Civilinė byla Nr. 3K-3-251-313/2019

Teisminio proceso Nr. 2-30-3-00586-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.6.2.1; 2.6.11.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 4 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Molėtų šiluma“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. M. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Molėtų šiluma“ dėl sutarties pripažinimo nutraukta; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Molėtų švara“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atsijungimą nuo šilumos tiekimo sistemos, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims aiškinimo ir taikymo, taip pat sprendžiama dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir patalpų savininkui priklausančių patalpų naudingąjį plotą name.

2.       Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo A. M. 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos ir karšto vandens tiekimą, atlyginimo, 58,35 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.  

3.       Ieškovė nurodė, kad 2003 m. gruodžio 18 d. su atsakovu sudarė Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 27409, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti namui šilumą ir karštą vandenį, palaikyti šilumnešio parametrus, o atsakovas įsipareigojo mokėti mokesčius už suvartotą šilumą ir karštą vandenį, vykdyti kitus įsipareigojimus, nurodytus sutartyje. 2007 m. lapkričio 9 d. atsakovas savavališkai, nesilaikydamas teisės aktais nustatytos tvarkos, atsijungė nuo bute įrengtos šildymo sistemos, todėl jis ir toliau liko šių sistemų tiekiamos šilumos ir karšto vandens buitinis vartotojas, privalantis vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas nebemokėjo pagal sutartį priklausančių mokesčių už šildymą ir karštą vandenį, liko skolingas už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. ir nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2017 m. balandžio 25 d. 1673 Eur. 

4.       Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti ieškovės ir atsakovo 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d. ir įpareigoti ieškovę perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre.

5.       Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu centralizuota šilumos energija jam realiai nebuvo tiekta dėl buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos  užbaigimą pagrindu, vienašališkai nutraukus šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį ir apie tai informavus ieškovę 2010 m. spalio 19 d. raštu, kurį ieškovė gavo ir užregistravo Nr. 7-143. Šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio l d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį. Viešame registre nėra įregistruota atsakovo 2010 m. spalio 19 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, šios deklaracijos registracija nėra privaloma. Jei šildymo būdo pakeitimas ir šių statybos darbų deklaravimas 2010 m. spalio 19 d. bei šių darbų 2012 m. vasario 14 d. kadastriniai matavimai galimai nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio, tai sutarties nutraukimą patvirtina atsakovo 2010 m. spalio 19 d. raštas ieškovei apie vienašališką sutarties nutraukimą.

6.       Ieškovė neturėjo teisės į atsakovui skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukti nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekio, nes ginčo laikotarpiu ji nebuvo sutvarkiusi karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinių patikrų, karšto vandens apskaitos.

7.       Ieškovės parinktas netinkamas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, nes, pakeitus atsakovo buto šildymo būdą, ieškovė privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, atsakovo butui nepriskirdama jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio. Atsakovas teigė, kad VĮ Registrų centro duomenys įrodo, jog namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (sandėliukų), kurios nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8.       Utenos apylinkės teismas 2018 m. liepos 10 d. sprendimu priešieškinį atmetė, o ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo ieškovei 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos tiekimą, atlyginimo, 58,35 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (1731,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9.       Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. birželio 5 d.) 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Tačiau Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) detalizavo atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos procesą: baigus su atjungimu susijusius darbus, patalpų savininkas privalėjo gauti ne tik statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (nuo 2010 m. spalio 1 d. statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ pakeitė naujas statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“; deklaracija apie statybos užbaigimą pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus pripažintina statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, kuris nurodytas Taisyklėse), taip pat Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, bet ir pateikti jų kopijas šilumos tiekėjui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą bei įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ieškovei būtų pateikęs kartu su 2010 m. spalio 19 d. prašymu nutraukti sutartį.

10.       Faktiškai nuo centralizuotos šildymo sistemos atsakovas atsijungė anksčiau, nei buvo surašyta deklaracija. Apie tai, kad yra demontavęs šildymo sistemą ir jam neturėtų būti skaičiuojami mokesčiai už šildymą, atsakovas ieškovę informavo 2007 m. lapkričio 9 d., 2007 m. gruodžio 28 d. raštais. 2009 m. kovo 10 d. (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini) buto Nr. (duomenys neskelbtini) vidaus šildymo sistemos patikrinimo protokole konstatuota, kad buto šildymo sistema savavališkai atjungta nuo namo centrinio šildymo. Komisija, atlikusi šį patikrinimą, įpareigojo atsakovą iki 2009 m. liepos 1 d. panaikinti padarytus pažeidimus ir vėl prijungti buto šilumos įrenginius prie bendros namo centrinės šildymo sistemos arba atjungti buto šilumos įrenginius nuo centrinės šildymo sistemos pagal Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių reikalavimus. Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-113-335/2009 nustatyta, kad atsakovas savavališkai, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų atjungė savo buto šildymo sistemą nuo centrinės šildymo sistemos (šį sprendimą apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą). 2010 m. spalio 19 d. prašyme nutraukti šilumos tiekimo sutartį atsakovo paminėta, kad šilumos tiekimo paslaugomis jis nesinaudoja jau ketvirtą šildymo sezoną.

11.       Teismas pritarė ieškovės abejonėms dėl deklaracijos surašymo datos. Byloje nėra duomenų, kad šis dokumentas būtų pateiktas ieškovei. 2017 m. sausio 4 d. atsakovo atsiliepime į ieškinį ši deklaracija neminima, pateikta tik 2017 m. kovo 10 d. su priešieškiniu. VĮ Registrui centrui deklaracija, siekiant pakeisti kadastro duomenis bei šildymo būdą iš centrinio šildymo iš centralizuotų sistemų į vietinį centrinį šildymo būdą, pateikta 2017 m. rugsėjo 8 d. jau šią bylą nagrinėjant teisme. VĮ Registrų centrui atsakovas pateikė du 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1 variantus, kuriuose nesutampa pateikti duomenys, o 2017 m. rugsėjo 26 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą Nr. 1 nėra duomenų apie šildymo būdo pakeitimo statybą leidžiantį dokumentą, todėl VĮ Registrų centras atsakovo prašymą Nekilnojamojo turto registre pakeisti buto kadastro duomenis bei šildymo būdą atmetė. Teismas sprendė, kad 2010 m. spalio 19 d. deklaracija buvo užpildyta ne siekiant užfiksuoti realų statybos užbaigimą, o pasinaudojant supaprastinta nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusia tvarka, įteisinti prieš kelerius metus įvykdytą atsijungimą.

