pavogti šį automobilį, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad būtent minėta specialisto išvada yra pagrindinis įrodymas, kuriuo prokuroras grindžia D. A. kaltę padarius šį nusikaltimą.

Specialistė J. A. parodė, kad reikėtų labai ilgo laiko tarpo, jog būtų galima pernešti kito asmens kvapą. Tai teorinė galimybė. Praktiškai mažai galimybių, kad tai įvyktų. Kitas asmuo negalėjo per trumpą laiką pernešti kito asmens kvapo. Pasiėmus kito žmogaus neskalbtus rūbus, galima būtų pernešti kvapą. Į tikimybinę galimybę reaguoja šunys, o raštiškai negalima atsakyti, ar kvapas yra perneštas, ar ne. Specialistas T. U. parodė, kad buvo nuimti kvapo pėdsakai, mikrodalelės. Buvo paimtas kvapas nuo vairuotojo sėdimosios dalies. Specialistas R. T. parodė, kad dalyvavo išimant kvapo pėdsaką, jis paėmė lyginamuosius kvapų pavyzdžius. Yra imamas individualus kvapas, išlaikymas turi būti ne mažiau kaip pusės valandos laikas. Jis buvo paprašytas paimti vieną kvapo mėginį. Visada yra užklijuojama matant žmogui.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kvapo odorologinio tyrimo išvados gali būti pripažįstamos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-252/2005, 2K-511/2005, 2K-183/2006, 2K-798/2006). Tačiau bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Esant situacijai, kai pagrindas manyti, kad asmuo galėjo dalyvauti darant nusikalstamą veiką, yra vien tik odorologinio tyrimo rezultatai, negali būti konstatuota, kad asmens dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką yra patikimai nustatytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2K-279/2008).

Odorologinio tyrimo rezultatai, nesant kitų tas pačias aplinkybes patvirtinančių duomenų, neabejotinų išvadų apie asmens kaltumą neleidžia daryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia pažymėtina, kad tokie rezultatai gali būti tik netiesioginiu įrodymu, nes remiantis specialisto išvada, surašyta atlikus odorologinį tyrimą, gali būti nustatinėjama ne baudžiamojoje byloje įrodinėtina aplinkybė – asmens kaltumas, o tik tarpinis faktas, kad asmuo yra buvęs tam tikroje vietoje (patalpoje, automobilyje ir pan.). Tačiau ir šis tarpinis faktas gali būti laikomas nustatytu tik tuo atveju, kai nerealia galima laikyti tikimybę, kad asmens kvapo pavyzdys nusikalstamos veikos padarymo vietoje atsirado ne dėl to, kad tas asmuo toje vietoje buvo, o kitais būdais, pavyzdžiui, į nusikalstamos veikos padarymo vietą kitiems asmenims atsinešus traukiamo atsakomybėn asmens kvapo turinčius objektus ar pan. Apkaltinamajam nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną netiesioginį įrodymą. Vertinant odorologinio tyrimo išvadą byloje, kurioje nėra jokių kitų duomenų apie asmens kaltumą, neįmanoma nustatyti, ką konkrečiai būdamas tam tikroje vietoje tas asmuo veikė ir kada toje vietoje jis buvo. Nesurinkus kitų duomenų apie asmens dalyvavimą darant nusikalstamą veiką, neįmanoma paneigti tikimybės, kad asmuo tam tikroje vietoje galėjo būti jau po to, kai nusikalstamą veiką baigė atlikti kiti asmenys, ar toje vietoje buvo dar iki nusikalstamos veikos padarymo. Antra vertus, net ir konstatuojant, kad asmuo su nusikalstama veika susijusioje vietoje buvo nusikalstamos veikos darymo metu, tačiau neturint kitų šiai aplinkybei nustatyti reikšmingų duomenų, neįmanoma visiškai patikimai nuspręsti, kad tas asmuo tyčia ar dėl neatsargumo tuo metu atliko nusikalstamą veiką. Be to, situacijoje, kai egzistuoja tikimybė, kad nusikalstamos veikos vietoje galėjo būti ne vienas asmuo, remiantis vien tik odorologinio tyrimo rezultatais negali būti nustatyta konkretaus asmens veiksmų apimtis, o nenustačius tokių faktų tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą yra neįmanoma.

Odorologinio tyrimo išvada kaip įrodymas yra specifinis tuo, kad tyrimas atliekamas panaudojant šunis – biodetektorius, kurie signalinėmis pozomis pažymi (parodo), kad lyginami kvapai sutampa arba nesutampa. Tokios išvados patikimumo patikrinimas yra komplikuotas. Bet kokį kitokį tyrimą atlikusį specialistą galima proceso metu apklausti apie jo atliktą tyrimą, užduoti klausimus dėl pateiktų išvadų ir taip tikrinti išvados patikimumą. Odorologinio tyrimo metu tokių galimybių nėra. Žinoma, išvadą pasirašę specialistai gali paaiškinti, kaip tokie tyrimai atliekami, tačiau toks išvados patikrinimas nėra visavertis, nes patikimai išsiaiškinti, kodėl šunys tam tikrus kvapus laikė tapačiais, nėra galimybių. Dėl šių aplinkybių bet koks reikšmingas bylai faktas gali būti laikomas nustatytu tik tada, kai, be odorologinį tyrimą atlikus surašytos specialisto išvados, tas faktas patvirtinamas ir kitais būdais gautais duomenimis.