12.       2007 m. lapkričio 10 d. ieškovės atsakymu į atsakovo raštą ir 2009 m. kovo 10 d. buto vidaus šildymo sistemos patikrinimo protokolu atsakovas buvo informuotas, kaip įteisinti atsijungimą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Atsakovas, kaip normaliai atidus ir protingas asmuo, galėjo ir turėjo pasidomėti įstatymu nustatytu reguliavimu, o įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose nustatytų sankcijų ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.

13.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėtina, kad pastarosios taisyklės įsigaliojo nuo 2010 m. lapkričio 1 d., t. y. jau po šioje byloje aktualios datos – 2010 m. spalio 19 d. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai gali būti taikomi tik nuo jų priėmimo momento ir nėra pagrindo teigti, kad šio teismo išaiškinimas panaikino nuostatas, galiojusias iki 2013 m., t. y. nuostatas, kuriomis turėjo vadovautis atsakovas, siekdamas įteisinti atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos darbus.

14.       Net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, jog atsakovo atliktiems atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos darbams įteisinti Statybos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo prasme pakanka vien atsakovo akcentuojamos deklaracijos užpildymo ir tiekėjo informavimo apie atsijungimą, tai savaime nereikštų šalių santykių nutraukimo nuo 2010 m. spalio 19 dienos. 2010 m. spalio 19 d. atsakovas buvo skolingas ieškovei už tiektą šilumą, taigi nebuvo įvykdytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įtvirtintos imperatyvios sutarties nutraukimo sąlygos.

15.       Vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017). Dėl to ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos ir karšto vandens tiekimą, tenkintinas.

16.       Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.1 punkte nustatyta, kad gyventojams, nesumokėjusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą, ryšių ir komunalines paslaugas (elektros, šilumos energiją, dujas, vandenį ir pan.), delspinigiai skaičiuojami praėjus 20 kalendorinių dienų (nedirbantiems pensininkams, jeigu šeimoje nėra darbingo amžiaus asmenų – 30 kalendorinių dienų) nuo ataskaitinio mėnesio pabaigos – po 0,04 procento už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną (įskaitant ir įmokų sumokėjimo dieną). Atsakovas ginčijo ieškovės teisę reikalauti delspinigių, kadangi nurodyti teisės aktai reglamentuoja tik valstybės ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius, o ieškovės savininkai yra 15 akcininkų, iš kurių 14 – fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo – rajono savivaldybės taryba. Teismas nurodė, kad Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos leidinio 26 punkte nurodyta, kad rajono savivaldybės taryba valdo 99,99 proc. akcijų paketą, taigi ieškovė priskiriama prie savivaldybės kontroliuojamų įmonių, mokesčiai už šilumos energiją yra priskiriami prie mokesčių už komunalines paslaugas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-431-407/2015). Atsižvelgiant į tai bei šalių sutartyje esant sąlygai dėl delspinigių mokėjimo, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 58,35 Eur delspinigių (apskaičiuotų už 181 dieną) yra pagrįstas.

17.       Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu namo karšto vandens skaitikliai neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, tačiau byloje pateikti patikros sertifikatai, skaitiklių įrengimo ir apžiūros aktai leidžia spręsti, kad apskaitos prietaisų įrengimas bei jų apskaita vykdyti tinkamai. Ieškovė patvirtino, kad šilumos apskaitos prietaiso, skirto apskaičiuoti šilumą karštam vandeniui ruošti, įrengto prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, name nėra. Karštas vanduo atsakovo butui netiekiamas nuo 2009 m. balandžio 1 d. Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Atsakovui pateiktose sąskaitose už šilumą nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nėra įtraukta mokėjimų už šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį, kadangi atsakovas nurodytu laikotarpiu karšto vandens iš ieškovės nepirko. Dėl to nėra pagrindo perskaičiuoti atsakovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens.

18.       Pastate, kuriame yra atsakovo butas, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, pagal kurį visas pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas atsiskaitomuoju šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu. Kadangi teismas nepripažino atsakovo atlikto šildymo pakeitimo būdo teisėtu, reikalavimą dėl paskirstymo metodo parinkimo nagrinėjo tik dėl rūsyje esančių patalpų.

19.       Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Jo 1.4 punkte nurodyta, kad šis paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Šio akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 20 d. iki 2017 m. liepos 31 d., papildyta 1.5 punktu, pagal kurį, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų nėra ir nebuvo prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.). Byloje nėra duomenų, kad rūsyje esančios patalpos ginčo laikotarpiu būtų buvusios šildomos. Dėl to ieškovė neturėjo pagrindo taikyti metodo Nr. 5, pastato šilumos paskirstymo vartotojams metodas Nr. 4 taikytas pagrįstai. Pažymėtina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. O3-184 „Dėl šilumos kiekio pastato naudingajam plotui šildyti ir bendrosioms reikmėms nustatymo bei paskirstymo metodo Nr. 5 patvirtinimo“ 1.1 punkte nustatyta, kad šis metodas gali būti taikomas, kai pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Tačiau šis nutarimas įsigaliojo 2017 m. rugpjūčio 1 d., o ginčo laikotarpis yra nuo 2010 m. spalio 19 d. iki 2017 m. balandžio 25 d.

20.       Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kiekvienam iš 8 namo butų yra priskirtas rūsys, kiekvieno rūsio plotas skirtingas (nuo 1,86 kv. m iki 8,49 kv. m). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad, apskaičiuojant savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą, vadovautasi tik buto bendru plotu, neatsižvelgiant į butui priskirto nešildomo rūsio plotą. Tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias teisės normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jo daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių nėra. Atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017), laikytina, kad, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus, turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas. Vis dėlto, ieškovės atstovo teigimu, taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas, todėl perskaičiuoti mokestį už šildymą šiuo atveju nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad ir atsakovo priešieškinio reikalavimas perskaičiuoti šilumos energijos perskirstymą, šilumos energiją name paskirstant pagal metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, tiesiogiai susijęs su netenkintu reikalavimu taikyti metodą Nr. 5, reikalavimas dėl ploto perskaičiavimo taip pat netenkintinas.

21.       Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimą. 

22.       Kolegija nurodė, kad atsakovas savavališkai, atjungdamas buto radiatorius, yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo sistemos nuo 2009 m. kovo 10 d. Faktas, kad atsakovas nesilaikė patalpų šildymo sistemos įrenginių atsijungimo tvarkos, yra nustatytas įsiteisėjusiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu, todėl iš naujo neįrodinėtinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

23.       Vien deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo faktas pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, ypač jei kyla abejonių dėl tikrosios deklaracijos surašymo dienos. Atsakovas, pateikdamas prašymą ieškovei dėl sutarties nutraukimo, nepateikė deklaracijos apie statybos užbaigimą, nenurodė sutarties nutraukimo pagrindo, neišviešino duomenų apie šilumos tiekimo būdo pakeitimą, todėl ieškovei nebuvo realaus pagrindo nutraukti šilumos ir karšto vandens sutartį 2010 m. spalio mėnesį. Be to, atsakovas prašymo ieškovei teikimo metu buvo skolingas už šilumos tiekimą (CK 6.390 straipsnio 1 dalis). Atsakovui nesilaikant įstatyme nustatytos atsijungimo nuo šildymo sistemos tvarkos 2009 m., neįteisinus vietinio šildymo sistemos, negalima pripažinti, kad atsakovas teisėtai atsijungė nuo šildymo sistemos 2010 m. Teisėtas atsijungimas nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos yra tada, kai atsiranda pagrindas nutraukti tiekimo sutartį, t. y. kai įteisinta vietinio šildymo sistema atsakovo bute – paviešinta statybos užbaigimo deklaracija. Apie šios deklaracijos buvimą tapo žinoma tik atsakovui pateikus priešieškinį nagrinėjamoje byloje 2017 m. kovo 17 d., nors supaprastinta atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos tvarka nebegalioja nuo 2011 m. birželio 30 d.

24.       Nėra pagrindo pripažinti, kad šalių sutartis yra nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d., nes atsakovas tinkamai neįgyvendino savo teisės atsijungti nuo gyvenamojo namo bendrosios šildymo sistemos nei 2009 m., nei 2010 m. spalio mėn., todėl išliko šilumos energijos vartotojas, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jam tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017).

25.       Atsakovui mokesčiai už paslaugas skaičiuoti tik šildymo sezono metu, todėl perskaičiuoti atsakovui patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens nėra pagrindo.

26.       Pagal energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktą, kai šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Namo (duomenys neskelbtini) suvartotos šilumos kiekis yra nustatomas pagal šilumos tiekėjo įrengto vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis. Šis metodas, atsižvelgiant į namo šildymo sistemą, savininkų poziciją, buvo parinktas ieškovės ir taikomas iki šiol (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Metodas Nr. 5 kartu su metodu Nr. 4 negali būti taikomas, nes pastatas, kuriame gyvena atsakovas, neatitinka metodo Nr. 5 taikymo sąlygų: pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, teisėtai atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos; pastate yra butų ir (ar) kitų patalpų, turinčių atskirus šilumos įvadus, kurių šilumos skaitikliai įrengti prieš pastato įvadinį šilumos prietaisą; buitiniai šilumos skaitikliai įrengti mažiau nei 50 proc. pastato butų ir (ar) kitų patalpų, prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos. Nesant duomenų, kad (duomenys neskelbtini) namo vartotojai pasirinko tam tikrą metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas, kurį parenka šilumos tiekėjas.

27.       Dėl delspinigių kolegija nurodė, kad savivaldybės kontroliuojamos įmonės – savivaldybės įmonės, veikiančios pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kurių akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 dalis balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, nuosavybės teise priklauso savivaldybei, ir įmonės, kuriose savivaldybės gali paskirti daugiau kaip pusę įmonės administracijos, valdymo arba priežiūros tarnybos narių (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnis). UAB „Molėtų šiluma“ 99,90 proc. akcijų priklauso savivaldybės tarybai, todėl tai yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, kuri veikia pagal Vietos savivaldos įstatymą, o mokesčiai už šilumos energiją yra priskiriami prie mokesčių už komunalines paslaugas. Be to, šalių sudarytos sutarties skyriuje „Šalių atsakomybė“ yra nustatyta, kad vartotojas, laiku neapmokėjęs mokesčių už buto šilumą ir karštą vandenį, už kiekvieną uždelstą dieną pagal Vyriausybės nutarimą moka delspinigius nuo nesumokėtos sumos, įskaitant ir mokėjimo dieną. Taigi ieškovės prašymas iš atsakovo priteisti 0,02 proc. dydžio delspinigius yra pagrįstas.

28.       Atsakovas nesutiko su apskaičiuota skola, nes šilumos kiekis butams paskirstytas proporcingai butų plotams, neįskaičius rūsio patalpų. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų, kad tokiu būdu apskaičiuota jo mokėtina suma sumažės. Paprastai skola nesikeičia ar padidėja, nes išlaidos skirstomos proporcingai turimam plotui, daugiau turi mokėti tie asmenys, kurie nuosavybės teisėmis valdo didesnį plotą. Byloje pateikti duomenys apie prie butų priskirtų rūsių plotus nepatvirtina, kad jie esmingai pakeistų nuosavybės teisėmis valdomas dalis. Atsakovo buto plotas sudaro 60,67 kv. m, namo bendras plotas yra 506,68 kv. m. Atsakovo naudojamų patalpų santykis su viso namo plotu sudaro 11,97 proc. Pridėjus rūsį, kurio plotas 4,53 kv. m, naudingasis buto plotas tampa 65,07 kv. m, atsakovo dalis padidėja iki 12,8 proc.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

29.       Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, o ieškinį atmesti arba bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.                       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai papildomai nurodė, kad vien deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo faktas pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, ypač jei kyla abejonių dėl tikrosios deklaracijos surašymo dienos, nors ieškovas šioje byloje neginčijo deklaracijos. Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškinimams. Be to, bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje nereikalaujama pranešti šilumos tiekėjui apie šildymo būdo pakeitimą. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti momentas yra reglamentuotas Statybos įstatyme, nustatant, kad deklaracija apie statybos užbaigimą pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus pripažintina statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, tačiau kartu nėra jokio reikalavimo, kad vartotojas privalėtų gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, nes toks reikalavimas nėra įtvirtintas nei Statybos įstatyme, nei statybos techniniuose reglamentuose. Todėl teismas, nuspręsdamas, kad atsakovas privalėjo gauti ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pateikti jos ir deklaracijos kopijas šilumos tiekėjai, nepagrįstai šalių ginčui taikė ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas. 