Nors kaip teisingai pažymėta prokuroro apeliaciniame skunde apylinkės teismas nuosprendyje kai kuriuos kaltinamojo išsakytus teiginius priskyrė specialistui R. T. ir todėl nepagrįstai suabejojo ar atliekant odorologinį tyrimą specialistams buvo pateiktas D. A. kvapas, tačiau nors apeliacinės instancijos teismui tokių abejonių ir nekyla (objektyviai kvapo paėmimo aplinkybes patvirtina 2013-05-29 protokolas, b. l. 131, t.2), tačiau apylinkės teismo padarytos išvados, dėl šio įrodymo nepakankamumo D. A. kaltei pagrįsti yra teisingos, todėl prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl specialisto R. T. parodymų vertinimo ir tai, kad specialistė J. A. parodė, jog kitas asmuo negalėjo per trumpą laiką pernešti kvapo (tikslus laiko tarpas, kurį asmuo ar asmenys pasikėsinę pagrobti automobilį jame išbuvo nenustatytas, be to, tai tėra objektyviai nepagrįsta specialistės nuomonė), yra atmetami.

Aptariamu atveju, įvertinus jau paminėtų įrodymų visumą, liko nepaneigta kaltinamojo iškelta versija, jog jo kvapas galėjo būti perneštas, o jis pats nusikaltimo padaryme nedalyvavo, kadangi jokių kitų objektyvių įrodymų, tuo labiau tiesioginių, patvirtinančių D. A. kaltę byloje nesurinkta.

Įvykio vietoje nustatinėjant nusikaltimo padarymo aplinkybes bei renkant bylos tyrimui svarbius duomenis, nebuvo surinkti jokie kiti galintys D. A. kaltę patvirtinantys duomenys. Apžiūrėjus pasikėsintą pagrobti automobilį, rankų pėdsakų, galinčių labiau patikimai pagrįsti, jog automobilyje, kurį buvo pasikėsinta pagrobti buvo D. A., rasta nebuvo. Be to, liudytojas A. Č. parodė, jog prie „Ford“ automobilio buvo dviejų žmonių pėdos - skirtingi batų atspaudai, jos buvo prie automobilio galo, keleivio pusės ir po to iš galo vedė į kiemus, išsiskyrė ir vėl suėjo prie „Audi“ automobilio, todėl netgi pripažinus, jog D. A. buvo netoli įvykio vietos, įvertinus kitus jau aptartus įrodymus, nėra pagrindo teigti, kad būtent D. A., o ne kitas asmuo, kėsinosi pagrobti minimą automobilį.

Nors prokuroras skunde teigia, kad 2013-06-28 nuosprendžiu D. A. jau buvo teistas už automobilių vagystes, kas rodo, jog jis turi analogiškų nusikaltimų darymo patirtį, tačiau ši aplinkybė, įvertinus kitus bylos duomenis, negali neabejotinai patvirtinti fakto, kad D. A. padarė ir šioje byloje jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., todėl prokuroro skundo motyvas, kad baudžiamoje byloje nustatyta nuosekli įvykių seka, kuri patvirtina, jog D. A. pasikėsino pagrobti automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atmetamas kaip nepagrįstas.

Be to, prokuroro skunde teigiama, kad atlikdamas įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, nepilnai dėl jų pasisakė, tačiau su tokiu teiginiu sutikti negalima. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio protokolų, teismas ištyrė visus, tiek kaltinamąjį teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, vertino kiekvieną jų atskirai ir viseto kontekste ir, nors kaip jau buvo paminėta suklydo dalį kaltinamojo D. A. parodymų priskirdamas specialistui R. T., tačiau tai neleidžia daryti išvados, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas ar, kad dėl to nebuvo išsamiai išnagrinėtos bylos aplinkybės, o įrodymai įvertinti netinkamai.

Paminėtos aplinkybės bei bylos medžiaga leidžia teigti, kad išteisindamas D. A., apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Iš to seka, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Teismas, remdamasis in dubio pro reo principu, nurodančiu, kad bet kokios abe­jo­nės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, sprendžia, jog apylinkės teismas, byloje išnaudojus visas galimybes ir nesurin­kus nea­be­jotinų įrodymų, patikimai patvir­tinančių, kad D. A. atliko jam inkriminuojamus veiksmus, abejones dėl šios nusikalstamos veikos pagrįstai aiš­ki­no kaltinamojo naudai ir padarė teisingą išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl jį pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. pagrįstai išteisino.

Kadangi dėl aukščiau išdėstytų motyvų prokuroro apeliacinio skundo reikalavimas nuteisti D. A. pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo pavogti automobilį „Ford Galaxy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) atmetamas, todėl skundo motyvai dėl bausmės skyrimo ir nukentėjusiojo J. S. civilinio ieškinio pagrįstumo nevertinami.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                       Albinas Antanaitis

              Teisėjai :                                                                                        Algirdas Jaliniauskas

                                                                                                              Valdas Vitunskas