29.2.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 panaikino ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kurios neteisėtai reglamentavo šildymo būdo pakeitimo darbus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/2014 panaikino energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktus, kaip prieštaraujančius konstituciniam teisinės valstybės principui, o tai reiškia, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo remtis panaikintais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).

29.3.                       Teismas turėjo taikyti 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, įsigaliojusias 2010 m. spalio 1 d., įvertindamas, ar atsakovas pašalino savavališkos statybos padarinius, jei tokie apskritai buvo, kaip analogiškomis aplinkybėmis išaiškino Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1513-259/2011. Atsakovas šioje byloje įrodė, kad teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. rugsėjį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 išaiškino, jog ginčo šildymo būdo pakeitimo metu šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio l d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui), taip pat nebuvo net prievolės užpildyti deklaraciją apie statybos užbaigimą, kurią savo nuožiūra pasirinktinai galėjo užpildyti statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį. Atsakovas įrodė, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukė, kai 2010 m. spalio 19 d. raštu pranešė ieškovei apie vienašališką šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio 19 d., teisėtai pakeitus buto šildymo būdą ir taip atsisakant ieškovės tiekiamos šilumos energijos. Atsakovas savo buto šildymo būdo pakeitimo darbus įteisino 2010 m. spalio 19 d., užpildydamas deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuri yra laikoma statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, nuo kurio surašymo pakeitus statinio patalpų šildymo būdą sutartis su šilumos tiekėju laikoma nutraukta pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį. Šios deklaracijos, kaip statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto, ieškovė neginčijo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išėjo iš ginčo nagrinėjimo ribų, savo iniciatyva suabejojęs deklaracijos tikrumu. Ieškovė neginčijo atsakovo 2010 m. spalio 19 d. pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą, atsakovo 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą ir viešo registro duomenų apie atsakovo buto vietinį šildymo būdą, todėl laikytina, kad šie duomenys yra teisingi ir išsamūs. Nors ieškovė kreipės į policiją dėl tariamai suklastotos deklaracijos, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nustačius, kad deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi, o deklaracija tikra (Panevėžio apygardos teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 1800953-337-2018 dėl ikiteisminio tyrimo pagrįsto nutraukimo). Tai, kad deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-916/2017). Tai, kad atsakovas teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų pakeitė savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, patvirtina analogiškose bylose Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pateiktos išvados, kad, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi ir statybos techninio reglamento STR 1.01.05:2002 „Statinio statybos rūšys“ 12.11 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai. Statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti 2010 m. spalio 1 d. – 2011 m. birželio 30 d. laikotarpiu pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktą nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedą nereikėjo rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, t. y. statybą leidžiančio dokumento.

29.4.                      Nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusiame Statybos įstatyme (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus pakeitė deklaracijos apie statybos užbaigimą. Todėl Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys, nes pagal Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23(1) straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymą iki 2010 m. spalio 1 d. vietoj šio įstatymo 13 straipsnyje vartojamos sąvokos „statybos užbaigimo aktas“ vartojama sąvoka „statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas“, vietoj šio įstatymo 13, 14 ir 15 straipsniuose vartojamos sąvokos „statybą leidžiantis dokumentas“ vartojama sąvoka „statybos leidimas“ (nesudėtingo statinio atveju – „normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytas privalomasis dokumentas“). 

29.5.                      Viešame registre nėra įregistruota atsakovo 2010 m. spalio 19 d. deklaracija apie statybos užbaigimą, tačiau šios deklaracijos registracija nėra privaloma, o ieškovė neginčija, kad jai buvo žinoma apie atsakovo atsijungimą nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Tokią poziciją patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).

29.6.                      Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl netinkamai vykdomo šilumos paskirstymo name (duomenys neskelbtini). Analogiškas ginčas išnagrinėtas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1101-734/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012. Analogiškai ir šioje byloje atsakovo buto atjungimas nuo centralizuoto šildymo įvyko 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) pagrindu, kurį patvirtina 2012 m. atlikti kadastriniai matavimai, o ginčas dėl vietinio šildymo būdo įregistravimo šiuo metu yra sprendžiamas administracinėje byloje Nr. I-2181-320/2018. Nei deklaracija, nei kadastriniai matavimai nėra panaikinti, ieškovė jų neginčija, tačiau yra pagrindas šią bylą sustabdyti vadovaujantis CPK 163 straipsnio 3 dalimi, iki įsiteisės teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2181-320/2018, kurioje taip pat yra vertinamos tos pačios ginčo dėl šildymo būdo pakeitimo aplinkybės. 

29.7.                      Kasacinis teismas turėtų tinkamai įvertinti šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo momentą, atsižvelgdamas ir į Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017 kasacinis teismas nurodo remtis tik CK 6.390 straipsnio l dalimi dėl pranešimo apie sutarties nutraukimą, nevertinant Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išimties, kad sutarties nutraukimas siejamas išimtinai su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimu, pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti. Tačiau šią išimtį būtina įvertinti, nes kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2006 yra išaiškinęs, kad detalesnių nuostatų CK nėra, todėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartims nutraukti taikytinos Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, kurios nenustato pranešimo apie sutarties nutraukimą šilumos tiekėjui, nes sutarties nutraukimas siejamas išimtinai su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimu pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti.

29.8.                      Remiantis CK 6.329 straipsnio 1 dalimi, 6.388 straipsnio 1 dalimi, 6.317 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-454/2004; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005) vartotojai privalo apmokėti tik faktiškai gautą šilumos energijos kiekį. Ieškovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė atsakovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, kurį atsakovas reikalauja perskaičiuoti (CPK 178 straipsnis).

29.9.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal analogiją tokia teismų praktika remtis nebegalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ginčui spręsti taikė administracinio teismo panaikintus energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktus, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėžė, kad jei asmenys kreipiasi į teismą ir jų besibylinėjimo teisme metu Konstitucinis Teismas priima tam tikrą baigiamąjį aktą, kuriame sprendžiamas teisės aktų, taikytinų teisme, konstitucingumas, tai toks baigiamasis aktas turi būti taikomas ir aplinkybėms, kilusioms iki minėto baigiamojo akto įsigaliojimo  (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-544-2004; 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės panaikintos iki ieškinio pareiškimo, todėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo jų taikyti (teisės aktų galia nukreipta tik į ateitį).

29.10.                      Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012 ir 2010 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K- 3-519/2010 išaiškinimus, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Bylą nagrinėjantis teismas negali remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010), kurios buvo pagrįstos 2003 m. ir 2010 m. galiojusiomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino 2013 m. sausio 17 d. ir 2014 m. spalio 31 d. sprendimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013).

29.11.                      Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šilumos energijos paskirstymo teisingumo, privalo laikytis kasacinio teismo praktikos, suformuotos civilinėse bylose Nr. 3K-7-515/2009, Nr. 3K-3-435-701-2015, Nr. 3K-3-418-313/2017 ir Nr. 3K-3-103-313/2018, įvertindamas, kad dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo ir dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą name atsakovui buvo priskirta neproporcingai didelė šilumos dalis už bendro naudojimo patalpų šildymą. Teismai visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl to, kad visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingąjį plotą (patalpos centralizuotai nešildomos). Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad šių patalpų aukštis skiriasi, todėl šilumos energija turėjo būti skirstoma pagal patalpų tūrį, o ne plotą. Be to, ieškovė netinkamai skirstė šilumos energiją name, nes ginčo laikotarpiu centralizuota šiluma name skirstyta pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodą Nr. 4, nors privalėjo nuo 2009 m. skirstyti pagal metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5. Ieškovė dalį šilumos energijos priskyrė ir atsakovo butui, kuris buvo šildomas vietiniu būdu, nors tokiais atvejais joks šilumos kiekis atjungtam butui nepriskiriamas. Tokia pozicija atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotos šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Tais atvejais, kai teisėtai įvykdžius tam tikrus šilumos įrenginiu pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas, atsižvelgiant į pakitusios šildymo sistemos ypatumus, nėra tinkamiausias vartotojams, šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą šilumos paskirstymo metodą. Kiekvienas iš namo butų ir kitų patalpų bendraturčių turi prievolę prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, proporcingai pagal nuosavybes teise valdomas visas asmenines patalpas, nes taip nustato įstatymas ir gyventojai dėl to neprivalo papildomai susitarti. Atsakovas nesutinka, kad šilumos paskirstymas teisėtai atliktas pagal butų plotus, kurie neatitinka VĮ Registrų centro duomenų, tik todėl, kad namo administratorius, o vėliau ir kiti butų savininkai nepateikė šilumos tiekėjui informacijos apie pasikeitusį savo butų plotą, nes toks įstatymų aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701-2015, t. y. kad paaiškėjus, jog duomenys buvo neteisingi ir dėl to buvo priskaičiuota per daug mokesčių, šilumos tiekėjas privalo perskaičiuoti tenkančius mokėjimus. Ieškovė šioje byloje netinkamai skirstė šilumos energiją, nes kaimynų asmeninio naudojimo pagalbinėms butų patalpoms nepriskyrė jokios dalies šilumos energijos, skirtos viso namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui, jei šios pagalbinės patalpos nešildomos, arba neįtraukė šių patalpų į šildomų butų naudingąjį plotą, jei šios patalpos laikytinos šiltomis patalpomis. 

29.12.                      Teismai nepagrįstai priteisė iš atsakovo delspinigius, nors nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis (joje nenustatytas konkretus delspinigių dydis ar Vyriausybės nutarimas), nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenustato (visi neaiškumai vertintini vartotojo naudai) (CK 6.258 straipsnio 1 dalis). Pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnį visos savivaldybės kontroliuojamos įmonės laikomos savivaldybės įmonėmis (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 2, 5 dalys). Savivaldybės įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „savivaldybės įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „SĮ“. Ieškovė yra uždaroji akcinė bendrovė. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės įmonės savininkė yra savivaldybė, tačiau iš byloje esančio Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos leidinio 26 punkto matyti, kad UAB „Molėtų šiluma“ yra iš dalies privati uždaroji akcinė bendrovė, kurios savininkai – 15 akcininkų, iš kurių 14 – fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo – rajono savivaldybės taryba. Remiantis Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 23 straipsniu, net savivaldybei priklausanti uždaroji akcinė bendrovė nėra laikoma savivaldybės įmone, nes savivaldybės įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę. Todėl visiškai akivaizdu, kad nors ir UAB „Molėtų šiluma“ yra savivaldybės kontroliuojama įmonė, ji nėra savivaldybės įmonė, todėl jai nėra ir negali būti taikomas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims ir Vyriausybės 1996 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo“.

30.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

30.1.                       Atsakovas 2010 m. spalio 19 d. nebuvo išreiškęs savo valios dėl sutarties nutraukimo. 2010 m. spalio 19 d. prašymu (ne pranešimu ar informavimu) atsakovas prašė ieškovės nutraukti sutartį, nes jis neva jau ketvirtą šildymo sezoną nesinaudoja šilumos tiekimo paslaugomis. UAB „Molėtų šiluma“ šio prašymo netenkino. Atsakovas valios vienašališkai nutraukti sutartį nėra išreiškęs. 2016 m. spalio 14 d. atsiliepime į ieškinį atsakovas nenurodė, kad jis yra nutraukęs šilumos tiekimo ir vartojimo sutartį, nurodė, kad ieškovė nevykdo sutartyje nustatytų sąlygų. Tai, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis vienašališkai nebuvo nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d., patvirtina įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais iš atsakovo buvo priteistos skolos už šilumos energiją, patiektą atsakovui jau po 2010 m. spalio 19 d. prašymo (Molėtų rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-456-732/2011; 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. L2-949-335/2013; įsakymas 2014 m. gegužės 28 d. civilinėje byloje Nr. L2-461-335/2014).

30.2.                      Tam, kad būtų teisėtai nutraukta sutartis, reikia: teisėtai atsijungti nuo šildymo vandens tiekimo sistemos, informuoti tiekėją apie teisėtą atsijungimą, sumokėti už sunaudotą energiją. Nė vieno iš nurodytų privalomų pagrindų nutraukti šilumos vartojimo sutartį šioje byloje nenustatyta.

30.3.                      Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad atsakovas nuo centrinio šildymo sistemos atsijungė 2010 m. Priešingai, Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė 2018 m. liepos 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, kad A. M. nuo centrinės šildymo sistemos atsijungė 2007 m. Įsiteisėjusiais Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi yra konstatuotas atsakovo neteisėtas atsijungimas nuo centrinio šildymo sistemos. 2010 m. jokių atsijungimo veiksmų atsakovas neatliko, ką ir pats pripažino teismo posėdžio metu. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-954-464/2009 konstatavo, kad atsakovas piktnaudžiavo teise ir pažeidė nustatytą atsijungimo tvarką. Nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas būtų ištaisęs neteisėto savavališko atsijungimo nuo centrinio šildymo tinklų pasekmes.

30.4.                      Atsakovas su 2010 m. spalio 19 d. prašymu ieškovei deklaracijos nepateikė; apie deklaraciją ieškovei iki 2017 m. kovo mėnesio nebuvo žinoma. Atsakovas tik 2017 m. kovo 10 d. į bylą pateikė 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 (pirmą jos variantą). 2017 m. spalio 6 d. atsakovas į bylą pateikė dar vieną 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 1 (antrą variantą) bei 2012 m. vasario 12 d. papildomą deklaraciją apie statybos užbaigimą, patikslinančią pirminę 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 2. Iš kartu su šiomis pažymomis atsakovo pateikto VĮ Registrų centro 2017 m. spalio 6 d. sprendimo Nr. (11.5.9)UTS-329 „Dėl pasikeitusių nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įregistravimo“ matyti, kad jis VĮ Registrų centrui pateikė ir trečią variantą 2010 m. spalio 19 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. 1, kurioje nurodyti kitokie duomenys apie buto gyvenamąjį plotą – 42,72 kv. m (vietoj 60,67 kv. m, nurodytų pirmuose dviejuose šios deklaracijos variantuose). Taigi, šiuo metu paaiškėjo net trys deklaracijos apie statybos užbaigimą variantai, kurie su 2012 m. vasario 12 d. papildoma deklaracija apie statybos užbaigimą, patikslinančia pirminę 2010 m. spalio 19 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. 2, sukėlė įtarimų, jog buvo suklastoti nurodant tiek netikrą jų sudarymo datą, tiek tikrovės neatitinkantį turinį. 2010 m. spalio 19 d. deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1 (trys jos variantai) bei 2012 m. vasario 12 d. papildoma deklaracija apie statybos užbaigimą, patikslinanti pirminę, yra suklastotos.

30.5.                      Namo (duomenys neskelbtini) gyventojams šilumos kiekio paskirstymas pagal metodą Nr. 5 negali būti taikomas, kadangi pastatas (namas) neatitinka reikalingų sąlygų (pastate turėtų būti butų ir (ar) kitų patalpų, atjungtų ar niekada nebuvusių prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos; pastate turėtų būti butų ir (ar) kitų patalpų, turinčių atskirus šilumos įvadus, kurių šilumos skaitikliai įrengti prieš pastato įvadinį šilumos apskaitos prietaisą; buitiniai šilumos skaitikliai turėtų būti įrengti mažiau kaip 50 proc. pastato butų ir (ar) kitų patalpų, prijungtų prie pastato bendrosios šildymo sistemos). Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, UAB „Molėtų šiluma“ neturi teisės atlikti bet kokių perskaičiavimų pagal kitą šilumos apskaitos metodą.

30.6.                      Ieškovei apie sandėliukų (šildomų ar nešildomų) buvimą nėra žinoma. Nekilnojamojo turto registre nėra duomenų apie sandėliukų buvimą. Atsakovas, kiti namo gyventojai nepateikė duomenų, kad jiems priklauso sandėliukai (šildomi ar nešildomi).

30.7.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017 nagrinėjo šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 taikymą (kuris nėra ir negali būti taikomas šioje byloje) – kaip buvo apskaičiuotas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Šioje civilinėje byloje taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas. Taigi civilinės bylos Nr. 3K-3-418-313/2017 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos.

30.8.                      Ieškovė šilumos energijos paskirstymą vykdo pagal oficialius plotus, įregistruotus VĮ Registrų centre. VĮ Registrų centro pažymoje nurodyti patalpų (butų) bendrieji plotai, kuriais ir buvo vadovaujamasi vykdant šilumos energijos paskirstymą, naudingųjų plotų nenurodyta, todėl naudinguoju plotu laikytas bendrasis plotas.

30.9.                      Šiuo atveju netesybos (delspinigiai) buvo nustatytos sutartimi, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu.

30.10.                      Ieškovė, nesutikdama su neteisėtais atsakovo bandymais perskaičiuoti šilumos energiją, gina ne tiek savo (vis tiek namui patiekta šilumos energija turės būti paskirstyta namo savininkams), bet ir visų kitų namo patalpų savininkų teises ir teisėtus interesus, neleisdamas jiems nepagrįstai perkelti pareigos atsiskaityti už atsakovui tenkančią namui patiektos šilumos energijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsijungimo nuo šilumos tiekimo sistemos teisėtumo vertinimo

31.       Energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsnių nuostatos. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

32.       CK 6.391 straipsnyje įtvirtinta įstatymų konkurencijos taisyklė, pagal kurią CK 6.383–6.401 straipsnių normos taikomos aprūpinant energija per jos tiekimo tinklus, jeigu įstatymai nenustato ko kita arba kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į prievolės esmę.

33.       Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) 1 dalyje buvo detalizuota CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.).

34.       Statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas).

35.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, 39 punktas).

36.       Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012); vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017, 30 punktas).

37.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-113-335/2009 konstatuota, jog atsakovas, nesilaikydamas teisės aktais reglamentuojamos tvarkos, atjungė savo buto šilumos įrenginius nuo namo centrinės šildymo sistemos. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju taikytina prejudicija (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl buto šildymo sistemos atsijungimo įteisinimo, kurį, atsakovo teigimu, jis atliko 2010 m. spalio 19 d. užpildęs deklaraciją apie statybos užbaigimą ir apie sutarties nutraukimą pranešęs šilumos tiekėjai, ir nuo šios datos atsakovas prašo teismo pripažinti 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį nutraukta. Taigi nagrinėjamos bylos atveju yra aktualus kitu laikotarpiu, t. y. 2010 m. spalio 19 d., galiojęs šilumos įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos teisinis reglamentavimas. 

38.       Pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant atsakovo veiksmų teisėtumą, taikytinos jų atlikimo metu galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 14-258 (2008 m. gruodžio 4 d. Nr. 4-617 įsakymu patvirtinta redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 7 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.). Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 250–264 punktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 sprendė dėl šios redakcijos Taisyklių atitikties įstatymų reikalavimams. Nustatyta, kad 250 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti projektavimo sąlygų sąvadą siekiant atjungti įrenginius, 251–254 punktai, taip pat 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo darbus atlikti pagal išduotas projektavimo sąlygas, 256 punktas, taip pat 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą rekonstravimo darbus atlikti vadovaujantis Taisyklių 175–184 punktuose nustatyta tvarka, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka), Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 11 daliai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (2010 m. rusėjo 29 d. nutarimo Nr. 1415 redakcija) 1.2.18 punktui. Nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). 

39.       Dėl nutarties 38 punkte nurodytos priežasties šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (pagal Statybos įstatymo (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) 20 straipsnio 9 punktą statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui) ir deklaraciją apie statybos užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas. Taisyklių 259 punkte buvo nustatyta, kad baigęs Taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas privalo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, o Taisyklių 260 punkte nustatyta, kad baigus buto ar kitų patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato valdytojas (Administratorius) ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams.

40.       Šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina Civilinio kodekso nuostatos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien deklaracijos apie statybos užbaigimą užpildymo faktas yra nepakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 39 punktas).

41.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. spalio 19 d. atsakovas pateikė šilumos tiekėjai prašymą nedelsiant nutraukti šilumos tiekimo sutartį, nes jis šilumos tiekimo paslaugomis nesinaudoja jau ketvirtą šildymo sezoną. Duomenys apie šilumos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo pagrindą – deklaraciją, kaip ir ji pati, šilumos tiekėjai nebuvo pateikti. Taip pat byloje nėra pateikta duomenų, kad deklaracija apie statybos užbaigimą buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre (to byloje neteigė ir atsakovas). Taigi darytina išvada, kad šilumos tiekėjai nebuvo žinoma apie atsakovo veiksmus, siekiant įteisinti šildymo įrenginių atsijungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Be to, byloje nustatyta, kad atsakovas 2010 m. spalio 19 d. nebuvo atsiskaitęs su šilumos tiekėja, kas neatitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui (nutarties 31 punktas). Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad atsakovas yra gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą pagal Taisyklių 259 punktą ir pasirašė su pastato valdytoju (administratoriumi) ir šilumos tiekėja patalpų šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo aktą pagal Taisyklių 260 punktą (to neteigė ir byloje neįrodinėjo atsakovas). Kadangi nurodyti Taisyklių punktai šia apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams, tai jie turėjo būti taikomi atsakovui 2010 m. spalio 19 d. įteisinant šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos. Taigi 2010 m. spalio 19 d. atsakovas neatliko teisės aktais reikalaujamų savo buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, todėl pagrindo pripažinti šalių 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d., atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, nenustatyta.

42.       Minėta, kad vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo sistemos atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Taigi atsakovas, neteisėtai atjungęs buto šildymo įrenginius nuo centralizuotos šildymo sistemos, turi mokėti už šilumos energiją. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad ši išvada nepaneigia atsakovo teisės atlikti teisės aktuose nustatytus šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus ir įgyvendinti CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį.

43.       Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, 46 punktas), negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kurioje atsakovas, faktiškai nevartodamas šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį. Atsakovas priešieškiniu reiškė reikalavimą pripažinti energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio 19 d., pagrindas tenkinti tokį reikalavimą byloje nenustatytas, ir byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovas po 2010 m. spalio 19 d. būtų atlikęs buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus (to byloje neteigė ir neįrodinėjo atsakovas). Teisėjų kolegija nurodo, kad, atsakovui atlikus buto šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus teisės aktuose nustatyta tvarka, 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartis galės būti teisėtai atsakovo nutraukta CK 6.390 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio pagrindu.

        Dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir patalpų savininkui priklausančių patalpų naudingąjį plotą name

44.       Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

45.       Vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 4.85 straipsnio bei Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu.

46.       Pastato bendraturčiams nepriėmus sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, šilumos paskirstymo metodą, labiausiai atitinkantį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos tipą bei šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) ties tiekimo–vartojimo riba įrengtus atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų parenka šilumos tiekėjas (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015). Šilumos tiekėjas yra teisės aktų įpareigotas taikyti pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį šilumos paskirstymo metodą (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis) ir yra ribojamas Taisyklių nuostatų, kurių 29 punkte nurodyti tipiniai atvejai, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 29 punktas).   

47.       Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos vartotojui priklausančios patalpos (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 (2013 m. spalio 16 d. nutarimo Nr. O3-629 redakcija, galiojusi iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtintų Šilumos paskirstymo metodų rengimo ir taikymo taisyklių 9 punktas).

48.       Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. birželio 15 d.) nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Šis metodas taikytinas daugelyje daugiabučių, kuriuose nėra individualios apskaitos, kur šiluma šildymui ir karštas vanduo tiekiami iš individualaus šilumos punkto stovais. Taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį yra butų ir patalpų naudingasis plotas (Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 (galiojusiu iki 2017 m. rugpjūčio 1 d.) patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 1.1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016, 32 punktas). Jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

49.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.82 straipsnio 7 dalyje (anksčiau – šio straipsnio 5 dalyje) nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2018 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018 32 punktą).

50.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šio reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus, turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, tačiau taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą atskirai neskaičiuojamas, todėl perskaičiuoti mokestį už šildymą šiuo atveju nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė duomenų, jog, šilumos kiekį butams paskirsčius proporcingai butų plotams, įskaičius rūsio patalpas, atsakovo apskaičiuota mokėtina suma sumažėtų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su nurodytomis teismų išvadomis.

51.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) kiekvienam iš aštuonių namo butų yra priskirtas skirtingo ploto rūsys (nuo 1,86 kv. m iki 8,49 kv. m). Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad, apskaičiuojant savininkams nuosavybės teise priklausančių patalpų plotą, vadovautasi tik buto bendruoju plotu, neatsižvelgiant į butui priskirto nešildomo rūsio plotą. Remiantis nutarties 47 punkte kasacinio teismo formuojama praktika tokie šilumos tiekėjos veiksmai nėra teisėti. Minėta, kad taikant šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 vienas pagrindinių kriterijų, nustatant šilumos vartotojui tenkantį šilumos kiekį, yra butų ir patalpų naudingasis plotas, kuris suprantamas kaip butų ir kitų patalpų savininko gyvenamajame name faktiškai turimas (užimamas) plotas (nutarties 48 punktas). Atsakovui, kaip vartotojui, priklausanti apmokėti suma, kurią ieškovė prašo priteisti iš atsakovo šioje byloje, apskaičiuota neįtraukus į jam priklausančių patalpų naudingąjį plotą rūsio ploto. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad šilumos tiekėja tinkamai apskaičiavo atsakovui tenkančią apmokėti sumą, t. y. ieškovės reiškiamas byloje reikalavimas priteisti iš atsakovės 1673 Eur nėra tikslus ir teisingas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus.

52.       Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu apeliacinės instancijos teismo argumentą, kad atsakovas turėjo pareigą pateikti duomenis, patvirtinančius, kad iš jo prašoma priteisti suma, įtraukus rūsį į jam priklausančių patalpų naudingąjį plotą, sumažėtų. Minėta, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui (nutarties 46 punktas). Taigi būtent ieškovė šioje byloje turėjo įrodyti, kad jos apskaičiuota prašoma priteisti iš atsakovo suma atitinka teisės aktų reikalavimus (CPK 178 straipsnis).

53.       Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra pateikta duomenų, pagal kuriuos būtų galima nuspręsti dėl atsakovo skolos, apskaičiuotos įtraukus į jam priklausančių patalpų naudingąjį plotą atsakovui priklausančio rūsio plotą, dydžio. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), šiame teisme nauji įrodymai nerenkami, nevertinami ir naujos faktinės aplinkybės nenustatomos. Dėl šios priežasties kasacinis teismas nustatyto pažeidimo pašalinti negali, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis tenkinti ieškinį ir atmesti priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, taip pat paskirstyti šalių bylinėjimosi išlaidas, naikintina ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3, 4 dalys).

        Dėl šilumos energijos priskyrimo atsakovo butui ir neapskaityto karšto vandens šilumos energijos įtraukimo

54.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas priešieškiniu taip pat prašė įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, atsakovo butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti šio reikalavimo, nes atsakovas neįteisino šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos; jam pateiktose sąskaitose už šilumą nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. nėra įtraukta mokėjimų už šilumos kiekį už nepaskirstytą karštą vandenį.

55.       Nagrinėjamoje byloje pripažinus, jog atsakovas 2010 m. spalio 19 d. neatliko šildymo įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įteisinimo veiksmų, nėra pagrindo spręsti ir dėl Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taikymo ir atitinkamai perskirstyti šilumos energiją, nes, minėta, šis metodas taikomas kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 tuo atveju, jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.) (nutarties 48 punktas). Kasaciniu skundu nėra skundžiami teismų procesiniai sprendimai dėl šilumos energijos perskaičiavimo, neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, todėl teisėjų kolegija šiuo klausimu taip pat nepasisako.

        Dėl delspinigių skaičiavimo

56.       Lietuvos Respublikos įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,02 procento delspinigius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ 3.1 punkte nustatyta, kad gyventojams, nesumokėjusiems už gyvenamųjų patalpų nuomą, eksploatavimą, ryšių ir komunalines paslaugas (elektros, šilumos energiją, dujas, vandenį ir pan.), delspinigiai skaičiuojami praėjus 20 kalendorinių dienų (nedirbantiems pensininkams, jeigu šeimoje nėra darbingo amžiaus asmenų – 30 kalendorinių dienų) nuo ataskaitinio mėnesio pabaigos – po 0,04 procento už kiekvieną pradelstą kalendorinę dieną (įskaitant ir įmokų sumokėjimo dieną).

57.       Nagrinėjamoje byloje atsakovas ginčija ieškovės teisę reikalauti delspinigių, nes nutarties 56 punkte nurodyti teisės aktai reglamentuoja tik valstybės ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius, o ieškovės savininkai yra 15 akcininkų, iš kurių 14 – fiziniai asmenys ir 1 juridinis asmuo – rajono savivaldybės taryba. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad Įstatymo dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims 2 straipsnio 1 punktas nagrinėjamos bylos atveju taikytinas. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismų išvada.

58.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties 3 punktu yra sutarusios, jog vartotojas, laiku nesumokėjęs mokesčių už buto šilumą ir karštą vandenį, už kiekvieną uždelstą dieną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą moka delspinigius nuo nesumokėtos sumos, įskaitant ir mokėjimo dieną. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šalys sutartimi susitarė dėl Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“, kuris detalizuoja Įstatymą dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims, delspinigių skaičiavimo dydžio ir tvarkos, taikymo, nes kitas susiklosčiusių teisinių santykių reglamentavimas nenustatytas. Dėl nurodytos priežasties ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo delspinigius yra pagrįstas.

59.       Teisėjų kolegijai nusprendus, kad atsakovo skola ieškovei apskaičiuota netinkamai, ir nusprendus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei iš atsakovo 1673 Eur skolos, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl priteistų 58,35 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 1673 Eur sumos. Byloje nustačius atsakovo skolos dydį, atitinkamai keisis ir ieškovei priteistinų delspinigių suma.

60.       Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės šios bylos galutiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad naikintina dalis apeliacinės instancijos teismo nutarties ir bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi išlaidų, taip pat išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė 9,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo dalis tenkinti ieškinį – priteisti iš atsakovo A. M. ieškovei UAB „Molėtų šiluma“ 1673 Eur nuostolių, patirtų už šilumos tiekimą, 58,35 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos (1731,35 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. liepos 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat atmesti priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovę UAB „Molėtų šiluma“ atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, šilumos energiją name paskirstant pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, ir paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Panevėžio apygardos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Utenos apylinkės teismo 2018 m. liepos 10 d. sprendimo dalis atmesti priešieškinio reikalavimus – pripažinti A. M. ir ieškovės UAB „Molėtų šiluma“ 2003 m. gruodžio 18 d. Tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį vienašališkai nutraukta nuo 2010 m. spalio 19 d. ir įpareigoti ieškovę UAB „Molėtų šiluma“ perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, atsakovo A. M. butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Alė Bukavinienė

                                        Algis Norkūnas

                                        Gediminas Sagatys